Pasakėlės iš rūsio, arba Kodėl mes ne europiečiai?


Print

Lietuvių tautos ir jos valstybės istorija ir iš tikrųjų yra didžiulė mįslė visiems, su šiuo analogų neturinčiu fenomenu, istorikams, sociologams, kultūros tyrinėtojams ir netgi filosofams. Viena vertus – tai stebuklas, liudijantis, kad tauta gali išlikti susidūrus, regis, su neįmanomomis tolesniam josios egzistavimui sąlygomis.

Kita vertus, tai yra nė kiek ne mažesnę nuostabą keliantis reiškinys, liudijantis, jog net ir gyvenant geografiniame Europos centre, tapimas "europiečiu" visada buvo daugiau fantazija, iliuzija ar ideologija, t. y. viso šios tautos socialinio, kultūrinio ir politinio gyvavimo siekiamybė negu kasdienybė.

Todėl visai pagrįstai kaip tik ir kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu taip atsitiko ir kodėl tai tęsiasi per visą šios tautos, josios periodiškai besikartojančio valstybingumo atkūrinėjimo istoriją?

Tiesą sakant, kai įvairiomis progomis pabandai suformuluoti ir iškelti į dienos šviesą, pavyzdžiui, mintį, jog lietuvių tauta kaip etnosas iš tikrųjų yra unikaliai išskirtinė jau vien dėl to, jog per visą savo istoriją ji niekada taip "iki galo“ ir netapo nei tikra valstybė, nei tikra, europietiško pavyzdžio, visuomenė, iš karto susiduri su nieko nenorinčių suprasti klausytojų nuostaba – audringa emocine reakcija, vienodai pasireiškiančia tiek visišku nesusigaudymu, apie ką čia kalbama, tiek ir su nepaprastu priešiškumu, vaidingumu, apriorišku, absoliučiu nenoru apie tai nei nieko girdėti, nei suprasti.

Ir tai man visada pasitarnauja kaip nenuneigiama prielaida, jog ši tauta, deja, taip ir neišlindo iš savo mitologinės praeities – emocinių, mitinių ir mistinių imperatyvų, grindžiamų anaiptol ne logika ir faktais, o bet kokį – net ir musulmoniškąjį – religinį fanatizmą pranokstančiu užsispyrimu.

Deja, būtent tokiame, mano čia ką tik įvardytų nuotaikų, nuostatų ir įsitikinimų  "fone“ ypač tragiškai, ir pasakyčiau, – netgi beviltiškai atrodo ir viso pastarojo dvidešimtmečio lietuvių tautos bei jos išsirinktosios valdžios desperatiškos pastangos sukurti ilgaamžę europinio pavyzdžio Lietuvos  valstybę. Tačiau pradėkime nuo pačių pradžių.

Šiuolaikinė etnologija, sociologija, istorija, politologija ir netgi filosofija neneigia ir negali paneigti minties, kad tautos europietiškumas, josios kultūrinis, socialinis ir politinis mentalitetas neatsiranda tuščioje vietoje ir netgi nėra absoliučiai sąlygojamas nei tautos teritorinės, nei geografinės padėties ar klimato. Tai – tik daliniai, nors ir labai reikšmingi veiksniai, prielaidos, apie kurias, beje, taip įtikinamai ir vaizdžiai dar Prieškariu, t. y. XX a. pirmoje pusėje, apie tai savo "Pedagogikoje“ yra kalbėjęs mūsų filosofas Antanas Maceina, visą šį procesą apibrėždamas pilnutinio tautinės individualybės ugdymo sąvoka.

Vienu iš pamatinių, lemiančių, formuojančių kiekvieno dorovinio individo tautinę ir pilietinę tapatybę veiksnių A. Maceina įvardija būtent istorinį tautos likimą. Pastaroji sąvoka – išskirtinai reikšminga, t.y. akivaizdžiai tebeturinti lemiamos reikšmės ne tiktai pačiam šiam tautinės individualybės formavimosi procesui, bet ir jo rezultatui –  istorinei tautos dabarčiai.

