Paryžiuje paminėtos M. Gimbutienės 100-osios gimimo metinės. Atstovybės UNESCO nuotr.
Paryžiuje įsikūrusioje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) būstinėje atidaryta pasaulinio garso lietuvių archeologės Marijos Gimbutienės šimtosioms gimimo metinėms paminėti skirta paroda.
UNESCO generalinės direktorės Audrey Azoulay ir Lietuvos nuolatinės atstovės prie UNESCO ambasadorės Jolantos Balčiūnienės kvietimu į parodos „Europietiškosios kultūros ištakų beieškant” atidarymą susirinkę svečiai supažindinti su iškilios mokslininkės gyvenimu Lietuvoje, jos pasitraukimu iš tėvynės Antrojo pasaulinio karo metais, nelengvu keliu įsitvirtinant emigracijoje ir kopiant akademinės karjeros laiptais JAV, ankstyvaisiais darbais bei moksliniame pasaulyje ją išgarsinusiomis idiliškos Senosios Europos ir ją pakeitusios Kurganų kultūros invazijos hipotezėmis.
„Tarpukario vaikas, savo akademinį ir profesinį kelią pradėjęs artėjančio karo nuojautomis ir pokario suirutės persmelktoje aplinkoje, išgyvenęs okupaciją ir priverstinės emigracijos baisybes – visame pasaulyje žinoma mokslininkė Marija Gimbutienė ir šiandien yra puikus pavyzdys jaunimui, ypač mergaitėms, vis dar susiduriančioms su dideliais sunkumais siekiant išsilavinimo visame pasaulyje”, – sakė ambasadorė J. Balčiūnienė.
Parodos atidaryme sveikinimo žodį tarė ir prisiminimais pasidalijo M. Gimbutienę pažinojęs ir kartu su ja archeologinius kasinėjimus vykdęs Paryžiaus Sorbonos universiteto vėlesnės Europos priešistorės profesorius emeritas Jean-Paul Demoule, į renginio svečius kreipėsi UNESCO generalinės direktorės pavaduotojas kultūros klausimais Ernesto Renato Ottone Ramirez. Lietuvių archeologė Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Lietuvos pašto nuotr.
Mokslininkės šimtmečiui paminėti skirtą parodą inicijavo ir finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, parodos tekstus kūrė Darius Sužiedėlis, parodos dizainerė – Laura Grigaliūnaitė, architektė – Ieva Cicėnaitė.
„Tai, kad archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetis minimas Lietuvoje, o kartu ši sukaktis įtraukta ir į UNESCO šiemet minimų sukakčių sąrašą rodo, kad šios mokslininkės darbai tebėra aktualūs, o jos indėlis mokslo pasaulyje – globaliai reikšmingas ir pripažįstamas. Tą patvirtina ir ši paroda, parengta muziejaus, ir dabar atidaryta Paryžiuje, UNESCO būstinėje, ir kita – „Deivės ir kariai”, į kurią netrukus pakviesime Vilniuje, Istorijų namuose”, – sakė parodą parengusio Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė.
UNESCO Generalinė konferencija M. Gimbutienės šimtmetį yra įtraukusi į sukakčių, su kuriomis UNESCO siejama 2020-2021 metais, sąrašą.
2021 metus Marijos Gimbutienės metais paskelbė Lietuvos Seimas.
Lietuvių archeologė Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Lietuvos pašto nuotr.
Šiais metais net keliose šalyse bus minimas garsios lietuvių archeologės Birutės Marijos Alseikaitės-Gimbutienės šimtmetis (gimė 1921 m. sausio 23 d.). Šia proga Lietuvos paštas tema „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“ penktadienį išleidžia Eglės Kulbytės kurtą pašto ženklą. Jo nominalas – 0,49 euro, tiražas – 100 tūkst. vnt. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmosios dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus pašte.
Pašto ženklą kūrusi E. Kulbytė, kaip pažymima Lietuvos pašto pranešime, iliustracija norėjo ne tik paminėti 100-ąsias garsiosios archeologės gimimo metines, tačiau atspindėti ir jos išskirtinę asmenybę, paskatinti pasidomėti jos nuveiktais darbais, kurie svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui. B. M. Alseikaitės-Gimbutienės gyvenimo istorija išties įdomi.
