Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ar tikrai visuomet privalu išklausyti antrąją pusę? Nutinka ir taip, kad tiesa akivaizdi be gilesnių analizių.

Jūsų dėmesiui – iškalbingas pavyzdys. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia, jog 1989-aisiais metais Rusijoje oficialiai pasmerktą Molotovo – Ribentropo paktą rusai vėl traktuotų kaip „didžiulį gėrį“. Baltijos šalių ir Lenkijos parlamentarai nedelsiant paprašė, jog Rusija liktų principinga – nesiliautų smerkusi 1939-aisiais slapta pasirašyto Molotovo – Ribentropo pakto.

Lietuvos spaudoje gausu mūsų politikų ir istorikų perspėjimų, koks bjaurus V.Putino sumanymas – slėpti, teisinti juoduosius istorijos puslapius.

Taip, Rusijos prezidentas neteisus, liaupsindamas Molotovo – Ribentropo parašais paženklintą nepriklausomų šalių okupaciją. Teisūs tie, kurie jį kritikuoja dėl žiūrėjimo į istoriją Stalino akimis (omenyje turima V.Putino publikacija „The real Lessons of the 75th Anniversary of War II“). Kremlių kritikuojantys tikrai neprivalo suteikti galimybės V.Putinui teisintis. Būtume tiesiog kvaili, jei Rusijos prezidentą smerkiantiems autoriams priekaištautume, kodėl jie nesiteikia išklausyti „kitos nuomonės“. Esama atvejų, kai daug kas akivaizdu be “antrųjų pusių”. Lietuviams tokia tema tapę Lietuvos ir Rusijos santykiai. Čia mūsų nesuklaidinsi peršant legendas apie „savanorišką įstojimą“.

Tačiau egzistuoja situacijų, kada pravartu išgirsti „antrosios pusės“ argumentus. Atsargiai elgtis patartina tuomet, kai analizuojami Lietuvai tolimi, Lietuvai mažai žinomi karai, sukilimai, incidentai. Priešingu atveju galima nusišnekėti – tapti panašiais į akivaizdžiausias tiesas neigiantį Kremliaus bosą.

Šis straipsnis – bandymas apžvelgti keletą lietuviškų nesusipratimų.

Ką Austėja Landsbergienė žino apie „HAMAS“

Austėja Landsbergienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pavyzdžiui, Austėja Landsbergienė, konservatorių partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona, viešame laiške „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio elgesį palygino su „teroristine organizacija HAMAS“.

Niekuomet neapsivers liežuvis smerkti vaizdingų palyginimų.

Ir vis tik pasiteiravus, ką ši ponia išmananti apie Hamas, vargu ar išgirstume rišlų, dalykišką komentarą. Greičiausiai paaiškėtų, jog ponia nieko nenutuokianti apie HAMAS. O jei neišmananti, vadinasi, neturinti moralinės teisės svaidytis vaizdingais palyginimais. Ir vis tik svaidosi…

Kokį atskaitos tašką pasirinksime?

Nūnai šv. Sofijos soborą (Hagia Sophia) turkai vėl oficialiai įteisino esant mečete. Pasipylė kaltinimų, girdi, taip elgtis nederėjo. Turkiją barančiųjų atsirado ir Lietuvoje. Tik ar Turkija nusižengė padorumui ir moralei? Juk Šv. Sofijos soboras mečete tapo ne šiandien, ne vakar, o labai labai labai seniai – 1453 metais, po Stambulo užkariavimo. Ar išmintinga XXI amžiaus atstovams sutelkti dėmesį, sakykim, į XIII amžių, kada soboras dar nebuvo mečete? Jei mums svarbiausia, kas dėjosi prieš penkis šimtmečius, tai tada privalome pripažinti, jog ir Europa prieš penkis amžius nebuvo šventoji – kiek ten neteisėtai pastatytų bažnyčių?

Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo totoriška mečetė

Paminklinė lenta skelbia, kad čia kadaise stovėjo totoriška mečetė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Prisiminkime 1968-uosius, kai sovietų valdžia sostinės Lukiškių aikštėje nugriovė totorišką mečetę. Be abejo, lietuviai dėl šio vandalizmo niekuo dėti. Jei tuomet būtume gyvenę laisvoje valstybėje, niekas mečetės nė pirštu nepaliestų. Tačiau jei atidžiai analizuojame, kur ir kada netinkamai pasielgė musulmonai, susimąstykime apie savąją pareigą. Pilkos, vos įžiūrimos paminklinės lentelės ant namo sienos ir mažytės Mečetės vardu pavadintos gatvelės vargu ar užtenka atitaisant musulmonams padarytą skriaudą. Juolab kad toji skriauda – ne penkių šimtmečių senumo.

Ką žinome apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Šokiruojančių atvejų, kuomet ne vien žurnalistai ir politikai, bet ir profesionalūs Lietuvos istorikai neįsiklauso į svarbius oponentų argumentus analizuojant sudėtingas praeities temas, – gausu.

Štai vienas Lietuvos istorikas svarsto, ar ne per mažai Lietuva sužinojo apie Holokaustą per pastaruosius 30 metų? Nuoširdus dėmesys žydų kančioms – sveikintinas elgesys. Tačiau vis tiek trūksta antrosios pusės – ką per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva sužinojo apie dušanskių ir raslanų nusikaltimus? Gal žydų tautybės žmonių nusikaltimai – ne nusikaltimai? Šios dvi tarsi skirtingos temos vis tik vadintinos Siamo dvyniais. Viena kitą išryškina, papildo, viena be kitos negali gyventi…

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas

„Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo“. Taip skelbiama dar vienoje viešojoje erdvėje pasirodžiusioje publikacijoje. Tikrų tikriausia tiesa. Nei Lietuvos valstybė, nei lietuvių tauta neatsakinga už Holokaustą. Kai Lietuvoje buvo žudomi žydai, Lietuvos nebuvo. Tai – Vokietijos atsakomybė.

