A. B. Breivikas. EPA-ELTA nuotr.
Norvegijoje 2011 metais 77 žmones nužudęs ultradešiniųjų pažiūrų ekstremistas Andersas Behringas Breivikas pateikė prašymą dėl lygtinio paleidimo, trečiadienį pranešė jo advokatas.
A. B. Breivikas taip pat ketina pateikti naują ieškinį Norvegijos valstybei dėl sąlygų kalėjime, kur jis laikomas atskirai nuo kitų kalinių, sakė advokatas Oysteinas Storrvikas.
2011 metų liepą policijos pareigūno uniforma apsirengęs A. B. Breivikas Utiojos saloje vykusioje Darbo partijos jaunimo stovykloje nušovė 69 žmones, daugiausiai paauglius, o vėliau prie vieno vyriausybės pastato Osle surengė sprogdinimą, kurio metu žuvo dar aštuoni žmonės.
Jam 2012 metais buvo paskirta griežčiausia Norvegijoje laisvės apribojimo bausmė – 21 metai nelaisvės su galimybe bausmę pratęsti.
„Jo vardu pateikiau prašymą dėl lygtinio paleidimo, – dienraščiui „Verdens Gang“ sakė O Storrvikas. – Jis turi teisę į lygtinio paleidimo prašymo peržiūrą pasibaigus minimaliam laikotarpiui, kuris, jo atveju, trunka 10 metų. Tai teisė, kurią turi visi nuteistieji, ir jis ja nori pasinaudoti.“
Advokatas taip pat sakė, kad A. B. Breivikas planuoja pateikti ieškinį Norvegijos valstybei, siekiant pareikšti nepasitenkinimą „tokiu ilgu izoliacijos laikotarpiu“ kalėjime.
A. B. Breivikas anksčiau jau yra pateikęs ieškinį valstybei dėl kalėjimo sąlygų, kurios, jo teigimu, pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją, uždraudžiančią „nežmogišką“ ir „žeminamą“ elgesį.
Skieno kalėjime A. B. Breivikas turi tris kameras, kurių kiekviena yra 10 kvadratinių metrų dydžio, o pro jų langus atsiveria lauko vaizdai. Jis gali sportuoti, žaisti vaizdo žaidimus ir žiūrėti televizorių.
2019-aisiais Jungtinėse Valstijose įvyko daugiausia masinių žudynių per pastaruosius 50 metų, rodo naujienų agentūros „Associated Press“, dienraščio „USA Today“ ir Šiaurės rytų universiteto surinkti duomenys.
Kaip rašo „Deutsche Welle“, masines žudynes ekspertai apibrėžia kaip išpuolį, per kurį žuvo keturi ir daugiau žmonių. Tokių išpuolių Jungtinėse Valstijose šiemet buvo 41, per juos, neskaitant užpuolikų, žuvo 211 žmonių. Net 33 išpuoliai buvo įvykdyti šaunamaisiais ginklais.
Surinkti duomenys rodo, kad 2019-aisiais JAV buvo daugiau masinių žudynių nei bet kuriais metais nuo 1970-ųjų, kai buvo pradėti rinkti tokie duomenys. Iki šiol daugiausia žudynių per metus buvo įvykę 2006-aisiais, kai šalyje įvyko 38 masinės žudynės.
Vis dėlto 2019 m. žuvo ne daugiausia žmonių. 2017 m. aukų skaičius siekė net 224, nes būtent tais metais įvyko daugiausia gyvybių pareikalavusios žudynės šiuolaikinėje JAV istorijoje. Tuo metu Las Vegase šaulys nužudė net 58 žmones.
Aštuonerios iš 41 masinių žudynių įvykdytos ne šaunamaisiais ginklais, o peiliais, kirviais ar padegant. Dauguma žudynių buvo susijusios su nesutarimais šeimoje, kovomis tarp narkotikų kartelių ar gaujų ir konfliktais darbe.
Virdžinija Byče, Deitone, Teksaso valstijos miestuose Odesoje ir El Pase bei Džersio Sityje įvykusios šaudynės paskatino, ypač demokratus, raginti apriboti prieigą prie šaunamųjų ginklų.