Jei kada nors tai suprasime ir įsisąmoninsime, suvoksime ir visus savo tiek istorinės, tiek ir dabartinė politinės bei socialinės lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės paklydimus, istorinius praradimus, lygiai kaip ir iš šios karčios patirties vienareikšmiškai išplaukiančią ir dabartinės mūsų tautos bei valstybės slinktį link visiško išnykimo.

Žinoma, naivu būtų tikėtis, jog kas nors šiuos mano samprotavimus perskaitęs ims ką nors daryti, bet žinoti visa tai iš tikrųjų reikia. Nes, kaip minėjau, būtent su europinio pavyzdžio piliečių, politinių partijų etika bei tradicijomis Lietuva taip pat turi nedaug ką bendra!

Taigi dar kartą grįžkime prie to, jau ne kartą įvairiomis progomis plačiai nagrinėto, klausimo, tapusio ir labai rimta politine, socialine ir pasaulėžiūrine krašto problema: pabandykime aptarti, kuo gi taip ypatinga toji lietuvių tautos ir valstybės istorinė bei socialinė praeitis, kurią filosofas A. Maceina laiko raktu ir į mūsų tautos bei valstybės istorinę ateitį?

Atsakymas į šį patį pagrindinį  klausimą reikalauja –  bent jau labai trumpai, tačiau kartu ir labai konceptualiai – peržvelgti esminius baltų etnoso raidos etapus, vertusius jį tūkstantmečiais tyliai, ramiai egzistuoti pirmapradžių bekraščių miškų ir tyvuliuojančių pelkių apsuptyje. Visa tai, be abejo, negalėjo neturėti tam tikros, dar tik pradėjusiams formuotis į tautines grupes baltų etnosui, žmonių charakteriui bei vertybinėms orientacijoms. Dėl to ir garsiosios mūsų etologės Marijos Gimbutienės teiginys, jog senieji baltai savo kultūrą, vertybines orientacijas puoselėjo remdamiesi labai konkrečia etine nuostata: gražiai, darniai, dorai sugyventi ir su gamta, ir su savo artimu.

Būtent taip tolimieji mūsų protėviai, sprendžiant pagal iki šiol išlikusius šios Europos žemyno dalies geografinius vietovardžius ir vandenvardžius ir gyveno ištisus tūkstantmečius. Tai buvusi teritorija nuo Volgos aukštupio (rusų baltistas V. Toporovas latvių dienraščiui ,,Diena“ patvirtino, jog garsiosios rusų upės Volgos vardas yra kilęs iš bendrinio baltų kalbų žodžio Ilga). Pasirodo, kad  jau ir tolimieji mūsų protėviai žinojo, kokia tai nepaprastai ilga upė, nors josios žiočių greičiausiai ir nebuvo pasiekę…

Pietinė ir vakarinė baltų genčių gyvenama teritorija lingvistų ir etnografų tradiciškai taip pat apibrėžiama ir įvardijama kaip teritorija, siekianti dabartinį Kijevą pietuose ir Berlyną vakaruose. Didžioji lenkų upė Vysla taip pat lengvai atpažįstama kaip labai konkrečią reikšmę ir prasmę turintis hidronimas, sugretinus josios dabartinį vardą su baltų kalbos žodžiais vislus, visli,  kitaip tariant, – žuvinga.

Vadinasi, žvelgiant į dabartinį šios Europos žemyno dalies žemėlapį, vis dar gausiai "apkaišytą“ prabaltiškais toponimais ir hidronimais – vietovių, upių ir ežerų vardais – negalima, bent jau giliai širdyje, nenusistebėti ir nepabandyti pasiaiškinti, kodėl ir kaip čia taip atsitiko, jog iš visų šių, milijonus kvadratinių kilometrų mūsų protėviams tūkstantmečiais kažkada priklausiusių teritorijų, paveldėjusių žymiausius baltiškuosius vietovardžius ir vandenvardžius, beliko tiktai mažas, tolydžio tebemenkėjantis žemės gabalėlis, droviai ir baikščiai prigludęs prie Baltijos jūros?

