Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis sako, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų (TS-LKD) partija „Prezidento ir pranešėjo“ istorijoje keliamais klausimais nesiekia nuversti Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo ar pakenkti prezidento reitingams, kaip kad teigia opozicija.
„Nematyčiau, kad kas nors norėtų pakenkti prezidento reitingams ar net, tiesą sakant, nemanau, kad reikėtų tai susieti su VSD vadovu. Esu, atsakydamas į panašius klausimus, akcentavęs, kad svarbiausias uždavinys yra pasitikėjimas institucija, kitaip tariant, tuo, ką vadiname integralumu, – kad nėra kokių nors pažeidimų ar teisės aktų neatitikimų jų veikloje. Svarbiausia užtikrinti, kad tokių spragų veikloje nebūtų. Jeigu tokių būtų, (tai) atsiskleistų ar galimo tyrimo, ar atsakymų metu, nes (tai – ELTA), kas yra išvardinta knygoje, leidžia šiek tiek tai jausti“, – LRT televizijai penktadienį sakė G. Landsbergis.
Opozicijai priklausantys politikai viešai svarstė, kad valdantieji, inicijuodami parlamentinį tyrimą knygoje aprašomiems klausimams atsakyti, siekia pakenkti prezidentui ir nukreipti dėmesį nuo K. Bartoševičiaus istorijos. Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu. Taip pat nemažai dėmesio skiriama tuometinio kandidato į šalies vadovo postą Gitano Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
Pagrindinis istorijos šaltinis – daugelį metų žvalgybos struktūrose dirbęs ir dar 2019 m. dėl neskaidrios VSD veiklos į ankstesnės kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Vytautą Baką kreipęsis pranešėjas. VSD direktorius Darius Jauniškis. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas netruko sureaguoti į ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusią knygą. Paklaustas, ar spėjo perskaityti naujai išleistą knygą, G. Nausėda tikino „pasakų nebeskaitantis“, o kiek vėliau suabejojo, ar žurnalistų papasakota istorija nėra „užsakomoji žiniasklaida“.
Tuo metu VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus kaltinimus, esą žvalgyba rinko informaciją neteisėtai. D. Jauniškis tvirtina, kad žvalgybos pareigūnai priešrinkiminu laikotarpiu domėjosi visų kandidatų į prezidentus aplinka ir tai, pasak jo, yra įprasta praktika.
Naujas diskusijas dėl knygoje papasakotos istorijos įžiebė politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus paviešinta kitokia įvykių versija. Remdamasis pora šaltinių, glaudžiai susijusių su žvalgyba, apžvalgininkas paviešino pranešėjo tapatybė – pasak jo, tai šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) patarėjo pareigas einantis Tomas Gailius.
Be to, M. Laurinavičius svarstė, kad pranešėjo liudijimas gali būti „valstybininkų klano“ istorijos tęsinys.Prabėgus 3 metams po rezonansą sukėlusios istorijos, NSGK narys Raimundas Lopata pavasario Seimo sesijoje siūlo sudaryti parlamentinio tyrimo komisiją, kuri aiškintųsi pranešėjo istorijos detales. Opozicija tokį siūlymą sutinka nevienareikšmiškai – dalis politikų nemato prasmės inicijuoti papildomo tyrimo.
Stop ženklas
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė valdančiosios koalicijos svarstymus inicijuoti parlamentinį tyrimą dėl galimai neskaidrios Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos vertina itin skeptiškai. Politikė stebisi valdančiųjų gretose kilusiu, pasak jos, „keistu sąmyšiu“ dėl kelių metų senumo istorijos, kurią parlamentas jau nagrinėjo. Todėl europarlamentarė ragina daugumos atstovus „atsikvošėti“ – anot jos, gyvenant itin įtemptomis geopolitinėmis sąlygomis bei artėjant NATO viršūnių susitikimui, VSD veiklos tyrimas būtų dovana Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
„Kreipiuosi į tuos pačius konservatorius ir tuos pačius liberalus – į valdančiąją daugumą. Pagalvokime, labai gerai pagalvokime, kokioje geopolitinėje situacijoje gyvename. Šalia mūsų karas ir mes kaltiname Valstybės saugumo departamentą, kuris lygiai taip pat atsakingas už mūsų nacionalinio saugumo situaciją mūsų valstybėje?“ – stebėjosi LSDP lyderė.
„Laukia mūsų labai rimtas renginys, pats rimčiausias – NATO viršūnių susitikimas. Ir jie, valdantieji, tuo metu ruošiasi daryti tyrimą? Klausykite, taigi Putinui geresnės dovanos, man atrodo, apskritai nereikia. Galvoju, kad jie kažkaip susipainiojo, pasimetė ir aš jiems tiesiog linkiu sveiko proto, atsikvošėti“, – ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybėje susirinkusiems žurnalistams kalbėjo V. Blinkevičiūtė.
Ji pažymėjo, kad kitaip nei Seimo daugumos koalicija, socialdemokratai situaciją vertina adekvačiai.
„Mes, socialdemokratai, tikrai turime sveiko proto ir vertiname esamą situaciją. Tikrai, gal gana vieną kartą žaisti tomis įvairiomis komisijomis tokiais atvejais, kai iš tikrųjų yra po visų tų aprašomų įvykių praėję 4 metai. Jau buvo tirta vieną kartą – pasirodė, kad kažkas tada ne iki galo ištyrė, dabar apsigalvojo, kad reikia vėl tirti“, – aiškino europarlamentarė.
Neatmeta galimybės, kad skandalas gali būti susijęs su artėjančiais prezidento rinkimais
Vertindama knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ sukeltą ažiotažą bei Seime bręstantį tyrimą, V. Blinkevičiūtė antrino kitiems parlamento opozicijos atstovams, manantiems, kad daugumos politikai bando eskaluoti VSD istoriją ir taip užglaistyti dar visai neseniai konservatorių partiją sudrebinusį galimos pedofilijos skandalą. Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
„Ar jums neatrodo, kad norima šitą K. Bartoševičiaus skandalą uždengti kaip ir nauju, bet ganėtinai senu įvykiu?“ – klausė V. Blinkevičiūtė.
„Bendrame kontekste dėl Bartoševičiaus skandalo, dėl nutekinimo informacijos – kas tikrai buvo, atmesti to negali – buvo nenoras aiškintis visai. Vėlgi, mes, socialdemokratai, pasielgėme labai, manyčiau, solidžiai, taip kaip ir priklauso rimtai partijai. Mes kreipėmės į Generalinę prokuratūrą, kad ištirtų. Generalinė prokuratūra sako, kad nėra čia baudžiamojo nusikaltimo sudėties dėl to. Bet, žinoma, yra tam tikra politinė, moralinė atsakomybė, kuri lieka, neatsakyti klausimai“, – dėstė socialdemokratų lyderė.
Be to, V. Blinkevičiūtė neatmetė galimybės, kad valdantieji imasi parlamentinio tyrimo iniciatyvos ir dėl artėjančių 2024 m. šalies vadovo rinkimų.
„Tiesą pasakius, liko metai laiko iki prezidento rinkimų – kas galėtų paneigti, kad čia valdantieji dėl to taip suaktyvėjo tuo klausimu?“ – svarstė LSDP lyderė.
ELTA primena, kad Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu. Taip pat nemažai dėmesio skiriama tuometinio kandidato į šalies vadovo postą Gitano Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui. Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinis istorijos šaltinis – daugelį metų žvalgybos struktūrose dirbęs ir dar 2019 m. dėl neskaidrios VSD veiklos į ankstesnės kadencijos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką Vytautą Baką kreipęsis pranešėjas.
Prezidentas netruko sureaguoti į ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusią knygą. Paklaustas, ar spėjo perskaityti naujai išleistą knygą, G. Nausėda tikino „pasakų nebeskaitantis“, o kiek vėliau suabejojo, ar žurnalistų papasakota istorija nėra „užsakomoji žiniasklaida“.