Tačiau ir vėl pasigendu antrosios Siamo pusės: jei kruopščiai registruojame lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones, jei svarstome, ar negalėjome turėti dar daugiau nūnai Pasaulio teisuoliais pavadintų lietuvių, kodėl neklausiame, kur dūlo sąrašai sovietinių žydų, kurie gelbėjo KGB kalėjimuose kankinamus ar į Sibirą tremiamus lietuvius? Ar įmanoma objektyvi istorijos analizė, jei priekabiai analizuojame vien į pavojingą padėtį patekusių lietuvių elgesį?

Turkiškas motyvas  

Jei reikėtų įvardyti, kada mes – tendencingiausi, pasakyčiau, jog tuomet, kai puolame analizuoti, ką netinkamo per pastarąjį šimtmetį nuveikė turkai. Visuomeninio leidinio statusą turinčiame LRT portale šių metų gegužės 6-ąją pasirodė Zigmo Vitkaus tekstas „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Drįstu manyti, kad tai – vienas iš ryškiausių vienpusiškumo pavyzdžių. Skaitant šią publikaciją atrodė, kad pats straipsnio autorius savo akimis bus matęs, kas dėjosi 1915-aisiais tuometinėje Osmanų imperijoje.

Nė kiek nenuostabu, kad, neapsikentęs autoriaus tendencingumo, į LRT atviru laišku netrukus kreipėsi Lietuvoje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas.

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvusios Osmanų imperijos istorija, man regis, – būtent tas atvejis, kada privalu įsiklausyti ir į turkų, ir jų poziciją palaikančių europiečių, amerikiečių nuomonę. Tik Lietuva kažkodėl į Turkijos praeitį užsispyrusi žvelgia vien Armėnijos akimis.

Jei prisimename 1915-aisiais armėnus ištikusias nelaimes, kodėl nenorime girdėti apie 1915-aisiais žuvusius turkus? Juk šios dvi temos – susipynusios tarsi broliai dvyniai. Viena be kitos – nė žingsnio.

Prisipažinsiu, diskutuoti su Armėnijos pusę aklai palaikančiais žurnalistais, istorikais, politikais – sunku. Jie nieko nenori girdėti apie turkiškus argumentus. Jau keletą sykių pasakojau, kaip Lietuvos Mokslų Akademija įsileido Armėnijos ambasadorių, kad šis, į pagalbą pasitelkęs turkų kilmės istoriką, prisimintų krauju paženklintus 1915-uosius. O štai Turkijos ambasadoriui ir jo pakviestiems istorikams durys paskutinę akimirką užsivėrė.

Turkija niekad nepripažino Lietuvos okupacijos

Jei į Mokslų Akademiją savo tiesas išdėstyti būtų veržęsi, sakykim, V.Putino atstovai, – MA vadovus ne tik suprasčiau, bet ir pateisinčiau.

Tačiau Turkija – ne Rusija. Turkija mūsų niekad nebuvo okupavusi. Ji visąlaik griežtai laikėsi Lietuvos okupacijos nepripažinimo politikos. Ir tuomet, kai mus teriojo carinė Rusija, ir tuomet, kai mus engė sovietų imperija. Oficiali Ankaros valdžia niekad niekada neabejojo, gal vis tik mes patys, savo noru, 1940-aisiais įstojome į SSRS, niekad nevadino mūsų žydšaudžiais, niekad neplatino Algirdo Paleckio nesąmonių, esą 1991-ųjų sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Kai tapome pilnateisiais NATO nariais, šiam kariniam Aljansui priklausančios Turkijos kariniai naikintuvai saugojo mūsų oro erdvę.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Taigi mes labai keistai dėkojame Turkijai – Seime priimame vienpusiškas rezoliucijas, smerkiančias kaltus už „armėnų tautos genocidą“, neįsileidžiame į Mokslų Akademiją Turkijos ambasadoriaus, kiekvienais metais lietuviškoje žiniasklaidoje prirašome tendencingų publikacijų, kurių autoriai į Osmanų imperijos praeitį spokso tarsi iš Jerevano. Skirtingai nei Armėnija, Turkija atidarė savuosius archyvus – turkai kviečia analizuoti jų dokumentus. Bet Lietuva elgiasi atvirkščiai – ji apsimeta, kad jai viskas senų seniausiai aišku ir be kruopščių tyrimų Stambulo ir Ankaros archyvuose.

O juk net termino „armėnų genocidas“ nevertėtų laikyti korektišku. Žodis „genocidas“ įtvirtintas 1948-ųjų metų gruodžio 9-ąją Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje, kuri oficialiai įsigaliojo tik 1951-aisiais. Tad taikyti šį apibrėžimą derėtų vėlesniems nei 1948-ųjų įvykiai. Vartoti atgalios – nedera. Tačiau šis terminas puikuojasi net mūsų straipsnių pavadinimuose.

Finansiniai ir moraliniai honorarai

Taip pat verta klausti, ar tikrai per pirmąjį pasaulinį karą žuvo pusantro milijono armėnų? Štai 1918-aisiais metais leidinyje „Encyclopedia Britanica“ teigta, jog buvo nužudyta 600 tūkst, armėnų. 600 tūkst. žuvusiųjų – vis tiek labai daug. Būtų ciniška neigti armėnus tąsyk patyrus didelę bėdą. Anuomet įvykiai išties klostėsi siaubingai. Bet ar korektiška klausti, kiek žuvo armėnų ir nė neužsiminti, kiek gi tuomet nuo ligų, bado, troškulio ir karinių išpuolių žuvo turkų tautybės vyrų, moterų, vaikų, senelių? Badas, ligos, troškulys, kariniai susirėmimai 1915-aisiais šienavo ne vien armėnus. Tuo tragišku laikotarpiu gyvybių neteko apytikriai 3-4 mln. įvairių religinių konfesijų Osmanų imperijos valdinių. Turkų anuomet žuvo kur kas daugiau…

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

Armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, neseniai rusų kalba išleidęs sensacingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“, mūsų leidiniui, duodamas interviu, tvirtino: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“

Kada ir kodėl?