B. M. Alseikaitė-Gimbutienė gimė ir augo Vilniuje. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo humanitarinius mokslus, o universitetui persikėlus į Vilnių ir įsteigus Archeologijos katedrą, perėjo į archeologiją. Per kelerius studijų metus moteris parašė ne vieną mokslinį darbą, apsigynė ir filosofijos mokslų daktarės laipsnį, tačiau Antrasis pasaulinis karas privertė jos visą šeimą pasitraukti į Vokietiją, kol galiausiai visam laikui ji persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Pradžioje išbandžiusi įvairius darbus, galiausiai be atlyginimo pradėjo dirbti Harvardo universiteto muziejuje. Ryžtinga ir kruopšti darbuotoja buvo pastebėta – gavo Nacionalinio mokslo fondo paramą parašyti knygai „Rytų Europos proistorė“. Tada ir prasidėjo jos didžiausi atradimai archeologijoje.
B. M. Alseikaitę-Gimbutienę labiausiai išgarsino tuo metu naujas požiūris į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o ji pradėjo aiškinti jų prasmę. Ji laikoma archeomitologijos – archeologijos krypties, jungiančios archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą, pradininke. Ji padėjo pagrindus ir naujai Europos priešistorės sampratai, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės.
Dėl savo darbų B. M. Alseikaitė-Gimbutienė laikoma viena garsiausių archeologių pasaulyje. Ji yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993 m. jai buvo paskirta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus.
Lietuvos Seimas 2021-uosius metus yra paskelbęs B. M. Alseikaitės-Gimbutienės metais. Šiais metais netruks garsiai archeologei dedikuotų renginių: planuojamos kelios parodos, mokinių piešinių konkursas, seminarų ciklas ir konferencija bei kitos iniciatyvos.
Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25–27 pašto ženklus.
Dar ne visi potencialūs kandidatai dalyvauti Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose paskelbė apie savo apsisprendimą, tačiau mums jau atrodė, kad didelių siurprizų čia nesulauksime, lyderiai ir autsaideriai yra žinomi, reitingai akivaizdžiai bado akis. Jeigu šiandien reikėtų lažintis, žmonės tikriausiai statytų arba už Gitaną Nausėdą, arba už Saulių Skvernelį, nuviję įkyrią mintį, kad kauniečių mylimas meras Visvaldas Matijošaitis taip pat galėtų sėkmingai sudalyvauti tokiose varžytuvėse.
Tačiau štai viską apverčia aukštyn kojomis, kortų kaladę permaišo iš naujo tokia Ingrida Šimonytė, nieko dar tvirtai nepareiškusi, o tik nekaltai užsiminusi, kad paraginta TS-LKD partijos skyrių, ji taip pat, galimas daiktas, stos prie prezidentinių rinkimų starto linijos.
