Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Maskvoje susitiko Turkijos ir Sirijos žvalgybos tarnybų vadovai, antradienį pranešė aukšto lygio Turkijos pareigūnas.
 
Nors kalbų apie aukšto lygio derybas tarp Ankaros ir Damasko būta nemažai, apie tokį susitikimą viešai paskelbta pirmą kartą, teigė šaltinis Sirijoje. Ankara ir Damaskas yra priešingų Sirijos karo pusių šalininkės.
 
Pirmadienį Rusijoje susitiko Turkijos žvalgybos vadovas Hakanas Fidanas, Sirijos nacionalinio saugumo biuro vadovas Alis Mamloukas bei ištikimas Sirijos prezidento Basharo al-Assado atstovas.
 
Jie taip pat aptarė galimybę išvien veikti prieš Sirijos kurdų liaudies apsaugos dalinius (YPG) Šiaurės rytų Sirijoje, pranešė Turkijos šaltinis.
Praėjusių metų spalį JAV paskelbus apie karių patraukimą iš Sirijos, Turkija surengė puolimą šalies šiaurės rytuose.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
 
Pasak valstybinės Sirijos naujienų agentūros SANA, A. Mamloukas susitikimo metu reikalavo, kad iš Sirijos būtų nedelsiant patrauktos visos Turkijos pajėgos.
 
Turkija Sirijoje remia sukilėlius, siekiančius nuversti B. al-Assadą, o Damasko režimą remia Rusija.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Sirijos prezidentą yra pavadinęs žudiku, o jis savo ruožtu R. T. Erdoganą išvadino vagimi.
 
Antradienį R. T. Erdoganas pareiškė, kad Turkija gali bet kada atnaujinti operaciją Sirijoje, kad „užkirstų kelią režimui laužyti paliaubų principus“. Turkijos prezidentas minėjo, kad Maskvos ir Vašingtono tarpininkaujamų paliaubų susitarime įtvirtinti dalykai smarkiai skiriasi nuo to, kas iš tiesų buvo pasiekta.
 
„Visi turėtų įsisąmoninti ir priimti tai, kad darosi nebejuokinga, ir Turkija tikrai įgyvendins savo pasižadėjimus, – perspėjo R. T. Erdoganas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.14; 18:11 

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Šiemet tapęs šalies vadovu Gitanas Nausėda nori išskirtinumo bei ryžtasi užimti kitą poziciją nei prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip ekspertai įvertino prezidento norą užmegzti dialogą su Baltarusija. Politologai atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje erdvėje taip pat matomi pokyčiai santykiuose su Baltarusija. Anot jų, JAV pareigūnai lankosi Baltarusijoje ir mėgina išsaugoti status quo bei apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje.
 
„Atkreipčiau dėmesį į platesnį tarptautinį kontekstą – stiprėjantį Rusijos spaudimą Baltarusijai. V. Putino susitikimai su Lukašenka, kurių metu veikiausiai mėginama įtikinti Baltarusijos vadovą dar labiau integruotis su Rusija. Į tai reaguoja Vakarai, bent jau JAV. Jų pareigūnai šiemet lankėsi Baltarusijoje ir yra pasisakę apie tai, kad JAV interesas yra išsaugoti status quo ir apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje. Manau, šie įvykiai lėmė tai, kad vasarą prezidentu tapęs G. Nausėda irgi ėmė kalbėti, jog reikia peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką dėl Baltarusijos Manau, tai iš dalies susiję ir su noru imtis kitokios politikos nei iki šiol buvo vykdoma D. Grybauskaitės. Bet, kaip ir minėjau, prie to prisidėjo pasikeitęs ir tarptautinis kontekstas bei aktyvesnis JAV bendravimas su Baltarusija“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas.
 
Jam pritaria ir VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, skirtingai nei Vakarai, Lietuva turi daug svarbių klausimų su kaimynine valstybe – Astravo AE, žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos, ekonominiai interesai, bendra istorija ir t.t.
 
„Pasikeitė valstybės vadovas ir bandoma ieškoti tam tikro pokyčio galimybių. Bet esminis dalykas, kad pokyčiai ne tik nuo mūsų priklauso, ne vien nuo mūsų norų ir intencijų. Kitoje pusėje situacija iš principo nesikeičia. Dėl to mūsų galimybės keisti tuos santykius yra labai ribotos, jeigu nėra jokio atliepimo kitoje pusėje“, – sako politologas.
 
„Dabartinis postūmis ir noras likti kalbėtis su Baltarusija yra ir dėl to, kad vokiečiai, amerikiečiai, švedai kalbasi su Baltarusija. Matyt, dabartinei valstybės vadovybei atrodo, kad mes čia liekame paskutiniai. 2009–2010 metais buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo gaivinti Baltarusijos santykius su Europa, o dabar mes esame lyg tie, kurie atsiliekame. Nežinau, ar tai yra teisingas jausmas, tiesiog Lietuva turi daug svarbių klausimų ir galbūt yra mažiau naivi ir, skirtingai negu kai kurie partneriai, atsižvelgia į visas praeityje išmoktas pamokas. Mūsų balsas transatlantinei bendruomenei yra pakankamai svarbus dėl Baltarusijos“ , – teigė V. Jurkonis.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
 
Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi mažiau manevro laisvės su Baltarusija nei kitos Vakarų valstybės.
 
„Baltarusija geopolitiškai yra Lietuvai labai svarbi valstybė, nes mums yra labai svarbu, kad Baltarusija būtų nepriklausoma valstybė, o ne V. Putino Rusijos protektoratas ar sąjunginė valstybė su Rusija. Antras dalykas, Baltarusijos kroviniai sudaro pakankamai nemažą indėlį į Lietuvos ekonomiką, turint omenyje jų transportavimą per Klaipėdos uostą. Baltarusijos valdžia didele demokratija taip pat nepasižymi (…) Egzistuoja ir Astravo AE klausimas, kuris sudaro didžiulę dilemą valstybėje, kaip spręsti klausimus su Baltarusija, nepakenkiant savo šalies verslo interesams, bet, išlaikant savo principus, kartu apsaugoti Lietuvos interesus, kalbant apie energetinį ir ekologinį saugumą. Galvosūkis yra didelis ir, sakyčiau, dabartiniam prezidentui dar daug didesnis negu buvo prezidentės D. Grybauskaitės laikais, kuomet ji bandė ištiesti ranką Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai“, – sakė A. Medalinskas.
 
„Lietuva turi mažiau manevro laisvės nei kitos Vakarų valstybės. Yra JAV pozicija, kuri kinta nuo visiškos izoliacijos Lukašenkos režimui iki tam tikrų santykių palaikymo, jei ne su Lukašenka, tai bent tam tikrais žmonėmis jo aplinkoje. JAV mėgina nukreipti, apsaugoti Baltarusiją nuo galimo anšliuso iš Rusijos pusės. Lietuva šiuo atžvilgiu įstatyta į labai sudėtingus rėmus, nes, laikantis principų, manevro laisvė labai stipriai apribojama“, – teigia A. Medalinskas.
 