Tuo metu VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus kaltinimus, esą žvalgyba rinko informaciją neteisėtai. Darius Jauniškis tvirtina, kad žvalgybos pareigūnai priešrinkiminu laikotarpiu domėjosi visų kandidatų į prezidentus aplinka ir tai, pasak jo, yra įprasta praktika.
Naujas diskusijas dėl knygoje papasakotos istorijos įžiebė politikos apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus paviešinta kitokia įvykių versija.
Remdamasis pora šaltinių, glaudžiai susijusių su žvalgyba, apžvalgininkas paviešino pranešėjo tapatybė – pasak jo, tai šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) patarėjo pareigas einantis Tomas Gailius. Be to, M. Laurinavičius svarstė, kad pranešėjo liudijimas gali būti „valstybininkų klano“ istorijos tęsinys.
Prabėgus 3 metams po rezonansą sukėlusios istorijos, NSGK narys Raimundas Lopata pavasario Seimo sesijoje siūlo sudaryti parlamentinio tyrimo komisiją, kuri aiškintųsi pranešėjo istorijos detales. Opozicija tokį siūlymą sutinka nevienareikšmiškai – dalis politikų nemato prasmės inicijuoti papildomo tyrimo.
Žiūronai modernūs. Slaptai.lt foto
Valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai Seime kyla klausimų dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos skaidrumo, tačiau frakcija nėra apsisprendusi, ar dėl to reikia inicijuoti parlamentinę tyrimo komisiją, TV3 teleivizijai teigė TS-LKD narys Paulius Saudargas.
Anksčiau Seimo narys liberalas Raimundas Lopata buvo paskelbęs, kad valdantieji iš principo yra sutarę dėl parlamentinio tyrimo dėl VSD veiklos, tačiau P. Saudargas ketvirtadienį TV3 televizijai tvirtino, jog tokio sutarimo nėra.
„Valdantieji šiuo klausimu nebuvo susirinkę į kažkokį koalicijos pasitarimą ir mes tokio posėdžio neturėjome. Turėjome frakcijos posėdį, kuriame diskutavome ir šia tema“, – sakė TS-LKD atstovas.
Pasak P. Saudargo, konservatoriai mano, kad žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ aprašytas galimas VSD vykdytas neteisėtas asmenų sekimas kelia klausimų. Be to, anot jo, neseniai apžvalgininko Mariaus Laurinavičiaus paviešinta informacija, kad knygoje minimas pranešėjas yra dabartinis sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėjas Tomas Gailius, rodo, kad į situaciją vertėtų įsigilinti. Stebėjimo kameros. Slaptai.lt foto
„Klausimų mūsų frakcijai kyla ir iš knygos, ir iš dar daugiau, kai atsiranda kolegų, kurie pateikia dar kitokias versijas. Turiu omeny Marių Laurinavičių“, – sakė P. Saudargas.
Tiesa, anot jo, kelti aiškintis apie situaciją galima, nebūtinai kuriant parlamentinę tyrimo komisiją. Konservatoriaus teigimu, galima užduoti klausimus pareigūnams, prašyti atlikti tyrimą žvalgybos kontrolieriui, kurio kandidatūrą ketinama pristatyti artimiausiu metu.
„Frakcija nėra apsisprendusi dėl formos, dėl komisijos tikrai nesame apsisprendę, kad reikia būtinai komisijos“, – sakė P. Saudargas.
P. Saudargo teigimu, VSD veiklos skaidrumo tyrimo istorijos atsiradimas jau yra pakenkimas Lietuvai.
Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.
„Visa ši istorija yra akivaizdus pakenkimas valstybei. Artėja ir NATO sumitas, Lietuva – dėmesio centre, ir kai mūsų valstybėje dedasi tokie dalykai, kad yra struktūros saugumo (tikrinamos – ELTA), kur kyla klausimų, ir ne viena valstybinė struktūra su šituo detektyvu yra susijusi. Minima ir STT, ir prokuratūra yra minimos, yra Seimo keli NSGK komitetai – tai ar čia valstybei nauda turėti tokią istoriją?“ – klausė Seimo vicepirmininkas.
ELTA primena, kad žurnalistų D. Pancerovo ir B. Davidonytės knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“ atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu, taip pat nemažai dėmesio skiriama Gitano Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
VSD vadovas Darius Jauniškis TV3 televizijai sakė, kad G. Nausėda neprašė VSD patikrinto jo aplinkos žmonių. Departamento direktorius tikino, jog esą buvo tikrinti ir kitų kandidatų į prezidentus aplinkos žmonės.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys R. Lopata mano, kad pavasario sesijoje reikėtų sudaryti parlamentinio tyrimo komisija, kuri toliau aiškintųsi istorijos dėl VSD rinktų duomenų apie privačius asmenis detales.
VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus būgštavimus, esą žvalgyba rinko informaciją. Stebėjimo kamera. Slaptai.lt fotografija
Praėjusią savaitę knygų mugėje apsilankęs šalies vadovas, paklaustas, ar spėjo susipažinti su naujai išleista knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“, teigė „pasakų nebeskaitantis“.
„Aš pastaruosius 20 metų pasakų nebeskaitau. Kažkada savo dukrom skaitydavau, dabar nebeskaitau, todėl nelabai galiu pasakyti, kas ten yra parašyta. Bet kuriuo atveju vėlgi palieku tai skaitytojams. Tegul skaitytojai skaito, daro savo išvadas, o aš šioje vietoje galiu pasakyti tiek, kiek pasakiau“, – Knygų mugėje susirinkusiems žurnalistams teigė G. Nausėda.
Galiausiai šalies vadovas suabejojo, ar žurnalistų knygoje papasakota istorija nėra „užsakomoji žurnalistika“.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Politikos analitikas Marius Laurinavičius aiškina, kad Kinijoje nepriklausomų verslų iš viso nėra, nepriklausomai nuo to, ar jie dideli, vidutiniai ar smulkieji. Pasak jo, labai panašios yra Rusijos ir Kinijos sistemos, kuriose verslai įgyvendina valstybės arba klanų interesus.
„Jeigu kas nors įsivaizduoja, kad Rusijoje yra koks nors nepriklausomas verslas, tai yra visiška nesąmonė. Lygiai taip pat yra ir Kinijoje. Jack Ma pavyzdys įrodo, kad modernios Kinijos įsivaizdavimas yra iliuzija“, – trečiadienį „Lietuvos verslo forumo“ diskusijoje teigė M. Laurinavičius.
Analitikas tikina, kad Jack Ma kompanijos Kinijoje susitraukimas ir Michailo Chodorkovskio areštas prieš du dešimtmečius Rusijoje yra panašios situacijos. Pasak jo, šie įvykiai įrodo, kad vykdyti nepriklausomą verslą Kinijoje ir Rusijoje nėra įmanoma.
„Šių šalių korupcijos bylose akivaizdžiai taip pat matyti, kad tai yra tarpusavio elito kovos dalis. Visus dalykus sudėjus į vieną vietą matosi, kad ten nėra nepriklausomo verslo“, – sakė M. Laurinavičius.
ELTA primena, kad tarp Vilniaus ir Pekino praėjusių metų pradžioje kilo įtampa. Tuomet Lietuva pasitraukė iš Kiniją ir Vidurio bei Rytų Europos valstybes vienijančio „17+1“ formato.
Vilniaus ir Pekino santykiai dar labiau paaštrėjo, kai Lietuva lapkričio mėnesį leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę. Kinija teigia, kad sprendimas pavadinti atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai.
Kodėl dauguma rinkėjų pasisako prieš LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko atleidimą iš pareigų?