Nenoriu apsimesti dideliu pranašu, ne šių eilučių autoriaus profesinės kvalifikacijos reikalas yra užsiimti tiksliu rezultatų prognozavimu, tačiau šįkart, užbėgdamas prieš akis ilgam įrodinėjimui, vis tik skubu visiems pranešti apie mane aplankiusią intuiciją, kad rinkimų į LR prezidento postą antrame ture susigrums I. Šimonytė su S. Skverneliu, be to, anoji laimės prieš dabartinį premjerą lemiamoje kovoje 6% (maždaug tokia procentine dalimi S. Skvernelio vyriausybė, sugriovusi urėdijų sistemą, padidino kasmetinį Lietuvos miškų iškirtimo normatyvą). Norite tikėkite, norite – ne…
Kaip bežiūrėtum, Konservatorių partiją pirmą kartą per savo veiklos istoriją turi galimybę iškelti iš savo tarpo tokį stiprų, t. y. realiai pretenduojantį laimėti rinkimus kandidatą į prezidento postą. Iš tiesų, sunku tuo patikėti, kad viena iš vedančiųjų Lietuvos politinių jėgų, kur tiršta ne tik nuo iškilių, bet ir dirbtinai susireikšminusių asmenybių, pastaruoju metu neturėdavo tikro kandidato šioje pozicijoje, o buvo priversta remti pretendentus, ne visados atitinkančius konservatoriškos širdies poreikius. Kas be ko, I. Šimonytė nė iš tolo negali prilygti Vytautui Landsbergiui nei politine patirtimi, nei humanitarinio išsivystymo horizontais (o kas galėtų prilygti?), tačiau stipriu kandidatu čia, kaip jau buvo sakyta, visų pirma vadiname tą, kuris turi realius šansus laimėti rinkimus arba, kitaip tariant, yra pasmerktas nepralaimėti. Negaliu atsikratyti vaizdinio, kad I. Šimonytė negali neišmokti pamokos „Kaip laimėti LR prezidento rinkimus“, nes nuo jos iš tolo tvoskia pirmūnės kompleksais, šitaip atsiduoda per kilometrą. Todėl net ir aš, jau beveik išbarstęs visą gyvenimo džiaugsmą žmogus, dabar iš naujo džiaugiuosi dėl tokio realiai perspektyvaus kandidato, galinčio išjudinti Lietuvos politinę sistemą, atsiradimo, nors toli gražu savęs nelaikau prisiekusiu konservatorių šalininku.
Ingrida Šimonytė apsisprendė siekti prezidento posto. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Retai taip būna, bet nuo I. Šimonytės beveik vienodu laipsniu dvelkia elegancija ir kompetencija. Toks įvaizdis yra labai svarbus dalykas politikui, pretenduojančiam į aukščiausius postus ekrano visuomenėje, o galimos konservatorių kandidatės į prezidento postą sugebėjimas kaip niekas kitas sklandžiai reikšti mintis, mokėjimas kietai suveržti minties struktūrą ir subtiliai intonuoti iš anksto užtikrina I. Šimonytei pergalę visuose įmanomuose TV debatuose. Nepasakysiu nieko naujo pastebėjęs, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas žmogus tarp šiandieninės Lietuvos pirmojo ešelono politikų.
Žinoma, politiko kalbiniai sugebėjimai mūsų savaime nešildo. Dėl palyginimo prisiminkime, kad Lietuvos žmonių pagarbą pelnęs prezidentas Valdas Adamkus, švelniai tariant, neblizgėjo improvizuotose pasisakymuose, kartas nuo karto užlūždamas ištariamuose ne iš popieriuko sakiniuose, kalboje ne kartą grimzdęs į dugną kaip laivas, patyręs katastrofą, bet visados sugebėdavęs kažkokiu paslaptingu būdu išsikepurnėti, išlipti į krantą. Dideliu oratoriumi nepavadinsi ir prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau čia ir kalbame ne apie oratorystės meną arba polinkį tuščiai gražbyliauti, o apie būties įtampos įkrauto žodžio sugestiją, bylojančią mums savo ruožtu apie tvirtą žmogaus vertybinį stuburą, gyvą minties apykaitą, tikslumui įpareigojančią kompetenciją ir humanitarinį jautrumą, šalia įgytų kitokio pobūdžio profesinių kompetencijų.
Kaip visi žinome, I. Šimonytė į didžiąją politiką atėjo iš tos pačios Finansų ministerijos kaip ir prezidentė D. Grybauskaitė. Gal jau išties ne už kalnų tas metas, kai bus galima skelbti, kad Finansų ministerija yra LR prezidenčių kalvė, a? Kaip atrodo, geriau įsižiūrėję pastebėtume dar keletą bruožų, labiau vienijančių nei atskiriančių šias garbingas damas. Tačiau įvertindamas jaunesniosios iš jų modernesnį kalbos, o gal ir elgesio būdą, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad I. Šimonytė prezidentės poste būtų pagerinta D. Grybauskaitės versija. I. Šimonytė, kaip atrodo bent man, nesugebėtų peržengti tos ribos, kurią užbrėžia jos pačios prigimtis, tarkime neįstengtų pasakyti kaip D. Grybauskaitė visus suaudrinusios, bet drauge ir išlaisvinusios tiesos, kad Rusija paprasčiausiai yra teroristinė valstybė. Žinia, tobulų žmonių nebūna, o rinkimai yra ne tiek tobulo žmogaus, kiek geriausio varianto pasirinkimas.