Kita ne mažiau svarbi tema – kokia buvo armėnų laikysena iki prasidedant deportacijoms?

Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai. Slaptai.lt nuotr.

2010 metais lietuvių kalboje išleistoje brošiūroje „Armėnų pretenzijos ir istoriniai faktai“ rašoma: „Daugelis šių partizaninių dalinių, ginkluotų šautuvais ir amunicija, kuriuos metų metus kaupė ir slėpė armėniškose bei misonieriškose bažnyčiose ir mokyklose, puolė osmanų tiekimo punktus, nes šitaip siekė papildyti savo ginkluotę ir neleisti jai patekti į osmanų kariuomenės, skubėjusios pasitikti didžiulę rusų kariuomenę, rankas. Praėjus keliems mėnesiams nuo karo pradžios, šie armėnų partizanai, artimai koordinuodami savo veiksmus su rusais, surengė siaubingus išpuolius prieš Rytų Turkijos miestus, miestelius bei kaimus ir negailestingai žudė jų gyventojus. Tuo pat metu jie vykdė sabotažo kampaniją prieš Osmanų imperiją: ardė kelius ir tiltus, puldinėjo gurguoles, darė viską, kas tik įmanoma, kad palengvintų rusiškąją okupaciją (…). Nuo armėnų žiaurumo nukentėjo ne tik turkai ir musulmonai. Armėnų partizanai niekada nebuvo pamiršę, kad graikai ir žydai neparėmė jų revoliucinių pogromų, todėl Trabzone ir jo apylinkėse išžudė tūkstančius graikų, o Hakaryje surengė žydų skerdynes“.

Vano sukilimas

Skaitant lietuviškoje spaudoje paskelbtus proarmėniškai nusiteikusių istorikų straipsnius apie 1915-ųjų mėsmalę Osmanų imperijoje, nesiliauju stebėjęsis, kaip galima analizuoti tuos laikus ir nutylėti buvus, pavyzdžiui, Vano sukilimą? Šiuo metu skaitau rusų kalba 2018-aisiais išeistą amerikiečių ir turkų istorikų veikalą „Armėnų sukilimas Vane“. Labai įdomi knyga.

Armėnų sukilimas Vane. Slaptai.lt nuotr.

1915-ųjų kovo mėnesį Rusijos kariuomenė pajudėjo Vano link, šiame mieste ir jo apylinkėse gyvenę armėnai balandžio 11-ąją pradėjo visuotinį sukilimą. Siekdami užtikrinti rusams greitą ir lengvą pergalę, jie mieste ir jo apylinkėse pradėjo skersti turkus.

Argi ši detalė nėra svarbi?

Amerikiečių istorikų ir mokslininkų pareiškimas

O kaip galima nutylėti JAV akademinės bendruomenės atstovų 1985-aisiais gegužės 19 dieną JAV Atstovų rūmų nariams nusiųstą laišką, kuriame, be kita ko, tvirtinama: „… kalbėdami apie kaltinimus “genocidu“ nė vienas iš žemiau pasirašiusiųjų nenori sumekinti armėnų patirtų kančių. Tačiau mes esame įsitikinę, kad šis reiškinys negali būti nagrinėjamas atskirai nuo tų kančių, kurias patyrė regiono musulmonai. Iki šiol surinkta daug informacijos, bylojančos apie Pirmojo pasaulinio karo metais vykusius rimtus karinius bendruomenių konfliktus (vykdytus nereguliarių musulmonų ir krikščionių pajėgų), apsunkintus ligų, bado, kančių ir žudynių Anatolijoje bei gretimose teritorijose“.

Šį pareiškimą pasirašė 67-eri JAV universitetų ir institutų profesoriai, istorikai, analitikai. Bet ar Armėniją aklai palaikantys Lietuvos istorikai savo publikacijose bent užsimena apie tai?

Aramo Andoniano klastotė

Lietuviškoje spaudoje nerasite informacijos ir apie tuos Vakarų ekspertus, kurie įsitikinę, jog tuometinės Osmanų imperijos aukšto rango pareigūnui Talat Pašai priskiriami laiškai, neva teigiantys, esą oficiali Stambulo politika – išnaikinti armėnus, – tėra pigi, primityvi Aramo Andoniano klastotė.

Kiek Europoje nužudyta turkų diplomatų?

Nedera lietuviams apsimesti nieko negirdėjus ir apie armėnų teroristus. Nepaneigsi: 1973 – 1986 metais įvairios terorstinės armėnų organizacijos Dašnakcutiun, Asala, Gnčak ir dar daugelis į jas panašių prisiėmė atsakomybę už apytikriai 200 išpuolių prieš Turkijos diplomatines ir nediplomatines įstagas bei 58 turkų ir kitų tautybių asmenų žmogžudystes (įskaitant 34 Turkijos diplomatus). Omenyje turimi išpuoliai, surengti Europoje, JAV, Australijoje.

Sidnėjuje nužudytas turkų konsulas Šarykas Aryjakas
Armėnų teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Štai tas sąrašas…

PASIKĖSINIMAS SANTA BARBAROJE: Los Anžele nušauti Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Mehmet Baydar ir vicekonsulas Bahadir Demir (Santa Barbara, Kalifornija, JAV, 1973 sausio 27).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Danis Tunaligil (Viena, Austrija, 1975 spalio 22).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadorius Ismail Erez ir vairuotojas Tal’p Yener (Paryžius, Prancūzija, 1975 spalio 24).

PASIKĖSINIMAS BEIRUTE: nužudytas Turkijos Respublikos Pirmasis Sekretorius Oktar Cirit (Beirutas, Libanas, 1976 vasario 16).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: nužudytas Turkijos Respublikos Ambasadorius Taha Carim (Roma, Italija, 1977 birželio 9).