A.Jakubausko pečius slegia mįslinga apdovanojimo iš Rusijos istorija, jo pavardė – oficialiame šios šalies vyriausybinės komisijos sąraše. Po tokiu intriguojančiu straipsnio pavadinimu 15min.lt (2021-03-31) narpliojami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus ir Lietuvos totorių bendruomenės vadovo prof. Ado Jakubausko ryšiai su Rusijos totoriais.
Neva jį vejasi sena apdovanojimo iš Rusijos istorija. Mat Rusijos URM oficialiame puslapyje skelbiama, kad A. Jakubauskas 2008 metais apdovanotas vyriausybinės tėvynainių reikalų užsienyje komisijos padėkos raštu.
A.Jakubauskas teigia tokio apdovanojimo negavęs, o šią rusų oficialiai skelbiamą informaciją jis vadina bandymu jį sukompromituoti.
Jis, taip pat, paaiškino, kad 2009 ir 2012 metais išleistą knygą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, kurią jis parašė su dar dviem autoriais, formaliai parėmė ta pati Rusijos vyriausybinė tėvynainių reikalų užsienyje komisija todėl, kad, nors paramą suteikė Tatarstano Respublika, kuri nėra valstybė, pinigų pervedimas buvo įmanomas tik per centrinę valdžią. Beje, knygos išleidimą, taip pat, parėmė Lietuvos Kultūros ministerija, Kultūros rėmimo fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos Respublikos ambasada Lietuvoje. Ir pastarąją įtarsime nešvariais ryšiais su Kremliumi?
Įžvelgti paminėtose istorijose kokį nors kriminalą prie geriausių norų neįmanoma.
Visiems aišku, kad Lietuvos totorių vadovo ryšiai su tautiečiais Rusijos Federacijoje, žinant Kremliaus požiūrį į totorius, ypač Kryme, negali būti paprasti. Ir prof. A.Jakubauskas tai nuosekliai parodo. Netikėti juo, netikėti, kad šiuo metu jis RF yra persona non grata, nėra jokio pagrindo.
Bet štai Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) analitiko Mariaus Laurinavičiaus nuomone, A.Jakubausko aiškinimai, jog Rusijos URM skelbiama informacija yra bandymas jį sukompromituoti, neįtikina. M.Laurinavičius atkreipė dėmesį, kad jei ši situacija būtų susiklosčiusi dabar, kai A.Jakubauskas vadovauja centrui, būtų galima kalbėti apie bandymus jį kompromituoti. Anot jo, lieka klausimas, kodėl Rusijai reikėjo tuo metu kompromituoti A.Jakubauską, jei jis nėjo svarbių šiai šaliai pareigų. Analitikas įsitikinęs, kad Rusija tam neturėjo jokio pagrindo.
Tai – bandymas smūgiuoti žemiau juosmens prieš pat balsavimą Seime.
Gerbiamo analitiko žiniai, A.Jakubauskas nuo 2003 metų vadovauja Lietuvos, Europos Sąjungos valstybės, totorių bendruomenei, įtakodamas totorius postsovietinėje erdvėje Rusijoje esant Vladimiro Putino režimui, ir šis jo vaidmuo Kremliui yra kur kas svarbesnis, negu Seimo prižiūrimame LGGRTC. Beje, tai pažymi ir pats A.Jakubauskas.
Neleiskime susidoroti su Adu Jakubausku
„Pasakysiu taip: čia yra „antis“. Jokių tėvynainių apdovanojimų nesu gavęs. Mačiau internete pakabintą informaciją. Bet čia gal jiems buvo tikslinga tai padaryti, kadangi aš visą sąmoningą gyvenimą dar nuo 1988-1989 metų – dar buvau studentas –užsiimu pagalba Krymo totoriams. Tai, ko gero, kad sukompromituotų mane Krymo totorių akyse, matomai, ta feikinė žinia ir buvo paleista“, – 15min paklaustas apie apdovanojimą sakė A.Jakubauskas.
A.Jakubauskas 15min.lt aiškiai atsakė į visus klausimus, nepalikdamas vietos jokioms dviprasmybėms.
Dabar, balsavimo Seime dėl LGGRTC generalinio direktoriaus atleidimo iš darbo išvakarėse, galime konstatuoti, kad nei vienos rimtos priežasties atleisti jį iš pareigų nėra. Ir rinkėjai tai supranta.
Prezidento, Seimo valdančiosios daugumos dėmesiui! Šiandien „Žinių radijo” laidos “Dienos klausimas” (vedėjas – Aurimas Perednis) metu (Kodėl tokios aistros verda aplink LGGRTC?) buvo atlikta faktiškai rinkėjų apklausa. Rezultatai – tokie. Už A. Jakubausko atleidimą iš pareigų pasisakė 17 proc., prieš – 72 proc., neturi nuomonės – 11 proc.
Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?
Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką
A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.
Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.
Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?
Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.
Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.
Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia GrybauskaitėMarius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?
Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?
Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.
Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?
Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.
Valerija Novodvorskaja
Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.
Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?
Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.
Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!
Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).
Europos atsakomybė
Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.
Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?
Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.
Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.
Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.
Filipo Ekozjanco pasveikinimas
Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.
Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.
F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.
Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?
Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.
Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?
Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“
Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui, JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).
Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.
Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?
Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.
Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko” pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka” tikrai atsigaus?
Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.
Jurijus Švecas
O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai.
Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).
Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.
Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos” jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.
Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…
Spąstai. Slaptai.lt nuotr.
Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.
Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu”. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.
Kartais lekia savaitė po savaitės, o nėra ką skaityti. Regis, tiek daug leidinių leidinėlių, laikraščių laikraštėlių, o tekstų, kurie sujaudintų iki pat širdies gelmių, – nerandu. Gal nemoku ieškoti? O gal kitaip ir neįmanoma – iš kur traukti tų tikrai svarbių, aktualių, dar negirdėtų ir nematytų, originaliai, taisyklinga lietuvių kalba išlukštentų temų? Tai aštuoniolimečiui atrodo, kad jis kasdien antrandąs Ameriką. Kai tau – virš šešių dešimčių, daug istorijų jau girdėta, jos vis dažniau kartojasi. Tu dar neužvertei paskutiniojo puslapio, o jau žinai, kuo visa tai baigsis. Taip, būtent taip. Žinai. Tai, kas šiandien atrodo gyvybiškai svarbu, po kelerių metų greičiausiai taps nebeaktualu, bus pamiršta.
Ir vis tiek – skaityti reikia. Skaityti būtina. Jei skaitai – vadinasi, gyveni.
XXX
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Nuliūdino Vilniaus universiteto dėstytojo, humanitariių mokslų daktaro, mokslo darbuotojo Valdemaro Klumbio tekstas „Ar Lietuvai reikia istorikų“ (lrt. ir nzidinys.lt). Drįstu manyti, jog tai – primityvokas klausimas. Akivaizdu, kad Lietuvai reikalingi istorikai. Kaip ir kiekvienai pasaulio valstybei. Bet reikalingi principingi, sąžiningi istorikai. Reikalingi tie, kuriems rūpėtų ne vien tai, ką lietuviai blogo yra padarę kitiems, bet dar knietėtų išsiaiškinti ir tai, ką anie blogo yra padarę lietuviams. Viskas labai paprasta. Jei iki smulkmenų analizuojame Jono Noreikos ir Kazio Škirpos tikras ar tariamas nuodėmes, kodėl nesidomime, kokios Nachmano Dušanskio ir Petro Raslano bei panašių į juos nuodėmės? Jei bandome teisinti Rūtą Vanagaitę, parašiusią knygą, paremtą KGB archyvais, kodėl nerašome knygos, paremtos „Lietuvių archyvu“? Atsikratykime dvigubų standartų. Jei analizuojami KGB dokumentai, analizuokime ir vokiečių okupacijos metais išleistus archyvus, ir juos lyginkime, komentuokime, vertinkime. Nenutylėkime nei vienų, nei kitų.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Ponui V.Klumbiui štai kaip atsakyčiau – Lietuvai verkiant reikalingi sąžiningai, principingai, objektyviai istorija besidomintys žmonės. Nebijantys sąžiningai gilintis į skaudžias praeities temas. Profesija čia niekuo dėta. Profesionaliai domėtis istorija galį ne vien istorijos specialybę įgijusieji. Vidmantas Valiušaitis – vienas iš tų, kurie sąžiningai, princpingai, objektyviai žvelgia į Lietuvos istoriją, analizuoja ją iš įvairių pusių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovybė pasielgė išmintingai, pasikviesdama pagalbon būtent V.Valiušaitį.
