Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Rusija iš naujo ketina pakviesti užsienio šalių lyderius, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, į didžiulį Pergalės dienos karinį paradą Maskvoje, vyksiantį birželio 24 d., teigia Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Europos reikalų departamento vadovas Aleksejus Paramonovas.
„Kvietimai pakartotinai bus išsiųsti visiems dalyviams, įskaitant Prancūzijos prezidentą“, – naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė A. Paramonovas.
Gegužės 9 d. Rusijoje kasmet vykstantis Pergalės dienos karinis paradas buvo atidėtas iki birželio 24 d. dėl koronaviruso pandemijos.
Apie naują Pergalės dienos parado datą antradienį pranešė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pasak jo, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių paradą galima rengti, nes Rusijoje neva jau praėjo koronaviruso protrūkio pikas.
Birželio 24-oji pasirinkta, nes Rusijoje tą dieną minimos 75-osios pirmojo parado Maskvos Raudonojoje aikštėje metinės.
Gegužės 9-ąją turėjusiame vykti Pergalės dienos parade Maskvoje ketino dalyvauti Kinijos lyderis Xi Jinpingas ir E. Macronas. Kvietimai buvo išsiųsti ir JAV prezidentui Donaldui Trumpui bei Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui.
Rusijoje COVID-19 atvejų skaičius siekia daugiau nei 379 tūkst.
Rusijoje pastarąją parą nustatyti 8 946 nauji užsikrėtimo koronavirusu atvejai, bendras infekuotųjų skaičius šalyje dabar sudaro 353 427. Tai pirmadienį žurnalistams pranešė Rusijos operatyvinis kovos su koronavirusinės infekcijos plitimu štabas.
Kaip rodo štabo duomenys, Rusijoje dešimtą dieną paeiliui per parą nustatoma mažiau kaip 10 tūkstančių naujų užsikrėtimo koronavirusu atvejų.
Pirmadienio duomenimis, infekuotųjų skaičiaus paros prieaugis sudarė 2,6 proc., kaip ir sekmadienį. 3 908 naujiems pacientams (43,7 proc.) nepasireiškė jokie simptomai.
2 560 naujų atvejų užfiksuota Maskvoje. Rusijos sostinėje infekuotųjų skaičius išaugo iki 166 473 žmonės.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija.
Rusija penktadienį paskelbė apie per pastarąsias 24 val. užregistruotas 150 mirčių nuo COVID-19. Tai yra didžiausias koronaviruso aukų skaičius šalyje per parą.
Iš viso Rusijoje COVID-19 nusinešė 3 249 žmonių gyvybes, praneša „Reuters“.
Rusijos kovos su koronavirusu operatyvinio štabo duomenimis, per pastarąją parą užregistruoti 8 894 nauji COVID-19 atvejai, padidinę bendrą užsikrėtimo atvejų skaičių iki 326 448.
Kaip skelbia valstybinė Rusijos naujienų agentūra TASS, mirštamumas nuo COVID-19 Rusijoje vėl šoktelėjo ir pasiekė 1 proc. Mirštamumo lygis iki šiol didesnis buvo tik balandžio 30 ir gegužės 1 d.
Johnso Hopkinso universiteto renkamais duomenimis, pasaulyje patvirtinti 5 107 572 COVID-19 atvejai, iš jų 333 032 baigėsi mirtimis, o 1 952 490 žmonių pasveiko nuo šios ligos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį paskelbė, kad šalyje nuo antradienio atšaukiamas „nedarbo dienų laikotarpis“, kuris buvo įvestas siekiant pažaboti naujojo koronaviruso plitimą.
„Nuo rytojaus, gegužės 12 dienos, visiems ekonomikos sektoriams pasibaigs nacionalinis nedarbo dienų laikotarpis. Tačiau kova su epidemija nesibaigė, jos grėsmė išlieka net tose teritorijose, kur padėtis yra palyginti saugi“, – teigė prezidentas, bet pridūrė, kad Rusijos regionai galės toliau taikyti bet kokias būtinas kovos su virusu priemones.
Šalyje galiojant „nedarbo dienų laikotarpiui“, visoms ne pirmo svarbumo įmonėms teko užsidaryti, o darbdaviams buvo nurodyta toliau mokėti atlyginimus darbuotojams.
Rusija pagal patvirtintų infekcijos atvejų skaičių dabar yra trečia pasaulyje, šalyje infekcija iki šios dienos patvirtinta 221 344 žmonėms.
Šiuo metu Rusijoje koronaviruso infekcijos atvejų skaičius yra didesnis nei Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje (JK). Atvejų skaičiumi Rusiją lenkia tik Ispanija ir JAV.
Mirčių skaičius Rusijoje, palyginti su kitomis smarkiai nukentėjusiomis šalimis, mažas. Nuo ligos Rusijoje mirė 2 009 žmonės.
V. Putino teigimu, Rusija saviizoliacijos periodo metu paruošė savo sveikatos priežiūros sistemą, padidino lovų skaičių ligoninėse ir išsaugojo tūkstančius gyvybių.
„Tai leidžia mums pradėti laipsnišką apribojimų atšaukimą“, – teigė prezidentas ir pabrėžė, kad visi esame suinteresuoti, jog ekonomika greitai grįžtų į įprastas vėžes.
„Epidemija ir su ja susiję apribojimai turėjo didelį poveikį ekonomikai ir pakenkė milijonams mūsų piliečių“, – sakė prezidentas.
Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Nauja JAV Senato Žvalgybos komiteto ataskaita patvirtina, kad Rusija kišosi į 2016 metų JAV prezidento rinkimus tuomečio kandidato Donaldo Trumpo naudai. D. Trumpo respublikonų vadovaujamas komitetas antradienį paskelbtoje ataskaitoje teigia, jog nėra pagrindo abejoti atitinkamomis 2017 metų žvalgybos išvadomis. Hilary Klinton. EPA-ELTA nuotr.