R. Vilpišauskas teigia, kad šiuo metu tikėtis rezultatų iš Lietuvos santykių užmezgimo su Baltarusija sunku. Anot jo, šiuo metu kol kas vyksta „kalbėjimas apie kalbėjimą“.
 
„Kas iš to gali gautis? Manau, pasakyti dar sunku, nes kol kas vyksta kalbėjimas apie kalbėjimą. Bent jau Lietuvoje. Kartojama, o ir Gitanas Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvos pozicija tiek dėl Astravo AE, tiek dėl žmogaus teisių situacijos Baltarusijoje nesikeičia ir vadinamosios raudonos linijos išlieka tos pačios. Klausimas, kiek aktyvesnis kalbėjimasis su Baltarusija nekeičiant savo principinių nuostatų apskritai gali būti rezultatyvus. Nes turbūt Baltarusijos vadovui reikia kitų dalykų nei vien aktyvesnių kontaktų su Lietuva“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
Kita vertus, svarsto politologas, jei ir įvyktų Nausėdos ir Lukašenkos dvišalis susitikimas, jis privalėtų atnešti tam tikrų rezultatų Lietuvai. Antraip susitikimas bus traktuojamas kaip nuolaidžiavimas Aliaksandrui Lukašenkai.
 
„Klausimas, ką toks aukšto lygio dvišalis susitikimas galėtų duoti iš Lietuvos interesų pozicijos, jei Lietuva nieko nepasieks? Tuomet tai gali būti traktuojama kaip parama Baltarusijai ir jos prezidentui, legitimuojant dabartinę jo vykdomą politiką. Tai čia turbūt yra pagrindinė dilema. O kai kam tokio susitikimo surengimas gali atrodyti prieštaringas dėl to, kad niekaip nesprendžiami tie klausimai, kuriuos kelia Lietuva, ypač Astravo AE klausimas“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
V. Jurkonios teigimu, šiuo atžvilgiu nusifotografuoti su Lukašenka Nausėdai neužtektų. Pasak jo, jei toks susitikimas būtų numatytas, jam reikėtų rimtai pasiruošti konsultuojantis su Vakarais. 
 
„Ar gali susitikti prezidentų lygmeniu? Tikriausiai, kad būtų galima. Tai iš principo yra kartojamas 2009– 2010 m. scenarijus. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu lygiai taip pat buvo bandoma atšildyti neva tuos santykius i,r kaip matome, nelabai pavyko.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas yra, jeigu norima kalbėtis su Baltarusija ir kalbėtis rimtai, o ne dėl selfio ar fotografijos, ne dėl rankos paspaudimo, ne dėl kažkokių ceremonijų procesų. Vien diskusijos – vienokios ar kitokios – neužtenka, reikia sutarimo tarp vidaus politikos žaidėjų, kad mes žiūrime į šitą klausimą rimtai ir atsakingai, kad neišnaudojame šito vidaus politikos kovoms. Taip pat sutarimo, kokie esminiai klausimai gali būti keliami.
Iš principo labai rimtai pasikalbėti ir pasiruošti dėl turinio, lygiai taip pat nedaryti to vieniems  kalbėti sutarus su Briuseliu“, – sakė V. Jurkonis.
 
R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad per dešimt metų Baltarusijos valdžia nepasikeitė, bet vis dėlto Rusijos įtaka šalyje auga.
 
„Per dešimt metų nepasikeitė Baltarusijos prezidento vykdoma politika, kurią daugelis apibūdina kaip laviravimą tarp Rusijos mėginat išnaudoti įvairią ekonominę naudą, kurią Baltarusija gauna iš ekonominių santykių su Rusija, bet tuo pačiu išlaikant savo valdžią. Baltarusija turi svertus savo rankose ir dėl Vakarų. Todėl tas laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų vyksta dešimt metų ar ilgiau. Šia prasme didelių pokyčių Baltarusijoje mes nematome, nebent padidėjusį Rusijos spaudimą Baltarusijai. Tai yra per 10 metų šiek tiek pasikeitęs dalykas. Kas Lietuvos požiūriu smarkiai pasikeitė, tai prieš 10 metų nebuvo galvojama, kad šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos bus statoma Astravo AE, kurią finansuos „Rosatomas“. Dėl įvairių Lietuvos politikų klaidų dabar turime tokią situaciją, šiuo požiūriu Lietuva yra patekusi į sudėtingą padėtį“, – teigia jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.30; 13:36

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Mirė antrasis per ketvirtadienio šaudynes prie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) būstinės Maskvos centre sužeistas saugumo pareigūnas, praneša BBC.
 
Vienas pareigūnas mirė dar šaudynių metu ketvirtadienio vakarą, o antrasis FSB pareigūnas dėl patirtų sunkių sužalojimų mirė ligoninėje.
 
Rusijos tyrimų komiteto teigimu, šaudynes surengė 39 metų Rusijos pilietis Jevgenijus Maniurovas. Jį incidento vietoje nukovė saugumo pajėgos. Per šaudynes dar penki asmenys buvo sužeisti, tarp jų – vienas civilis.
 
Tyrimų komitetas patvirtino ankstesnius žiniasklaidos pranešimus, kad J. Maniurovui – 39 metai ir jis gyveno Podolsko mieste, esančiame maždaug už 40 km į pietus nuo Maskvos.
 
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad šaudynes surengęs asmuo anksčiau dirbo apsaugos darbuotoju, o laisvalaikiu užsiėmė šaudymu.
 
Ketvirtadienio naktį policija apieškojo J. Mariunovo butą, kuriuo jis dalijosi su motina, ir sulaikė ją apklausai. Motina pasakojo, kad sūnus dirbo apsaugos darbuotoju, bet neseniai neteko darbo. Motinos teigimu, J. Mariunovas „kalbėdavosi telefonu su kažkokiais arabais“, bet pridūrė nesupratusi jų pokalbių anglų kalba. Policija rado bute penkis šaunamuosius ginklus, kurie buvo teisėtai registruoti ir laikomi saugiai, bei daugybę šovinių.
 
Šaudynės įvyko praėjus vos kelioms valandoms po prezidento Vladimiro Putino metinės spaudos konferencijos, trukusios ilgiau nei keturias valandas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.22; 04:00

Rusija ketina užbaigti Baltijos jūra tiesiamą „Nord Stream 2“ dujotiekį, nepaisant JAV Kongreso sprendimo įvesti sankcijas dujotiekio projektą vystančioms bendrovėms, pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
 
„Tikimės, kad šis projektas bus užbaigtas“, – žurnalistams sakė Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas D. Peskovas, vadindamas sankcijas „tarptautinės teisės pažeidimu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.18; 00:30

Rusijos sprendimas išsiųsti du Vokietijos diplomatus kaip atsakomoji priemonė yra nepagrįstas, ketvirtadienį skelbė Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir perspėjo, kad Berlynas gali imtis „tolimesnių veiksmų“.
 