Kalifornijoje, kur galioja vieni griežčiausių ginklų kontrolės įstatymų šalyje, šiemet vyko aštuonerios masinės žudynės. Visgi beveik pusėje valstijų vyko bent vienerios žudynės, kurios pasiglemžė tiek mažų miestelių, tiek ir didelių miestų gyventojų gyvybės.
Sukurtoje duomenų bazėje nepateikiamas per žudynes sužeistų žmonių skaičius. Vis dėlto, nepaisant išaugusio masinių žudynių skaičiaus, bendras žmogžudysčių skaičius Jungtinėse Valstijose mažėja.
Kino teatruose pradėtas rodyti trileris „Džokeris“ („Joker“) sukėlė būgštavimų dėl saugumo Jungtinėse Valstijose dėl to, kad 2012 m. Kolorado valstijoje filmo apie Betmeną metu įvyko masinės žudynės, rašo „Deutsche Welle“.
Šį kartą policija didžiuosiuose JAV miestuose ėmėsi papildomų saugumo priemonių kino teatruose, kuriuose rodoma šis kino juosta.
Filmas sukurtas pagal komiksus apie Betmeno priešininką piktadarį klouną, kurį vaidina Joaquinas Phoenixas. Kritikai gyrė jo pasirodymą, sakydami, kad jis tuo pačiu metu genialus ir bauginantis.
Teisėsaugos nerimą dėl pastarojo filmo sukėlė prieš kelis metus kino teatre įvykdytos masinės žudynės. 2012 m. Kolorado valstijos Auroros mieste buvo rodomas filmas apie Betmeną „Tamsos riterio sugrįžimas“ („The Dark Knight Rises“), o jo metu ėmęs šaudyti užpuolikas nušovė 12 ir sužeidė 70 žmonių.
Kai kurių aukų šeimos baiminasi panašių išpuolių ir per filmą apie Betmeno priešininką Džokerį. Todėl šis filmas nebus rodomas Auroros kino teatre.
Policija Niujorke, Los Andžele ir Čikagoje ėmėsi sugriežtintų saugumo priemonių nors ir negavo jokių grasinimų. Per filmo premjerą Niujorko kino festivalyje trečiadienio naktį budėjo automatais ginkluoti policininkai, o lankytojus tikrino policijos šunys.
Nepaisant būgštavimų dėl saugumo ir diskusijų apie tai, ar šis filmas skatina smurtą, ketvirtadienį įvykusi „Džokerio“ premjera sumušė spalio mėnesio pajamų rekordą – bilietų pardavimai pasiekė 13,3 mln. JAV dolerių (12,1 mln. eurų).
„Warner Bros“ kino studija gynė savo filmą aiškindama, kad jis neskatina smurto, o Džokerio personažas nevaizduojamas kaip herojus.
Režisierius Toddas Phillipsas sukritikavo tuos, kurie apie filmą sprendžia jo net nematę.
2017-uosius vainikavo praėjusio amžiaus pabaigos paveldą narpliojusios institucijos darbo pabaiga. Institucijos neliko, tačiau „tema“, panašu, 21 amžiuje liks, bent Balkanuose – tikrai. Gruodžio pabaigoje Hagos istorinėje Riterių menėje oficialiai paskelbta apie Tarptautinio Hagos tribunolo nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti darbo pabaigą.
Per beveik 25 metus (įstegtas 1993-aisiais) Tribunolas apklausė virš 4,5 tūkstančio liudininkų, iškėlė kaltinimus 161 asmeniui, 90 iš jų buvo nuteisti. Tarp nuteistųjų – genocidu apkaltinti buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius ir buvęs Serbijos viceprezidentas Vojislavas Seseljis, pirmasis Serbijos Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius bei serbų generolas Ratko Mladićius.
„Teisėtumas laimėjo. Misija įvykdyta.“ – taip apibendrino Tribunolo darbą jo pirmininkas Carmelas Agius, irgi dėkodamas už triūsą, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterres paragino tarptautinę bendruomenę toliau traukti baudžiamojon atsakomybėn rimtus nusikaltimus padariusius asmenis.
