Andrius Mazuronis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Darbo partijos frakcijos narys Andrius Mazuronis teigia, kad jam kyla klausimų, ar Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) tikrai reikėjo panaudoti jėgą prieš parlamentarą Mindaugą Puidoką atliekant kratą jo kabinete. Visgi A. Mazuronis tikina sveikinąs teisėsaugos iniciatyvą nustatyti lobizmo taisykles, taip apribojant tam tikrų suinteresuotų grupių spaudimą, kurį jis pats tikina patyręs iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK).
„Kai tik kažkokios įstatyminės iniciatyvos paliečia būtent azartinių lošimų, loterijų reglamentavimą, prasideda beprecedentis spaudimas visiems Seimo nariams, frakcijoms. Skambučiai, spaudimas iš tų institucijų ar organizacijų, iš kurių sunku tikėtis, kad gali gauti spaudimą. Labai keista, kad organizacija, kuri turi rūpintis sporto interesais, pradeda rūpintis lošimo interesais. Nesupranti, kas čia darosi, šnekėjimo maniera tokia ultimatyvi darosi“, – „Žinių radijui“ penktadienį kalbėjo A. Mazuronis.
„Darbietis“ tikina, kad norint įtikinti parlamentarus ir jiems pateikti argumentus, tai galima padaryti Seimo komitetuose, konkrečių pataisų svarstymo metu posėdyje pristatant savo poziciją. Todėl A. Mazuronis tikisi, kad pasikeis ir tam tikrų žinomų asmenų požiūris, kaip geriausiai įtikinėti politikus. Mindaugas Puidokas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Aš nesu pratęs, kad kažkokią teisėkūros iniciatyvą atlikus sulaukti skambučių iš tokių žinomų Lietuvos žmonių su nedviprasmiškais įvairiausiais sakymais, ką jie norėtų ar ko jie nenorėtų. Aš labai tikiuosi, kad keičiasi visuomenė, kartos, žmonių požiūris į daugelį procesų. Aš labai noriu, kad ir aukštų, Lietuvoje žinomų, populiarių, įtakingų žmonių požiūris taipogi keistųsi. Nebėra, kaip sovietiniais ar postsovietiniais laikais, kai galėdavai kažkam paskambinti ir aiškinti, kaip kažką daryti“, – tikino parlamentaras, kartu akcentuodamas, kad sveikina STT iniciatyvą sukurti skaidresnes lobizmo taisykles, aiškiai parodant, jog kyšininkavimas nėra priimtinas.
„Sveikintina teisėsaugos iniciatyva ateičiai nustatyti tokias taisykles, kad tas lobizmas šitoje srityje būtų skaidresnis, civilizuotesnis, visiems labiau suprantamas“, – teigė jis.
Visgi „darbiečiui“ klausimų kelia pats būdas, kuriuo iš M. Puidoko kabineto buvo paimti įkalčiai. Politikas mano, kad STT galėjo savo funkcijas atlikti kur kas civilizuotesniais būdais, įtikinant patį M. Puidoką bendradarbiauti su teisėsauga, pateikiant teisinius argumentus ir paaiškinant procesą.
„Iškyla didelis klausimas, ar parlamentas yra ta vieta, kur teisėsaugos institucijos turėtų naudoti smurtą taip, kaip jis buvo panaudotas parlamente. Ar prie „Aibės“ parduotuvės Kuršėnuose ar kitame miestelyje ant suoliuko sėdinčią chebrytę, geriančią alų iš plastikinių butelių galima prilyginti su parlamentu ir parlamento nariu? Tuos procesus, man atrodo, civilizuotai galima atlikti be jokio smurto, pasitelkus kanceliarijos darbuotojus, įtikinimo mechanizmus“, – samprotavo A. Mazuronis.
Narve. Slaptai.lt nuotr.
Kaip skelbė STT, gavus konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pranešimą apie bandymą jį papirkti, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Įtariama, kad M. Puidoko padėjėjas M. Maldeikiui siūlė 50 tūkst. eurų kyšį, už kurį, kaip įtariama, siekė, kad Seimo narys asmeniškai palaikytų ir paveiktų kitus Seimo narius, kad būtų sustabdytas ir (ar) atidėtas neribotam laikui Loterijų ir lošimų mokesčio įstatymo pakeitimo projektas.
STT tvirtina, kad ketvirtadienį parlamentaro kabinete atliekant kratą buvo pasipriešinta teisėtiems pareigūnų reikalavimams.
„Buvo atlikta krata Seimo nario M. Puidoko kabinete. Taip pat buvo atlikta jo asmens krata. Jos metu siekiant paimti tyrimui reikšmingus daiktus (mobiliuosius telefonus), nebuvo vykdyti pareigūnų teisėti reikalavimai ir jiems buvo pasipriešinta. Dėl šios priežasties tyrimui reikšmingi daiktai buvo paimti prievarta“, – išplatintame pranešime teigia STT.
Savo ruožtu M. Puidokas iš Seimo tribūnos ketvirtadienį apkaltino Specialiųjų tyrimų tarnybos agentus smurtu ir tai įvertino kaip precendento neturintį atvejį parlamentarizmo istorijoje.
Pasak M. Puidoko, jis buvo smaugiamas, iš jo atimti asmeniniai daiktai.
„Buvau smaugiamas, suplėšė rūbus, be jokio teisinio statuso pagal jų nutartis, nors nesu nei liudininkas, nei įtariamasis. Iš manęs buvo atimti asmeniniai daiktai jėga, buvo iki kraujo rankos sudraskytos, trūko oro. Sakiau, kad aš dūstu, bet mane toliau smaugė. Savo veiksmų jie nenutraukė. Tikrai kreipiuosi į Seimo pirmininkę, kas vyksta, nes tokie dalykai Seime neturėtų vykti“, – Seimo salėje kalbėjo parlamentaras.
2019 metų gegužės 12 dieną Lietuvoje vyko prezidento rinkimai. Kandidatų visa paletė. Pasižiūrėjus į jų siūlomą programą ir pasiklausius požiūrių į įvairias aktualias valstybės programas virš šio lygumų, ežerų ir miškų krašto nušvito įvairiausių spalvų vaivorykštė. Tiek vilties ir apgaulės, tiek savo privačių interesų ir rūpesčio visuomene, tiek sąžinės ir užslėptų gudrybių, naivumo ir racionalaus proto proraiškų, peršamų iliuzijų ir apgalvotų gražių perspektyvų… Ko toje vaivorykštėje nespindėjo…
Labai gražiai skamba žodžių junginys „demokrationiai rinkimai“. Demokratiniai – suprask – visi mes turime teisę pasisakyti tuo ar kitu klausimu. Koks piliečio pasididžiavimas, kad ir jis lemia, kas Lietuvą turi valdyti. Tik ar tikrai taip yra? Ne, neneigsiu to, nes sunku būtų man tą tiesą nuginčyti. Demokratija – tai didžiausias visuomenės laimėjimas. Ir jo Lietuvoje yra. Bet…
Įsivaizduokime, kad esame miško labirinte. Visi norime iš jo išeiti į svajonių kraštą, ir geriausia būtų išeiti trumpiausiu keliu. Visi tikime, kad tų kelių yra ne vienas ir ne du. O kuris teisingas – nieks nežinome. Aišku tik tai, kad geriausia pasirinkti tą vedlį, kuris užkopęs yra į aukštesnį bokštą, nes jo akiratis platesnis. Ir čia prasideda visokios gražbylystės, kuriuo kandidatu galima labiausiai pasitikėti. O ten, kur esame pasimetę, visuomet atsiras ir mulkintojų, ir apgavikų, ir savų interesų meškeriotojų. Kaip kurį kandidatą patikrinti?