Svarbi slaptųjų tarnybų išvada yra ta, kad į kišimąsi iš Maskvos reikia žiūrėti kaip į „naują normalų dalyką“, pareiškė komiteto pirmininkas Richardas Burras. „Artėjant 2020 metų prezidento rinkimams, svarbiau nei bet kada yra likti budriems dėl pavojaus, kurį kelia priešiškų užsienio jėgų kišimasis“, – pridūrė jis. Dalis 158 puslapių ataskaitos dėl slaptumo priežasčių visuomenei buvo užjuodinta.
Komiteto vicepirmininkas demokratas Markas Warneris sakė, jog žvalgyba „teisingai konstatavo, kad rusai kišosi į mūsų rinkimus 2016 metais, kad pakenktų buvusiai valstybės sekretorei Hillary Clinton ir padėtų Donaldui Trumpui“.
Pats D. Trumpas ne kartą neigė JAV slaptųjų tarnybų išvadas, kad Rusija rėmė jo kandidatūrą.
Rusija atideda didelį karinį paradą, skirtą 75-osioms Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinėms. To priežastis – koronaviruso pandemija, ketvirtadienį pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.
Rusijai gegužės 9-ąją planuotas paradas buvo svarbiausias metų politinis įvykis.
Rizika dėl viruso neleido pasirengti paradui, sakė V. Putinas. Tačiau jis esą įvyks dar šiais metais. Data kol kas nenustatyta. V. Putinas taip pat atšaukė visus kitus masinius renginius gegužės 9 dieną.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Maskvoje buvo laukiama svečių iš daugelio pasaulio šalių. Planuotas didžiausias paradas Rusijos istorijoje.
Paradas Raudonojoje aikštėje laikomas ir branduolinės Rusijos galios demonstravimu. Jį kasmet stebi šimtai tūkstančių žmonių.
Rusijoje pastarąją parą naujuoju koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius padidėjo 771 ir išaugo iki 3548, infekuotųjų rasta 76-iuose šalies regionuose. Iki šiol pasveiko 235 žmonės, mirė 30.
Tai ketvirtadienį žurnalistams pranešė operatyvinio kovos su naujosios koronavirusinės infekcijos plitimu štabo atstovai.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė per 900 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 45 tūkstančiai infekuotųjų mirė.
Rusijos gydytojui, kuris praėjusią savaitę šalies prezidentui Vladimirui Putinui aprodė pagrindinę Maskvos ligoninę, kurioje gydomi koronaviruso infekcija sergantys asmenys, pačiam diagnozuotas koronavirusas, praneša „Reuters“.
Prezidentas praėjusį antradienį susitiko su gydytoju Denisu Procenka, kuris vadovauja COVID-19 liga sergančius pacientus gydančiai Komunarkos ligoninei Maskvoje. D. Procenka yra vyriausiasis šios ligoninės gydytojas. Prezidentas ir gydytojas kalbėjosi apie tai, kaip ligoninei sekasi dorotis su pacientų antplūdžiu.
V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas antradienį teigė, kad prezidentas reguliariai tikrinamas dėl koronaviruso ir yra sveikas.
Sostinėje Maskvoje užfiksuota daugiausiai koronaviruso atvejų visoje Rusijoje. Šalyje patvirtintų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius yra didesnis kaip 2 300, 17 užsikrėtusių žmonių mirė.
Rusijoje pastarąją parą naujuoju koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius padidėjo 302 ir išaugo iki 1836, infekuotųjų rasta 71-ame šalies regione. Iki šiol pasveiko 66 žmonės, mirė devyni.
Tai pirmadienį žurnalistams pranešė operatyvinio kovos su naujosios koronavirusinės infekcijos plitimu štabo atstovai.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 630 tūkstančių žmonių, beveik 30 tūkstančių infekuotųjų mirė.
Rusijos sostinėje ir didžiausiame mieste Maskvoje devynioms dienoms – nuo ateinančio šeštadienio – uždaromi restoranai, prekybos centrai, parkai, kavinės ir kitos viešos vietos. Tokiomis priemonėmis siekiama užkirsti kelią naujojo koronaviruso plitimui.
Visoms kavinėms ir restoranams draudžiama į savo patalpas priimti klientus, tačiau galima ruošti maistą išsinešimui ir pristatyti maistą žmonėms į namus. Parduotuvės, prekiaujančios ne pirmo būtinumo prekėmis, privalo užsidaryti, taip pat grožio salonai ir spa.
Maskvos parkai taip pat bus uždaryti. Maisto produktų parduotuvės ir vaistinės dirbs.
Mero teigimu, naujos priemonės ir ribojimai sukels daug nepatogumų, bet jos yra visiškai būtinos, norint sulėtinti koronaviruso infekcijos plitimą. Kiek anksčiau S. Sobianinas nurodė vyresniems nei 65 metų maskviečiams neiti iš namų.
Be kita ko, dieną anksčiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė ateinančią savaitę nedarbo savaite.
Rusijoje patvirtinta daugiau kaip 800 užsikrėtimo koronavirusu atvejų, du žmonės mirė.
Maskviečiams, nepaisantiems nurodymo izoliuotis namuose po grįžimo iš labiausiai koronaviruso paveiktų valstybių, miesto valdžia grasina įkalinimu. Apie tai informuoja BBC.
Rusijos sostinės valdžia paskelbė „didelio pavojaus padėtį“ ir nurodė, kad iš Kinijos, Pietų Korėjos, Irano, Italijos bei kitų šalių, kuriose šiuo metu siaučia koronavirusas, grįžę gyventojai turi 14 dienų likti namuose.
