Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Nesu heraldikos žinovas, nesu istorikas. Mano giminės šaknys – ne Klaipėdoje. Tad lyg ir neturėčiau pergyventi, koks bus pasirinktas Mažosios Lietuvos herbas.

Ir vis dėlto negaliu tylėti. Jaučiu turįs pilietinę pareigą veltis į ginčus, koks herbas labiausiai tiktų Mažosios Lietuvos regionui. Mat studijuodamas žurnalistiką Vilniaus Universiteto istorijos fakultete intensyviai domėjausi Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija. Esu išvažinėjęs visą dabartinę Kaliningrado sritį: Karaliaučius, Tilžė, Stalupėnai, Gumbinė, Ragainė, Tolminkiemis… Esu parašęs dešimtis straipsnių apie šio krašto praeitį tiek „Literatūroje ir mene“, tiek „Kaliningradskaja pravda“, tiek „Literaturnaja gazeta“ leidiniuose. Mano diplominis darbas, sėkmingai apgintas Vilniaus Universitete, vadinosi „Mažoji Lietuva šiandienos akimis“. Taip pat buvau oficialus Mažosios Lietuvos tarybos narys (tą patvirtins tuometinis Mažosios Lietuvos tarybos vadovas Vytautas Šilas). Štai kodėl neabejingas Mažąjai Lietuvai, štai kodėl turiu moralinę teisę tarti savo nuomonę.

O ji – tokia: esu nemaloniai nustebęs, kad į Mažosios Lietuvos herbą taip atkakliai brukamas … briedis arba briedį simbolizuojantys ragai.

Prieš keletą dienų „Vakarų Eksprese“ (ve.lt; „Briedis – geriausias simbolis Mažosios Lietuvos herbui?“) paskelbtas interviu su Lietuvos heraldikos komisijos nariu, seniausiai Lietuvos heraldikos srityje dirbančiu dailininku Arvydu Každailiu. Pabrėždamas, jog, nors ir yra Lietuvos heraldikos komisijos narys, bet tuo pačiu – ir pilietis, A. Každailis teigia pritariantis Klaipėdos visuomenininkams ir Klaipėdos universiteto istorikų prof. dr. Vyganto Vareikio ir doc. dr. Silvos Pocytės (konsultantai doc. dr. Vacys Vaivada, dr. Žydrūnas Vičinskas, dailininkas Kęstutis Mickevičius) parengtos studijos „Dėl Mažosios Lietuvos regiono simbolio“ teiginiams, esą Mažosios Lietuvos heraldikos simboliu turėtų tapti … briedis. 

Mažoji Lietuva

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl pirmenybė atiduodama briedžiui, nurodoma, jog „briedžio atvaizdas yra natūralus toteminis Mažosios Lietuvos gyvūnas“, jog „briedžių populiacija šis regionas garsėjo nuo neatmenamų laikų ir yra reliktiniai šio regiono gyvūnai, sutinkami iki šiol“, jog „prūsai ir jų kriviai briedį laikė šventu žvėrimi“.

Beje, briedis į Mažosios Lietuvos herbą brukamas jau seniai. Dar 2017 metais leidinyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas interviu su Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktaru Arūnu Baubliu ir dalininke Jūrate Bizauskiene. Publikacijoje rašyta: „Iš prdžių buvo siūloma rinktis iš dviejų objektų – briedžio ir kurėno. Liepą buvo apsispręsta, kad tinkamesnis atrodo herbas su briedžiu. Remtasi ir dokumentais, kurie nurodė, kad 1939 metais briedžių populiacijos paplitimas Rytų Prūsijos teritorijoje buvo itin didelis, o ir dabar pajūrio savivaldybėse briedis yra dažnas reginys“.

Visa tai – tiesa. Briedis – gražus, stiprus gyvūnas, be kita ko, – ginkluotas ragais. Bet vis tik: kam jūs skiriate šį herbą – gamtininkų žurnalui, zoologijos vadovėliui? Jei šis herbas būtų ruošiamas kadaise ėjusiam žurnalui „Mūsų gamta“, tvirtinčiau, jog briedis puikiausiai reprezentuoja Mažosios Lietuvos gamtą. Bet Mažosios Lietuvos herbas – tai pirmiausia istorija. Kodėl Mažosios Lietuvos herbo projektuose pirmenybė atiduodama „šventam gyvūnui“, o ne praeičiai, ne istorijai?