Maskvos žingsnis „siunčia neteisingą signalą ir yra nepagrįstas“, sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė.
 
Rusija ėmėsi atsakomųjų priemonių prieš Berlyną, kuris praėjusią savaitę išsiuntė du Rusijos diplomatus dėl čečėnų vado nužudymo Berlyne.
 
Rugpjūčio 23 d. parke Berlyne Zelimchanui Changošviliui, 40 metų Sakartvelo piliečiui, buvo du kartus šauta į galvą iš arti. Vokietijos prokurorai teigė, kad už nužudymą gali būti atsakinga Maskva.
 
„Nedelsiant reikalingas rimtas ir skubus bendradarbiavimas su Rusijos valdžia“, – sakė atstovė, perspėdama, jog „vyriausybė pasilieka galimybę imtis tolimesnių veiksmų šiuo klausimu, atsižvelgdama į tyrimus“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.1212; 12:45

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Antinacinis pasipriešinimas

Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime. 

Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.

Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!

Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.

(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę“, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją“.

Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.

Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).

Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?  

Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“

Taigi – patrioto ir rezistento.

Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.

Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.

Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).

Tuomet  SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.

Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.

Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.

Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo  ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.

1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus“.

Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.

Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.

Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.

(Bus daugiau)

2019.11.21; 04:30

Rusijos ambasada Prahoje neturi nieko bendra su Čekijos pareigūnų išaiškintu neva Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbusių agentų tinklu. Tai pirmadienį žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatinės atstovybės darbuotojai.
 
„Tai visiškai neatitinka tikrovės, – tvirtino jie. – Ambasada neturi nieko bendra su kažkokiu agentų tinklu“.
 
Anksčiau pirmadienį Čekijos saugumo informacijos tarnybos (BIS) direktorius Michalas Koudelka per konferenciją saugumo klausimais šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnybos dirbusių agentų tinklą.
 
„Išaiškinti ir likviduoti tinklą padėjo puikus bendradarbiavimas su Nacionaliniu kovos su organizuotu nusikalstamumu centru, – cituoja pareigūną laikraštis „Mlada Fronta dnes“. – Jo veiklos tyrimas tęsiamas. Mes užkirtome kelią žvalgybinei veiklai Čekijos teritorijoje. Jis (agentų tinklas) buvo dalis ilgesnės grandinės, kurią rusai naudojo Čekijoje ir ketino panaudoti kitose Europos šalyse“.
 
Pasak M. Koudelkos, agentų tinklą Čekijoje sukūrė Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). „Jam priklausė asmenys, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jį finansavo Rusija ir šios šalies ambasada Čekijoje“, – pareiškė BIS vadovas.
 
Išsamesnių detalių pareigūnas nepateikė. Anot jo, ši informacija bus įtraukta į metinę ataskaitą apie tarnybos veiklą, kurios dalis, skirta visuomenei, bus paskelbta iki šių metų pabaigos.
 
Savo ruožtu Prahos savaitraštis „Respekt“ praneša, kad agentų tinklas rengė kibernetines atakas prieš taikinius Čekijoje, jį sudarė Rusijos piliečiai ir rusai, gavę Čekijos pilietybę. Leidinio žiniomis, šnipai veikė dviejų kompanijų, įregistruotų Prahoje ir pardavinėjusių kompiuterius bei programinę įrangą, priedangoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.22; 06:40

JAV prezidentas Donaldas Trumpas siūlo valstybės sekretoriaus pirmojo pavaduotojo Johno Sullivano kandidatūrą į Amerikos ambasadoriaus Rusijoje postą. Tai penktadienį pranešė Baltieji rūmai.
 
Informacija apie J. Sullivaną figūruoja dokumente, kuriame išvardyti žmonės, prezidento siūlomi į vienas ar kitas pareigas.
 
J. Sullivanas taps Amerikos ambasadoriumi Maskvoje, jeigu jo kandidatūrą patvirtins JAV Kongreso Senatas.
 
Šiuo metu jis yra antras pagal svarbą Valstybės departamento pareigūnas. Jis pavaldus tik valstybės sekretoriui Mike`ui Pompeo.
 
Anksčiau šį mėnesį JAV ambasadorius Rusijoje Jonas Huntsmanas patvirtino baigiąs misiją Maskvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.12; 07:16

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje nestinga kritikos „Tėvynės Sąjungos“ (TS) partijai, esą tai jos kaltė, kad būdama valdžioje nestabdė Astravo atominės elektrinės (AE) statybos pradinėje stadijoje, bent jau neparodė jokių pastangų.

O štai dabar, kai AE jau pastatyta, TS kaltina dabartinę valdžią pasyvumu kovojant už baltarusiškos elektros energijos eksporto į ES blokavimą per Baltijos valstybes, Lenkiją ir Suomiją. Kaip drįsta!

Politikai dažnai naudojasi tuo, kad rinkėjai greitai užmiršta politinio gyvenimo įvykius, buvusias situacijas, sprendimus, kalbas, – rašo vienas toks kritikas, adresuodamas tai TS. (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vladimiras-laucius-tevynes-sajungos-g-taskas.d?id=82480609)

Pridursiu, kad suinteresuoti politologai, analitikai, taip pat. Tačiau visą tiesą atskleidžia chronologija.

LEO LT ir Astravo AE

2007 m. Gedimino Kirkilo vyriausybei paskelbus naujosios Ignalinos atominės elektrinės projekto modelį,

Seimui ir visuomenei LEO LT projektas pristatytas 2007 m. gruodžio 19 d.

2008 m. įsteigta nacionalinė elektros energetikos bendrovė LEO LT (Lietuvos elektros organizacija).

O 2008 m. gruodį Baltarusijos valdžia tik pradėjo kalbėti apie Astravo AE statybą.

Po 2008 metų Seimo rinkimų Tėvynės Sąjunga TS Seime iš 140 vietų turėjo 46. Iki 2009 m. rugsėjo 15 d. Seimo pirmininku buvo Arūnas Valinskas, po jo – Irena Degutienė. Vyriausybėje, kuriai vadovavo Andrius Kubilius, iš 14 ministrų 7 sąlyginai atstovavo TS. Tad vadinti Vyriausybę „Kubiline“ ne visai korektiška.

Vyriausybė paveldėjo jau suformuotą bendrovę LEO LT ir svarstė, ką su ja daryti. Prireikė laiko įsigilinti į bendrovės reikalus, kol viską išsiaiškinus 2009 m. rugsėjo 4 d. naujojo Seimo dauguma Vyriausybės siūlymu balsavo už, kaip paaiškėjo – skandalingos, LEO LT bendrovės likvidavimą ir veltui sugaištą laiką naujos AE statybos vizijai.