Antai Klaipėdoje po įstaigas ėjo agitatoriai, ragindami balsuoti už Saulių Skvernelį. Girdi – žmogus rimtas, protingas, sąžiningas, turi politinės patirties, buvęs policijos viršininkas ir vidaus reikalų ministras… Ko daugiau reiktų? „Tai mūsų žmogus“, teigdavo pabaigoje agitatoriai. Jis ilgą laiką ir reitinguose slankiojo tarp pirmos ir antros vietos. „Todėl už jį balsuodami net ir balso nesudergsime“, aiškinko jiei. Ar tai ne patikimas argumentas?
S.Skvernelis ir R.Karbauskis. ELTA nuotr.
Tačiau žmonės stebėjo šio asmens charakterį ir bandė įminti jo interesus. Juo ilgiau šis asmuo įsivyravo premjero poste, juo drąsiau ėmė šiauštis ir kivirčytis su prezidente. Nenoriu teigti, jog prezidentė nėra neklystanti. Bet, jeigu taip iš tikrųjų ir būtų, geros valios žmogus stengųsi tuos santykius visais įmanomais būdais tvarkyti neskaudžiai, ir bandytų kitai šaliai priimtinu būdu konfliktus spręsti. Deja, šiuo atveju premjeras vis labiau ėmė pasitikėti savimi, ir jam rūpėjo ne tiek problemą išspręsti, kiek sau kapitalo susikrauti. O tas kapitalas buvo jam labai reikalingas, kadangi apsisprendęs buvo rinkimuose kelti savo kandidatūrą į prezidentą. Ir čia suveikė žmogiškoji silpnybė, kurią vis tik dauguma rinkėjų pastebėjo ir pajėgė sveikai įvertinti.
Dar viena jo nelaimė – Mazuronis susidomėjo, kodėl premjeras turto deklaracijoje taip pigiai įvertino savo namą, stovintį ekspozicinėje Neries pakrantės vietoje. Premjeras atšovė, kad tiek finansų komisijia jo namą įvertino, tai kodėl jis pats turįs didinti jo vertę. Mazuronis panoro už tokią sumą tą namą pats nupirkti, ir premjerui neliko nieko kito, kaip sutikti parduoti. Taip norėjo prieš rinkėjus išlaikyti savo gerą veidą. Deja, žmona, geriausia premjero „patarėja“, nesutiko, nes jai tas namas labai patinkąs. Viskas būtų žmogiška, bet tada reiktų tyliai savo namuose sėdėti, kad visuomenei nesimestų į akis gyvenime nuslėptos suktybės. Žiūrovai, ką besakysi, dalis gal prasnaudė šį gudravimą, bet dalis pastebėjo. Ir nežiūrint kažkieno interesų vardu varomos agitacijos rinkimų metu kabinose pasielgė savaip. Dar tie agitatoriai gąsdino – „jei Skverneliu nepasitikėsime, atsistatydins Karbauskis su visa savo valstiečių partija, o tada ateis baubas – Landsbergiukas.
Valentinas Mazuronis. Slaptai.lt nuotr.
Visi norime, kad Lietuvoje būtų geriau gyventi ir kad žmonėms nereiktų iš čia bastytis po užsienius. Juk vietos ir oro čia yra daugiau, negu užkimštuose Europos miestuose. Tik ar visų tokie idealai? Tiems, kas patenka į valdžią, jiems daug svarbiau gauti ministro postą, negu išlaikyti žmones, kad iš čia nebėgtų. Bet gi ir jie visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau. Bent jau jiems. Čia ir prasideda interesų skirtumai.
Kai prisistato kandidatai į prezidentą, visi kalba, kaip sielojasi Lietuva, kaip ja rūpinasi ir kaip be jos negali gyventi. Kiek tai atitinka tikrovę, rodo Mazuronio pavyzdys. Kaip jis prieš ankstesnius rinkimus, startuodamas kandidatu į prezidentą, rietė, kaip Lietuvą reikia šiltinti, o kai rinkimų neišlošė, išvažiavo į Briuselį, ir nė karto neužsiminė, kad Lietuva liko be šiltinimo globėjo. Jis ir šį kartą nesigėdindamas vėl kėlė kandidatūrą į prezidentą. Naivus ir jis nėra. Žinojo, kad prezidentu netaps. Bet laimi populiarumą, kuris bus reikalingas rinkimuose į europarlamentą, kur algos diplomatinės, o darbo kontrolės jokios ir jokių atsiskaitymų. Ar mes, rinkėjai, tokius gudragalvių triukus suvokiame?
Kad rinkimuose prezidentu netaps Tamoševskis, jis ir pats gerai žino. Bet ir vėl apsukriai naudojasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Ką apie jį kalba jo elektoratas? Dauguma jų žino, kad tai prasta asmenybė. Ir atvirai sako – jeigu būtų kitas kandidatas, šito niekaip nerinktų. Bet kad jiems nėra kito pasirinkimo. Lietuvio rinkti dorovė neleidžia. Tai irgi svetimų įpompuota „dorovės samprata“. Jeigu gyvename vienoje valstybėje, visiems mums bus geriau gyventi, jeigu būsime solidarūs ne savo istorinei (rusų, karaimų, ukrainiečių, žydų… atveju) ar pseudoistorinei bendruomenei, o valstybei, kurioje gyvename ir nesirengiame iš jos niekur bėgti.
LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.
Svetimų valstybių interesas yra mus visus skaldyti. Bet už tą skaldymąsi nieks mums rekompensatos nesuteiks, o visi dėl to kentėsime. Negi tai sunku suprasti? Visi norime, kad mūsų namuose būtų geriau, bet dar ir užsienio interesai mus smukdo. O galutiniu atveju ir taip turėsime balsuoti už lietuvį.