Briedis gal ir gali būti Mažosios Lietuvos herbe, bet tik – ne centrinėje vietoje. Svarbiausiuoju akcentu turėtų būti istorija. Pavyzdžiui, garsusis Klaipėdos sukilimas, leidęs mums susigrąžinti uostamiestį. Kodėl vengiama pagerbti Klaipėdą išvadavusius sukilėlius? Galima numanyti: tai bus nemalonu Vokietijai. O gal ir prancūzams bus skaudu, nes, išlpėšdami iš okupantų rankų Klaipėdą, mūsų sukilėliai nušovė keletą prancūzų karių. Štai kodėl Mažosios Lietuvos herbe, mano supratimu, nėra nė užuominos į Klaipėdos sukilimą.

Briedis

Beje, vienoje publikacijoje briedžio šalininkai prasitarė: „Pasak A.Baublio, siekta, kad herbas taptų santarvės ženklu tarp regione dabar gyvenančių ir anksčiau gyvenusių žmonių“ (ve.lt; „Mažosios Lietuvos herbe puikuosis briedis“).

Sutinku, dirbtinai kurstyti priešiškumo nedera. Bet taip pat negalima istorijos nei klastoti, nei nutylėti, nei iškraipyti. Jei 1923-aisiais sėkmingai surengėme sukilimą, kuris mums grąžino Klaipėdą, t.y. tapo vienu iš svarbiausių įvykių naujausioje Klaipėdos istorijoje, kodėl jį turime nutylėti? Protingi vokiečiai, protingi prancūzai mus supras. Mes juk nieko neišsigalvojame.

Minimos 97-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės. Egidijaus Jankausko nuotr.

Mums tai – gyvybiškai svarbu.

Be kita ko, jei istorikas A.Baublys nuoširdžiai trokšta, kad „herbas taptų santarvės ženklu“, tai drįstu manyti, jog briedžio atvaizdas – ne itin tinka santarvės puoselėjimui. Briedžio ženklą labai mėgo ir tos vokiškos jėgos, kurios jėga ir ugnimi veržėsi į mūsų teritorijas. Atsiverskite Klaipėdos Universiteto parengtą studiją „Dėl etnografinio Mažosios Lietuvos regiono heraldinio simbolio“ (Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vygantas Vareikis ir Klaipėdos universiteto istorikė doc. Dr. Silva Pocytė; Klaipėda, 2019). Toje studijoje užsimenama: „Nacionalsocialistinė vokiečių propaganda taip pat naudojo briedžio simbolį tekstams ir Vokietijoje rengiamoms parodoms apie „atplėštos“ Klaipėdos krašto problemą iliustruoti. Tai galima pamatyti iliustracijoje apie 1934 m. Berlyne surengtos parodos vizualizaciją, kurios pagrindinis leitmotyvas – susirūpinimas vokišku išlikimu prie Nemuno“.

Klaipėdos kraštą išvadavę sukilėliai

Tad nors minėtoje studijoje labai daug dėmesio skiriama briedžiui kaip lietuviškumo simboliui, labiausiai ramybės neduoda vokiški šio simbolio aspektai. Kas dabar supaisys, kas stipresnis – lietuviškas ar vokiškas dėmuo? Gal bandydami įteisinti briedžio simbolį mes tiesiog nejučiom pataikaujame Vokietijai, šiandieninei mūsų sąjungininkei? Gal manome, kad į Klaipėdą plūstantys turtingi vokiečų turistai noriau pirks marškinėlius su briedžio, „vokiško išlikimo prie Nemuno“, simboliu, o suvenyrai su Klaipėdos sukilimo ženklu bus mažiau paklausūs pasiturintiems svečiams iš Berlyno ir Miunheno? Ar nėra taip, kad pasirinkdami briedžio simbolį, mes pagerbiame germanizaciją, kadaise siautėjusią mūsų žemėse? Kodėl, užuot kūrę aiškiai su Lietuva susijusią heraldiką, paliekame vietos vokiškoms interpretacijoms?

Klaipėdos krašto išvaduotojai

Jei tikrieji motyvai – šie, tuomet – liūdna, skaudu, apmaudu.

Galų gale Mažoji Lietuva – tai ne tik Klaipėda. Į Mažąją Lietuvą derėtų žvelgti plačiau, nei vien į Klaipėdą, Neringą, Pagėgius, Šilutę, Tauragę ir Jurbarką. Mažoji Lietuva – tai Lietuvos etnografinis regionas, kuris apibūdinamas kaip istorinė teritorija tarp Priegliaus ir Nemuno žemupių. Drįstu manyti, jog Mažoji Lietuva – tai ir visa dabartinė Kaliningrado sritis, jei žvelgiame lietuviškomis akimis.