PASIKĖSINIMAS MADRIDE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasadoriaus žmona Necla Kuneralp, Taha Carim ir į pensiją išėjęs Ambasadorius Besir Balcioglu (Madridas, Ispanija, 1978 birželio 2).

PASIKĖSINIMAS HAGOJE: Hagoje nušautas Turkijos Respublikos ambasadoriaus sūnus Ahmet Benler (Haga, Olandija, 1979 spalio 12).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados turizmo klausimams patarėjas Yilmaz Colpan (Paryžius, Prancūzija, 1979 gruodžio 22).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudyti Turkijos Respublikos Ambasados administracijos atašė Galip Ozmen ir jo dukra Nesl’han Ozmen (Atėnai, Graikija, 1980 liepa 31).

PASIKĖSINIMAS SIDNĖJUJE: nužudyti Turkijos Respublikos Generalinis Konsulas Sarik Ariyak ir apsaugos darbuotojas Engin Sever (Sidnėjus, Australija, 1980 gruodžio 17).

PASIKĖSINIMAS PARYŽIUJE: nužudyti Turkijos Respublikos ambasados darbo klausimams patarėjas Resat Morali ir religijos klausimams patarėjas Tecell’ Ari (Paryžius, Prancūzija, 1981 kovo 4).

PASIKĖSINIMAS ŽENEVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinio Konsulato sekretorius Mehmet Savas Yerguzun (Ženeva, Šveicarija, 1981 birželio 9).

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

ĮSIVERŽIMAS PARYŽIUJE: įsiveržta Paryžiuje į Turkijos Respublikos Generalinį Konsulatą, sužeistas Generalinis konsulas Kaya Inal ir nužudytas apsaugos darbuotojas Cemal Ozen (Paryžius, Prancūzija, 1981 rugsėjo 24).

PASIKĖSINIMAS LOS ANDŽELE: nužudytas Turkijos Respublikos Generalinis konsulas Kemal Arikan (Los Anželas, JAV, 1982 sausio 28).

PASIKĖSINIMAS BOSTONE: nužudytas Turkijos Respublikos garbės konsulas Orhan Gunduz (Bostonas, JAV, 1982 gegužė 4).

PASIKĖSINIMAS LISABONOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Erkut Akbay ir jo žmona Nadide Akbay (Lisabona, Portugalija, 1982 birželio 7).

PASIKĖSINIMAS OTAVOJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados karinis atašė (Otava, Kanada, 1982 rugpjūčio 27).

PASIKĖSINIMAS BURGASE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijo atašė Bora Suelkan (Burgasas, Bulgarija, 1982 rugsėjo 9).

PASIKĖSINIMAS BELGRADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasadorius Galip Balkar ir sužeistas vairuotojas Necati Kaya (Belgradas, Jugoslavija, 1983 kovo 9).

PASIKĖSINIMAS BRIUSELYJE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Dursun Aksoy (Briuselis, Belgija, 1983 liepos 14).

ĮSIVERŽIMAS LISABONOJE: įsiveržta į Turkijos Respublikos ambasados rezidenciją; nužudyti patikėtinio žmona Cahide Mihcioglu ir vienas Portugalijos policininkas; užsienio reikalų patikėtinis Yursev Mihcioglu ir jo sūnus Atasay Mihcioglu – sužaloti (Lisabona, Portugalija,1982 liepos 27).

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

PASIKĖSINIMAI TEHERANE: surengta ataka prieš Turkijos Respublikos amabsados darbuotojus (Teheranas, Iranas, 1984 balandžio 28 ir kovo 27-28).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: nužudytas Turkijos Respublikos amabasados darbo klausimams patarėją pavaduojantis Erdogan Ozen (Viena, Austrija, 1984 birželio 20).

PASIKĖSINIMAS VIENOJE: JungtiniųTautų biure nužudytas diplomatas Evner Ergun (Viena, Austrija, 1984 lapkričio 19).

PASIKĖSINIMAI ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados spaudos atašė pavaduotojas Cetin Gorgun (Atėnai, Graikija, 1991 spalio 7).

Armėnijoje dunkso paminklas armėnų teroristui Teilirianui

PASIKĖSINIMAS BAGDADE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados administracijos atašė Caglar Yucel, o komunikacijos specialistas Huseyin Kerimoglu – sužeistas (Bagdadas, Irakas, 1993 gruodžio 11).

PASIKĖSINIMAS ATĖNUOSE: nužudytas Turkijos Respublikos ambasados antrasis patarėjas Omer Haluk S’pahioglu (Atėnai, Graikija, 1994 liepos 4).

IŠPUOLIS BERNE: pasikėsinta nužudyti Turkijos Respublikos ambasadorių Dogan Turkmen (Bernas, Šveicarija, 1980 vasario 6).

PASIKĖSINIMAS VATIKANE: sužeisti Turkijos Respublikos ambasadorius Vecdi Turel ir apsaugos darbuotojas Tahs’n Guvenc (Roma, Italija, 1980 balandžio 17).

IŠPUOLIS PARYŽIUJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados spaudos patarėjas Selcuk Bakkalbasi (Paryžius, Prancūzija, 1980 rugsėjo 26).

SPROGIMAS PARYŽIUJE: į Turkijos Respublikos finansų patarėjo automobilį padėtas sprogmuo (Paryžius, Prancūzija, 1981 sausio 13).

IŠPUOLIS OTAVOJE: sužalotas Turkijos Respublikos ambasados prekybos patarėjas Kemalett’n Gungor (Otava, Kanada, 1982 balandžio 8).

ĮSIVERŽIMAS OTAVOJE: Teroristų įsiveržimas į Turkijos Respublikos ambasadą; Ambasadorius Coskun Kirca – sužalotas, o Kanados policininkas – nužudytas (Otava, Kanada, 1985 kovo 12).