Atsakymo į daugelį tokio pobūdžio klausimų visada tikslinga ieškoti ne vien tik geografinėje, bet ir socialinėje bei politinėje etnoso praeityje. O tai kaip tik ir reiškia, jog tūkstantmečius trukęs mūsų tolimųjų protėvių glūdėjimas šioje dar žmogaus rankos nepaliestos Europos žemyno dalyje, supamiems biblinio rojaus laikus menančių pirmapradžių planetos miškų, pelkių, upių ir ežerų, įspaudė mums, mūsų etniniam charakteriui  tokį įspaudą, jog dar ir šiandien mes tikrai negalime būti ir jaustis esą tikri europiečiai.

Ir taip yra dėl to, jog visos dabartinės Europos tautos ir ypač tai pasakytina apie Vakarų Europos tautas – italus, ispanus, prancūzus, vokiečius, anglus – įeina į tąją kažkada egzistavusios Romos imperijos vakarinių teritorijų dalį, kurią mes, laikydami juos europiečiais, kaip tik ir turime galvoje.

Rytinė buvusios Romos imperijos teritorija, tradiciškai priskiriama romėnų nukariautai Graikijai, plytėjo nusidriekusi į rytus per visą dabartinės Turkijos teritoriją iki pat Partų karalystės. Tačiau pastarieji, t. y. dabartiniai graikai, tiek savo charakteriu, tiek ir socialinio elgesio būdu, šiandien mūsų kažkodėl nežavi ir neįkvepia taip labai, kaip kad Homero, Sokrato, Platono ar Fidijo laikų graikai, todėl mes jų visose  savo svajonėse apie sotų ir laimingą gyvenimą niekada taip ir neprisimename. Kodėl?

Ogi todėl, kad lemtingai suskilusi kažkada buvusi vieninga ir galinga Romos imperija istorijos eigoje kaip tik ir yra įgavusi gerokai skirtingų geopolitinių ir geosocialinių dimensijų, istorikų ir politologų taip ir apibrėžiamų: Bizantija ir Vakarų Europa. Pastaroji, tiesa, daug kartų yra mėginusi politiškai atsikurti ir kaip Merovingų karalystė, ir kaip Šventoji Romos imperija, tačiau ne itin sėkmingai.

Manytina, jog tokiam buvusios Romos imperijos teritoriniam siekiniui galutinai politiškai realizuotis bene labiausiai sutrukdė itin toli pažengusi šių teritorijų feodalizacija ir ne visiška kai kurių Vakarų Europos etnosų, tapusių tautomis, romanizacija.

Rytinėje buvusios Romos imperijos dalyje visi šie procesai vyko nepalyginamai sėkmingiau. Centrinė imperijos dalis, apimanti dabartinę Graikiją ir Mažąją Aziją, pasirodė esanti žymiai labiau helenizmuota bei romanizuota. Dėl to ir save pačius šių kraštų Bizantijos gyventojai laikė romėnais, o romėjais.

Nepaisant to, tiek Rytinė, tiek ir Vakarinė buvusios senovės pasaulio supervalstybės, įvardijamos kaip Romos imperija, dalys, kartu su josios žlugimu paveldėjo tai, ką mes dar ir šiandien  įvardijame kaip krikščionybę, suskilusią į Rytų, arba stačiatikių, ir Vakarų, arba katalikų, o nuo XVI a.– ir  protestantų, teokratijas, įprasminusias visas šias krikščionybės atmainas kaip valstybines religijas.

Visa tai – abejonių nekeliantis istorinis ir intelektualinis senosios Romos imperijos paveldas, kuris, kartu su graikų ir romėnų raštu, filosofija, skulptūra, tapyba ir architektūra istoriškai ir sociališkai įtvirtino tiek kultūrinį, tik ir etnoetinį būsimojo europiečio tipą! Bėda čia tik ta, jog vadinamosiose "rytinėse“ buvusios imperijos teritorijose kraštutinai centralizuota krikščioniškosios Bizantijos imperijos galia ir valia įgavo  labai konkrečių vadinamojo orientalistinio despotizmo bruožų, pasireiškusių sudievinta politine ir socialine tiek pačios Bizantijos imperijos, tiek ir jos imperatoriaus prigimtimi!