Kad nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tema dar kels politines ir žmogiškas aistras, nurodo Tribunolo darbo pabaigą vainikavusi drama. Paskutinė nagrinėta byla buvo kroatų generolui Slobodanui Praljakui, kurį už masines bosnių žudynes Bosnijoje ir Hercegovinoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Hagos tribunolas nuteisė 20 metų kalėti. Skelbiant nuosprendį generolas (beje, greta kitų profesijų kino režisierius ir rašytojas) pareiškė su juo kategoriškai nesutinkąs, čia pat teismo salėje išgėrė kalio cianido ir nugabentas į ligoninę mirė.
Savižudybė globaliems televizijos kanalams užtikrino reitinginį eterį, ypač simboliška, kaip į ją sureagavo Europos Sąjungos (ES) narės Kroatijos viešoji erdvė. Interneto leidinys „Jutarnji.hr“ solidarizavosi su tautiečiu, kuris 2006-aisiais iškeltą kaltinimą vertino kaip baisią neteisybę ir nutarė pašvęsti likusį gyvenimą gynybai. S.Praljako vertinimu, tiesa kruvinoje sumaištyje Jugoslavijoje, šiai byrant, negali būti vien juoda ar balta. Leisdamas knygas, skelbdamas dokumentus generolas mėgino jei ne paneigti, tai bent švelninti neigiamą Kroatijos vaidmenį Bosnijos ir Hercegovinos kare nurodydamas, kad Kroatijos gynybos taryba karo metu atiduodavo priešininkams miestus bei kaimus vidurio Bosnijoje.
S.Praljakas taip pat kėlė retorinį klausimą, kodėl bosniai nuo karo bėgo į Kroatiją, o ne Serbiją. Neneigdamas karo nusikaltimų (primintina, tai „Jutarnji.hr“ interpretacija) šis žmogus klausė, koks civilių aukų skaičius priimtinas JAV karinėms pajėgoms kare Irake, arba, kiek grobimų atrodo priimtina po uragano „Katrina“ Naujajame Orleane ir kiek – kare Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ir taip toliau.
Slobodanas Miloševičius. Wikipedia.org nuotr.
S.Praljakas atakavo teisėjus teze, kad žmogaus prigimtis sudėtinga ir prieštaringa, todėl karo buvusioje Jugoslavijoje kontekstas ne toks paprastas, kokį jį nori matyti Hagos tribunolas (taigi tarptautinė bendruomenė). Dabar jau žinoma – nesėkmingai. „Jutarnji.hr“ apibendrina kategoriškai – S.Praljakas nenorėjo ir negalėjo su tuo sustaikyti.
Šia fraze tikriausiai viskas ir pasakyta, jei mėginsime kalbėti apie tai, kaip Hagos tribunolą vertina patys kariavusieji. Steigimo momentu jis laikytas proveržiu tarptautinėje teisėje, vis dėlto ilgainiui daugelis vis dažniau atkreipė dėmesį į labai ilgą procesų trukmę, jų biurokratizavimą ir neretai politizavimą. Kai kuriuos nuosprendžius sudarė tūkstančiai puslapių, juos skelbiant reikėjo kvalifikuoto vertimo, o Tribunolas ypač paskutiniais veiklos metais skundėsi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Vis dėlto tiesa ir tai, kad jis tyrė ypatingo sudėtingumo nusikaltimus, kurie buvo daromi ilgą laiką įvairiose vietose. Kadangi įsteigtas karo įkarštyje, Tribunolas susidūrė su rimtomis problemomis rinkdamas įrodymus bei identifikuodamas liudytojus. Pagrindiniu Hagos tribumolo nuopelnu tyrimų procesų vadovai laiko tarptautinių standartų laikymąsi, nusikaltimų detalų dokumentavimą bei gynybos kaltinamiesiems užtikrinimą.