XXX
Dar įsiminė portale delfi.lt citata iš Vytauto R.Litvino straipsnio „Apie tautos sampratą”, kur sakoma: „Kas kuria (aiškina – „interpretuoja“) istoriją, tas nulemia dabartį bei valdo ateitį ir, savo ruožtu, kas valdo dabartį, tas „interpretuoja“ praeitį“. Man kartais atrodo, kad Lietuva vis mažiau ką bevaldo…
XXX
Dar įsiminė leidinyje „Respublika“ paskelbtas kultūros istorikės prof. Rasos Čepaitienės straipsnis, kritikuojantis forumą „Įvairovių Lietuva Europoje“. Kritikuoja forumą dėl vienpusiškumo. Ten esą pergyvenama vien dėl LGTB, o, pavyzdžiui, pensininkų, našlaičių bėdos pamirštamos, ignoruojamos. Prof. R.Čepaitienė garsiai prabyla ir apie Lietuvoje egizstuojančią cenzūrą: „Visi supranta, kaip galima ir reikia kalbėti, ir kaip negalima, nors niekur tai neužrašyta“. O gal manote, jog Lietuvoje nėra jokių cenzūros apraiškų?
XXX
Dar įdomu buvo skaityti portale LRT.lt pasirodžiusį Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus tekstą „20 Putino metų. Ne juokais apie tai, kaip kriminaliniai nusikaltimai planuojami aukščiausiuose Rusijos valdžios kabinetuose“. Tai jau – 15-asis M.Laurinavičiaus straipsnis, analizuojantis Kremliaus tamsiuosius užkulisius.
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Būtent šiame remiamasi, be kita ko, ir buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo pasakojimu, kaip 2005-aisiais metų gruodį V.Putinas liepė savo sėbrams iš valstybės aktyvų nušvilpti 12 milijardų dolerių. Ir pagrobė tuos pinigus. Tik ne 2005 metų gruodį, o po kelerių mėnesių – 2006-ųjų liepą. Štai tada A.Ilarionovas ir pasitraukęs iš Kremliaus.
M.Laurinavičius tvirtina, kad šis ekonomistas, beje, jau senokai gyvenantis JAV (dirbantis Katono moksliniame centre vyr. analitiku) turi sąžiningo, principingo mokslininko vardą. Jei taip sako, vadinasi taip tikrai buvę.
XXX
O kaip derėtų vertinti „The Jerusalem Post“ pasirodžiusią publikaciją, esą Galaktikoje jau seniai aptikta gyvybė, jog Amerikos ir Izraelio vadovybės jau senokai palaikančios su ja ryšį? Tebegūžčioju pečiais. Šią informaciją neva patvirtina atsargos generolas prof. Chaimas Ešedas, net 30 metų vadovavęs Izraelio kosmoso programoms. Girdi, Marse net įrengta slapta požeminė bazė. Ši informacija neva slepiama nuo Žemės gyventojų tik todėl, kad nekiltų isterija. Esą dar – per anksti.
Kosmosas
Jei tikrai per anksti, tai palaukime. Tik kiek dar teks lūkuriuoti? Prireiks kelių šimtų metų, kad galėtume pasakyti, kas tai – tiesa ar melas?
Kelių šimtų metų laukti negaliu. Juk manęs tada jau nebebus.
Vasario 15-ąją Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios Akto salėje surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas.
Skelbiame Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Marius Laurinavičius sako, jog Astravo AE monstrą stabdyti nėra per vėlu. Analitikas taip pat pabrėžia, kad į Astravo AE jau sukišta 10 milijardų dolerių mafijos pinigų, ir tie pinigai, beje, mesti į su ekonomika visiškai neusisijusį projektą Lietuvos sostinės pašonėje, vos už 40 kilometrų nuo Vilniaus.
Lietuvos geležinkeliai. Ataka iš Rytų. Slaptai.lt nuotr.
Kaip Kremlius, pasitelkdamas į pagalbą Baltijos šalių verslininkus, puoselėja geopolitinę ekspansiją į Lietuvą, Latviją ir Estiją? Ar Baltijos šalių žvalgyba pajėgi išsiaiškinti visus niuansus ir aplinkybes? Ar Baltijos šalių valdžia turi užtektinai politinės valios priešintis tokiai invazijai?
Per pasaulį garsiai nuskriejusi žinia, kad JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas atsistatydintina nėra gera naujiena Lietuvai, sako Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius. Jo teigimu, generolas J. Mattisas daugeliu atžvilgių buvo Lietuvos interesams palankus politikas, nes, tvirtino analitikas, sugebėjo mažinti įtampas, kurias transatlantinėje bendruomenėje kelia JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Mattiso pasitraukimas iš pareigų yra bloga žinia ir Lietuvai, ir Europai. Tiesiog reikia suprasti, kad Mattiso ir Trumpo pozicijos, ypač kalbant apie Lietuvai svarbius klausimus, kaip santykiai su Rusija ar Europos partneriais, išsiskyrė. Pats Mattisas buvo už NATO stiprinimą, už sąjungininkus, tai labai aiškiai išdėstyta ir gynybos sekretoriaus atsistatydinimo pareiškime. Tuo tarpu Trumpas įtampas tarp sąjungininkų dažniausiai eskalavo“, – aiškino tarptautinės politikos ekspertas.
Atsainus D. Trumpo požiūris į sąjungininkus Europoje, pabrėžė M. Laurinavičius, yra ne ką mažiau pavojingas už pozityvų Vašingtono požiūrį į Kremlių. Ekspertas pažymėjo, kad būtent D. Trumpo politika skatina trūkinėti strateginius, jau ilgą laiką egzistuojančius valstybių ryšius Aljanso viduje.
„Tai yra didžiausia grėsmė, net didesnė už (palankų. – ELTA) požiūrį į Rusiją. Rusijos pagrindinis tikslas yra sugriauti visus Vakarų aljansus ir stengtis kuo daugiau tai padaryti kitų rankomis. Trumpo prezidentavimo metu nesutarimai Vakarų aljanse smarkiai išaugo ir palietė ne vien karinį NATO klausimą, bet ir prekybines sritis. O jeigu prasideda prekybos karai, tai tas neišvengiamai atsilieps ir politiniam bei kariniam bendradarbiavimui“, – kalbėjo M. Laurinavičius.
JAV gynybos sekretorius J. Mattisas (dešinėje) paskelbė apie atsistatydinimą. EPA-ELTA nuotr.
Jis priminė, kad dar prieš metus prognozavo, jog D. Trumpas bus vienas pagrindinių tarptautinių iššūkių Lietuvos užsienio politikai. Tai, kad iš prezidento administracijos pasitraukia Lietuvai nepalankias D. Trumpo intencijas atsverti sugebėjęs J. Mattisas, teigė M. Laurinavičius, jo keltų prognozių pagrįstumą dar labiau sustiprina.
Tačiau, samprotavo ekspertas, baimintis ir kurti apokaliptinius scenarijus, kad vykstantys pokyčiai JAV prezidento administracijoje labai neigiamai atsilieps Lietuvos nacionaliniam saugumui, nereikėtų. Pasak jo, netgi į J. Mattiso vietą atėjus D. Trumpui pasipriešinti nenorinčiam ar negalinčiam politikui, esantys demokratiniai atsvarų mechanizmai neleis visai JAV užsienio politikai tapti iškirtinai tik D. Trumpo tęsiamos politinės linijos atspindžiu.