Vakarinėje buvusios Romos imperijos dalyje – dėl senovės hunų, germanų, vikingų, kitų tautų antpuolių keliamos sumaišties, būsimoji Vakarų Europa gavo galimybę – istorinį šansą formuotis atskiroms etninėms tautoms ir karalystėms, jungiamoms katalikybės, valdomos Romos popiežiaus. Taip Vakarų Europoje per visus viduramžius buvo suformuluota vadinamoji Dviejų kalavijų – Dievo ir karaliaus – valdoma krikščioniškai katalikiška valstybės samprata, padėjusi pagrindus ir būsimajai Vakarų kraštų politinei demokratijai !

Baltijos kraštai – Estija, Latvija ir Lietuva – su kryžiuočių ir kalavijuočių riterių kalaviju, jų karine galia, grindžiama artimo meilės religija ir ideologija,  pajuto tik liūdnai pasibaigus vadinamiesiems Kryžiaus žygiams į Šventąją žemę.

Senieji baltai su šia nelaime susidūrė ir neregėtą naujosios religijos fanatikų įniršį pajuto tik nuo XII – XIII  a. Nuo tada prasidėjo ir šių kraštų "kelias į Golgotą“. Prūsams, latviams, o iš dalies ir lietuviams, ši ekspansija, užtrukusi beveik 130 metų, reiškė beveik tą patį, kaip ir ikikolumbinės Centrinės Amerikos indėnams, – ir etnoso išnaikinimą, nepriklausomybės praradimą ir niekada iki tol neregėtas, nepatirtas kančias, žudynes bei senosios baltų kultūros visišką sunaikinimą !

Kitaip tariant, visa, kas ištisais tūkstantmečiais, anot M. Gimbutienės, senųjų mūsų protėvių buvo laikoma jų dorovės pagrindu: – gražiai, darniai, harmoningai sugyventi ir su savo artimu, ir su gamta, buvo apšaukta, suniekinta, įvardinta kaip velnio išmonė,  pagunda ir ,,prajova“ – absoliutaus, transcendentinio blogio versme ir priežastimi.

Kitaip tariant, naujųjų vertybių – etinių, estetinių ir politinių – diegimas niekada neapsieina be tam tikros prievartos ir sukrėtimų ir labai retai kada pasibaigia tiek tos visuomenės, etnoso, tiek ir pačios valstybės išsaugojimu. Tą rodo ir konkretūs istoriniai pavyzdžiai. Tarkime, senosios Romos imperijos krikščioninimas, anglų istoriko E. Gibbono teigimu, nusitęsęs per kelis šimtmečius, neišgelbėjo nei pačios šios valstybės, kaip to tikėjosi imperatorius Konstantinas, nei mano čia jau minėtųjų inkų, actekų imperijų.

Ne  kitoks likimas laukė ir senovės baltų: prūsai buvo visiškai asimiliuoti, latviai – ištisiems šimtmečiams prarado teisę į savo valstybingumą, o lietuviai to išvengė tik dėl paskubom sudarytos Didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybinės sąjungos su lenkų karalaite Jadvyga. Nepaisant to, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė taip pat vis buvo "prišlieta“ prie tuo metu teritoriškai kelis kartus mažesnės Lenkijos karalystės, Jogaila tapo politiniu užkuriu, atnešusiu didžiulį teritorinį kraitį Lenkijos karalystei, o pati valstybė de facto ir de jure ištisiems šimtmečiams taip pat išnyko iš Europos savarankiškų politinių valstybių žemėlapio!

Dar baisesnes dorovines transformacijas patyrė tradicinė baltų, taigi ir lietuvių, šeimos sankloda bei samprata. Tūkstantmečiais tarp pelkių ir pirmapradžių miškų ant aukštesnių kalnelių milžiniškuose Rytų Europos plotuose gyvenusios lietuvių šeimos buvo išsiugdžiusios labai ištobulintą šeimos narių giminystės supratimą.