Vis dėlto ir iš to, kas čia išdėstyta, galima numanyti, kad Balkanuose daugelis nuteistųjų tebelaikomi herojais. Neretai nutikdavo, kad prieš nuosprendžio skelbimą Hagoje kaltinamojo pusę atvirai palaikė jo šalies politinė vadovybė, patys nuosprendžiai būdavo įvardijami „nusikalstamais“ ar „gėdingu antausiu“ visai nacijai. Dalis karinių nusikaltėlių turėjo galimybę grįžti į politiką ar dėstyti aukštosiose mokyklose, dalina interviu, kuriuose neigia nusikaltimų faktus, užsipuola liudininkus, publikuoja knygas pavadinimais „Aš gyniau teisybę“ ar „Liudijimas“, kaip kad serbų nacionalistė Biljana Plavšić, karo buvusioje Jugoslavijoje metu skelbusi apie Balkanuose gyvenančių tautų biologinį nesutaikomumą. Dabar ji sako pageidaujanti, kad jos antkapį puoštų epitafija „Čia ilsisi teisuolė“.
Tokiame kontekste, be abejo, sunkiai įsivaizduojamos diskusijos apie tai, kaip užkirsti kelią naujų žudynių galimybei. Kaip radijui „Svoboda“ yra nurodęs Sarajevo universiteto filosofijos fakulteto profesorius Husniaya Kamberovichius (201712 21), esame liudininkai informacinio karo, už kurio stovi politiniai elitai. Kadangi patys iškilo per praėjusio amžiaus Balkanų karus, Hagos tribunolo nuosprendžiai grasina jų legitimumui. Net susidaro įspūdis, kad nemaža dalis Balkanų šalių valdančiųjų ne prieš pakartoti kruvinus nacionalistinius projektus, ypač turint „dėkingą“ tarptautinį konktekstą, kai nacionalizmas išgyvena emancipaciją Europoje ir pasaulyje. Be to, ir didžioji dalis visuomenės dar nesupranto, kad nusikaltimų pripažinimas yra bene svarbiausia galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo sąlyga.
Be abejo, netrūksta ir politinio manipuliavimo tarptautinius mastu. Tarkime, Maskva visada buvo viena didžiausių Hagos tribunolo kritikių, nes daugumą jo nuteistųjų sudaro serbai. Kaip „Svoboda“ (201712 21) yra nurodęs Tarptautinio Hagos tribunolo prokuroro patarėjas 1998-2007 metais patarėjas Antonas Nikiforovas, nuolat kartojanti mantrą apie antiserbišką Tribunolą Rusija nesutiko bendradarbiauti, nors labai norėta pasitelkti jos ekspertus. Aišku, Maskva „nepastebėjo“ fakto, kad Serbija visuose konfliktuose buvo gerokai stipresnė už Kroatiją ar Bosniją jau vien dėl to, kad disponavo visa buvusios Jugoslavijos armijos technika. Niekas kitas nevykdė tokių nusikaltimų kaip serbų organizuota Kroatijos miesto Vukovaro apsiaustis ar žudynės Bosnijos Serebrenicoje, kai R.Mladičiaus vadovaujama Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Ratko Mladićius. AFP/Scanpix nuotr.
Ir pati Serbija visą Tribunolo veikimo laiką nuosekliai siekė diskredituoti jo veiklą – per liudininkų, dokumentų slėpimą, atsisakymą išduoti įtariamuosius (R.Karadžičius ir R.Mladičius globojami valstybės bei armijos slapstėsi Serbijoje virš 10 metų). Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetui vadovaujančios Sonja Biserko vertinimu, tai glumina (nuosaikiai tariant), nes ir patys serbai tame kare buvo tapę Belgrado politikos įkaitais, nes viena karo pasekmių, siekiant sukurti etniškai „gryną“ valstybę, buvo gausybė pabėgėlių, daugelis kurių buvo serbai.
Kai kada atrodo, jog be painiavos Balkanuose apskritai nieko neliko po kruvinos praėjusio šimtmečio pabaigos. Tarkime, religijos faktorius. Tradicija tokia, kad buvusioje Jugoslavijoje serbas būtinai buvo stačiatikis, kroatas – katalikas, bosnis – musulmonas. 2011-ųjų gyventojų surašyme 94 proc. Serbijos piliečių sakė esantys tikintys, 84 proc. įsivardijo stačiatikiais. Pagal analogišką surašymą Bosnijoje 96 proc. įvardijo save musulmonais. Pasak Belgrado universiteto profesoriaus Milano Vukomanovićiaus („Svoboda“, 2013 05 05), etninė mobilizacija praėjusio amžiaus pabaigoje buvusioje Jugoslavijoje „gulė“ ant religinio, konfesinio bei etninės priklausomybės pagrindo, bažnytinės institucijos ir dabar veikia kultūrinį, politinį bei visuomeninį gyvenimą.