Referendumas dėl AE Lietuvoje ir Astravo AE

2012 m. spalio 14 d. kartu su Seimo rinkimais įvyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Visagine, kurį iniciavo TS. 34,09 % dalyvavusių pritarė atominės elektrinės statybai, 62,68 % − nepritarė. Po Seimo rinkimų TS atsidūrė opozicijoje.

Kaip tik tada Maskvai galutinai tapo aišku, kad AE Lietuvoje nebus statoma. Referendumo rezultatus ji, greičiausiai, numatė iš anksto, nes, matyt, gerokai parėmė agitatorius prieš AE. Tačiau nors gruntiniai darbai Astrave pradėti 2011 metų pabaigoje, tik 2013 metų lapkričio 2 d. prezidentas Aleksandras Lukašenka pasirašė Įsaką Nr. 499 “Apie Baltarusijos atominės elektrinės statybą”, po kurio Rusijos rangovas UAB “Atomstrojeksport” pagaliau pradėjo statyti elektrinę.

Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, kad Maskvą galima perkalbėti gražiuoju…

Mano jau minėtas kritikas rašo: „gerai parašė Gediminas Kirkilas, primindamas problemos ištakas: „Bet kuris sveiko proto žmogus supranta, jog sustabdyti statybas ar bent ženkliau paveikti statybos vietos pasirinkimą buvo galima tik pačioje AE statybų pradžioje, t. y. 2008–2010, gal dar 2011 m., o ne tuo metu, kai elektrinė beveik pastatyta. Tačiau tuometinė Kubiliaus vyriausybė ne tik nieko nedarė, bet, ko gero, ir pati buvo paskendusi iliuzijose, jog Astravo AE nebus pastatyta.“

Tik kas, jei ne G. Kirkilo vyriausybė ir Kremliaus penktoji kolona sugriovė tas iliuzijas su LEO LT afera ir agitacija referendume prieš AE statybą Visagine, galutinai palaidoję viltį, kad Maskva, nors ir nenorėdama, turės pripažinti, kad, nutarus pastatyti Lietuvoje AE, Astrave statyti elektrinę ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai neapsimokėtų. Iki tol ji lūkuriavo.

Ir tik naivus skaitytojas galėtų patikėti, kad sykį jau Kremlius parinko AE vietą kuo toliau nuo Maskvos ir kuo arčiau Vilniaus, jį dar būtų galima gražiais žodžiais perkalbėti.

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Viskas, ką dabar galima bandyti daryti, tai – suvienyti Lietuvos pastangas blokuojant Astravo AE elektros energijos eksporto į ES galimybes su Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos pastangomis, kurios dar, deja, nėra vienareikšmiškos, veikti Briuselyje ir Vašingtone. Ir čia, mano nuomone, TS teisi.

2019.10.10; 21:49

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Kremliaus atstovai penktadienį teigė, kad Ukrainos taikos procesui aptarti skirtas Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovų susitikimas galėtų įvykti kitą mėnesį.
 
„Vyksta aktyvus pasiruošimas, o kai paaiškės rezultatai, kuriuos galės patvirtinti vadovai, tada susitarsime dėl datos, – spaudos atstovams sakė Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas Jurijus Ušakovas. – Jei darbas bus sėkmingas, kodėl gi nesurengus vadovų susitikimo spalį?“. J. Ušakovo komentarus citavo TASS žiniasklaidos agentūra.
 
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareikalavo, kad susitikimas būtų rengiamas dar šį mėnesį. Tik prieš keturis mėnesius prisaikdintas prezidentas V. Zelenskis yra pasiryžęs nutraukti konfliktą Rytų Ukrainoje. Tai prezidentas laiko darbo prioritetu.
V.Zelenskis – naujasis Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
 
V. Zelenskio kabinetas kiek anksčiau pranešė, kad šeštadienį šalių vadovai telefonu aptarė susitikimo galimybę ir susitarė „artimiausioje ateityje aptarti datą, kada galėtų įgyvendinti Normandijos formato susitikimą“, į kurį būtų įtrauktos ir Prancūzija bei Vokietija.
 
Nuo to laiko, kai balandį Ukrainos prezidentu buvo išrinktas V. Zelenskis, įtampai tarp Maskvos ir Kijevo mažinti dedama vis daugiau pastangų. Ši mėnesį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino surengti Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų susitikimą taikos Ukrainoje klausimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.14; 07:30

Tūkstančiai žmonių sekmadienį Rusijos sostinėje Maskvoje vėl dalyvavo demonstracijoje už laisvus rinkimus. Likus savaitei iki vietos valdžios rinkimų jie į nesankcionuotą protestą susirinko miesto centre.
 
Reporteriai protesto pradžioje pasakojo apie taikią atmosferą. Pirmiausiai moksleiviai ir studentai atsiliepė į kvietimą dalyvauti pasivaikščiojimu pavadintoje akcijoje. Demonstrantai skandavo „Tai mūsų miestas“. Kol kas sulaikymų nebuvo.
 
Institucijos pastaruoju metu neišdavė leidimo virtinei opozicijos demonstracijų. Leista rengti tik vieną mitingą už miesto centro ribų. Opozicija su tuo nesutiko ir kreipėsi į teismą, tačiau nesėkmingai.
 
Per nesankcionuotas akcijas policija nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio sulaikė tūkstančius demonstrantų. Tai sukėlė užsienio kritiką. Ir kituose miestuose žmonės, solidarizuodamiesi su Maskvos opozicija, išėjo į gatves.
 
Opozicija siekia, kad visiems kandidatams būtų leidžiama dalyvauti rugsėjo 8-ąją vyksiančiuose Maskvos valdžios rinkimuose. Vyriausybės kritikai dėl tariamų formalių klaidų nebuvo registruoti. Tarp jų be L. Sobol yra žinomi Kremliaus kritikai Ilja Jašinas ir Dmitrijus Gudkovas. Protestuose demonstrantai reiškia pasipiktinimą ir dėl policijos smurto prieš taikius demonstrantus.
 
Įtakingiems opozicionieriams buvo skirtos arešto bausmės. Teisėsauga kaltinama taip siekianti neleisti opozicijai prieš rinkimus mobilizuoti dar daugiau žmonių. Rugpjūčio viduryje į nesankcionuotą mitingą Maskvoje susirinko per 50 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.01; 12:05

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kiek suskaičiuotume Armėnijos istorikų, filosofų, politologų, tvirtinančių, jog nesantaika tarp armėnų ir azerbaidžaniečių įsiplieskė tik 19 amžiaus pabaigoje – 20-ojo pradžioje? Daug – jų dešimtys. Ką jie dėl to labiausiai kaltina? Jų duomenimis, priekaištauti būtina specialiai tautas kiršinusiai carinei Rusijai.