Visa tai labai turiningai atsispindi ne tiktai lietuvių tautosakoje, bet netgi ir lietuvių pavardžių rašyme, nors pounijiniais laikais ir gerokai suslavintame. Pavyzdžiui, dar ir mūsų laikais merginos turi kiek kitokią, iš tėvo pavardės kilusią galūnę: ištekėjusios moterys, pavyzdžiui, visada yra – ienės, tuo tarpu netekėjusios – priešingai: visada tik – ūtės, – ytės ar – aitės. (Pastaraisiais metais ši ilgaalmžė tradicija daugeliui lietuvaičių, susižavėjusių iš Vakarų sklindančia panfeministine ideologija ir praktika, taip pat tapo nepakeliama našta, todėl griebiamasi įvairiausių būdų tai nuslėpti !)

Mūsų protėviams tai buvo tik vienas iš daugelio būdų labai konkrečiai ir reikliai apibrėžti tiek dorovinį, tiek ir socialinį moters šeimoje statusą. Ir tai atsitiko ne dėl feminisčių išgarsinto vyrų seksizmo, kaip apie tai vis nesiliaujama trimituoti, o tik dėl to, jog nesantuokiniai vaikai net ir patriarchaliniame Lietuvos kaime, nekalbant jau apie pačius ankstyviausius baltų bendruomenės gyvavimo laikus, buvo didelė dorovinė ir socialinė našta sunkiai besiverčiančiam, neretai net ir pabadauti tekdavusiam Lietuvos kaimui.

Nepaisant to, būtent baltai, priešingai negu daugelis kitų ikikrikščioniškojo pasaulio tautų – nuo Senovės Romos iki Japonijos – našta tapusius kasmetinius naujagimius tiesiog išmesdavo. Kad nereikėtų taip daryti, būsimosios mūsų protėvių šeimos ir buvo pradėtos kurti kaip galima vėliau.

J. Lasickio, o vėliau – ir S. Daukanto, liudijimais, dėl tos pačios priežasties senovės baltų merginos tekėdavusios ne anksčiau kaip tik sulaukusios 27 – 30 metų, tuo tarpu lenkaitės – 17 – 19, o rusaitės – net  13 – 17 metų!

Visa ši tradicija labai akivaizdžiai atsispindi ir dabartinėje šių kraštų demografijoje: latviai ir lietuviai tebekenčia nuo vadinamojo šias tautas naikinančio minusinio gimstamumo, taip ir neįstengdami pasiekti, pavyzdžiui, kad ir penkių milijonų gyventojų ribą, lenkai, žinoma, turi dešimtį kartų daugiau, na o rusai, nepaisant šią imperiją nuolat, t. y. ne mažiau kaip tris šimtmečius niokojančių imperinių karų, jau seniai yra tapusi demografine ir teritorine didvalstybe.

Visa tai mums, lietuviams, karčiai atsirūgo prasidėjus vadinamajam tautų kraustymuisi, kurio metu, būdamos demografiškai labai negausios, toli viena nuo kitos milžiniškuose plotuose išsibarsčiusios baltų šeimos be didesnių karinių konfliktų buvo asimiliuotos slavų, o prasidėjus kryžiuočių ir kalavijuočių karinei invazijai į baltų žemes, jų gyvenamosios teritorijos ir dar labiau nusiaubtos. Siekdami išvengti visiško šių žemių ištuštėjimo, kai kurių priemonių ėmėsi net ir didieji mūsų kunigaikščiai dar LDK laikais.

Taip atsitiko, pavyzdžiui, Suvalkijoje, kadangi ir pats šio krašto pavadinimas atsirado iš lietuviško žodžio suvilkti, kai į nuolat kryžiuočių puldinėtąsias ir dėl to visiškai ištuštėjusias pietvakarines Lietuvos žemes po pergalingai pasibaigusio Žalgirio mūšio buvo pradėta prievartinė  jų apgyvendinimo programa.