Dar apie vieną kadidatą norisi užsiminti – apie Arvydą Juozaitį. Rinkimų debatuose net keli kandidatai teigė, kad pavydi padėties Lenkijoje, vienas net Tamoševskiui pavydėjo, kad tas geriausiai pažįsta tą šalį, kur taip viskas gerai tvarkoma, bet pasimokyti iš to nė vienas taip ir nepareiškė noro. Tai žinokime – jeigu Lenkijoje su tokiomis rinkimų programomis būtų startavę tie patys kandidatai, jau pirmame rate juos būtų laimėjęs Arvydas Juozaitis. Lietuvoje jis liko penktas, bet jo surinkti taškai rodo, kaip tokio tipo patriotai čia nėra vertimami ir tiesiog nereikalingi.
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Klausimas – ar jo programa prasta, ar visuomenė, nepriaugusi prie europietiškų santykių. Bet kas norime savikritiškai apie save kalbėti? Geriau supeikime jo programą.
Televizijos žurnalistams net nesisekė slėpti, kaip jie proteguoja savo nusižiūrėtiems kandidatams, ir kaip bando sumenkinti tuos, su kuriais nemato grobio dalybų. Net ir Jakilaitis paskutinį vakarą nervinosi, nors visai be reikalo, kad kandidatai priekaištavo televizijos neobjektyvumą. O juk padėtį valdyti yra renkami tautos atstovai. Žurnalistai dirba visuomenei, ir nėra jos atstovai, o veikiau turėtų būti jos tarnai. Deja, dar sovietiniu metodu bando įtakoti rinkimus, o juk tai turėtų atlikti visuomenė. Žurnalistų užduotis pateikti objektyvią informaciją, kad patys žmonės galėtų spręsti, kokį modelį pasirinkti. To reikalauja demokratiniai santykiai. Deja, korupcija jau nuo čia prasideda. Mūsų žiniasklaida nėra objektyvi, nes žiūri savo naudos, ne piliečių. Ir kiek jie berėktų – gaudykime vagį, tai patys tuo tarpu rankas kiša į mūsų kišenes.
Grįžkime į straipsnio pradžią. Demokratija – yra didžiausias žmonijos socialinis laimėjimas. Bet ja naudotis reikia mokėti. Turime pirmiausia išugdyti visuomenę. Kadangi ji nepribrendusi, tai gal tą demokratiją velniop? Neskubėkime taip teigti. Tik gyvenime per ilgesnį laiką praktikuodami ir vaikščiodami klystkeliais greičiau išmoksime ir patys subręsime kaip visuomenė. Bet kol neišmoksime analizuoti savo klaidų, tol ilgiau mumis suktagalviai manipuliuos.
Gerai, kad visi turime teisę balsuoti, kaip ir visi turime teisę asmeninį gyvenimą tvarkyti savo nuožiūra. Tik dažnai pajuntame, kad nelabai mums aišku, už ką konkrečiai atiduoti savo balsą. Pakalbėkime su mums patikimu žmogumi, kuris gal labiau išmano, gal labiau politiškai išprusęs, ir jei juo pasikliauname, neretai mūsų balsas mums bus objektyvesnis, negu mūsų ambicijos padiktuotas. Juk tiek kartų ir kitose gyvenimko sferose tariamės, ir negi dėl to nukenčia mūsų prestižas?
Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Antrame rate daugiausia šansų rinkimus laimėti turinti Ingrida Šimonytė. Ką sako apie mūsų visuomenę jos iškėlimas į pirmaujančią vietą? Lietuvoje moterys nėra diskriminuojamos. Atsirado smalsianosių, kurie domėjosi, kodėl ji netekėjusi, lyg tai turėtų būti kandidatės yda ar jos kaltė. Bet gerai, kad ši moteris labai santūriai rinkėjams paaiškino, ir problema baigėsi. Ingrida visose rinkimų debatose atsakinėjo labai ramiai ir logiškai. Tai didelė viltis, kad rinkėjai šitai pastebės. Kyla klausimas ne dėl kandidatės išmintingumo, o ar ji, būdama savo terpėje, išlaikys savarankiškumą, ar jos netampys kitos politinės jėgos, kitaip sakant, ar ir ji neapvils rinkėjų, kurie ja pasitikėti nori. Protinga esanti turėtų nebijoti atvirai pasikalbėti su esama prezidente Dalia, kuri turi sukaupusi didžiulę politinę patirtį, ne dėl to, kad kopijuotų ją, bet patirtis visuomet yra vertybė, o ir iš Juozaičio yra ką pasimokyti. Beje, Ingridos misija būtų subrandinti visuomenę solidarią ir susiklaususią. Ne Juozaitis kaltas, kad tauta dar nepriaugo iki jo programos. O tą programą dar turėtų kas nors atgaivinti. Be tų idėjų negyvena nė viena Europos valstybė. Sunkiai be jų versis ir Lietuva. Atmetėme kažkada Stasį Lozoraitį, šiuo metu atmetėme Juozaičio idėjas. Lietuvoje yra vietos visoms bendruomenėms. Bet visi mes turime siekti, kad Lietuvoje būtų visuomenė, siekianti, kad čia, o ne kažkur, būtų gera gyventi.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Priminsiu ir dar vieną faktą – jau kalbinį. Pristatinėjant kandidatus vis apačioje slinko užrašai: kandidatas į prezidentus… Jei buvo kalbama apie vyriškius, jau ir čia buvo klaida. Juk tie kandidatai buvo ne į prezidentus, nes ne kelis juos Lietuva rinko. Taigi buvo jie kandidatai į prezidentą. O kai kalbėta apie Ingridą, pasigesdavome užrašo – kandidatė į prezidentę. Jeigu ji būtų išrinkta, ir jos, kaip iki šiolei Dalios, nieks nevadins prezidentu. Ne mažiau iškilmingai skamba ir pareigybė „prezidentė“.
Žino, kad nelaimės, bet eina. Nusišneka viešosiose diskusijose, mykia, kai neturi ką pasakyti, krenkščia užpildydami ilgas amnezijos pauzes, konvulsyviai varto akis tarsi būtų įkliuvę į bebrams gaudyti skirtus spąstus.
Tokių kandidatų iš devynių į šį sekmadienį vyksiančių Prezidento rinkimų pirmąjį turą yra bent šeši.
Kuo arčiau tie rinkimai – tuo liūdniau. Vis niūresnės mintys apninka. Jokių naujų idėjų iš kandidatų lūpų. Tik drumzlinos pavasarį patvinusio upelio paviršiaus putos, o šiemet – sausra.
Nejaugi tik tiek esame nusipelnę – apgailėtino kai kurių kandidatų vogravimo, demagogijos ir nuogo sofizmo?
