Gitano Nausėdos noras imtis kitokios politikos nei Dalia Grybauskaitė


Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Šiemet tapęs šalies vadovu Gitanas Nausėda nori išskirtinumo bei ryžtasi užimti kitą poziciją nei prieš tai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, taip ekspertai įvertino prezidento norą užmegzti dialogą su Baltarusija. Politologai atkreipia dėmesį, kad tarptautinėje erdvėje taip pat matomi pokyčiai santykiuose su Baltarusija. Anot jų, JAV pareigūnai lankosi Baltarusijoje ir mėgina išsaugoti status quo bei apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje.
 
„Atkreipčiau dėmesį į platesnį tarptautinį kontekstą – stiprėjantį Rusijos spaudimą Baltarusijai. V. Putino susitikimai su Lukašenka, kurių metu veikiausiai mėginama įtikinti Baltarusijos vadovą dar labiau integruotis su Rusija. Į tai reaguoja Vakarai, bent jau JAV. Jų pareigūnai šiemet lankėsi Baltarusijoje ir yra pasisakę apie tai, kad JAV interesas yra išsaugoti status quo ir apsisaugoti nuo didesnės Rusijos įtakos stiprėjimo Baltarusijoje. Manau, šie įvykiai lėmė tai, kad vasarą prezidentu tapęs G. Nausėda irgi ėmė kalbėti, jog reikia peržiūrėti Lietuvos užsienio politiką dėl Baltarusijos Manau, tai iš dalies susiję ir su noru imtis kitokios politikos nei iki šiol buvo vykdoma D. Grybauskaitės. Bet, kaip ir minėjau, prie to prisidėjo pasikeitęs ir tarptautinis kontekstas bei aktyvesnis JAV bendravimas su Baltarusija“, – Eltai sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas.
 
Jam pritaria ir VU TSPMI politologas Vytis Jurkonis. Anot jo, skirtingai nei Vakarai, Lietuva turi daug svarbių klausimų su kaimynine valstybe – Astravo AE, žmogaus teisių klausimai, Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos, ekonominiai interesai, bendra istorija ir t.t.
 
„Pasikeitė valstybės vadovas ir bandoma ieškoti tam tikro pokyčio galimybių. Bet esminis dalykas, kad pokyčiai ne tik nuo mūsų priklauso, ne vien nuo mūsų norų ir intencijų. Kitoje pusėje situacija iš principo nesikeičia. Dėl to mūsų galimybės keisti tuos santykius yra labai ribotos, jeigu nėra jokio atliepimo kitoje pusėje“, – sako politologas.
 
„Dabartinis postūmis ir noras likti kalbėtis su Baltarusija yra ir dėl to, kad vokiečiai, amerikiečiai, švedai kalbasi su Baltarusija. Matyt, dabartinei valstybės vadovybei atrodo, kad mes čia liekame paskutiniai. 2009–2010 metais buvome vieni pirmųjų, kurie pradėjo gaivinti Baltarusijos santykius su Europa, o dabar mes esame lyg tie, kurie atsiliekame. Nežinau, ar tai yra teisingas jausmas, tiesiog Lietuva turi daug svarbių klausimų ir galbūt yra mažiau naivi ir, skirtingai negu kai kurie partneriai, atsižvelgia į visas praeityje išmoktas pamokas. Mūsų balsas transatlantinei bendruomenei yra pakankamai svarbus dėl Baltarusijos“ , – teigė V. Jurkonis.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
 
Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas atkreipia dėmesį, kad Lietuva turi mažiau manevro laisvės su Baltarusija nei kitos Vakarų valstybės.
 
„Baltarusija geopolitiškai yra Lietuvai labai svarbi valstybė, nes mums yra labai svarbu, kad Baltarusija būtų nepriklausoma valstybė, o ne V. Putino Rusijos protektoratas ar sąjunginė valstybė su Rusija. Antras dalykas, Baltarusijos kroviniai sudaro pakankamai nemažą indėlį į Lietuvos ekonomiką, turint omenyje jų transportavimą per Klaipėdos uostą. Baltarusijos valdžia didele demokratija taip pat nepasižymi (…) Egzistuoja ir Astravo AE klausimas, kuris sudaro didžiulę dilemą valstybėje, kaip spręsti klausimus su Baltarusija, nepakenkiant savo šalies verslo interesams, bet, išlaikant savo principus, kartu apsaugoti Lietuvos interesus, kalbant apie energetinį ir ekologinį saugumą. Galvosūkis yra didelis ir, sakyčiau, dabartiniam prezidentui dar daug didesnis negu buvo prezidentės D. Grybauskaitės laikais, kuomet ji bandė ištiesti ranką Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai“, – sakė A. Medalinskas.
 