Civilizuotas pasaulis turėtų dėkoti turkams, kad šie neatsakė tuo pačiu – nepuolė keršyti, nesivadovavo principu „akis už akį“, „dantis – už dantį“.

Lietuva – tarp tų nepadėkojusiųjų. Žvelgdami į turkų istoriją mes panašiai elgiamės kaip Kremliaus vadovas, analizuodamas Baltijos šalių praeitį – nenorime matyti visų pusių, visų detalių, visų argumentų.

2020.07.28; 07:00

Stambulo Šv. Sofijos soboras. EPA – ELTA nuotr.

Graikija pasmerkė Turkijos sprendimą paversti Stambulo Šv. Sofijos soborą iš muziejaus mečete. Anot Atėnų, tai silpnumo ženklas ir visa Graikija liūdi dėl kontroversiško sprendimo, informuoja AFP.
 
„Tai, kas šiandien vyksta Stambule, yra ne galios demonstravimas, bet silpnybės pripažinimas“, – sakė Graikijos premjeras Kyriakos Mitsotakis.
 
Anot jo, pastato pavertimas mečete nesumažins šio kultūros paveldo objekto pasaulinės svarbos.
 
„Šv. Sofijos soboras dabar yra mūsų širdyse labiau nei bet kada, ypač mūsų, krikščionių ortodoksų. Jis yra ten, kur plaka mūsų širdys“, – pabrėžė Graikijos premjeras.
 
Penktadienį tūkstančiai musulmonų, tarp jų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, dalyvavo apeigose Šv. Sofijos sobore po to, kai jis iš muziejaus virto mečete.
 
Šeštadienį Turkija užsipuolė Graikiją dėl premjero išreikštos kritikos.
 
Turkijos užsienio reikalų ministro atstovas spaudai Hami Aksoyus pareiškė, kad Graikijos reakcija į Sofijos soboro virsmą mečete „dar kartą pademonstravo Graikijos priešiškumą islamui ir Turkijai“.
 
Jis pasmerkė Turkijos vėliavą Salonikuose sudeginusių graikų veiksmus ir apkaltino Graikijos valdžią „kiršinant žmones priešiškais pareiškimais.“
 
UNESCO pasaulio paveldo sąraše esantis pastatas buvo pagrindinė Bizantijos imperijos katedra iki 1453 m., kai Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį ir perdarė bažnyčią į mečetę.
 
1934 m. Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas nurodė, kad pastatas turi tapti muziejumi. Tačiau 2020 m. liepą Turkijos teismas priėmė sprendimą, kad pastatas į nekilnojamojo turto registrą turi būti įtrauktas kaip mečetė. Joje penktadienį pradėta rengti religines apeigas.
 
Penktadienio vidurdienį visos bažnyčios Graikijoje skambino varpais, o jų vėliavos buvo nuleistos iki pusės taip protestuojant prieš Turkijos veiksmus, kuriuos Atėnų bei visos Graikijos arkivyskupas Jeronimas įvardino „bedievišku išniekinimo aktu.“
 
„Šiandien gedulo diena visiems krikščioniams“, – sakė arkivyskupas Jeronimas.
 
Tuo metu partijos „Naujoji demokratija“ atstovas Constantinos Bogdanos pareiškė, kad „tai ne gedulo diena, bet diena, atskleidusi Turkijos augančią agresiją.“
 
R. T. Erdogano siekį Šv. Sofijos soborą paversti mečete sukritikavo Jungtinės Tautos ir Rusija bei pasmerkė popiežius Pranciškus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.26; 05:24

Pamaldos prie Šv. Sofijos soboro. EPA-ELTA nuotr.

Aukštas pareigas užimantis ES pareigūnas penktadienį pasmerkė Turkijos sprendimą paversti Šv. Sofijos soborą Stambule mečete ir įspėjo, kad Ankara kenkia savo santykiams su Europa.
 
„Kaip graikas, esu gana pasipiktinęs. Jaučiuosi gana piktas dėl to“, – teigė Europos Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas.
 
Vicepirmininko komentarai pasirodė po to, kai penktadienį mečete paverstame Šv. Sofijos sobore buvo surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus, anksčiau šį mėnesį panaikinus soboro muziejaus statusą.
 
„Manau, kad Turkija tam tikru metu turėtų nuspręsti, kokia turėtų būti jų geopolitinė pozicija ir į ką jie nori lygiuotis ateityje“, – teigė M. Schinas.
 
„Ar Turkija norės dirbti kartu su ES ir remtis Europos vertybėmis? Ir, jei taip, tai, kas šiandien vyksta su Sofijos soboru, tikrai yra blogas pradinis taškas“, – pridūrė vicepirmininkas.
 
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete. Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
 
Soboras 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.25; 05:00

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios pamaldos. EPA-ELTA nuotr.

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Stambule penktadienį surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus.
Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios musulmoniškos pamaldos. EPA-ELTA nuotr.
 
Šv. Sofijos soboras 1934 metais buvo paverstas muziejumi. Soborą, kuris 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kasmet aplankydavo milijonai turistų.
 
Šių metų liepos 10 dieną Turkijos aukščiausiasis administracinis teismas panaikino soboro muziejaus statusą ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nurodė, kad nuo liepos 24 dienos čia bus rengiamos musulmonų pamaldos. Sprendimą paversti soborą mečete sukritikavo tiek religiniai, tiek politiniai pasaulio lyderiai.
 
1 500 metų senumo statinyje penktadienį susirinko daugybė žmonių, tarp jų ir prezidentas R. T. Erdoganas. Prezidentas prieš prasidedant pamaldoms padeklamavo kelias eilutes iš Korano.
Stambulo gyventojai džiaugiasi. EPA – ELTA nuotr.
 