Praėjusį ketvirtadienį vykusiuose prezidentiniuose debatuose (LRT) buvo gvildenami ekonominiai šalies klausimai. Ar žiūrovai ką nors naujo, lig šiol negirdėto, sužinojo? Vargu bau. Tie patys, metai iš metų kartojami struktūrinių žodžių rinkinio štampai: reikia siekti, kad verslas vėl atgautų savo pirmykštį veidą (o koks jis buvo?); „atkurti verslo autoritetą“ ir ginti jį nuo valstybės reketo (Mazuronis); mažinti pajamų nelygybę (ji jau „mažinama“ daug metų), „skatinti inovatyvią ekonomiką (o kaip tą daryti?); skatinti gamybą, kurios, daugelio kandidatų mintijimu, Lietuvoje išvis nėra (o kokią?); palaikyti šiltesnius santykius su kaimynine Baltarusija (Tomaševskis); skatinti, stiprinti gamybą, nes pati Lietuva beveik nieko negamina, „net lietuviško vinio parduotuvėse nerasi“ (tas pats Tomaševskis), ir t.t., ir t. t.
Toks pastarojo „minties galiūno“ pareiškimas net pribloškė Ingridą Šimonytę: „Neįtikėtina, kai tenka išgirsti tokių pareiškimų (…), kai bene ketvirtį mūsų vidaus produkto pagal pridėtinę vertę sukuria pramonė (…). Visiškai melaginga teigti, kad Lietuva nieko negamina“.
Bet tai jau buvo po to, kai melas buvo paskleistas. Dažniausiai žmogaus sąmonėje ilgiau išlieka tai, kas pasakyta pirmiau; kas po to – jau ne taip. Čia kaip su sėja. Įmetei grūdą į dirvą – lai dygsta, vėliau pažiūrėsime, kas išaugs.
Ekonomikos, viešųjų finansų neišmanymas trykšte tryško iš daugelio kandidatų lūpų. Bet gal Prezidentui ir nebūtina juos išmanyti?
Tačiau pirmiausia, kas krito į akis, tai kai kurių kandidatų arogancija ir nuogas chamizmas.
Suprantama, apie Puteikio elgesį gal net neverta kalbėti – žmogus prie sovietų tarnavo „karštajame“ taške, t. y. Afganistane, gal koks sprogmuo šalia nukrito; gal pasisėdėjimas už grotų, jau nepriklausomoje Lietuvoje, paveikė; kas žino.
Apie Puidoką išvis sunku ką nors pasakyti, nebent tiek, kad jis – bent jau ne chamas.
Bet kai europarlamentaras Mazuronis, pataisytas (nes akivaizdžiai nusišnekėjo) laidos vedėjo Edmundo Jakilaičio, sušuko „Patylėkite!”, daug kam turėjo plaukai pasišiaušti ant galvos. Bet tikriausiai nepasišiaušė. Esame prie to jau įpratę ir pripratę.
Lietuvoje chamizmas tapo įprastu, kasdieniu reiškiniu. Tokia saviraiškos ir išraiškos leksika garsėja ne vienas politikas Seime, savivaldybėse. Bet mes juos renkame ir išrenkame.
Rinkimų apylinkė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip kadais prezidentą Paksą. Jis ir „tapšnojo“, ir tualetiniu popieriumi krikštijosi, bet išrinkome. Vėliau išspyrėme, bet jo šmėkla ligi šiol tebeklaidžioja ne tik Europoje, kur jis teberenkamas europarlamentaru, bet ir Rusijos platybėse, Baltarusijos žemėje.
Apgailėtina, kai toks bei į jį panašus asmuo pretenduoja tapti Lietuvos veidu.
Kaip ir tas, kuris televizijos studijoje susilažina, kad parduosiąs už deklaruotą vertę savo namą kitam kandidatui, o kitą rytą jau neparduoda, nes „žmona neleidžia“.
Beje, kaip ir tas, kuris it vandens į burną prisėmęs, tylėjo, kai 2009-aisias ant Lietuvos užslinko juodi krizės debesys. Tyliai sau sėdėjo SEB‘e, kapitalą krovėsi būsimiesiems Prezidento rinkimams.
Jūs norėtumėte, kad toks vadovautų jūsų valstybei?
Šį ketvirtadienį vėl matysime aštuonetą brolių (sesuo į tą būrį, Ačiū Dievui, nepatenka), juodvarniais atskridusių į televiziją kultūros skleisti.
Gerai įsižiūrėkime į jų akis, kiekvieno veido raumens virpėjimą, pravertos burnos lūpų kampučius, ir išvyskime šviesą arba tamsą.
Ir tik tuomet ramia sąžine eikime prie balsadėžių sekmadienį.
Pavasaris. Žydi kačiukai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavasarėjant nusilpsta ne tik fizinis būvis, bet ir protinė Homo sapiens veikla. Pavasarėjant iš visokių pakampių išlenda ne tik zombiai, bet ir kitokie, žiemos įšale ilgai tūnoję gyviai.
Premjeras S. Skvernelis, dusyk „reikšmingai“ pravėręs burną, puikiai įrodė, kaip išsitrina riba tarp esamo ir galimo, tarp tiesos ir melo, taro suvokimo ir visiško nemąstymo.
Pirmąsyk nemąstymo artifaktas pasirodė jam pasiūlius baltarusių statomą (jau beveik pastatytą) Astravo atominę elektrinę pakeisti į dujinę. Baltarusių garbei reikia pasakyti, kad jie parodė aukštą žmogiškąją (ne politinę) kultūrą, inteligentiškai atsakydami, jog tai neįmanoma (o argi būtų įmanoma), užuot pasiuntę mus kuo toliau, o iš tikrųjų – labai arti…
Na, ir kas iš to, kad prezidentė D. Grybauskaitė mūsų „ryžtingo“ premjero pastarojo meto veiksmus ir žodžius įvertino kaip mūsų šaliai aukščiausiuoju lygiu daromą gėdą – ne tik šalies viduje, bet ir tarptautinėje arenoje? Skverneliui tai nė motais, jis ir toliau žengia plačiamyliais žingsniais išsvajotojo olimpo link.
Buvęs „keliukas“ jau, ten žengdamas, spėjo ir palaidoti, tiesiogine to žodžio prasme, buvusį seimo narį Kęstutį Jaskelevičių, kurį kadais, dirbdamas „keliuku“, buvo nepelnytai griežtai nubaudęs.
Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Rusai turi gerą pasakymą: dovėriaj, no provėriaj, kas reiškia pasitikėk, bet tikrink. Kiekvienas mes klystame. Bet yra tokių faktų, kuriuos tikrinti reikia su ypač didele atida.
Bet net ne tai blogiausia. Blogiausia, kad tam tikro mentalinio lygio žmonės net nesugeba deramai atsiprašyti. Skvernelis tesugebėjo valdiškai pasakyti, kad jis linki Jaskelevičiui ilgų metų ir sveikatos…
Galima nemokėti anglų kalbos, bet atsiprašyti žmoniškai – būtina. Ypač siekiančiajam vadovauti valstybei.
Nejautra ar nesusivokimas gimdo blogį. Neabejotiną blogį ir moralinį bei etinį nuosmukį.