Konservatoriai dabar – populiarumo viršūnėje. Tai be jokios abejonės yra išskirtinai palankus faktorius jų išstatomam kandidatui į prezidento postą. Tačiau esu įsitikinęs, kad ir kitokių ideologinių nuostatų nei TS-LKD partija žmones noriai balsuotų už I. Šimonytę dėl jos asmenybinio žavesio, šarmo, kaip dabar sakoma, charizmos, sugebėtų įvertinti šios galimos kandidatės pasiryžimą vykdyti prisiimtas pareigas visomis išgalėmis, nepasitaupant. Kita vertus, čia pusiau juokais, pusiau rimtai leisiu sau paminėti dar vieną aplinkybę, kuri, kaip atrodo, taip pat tarsi yra palankus I. Šimonytės sėkmei rinkimuose faktorius.
Jeigu neklystu, Marija Gimbutienė yra pirmoji mokslininkė, kuri, pasirėmusi dešimtmečiais trukusiais tyrinėjimai, paskelbė konceptualaus pobūdžio apibendrinimus, kad lietuvių etnoso iškilimas yra dvigubo pobūdžio, susiformavo iš dviejų šaltinių – t. y. visų pirma įsišaknijusios nuo seno apgyvendintosiose žemėse matriarchatinės žemdirbiškos kultūros pagrindu ir atklydusių karingų klajoklių, užkariavusių vietines gentis, įsiterpusiu į matriarchatą kaip nomadinis patriarchalinis skiepas, perdengimo pagrindu. Gintaras Beresnevičius buvo didelis šios teorijos šalininkas. Pabandykime įsivaizduoti, kad iš tiesų klajokliškos pasaulėjautos žmonės, atsivėrus pasaulio horizontams, vedami archajiškų instinktų pirmiausiai paliko Lietuvą, o čia didžiąja dalimi pasiliko giliai į pasąmonę nusėdusios sėsliosios matriarchatinės kultūros integralumą išsaugoję palikuonys, motiniškos valdžios idealą puoselėjantys (tegu ir nesąmoningai) rinkėjai.
Žinomas, I. Šimonytė neprimena didžiosios motinos, tačiau vestalės vaidmeniui ji tikrai tiktų.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą apie mūsiškąją esatį
Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.
Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.
O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.
Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.
Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.
Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis.
Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.
Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…
Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…
Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.
Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?
Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..
Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“
Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…
Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.
Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.
Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.
Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…
Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.
Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.
Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…
Bet grįžkime prie pamatinės temos.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..
O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…
Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.
Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.
Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą
Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.
Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.
Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…
Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?
Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.
Lietuvių kalbos išdavystė
Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…
Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.
…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.
Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…
Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!
Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.
Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…
Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.
Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.
Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…
Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]
Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.
Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…
Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.
Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.
Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…
Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.
Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…
Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.
Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…
(Bus daugiau)
2017.10.12; 05:55
[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.
Žvelgiant į raganavimo reiškinį plačiau ir iš esmės, šis fenomenas priklausytų lyg ir archajiškajam kultūros bei pagoniškosios religijos klodui. Bet keista…
Su tuo reiškiniu susiduriame ir šiandien. Ir šiandieninėje Lietuvoje turime vadinamųjų raganų sąjungą bei jų lyderę, vadinamą „raganų raganą“…
Iš kitų informacijos šaltinių girdime, kad jų esama ir JAV, ir ne tarp „užsilikusių“ indėnų, bet tarp civilizuotų „vakariečių“. Tik šiandieną, demokratinės kultūros sąlygomis, niekas jų nebepersekioja. Net ir tų, kurios užsiima gryniausiu šarlatanizmu.
Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija ir iš tikrųjų yra didžiulė mįslė visiems, su šiuo analogų neturinčiu fenomenu, istorikams, sociologams, kultūros tyrinėtojams ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrus, regis, su neįmanomomis tolesniam josios egzistavimui sąlygomis.
Kita vertus, tai yra nė kiek ne mažesnę nuostabą keliantis reiškinys, liudijantis, jog net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas "europiečiu" visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė negu kasdienybė.