Nepaisant šių atskirų atvejų, didieji mūsų kunigaikščiai, deja, nepasižymėjo nei itin dideliu politiniu įžvalgumu, nei rūpestingumu.  Užtenka tik prisiminti, jog būtent pirmasis mūsų karalius Mindaugas už abejotino politinio patikimumo iš kryžiuočių ir kalavijuočių gautą karaliaus karūną padovanojo jiems Žemaitiją, Jogaila – visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ,,prišliejo“ prie Lenkijos,  o Vytautas Didysis dar gražiau: net ir po pergalingojo Žalgirio mūšio 1424 m. tiesiog atidavė Ordinui visą mūsų Gintarinį pajūrį mainais už vandens malūną Palenkėj!

Analogiškai pradėta elgtis ir XX a. pabaigoje, kai neaiškios reputacijos JAV kompanijai ,,Williams“ faktinis mūsų prezidentas pusvelčiui atidavė ,,Mažeikių naftą“, o išrinktasis – broliukams latviams gerą "gabalą“ Baltijos jūros šelfo.

Pastaroji dovana, be abejo, reiškia, jog nuo XIII a. prasidėjusios abiejų teutonų ordinų karinės invazijos į Lietuvą laikų, lietuviai ir iš tikrųjų turėjo pagrindo nemėgti jūros, iš kurios, beje,  nieko kito, išskyrus nelaimę, ir negalėjai tikėtis. Iš čia – ir tradicinis Lietuvos valdovų absoliutus abejingumas savo karinio laivyno problemoms, kai kitos Europos valstybės, ypač Rusija ir Švedija, dėjo visas įmanomas pastangas viena nuo kitos ir šioje srityje jokiu būdu neatsilikti.

Apibendrinant ir iš tikrųjų galima tarti, jog būtent prievartinis Lietuvos valstybės susikūrimas dėl Baltijos regione prasidėjusių religinių karų ir su jais susijusių nukariavimų lėmė ir daugelį čia paminėtų negerovių, iš kurių bene svarbiausia buvo prievartinė christianizacija bei didžiosios dalies Lietuvos gyventojų įbaudžiavinimas !

O jei prie viso to pridėsime dar ir tai, jog lietuviai, nors ir suspėjo sukurti savo valstybę, deja, taip ir nesugebėjo sukurti dar ir savo raidyno, ką, beje, jau buvo padarę tiek rusai, tiek  ir lenkai – pirmieji graikų, o antrieji lotynų alfabeto pagrindu –  buvo priversti naudotis tiek senovės slavų, tiek lotynų, tiek ir lenkų kalbomis, pastariesiems suteikė pagrindo laikyti juos ir laukiniais, ir pagonimis, ir necivilizuotais. Tai taip pat  turėjo lemiamos įtakos ir lietuvių bajorijai, pasirinkusiai nutautimą ir susitapatinimą su lenkų šlėkta. Visa tai užtikrino ir lietuvių valstiečių socialinį kultūrinį priešiškumą vadinamajam "dvarui“ bei jo gyvenimo būdui, o kartu, beje – ir Lietuvos kaip valstybės istorinį progiškumą!

Kitaip tariant, būtent nuo unijos su Lenkija laikų Lietuva iš tikrųjų tampa progine valstybe, tam tikrais istoriniais laikotarpiais tai pasirodančia pasaulio valstybių politiniame žemėlapyje, tai ir vėl iš jo išnykstančia. Šia prasme ir šiandien mes dabar vis dar tebegyvename Trečiosios respublikos laikais!

Pirmoji, arba bajoriškoji, Lietuva savo šlovingąją egzistenciją užbaigė labai gėdingai – 1795 m. po vadinamojo Trečiojo Žečpospolitos padalijimo.

Antroji, arba valstietiškoji, 1940 m., lygiai taip pat be menkiausio karinio pasipriešinimo, t. y. po smurtinės bolševikų invazijos.