Kremliaus nuodėmės

Be abejo, Kremlius – nuodėmingas. Kas gi negirdėjo apie Baku skerdynes 1905-aisiais, kada armėnų smogikai, radę bendrą kalbą su Rusijos revoliucionieriais – bolševikais, masiškai žudė šio miesto musulmonus, arba apie 1918-ųjų intrigas, kai Maskva azerbaidžaniečių žemėse armėnams sukūrė sovietinę respubliką, arba apie 1992-aisiais Chodžaly miestą ištikusią nelaimę, kai armėnų teroristai, padedami reguliaraus rusų kariuomenės pulko, išžudė (kitus – išvijo arba paėmė į nelaisvę) beveik visus šio azerbaidžanietiško miesto gyventojus.

Ir vis tik Maskva kalta ne dėl visų nuodėmių.

Chodžaly aukoms atminti

Armėnų priešiškumas musulmonams pastebimas žymiai anksčiau, nei 1905-ieji ar 1918-ieji. Pirmieji neapykantos ženklai užfiksuoti dar viduramžiais, kai Rusija nebuvo tokia stipri ir įtakinga, kad būtų pajėgusi prie Kaspijos jūros kurpti sau palankius politinius procesus. Antiazerbaidžanietiškos armėnų nuotaikos pastebimos jau Sefevidų valdomoje valstybėje.

Kas toji Sefevidų valstybė, užtektinai trumpai, tačiau suprantamai paaiškinta lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Sefevidų dinastija pradedama kurti 1501 metais. Ją vienijo tokios skatlingos, gyvybingos, įtakingos azerbaidžaniečių gentys kaip kadžarai, afšary, ustadžlu, šamlu, tekeli. Šioms gentims anuomet vadovavo azerbaidžaniečių šachas Ismailas (1487-1524).

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Beje, centralizuotos azerbaidžaniečių valstybės anuomet prisibijojo net tuometinė Osmanų imperija. Sefevidų dinastijos valdovų nuomonės paisė ir Vakarų Europa. O apie tuometinę Maskvą neverta net užsiminti – Kremlius tada dar net svajoti nedrįsdavo apie galimybę kada nors ją užkariauti.

Priviligijuota tauta

Įdomiausia, kad armėnų – azerbaidžaniečių nesantaikai kilti nebuvo jokių priežasčių. Sefevidų chanų valdomoje musulmoniškoje valstybėje armėnų niekas neskriaudė. Galima tvirtinti itin kategoriškai: tais laikais armėnai buvo priviligijuota tauta. Chanai atleido juos nuo daugelio mokesčių, jiems suteikė išskirtinę teisę imtis pelningo verslo – prekiauti šilku, bei turėti savo autonominius (armėniškus) teismus.

Kokie šaltiniai leidžia manyti, jog Sefevidų valstybėje armėnai gyveno nematydami nei vargo, nei priešiškumo? Apie tai byloja Vatikane saugomi senoviniai rankraščiai, be to, daug kur prasitarę patys armėnų vienuoliai, armėnų metraštininkai, prancūzų, britų, rusų keliautojai. Juos ginčyti būtų kvaila, nes liudijimai surašyti autentiškuose Europos archyvų dokumentuose. Tik apie juos iki šiol mažai kas žino. Jie nenaudingi šiandieninei Armėnijai. Todėl oficialusis Jerevanas tebededa milžiniškas pastangas, bandydamas juos nutylėti, paslėpti.

Bet visko paslėpti neįmanoma. Šiame straipsnyje, pasakodami, kaip anuomet azerbaidžaniečiai žvelgė į krikščionis, specialiai remsimės vien europietiškais bei armėniškais šaltiniais. Kad nebūtume kaltinami tendencingumu – girdi, aklai pasitikime azerbaidžaniečių bei turkų dokumentais.

Tolerantiškumą demonstravę Safevidų valdovai

Taigi šiandieniniai armėnų istorikai atkakliai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą armėnams nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai. Pavyzdžiui, Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 amžiuje armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefvidų valdovų pritarimo. Tais laikais Sefevidams vadovavo Džachanas – šachas (1436-1467). Ar jis trukdė armėnų religinei organizacijai įsikurti jam pavaldžiose musulmoniškose teritorijose? Ne tik netrukdė, bet svetingai priėmė.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė, šių laikų terminais tariant, prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Sefevidų valdovai. Iš Algimanto Liekio veikalo „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašo, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Šiuos žodžius galima rasti Vatikanui priklausančiuose archyvuose.

Europietiškuose archyvuose taip pat užfiksuota, kad, gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o jie patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo kartais net daugiau teisių nei musulmonai?

Kas nutylėta dėl trėmimų iš Džulfos miesto?

Armėnų propaganda dažnai naudoja argumentą – pasakojimą, kaip tuometinis šachas Abbasas iš senojo Džulfy miesto į naująją Džulfy ištrėmė visus armėnus. Suprask, tremiamų armėnų vilktsinė turėjo įveikti apie 1000 kilometrų, virtinė nelaimėlių buvo nusidriekusi 40 kilometrų į priekį ir 15 kilometrų į plotį. Bet armėnų propagandistai nutyli, kodėl taip pasielgė Abbasas. Šachas panoro kai kurias teritorijas paversti dykromis, kad apsunkintų galimą Osmanų imperijos karių įsiveržimą. Šacho sumanymas buvo logiškas – pasienyje kai kurias teritorijas paversti negyvenamomis dykromis be žmonių, maisto ir vandens. Šachui reikėjo bevaisės dykumos kairiąjame Arakso upės krante, kad osmanų kariai negalėtų lengvai prisiartinti prie jo valstybės sienų. Taigi trėmimas buvo surengtas ne religiniais, ne tautiniais, o tik kariniais sumetimais.

Bet ir tai – ne pats svarbiausias argumentas, prieštaraujantis  armėnų propagandistų pasakoms apie žiaurųjį šachą. Pasirodo, šis šachas trėmė visus gyventojus nežiūrėdamas nei jų tautybės, nei jų religijos. Kentėjo visi – ir azerbaidžaniečiai, kurių, be kita ko, buvo žymiai daugiau nei armėnų. Tad tie, kurie šacho elgesį įvardina kaip priešiškumą armėnams, elgiasi nesąžiningai, nes sąmoningai nutyli, jog kartu su armėnais tremtinio duonos paragavo ir azerbaidžaniečiai.