„Kad ir koks būtų naujasis gynybos sekretorius, didelės tragedijos nebus, ir JAV pozicija netaps atspindėta tik pagal Trumpo liniją. Taip tikrai neįvyks, nes JAV, be prezidento, dar yra ir Kongresas, kurio pozicija yra gerokai panašesnė į tą, kurią turi Mattisas. Taigi JAV esantys demokratiniai atsvarų mechanizmai leidžia teigti, kad ir toliau D. Trumpas negalės vykdyti tos politikos, kurią jis deklaruoja ir, kuri būtų pavojinga Lietuvai“, – apibendrino M. Laurinavičius.
Ketvirtadienį JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas paskelbė apie savo atsistatydinimą. Tai jis padarė praėjus dienai po to, kai D. Trumpas paskelbė apie visišką amerikiečių dalinių išvedimą iš Sirijos. Laiške JAV prezidentui Donaldui Trumpui J. Mattisas savo atsistatydinimo priežastimi įvardijo nuomonių skirtumus.
„Jūsų teisė yra turėti gynybos sekretorių, kurio pažiūros labiau sutampa su jūsų pažiūromis“, – rašė J. Mattisas ketvirtadienį D. Trumpui. Todėl jam esą svarbu pasitraukti iš užimamo posto.
Savo atsistatydinimo laiške J. Mattisas tiesiogiai neužsiminė apie dalinių išvedimą iš Sirijos, kurį daugelis laiko per ankstyvu. Tačiau jis pabrėžė, kokiu svarbiu laiko glaudų bendradarbiavimą su tradicinėmis JAV sąjungininkėmis. Su sąjungininkais reikia elgtis „pagarbiai“, rašė J. Mattisas.
D. Trumpas ketvirtadienį savo ruožtu tviteryje rašė, kad J. Mattisas postą paliks vasario pabaigoje. Jis padėkojo jam už darbą. „Aš labai dėkoju Jimui už jo tarnybą“, – rašė prezidentas.
Vokietija nesitrauks nuo vamzdyno „Nord Stream 2“ projekto, leisiančio Rusijai tiekti dujas Europai apeinant Ukrainą, net jeigu ateityje matysime pasikartojančius agresyvius Rusijos veiksmus prieš Ukrainą, mano politologas Marius Laurinavičius.
„Sprendimas Vokietijoje jau yra priimtas, ir vienintelis dalykas, kuris galėtų sutrukdyti, – tai kokie nors Europos Komisijos sprendimai, kad kažkas kažko neatitinka, bet tai irgi sunkiai įsivaizduočiau. Vokietijos kanclerė Angela Merkel supranta visas grėsmes, todėl stengiasi kitaip spręsti šią problemą, vystydama suskystintų gamtinių dujų terminalus. Per daug interesų ir politinės valios įkišta į tą projektą, kad jį kas nors Vokietijoje galėtų sustabdyti“, – teigė M. Laurinavičius.
Politologas išskyrė dvi pagrindines priežastis, kodėl Vokietija „laikosi dantimis įsikibusi“ į šio dujotiekio projektą. Pasak jo, viskas prasideda nuo kitokio požiūrio – Vokietija Rusiją mato kaip istoriškai pagrįstą, patikimą išteklių tiekėją.
„Su tuo ginčytis yra sudėtinga, ji ir buvo patikima išteklių tiekėja. Tačiau „Nord Stream 2“ yra ne vien tik ekonominis projektas, bet ir karo prieš pačius Vakarus dalis, o tokiais projektais mes jį finansuojame. Vokietija su tuo nesutinka, mano, kad tai yra jiems naudinga“, – sakė M. Laurinavičius.
Pasak politologo, kita priežastis – tiesioginiai finansiniai interesai, nes panašiais finansiniais projektais Rusija apraizgė didžiąją dalį Europos. Taip, pasak M. Laurinavičiaus, Rusija sukuria savo įtakos tinklą įvairiose valstybėse.
Lapkričio viduryje Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis perspėjo Europą, kad dujotiekio užbaigimas gali prisidėti prie dar didesnės Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Tačiau M. Laurinavičius nemano, kad Rusijos kariniai veiksmai prieš Ukrainą galėtų būti susiję su „Nord Stream 2“ projektu.
„Aš visuomet net ir savo kolegoms vokiečiams sakau vieną paprastą dalyką – šitas projektas yra pavojingiausias ne Ukrainai ir net ne bendrai Europos energetinei nepriklausomybei. Jis yra pavojingiausias pačiai Vokietijai, nes yra kuriamas tinklas. Ir kuo labiau mes jį leisime Rusijai kurti, tuo didesnė dalis pinigų, uždirbtų Vokietijoje dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, tiesiogiai bus skirta kovai prieš pačią Vokietiją jos viduje. (…) O tai bus dideli pinigai“, – perspėjo politologas.
ELTA primena, kad Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas pirmadienį pareiškė palaikymą „Nord Stream 2“ dujotiekio projektui su Rusija, nepaisant kai kurių Vokietijos politikų siūlymų panaudoti „Nord Stream 2“ projektą kaip galimą sankciją Rusijai už Ukrainos laivų ir jų įgulų suėmimą netoli Krymo pusiasalio.
Annegret Kramp-Karrenbauer, kuri, kaip prognozuojama, po A. Merkel atsistatydinimo vadovaus Krikščionių demokratų partijai (CDU), sekmadienį pareiškė, kad viena iš sankcijų Rusijai būtų dujų tiekimo „Nord Stream 2“ vamzdynu sumažinimas.
Tačiau H. Maasas, socialdemokratų partijos A. Merkel koalicijoje narys, patikino, kad 11 mlrd. dolerių vertės „Nord Stream 2“ projektas yra komercinio pobūdžio, todėl jis bus tęsiamas.
Slaptai.lt jau yra paskelbusi beveik 30 min. trukmės diskusiją „Silpnosios Lietuvos pusės”, kurioje dalyvavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius bei Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatas Eitvydas Bajarūnas.
Dabar skelbiame, ką diskusijos svečiai atsakė į susirinkusiųjų klausimus. Taigi tikrieji Rusijos tikslai – kaip ant delno: supjudyti Lenkiją su Lietuva, Ukraina ir galų gale – su visa Europos Sąjunga, sukurti informacinį chaosą tiek kitose ES šalyse, priverst visuomenę manyti, jog gynybai skirti pinigai – tai vėjais švaistomos lėšos…
Slaptai.lt skelbia Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus paskaitą nūnai itin aktualia tema – ar Kremlius kišasi į Vakaruose rengiamus prezidento ir parlamento rinkimus? O jeigu sutinkame, kad kišasi, tai knieti paklausti – o kaip jis tai daro, kodėl jam pavyksta?
Marius Laurinavičius pateikia gausybę įdomių, sensacingų pavyzdžių iš JAV ir Europos, kurie, kurie, beje, paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais.
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga. Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Šiandien skelbiamoje diskusijoje narpliojami klausimai: kada KGB suprato, jog sovietinė santvarka žlugs; kodėl KGB buvo antisemitinė organizacija; kas sugalvojo lėktuvo užgrobimą; KGB rėmė visas pasaulio teroristines organizacijas; absurdai nagrinėjant holokausto ir getų temą; ar Vincą Kudirką galima apkaltinti antisemitizmu; kodėl Kremliui būtina apšmeižti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką; Komunistų partija ir KGB – dvi skirtingos kontoros; kokią klaidą padarė Komisija nacių nusikaltimams tirti; koks skirtumas tarp Gorbačiovo ir Andropovo; kodėl negalima tikėti žmonių, kuriuos tardė KGB, parodymais?
„DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“ – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga
Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga.
Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.
Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.
Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.