Visiems nepaisantiems šio nurodymo gresia iki penkerių metų kalėjimo. Pareigūnai teigia, kad saviizoliacijoje esantys asmenys bus tikrinami naudojant stebėjimo kameras.
Iki šiol Rusija yra pranešusi apie 15 patvirtintų naujojo koronaviruso atvejų.
Grasinimai apie tariamai padėtus sprogmenis ir toliau neleidžia atsikvėpti Rusijos sostinės Maskvos žinyboms ir gyventojams. Pirmadienį buvo evakuota 100 mokyklų, vaikų darželių ir prekybos centrų, pranešė Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi saugumo šaltiniais. Be to, grasinimų sulaukė keli teismai ir gimdymų klinikos.
Žmonės buvo evakuot į saugias vietas. Sprogmenų, kaip ir per panašius atvejus anksčiau, nerasta.
Jau pustrečių metų Rusijoje reguliariai į viešas įstaigas siuntinėjami grasinimai elektroniniais laiškais, taip pat sulaukiama anoniminių skambučių. Jau kelias savaites kone kasdien Maskvoje ir kituose Rusijos didmiesčiuose evakuojami visuomeniniai pastatai.
Į Maskvos centre surengtą eiseną sekmadienį susirinko daugiau nei tūkstantis įvairių grupių aktyvistų, prezidentui Vladimirui Putinui paskelbus apie siūlymus keisti Konstituciją ir sukėlus politinį nepasitenkinimą.
Protestuotojai – daugiausiai prieš fašizmą nusiteikę aktyvistai – skandavo „Revoliucijos!“ ir „Ne diktatūrai!“ šūkius, kai kurie nešėsi Konstitucijos kopijas.
Kasmet vykstanti sankcionuota eisena rengiama teisininko Stanislavo Markelovo ir žurnalistės Anastasijos Baburovos, kuriuos 2009 m. nušovė ultranacionalistai, žūtims paminėti.
Eitynėse dalyvavo nemažai nepriklausomų Maskvos miesto tarybos deputatų, tarp jų Julija Galiamina ir opozicinių pažiūrų rusai, nešini Konstitucijos kopijomis ir skandavę „Šalin Putiną!“
Policija sulaikė kelis žmones, įskaitant protestuotoją, kuris nešė V. Putiną trauktis iš valdžios raginusį plakatą.
Eisenoje dalyvavo daugiau nei 1 400 žmonių, teigė protestus stebinti grupė „Baltasis skaitiklis“.
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
Vienas svarbiausių Rusijos opozicijos lyderių Aleksejus Navalnas penktadienį teigė neremsiantis mitingų, kurių metu „ginama Konstitucija“. „Rusijos Konstitucija yra pasibjaurėtina“, – tviterio paskyroje rašė jis, tvirtinęs, kad Konstitucija leidžia valdžios atstovams uzurpuoti valdžią. „Nėra jokio reikalo ją saugoti“, – sakė A. Navalnas.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Maskvoje susitiko Turkijos ir Sirijos žvalgybos tarnybų vadovai, antradienį pranešė aukšto lygio Turkijos pareigūnas.
Nors kalbų apie aukšto lygio derybas tarp Ankaros ir Damasko būta nemažai, apie tokį susitikimą viešai paskelbta pirmą kartą, teigė šaltinis Sirijoje. Ankara ir Damaskas yra priešingų Sirijos karo pusių šalininkės.
Pirmadienį Rusijoje susitiko Turkijos žvalgybos vadovas Hakanas Fidanas, Sirijos nacionalinio saugumo biuro vadovas Alis Mamloukas bei ištikimas Sirijos prezidento Basharo al-Assado atstovas.
Jie taip pat aptarė galimybę išvien veikti prieš Sirijos kurdų liaudies apsaugos dalinius (YPG) Šiaurės rytų Sirijoje, pranešė Turkijos šaltinis.
Praėjusių metų spalį JAV paskelbus apie karių patraukimą iš Sirijos, Turkija surengė puolimą šalies šiaurės rytuose. Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Pasak valstybinės Sirijos naujienų agentūros SANA, A. Mamloukas susitikimo metu reikalavo, kad iš Sirijos būtų nedelsiant patrauktos visos Turkijos pajėgos.
Turkija Sirijoje remia sukilėlius, siekiančius nuversti B. al-Assadą, o Damasko režimą remia Rusija.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Sirijos prezidentą yra pavadinęs žudiku, o jis savo ruožtu R. T. Erdoganą išvadino vagimi.
Antradienį R. T. Erdoganas pareiškė, kad Turkija gali bet kada atnaujinti operaciją Sirijoje, kad „užkirstų kelią režimui laužyti paliaubų principus“. Turkijos prezidentas minėjo, kad Maskvos ir Vašingtono tarpininkaujamų paliaubų susitarime įtvirtinti dalykai smarkiai skiriasi nuo to, kas iš tiesų buvo pasiekta.
„Visi turėtų įsisąmoninti ir priimti tai, kad darosi nebejuokinga, ir Turkija tikrai įgyvendins savo pasižadėjimus“, – perspėjo R. T. Erdoganas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Šiemet tapęs šalies vadovu Gitanas Nausėda nori išskirtinumo bei ryžtasi užimti kitą poziciją nei prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip ekspertai įvertino prezidento norą užmegzti dialogą su Baltarusija. Politologai atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje erdvėje taip pat matomi pokyčiai santykiuose su Baltarusija. Anot jų, JAV pareigūnai lankosi Baltarusijoje ir mėgina išsaugoti status quo bei apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje.