Kokią žinią miestui ir pasauliui pasiuntė Vilniaus meras Šimašius, kai vandalas, buvęs dar vieno kandidato į Lietuvos prezidentus Valentino Mazuronio, bendražygis, nuo Vrublevskių bibliotekos sienos vidury dienos nudaužė atminimo lentą generolui Jonui Noreikai – Vėtrai atminti?
Jis pasakė, kad generolas Vėtra buvo kontraversiška asmenybė ir ją turi įvertinti istorikai, todėl dabar negali būti nė kalbos apie jos atstatymą. Įsidėmėkit, vandalai, dabar galite apsiginklavę kūjais daužyti jums kontraversiškai atrodančius paminklus…
Ir tai skatina meras, už kurį, įkyriai žmonos ragintas, balsavau ir aš… Už, anot mano mylimos žmonos, amžinai iš mero veido neišnykstančią gražiąją šypseną…
Tegyvuoja infantilizmas!
Tegyvuoja Mazuronis, buvęs buvusio prezidento, tapšnotojo Pakso bendrakeleivis, nūnai siekiantis ir europarlamentaro kėdės, ir aukščiausio mūsų šalies posto.
Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.
Ką gi, užpakalis platus, o akys kiauliškos… Kur nors gali ir pasisekti, jeigu runkelių sėja šį pavasarį bus sėkminga. Ir ne tik jam. Nuo panašių – puteikių, gražulių, etc. – net akys raibsta ir galva įsiskausta.
Todėl vis ritamės, vis žemyn. Matyt bus teisus seimo narys, sveikuolis (kūno būvio prasme) Dainius Kepenis, teigdamas, jog visi paskiepytieji, tikriausiai, net nesvarbu kada, gauna abortuotųjų ir beždžionių, iš kurių gaminami skiepai, užkrato.
Ir atsitik man taip, kad vieną rytą, tarsi susitarę, du didžiausi šalies internetiniai dienraščiai paskelbė vieną ir tą pačią kraują stingdančią informaciją: žmones puola erkės.
Tymų protrūkio fone ši „naujiena“ skaitytojui turėjo smogti dvigubai; maža to, kad jau kuris laikas virš mūsų galvų tvyro karo nuojauta, iš nenušienautų pievų, pamiškių ir krūmų į mūsų gyvybes kėsinasi nauji, sunkiai plika akimi matomi agresoriai.
Štai toji žinia.
„Adrenalinas. Mažiausiai savaitę nebenorėsiu pažiūrėt į miško pusę. Juokavome su sūnumi – prie kieno drabužių daugiau erkių prisikabins. Laimėjo jis rezultatu 93:25. Pavaikščiojus aikštelėse, kur didesnė žolė, aplipdavo akimirksniu. Žiauru, šlykštu, baisu. Ačiū dievui, kad laiku nusirinkome ir namo neparvežėme. Saugokitės mažųjų parazitų“, – taip nuotraukomis iliustruotą pasivaikščiojimą gamtoje ir surinktas 118 erkių aprašė (pavardės sąmoningai neminėsiu, nors ji tekste ir nurodyta – aut. past.) V.K.), gyvenanti (vietovės taip pat nenurodysiu – aut. past.) netoli Panevėžio.
Dabar paanalizuokime šį „grėsmingą“ tekstą.
Pirma. Adrenalinas. Tekste jis fonetiškai pateikiamas kone kaip orgazmas. Bet skirtumas tarp adrenalino ir orgazmo šioks toks vis dėlto yra. Adrenalinas reiškia įtampą ir tam tikras grėsmes organizmui, orgazmas – palaimingąjį malonumą.
Antra. Juokavome su sūnumi (…) (pabraukta – aut.). Kažin ar kam būtų juokinga, jeigu į jo kūno neliečiamybę kėsintųsi toks didelis būrys bjaurių padarų, sukeliančių baisias ligas ir lėtą bei kankinančią mirtį.
Toliau. Rašančiosios tekstas įgauna tam tikro dramatizmo atspalvį: „Žiauru, šlykštu, baisu.“.
Nereikia didelio proto sveikai galvojančiam žmogui (nesveikai – jau niekas nebepadės), kad ši beveik sinchroniškai dviejuose portaluose pateikta informacija yra ne kas kita, kaip melaginga (arba kitaip vadinama fakenews) žinia. Šis terminas, o ir jo niekingas turinys išbujojo dar visai neseniai ir tarsi piktybinis vėžys savo kibiais čiuptuvais užvaldė milijonų smegenis.
Dabar trumpam pagalvokime, koks šio cituoto teksto tikslas? Nereikia būti labai išmaningam, kad suvoktum, – tikslai yra du: 1) sukelti visuomenėje masinę psichozę; 2) šturmuoti privačių medicinos kabinetų duris, kad išsigandusiesiems suleistų nepigiai kainuojančių skiepų.
Kas tuo suinteresuotas, manau aiškinti nereikia.
Blogiausia yra tai, kad šis grynai reklaminis tekstas yra labai blogai užslėptas. O tai rodo, jog dabartiniam žmogui meluojant nelabai reikia didelių intelekto pastangų.
Jau daugelį metų pavasarius, vasaras ir rudenis (aktyviausiu erkių siautėjimo metu) praleidžiu vienkiemyje pamiškėje, kur daug krūmų ir nuo neatmenamų laikų nešienaujamų pievų. Daugių daugiausiai esu „pasigavęs“ vieną arba dvi erkes vieno pasivaikščiojimo metu. Mano kaimynai, kuriems neretai tose pievose tenka ir numigti keletui valandų, man yra pasakoję, jog jų rekordas – kone toks pats.
Kažkodėl aš jais labiau tikiu.
Gyvename tokiu laiku, kai nenutrūkstantys informacijos srautai yra užteršiami visokiomis šiukšlėmis ir elementariausiu melu, siekiant lengvo populiarumo ir lengvo pelno. Susigaudyti, kas juose tikra, o kas ne – labai sunku. Kai kurie informacijos šaltiniai yra matomi ir (tarsi) tikroviški, kiti gi – sunkiai apčiuopiami.
Neretai sąmoningai siekiama tam tikros informacijos sklaida tendencingai iškreipti vaizdą, esant svarbiam momentui, kaip šiuo minėtu atveju; tam net pasitelkiama kompiuterinėmis priemonėmis išgaunama vaizdinė medžiaga, šokiruojančios, gąsdinančios antraštės.
Dabar visi tapo žurnalistais. Gaila, bet tai – reali tikrovė. Deja, tikros žurnalistikos, paremtos objektyvia tikrove bei pamatiniu dalyku – tiesa,– tik sumažėjo. Iki socialinės žiniasklaidos lygio, deja, nusirito ir ne vienas kadais gerbiamas internetinis portalas.
Melas skverbiasi į daugelį mūsų gyvenimo sričių. Pradedant eiliniais sukčiais, kurie iš patiklių gyventojų apgaulės būdu išvilioja solidžias pinigų sumas, ir baigiant politikais, kurie vienu metu, jau išrinkti, pavyzdžiui, į Seimą, kandidatuoja ir į kitas pozicijas – į savivaldybių tarybas, merus, Europos Parlamentą, prezidentus.