Be to, tiek armėnus, tiek azerbaidžaniečius iš Džulfos perkėlęs į vadinamąją Naująją Džulfą šachas visiems padėjo įsikurti. Ir pinigais parėmė, ir šilko prekyba užsiimti leido. Būtent šio šacho valdymo metais armėnai tapo, vaizdžiai tariant, turtingais oligarchais. Ir tai patvirtina, pavyzdžiui, prancūzų keliautojo Ž.Šardeno, 1665-1667-aisiais metais keliavusio į Iraną, užrašai. Jo sąsiuviniuose užsimenama, kad armėnų prikliai buvo turtingi ir įtakingi, savo prekybos namų turėjo Indijoje, Irake, Sirijoje, Pancūzijoje…

Patys turtingiausi pirkliai

Kad Sefevidų valdomame Azerbaidžane armėnų pirkliai buvo vieni iš turtingiausių, kad Sefevidų valstybėje nuskurusių, užguitų armėnų nebuvo, byloja ir XX amžiaus prancūzų istoriko Fernano Brodelio (1902-1985) užrašai. Prancūzo nuomone, armėnų pirklius lydėjo sėkmė todėl, kad juos globojo Sefevidų valdovai, ypač Abbasas I.

Tolerantiškas, palankus, supratingas armėnams buvo ne tik šachas Abbasas, bet ir tie, kurie jį vėliau pakeitė. Patys armėnų šaltiniai (aptikti ir Vatikano archyvuose) skelbia, kad ir šachas Abbasas II (1642-1666) rėmė armėnus. Jo amžininkas metraštininkas armėnas Z.Kanakerci pabrėžia, jog to meto azerbaidžaniečių valdovai buvo palankūs visiems krikščionims.

Vėliau Sefevidų valstybę valdęs Tachmasika, Sefi I taip pat akivaizdžiausiai rėmė armėnus. Jų laikais armėnai turėjo net savų mokyklų bei spaustuvę.

Štai ką rašo armėnas S.T.Eremianas knygoje „Armėnija 17 amžiuje“. Nesąmonė, kad Sefevidų valstybėje buvo skriaudžiami armėnai. Armėnai tais laikais turėjo net specialius teismus. Armėnus teisė ne musulmonai, o jų pačių paskirti teisėjai armėnai. Ten visi gyveno pagal savas taisykles. Žinomi net to meto armėnų teisėjų vardai. Didžiausia netiesa, kad jei ginčas kildavo tarp azerbaidžaniečio ir armėno, teismas visuomet palaikydavo musulmoną.

Temidė

Ne tik Vatikano archyvuose užfiksuota pranešimų, kad teismai Sefevidų laikais buvo itin teisingi. Net jei armėnas – eilinis pirklys, o azerbaidžanietis – įtakinga persona, teismai ieškodavo teisybės, o ne priklasomybės religijai.

Štai azerbaidžanietis Galandar-bekas Ustadžalu įsimylėjo armėnų pirklio žmoną. Armėnų pirklį turtingo azerbaidžaniečio sargyba prievarta pririšo prie medžio, tuo tarpu musulmonas glamonėjo pažeminto armėno žmoną.

Išsilaisvinęs armėnas pasiskundė šachui Abbasui. Kaip pasielgė, jūsų manymu, musulmonų valdovas, išgirdęs armėno skundą? Ogi liepė prie armėnų žmonos priekabiavusiam azerbaidžaniečiui nupjauti liežuvį bei išdurti akis. Kad daugiau nebegalėti svetimoteriauti.

Kaip Sefevidų valstybėje teisdavo armėnus?

Tokių pavyzdžių Sefevidų valdymo metais – daug.  Pavyzdžiui, armėnams buvo leista Ardebilio mieste išplėsti savo armėnišką rajoną. Musulmonai šiitai liko nepatenkinti armėnų pastangomis praplėsti valdas – sugriovė armėnų namus, o pačius primušę išvijo. Armėnai pasiskundė Sefevidų valdovams. Šie įsakė šiitams už savas lėšas atstatyti armėnų pastatus ir viešai atsiprašyti armėnų.

Panašiai nutiko ir armėnų šventikui Akopui Džugaeciui (1655-1680), kurį bandė engti tuometinis Irevano valdovas Sefi-chanas. Iš armėnų bažnyčios atstovo azerbaidžaniečiai norėjo neteisėtai atimti vaizdingą, žuvų pilną ežeriuką. Bet krikščionių šventikui užteko pasiskųsti musulmonų valdovui, ir teisybė buvo atkurta. Ežerą pasisavinti gviešęsis musulmonas pasodintas į kalėjimą, o jo turtas perduotas  aukai.

Tiesa, jei prasižengdavo armėnai, jie irgi buvo griežtai baudžiami. Štai 1656 metais šachas Abbasas II išleido įsakymą, draudžiantį vartoti alkoholį. Bet armėnai vis tiek slapta prekiavo vynu. Tada tas armėnų kvartalas, kur neleistinai liejosi vynas, panaikintas, o vynu prekiavę armėnai – nubausti. Bet jie juk nubausti ne todėl, kad armėnai, o todėl, kad, neturėdami leidimo, prekiavo alkoholiniais gėrimais.

Žinoma ir tai, kad Sefi I valdovas buvo išleidęs įsaką, draudžiantį rūkyti. Armėnų pirkliai nusprendė ignoruoti šį potvarkį ir buvo žiauriai nubausti – ne todė, kad jie krikščionys, ne todėl, kad jie armėnai, o todėl, kad rūkė tabaką, nors įstatymas draudė tai daryti.

Arba štai kad ir toks neišgalvotas, Vakarų archyvuose užfiksuotas pasakojimas: šachas Abbasas I paskolino armėnų bendruomenei pinigų, kad šie galėtų patogiai įsikurti naujojoje Džulfoje. Bet skola sutartu laiku negrąžinta. Be to, armėnai dar puolė įrodinėti, jog nėra skolingi. Tada jiems teko patirti šacho pyktį.

Europoje saugomi arcyvai užfiksavę ir žinių apie liūdną šacho numylėtinio laikrodininko vokiečio Rudolfo Štiljerio likimą. Šis amatininkas nesilaikė šariato įstatymų ir, nepaisant šacho palankumo, buvo žiauriai nubaustas.

Prancūzų filosofas ir švietėjas Šarlis Lui Monteskje (1689 – 1755) savo veikale „Persiški laiškai“ rašo, kad šachui Abbasui Didžiąjam jo aplinkos žmonės siūlė visus šalies nemusulmonus priverst priimti islamo tikėjimą. Šachas atsisakė, nes tai, jo įsitikinimu, būtų buvę neteisinga. Sefevidų valdovai gerbė kitų tikėjimų žmones, jie manė, kad per prievarta primestas tikėjimas – tai šventvagystė.  

Tad iš kur armėnų bendruomenės neapykanta ją globojusiems Azerbaidžano valdovams?

Tikrieji tikslai

Armėnai jau tada kurpė planus turėti valstybę. Jie karštligiškai svarstė, kur ją būtų geriausia įkurti ir kokios užsienio jėgos jiems galėtų padėti tai įgyvendinti.