Prezidentą į pamaldas atlydėjo kabineto nariai, tarp kurių R. T. Erdogano žentas Beratas Albayrakas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 15:30

Popiežius Pranciškus sekmadienį pareiškė „labai sielvartaująs“ dėl Turkijos sprendimo paversti Sofijos soborą Stambule mečete.
„Galvoju apie Sofijos soborą. Labai sielvartauju“, – teigė popiežius.
 
Tai pirmoji Vatikano reakcija į Turkijos sprendimą, kuris sulaukė tarptautinės kritikos.
 
Praėjusį penktadienį Turkijos teismas panaikino nuo 1935 metų galiojusį soboro muziejaus statusą. Į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktas Sofijos soboras dabar galės būti naudojamas musulmonų pamaldoms. Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano teigimu, pamaldos musulmonams prasidės nuo liepos 24 dienos.
 
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete.
 
Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.13; 00:30

Jungtinės Valstijos penktadienį pareiškė esą „nusivylusios“ Turkijos sprendimu paversti Bizantijos laikų monumentą Sofijos soborą mečete ir paragino visiems lankytojams suteikti vienodą prieigą.
 
„Esame nusivylę Turkijos vyriausybės sprendimu pakeisti Sofijos soboro statusą“, – sakė Valstybės departamento atstovė Morgan Ortagus.
„Mūsų žiniomis, Turkijos vyriausybė išlieka įsipareigojusi prie Sofijos soboro suteikti prieigą visiems lankytojams, tad mes nekantraujame išgirsti Sofijos soboro priežiūros planus, siekiant užtikrinti, kad jis visiems išliktų prieinamas be trukdžių“, – pridūrė ji.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad liepos 24 dieną į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktame statinyje vyks musulmonų pamaldos.
 
Daugybę turistų pritraukiantis Sofijos soboras Bizantijos imperijos gyvavimo laikais buvo pastatytas kaip bazilika, tačiau po to, kai 1453 metais Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį, jis buvo paverstas mečete.
 
Turkijos prezidentas ėmėsi veiksmų nepaisydamas to, kad apie religijos laisvę neretai kalbantis JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo NATO sąjungininkei paskelbė atvirą kreipimąsi.
 
Praėjusią savaitę paskelbtame pranešime M. Pompeo soboro muziejaus statusą pavadino „pavyzdiniu“ Turkijos „įsipareigojimu gerbti religijų tradicijas ir įvairialypę šalies istoriją“, ir teigė, kad pokyčiai rizikuoja „sumenkinti šio nuostabaus statinio palikimą.“
 
Demokratų partijos kandidatas į prezidentus Joe Bidenas penktadienį taip pat pareiškė, kad labai apgailestauja dėl Turkijos sprendimo.
 
J. Bidenas paragino R. T. Erdoganą sprendimą atšaukti „ir vietoje to palikti šios vertingos vietos muziejaus statusą, visiems užtikrinant vienodą prieigą.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 11:00

Mečetė. Gazachas. Azerbaidžanas. Slaptai.lt foto

1,6 mlrd. pasaulio musulmonų neįprastomis sąlygomis pradeda pasninko mėnesį ramadaną. Dėl koronaviruso pandemijos daugelyje šalių uždarytos mečetės, uždrausti susibūrimai.
Mečetė Gazache. Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
 
„Skaudu pradėti šį mėnesį tokiomis aplinkybėmis, kai mums negalima kartu melstis mečetėse“, – sakė Saudo Arabijos karalius Salmanas, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra SPA. Šioje karalystėje yra abi švenčiausios islamo vietos – Meka ir Medina.
 
Ketvirtadienio vakarą pasirodžius jaunam Mėnuliui, daugelis arabų šalių ramadaną pradeda penktadienį. Šiais metais pasninkas vyks pandemijos sąlygomis.
 
Paprastai musulmonai ramadano mėnesį, nusileidus saulei, drauge valgo. Tikintieji leidžia laiką mečetėse, kur kartu meldžiasi ir skaito Koraną. Per ramadaną musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos negali valgyti, gerti, rūkyti ir mylėtis.
 
Ramadanas yra vienas penkių islamo stulpų. Jo pradžia varijuoja ir priklauso nuo naujo Mėnulio patekėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.24; 10:43

Didžiosios Britanijos policija teigia, kad incidentas Londono mečetėje, kurio metu peiliu sužalotas vyresnio amžiaus vyras, nėra susijęs su terorizmu. Vyro patirti sužalojimai nekelia pavojaus jo gyvybei.
 
„29 metų amžiaus vyras, kuris, kaip manoma, dalyvavo pamaldose, buvo sulaikytas mečetėje, įtariant pasikėsinimu nužudyti. Šiuo metu nemanoma, kad incidentas susijęs su terorizmu“, – nurodoma Londono policijos pareiškime.
 
Pasak Londono centrinės mečetės, kurioje ir įvyko užpuolimas, užpuoliką sutramdė susirinkę maldininkai, kol į įvykio vietą atvyko policija.
 
Socialinėje žiniasklaidoje paskelbtose nuotraukose iš įvykio vietos matomas ant žemės gulintis baltaodis vyras su raudonos spalvos bluzonu ir policininkai uždeda jam antrankius. Netoli įtariamojo gulėjo nedidelis peilis.
 
Incidento metu sužalotas mečetės tarnautojas – muedzinas. Jo sužalojimai sunkūs, bet pavojaus gyvybei nekelia. Vyras gydomas ligoninėje.
Vieno liudininko teigimu, užpuolikas dūrė aukai į kaklą.
 
 „Taip siaubinga, kad tai turėjo atsitikti, ypač maldos namuose. Mintimis esu su auka ir visais nukentėjusiais“, – reaguodamas į užpuolimą, sakė Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.21; 00:30

Šeštadienį netoli Oslo įsikūrusioje mečetėje įvykusios šaudynės laikomos bandymu įvykdyti teroro aktą, sekmadienį pranešė Norvegijos policija.
Manoma, kad įtariamasis šaulys yra kraštutinių dešiniųjų pažiūrų ir puoselėja antipatiją imigrantams.
 