Reikia pavyzdžių? Pažvelkite į Naglį Puteikį, Petrą Auštrevičių, Valentiną Mazuronį, etc.
Pasakykite, ar tai nėra apgaulė? Rafinuota ir kartu – ciniška.
Tyrimai rodo, kad kuo labiau žmonės išsilavinę, tuo menkesnė tikimybė, kad jie taps melagingos informacijos aukomis. Technologijų kūrėjai, tyrėjai aktyviai dirba ieškodami greitų šios problemos, tampančios kone epidemija, sprendimų. Vis dėlto, jei nebus skiriama pakankamai dėmesio visuomenės švietimui, o ypač – jos informacinio raštingumo didinimui, nei vieno iš šių sprendimų poveikis nebus veiksmingas.
Prezidento posto siekti ketinantis europarlamentaras Valentinas Mazuronis neatmeta galimybės vėl grįžti į Darbo partiją, iš kurios pasitraukė po nesėkmingų 2016 m. vykusių Seimo rinkimų.
V. Mazuronis tvirtina, kad dabartinis jo planas yra grįžti į Lietuvos politiką, todėl, teigia politikas, siekti dar kartą europarlamentaro posto jis neketina. Kartu V. Mazuronis aiškina, kad Prezidento rinkimuose dalyvauti atsisakiusios Seimo narės Aušros Maldeikienės pavyzdžiu jis taip pat neseks, nepaisant to, kad pats yra prezidentinių reitingų lentelės apačioje.
Vis dėlto savarankiškai Prezidento rinkimuose išsikėlęs V. Mazuronis apie grįžimą į nuo 2018 m. kovo vėl Viktoro Uspaskicho vadovaujamą ir teisėsaugos akiračio neišvengusią Darbo partiją svarsto rimtai. Pasak ne vieną partiją anksčiau pakeitusio europarlamentaro, į Darbo partiją sugrįžti jis norėtu kartu su politinės korupcijos byloje teisiamu buvusiu „darbiečiu“ Vytautu Gapšiu. Jo nuomone, pastarasis yra kaltinamas nepagrįstai.
V. Mazuronis teigė, kad šeštadienį vykusiame „darbiečių“ suvažiavime į Viktoro Uspaskicho klausimą, ar jam nėra laikas grįžti į partiją, jis atsakęs „kodėl ir ne“.
„Dabar situacija partijoje keičiasi, todėl į Viktoro klausimą aš atsakiau labai aiškiai ir nedviprasmiškai – kodėl ir ne. Aš pasakiau, kad turėčiau grįžti karu su Vytautu Gapšiu“, – Eltai aiškino V. Mazuronis. Jis pabrėžė, kad dabartinė Darbo partijos komanda jam atrodo tinkama.
Nors paskutinės „Delfi“ užsakymu atliktos visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausos rodo, kad V. Mazuronį prezidentu regi vos pusė procento šalies gyventojų, politikas sako tvirtai užsibrėžęs surinkti reikalingus 20 tūkstančių parašų ir apie Europos Parlamento rinkimus net nesvarstantis.
„Aš rinksiu parašus ir, mano turima informacija, juos surinksiu bei dalyvausiu Prezidento rinkimuose“, – kalbėjo V. Mazuronis. Politikas akcentavo, kad pagrindinis jo siekis – sugrįžti į Lietuvos politiką.
„Aš turiu planą grįžti iš Briuselio į Lietuvą ir dirbti Lietuvoje, ir būtent todėl aš renkuosi Prezidento rinkimus, o ne kokius kitus. Nors gyvenime būna, kad viskas keičiasi“, – sakė V. Mazuronis.
Jo teigimu, skelbiamos apklausos apie realią situaciją mažai ką tepasako.
„Apklausos vis labiau darosi karikatūriškos. Į apklausas sutraukiami žmonės vos ne iš kapinių, kurie nedalyvauja ir nesiruošia dalyvauti Prezidento rinkimuose, padaroma tokia mišrainė. Reitingų maratonas, kuris prasidėjo labai anksti, yra akivaizdi politinės kovos priemonė“, – pastaruoju metu skelbiamus reitingus komentavo V. Mazuronis.
V. Mazuronis į Europos Parlamentą buvo išrinktas 2014 m. pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi, ir V. Mazuronis atsistatydino iš Darbo partijos pirmininko pareigų. 2016 m. pabaigoje partijos pirmininke išrinkus Živilę Pinskuvienę, V. Mazuronis pasitraukė ir iš pačios partijos.
Nuo 2018 m. balandžio mėnesio teisėsaugos akiratyje dėl korupcijos atsidūrusiai Darbo partijai vėl vadovauja politinės jėgos įkūrėjas ir buvęs pirmininkas V. Uspaskichas.
Lietuva ruošiasi rinkti naują prezidentą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį oficialiai startuoja Prezidento rinkimų kampanija. Pasak Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkės Lauros Matjošaitytės, nuo šiol komisija akylai stebės, kad rinkimuose dalyvauti ketinantys politikai neskleistų nepažymėtos politinės reklamos, kad kandidatai į pretenduojamą postą nesinaudotų tarnybinėmis pareigomis ar administraciniais resursais.
Pasak VRK pirmininkės, pirmadienį prasidės Prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyvių registravimas. Tai tęsis iki tol, kol reikės pateikti pareiškinius dokumentus – 85 dienos iki rinkimų pradžios. Šiam etapui numatyta 20 dienų. L. Matjošaitytės teigimu, būtent šiuo laikotarpiu bus galima matyti kandidatus, kurie tikrai ketina dalyvauti šalies vadovo rinkimuose.
„Pateikus pareiškinius dokumentus VRK juos patikrina ir, jeigu viskas gerai, išduoda rinkėjų parašų rinkimo lapus, ir pretendentai į kandidatus turi tuos lapus su parašais pristatyti VRK iki rinkimų likus 45 dienoms. Tada VRK patikrina, ar kiekvienas iš pretendentų į kandidatus surinko įstatyme nustatytą 20 tūkst. rinkėjų parašų skaičių ir (jei viskas gerai – ELTA) registruoja pretendentą kandidatu į prezidentus bei likus 30 dienų iki rinkimų paskelbia kandidatų sąrašą“, – detaliai procedūrą aiškino VRK pirmininkė.
Lapkričio 7 dieną buvo paskelbta Savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos pradžia. Lapkričio 26 d. prasidės Europos Parlamento rinkimų politinė kampanija.
VRK atkreipia dėmesį, kad prieš 2019 metais vyksiančius rinkimus buvo inicijuota ne viena rinkimams svarbi naujovė.