Klausiate, kokie įrodymai byloja apie slaptuosius to meto armėnų bažnyčios ir armėnų pirklių tikslus? 1547 metais Ečmiadzine (čia armėnų šventikai be trukdžių įsikūrė nuo XV amžiaus vidurio) buvo sušauktas uždaras pasitarimas, ar musulmonų gyvenamuose regionuose įmanoma sukurti Didžiąją Armėniją. Šiam nuo pašalinių akių slėptam susirinkimui vadovavo kadaise Lenkijoje gyvenęs armėnų bažnyčios šventikas Stepananosas.

Slaptojo susirikimo nariai nusprendė jį komandiruoti į Europą svarbiai misijai – jis turėjo prašyti Vatikano paramos musulmonų žemėse įkuriant Armėnijos valstybę. Tai – iš knygos „Armėnų tautos istorija“, kurią parašė armėnai B.N. Arakelianas ir A.R. Inosianas (Jerevanas, 1951 metai).

Vatikanas. EPA – ELTA nuotr.

O štai dar vienas iškalbingas pavyzdys. 1660 – 1670 metais turtingi armėnų prekybininkai iš Irano ne sykį svečiavosi Maskvoje. Su Rusijos carais jie derėjosi ne tik dėl prekybos sąlygų. Jie prašė karinės-politinės carų pagalbos kuriant Armėnijos valstybę azerbaidžaniečių žemėse. Kur šis faktas užfiksuotas? Ogi A.Ter-Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai).

Kad armėnai norėjo turėti savo valstybę, – nieko blogo. Pats svarbiausias klausimas – kur ir kaip? Atidžiau pasižvalgius po Europos archyvus išryškėja sensacinga, mažai dar tyrinėta tema – kaip armėnų bažnyčia ir armėnų pirkliai slapta kenkė Sefevidų valdomai valstybei.

Pasirodo, jie talkino ne tik Vatikanui, kuris į šį regioną siuntė savanaudiškų, egoistinių tikslų turėjusius krikščionių misionierius. Jie padėjo ir Maskvai, kuri ilgainiui siekė užkariauti visą Kaukazą.

Armėnai anuomet atliko unikalią šnipinėjimo operaciją – naudodamiesi Sefevidų suteiktomis privilegijomis visomis išgalėmis talkino Azerbaidžaną griovusioms jėgoms tiek Vakaruose, tiek Rytuose.

Apie tai – artimiausiuose straipsniuose.

2019.08.21; 10:00

Maskvos miesto teismas iš kalėjimo paleido prancūzų bankininką Philippe’ą Delpalą. Jam taikomas namų areštas.
 
Vienas investicijų bendrovės „Baring Vostok“ vadovų, Ph. Delpalas buvo sulaikytas vasarį kartu su bendrovės vadovu Michaelu Calvey’iu ir kitais vadovais. Šių bankininkų sulaikymas sukėlė užsienio investuotojų Rusijoje nerimą.
 
Maskvos teismo teisėjas Anatolijus Koroliovas patenkino Ph. Delpalo skundą ir atšaukė liepą priimtą nutarimą pratęsti jo suėmimą dar 3 mėnesiams.
 
Pasak naujienų agentūros AFP korespondento, Ph. Delpalas buvo paleistas teismo salėje.
 
Netikėtas teismo nuosprendis paskelbta prieš pat prezidentų Vladimiro Putino ir Emmanuelio Macrono pirmadienį vyksiantį susitikimą Prancūzijos pietuose.
 
Prokurorai kaltina M. Calvey’į, Ph. Delpalą ir kitus „Baring Vostok“ vadovus sukčiavimu ir 2,5 mlrd. rublių (33 mln. eurų) pasisavinimu iš banko „Vostočnyj“.
 
Pats Ph. Delpalas atmetė kaltinimus ir žadėjo nebėgti iš Rusijos.
 
„Aš nesu susijęs su šiuo tariamu nusikaltimu. Mano gyvenimas yra Maskvoje, bėgti – ne išeitis, nes tada atrodytų, lyg aš pripažįstu esąs kaltas“, – teismo posėdyje sakė bankininkas.
 
Ph. Delpalas kartu su žmona ir dviem vaikais Rusijoje gyvena jau 15 metų.
Jo žmona jau ilgą laiką ragino pakeisti Ph. Delpalui kardomąją priemonę į namų areštą. Ji tam tikslui netgi nupirko butą Maskvoje.
 
E. Macronas G20 susitikimo metu birželį ragino V. Putiną paleisti Ph. Delpalą, tuo metu teigė Prancūzijos prezidento patarėjas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.16; 09:00

Diabetu sergantis rusas, kuriam po sulaikymo dėl prodemokratinių protestų Maskvoje nebuvo suleista insulino, šiuo metu yra ligoninėje, jo būklė sunki. Apie tai skelbia Rusijos žiniasklaida.
 
43-ejų televizijos režisierius Dmitrijus Vasiljevas sulaikytas per neseniai Rusijos sostinėje vykusius „masinius neramumus“. Anot valstybinės naujienų agentūros „RIA Novosti“, jo būklė šiuo metu yra sunki, vyras paguldytas intensyvios terapijos skyriuje.
 
D. Vasiljevas – 13-as įvardytas įtariamasis, susijęs su tariamais masiniais neramumais per nesankcionuotą gyventojų protestą, įvykusį liepos 27 d.
 
Per demonstraciją, kurios dalyviai pasmerkė prezidento Vladimiro Putino režimo vykdomą demokratinių laisvių suvaržymą, suimta beveik 1,4 tūkst. protestuotojų.
 
Paprastai protestuotojams taikomos trumpo įkalinimo bausmės, bet D. Vasiljevas ir dar 12 kitų sulaikytųjų, tarp kurių yra ir universitetų studentų, kaltinami kriminaliniu nusikaltimu, dėl kurio gresia ilgas įkalinimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.12
 
 

JAV ambasada Maskvoje patvirtino, kad JAV ambasadorius Rusijoje Jonas Huntsmanas atsistatydins iš šių pareigų.
 
Remiantis J. Huntsmano atsistatydinimo pareiškimu, kurį ambasadorius nusiuntė JAV prezidentui Donaldui Trumpui, jis oficialiai atsistatydins spalio 3 d.
 
J. Hunstmanas JAV ambasadoriumi Rusijoje tapo 2017 metų spalį. Anksčiau – 1992-1993 metais – politikas ėjo JAV ambasadoriaus Singapūre pareigas, 2005-2009 metais J. Huntsmanas užėmė Jutos valstijos gubernatoriaus pareigas, o 2009-2011 metais buvo JAV prezidento pasiuntinys Kinijoje.
 
Apie ambasadoriaus sprendimą atsistatydinti pranešama, kai Rusijos ir JAV santykiai yra itin sudėtingi. Sudėtingi dvišaliai santykiai kliudė J. Huntsmanui pasiekti rezultatų.
 