Įvykio metu nesunkiai sužeistas vienas vyras.
 
Keliais skirtingais ginklais ginkluotas šaulys šeštadienio pavakarę mečetėje Oslo Baerum priemiestyje pradėjo šaudyti, bet buvo įveiktas mečetėje buvusio vyro, kuris dėl to patyrė nedidelių sužalojimų.
 
Praėjus kelioms valandoms po atakos rastas su įtariamuoju susijusios jaunos moters kūnas. Palaikai aptikti name Baerum priemiestyje, kuriame tą pačią dieną ir įvyko šaudynės. Dėl įtartinų mirties aplinkybių policija pradėjo tyrimą dėl galimos žmogžudystės.
 
Policijos pareigūnai teigia bandę apklausti įtariamąjį šaulį, kuris apibūdinamas kaip norvegų kilmės jaunuolis, gyvenantis kaimynystėje. Tačiau šaulys nenorėjo policijai nieko aiškinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.12; 05:00
 
 

Vokietijoje vis daugiau palaikymo susilaukia vadinamasis „mečečių mokestis“, kuris leistų surinktomis lėšomis paremti islamo išpažinėjų maldos namus ir taip sumažinti musulmonų dvasininkų priklausomybę nuo galimai antidemokratinių ir radikalių lėšų šaltinių iš užsienio.

Federalinė Vokietijos vyriausybė tokį mokestį mato kaip „galimą kelią“, remdamasis Vyriausybės atsakymu į parlamento užklausą, praneša laikraštis „Welt am Sonntag“.

Pasak leidinio, kelios iš 16-os Vokietijos federalinių žemių taip pat parėmė tokią idėją, kuri būtų tarsi veidrodinis Vokietijos savanoriško krikščionių „bažnyčios mokesčio“ atspindys.

Vokietijoje jau kurį laiką yra kilęs nerimas dėl užsienio lėšų šaltinių įtakos, daromos mečetėms, o per jas – ir 5 mln. šalyje gyvenančių musulmonų, atvykusių daugiausia iš Turkijos ir arabų šalių.

Apie 900 mečečių Vokietijoje prižiūri Religijos instituto Turkijos ir islamo sąjunga, kuri yra tiesiogiai pavaldi Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Šių mečečių imamai yra išlaikomi Turkijos valstybės, o mečetes prižiūrinti sąjunga sukėlė įtarimą, kad kai kurie jos nariai gali šnipinėti į Vokietiją pabėgusius Turkijos disidentus.

2017 m. viduryje, kai įtampa tarp Vokietijos ir Turkijos buvo ypač paaštrėjusi, du vokiečių ministrai portale „Spiegel Online“ įspėjo, kad R. T. Erdogano „pavojingos ideologijos neturi būti atneštos į Vokietiją per tam tikras mečetes“.

Kitais atvejais atskiros mečetės buvo apieškomos policijos arba uždarytos, nes dvasininkai jose skleidė radikalias islamistines idėjas.

„Welt am Sonntag“ teigimu, kelios federalinės žemės patvirtino, kad musulmonų bendruomenėms Vokietijoje reikia leisti pačioms finansuoti mečečių išlaikymą.

Meklenburgo-Pomeranijos žemės Vidaus reikalų ministerijos atstovai tikino, kad ministerija yra atvira „mečečių finansavimo pagal bažnyčių modelį“ idėjai. Pasak atstovų, tai galėtų sumažinti musulmonų maldos namų priklausomybę nuo užsienio, įskaitant ir „galimos radikalizacijos pavojų“.

Badeno-Viurtembergo žemės vidaus reikalų ministro atstovas pabrėžė grėsmę, kurią kelia išorės poveikis „tikybos turiniui ir politinėms nuomonėms“.

„Blogiausiu atveju, tai gali būti radikalus islamizmas arba antidemokratiniai siekiai“, – sakė atstovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.13; 08:06

Naujosios Zelandijos policija ketvirtadienį baigė mečečių užpuolimo Kraistčerčo mieste aukų identifikavimo procedūrą. Tai pranešė AFP, remdamasi šalies policijos komisaru Mike`u Bushu.

„Galiu paskelbti, kad pastarosiomis minutėmis buvo baigtas visų 50 aukų identifikavimo procesas, visos šeimos gavo pranešimus“, – pareiškė pareigūnas. 

Trečiadienį 21 žuvusiojo palaikai buvo atiduoti artimiesiems, kad šie galėtų juos palaidoti.

Kovo 15 d. Naujosios Zelandijos policijai buvo pranešta apie šaudynes dviejose Kraistčerčo mečetėse, kuriose tuo metu buvo šimtai žmonių. Atskubėję pareigūnai sulaikė tris įtariamuosius, bet kaltinimas dėl užpuolimo buvo pateiktas tik vienam iš jų. Teroro akto aukomis tapo 50 žmonių, dar 50 buvo sužeista.

Šiuo metu užpuolikas – 28 metų australas Brantonas Tarrantas – yra suimtas iki balandžio 5 d. Užpuolimo išvakarėse B. Tarrantas socialiniuose tinkluose paskelbė dokumentą, kurį kovos su terorizmu ekspertai lygina su norvegų nacionalisto Anderso Behringo Breiviko, surengusio masines žudynes 2011 metų liepą, „manifestu“.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.21; 08:40

R. T. Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje. EPA-ELTA nuotr.

Baigdamas savo vizitą Vokietijoje, šeštadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje, informuoja BBC. Kelne tą pačią dieną mitingus surengė ir R. T. Erdogano rėmėjai, ir oponentai.

Baigdamas savo vizitą Vokietijoje, šeštadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Kelne atidarė vieną didžiausių mečečių Europoje.

Pasak prezidento, Kelno mečetė yra taikos simbolis. Jis taip pat padėkojo Vokietijos vyriausybei nepasidavus protestams ir prisidėjus prie islamo šventyklos statybų.