Serbijoje stebima stačiatikybės politizavimo tendencija, kai stiprėja visuomeninių judėjimų, partijų (labai dažnai nacionalistinių) ryšiai su bažnyčia. Religijos politizacija grasina europietiškoms vertybėms, tokioms kaip demokratija, pilietinė visuomenė, religinė tolerancija bei pagarba žmogaus teisėms.
Tokiame kontekste irgi nekeista, kad teisiniams klausimams jautrių valstybių atstovai ypač garsiai kelia klausimus dėl Hagos tribunolo paveldo. Izraelio leidinyje NRG advokatė Nitsana Darshan-Laitner prieš daugiau nei pustrečių metų (2015 04 15) priminė, kad JAV yra priėmusi įstatymą „The Hague Invasion Act“, kuris draudžia bet kokios informacijos teikimą Hagos tribunolui bei numato Amerikos įsikišimo teisinius mechanizmus, jei jos piliečiai Tribunolo parėdymu būtų sulaikyti. Pasak advokatės, tą lemia nepasitikėjimas bei įtarimas, kad Tribunolas gali virsti politinio manipuliavimo instrumentu, jo sprendimus kai kada galima interpretuoti kaip atitinkančius vienos ar kitos valstybės politinę konjunktūrą. Be to, tebėra skaudžiai atviri klausimai – ką laikyti kariniais nusikaltimais bei nusikaltimais prieš žmogiškumą? Ar laikytina kariniu nusikaltimu ataka prieš karinių veiksmų zonoje esantį civilinį objektą? Ir taip toliau.
Taigi Hagos tribunolas kaip nestokojanti divrasmybės metafora veikiausiai egzistuos, kol kelių kartų atmintyje bus gyvos 20 amžiaus pabaigos tragedijos. Gali būti, su Tribunolu susiję lūkesčiai nuo pat pradžių buvo pernelyg dideli, jis objektyviai negalėjo būti atsietas nuo painių 21 amžiaus pradžios politinių procesų (kai dėl sprendimų nepavyksta susitarti ir JT Saugumo Taryboje), be to, buvo labai brangus ir labai ilgas.
Vis dėlto yra ir pozityvių signalų – Tribunolas įrodė, kad teisingumas anksčiau ar vėliau prisikasa prie nusikaltimus padariusių net aukščiausias pareigas užėmusių piliečių. Kaip nurodė S.Biserko, Tribunolo paveldas – ne vien nuosprendžiai, bet ir galybė kvalifikuotiems teisininkams abejonių nekeliančių įrodymų, kuriuos pavyko sukaupti vienoje vietoje. Visa ši medžiaga jei ne dabar, tai ateityje padės suprasti, kas dėjosi byrančioje Jugoslavijoje bei išvengti interpretavimo manipuliacijų.
Tiesa, tam gali neužtekti ir viso 21 amžiaus, o juk jau esame liudininkai humanitarinės katastrofos Sirijoje, kuriai ištirti irgi reiks kažkokios tarptautinės teisinės struktūros…
Masines žudynes Norvegijoje surengęs Andersas Beringas Breivikas (Anders Behring Breivik), kuris neseniai oficialiai pakeitė vardą į Fjotolfo Hanseno (Fjotolf Hansen), savo kalinimo sąlygas apskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), ketvirtadienį pranešė jam atstovaujantis teisininkas, skelbia naujienų agentūra „Reuters“.
Andersas BreivikasPo Anderso Breiviko surengto teroro akto Norvegijos sostinėje. EPA – ELTA nuotr.
Anksčiau šį mėnesį Norvegijos Aukščiausiasis teismas atsisakė svarstyti šio 2011-ųjų liepą Norvegijoje dvigubą teroro aktą surengusio ir 77 žmones pražudžiusio ultradešiniųjų pažiūrų ekstremisto skundą.