Slaptai.lt dabar skelbia Vidmanto Valiušaičio įžanginį žodį ir Mariaus Laurinavičiaus komentarą. Vėliau bus paskelbti išsamūs Daliaus Stanciko, Igno Stankovičiaus ir Vidmanto Valiušaičio komentarai.
Ne kartą premjerą Saulių Skvernelį dėl Lietuvos nacionalinio saugumo neatitinkančios retorikos kritikavęs ekspertas vėl stebisi Vyriausybės vadovo pareiškimais.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, komentuodamas premjero pasisakymą, kad valdančiųjų iniciatyvoje partijų finansavimo didinimą susieti su išlaidų gynybai didinimu, nėra nieko blogo, klausia – ar premjeras taip elgiasi sąmoningai, ar iš visiško nesupratimo.
Pasak jo, tikrą audrą Seime sukėlusi „valstiečių“ iniciatyva ir premjero išsakytas teigiamas valdančiųjų sumanymo vertinimas iš esmės atitinka Kremliaus interesus – diskredituoti Lietuvos išlaidų didinimą gynybai.
„Pirmiausia mes turime suprasti, su kuo mes susiduriame. Mes susiduriame su priešiška Rusijos veikla ir viena iš pagrindinių krypčių, nekalbant apie visas karines grėsmes, į kurias nukreipta Kremliaus veikla, yra Lietuvos gynybos finansavimas. Tą gynybos finansavimą yra norima diskredituoti kaip tokį, kad jo visiškai nereikia, norima diskredituoti jo organizavimo būdus ir visa kitą, ką įmanoma padaryti“, – Eltai aiškino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.
Pasak jo, premjero pareikštas „valdančiųjų“ sumanymo vertinimas iš esmės atitinka Kremliaus interesus. Todėl, samprotavo M. Laurinavičius, kyla klausimas, ar premjeras taip elgiasi sąmoningai, ar iš visiško nesupratimo.
„Toks klausimas dėl premjero man yra kilęs ne pirmą kartą. Vieną kartą apie tai viešai kalbėjau. Man buvo kilęs klausimas, ar premjeras Skvernelis sąmoningai, ar iš visiško nesupratimo informacinio karo prieš Lietuvą kontekste viešai kalbėjo, kad tariama Lietuvos propaganda nė kiek nesiskiria nuo Rusijos dezinformacijos ir propagandos. Dabar kyla lygiai toks pat klausimas“, – apibendrino saugumo ekspertas.
Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad ketvirtadienį Seimo valdantieji lėšas papildomam partijų finansavimui nesėkmingai bandė slėpti po įstatymu, skirtu papildomai skolintis gynybai, kad skiriamos išlaidos atitiktų 2 proc. nuo BVP įsipareigojimus NATO.
Opozicijai nesiregistravus balsavime ir užsiregistravus tik 63 Seimo nariams pasiūlymas buvo atidėtas.
Šis valdančiųjų pasiūlymas sukėlė milžinišką opozicijos nepasitenkinimą. Opozicijoje esantys politikai valdančiųjų sumanymą vadino skandalingu ir grėsmingu nacionaliniam saugumui.
Nepatenkintas liko ir „valstiečių“ atstovas Vytautas Bakas. Politikas teigė, kad patyrę Seimo nariai rado niekšingą būdą išspręsti savo finansavimo problemas.
Tačiau premjeras S. Skvernelis nebandė atsiriboti nuo valdančiųjų bandymo partijų finansavimo didinimą susieti su išlaidų gynybai didinimu. Jis iniciatyvą įvertino teigiamai, traktuodamas jį kaip techninį dalyką.
„Tai yra techniniai dalykai ir, norint priimti bet kokį sprendimą, jei dar šiemet norima turėti papildomą finansavimą, tai tik toks būdas yra galimas. Kadangi pataisa buvo registruota Seimo narės, Vyriausybė bendru sutarimu pritarė šitai pataisai, kaip ir pataisai dėl NATO“, – ketvirtadienį sakė ministras pirmininkas.
Rusijos ir JAV prezidentai Helsinkyje. EPA-ELTA nuotr.
Nors nerimą kėlusi JAV prezidento Donaldo Trumpo Rusijai skirta pozityvi retorika prasilenkia su Kongreso, Valstybės departamento bei saugumo struktūrų požiūriu, Jungtinių Amerikos Valstijų politika Kremliaus atžvilgiu yra nuosekliai griežta, sako tarptautinės politikos ekspertai.
Analitikų nuomone, JAV institucijos, inicijuodamos naujas sankcijas, rodo, kad puikiai suvokia tikrąją Kremliaus keliamą grėsmę, o tai, ką apie Rusiją kartais kalba D. Trumpas, negali būti prilyginta tikriesiems JAV interesams. Todėl, užsimena ekspertai, Rusijai skelbiamų sankcijų tikslas gali būti ne tik stabdyti prieš Vakarus nusiteikusį Putino režimą, tačiau kartu atšaldyti ir šiuo metu nacionalinių JAV interesų neatitinkantį D. Trumpo užmojį su Vladimiru Putinu kurti pozityvius santykius.
Tarptautinės politikos analitikų nuomone, naujos JAV sankcijos, kad ir ką sakytų Kremliaus ruporai, turės neigiamą poveikį Rusijai. Vien tik kalbos apie būsimas sankcijas sudrebino rublio kursą ir išprovokavo Rusijos akcijų rinkos smukimą. Galimybės tuo pačiu atsakyti Amerikai yra tik teorinės. Todėl panašu, kad didelė Kremliaus energijos dalis, reaguojant į paskelbtas sankcijas, bus sudeginta šalies viduje – rusų visuomenėje stiprinant valstybės, kaip priešų puolamos „tvirtovės“, įvaizdį.
Kartu ekspertai pabrėžia, kad neturėdamas ekonominio potencialo ir galimybės JAV atsakyti panašią žalą darančiomis sankcijomis, Kremlius gali imti forsuoti jau esamas įtampas Sirijoje, Ukrainoje ar netoli Baltijos valstybių.
Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, pastaruoju metu JAV galima įžvelgti dvi užsienio politikos Rusijos atžvilgiu linijas. Pirmoji linija Kremliui yra ganėtinai palanki, ją formuoja šalies vadovas D. Trumpas. Antrajai, aiškino analitikas, atstovauja didelė dalis Valstybės departamento, Gynybos departamento, Kongreso ir įvairių šalies žvalgybos struktūrų atstovų. Pastaroji politinė linija yra ne tik kur kas griežtesnė Kremliaus atžvilgiu, bet ir įtakingesnė JAV mastu. Būtent jos dėka ir yra inicijuojamos naujos sankcijos Maskvai.
Pasak M. Laurinavičiaus, tiek viena, tiek kita politinė linija yra ganėtinai nuosekli. Kartu jis pabrėžė, kad, nepaisant to, jog D. Trumpas yra pirmasis asmuo JAV, jo pozicija nėra lemiama ar reprezentuojanti visą šalį. Ekspertas priminė, kad po D. Trumpo susitikimo Helsinkyje su V. Putinu Kongresas ir nemaža dalis jo paties Respublikonų partijos narių negailėjo kritikos Baltųjų rūmų vadovui.
„Trumpas dar nėra Amerika, o JAV pozicija yra ne visai tokia, kokia yra prezidento Trumpo. Tai, kas vyksta dabar – dabartinės sankcijos ir šiuo metu Kongrese ruošiamos žymiai rimtesnės sankcijos, yra būtent Rusijos grėsmę suprantančios linijos iniciatyva. Todėl dar prieš Helsinkio susitikimą aš nuolat kartojau, jog nematau grėsmių pačiame susitikime. Pirmiausia dėl to, kad Amerikos pozicija yra ne tokia kaip prezidento Trumpo pozicija“, – aiškino ekspertas.