„Atkreipčiau dėmesį į platesnį tarptautinį kontekstą – stiprėjantį Rusijos spaudimą Baltarusijai. V. Putino susitikimai su Lukašenka, kurių metu veikiausiai mėginama įtikinti Baltarusijos vadovą dar labiau integruotis su Rusija. Į tai reaguoja Vakarai, bent jau JAV. Jų pareigūnai šiemet lankėsi Baltarusijoje ir yra pasisakę apie tai, kad JAV interesas yra išsaugoti status quo ir apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje. Manau, šie įvykiai lėmė tai, kad vasarą prezidentu tapęs G. Nausėda irgi ėmė kalbėti, jog reikia peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką dėl Baltarusijos Manau, tai iš dalies susiję ir su noru imtis kitokios politikos nei iki šiol buvo vykdoma D. Grybauskaitės. Bet, kaip ir minėjau, prie to prisidėjo pasikeitęs ir tarptautinis kontekstas bei aktyvesnis JAV bendravimas su Baltarusija“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas.
Jam pritaria ir VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, skirtingai nei Vakarai, Lietuva turi daug svarbių klausimų su kaimynine valstybe – Astravo AE, žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos, ekonominiai interesai, bendra istorija ir t.t.
„Pasikeitė valstybės vadovas ir bandoma ieškoti tam tikro pokyčio galimybių. Bet esminis dalykas, kad pokyčiai ne tik nuo mūsų priklauso, ne vien nuo mūsų norų ir intencijų. Kitoje pusėje situacija iš principo nesikeičia. Dėl to mūsų galimybės keisti tuos santykius yra labai ribotos, jeigu nėra jokio atliepimo kitoje pusėje“, – sako politologas.
„Dabartinis postūmis ir noras likti kalbėtis su Baltarusija yra ir dėl to, kad vokiečiai, amerikiečiai, švedai kalbasi su Baltarusija. Matyt, dabartinei valstybės vadovybei atrodo, kad mes čia liekame paskutiniai. 2009–2010 metais buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo gaivinti Baltarusijos santykius su Europa, o dabar mes esame lyg tie, kurie atsiliekame. Nežinau, ar tai yra teisingas jausmas, tiesiog Lietuva turi daug svarbių klausimų ir galbūt yra mažiau naivi ir, skirtingai negu kai kurie partneriai, atsižvelgia į visas praeityje išmoktas pamokas. Mūsų balsas transatlantinei bendruomenei yra pakankamai svarbus dėl Baltarusijos“ , – teigė V. Jurkonis. A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi mažiau manevro laisvės su Baltarusija nei kitos Vakarų valstybės.
„Baltarusija geopolitiškai yra Lietuvai labai svarbi valstybė, nes mums yra labai svarbu, kad Baltarusija būtų nepriklausoma valstybė, o ne V. Putino Rusijos protektoratas ar sąjunginė valstybė su Rusija. Antras dalykas, Baltarusijos kroviniai sudaro pakankamai nemažą indėlį į Lietuvos ekonomiką, turint omenyje jų transportavimą per Klaipėdos uostą. Baltarusijos valdžia didele demokratija taip pat nepasižymi (…) Egzistuoja ir Astravo AE klausimas, kuris sudaro didžiulę dilemą valstybėje, kaip spręsti klausimus su Baltarusija, nepakenkiant savo šalies verslo interesams, bet, išlaikant savo principus, kartu apsaugoti Lietuvos interesus, kalbant apie energetinį ir ekologinį saugumą. Galvosūkis yra didelis ir, sakyčiau, dabartiniam prezidentui dar daug didesnis negu buvo prezidentės D. Grybauskaitės laikais, kuomet ji bandė ištiesti ranką Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai“, – sakė A. Medalinskas.
„Lietuva turi mažiau manevro laisvės nei kitos Vakarų valstybės. Yra JAV pozicija, kuri kinta nuo visiškos izoliacijos Lukašenkos režimui iki tam tikrų santykių palaikymo, jei ne su Lukašenka, tai bent tam tikrais žmonėmis jo aplinkoje. JAV mėgina nukreipti, apsaugoti Baltarusiją nuo galimo anšliuso iš Rusijos pusės. Lietuva šiuo atžvilgiu įstatyta į labai sudėtingus rėmus, nes, laikantis principų, manevro laisvė labai stipriai apribojama“, – teigia A. Medalinskas.
R. Vilpišauskas teigia, kad šiuo metu tikėtis rezultatų iš Lietuvos santykių užmezgimo su Baltarusija sunku. Anot jo, šiuo metu kol kas vyksta „kalbėjimas apie kalbėjimą“.
„Kas iš to gali gautis? Manau, pasakyti dar sunku, nes kol kas vyksta kalbėjimas apie kalbėjimą. Bent jau Lietuvoje. Kartojama, o ir Gitanas Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvos pozicija tiek dėl Astravo AE, tiek dėl žmogaus teisių situacijos Baltarusijoje nesikeičia ir vadinamosios raudonos linijos išlieka tos pačios. Klausimas, kiek aktyvesnis kalbėjimasis su Baltarusija nekeičiant savo principinių nuostatų apskritai gali būti rezultatyvus. Nes turbūt Baltarusijos vadovui reikia kitų dalykų nei vien aktyvesnių kontaktų su Lietuva“, – teigia R. Vilpišauskas.
Kita vertus, svarsto politologas, jei ir įvyktų Nausėdos ir Lukašenkos dvišalis susitikimas, jis privalėtų atnešti tam tikrų rezultatų Lietuvai. Antraip susitikimas bus traktuojamas kaip nuolaidžiavimas Aliaksandrui Lukašenkai.