J. Huntsmano kadenciją ambasadoriaus poste žymi sankcijos viena kitos (JAV ir Rusijos) atžvilgiu, diplomatinių atstovybių darbuotojų išsiuntimai. J. Huntsmano kadencijos metu JAV taip pat kovojo su Kremliaus agresija kibernetinėje erdvėje ir vaidmeniu sprendžiant kitus tarptautinius reikalus.
 
„Ambasadorius J. Huntsmanas pareigas Rusijoje ėjo labai sudėtingu, nuviliančiu laikotarpiu“, – sakė buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.08; 05:00

Rusijos opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos opozicija žadėjo surengti dar vieną masinį protestą šį šeštadienį, nepaisydama augančio valdžios spaudimo.
 
Per praėjusią savaitę vykusią demonstraciją buvo sulaikyta 1 400 žmonių ir pradėtas kriminalinis tyrimas, praneša naujienų agentūra AFP.
 
Eitynės Maskvos bulvaruose bus vienas iš daugelio protestų po to, kai valdžia neleido populiariems opozicijos kandidatams dalyvauti rugsėjį vyksiančiuose Maskvos savivaldybės tarybos rinkimuose.
 
Draudimas sukėlė vieną didžiausių politinių konfliktų pastaraisiais metais – protestuose dalyvauja iki 22 000 žmonių, o policija prieš juos naudoja jėgą.
 
Feisbuke 6 000 žmonių pareiškė ketinimą dalyvauti šeštadienio eitynėse Maskvos „bulvarų žiede“, kad „grąžintų rinkimų teisę“.
 
Valdžios atstovai aiškina, kad kandidatai buvo pašalinti, nes padirbo renkamus žmonių parašus, kad galėtų dalyvauti rinkimuose.
 
Tačiau kandidatai, įskaitant vieno žinomiausių Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno bendražygius, teigia, kad jų surinkti parašai buvo atmesti savavališkai, o visas tikrinimo procesas buvo nukreiptas prieš juos.
 
Daug Maskvos gyventojų mano, kad jų parašai už opozicijos kandidatus buvo paskelbti negaliojantys be jokios priežasties.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.03; 09:55

Opozicijos protestuoja Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.
Žmonių, areštuotų per demonstracijas dėl įtariamų pažeidimų rengiantis vietos rinkimams Rusijos sostinėje Maskvoje, skaičius išaugo iki 1 300, sekmadienį pranešė vietos aktyvistai.
 
Rusijos aktyvistai šeštadienį protestavo, šaukdami: „jūs esate Rusijos gėda“, po to, kai keli opozicijos kandidatai buvo pašalinti iš balsavimo artėjančiuose miesto tarybos rinkimuose.
 
Internetiniame pilietinių teisių tinklaraštyje „OWD-Info“ buvo pranešta apie 1370 areštų.
 
Policija anksčiau buvo įspėjusi apie susidorojimą per mitingą, kurio miesto valdžia nebuvo leidusi. Policijos duomenimis, proteste dalyvavo apie 3500 žmonių.
Maskva: opozicijos mitingas. EPA – ELTA nuotr.
 
Valdančioji partija pastaruoju metu smuktelėjo apklausose, nes ji laikoma atsakinga už vangią ekonomiką, o atlyginimai ir pragyvenimo lygis yra žemi.
 
Praėjusį savaitgalį tūkstančiai demonstrantų, įskaitant protesto lyderį Aleksejų Navalną, dalyvavo panašiame mitinge Maskvos centre.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.28; 13:01
 

Maskvoje suimtų protestuotojų skaičius auga, jų jau daugiau kaip 300. EPA-ELTA nuotr.
Rusijos policija šeštadienį sostinėje Maskvoje areštavo daugiau kaip 300 žmonių, susirinkusių į nesankcionuotą mitingą reikalauti laisvų ir sąžiningų rinkimų.
 
Protestus stebinti organizacija „OVD Info“ skelbė, kad per pirmąją protesto valandą areštuota 317 žmonių. Tuo metu miesto policijos departamentas teigė, kad sulaikytųjų skaičius siekia 295.
 
Žmonės susirinko protestuoti dėl rinkimų institucijų sprendimo į Maskvos miesto tarybos rinkimus neregistruoti kelių opozicijos ir nepriklausomų kandidatų.
 
Maskvos miesto taryba turi 45 vietas. Rinkimai į Maskvos miesto tarybą vyks rugsėjo 8 dieną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.28; 03:00

Kitą savaitę ambasadorius Remigijus Motuzas grįžta vadovauti Lietuvos ambasadai Rusijos Federacijoje.
 
Užsienio reikalų ministerijos komisija nenustatė objektyvių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad R. Motuzas išreiškė prioritetą privatiems interesams ir vadovavosi ne Europos Sąjungos Vizų kodekso tiksliais ir siekiais.
 
Komisijos išvada – R. Motuzas nepadarė tarnybinio nusižengimo.
 
R. ir T. Nasyrovų pateikti prašymai Šengeno vizai gauti buvo išnagrinėti laikantis visų Vizų kodekse numatytų procedūrų ir reikalavimų, vizos jiems išduotos teisėtai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.06; 00:30

Išrinktasis Latvijos prezidentas Egilas Levitas nevažiuotų į Maskvą švęsti gegužės 9-osios, jei gautų tokį kvietimą. Jis tai pareiškė ketvirtadienį interviu Latvijos radijui.
 
„Į tokio formato gegužės 9-osios iškilmes, koks egzistuoja dabar – ne. Mes turime savo pagrįstą poziciją“, – sakė E. Levitas, paklaustas, ar vyktų į gegužės 9-osios renginius Rusijos sostinėje, jeigu būtų pakviestas.
 
Savo pirmuosius oficialius užsienio vizitus išrinktasis prezidentas ketina surengti į kaimynines šalis – Estiją ir Lietuvą. Anot jo, tokia tvarka jau tradicinė. „Visada Estija buvo pirma, o Lietuva – antra“, – pažymėjo jis.
 
E. Levitas pabrėžė, kad Latvija suinteresuota palaikyti gerus santykius su Rusija. „Bet tai priklauso ir nuo kitos šalies, ne tik nuo mūsų“, – pridūrė jis. Išrinktojo prezidento nuomone, Latvijos santykiai su Rusija turi būti bendros ES užsienio politikos dalis.
 
Trečiadienį Latvijos Saeima (parlamentas) šrinko naująjį šalies prezidentą – juo tapo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) teisėjas E. Levitas. Jo kandidatūrą per atvirą balsavimą parėmė 61 parlamentaras.
 
Dabartinio Latvijos prezidento Raimondo Vėjuonio įgaliojimai baigiasi šių metų liepos mėnesį. Anksčiau jis pranešė, kad nesieks antros kadencijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.30; 11:05