Vienas jam atstovaujančių teisininkų Eisteinas Sturvikas (Oeystein Storrvik) tuomet žadėjo, kad jo klientas pateiks apeliacinį skundą Strasbūre įsikūrusiam Europos Žmogaus Teisių Teismui.
„Šio skundo pagrindas – pernelyg didelė izoliacija ir tai, kad ji tęsiasi ilgą laiką“, – Norvegijos transliuotojui NRK sakė E. Sturvikas.
A.Breivikas siekia, kad būtų panaikinta kovą Norvegijos apeliacinio teismo priimta nutartis, išaiškinusi, kad beveik visiška jo izoliacija kameroje, kurią sudaro trys atskiri kambariai, jo žmogaus teisių nepažeidžia.
Rugsėjo 23-čią minėsime skaudžią datą – Lietuvos žydų genocido atminimo dieną.
Tai specialiai tam tragiškam istoriniam įvykiui skirta diena, kuri bus pažymėta tiek aukščiausio lygio oficialiais renginiais, tiek gausiais spaudos straipsniais, tiek neformaliais lokaliniais minėjimais bei internautų flešmobais, vardų skaitymais ir eitynėmis.
Ši liūdna rudens diena mums primena apie Vilniaus geto likvidavimą, nutikusį 1943 m., kuomet kraštą okupavusių Vokietijos nacistų buvo nužudyti arba į koncentracijos stovyklas išvežti paskutinieji žydų tautybės Vilniaus gyventojai.
Nuo tos dienos oficialiai Lietuvoje žydų nebeliko, tik nedidelė dalis slapstėsi lietuvių, lenkų, rusų ir kt. šeimose.
Žinoma, labiau kosmopolitiškai nusiteikę piliečiai ir žiniasklaidos mieliau yra linkę minėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną – sausio 27 d. Šią dieną 1945 metais į Vakarus besiritanti sovietų armija užėmė Lenkijos teritoriją, kurioje buvo Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla su joje likusia kalinių dalimi.
Paprastai Lietuvoje pažymimos abi Holokausto aukų atminimo dienos – tiek tarptautinė, tiek lietuviška. Nes visi suprantame, jog pagarbos nekaltai žuvusiems taikiems žmonėms nebus per daug.
Tačiau tai, kas vyksta mūsų viešojoje erdvėje šiais metais, kitaip, nei lazdos perlenkimu, įvardinti sunku. Visą pavasarį, vasarą – ir štai rudenį – praktiškai nėra savaitės, kad spauda nebūtų nusėta demonstratyviai raudančių ir ūbaujančiais balsais už “visą tautą” atgailaujančių viešųjų intelektualų tekstais.
Iš per kraštus besiliejančių emocijų ir putniais žandais riedančių ašarų gali pasirodyti, kad tų tekstų autoriai visiškai netikėtai, staiga tragiškai prarado artimiausius savo gimines. Kaip minimum – nuosavus vaikus ar brolius bei seseris. Ir nutiko tai vos ne straipsnio rašymo išvakarėse.
Tačiau įsigilinus į teksto turinį paaiškėja, jog ašarojama dėl …istorinių įvykių. Tragiškų, skaudžių, bet nutikusių tuomet, kai daugumos tų rašytojų net tėvai nebuvo gimę. Pasaulio ir Europos istorija kupina tragedijų, karų, marų, badmečių ir didesnio ar mažesnio masto masinių žudynių. Skaudžius istorijos puslapius reikia žinoti, jų aukas būtina deramai pagerbti, o kaltininkus – moraliai pasmerkti.
Bet kam reikia aktualizuoti seniai nurimusį istorinių tragedijų skausmą, plėšyti ir trinti druską į seniai užgijusias žaizdas ir kurstyti naujųjų kartų emocijas?
Koks tų veiksmų tikslas?
Įdiegti jaunosioms lietuvių kartoms kaltės jausmą dėl tragedijos, nutikusios, kuomet net jų seneliai nebuvo gimę? Įpratinti juos labiau gedėti dėl XX a. I pusės vienos tautybės nekaltų aukų labiau, nei dėl amžininkus ar tautiečius ištikusių tragedijų? Pasitarnauti Lietuvą numelžti pasiryžusiems Holokausto industrijos komivojažieriams? Vertas atskiro aptarimo aspektas.