„Klausimas, ką toks aukšto lygio dvišalis susitikimas galėtų duoti iš Lietuvos interesų pozicijos, jei Lietuva nieko nepasieks? Tuomet tai gali būti traktuojama kaip parama Baltarusijai ir jos prezidentui, legitimuojant dabartinę jo vykdomą politiką. Tai čia turbūt yra pagrindinė dilema. O kai kam tokio susitikimo surengimas gali atrodyti prieštaringas dėl to, kad niekaip nesprendžiami tie klausimai, kuriuos kelia Lietuva, ypač Astravo AE klausimas“, – teigia R. Vilpišauskas.
V. Jurkonios teigimu, šiuo atžvilgiu nusifotografuoti su Lukašenka Nausėdai neužtektų. Pasak jo, jei toks susitikimas būtų numatytas, jam reikėtų rimtai pasiruošti konsultuojantis su Vakarais.
„Ar gali susitikti prezidentų lygmeniu? Tikriausiai, kad būtų galima. Tai iš principo yra kartojamas 2009– 2010 m. scenarijus. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu lygiai taip pat buvo bandoma atšildyti neva tuos santykius i,r kaip matome, nelabai pavyko.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Klausimas yra, jeigu norima kalbėtis su Baltarusija ir kalbėtis rimtai, o ne dėl selfio ar fotografijos, ne dėl rankos paspaudimo, ne dėl kažkokių ceremonijų procesų. Vien diskusijos – vienokios ar kitokios – neužtenka, reikia sutarimo tarp vidaus politikos žaidėjų, kad mes žiūrime į šitą klausimą rimtai ir atsakingai, kad neišnaudojame šito vidaus politikos kovoms. Taip pat sutarimo, kokie esminiai klausimai gali būti keliami.
Iš principo labai rimtai pasikalbėti ir pasiruošti dėl turinio, lygiai taip pat nedaryti to vieniems – kalbėti sutarus su Briuseliu“, – sakė V. Jurkonis.
R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad per dešimt metų Baltarusijos valdžia nepasikeitė, bet vis dėlto Rusijos įtaka šalyje auga.
„Per dešimt metų nepasikeitė Baltarusijos prezidento vykdoma politika, kurią daugelis apibūdina kaip laviravimą tarp Rusijos mėginat išnaudoti įvairią ekonominę naudą, kurią Baltarusija gauna iš ekonominių santykių su Rusija, bet tuo pačiu išlaikant savo valdžią. Baltarusija turi svertus savo rankose ir dėl Vakarų. Todėl tas laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų vyksta dešimt metų ar ilgiau. Šia prasme didelių pokyčių Baltarusijoje mes nematome, nebent padidėjusį Rusijos spaudimą Baltarusijai. Tai yra per 10 metų šiek tiek pasikeitęs dalykas. Kas Lietuvos požiūriu smarkiai pasikeitė, tai prieš 10 metų nebuvo galvojama, kad šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos bus statoma Astravo AE, kurią finansuos „Rosatomas“. Dėl įvairių Lietuvos politikų klaidų dabar turime tokią situaciją, šiuo požiūriu Lietuva yra patekusi į sudėtingą padėtį“, – teigia jis.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Mirė antrasis per ketvirtadienio šaudynes prie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) būstinės Maskvos centre sužeistas saugumo pareigūnas, praneša BBC.
Vienas pareigūnas mirė dar šaudynių metu ketvirtadienio vakarą, o antrasis FSB pareigūnas dėl patirtų sunkių sužalojimų mirė ligoninėje.
Rusijos tyrimų komiteto teigimu, šaudynes surengė 39 metų Rusijos pilietis Jevgenijus Maniurovas. Jį incidento vietoje nukovė saugumo pajėgos. Per šaudynes dar penki asmenys buvo sužeisti, tarp jų – vienas civilis.
Tyrimų komitetas patvirtino ankstesnius žiniasklaidos pranešimus, kad J. Maniurovui – 39 metai ir jis gyveno Podolsko mieste, esančiame maždaug už 40 km į pietus nuo Maskvos.
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad šaudynes surengęs asmuo anksčiau dirbo apsaugos darbuotoju, o laisvalaikiu užsiėmė šaudymu.
Ketvirtadienio naktį policija apieškojo J. Mariunovo butą, kuriuo jis dalijosi su motina, ir sulaikė ją apklausai. Motina pasakojo, kad sūnus dirbo apsaugos darbuotoju, bet neseniai neteko darbo. Motinos teigimu, J. Mariunovas „kalbėdavosi telefonu su kažkokiais arabais“, bet pridūrė nesupratusi jų pokalbių anglų kalba. Policija rado bute penkis šaunamuosius ginklus, kurie buvo teisėtai registruoti ir laikomi saugiai, bei daugybę šovinių.
Šaudynės įvyko praėjus vos kelioms valandoms po prezidento Vladimiro Putino metinės spaudos konferencijos, trukusios ilgiau nei keturias valandas.
Rusija ketina užbaigti Baltijos jūra tiesiamą „Nord Stream 2“ dujotiekį, nepaisant JAV Kongreso sprendimo įvesti sankcijas dujotiekio projektą vystančioms bendrovėms, pareiškė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
„Tikimės, kad šis projektas bus užbaigtas“, – žurnalistams sakė Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas D. Peskovas, vadindamas sankcijas „tarptautinės teisės pažeidimu“.
Rusijos sprendimas išsiųsti du Vokietijos diplomatus kaip atsakomoji priemonė yra nepagrįstas, ketvirtadienį skelbė Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir perspėjo, kad Berlynas gali imtis „tolimesnių veiksmų“.
Maskvos žingsnis „siunčia neteisingą signalą ir yra nepagrįstas“, sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovė.