2019 m. kovo 3 d. vyksiančiuose Savivaldybių tarybų rinkimuose savivaldybių tarybų nariu galės būti keliami asmenys, sulaukę 18 metų (buvo 20 m.); kandidatams, einantiems nesuderinamas pareigas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, didėja užstato suma iki 10 VMDU (9 672 eurų); praplėstas politinės kampanijos išlaidomis pripažįstamų turėtų išlaidų sąrašas.
Taip pat naujais pakeitimais nustatoma, kad visuomenės informavimo priemonės turės po rinkimų per 10 dienų pateikti ataskaitas ir tai, kad politine reklama nelaikoma, laikantis objektyvumo ir nešališkumo principų, visuomenės informavimo priemonių skleidžiama informacija apie rinkimų programas.
ELTA primena, kad šiuo metu apsisprendimą dalyvauti Prezidento rinkimuose viešai deklaravo ekonomistas Gitanas Nausėda, Seimo nariai Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis. Pretenduoti į šalies vadovo postą buvo pareiškęs diplomatas Vygaudas Ušackas, tačiau pralaimėjęs pirminius konservatorių rinkimus I. Šimonytei tvirtino, kad be partijos paramos prezidento kėdės nebesieks.
Valentinas Mazuronis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis pristatė savo Prezidento rinkimų programą. Joje politikas dosniai dalijo pažadus, kalbėjo apie Norvegijoje grobiamus lietuvių vaikus ir baimės bei cenzūros atmosferą Lietuvoje.
V. Mazuronis, pristatydamas savo prezidentinę programą, leido kritikos strėles ne tik visiems Seime esantiems politikams, bet ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pasak V. Mazuronio, D. Grybauskaitė yra atsakinga tiek už suprastėjusį piliečių gyvenimą, tiek už baimės atmosferą, kuri, anot jo, įsivyravo šalyje.
V. Mazuronis ragino išsivaduoti nuo lozungų, tačiau savo rinkimų programoje negailėjo pažadų sukurti lietuviškas avialinijas, žiniasklaidą, kelti visiems viešajame sektoriuje dirbantiems atlyginimus, Lietuvą padaryti patraukliausia regiono valstybe.
V. Mazuronio rinkimų šūkis, kad situacija Lietuvoje „užknisa“, pasak politiko, yra aktuali didžiajai daliai šalies piliečių.
„Visa tai, kas vyksta šiandien ir kiekvieną dieną, galima įvardinti tik vienu žodžiu – tokia situacija užknisa ir ją reikia keisti“, – skandavo susirinkusiems klausytojams V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar svarbiausios problemos Lietuvoje yra baimė, draudimai, reguliuojama teisėsauga ir dvigubi standartai.
Europarlamentaras savo prezidento rinkimų programoje iškėlė tris žingsnius, kuriuos įgyvendinęs, pasak jo, pakeistų Lietuvą. Pirma, stiprinti tautinę valstybę, antra, išsilaisvinti nuo kvailų draudimų, suvaržymų, korupcijos bei politinių intrigų ir trečia, sukurti klestinčią pilietinę visuomenę.
Detalizuodamas šiuos tris programinius žingsnius V. Mazuronis sakė, kad norint sustiprinti tautinę valstybę reikia kurti ir stiprinti lietuviškus bankus, lietuviškas avialinijas, geležinkelius, galų gale – žiniasklaidą.
V. Mazuronis teigė, kad Lietuva turėtų daug ko pasimokyti iš Izraelio.
„Žydų valstybė Izraelis yra pavyzdys, kuriuo turėtume sekti“, – kalbėjo politikas. Anot jo, tai, kad Izraelyje gyvena ir kitos tautybės, žydams netrukdo kurti ir stiprinti valstybę, gerbiant savo kultūrą ir istoriją.
„Mes privalome tapti patraukliausia regiono valstybe. Kiek galima apie tai tuščiai kalbėti“, – kalbėjo politikas. V. Mazuronis akcentavo ir būtinybę stiprinti pilietinį dalyvavimą.
„Būtinas tiesioginio piliečių vaidmens šalyje didinimas. Užtenka bijoti savo žmonių. Padarykime pirmą žingsnį. Leiskime jiems inicijuoti referendumus“, – sakė V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar žmonių valia yra stipriai apribota.
Europarlamentaras palietė ir socialinės atskirties klausimą, ir ragino atsisakyti lozungų sprendžiant šias problemas.
„Žmonių nebegalima toliau laikyti skurde. Gana lozungų. Imkime ir padarykime. Pradėkime, kad ir nuo valstybės samdomų žmonių, nuo gydytojų, mokytojų, socialinės srities darbuotojų. Kas mums trukdo tai padaryti?“, – klausė V. Mazuronis.
Jis kalbėjo net apie kovą su Norvegijoje grobiamais vaikais ir Lietuvos antstoliais.
„Neleiskime grobti savo vaikų Norvegijoje. Apginkime savo piliečius nuo antstolių savivalės Lietuvoje. Ir jūs pamatysite, žmonės supras, kad valstybė juos gina“, – svarstė politikas.
Galiausiai V. Mazuronio programos pristatymo svarbiu akcentu tapo baimė, už kurią, pasak politiko, daugiausiai yra atsakinga D. Grybauskaitė.
„Šiandien Lietuvoje sklindanti baimės atmosfera yra akivaizdi. Žmonės bijo kalbėti. Jūs pažiūrėkit savivaldybių lygiu“, – kalbėjo politikas, detalizuodamas, kad savivaldybėse žmonės bijo merų ir laisvai kalbėti.
„Neduok Dieve, ką nors pasakysiu, meras ir jo komanda išmes mane iš darbo, aš neturėsiu ką daryti su vaikais ir panašiai“, – vaizdžiai kalbėjo V. Mazuronis. Tačiau pabrėžė, kad baimės atmosfera yra pradedama kurti Prezidentūroje.
„Ir šiandien baimės atmosferą, kuri Lietuvoje, mano manymu, sklinda, prasideda nuo valstybės Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir eina žemyn. Šiandien teisėsauga žiūri į viršų, kaip čia įsiteikti, darydami vienus ar kitus absurdiškus žingsnius, kas didina baimę“, – kritikavo D. Grybauskaitę V. Mazuronis. Anot jo, dabartinė baimės ir cenzūros atmosfera nebeleidžia lietuviams būti kūrybiškiems.
Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis ir politologas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vienai iš svarbiausių sričių, už kurią yra atsakingas Lietuvos prezidentas, V. Mazuronis daug dėmesio neskyrė. Abstrakčiai paminėjo, kad reikia įgyvendinti išmintingą ir naudingą Lietuvos užsienio politiką. Visgi politikas pabrėžė, kad Rusijos grėsmė šiandien Lietuvai yra reali, tačiau nepaaiškino, kokią politiką Rusijos atžvilgiu jis įgyvendintų tapęs Lietuvos prezidentu.