Facebook erdvėje paskelbta Raimondo Navicko (blogeris Zeppelinus) skilties nuotrauka.
Gamta taip surėdė, jog laikui bėgant žmogaus skausmas dėl artimo žmogaus netekties aprimsta. Pažįstu žmones, netekusius savo vaikų. Galime tik įsivaizduoti, ką jie jautė po tokios tragedijos.
Bet praeina keli metai – ir tie žmonės gyvena toliau, nevaikšto likusį gyvenimą juodai pasirėdę, kasdien nesidrasko plaukų ir nelieja ašarų, palikdami skaudžias emocijas tam tikroms datoms.
Tuo tarpu su lietuviškaisiais Holokausto kulto adeptais – visiškai priešinga istorija. Kuo toliau į praeitį grimzta šis tragiškas istorinis įvykis, tuo labiau jiems skauda, tuo gailesnes ašaras jie lieja, tuo garsiau rauda ir tuo demonstratyviau atgailauja bei gailestauja. Kas, atvirai sakant, iš šalies žvelgiant kelia nuostabą.
Juk kalbama apie žiloje senovėje tragiškai žuvusius jiems visiškai svetimus žmones, kurių net tų raudotojų tėvai nėra nei matę, nei pažinoję. O jie ašaringai rauda ir pasikūkčiodami pasakoja taip, lyg būtų asmeniškai tuos žmones žinoję ir turėję su jais itin artimus ryšius?
Gal visgi derėtų nutraukti tuos emocijų kurstymo fontanus ir senų seniausiai nutikusius tragiškus istorinius įvykius minėti taip, kaip ir dera civilizuotoje Vakarų šalyje: oriai, atitinkamomis datomis, su deramais pagerbimo ritualais ir be tų isteriškų raudų, svogūninių ašarų upelių bei neadekvačių atgailų nežinia už ką?
Juolab, kad kiekvienas psichologas jums pasakys, jog perdėm dažnai aktualizuojama ir pernelyg įkyriai brukama istorinė tragedija žmogaus sąmonėje nuvertėja, subanalėja ir nebekelia jokių emocijų. Nebent piktą pašaipą ir juodą sarkazmą a la Ramanausko-Greitai pastarųjų metų publicistika.
Holokaustas – skaudus istorinis įvykis ir jo aukų atmintis nenusipelno tokio likimo.
Norvegijoje rinkimus laimėjo dešiniosios jėgos, rašo Marija Serena Natale laikraštyje Corriere della Sera.
„Tai Ernos diena, mergaitės iš Vakarų, kuri taps ministre pirmininke. Tai Syvo diena. Konservatorė Erna Solberg ir Progreso partijos lyderis Syvas Jensenas – dešiniųjų jėgų, kurios Norvegijoje laimėjo pergalę pirmuosiuose parlamento rinkimuose po masinių žudynių 2011 metų liepos 22-osios, asmenys. Tas balsavimas paženklino galą raudonai ir žaliai koalicijai, kuriai vadovavo Stoltenbergas, ir atvėrė kelią antiimigrantinėms formuotėms, prie kurių 1999 metais prisidėjo prieš dvejus metus įvykdyto dvigubo teroro akto autorius. Kalbame apie Andersą Breiviką, atliekantį bausmę griežtojo režimo kalėjime“, – rašo leidinys.
Džeimso Holmso, surengusio šaudynes Amerikoje, Kolorado valstijoje Auroros mieste kino teatre, veiksmai primena siaubingus beveik lygiai prieš metus nutikusius įvykius, kai norvegas Andersas Breivikas vienas pats įvykdė kruopščiai apgalvotą operaciją, per kurią žuvo dešimtys žmonių, rašo leidinys „Time“.
Norvegijos žmonės vis dar stengiasi suprasti, ką daryti su tų masinių žudynių palikimu. Norvegijoje liepos 22-oji tapo data, kai įvykdyta viena iš blogiausių piktadarybių taikos metais šių laikų istorijoje. Privargę per metus nuo nuolatinių reportažų apie tuos įvykius, norvegai pašventė šią datą žuvusiųjų atminimui, o ne kalboms apie A.Breiviką.