Nors D. Trumpo retorikos ir sprendimų įtaka yra didelė, tačiau, akcentavo M. Laurinavičius, sprendimų priėmimo iniciatyva priklauso ne pačiam prezidentui.
Jis aiškino, kad prezidentas gali numatyti politikos kryptį ar ją pasiūlyti, tačiau pats politikos su Rusija formavimas nėra tik D. Trumpo rankose.
Kas nugalės – JAV ar Rusijos žvalgyba?
„Didžioji dalis JAV administracijos, įskaitant Kongresą ir specialiąsias tarnybas, nepritaria prezidento pozicijai, todėl JAV politika Kremliaus atžvilgiu griežtėja. Toks griežtėjimo procesas pirmiausia yra nulemtas to, kad amerikiečiai suprato – tiek kongresas, tiek didelė dalis administracijos – kokią grėsmę Rusija kelia Jungtinėms Valstijoms. Pirmiausia Kremliui kišantis į JAV rinkimus. Ne tik į buvusius, bet ir būsimus rinkimus“, – sakė analitikas.
JAV atsakingų institucijų ir struktūrų palaikoma JAV užsienio politikos linija tampa savotišku apynasriu D. Trumpo nenuspėjamumui. Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas pažymėjo, kad JAV inicijuojamos naujos sankcijos Rusijai galėjo turėti dar vieną netiesioginį interesą – atšaldyti V. Putino ir D. Trumpo santykius. Pasak jo, tikėtina, kad vienas iš argumentų, kodėl valstybės struktūros ėmėsi naujų sankcijų Maskvai, yra siekis tiesiog neleisti atsirasti gerų asmeninių santykių tarp D. Trumpo ir V. Putino inercijai.
Visgi tarptautinių santykių ekspertai sutarė, kad kelių vektorių JAV užsienio politikoje susikirtimas bei kontraversiška prezidento politika nėra naudinga JAV. Nepaisant to, kad sumaištį keliantys prezidento D. Trumpo pasisakymai galiausiai baigiasi realiu Vašingtono spaudimu Maskvai, nesusikalbėjimas ir trintys šalies viduje gali ilgainiui susilpninti JAV vaidmenį pasaulyje. Tai, pabrėžia ekspertai, ir yra esminis Rusijos interesas.
„Čia yra tam tikrų rizikų. Vašingtonas rizikuoja, kad pasaulis nebevertins JAV žodžio. Nes paprasčiausiai nebežinos, koks tas žodis iš tikrųjų yra ar kokios JAV pozicijos yra tikrosios“, – aiškino LKA docentas.
Apie panašius iššūkius JAV kalbėjo ir M. Laurinavičius. Tačiau analitikas akcentavo, kad būtina ne tik atkreipti dėmesį į asmeninės D. Trumpo politikos kuriamas pasekmes, tačiau ir įvertinti tai, jog net esant nuomonių išsiskyrimui JAV viduje, Vašingtono suvokimas apie Kremliaus keliamas grėsmes nuosekliai stiprėja.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) fotografija
M. Laurinavičius teigia, kad nereikėtų labai sureikšminti galimo Kremliaus atsako į sankcijas, kurias JAV ketina taikyti Rusijai. Pasak jo, tai daryti nėra jokios prasmės, nes Rusija Vakarų atžvilgiu vykdo tokią priešišką politiką, kad priešiškesnio atsako tiesiog nebeįmanoma sugalvoti.
„Kremlius reaguos taip, kaip visada reaguoja ir bandys parodyti, kad jie pajėgūs simetriškai atsakyti JAV. Gali būti ir įvairių asimetrinių atsakų. Tačiau aš norėčiau pabrėžti vieną dalyką – mūsų neturėtų iš esmės dominti Kremliaus atsakas. Ne todėl, kad jis nekelia grėsmės, bet todėl, jog Kremlius jau dabar vykdo karą prieš Vakarus. Kremliaus tikslas – sugriauti mūsų liberalią demokratiją ir Vakarus apskritai. Nuo to, ar Maskva į JAV naujas sankcijas reaguos, ar ne, niekas nepasikeis. Karas tiesiog tęsis toliau“, – pabrėžė M. Laurinavičius.
G. Česnako nuomone, Kremlius, net ir norėdamas, negalės į JAV sankcijas atsakyti tokio paties masto veiksmais. Tačiau ekspertas neatmetė galimybės, kad Maskvos atsakas gali būti netiesioginis.
„Kremlius išlaiko galimybę panaudoti politinius svertus, pavyzdžiui, eskaluoti provokacijas įvairiuose regionuose – Vidurio Rytuose, Ukrainoje, Gruzijoje, gal netoli Baltijos šalių“, – aiškino LKA docentas. Politologas taip pat pabrėžė, kad ryškiausiai matomos Kremliaus reakcijos į JAV sankcijas tikriausiai bus pastebimos šalies viduje, o ne tarptautinėje erdvėje. Anot jo, Kremlius toliau stiprins Rusijos kaip „užgultos tvirtovės“ naratyvą bei visuomenės įsitikinimą, kad dėl visų Rusijos bėdų kalti Vakarai ir JAV.
Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Rusija šalies viduje turi nemažai problemų, nors išorėje ir bando pasirodyti „kietu vaikinu“. Pavyzdžiui, šiuo metu daug visuomenės priekaištų susilaukė Maskvos sprendimai dėl pensijų ir mokesčių. Tačiau, nepaisant to, rusus nesunku konsoliduoti prieš neva priešišką išorės jėgą ir Rusijos valdžia, be abejo, bandys tai padaryti“, – apibendrino G. Česnakas.
Vašingtonas trečiadienio vakarą pranešė apie naujas sankcijas Rusijai ir kaltina šią pažeidus tarptautinę teisę. JAV tvirtina, kad naujos sankcijos Maskvai bus taikomos, nes Kremlius yra susijęs su Sergejaus ir Julijos Skripalių apnuodijimu Didžiosios Britanijos Solsberio mieste šių metų kovą.
Sankcijos įvedamos remiantis 1991 metų Cheminių ir biologinių ginklų kontrolės ir nuodingųjų medžiagų eliminavimo įstatymu.
Pirmoji sankcijų banga turėtų įsigalioti rugpjūčio 22-ąją. Ketinama uždrausti išduoti licencijas eksportuoti į Rusiją prekes, susijusias su nacionaliniu saugumu. Teigiama, kad dėl tokių sankcijų eksportas į Rusiją gali sumažėti šimtais milijonų JAV dolerių.
Kartu kalbama ir apie dar vieną – griežtesnių sankcijų – etapą, jei Rusija negarantuos, kad nebeužsiima panašia veikla ir nesutiks su Jungtinių Tautų stebėtojų patikra. Griežtesnės sankcijos numato beveik visišką ekonominių ir diplomatinių santykių nutraukimą.
Aukšti Rusijos vadovai piktinasi JAV sprendimu, sankcijas vadina „drakoniškomis“, „neteisėtomis“, „linčo teismu“ ir kaltina Vašingtoną politikos nenuspėjamumu.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.
Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.
S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.
Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.
Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.
Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.
„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras.
M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.
„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija
Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.
Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.
„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.
„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.
„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.
L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.
„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.
Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.
„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.
„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.
Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.
Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.
„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.
„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.
Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.
Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.
Turiu norų, kuriems išsipildžius, galėčiau džiūgauti: Naujieji metai – sėkmingas laikotarpis. Pavyzdžiui, būtų šaunu, jei 2018-aisiais nepasitvirtintų tyrimai dėl Donaldo Trumpo aplinkos žmonių slaptų sandėrių su Kremliumi. Tada galėtume dar labiau pasitikėti keistokai kalbančiu, bet kol kas Lietuvai palankiai besielgiančiu naujuoju JAV prezidentu.