Rusija ėmėsi atsakomųjų priemonių prieš Berlyną, kuris praėjusią savaitę išsiuntė du Rusijos diplomatus dėl čečėnų vado nužudymo Berlyne.
Rugpjūčio 23 d. parke Berlyne Zelimchanui Changošviliui, 40 metų Sakartvelo piliečiui, buvo du kartus šauta į galvą iš arti. Vokietijos prokurorai teigė, kad už nužudymą gali būti atsakinga Maskva.
„Nedelsiant reikalingas rimtas ir skubus bendradarbiavimas su Rusijos valdžia“, – sakė atstovė, perspėdama, jog „vyriausybė pasilieka galimybę imtis tolimesnių veiksmų šiuo klausimu, atsižvelgdama į tyrimus“.
Atsakas į keblius klausimus gyvenime neretai styro panosėje, bet to nepastebime.
Vartant sovietų sukurptą Jono Noreikos-Generolo Vėtros baudžiamąją bylą užkliuvo vienas, regis, nežymus, tačiau iškalbingas faktas: sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą dėl „savanoriško tarnavimo vokiečiams“. Jis pabrėžtinai prašė sovietų teismo išteisinti tik pagal šį kaltinimą.
Būdamas aukšto lygio teisininkas J. Noreika turėjo suprasti, jog jam mirties bausmę lems ne kaltinimas „tarnavus vokiečiams“ (tardymo metu KGB šiam jo gyvenimo etapui skyrė nedaug dėmesio; prieš J.Noreiką buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis, vykdęs nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, nepasmerktas myriop), bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo. Ir štai tokią lemtingą būties – nebūties akimirką kalinys prašo sovietų teismo išteisinti tik dėl neesminio kaltinimo, kuris, jo manymu, yra neteisingas!
Reikia pripažinti, kad tarp tūkstančių politinių bylų tokių laikysenų nėra daug. Pakliuvus mirtinam ir ypač nuožmiam priešui į rankas, fiziškai ir dvasiškai traiškomam, uždarame kelių asmenų teisme, sprendžiančiame, kada perkirpti tavo gyvybės siūlą, taip atkakaliai ginti savo garbę gali tik išskirtinė asmenybė. Asmenybė, kuri tikrai žino, jog iki šiol tos garbės nesutepė jokiais neleistinais veiksmais – vadinasi, tikrai nesijautė tarnaujanti rudajam okupantui.
(Liudininkai teigia, kad šitaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra laikėsi iki pat sušaudymo. „Man pavyko priglusti prie mirtininkų dėžės. Rėkiant galima buvo su mirtininku susikalbėti. Dėžutėje buvo kapitonas Noreika – svarbiausia asmenybė iš Lietuvos tautinės tarybos bylos. Apie ją žinojo visas miestas ir kalėjimas. Saugume per sanitarinį mazgą, krapštydamas vamzdį, sužinojau, kad Maskvos Aukščiausioji taryba priėmusi nutarimą panaikinti mirties bausmes. Greitai jis turėjo įsigalioti ir Lietuvoje. Pavyko šią svarbią žinią pranešti Noreikai. Raginau rašyti kasacinį skundą, malonės prašymą ar ką – reikėjo laimėti laiko. Tyla. Vėl pakartoju pranešimą. Supratau: „Ne. Nerašysiu, kategoriškai draudžiu rašyti mano vardu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Vykdžiau savo – kario priesaiką ir pareigą. Esu perėmęs vyriausiojo laisvės kovų vado pareigas ir paklustu tik Tautinei tarybai. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią ir nutraukčiau Lietuvos valstybės nepriklausomybės egzistavimo tęsinį. Praneškite Tarybos nariams. Kariai tesprendžia pagal kovos situaciją ir sąžinę”, – toks yra bendrabylio S. Gorodeckio liudijimas.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Naručio liudijimu, paskutinis J. Noreikos pageidavimas buvęs labai konkretus: „Noriu mirti Vasario šešioliktąją”.
Noreikos byloje yra ir dar viena svarbi žinia – jo paties žodžiai vieno tardymo metu: „Tautine veikla buvau artimai susijęs tiktai su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš Sovietų sąjungą. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume.“ Kito tardymo metu J. Noreika pasako, kad pasiųstam į Vakarus studentui Varneckiui nurodė pirmiausia surasti Domą Jasaitį ir per jį užmegzti ryšį su užsienio lietuvių organizacijomis.
Neįtikėtina – „savanoriškas okupantų tarnas“ (anot sovietų teismo), „kolaborantas, kurio bendradarbiavimas su nacių okupantu neginčijamas ir tiesiogiai, ir per kolaboracines struktūras, tapęs apskrities viršininku po voldemarininkų demaršo prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, pasibaigusio šios pasitraukimu“ (anot Vilniaus universiteto docento N. Šepečio), artimai bendrauja ir aptarinėja slaptus politinius klausimus su daktaru Domu Jasaičiu – vienu iš antinacinio pogrindžio vadovų?! (D. Jasaitis buvo vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas kūrėjų).
Bet gal J. Noreika klysta, gal D. Jasaitis tik naudojosi juo, kaip Šiaulių apskrities viršininku, ir tas J. Noreikos įsivaizduojamas „artumas“ tebuvo vienpusis?
Atkakaliai rausiuosi po Domo Jasaičio archyvą, jo prisiminimus apie antinacinį pogrindį ir štai paties D. Jasaičio vertinimas: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“
Taigi – patrioto ir rezistento.
Stipru, bet tai tik vienas sakinys.Verčiu Bostone leistą „Lietuvių enciklopediją“, kurios vienas iš redaktorių buvo Domas Jasaitis. Taip, yra: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo gan nepalankus nacių režimui“. Be abejo, tai taip pat D. Jasaičio vertinimas, nes kiti redaktoriai tokių pogrindinių dalykų negalėjo žinoti.