„Lietuva turi mažiau manevro laisvės nei kitos Vakarų valstybės. Yra JAV pozicija, kuri kinta nuo visiškos izoliacijos Lukašenkos režimui iki tam tikrų santykių palaikymo, jei ne su Lukašenka, tai bent tam tikrais žmonėmis jo aplinkoje. JAV mėgina nukreipti, apsaugoti Baltarusiją nuo galimo anšliuso iš Rusijos pusės. Lietuva šiuo atžvilgiu įstatyta į labai sudėtingus rėmus, nes, laikantis principų, manevro laisvė labai stipriai apribojama“, – teigia A. Medalinskas.
 
R. Vilpišauskas teigia, kad šiuo metu tikėtis rezultatų iš Lietuvos santykių užmezgimo su Baltarusija sunku. Anot jo, šiuo metu kol kas vyksta „kalbėjimas apie kalbėjimą“.
 
„Kas iš to gali gautis? Manau, pasakyti dar sunku, nes kol kas vyksta kalbėjimas apie kalbėjimą. Bent jau Lietuvoje. Kartojama, o ir Gitanas Nausėda yra pasakęs, kad Lietuvos pozicija tiek dėl Astravo AE, tiek dėl žmogaus teisių situacijos Baltarusijoje nesikeičia ir vadinamosios raudonos linijos išlieka tos pačios. Klausimas, kiek aktyvesnis kalbėjimasis su Baltarusija nekeičiant savo principinių nuostatų apskritai gali būti rezultatyvus. Nes turbūt Baltarusijos vadovui reikia kitų dalykų nei vien aktyvesnių kontaktų su Lietuva“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
Kita vertus, svarsto politologas, jei ir įvyktų Nausėdos ir Lukašenkos dvišalis susitikimas, jis privalėtų atnešti tam tikrų rezultatų Lietuvai. Antraip susitikimas bus traktuojamas kaip nuolaidžiavimas Aliaksandrui Lukašenkai.
 
„Klausimas, ką toks aukšto lygio dvišalis susitikimas galėtų duoti iš Lietuvos interesų pozicijos, jei Lietuva nieko nepasieks? Tuomet tai gali būti traktuojama kaip parama Baltarusijai ir jos prezidentui, legitimuojant dabartinę jo vykdomą politiką. Tai čia turbūt yra pagrindinė dilema. O kai kam tokio susitikimo surengimas gali atrodyti prieštaringas dėl to, kad niekaip nesprendžiami tie klausimai, kuriuos kelia Lietuva, ypač Astravo AE klausimas“, – teigia R. Vilpišauskas.
 
V. Jurkonios teigimu, šiuo atžvilgiu nusifotografuoti su Lukašenka Nausėdai neužtektų. Pasak jo, jei toks susitikimas būtų numatytas, jam reikėtų rimtai pasiruošti konsultuojantis su Vakarais. 
 
„Ar gali susitikti prezidentų lygmeniu? Tikriausiai, kad būtų galima. Tai iš principo yra kartojamas 2009– 2010 m. scenarijus. Ir prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu lygiai taip pat buvo bandoma atšildyti neva tuos santykius i,r kaip matome, nelabai pavyko.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klausimas yra, jeigu norima kalbėtis su Baltarusija ir kalbėtis rimtai, o ne dėl selfio ar fotografijos, ne dėl rankos paspaudimo, ne dėl kažkokių ceremonijų procesų. Vien diskusijos – vienokios ar kitokios – neužtenka, reikia sutarimo tarp vidaus politikos žaidėjų, kad mes žiūrime į šitą klausimą rimtai ir atsakingai, kad neišnaudojame šito vidaus politikos kovoms. Taip pat sutarimo, kokie esminiai klausimai gali būti keliami.
Iš principo labai rimtai pasikalbėti ir pasiruošti dėl turinio, lygiai taip pat nedaryti to vieniems  kalbėti sutarus su Briuseliu“, – sakė V. Jurkonis.
 
R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad per dešimt metų Baltarusijos valdžia nepasikeitė, bet vis dėlto Rusijos įtaka šalyje auga.
 
„Per dešimt metų nepasikeitė Baltarusijos prezidento vykdoma politika, kurią daugelis apibūdina kaip laviravimą tarp Rusijos mėginat išnaudoti įvairią ekonominę naudą, kurią Baltarusija gauna iš ekonominių santykių su Rusija, bet tuo pačiu išlaikant savo valdžią. Baltarusija turi svertus savo rankose ir dėl Vakarų. Todėl tas laviravimas tarp Rusijos ir Vakarų vyksta dešimt metų ar ilgiau. Šia prasme didelių pokyčių Baltarusijoje mes nematome, nebent padidėjusį Rusijos spaudimą Baltarusijai. Tai yra per 10 metų šiek tiek pasikeitęs dalykas. Kas Lietuvos požiūriu smarkiai pasikeitė, tai prieš 10 metų nebuvo galvojama, kad šalia Lietuvos ir Baltarusijos sienos bus statoma Astravo AE, kurią finansuos „Rosatomas“. Dėl įvairių Lietuvos politikų klaidų dabar turime tokią situaciją, šiuo požiūriu Lietuva yra patekusi į sudėtingą padėtį“, – teigia jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.30; 13:36
print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.