Trečioji, arba posovietinė, kaip apie tai galima spęsti iš daugiau kaip 20 metų vis dar tebesitęsiančių visų Lietuvos politinių partijų rietenų, jų permanentinės klaninės konfrontacijos bei iki šiol Lietuvos istorijoje neregėto gyventojų skurdinimo, užsibaigusio masine tautos emigracija į visus įmanomus užsienius, daugelio žurnalistų ir politologų įvardijamos dar ir kaip tautos evakuacija.  

Visa tai kaip tik ir rodo, jog kaip valstybė, o ypač – kaip vakarietiško pavyzdžio demokratija, Lietuva vis dar tebėra pradinės mokyklos niekaip taip ir neužbaigianti tauta bei valstybė. Lygiai taip pat šią, politiškai ir sociališkai unikalią Lietuvos situaciją, galima būtų įvardinti ir kaip latentinį procesą, pasibaigsiantį visų, dar pajėgiančių dirbti, o gal net ir vaikščioti, evakuacija į svetimus kraštus, o Lietuvos Seimo, pagal tradicinę vakarietiškąją paskitįį turėjusio tapti to paties pavyzdžio ir mentaliteto demokratine politine krašto institucija, – į nomenklatūrinio pavyzdžio milijonierius !

Mafijozinės ir kriminalinės politinės struktūros, kaip žinoma, yra tapusios daugelio pasaulio valstybių ekonominio ir politinio bankroto, nacionalinės nelaimės priežastimi. Jausdami tai, visi pasižymintys ypač išsivysčiusia socialine uosle individai sprunka iš tokių kraštų nelyginat  tam tikros rūšies gyvūnėliai iš skęstančio laivo. Tad kodėl šioje srityje Lietuva turėtų būti kažkokia išimtis iš taisyklės? Juoba kad į pastarąją – proginę – savo tautos ir valstybės nepriklausomybę mes juk taip pat atėjome iš mūsų estrados grandų apdainuotojo Raudonojo Pragaro, kitaip tariant, iš rusiškai bizantiškojo pavyzdžio totalitarizmo, prakiurksoję ten ištisus 50 metų!

Rusiškojo pavyzdžio totalitarizmas, kurio ištakų visai pagrįstai turi būti  ieškoma būtent dar Rusijos carų suformuotoje ir šios imperijos įtvirtintoje socialinėje politinėje struktūroje, kurios pagrindą visada sudarė trys didžiosios vertybės: patvaldystė, stačiatikybė ir vadinamasis liaudiškumas (narodnost`), Lenino ir jo bolševikų partijos buvo tik idėjiškai reviduotos bei suabsoliutintos. Vadinasi, iš tikrųjų tai reiškė: genseko, komunistų partijos ir proletariato bei vargingosios valstietijos, paverstos tarybine liaudimi, liumpenizaciją, pasireiškusią ne tik visų Rusijos tautų asimiliacija, bet ir jų tradicinį šimtmečiais ar netgi tūkstantmečiais ugdytąjį žmogaus kaip būtybės dvasinės prigimties unikalumą, pasireiškiantį  tautiškumu, nuosavybės formų įvairove bei religija.

Sąvoka tarybinis žmogus (rus. sovetskyj čelovek) visa tai kaip ir turėjo reikšti, ideologiškai ir pasaulėžiūriškai įprasminti ! Juk dar Leninas nurodė, jog socialistinę valstybę, jo manymu, galėsiančios valdyti netgi virėjos ! Tą mūsų tautiniai posovietinukai taip pat atkakliai ir nenukrypstamai vykdo, stengiasi įgyvendinti. Dėl to paties ir posovietinių visuomenių milijonierius ar milijardierius irgi radikaliai skiriasi nuo vakarietiškojo. Pastarasis, pavyzdžiui, B. Gatesas ar S. Jobsas dažniausia ką nors išranda, sugalvoja ir šiuos savo išradimus užpatentavę įdiegia į gamybą.