Būtent dėl šios priežasties Mažoji Lietuva man pirmiausia asocijuojasi su Didžiuoju prūsų sukilimu, jo vadu Herkumi Mantu, pirmąja lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmu“, Kristijono Donelaičio poema „Metai“, lietuviškomis spaustuvėmis, filosofu Vilhelmu Storosta – Vydūnu, parašiusiu knygą apie lietuvių – vokiečių tarpusavio santykius per pastaruosius kelis šimtus metų, knygnešiais, į didžiąją Lietuvą slapta gabenusiais lietuvišką spaudą, Klaipdėdą vaduojančiais sukilėliais…

Kai tariamas Mažosios Lietuvos vardas, mano akyse iškyla būtent šie vaizdai. Briedžio aš nematau. Ir, atvirai sakant, nesuprantu, kodėl tokiam istorija ir kultūra turtingam kraštui pagrindiniu simboliu parenkamas būtent gyvūnas?

2020.02.17; 10:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.  

Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.

Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.

Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html

Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.

Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.

Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.

Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.

XXX

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į  J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai  yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.

Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.

Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties. 

Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“

 XXX

Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.

Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.

Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.  

Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.

Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.

Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę  visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.

Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, –  nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.

Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.

Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.

 Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.

Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.

Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.   

Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus  kodo talentas.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.

Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą,  gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.

Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas. 

Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.

Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.

Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.

Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.

Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.

2020.01.23; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dievas ir vėl pajuokavo: kol aš kartu su kunigais, vienuoliais įtikinėjau tautiečius neužsižaisti su visokių rytietiškų kalendorių gyvulėlių (kiaulių, pelių ir pan.) metais, Jis sužaidė su lengvatikiais Lietuvos  žmonėmis: jiems stabmeldiškai besidžiaugiant kiaulės metais, ant Lietuvos užgriuvo trys didžiulės kiaulystės. Žinoma, jų buvo daugiau, bet kitos – mažesnės.

Dvi – ekonominės-ekologinės. Tai gaisras Alytaus padangų perdirbimo įmonėje ir galų gale aptiktas oro bei vandens teršėjas Klaipėdoje – „Grigeo“ vamzdis, „juodu“ populiarumu lenktyniaujantis su Vilniaus Neries krantinėje suraitytu pseudokultūriniu Vamzdžiu.

Trečioji kiaulystė – kultūrinė: Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, kurią kiaulės metais lietuvių tautai pakišo žurnalas „Naujasis židinys-Aidai“.

Bet, kaip žinome, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Putinaitės kūryba paskatino Valdą Vasiliauską paskirti jai žurnalistinį perliuką – kritinę apžvalgą „Į Tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankų“, paskelbtą savaitraštyje „Respublika“.

Šmaikšti, informatyvi, emociškai prisodrinta apžvalga išgelbėjo, manau, ne tik mane nuo prievolės skaityti originalą. Tuo labiau, kad jau ne kartą yra tekę girdėti ir skaityti profesionalų – bibliotekininkų, rašytojų, ilgametę praktiką turinčių skaitytojų perspėjimus vengti prasto skaitalo, nes tai, esą, sugadina skonį.

Juk nebūtina ragauti patiekalą, kuris dvokia iš tolo, kad įsitikintum, jog tai nevykęs produktas. O man gana ir to, kad jau esu skaičiusi tos autorės tulžingus straipsnius apie populiariausią XX a. antrosios pusės poetą, kurio kūryba mums, pokario kartai padėjo neužmiršti, kas lietuviui yra tikroji Tėvynė, kuri kalba yra gimtoji kalba ir kokia turėtų būti tikrai laisva ir nepriklausoma tautinė valstybė – Tautos namai.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kad ir naujausias PPPP (Pilkos Pagiežingos Pelytės Putinaitės) veikalas vėl prisodrintas tulžimi, įtikina V. Vasiliausko pateikta analizė.

“Nepajudinamais iš sovietmečio mus pasiekusiais „patriotizmo“ simboliais ir fetišais“ PPPP išvadino ne tik Justino Marcinkevičiaus trilogiją, bet ir Dainų šventes, ir Rumšiškių etnografinį muziejų su visomis jo sodybomis, menančiomis ir gūdžius carizmo laikus, ir savo laisvę atkovojusį, savo valstybę kūrusį Lietuvos kaimą.

Geras tonas neleidžia šaipytis iš neįgaliojo. Bet tik profesionalas psichologas, psichiatras gali nustatyti ir atskirti, kur pasibaigia nemokšiškumas, pasipūtėliškas, Napoleono komplekso kurstoma agresija ir prasideda koks nors rimtesnis sutrikimas, vedantis į neįgalumą. 