Taip pat džiaugčiausi, jei Krymas sugrįžtų Ukrainai, jei iš Rytų Ukrainos būtų išstumta Rusijos kariauna. Linkiu ir kitoms Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos skriaudžiamoms valstybėms susigrąžinti savo žemes: Moldovai – Padniestrę, Gruzijai – Pietų Osetiją, Azerbaidžanui – Kalnų Karabachą.
Kad šios svajonės išsipildytų, reikia ne itin daug – princpingai kietos Vašingtono laikysenos bendraujant su Kremliumi. Todėl nuolat savęs klausiu – kas tas Donaldas Trumpas? Lietuvoje vyrauja du akivaizdžiai skirtingi požiūriai į JAV prezidentą. Jei iš pradžių baimintasi, kad D.Trampas bus prorusiškas, tai dabar matome, kad jis – žymiai kietesnis Rusijos atžvilgiu nei Barakas Obama.
Taigi man priimtini politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos argumentai: „per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Pabaltyje, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur B.Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V.Putino pagarbą, D.Trumpas vaikšto arkliu“. (15min.lt).
Priimtina ir „The Economist“ analitiko, britų apžvalgininko, Baltijos šalių bičiulio Edvardo Lukaso, iki šiol skeptiškai vertinusio Baltųjų rūmų vadovą, nuomonė: „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba siekiant apsiginti nuo Kremliaus, o daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako Obamos.“
Jau ne sykį įsitikinome, kad svarbiausia analizuoti, kokius sprendimus JAV prezidentas priima, o tuos dažnusyk dviprasmiškus jo įrašus socialiniuose tinkluose – pamiršti. Maždaug tokią nuomonę apie D.Trampą yra išdėsčiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. CNBC naujienų TV kanalui ji sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką. Ji taip pat akcentavo: „Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“.
Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvo vadovės įsitikinimu, (…) jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“ (naujienų agentūra ELTA).
Tačiau turime ir keistą paradoksą: kuo Amerika griežtesnė Kremliui, vis daugiau atsiranda propaguojančiųjų versiją, esą Baltųjų Rūmų šeimininkas Rusiją tramdo ne nuoširdžiai, o priverstas. Šios nuomonės besilaikantys žurnalistai, parlamentarai, politikos ekspertai kalba maždaug taip: beveik viskas, kas Trumpo administracijos padaryta pažabojant Rusiją, atlikta siekiant nuslėpti savąjį prorusiškumą.
Perspėjimas toks: pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Vladimirui Putinui, kad neišsiduotų esąs jo draugas. Tokia taktika D.Trumpui neva būtina, kol nenurimo specialusis tyrimas dėl galimų nusikalstamų jo aplinkos ryšių su Kremliumi.
Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti. Juolab kad oficialūs JAV tyrimai dėl slapto suokalbio su Rusija dar nebaigti, taigi D.Trumpui nepalankios išvados gali būti suformuluotos paskutinėmis minutėmis. Kol kas – kaip kazino salėje: dar anksti pasakyti, kokį skaičių parodys rodyklė.
Tiesa, politiką profesionaliai analizuojantis V.Sinica kategoriškas: „Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, siejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida prisipažįsta, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra“ (tas pats 15min.lt).
Bet ar mažiau įtikinami Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus argumentai? Jis laiko D.Trumpą rimtu iššūkiu Lietuvos politikai.
V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.
Ir štai dėl ko: „Dabar jau žinome, kad D.Trumpas buvo pasirengęs atšaukti sankcijas Kremliaus režimui ir netgi toks įsakas parengtas gulėjo ant jo stalo. Žinome ir tai, kaip nenoriai JAV vadovas pritarė naujoms Kongreso įvestoms sankcijoms Maskvai. Juk, jeigu ne D.Trumpo noras atšaukti sankcijas ir šio noro iššauktas atoveiksmis Kongrese, jei ne vis labiau aiškėjantis Kremliaus kišimasis į JAV rinkimus, naujų sankcijų Rusijai galbūt Jungtinės Valstijos ir nebūtų įvedusios“ (15min.lt).
Dėmesio verti ir Lino Kojalos, Harvardo universiteto ir VU TSPMI tyrėjo, argumentai (delfi.lt): „Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kam dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų. Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti“.
Ir vis dėlto kaip besvarstytume, D.Trumpas – šaunus prezidentas, nes tramdo nebaudžiamumo išpaikintą, agresyvumo neatsisakančią Rusiją. Drįstu manyti, kad nėra net labai svarbu, kodėl JAV lyderis taip elgiasi – nuoširdžiai ar priverstas? Juk svarbiausia, kad jo administracija Rusijai nenuolaidžiauja.
Vadinasi, Amerikoje – padėtis kontroliuojama. O kas dedasi Lietuvoje?
Šių eilučių autorių labiausiai nerimą kelia būtent lietuviški balsai, raginantys gerinti santykius su Kremliumi. Jų pastaruoju metu daugėja. Juos bent jau netiesiogiai įsiūbavo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Lietuva turėtų pradėt draugauti su Rusija (Lietuvos ir Rusijos prekybiniai ryšiai šiuo metu geri, tad nesuprantama, kodėl kyla panika, jog mes prastai draugaujame bent jau ekonominėse srityse?).
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
Tokią ar maždaug tokią viziją – reikia su Rusija bičiuliautis – sau į galvas įsikalę lietuviai pamiršta, kad geri politiniai santykiai su Rusija neįmanomi tol, kol, pasak LRT redaktoriaus Vladimiro Laučiaus, „Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo“ (Lrt.lt).
Draugystės bet kokia kaina su Rusija šalininkams būtų galima pateikti dar ir VU TSPMI direktoriaus pavaduotojos Margaritos Šešelgytės argumentus: „santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo“. Nejaugi taip sunku įsisąmoninti šią taisyklę?
Pasirodo, sunku. Sunku net buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje ponui Vygaudui Ušackui. Vienoje LRT laidoje „Dėmesio centre“ jis prabilo, esą S.Skvernelis teisus dėl būtinybės gerinti santykius su Rusija, tik šią mintį išdėstė nepriimtinu būdu – nepasitaręs su Lietuvos užsienio politiką formuojančiomis institucijomis – Prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija. Maždaug taip rėžė (V.Sinicos pastebėjimas; 15min.lt).
Bet juk V.Ušackas puikiai žino, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius laikosi itin kritiško požiūrio į šiandieninę Rusijos valdžią. Gal diplomatas V.Ušackas galėtų paaiškinti, kaip jis įsivaizduoja S.Skvernelio ir D.Grybauskaitės pozicijų derinimą?
Beje, kai kurie Lietuvos politikos apžvalgininkai (tas pats V.Sinica) yra pastebėję, kad V.Ušackas jau ir anksčiau ragino stiprinti santykius su Rusija. Sakykim, žaisdamas krepšinį su užsienio diplomatais.
Vladimiras Putinas – lietuviškoje karikatūroje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Drįstu manyti – V.Ušacko pozicija neteisinga net ir žinant jo užimamų pareigų specifiką (jam kaip buvusiam oficialiam ambasadoriui tikriausiai neetiška kritikuoti Rusiją, kurioje dirbta). Bet patylėti jis galėtų. Juk blogai ne tai, kad Lietuva turi skirtingų nuomonių dėl Rusijos. Pavojingi lietuviški nenuoseklumai. Lietuva labai ilgai ir kantriai aiškino Europai bei JAV, kokią grėsmę kelia draugystė su V.Putino valdoma Rusija. O dabar, kai Vakarai galų gale pradeda suvokti, jog lietuviai sako tiesą, mes viešai, demonstratyviai imame ginčyti savo pačių nuostatas stiprinant Europos partnerių suvokimą apie Rusijos keliamus pavojus.
Žodžiu, jei Amerika turi savų paslapčių – D.Trumpą, mus, lietuvius, taip pat kamuoja painūs galvosūkiai. Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, galvosūkių būtinai padaugės.
Teksas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”, kuris leidžiamas Čikagoje.