Posovietinukas – visiškai kitoks: jis, kaip kad visai teisingai savo metu yra nurodęs dar K. Marxas, sugeba tik "parazituoti“, t. y. arba etatizuoti arba prichvatizuoti

Dėl to juk net ir į aukščiausius valstybės valdymo, administravimo postus patekusiuosius, o kai kuriuos iš jų – ir demaskuotus kaip kyšius imančius, aš visiškai suprantu ir netgi… užjaučiu. Ypač tada, kuomet jie, nevilties pagauti, ima staiga ir sušunka visu balsu: tai politinis susidorojimas ! O juk ir iš tikrųjų: į šiuos aukštus postus postsovietinukai  taip pat atėjo ne dirbti, o užsidirbti!

Ta pačia proga visiems bent kiek pamiršusiems, ką visa tai apskritai reiškia, siūlau bent akimirką įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, turėtų jaustis Lenkijos pilietis, vadinamas ne lenku, o  człowiek sejmowy ! Vadinasi, tikrai ne veltui užsienio šalių sociologai ir politologai taip plačiai išgarsintą "tarybinį“ žmogų ir įsivaizduodavo, ir įvardijo kaip homo sovieticus – vienmatę, tradicines žmogiškąsias apibrėžtis, vertybines orientacijas praradusią būtybę, nelyginanttašką tuščiame mokyklinio sąsiuvinio lape. Taškas juk taip pat neturi jokių geometrinių charakteristikų : nei ilgio, nei pločio, nei aukščio. Stalinas juos vadindavo ,,vintikais“, t. y. sraigteliais, o mūsų laikais lietuvių tarybinė lietuvių poetė V. Valiūnienė – smiltelėmis prie kietojo mūro !

Nepaisant šių, tradiciškai "vis dar pasitaikančių“ negerovių ir nesklandumų, ne pagal vakarietiškąjį, o pagal rytietiškąjį – rusišką – pavyzdį naujai susiformavusi lietuvių tautinė daugiapartinė nomenklatūra, kuri, kaip žinoma, visur ir visada kuo "ryžtingiausiai“ kovojo ir tebekovoja su bet kokio plauko nomenklatūrinėmis privilegijomis… Ideologine prasme – ir tą reikia ypač pabrėžti – ne itin nuskriaudė savo eilinius tautiečius: Sovietų Sąjungoje, jei pamenate, ne tik visi aukštieji partinai funkcionieriai, bet ir žymesnieji kultūros, mokslo ar meno žmonės bent kartą savo gyvenime taip pat lyg ir privalėjo nuvykti į Maskvą aplankyti stebuklingojo bolševikų Kaabos akmens, vadinamo dar ir Lenino mauzoliejumi.

Dabar jau ir to nebereikia. Užtenka, pavyzdžiui, bent kartą metuose ateiti į Pilies gatvę ir pasiklausyti Sąjūdžiui vis dar atstovaujančio Balso.

Politiškai  ir sociališkai čia, matyt, svarbiausia ir yra būtent tai, jog brangūs tautiečiai vis dar norėtų ir vis dar galėtų ateiti, nes visuomenei ir toliau taip katastrofiškai senstant ir emigruojant – kai kas šį procesą įvardija netgi kaip tautos evakuaciją, t. y. išvykimu, išsikėlimu iš tūkstantmečiais baltų, vadinasi, ir lietuvių kadais apgyventų ir įsigyventų teritorijų, nes, kaip pranašauja žinomi krašto demografai, net nelabai tolimoje istorinėje perspektyvoje gali atsitikti ir taip, jog greitai jau nebebus nei kas šiuose kraštuose begyvena, nei kas beateina…

Tokia tad, matyt, iš tikrųjų ir yra ta mūsų nepriklausomybės istorinė, politinė ir socialinė ateitis – perspektyva tautos, taip ir nesusigrąžinusios nei savo tautinio identiteto, nei savo socialinės politinės dorovės, ir išnykusiančios netrukus po to, kai tik atgavo laisvę

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Jonas Balčius, šio komentaro autorius.

2013.02.20


Prisijunkite prie diskusijos