Umberto Ecco irgi buvo susidūręs su panašia problema. Ją spręsti mėgino ieškodamas skirtumų tarp idioto, kretino ir kvailio. Nemanau, kad galima būtų pasinaudoti jo ieškojimais mūsų aptariamu atveju, bet bendrą išsilavinimą visgi praturtinsiu jo mintimi, jog idiotas daro socialines klaidas, o kvailys – logines… Rašytojas priduria: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis [kvailys – J.L.] samprotauja teisingai. Pažvelgus sunku atskirti, kur jo aiškinimuose slypi klaida. Dėl to jis yra pavojingas“.

Beje, čia ir kitur cituoju knygą, kurią sudaro Umberto Ecco pokalbiai su prancūzų rašytoju, scenaristu Jean-Claude Carriere‘u. Pašnekovas  papildė U. Ecco duotą kvailio apibūdinimą: „Mano galva, kvailys nesitenkina tik suklydęs. Jis garsiai skelbia savo klaidą, garsina, nori, kad visi ją išgristų. Net nuostabu, kiek kvailybės patvirtinama šiuo būdų: „Jau iš tikrų šaltinių žinome, kad…“.

Pažįstama?

Kažkodėl atrodo, kad V. Vasiliauskas, paskaitęs šią  citatą iš knygos gražiu pavadinimu „Nesitikėkite atsikratyti knygų“, jei ne nusijuoktų, tai supratingai nusišypsotų.

Tad ir aš nežinau, kaip vertinti PPPP nesusigaudymą mūsų, lietuviškos kultūros istorijoje, kai ji Dainų šventes susieja su komunistinio režimo fetišais (???), o ne su Pirmosios respublikos Lietuva, su išeivijos tradicijomis – ką žino visi filosofijos mokslų aukštybėse ir platybėse nepasiklydę kaimo kultūros skyrių vedėjai.

Maža to, maniakiškas priešiškumas viskam, kas buvo sukurta sovietmečiu, sutrukdė autorei suprasti, kas iš tiesų lietuviams reiškė Rumšiškių etnografinis muziejus.

Klaidžioja šunkeliais PPPP ir po teatro istoriją. Priešpastatydama cenzūrai neužkliuvusį Just. Marcinkevičiaus trilogijos pastatymą su cenzūrai užkliuvusiu Kazio Sajos „Mamutų medžioklė“ (ne)pastatymu, kritikė įžvelgia išskirtinę, įtartiną cenzorių meilę Just. Marcinkevičiui (ir nemeilę K. Sajai), bet neįžvelgia išskirtinės cenzorių nemeilės K. Sajos pjesės režisieriui Jonui Jurašui, kuriam buvo uždrausta pastatyti ne tik šitą, bet ir kelias kitas pjeses, dėl ko režisierius buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos.

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, PPPP mato tik tai, ką tendencingai nori pamatyti, ir nemato to, kas netelpa į jos iš anksto sukonstruotą schemą. Galima tik užjausti ją ir jos  amžininkus, kad jiems neteko patirti to nepaprasto jaudulio, patriotinių jausmų pakilimo ir … vienybės su kitais žiūrovais jausmo, kai visa salė po paskutiniojo „Mažvydo“ veiksmo atsistojusi plodavo ir skanduodavo „Lie-tu-va“! Gal kaip tik tada ir prasikalė pirmieji želmenėliai tos vienybės, Tautos vienybės, kuri galiausiai atvedė į „Sąjūdį“ ir „Sąjūdžio“ pergalę?

Tačiau Sąjūdžiui PPPP ne mažiau alergiška, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kūrybai, ir viskam, kas pavadinama Lietuvos vardu.

Bet ar solidu diplomuotai mokslininkei savo nežinojimą ir tendencingumą pristatinėti kaip kažkokią ypatingą išmintį?

Kažkur skaičiau, kad meškos, kurioms teko susidurti su žmonėmis, mano, kad žmonės gyvena medžiuose. Puikus klaidingos išvados pavyzdys, esant nepriekaištingai logikai. Bet – ši logika nepriekaištinga tik tuo atveju, jei į pasaulį žiūrėsime meškos akimis. O kadangi mes į pasaulį žiūrim savo, žmonių akimis, tad išvadas, išplaukiančias iš meškos logikos, skelbiame esant klaidingomis.