Reikia sutikti su šių dienų Jono Noreikos persekiotojų G. Gochino ir A. Kulikausko teiginiu, kad J.Noreika „pasižymėjo ypatingu paslaptingumu“. Bet tą paslaptingumą pirmiausia lėmė pogrindžio taisyklės: saugumo tikslais organizacija buvo sudaryta iš taip vadinamų trejetukų – aš žinau tik tą, kuris mane užverbavo (prikalbino) ir tą, kurį aš pats užverbavau. Tokia griežta sistema garantavo, kad kažkuriam nariui paslydus nebus susekta visa organizacija.
Šie ir panašūs konspiraciniai veiksmai labai apsunkina tiesos paieškas, tad žinias apie J. Noreikos antinacinę veiklą teko rankioti po kruopelytę. Bet iš išlikusių liudijimų pagaliau susidarė štai toks vaizdas.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
1941 m. rugpjūčio 1 dieną sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika negalėjo nesuvokti, kad žengia labai rizikingą žingsnį, kad šios pareigos jam tebus priedanga veikimui pogrindyje. Tokia prielaida darytina štai dėl kokių aplinkybių. Jau birželio pabaigoje iš Berlyno į Lietuvą parskraidintam generolui S. Raštikiui vokiečiai prasitarė, kad Laikinoji vyriausybė bus greitai nušalinta. Tą patį Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui liepos 11 d. pakartojo į Kauną atvykęsnacių ideologas Peteris Kleistas, o SS majoras dr. Greffe davė pusės dienos terminą Vyriausybei atsistatydinti – kitaip seks represijos. Dr. Peteris Kleistas savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašo, kad nuo arešto Vyriausybės narius išgelbėjo tik vokiečių kariuomenės vadas Lietuvoje, generolas von Roques (greičiausiai baimindamasis visuotinio lietuvių pasipriešinimo – kas tuomet vokiečių kariuomenę aprūpins maistu?).
Tuomet SS griebėsi tos pačios taktikos, kurią jau naudojo ir smurtui prieš žydus – pabandė Vyriausybę nuversti kai kurių lietuvių rankomis. Tačiau liepos 23-24 voldemarininkų pučas nepavyko, o Vyriausybė atkakliai atsisakinėjo savo noru trauktis („savo valia neišduosim nepriklausomybės, laimėtos sukilėlių kraujo ir gyvybės aukomis“). Ir štai tokiomis aplinkybėmis į Kauną, į Laikinosios vyriausybės rezidenciją, atvyksta LAF Telšių apskrities vadas Jonas Noreika, atveždamas šimtų žemaičių pasirašytą peticiją, įrodančią vokiečiams, kaip visuotinai remiama jų pasmerktoji Vyriausybė. Būtent ten ir tada vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys susitinka J. Noreiką (pažįstamą dar nuo kariuomenės laikų) ir jam pasiūlo užimti Šiaulių apskrities viršininko vietą.
Naivu būtų manyti, kad tokiomis labai sudėtingomis aplinkybėmis J. Šlepetys nepapasakojo J. Noreikai, kodėl iš pareigų jau tris savaites prašosi atleidžiamas esamasis Šiaulių apskrities viršininkas I. Urbaitis, naivu būtų manyti, kad abu vyrai neaptarė, kiek dar dienų ar valandų beliko Laikinajai vyriausybei ir ką teks daryti po jos pasitraukimo. Būdamas LAF Telšių apskrities vadu J. Noreika greičiausiai žinojo (arba sužinojo Kaune), jog prieš kelias dienas sušauktame Lietuvių aktyvistų fronto štabo posėdyje nuspręsta: „pats laikas viešąją Lietuvių aktyvistų fronto veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį„. Pagaliau ir vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių fronto vadų D. Jasaitis labai aiškiai rašo: „Eidamas šias pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“.
Būtent šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika sutiko tapti Šiaulių apskrities viršininku labai sąmoningai suvokdamas, kad jam tenka itin sudėtingas ir rizikingas uždavinys organizuoti ir pridengti antinacinį Šiaulių krašto pasipriešinimą. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrityje pradžios, o ne nuo 1942 m., kaip manyta iki šiol. Šios aplinkybės galiausiai mums leidžia suvokti, kodėl lemtingiausią gyvenimo minutę okupaciniame sovietų teisme J. Noreikai buvo taip svarbu pabrėžti niekada (nei dienos!) netarnavus vokiečiams.
Lemtingas sutapimas – rugpjūčio 5 d. priverstinai atsistatydina Laikinoji Vyriausybė ir tą pačią rugpjūčio 5 d. J. Noreika pradeda vadovauti Šiaulių apskričiai – neįsigilinusiems istorikams gali atrodyti, kaip išdavystė. Tačiau į pogrindį pasitraukęs Vyriausybės ir LAF branduolys, pasiskelbęs pogrindiniu antinaciniu judėjimu Lietuvių frontas, lieka ištikimas savo ankstesnei strategijai: „iki paskutiniųjų nesitraukti iš užimtų įstaigose pozicijų“, neatiduoti vokiečiams nei pėdos, nei vienos vietos taip sunkiai ir skausmingai (per 1941 m. sukilimą žuvo daugiau Lietuvos piliečių, nei per 1918-1919 m. laisvės mūšius) iškovotos, tegul ir kasdien vis labiau varžomos lietuviškos savivaldos. Ir J. Noreika šios strategijos besąlygiškai laikėsi.