64 metų V. Mazuronis vienas pirmųjų pareiškė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose 2019 metais. Politikas teigia, kad kol kas rinkimų kampaniją finansuoja pats.
Nuo 2014 m. V. Mazuronis yra Europos Parlamento narys. Jis buvo išrinktas pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.
Europarlamentaras Valentinas Mazuronis tikisi, kad potencialiais kandidatais į prezidentus laikomi politikai turės pasijusti nepatogiai, kai jis jau balandžio 9 dieną pristatys Prezidento rinkimų programą.
Politikas vylėsi išjudinsiantis pretendentais į kandidatus laikomus politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo 2019 m. Prezidento rinkimuose.
Ilgą laiką tarp potencialių pretendentų kandidatuoti į Prezidento postą 2019-aisiais laikyti konservatoriai Žygimantas Pavilionis ir Vygaudas Ušackas pastarąją savaitę viešai pareiškė sieksią tapti kandidatais 2019 metais vyksiančiuose Prezidento rinkimuose.
Ž. Pavilionis socialiniame feisbuko tinkle penktadienį aiškiai pažymėjo, kad sieks kandidatuoti su konservatorių partijos vėliava.
Tuo tarpu V. Ušackas penktadienį savo feisbuko paskyroje akcentavo nors ir planuojąs dalyvauti Prezidento rinkimuosei, savo galutinį sprendimą pranešiąs vasarą. Be to, penktadienį paskelbtame feisbuko įraše akcentavo, kad naujasis prezidentas turi būti ne partijos, o visos Lietuvos. Taip politikas tarsi leido suprasti, kad ne Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, paremdama ar atmesdama jo kandidatūrą, tars lemiamą žodį.
Kitaip tariant, V. Ušackui dalyvauti rinkimuose nebūtinai turėtų sutrukdyti tai, kad partija nuspręstų remti, pavyzdžiui, Ž. Pavilionį ar ne vieno partiečio dalyvauti raginamą, bet apie rinkimus kalbėti vengiančią Seimo narę Ingridą Šimonytę.
Be to, potencialiu kandidatu gauti konservatorių paramą Prezidento rinkimuose yra laikomas ir SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda. Nors jis tarp potencialiais kandidatais į Prezidentus laikomų asmenybių turi didžiausią visuomenės pasitikėjimą, ekonomistas pabrėžia, kad kol kas dėl savo sprendimo dalyvauti rinkimuose nėra apsisprendęs.
Tarp neapsisprendusių potencialių kandidatų lieka ir Premjeras Saulius Skvernelis, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Kol pretendentais įvardijami politikai dar tik kalba apie savo galimybes kandidatuoti ar laukia partijos paramos, Europos Parlamento narys V. Mazuronis sakosi jau ateinantį pirmadienį pristatysiantis savo Prezidento rinkimų programą, pavadintą „Trys žingsniai, pakeisiantys Lietuvą“.
V. Mazuronis apie savo planus pretenduoti į Prezidento postą pranešė dar 2017 m. rudenį. Politikas vylėsi, kad jo iniciatyvumas ir būsimas programos pristatymas išjudins politikus greičiau apsispręsti dėl savo dalyvavimo. Anot jo, apie galimybes kandidatuoti į Prezidento postą galvojantys, tačiau vis dar tylintys politikai, matydami jį pristatant rinkimų programą, turėtų pasijusti nepatogiai.
„Aš džiaugsiuosi, jei tai šiek tiek pajudins procesus dėl būsimų Prezidento rinkimų. Nes tik esant kandidatams galima diskusija ir programų vertinimas“, – apibendrino V. Mazuronis.
V. Mazuronis skeptiškai vertino iki šiol nepasiskelbusius kandidatus. „Stručio pozicija yra naudotis dabartinėmis užimamomis pareigybėmis ir tyliai vykdyti prezidentinę rinkimų kampaniją, – akcentavo V. Mazuronis.
Politikas, taikydamas į Seimo narę Aušrą Maldeikienę, stebėjosi, kaip paskata tapti prezidentu gali būti priežastis, kad kažkas kitas rinkimuose nedalyvaus. V. Mazuronis galvoje turėjo A. Maldeikienės pasisakymą, kad ji dalyvausianti Prezidento rinkimuose, jei juose nedalyvaus I. Šimonytė.
V. Mazuronis į Europos Parlamentą buvo išrinktas 2014 m. pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.
Kai man sako – tokia rinkėjų valia, – aš savęs klausiu: kokių rinkėjų?
Tų, kurie už dešros riekelę, už kelias dešimtis litų pardavė savo balsą? Tų, kurie kalėjimuose balsavo taip, kaip jiems buvo liepta, ir tokiu būdu nusipirko teisę vieną kitą kartą būti nemušami, nežeminami, neprievartaujami?
Ar būtent tiems žmonėms rūpi valstybės politika, ar būtent jie turi geresnį supratimą apie partijas, jų programas, ketinimus padidinti minimalią algą?
Teisės profesorius Egidijus Kūris pagrįstai stebisi: ir niekas, nei Kalėjimų departamentas, nei Teisingumo ministerija į tas užuominas nemušti už atiduotą rinkėjo balsą nereagavo. Baisu, kas dedasi mūsų valstybėje, bet čia kita tema.
Mitingų savaitė prasidėjo. Pirmas blynas iškepė nedidelis. Buvo daug pasirengimo, daug baimės, kad prisvils. Neprisvilo, bet skonis keistokas, neįprastas, su labai ryškiu prieskoniu. Teks priprasti, nes tokių blynų ragausime vis dažniau. Užmaišytų kitur, pagal kitų receptą. Kažkada jau ragavome Pakso ir Borisovo blynų, dabar paragavome Paulausko, Paleckio, Mazuronio, Veselkos…
Kodėl konservatoriams – krikščionims demokratams šiandien nebeįtinka dabartinis saugumo vadovas? Kodėl Povilas Malakauskas kategoriškai atsisako Seimo NSGK nariams pateikti 12-a garsiųjų pažymų? Kaip derėtų vertinti kai kurių opozicijos atstovų pasisakymus, esą versdama P.Malakauską iš posto parlamentinė dauguma į savo rankas trokšta perimti ne tik KAM 2-ąjį departamentą, kuris nūnai pavaldus KAM ministrei konservatorei Rasai Juknevičienei, bet ir visas VSD struktūras? Kodėl konservatoriai dar taip neseniai pritarė P.Malakausko kandidatūrai į VSD vadovo postą? Ar iš tikrųjų P.Malakauskas buvo konservatorių žmogus, vaizdžiai tariant, pareigūnas, mąstantis tik „dešiniuoju smegenų pusrutuliu”? Kaip konservatoriai apibūdina P.Malakausko veiklą, jam dirbus krašto apsaugos ministerijoje bei vadovavus STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba)? Galų gale – koks šioje istorijoje bus Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmuo?
Videostudijos „SLAPTAI” svečias – ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Saulius Pečeliūnas.