Pamėginkime meškos logiką palyginti su Putinaitės samprotavimais apie Just. Marcinkevičių, Dainų šventes, Rumšiškių muziejų ir t.t., ir paaiškės, kad pilkoji pelytė samprotauja kaip rudoji meška, visus sovietmečio kūrėjus, mokslininkus, gražias šeimas sukūrusius, gerus vaikus  išauginusius ir Sąjūdžio pergalę laimėjusius žmones laikydama kažkokiais beverčiais, vos ne nusikaltėliais.

Atleisk, Viešpatie, tiems, kurie jos svaičiojimus priima kaip įžvalgas.

Kai kam blaiviau mąstančiam netgi atrodo, kad PPPP norėtų „uždrausti“ visus sovietmečio žmones, uždrausti viską, ką jie sukūrė, padarė, pastatė. Savo maniakišku užsispyrimu ir neišrankumu priemonėms, kurias naudoja siekdama sumenkinti, apdergti tautos akyse jos mylimiausią poetą ir mėgstamiausius tautinės kultūros reiškinius, N.Putinaitė primena R. Vanagaitę.

Jau išaiškėjo, koks demonas yra užvaldęs Vanagaitės mintis ir plunksną. O koks demonas viešpatauja PPPP galvoje?

Daug kam Putinaitė siejasi su kaimyninės valstybės lyderiu, irgi PPPP. Žinoma, galima įžvelgti bendrumą tame, kad abiem patinka griauti, o tai, ką jie mėgina „sukurti“, džiugina tik negausų būrelį panašių į juos maniakų.

Tenka pripažinti, jog kai kurie žmonės niekaip negali priimti pasaulio, tokio, koks jis yra. Matyt, todėl, kad neranda jame savo vietos. O neturėdami galios jį perkurti, trūks plyš siekia jį perrašyti. Būtent tuo ir užsiima abu PPPP, Putinas ir Putinaitė.

Putinaitė, siekdama ištrinti iš lietuvių literatūros, ir apskritai iš kultūros tokį dvasios ir talento milžiną, kaip Just. Marcinkevičius, pavojingai klibina visą moderniosios, XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių kultūros statinį.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Beje, pavyduoliai vidutinybės – ne vien šių laikų  produktas.

Prasidėjus pirmosios Lietuvos respublikos trečiajam dešimtmečiui, talento stokojantys grafomanai mėgino versti iškiliausią poetą Maironį nuo to postamento, ant kurio jį buvo užkėlusi tauta. Nepavyko.

O Just. Marcinkevičių nesusipratusiu nacionalistu prieš pat Perestrojką Maskvos laikraštyje „Sovetskaja kultūra“ buvo apšaukę komunistuojantys rašeivos.

Vidutinybės visais laikais nemėgo talentingųjų ir nuožmiai su jais kovojo ir tebekovoja. Bet kas liks iš kultūros, jei ją leisime „ravėti“ neišmanėliams?

Umberto Ecco yra pasakęs, jog kultūra, nesugebanti atsirinkti iš to, ką saugome kaip praėjusių amžių palikimą, gali tapti visiška kultūros priešingybe.

Molis talentingo puodžiaus rankose tampa nuostabiais daiktais. Molis galvoje – substancija, iš kurios niekas nepajėgus nulipdyti ką nors geresnio. Kitaip sakant – kiaulystė, ir tiek.

2020.01.22; 06:34

maceina_antanas

Nei trėmė, nei šaudė, nei badu marino…

Nusimetę okupanto priespaudą nesupratome, kokie pavojai tyko veržiantis “į Europą”. Daugelis nesupratome. Kaip drugeliai plasnojome šviesos, ugnies link – ir apsvilome sparnelius. Tie, kurie suprato, pavyzdžiui, intelektualas Romualdas Ozolas, nedžiūgavo, kalbėjo ir rašė apie iškilsiančius pavojus.

Bet mes jų įspėjimų negirdėjome, nepaisėme. Kaip bus gera Europos Sąjungoje! Dabar tą gerovę ir turime. Kitos išeities neturėjome, su tuo sutinka net euroskeptikai; reikėjo “stoti”, bet tuo pačiu reikėjo pasirūpinti ir saugikliais. Kur tau! Į išsvajotą ateitį žiūrėjome pro ružavus akinius – kokie čia dar saugikliai! Viskas ten gerai, gražu, geriau ir gražiau nei namie. Ir jaunimą, mokyklas atidavėme į liberalų, kosmopolitų, komunistinės nomenklatūros rankas. Ir ėmėme mėgdžioti, kopijuoti, plagijuoti išsigimstančią Europą.

Continue reading „Asmuo ir istorija“