1973 m. sovietų propagandinėje knygiūkštėje „Masinės žudynės Lietuvoje“ yra toks teisiamojo Antano Gedvilo, buvusio Joniško burmistro parodymas: „Noreika sakė, kad reikia skubėti paskirti į darbą buvusius lietuvius veikėjus, nes jeigu vokiečiai paskirs savo žmones, tada valdžią iš jų bus sunku perimti.“
Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Stepas Kontrimas, pogrindinės LLA Šiaulių skyriaus vadas, liudijo: „Pradėjus kurtis vietos valdžiai, aš įsidarbinau Šiaulių amatų mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Direktoriaus pareigų atsisakiau, nes turėjau savų slaptų projektų. Į Šiaulius atvažiavo naujai paskirtas Šiaulių apskrities viršininkas kpt. Jonas Noreika. Greitai abudu susibičiuliavome. J. Noreika paskyrė mane antraeilėms pareigoms Radviliškio gaisrinės viršininku. Susitarėme, kad, dirbant tose pareigose, bus proga pasinaudoti gaisrine mašina pervežant ir kaupiant ginklus ateičiai. Abudu labai gerai sutarėm ir visada padėdavom vienas kitam. Vokiečių okupacijos metais jau buvau įsigijęs penkias radijo stotis. Turėjau artimus ryšius su vokiečių kariuomenės antrojo skyriaus vadovais. Noreika kitais keliais taip pat gaudavo iš vokiečių ginklų – kariniuose sandėliuose turėjo savo žmogų. Gautus ginklus, dažnai panaudodami gaisrines mašinas, išvežiodavom po visą Lietuvą. J. Noreika buvo kilni, tauri asmenybė kaip karys ir kaip žmogus”.
Taigi, Jonas Noreika buvo ne tik aktyvus pogrindinės antinacinės organizacijos Lietuvių frontas dalyvis– platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo, bet 1942 m. Lietuvių frontui įkūrus karinį padalinį „Kęstutis“, tapo „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabo vadu ir slapta kaupė ginklus dar vienam būsimam lietuvių sukilimui. Pažymėtina, kad jei Lietuvių frontas, panašiai kaip ir XX amžiaus pabaigos Sąjūdis, neturėjo griežtos visuotinos narystės, tai jo karinis „Kęstučio“ padalinys buvo išimtis: čia buvo ne tik narystė, priesaika, bet ir griežtas reikalavimas: susitepę kolaboravimu (nesvarbu raudonuoju, ar ruduoju) nebuvo priimami.
Vytautas Stonis, vienas iš Kęstučio karinio dalinio organizatorių, liudijo, kad 1942 m. Lietuvių Fronto vadovybės siuntimu lankėsi Šiauliuose ir pranešė J. Noreikai nurodymą vadovauti LF pogrindžiui ne tik Šiaulių, bet ir Mažeikių apskrityje.Pasak V. Stonio, Lietuvių Fronto vadovybė buvo numačiusi artimiausiu metu pavesti J. Noreikai vadovauti ir visos Žemaitijos LF organizacijai, tačiau nebespėjo. Už „vadovavimą lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypatingai kurstymą prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (SS legiono steigimą Lietuvoje) J. Noreika buvo įkalintas žiaurioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur iškalėjo iki karo pabaigos.
Apie J. Noreikos areštą, kaip svarbų pogrindžiui įvykį, 1943 m. pranešė antinacinis pogrindžio leidinys „Į Laisvę“. Liudininkų teigimu, suėmus J. Noreiką, buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites buvo įrengę pasalą, bandydami išaiškinti ir sunaikinti visą Šiaulių antinacinį tinklą. Tačiau jiems nepavyko – J.Noreika nieko neišdavė, o griežtos konspiracinės taisyklės pasiteisino.
Rusijos ambasada Prahoje neturi nieko bendra su Čekijos pareigūnų išaiškintu neva Rusijos specialiosioms tarnyboms dirbusių agentų tinklu. Tai pirmadienį žurnalistams pareiškė Rusijos diplomatinės atstovybės darbuotojai.
„Tai visiškai neatitinka tikrovės, – tvirtino jie. – Ambasada neturi nieko bendra su kažkokiu agentų tinklu“.
Anksčiau pirmadienį Čekijos saugumo informacijos tarnybos (BIS) direktorius Michalas Koudelka per konferenciją saugumo klausimais šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnybos dirbusių agentų tinklą.
„Išaiškinti ir likviduoti tinklą padėjo puikus bendradarbiavimas su Nacionaliniu kovos su organizuotu nusikalstamumu centru, – cituoja pareigūną laikraštis „Mlada Fronta dnes“. – Jo veiklos tyrimas tęsiamas. Mes užkirtome kelią žvalgybinei veiklai Čekijos teritorijoje. Jis (agentų tinklas) buvo dalis ilgesnės grandinės, kurią rusai naudojo Čekijoje ir ketino panaudoti kitose Europos šalyse“.
Pasak M. Koudelkos, agentų tinklą Čekijoje sukūrė Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). „Jam priklausė asmenys, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jį finansavo Rusija ir šios šalies ambasada Čekijoje“, – pareiškė BIS vadovas.
Išsamesnių detalių pareigūnas nepateikė. Anot jo, ši informacija bus įtraukta į metinę ataskaitą apie tarnybos veiklą, kurios dalis, skirta visuomenei, bus paskelbta iki šių metų pabaigos.
Savo ruožtu Prahos savaitraštis „Respekt“ praneša, kad agentų tinklas rengė kibernetines atakas prieš taikinius Čekijoje, jį sudarė Rusijos piliečiai ir rusai, gavę Čekijos pilietybę. Leidinio žiniomis, šnipai veikė dviejų kompanijų, įregistruotų Prahoje ir pardavinėjusių kompiuterius bei programinę įrangą, priedangoje.