R. T. Erdoganui lankantis Kelne, kur gyvena daug emigravusių turkų, policijos pajėgos buvo ypač sustiprintos.

Trijų dienų prezidento vizitas laikomas prieštaringu, nes Turkijos lyderis viešnagės metu nevengė pakritikuoti jį priimančią šalį. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie 3 milijonus turkų išeivių.

Kelno centrinę mečetę pastatė islamo grupė, palaikanti artimus ryšius su Turkijos valstybe.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 07:00

Baku sėkmingai surengė ketvirtąsias Islamo solidarumo žaidynes. Azerbaidžanas gali džiaugtis sėkminga renginio vadyba, užtikrintu saugumu, puikiu diplomatų darbu ir teigiamais atsiliepimais iš valstybių dalyvių. 

Islamo solidarumo žaidynės – 2017, sėkmingai surengtos Azerbaidžane

Sporto varžybos – brangi, bet solidi reklama, šįkart, Rytams, kaip akcentavo Azerbaidžano atstovai.

Religija ne pati svarbiausia

Azerbaidžano pareigūnai ir diplomatai labai stengėsi, kad į žaidynes atvyktų kuo daugiau valstybių delegacijų ir atletų. Tai nėra lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes Islamo pasaulis yra labai susiskaldęs, gal net labiau nei krikščionių, todėl daug šalių jaučia priešpriešą viena kitai. Neatsitiktinai varžybos tarp šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos sulaukė didžiausio žurnalistų ir žiūrovų dėmesio. Antrosios solidarumo žaidynės, kurios turėjo įvykti 2009 m. Teherane, buvo sužlugdytos būtent dėl Irano nesutarimų su arabų šalimis.

To labai stengėsi išvengti Azerbaidžanas, kuriame daugiausiai išpažįstama būtent šiitizmo srovė, priešingai nei daugumoje arabų valstybių. Bet koks teroro aktas, manifestacijos ar įžeidimas iš šalies religinių grupių ar kaimyninio Irano galėjo pakartoti Teherano nesėkmę. Todėl neatsitiktinai prieš žaidynes Azerbaidžano saugumo tarnybos ypač sustiprino religinių grupių priežiūrą ir kontrolę.

Azerbaidžanas yra turbūt pati sekuliariausia šalis visame musulmonų pasaulyje. Ne paslaptis, kad azerbaidžaniečiai gamina ir mėgsta vyną, ypač firminį granatų. Dauguma gyventojų, nors sakosi esantys musulmonai, į mečetes dažnai nevaikšto, o ką jau kalbėti apie moterų apdangalus. Baku, vieninteliame mieste pasaulyje, stovi statula, kuri vaizduoja moterį, nusimetančią skarą. Visa tai netrukdo Azerbaidžanui gretintis prie musulmoniškų šalių, iš kurių šalis tikisi turistų srauto, investicijų ir paramos savo geopolitiniuose tiksluose.

Prezidentienė Mehriban Alijeva, atidarydama žaidynes, džiaugėsi: „Mes didžiuojamės esantys dalis Islamo istorijos ir paveldo bei džiaugiamės galėdami dalytis Islamo vertybėmis“. Tai neabejotinai buvo skirta žiūrovams iš Rytų, bet būtina pastebėti, kad tai buvo pasakyta angliškai.

Prieš dvejus metus Azerbaidžanas buvo surengęs pirmąsias Europos žaidynes, kur dalyvavo visai kitos šalys, dauguma iš jų krikščioniškos, o azerbaidžaniečių lyderiai turėjo galimybę šalį pristatyti neakcentuojant religijos – kaip atvirą, draugišką ir tolerantišką valstybę. Taigi ši Pietų Kaukazo šalis išnaudoja visus savo privalumus ir geopolitinę padėtį, kad rastų kuo daugiau bendrybių su įvairiais kraštais ir sustiprintų savo, kaip patikimo partnerio, įvaizdį. 

Žaidynių sėkmė

Žaidynėse sėkmingai dalyvavo Turkija, atsiuntusi 345 sportininkus, šeimininkų delegacija su 325 nariais buvo antra gausiausia, trečias su 300 atletų Iranas. Neatvyko tik trijų kviestų šalių delegacijos – Libijos, Sudano ir Kuveito. Libija ir Sudanas kenčia nuo karinių konfliktų, todėl joms striuka su finansais ir logistika, o Kuveitas turi problemų su tarptautinėmis antidopingo organizacijomis, todėl šalies sportininkams draudžiama dalyvauti tarptautinėse varžybose ir nepaisant azerbaidžaniečių diplomatų pastangų, nieko nepavyko pakeisti. Tačiau kita kariaujanti šalis Afganistanas sugebėjo atsiųsti savo delegaciją iš 17 narių, o tai jau didelis laimėjimas šeimininkams.

Varžyboms numatyta net 20 Baku vietų, įskaitant Olimpinį stadioną, kuriame rengiamos įspūdingos atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Atidaryme Azerbaidžanas prisistatė kaip įvairių kultūrų šalis, puikiai derinanti įvairius požiūrius. Ceremonijoje dalyvavo šokėjai, cirkininkai ir dainininkai, o moterys, kurios buvo apsirengusios su triko ar sportiniais minimaliais drabužiais, visiškai nepriminė konservatyvaus Islamo įvaizdžio.

Taigi Azerbaidžanas prisistatydamas Rytams, tuo pačiu neatsižadėjo ir Vakarų. Azerbaidžano vadovybė žaidynėms skirtame rašinyje pažymėjo: „Islamas visada skleidė taiką, toleranciją, žmogiškumo idealus ir tuo prisidėjo prie pasaulio civilizacijos“. Taip oficialusis Baku pristatė Islamo valstybėms savo šalį – tiltą tarp Rytų ir Vakarų.

Jau aišku, kad 2021 m. penktosios Islamo solidarumo žaidynės bus surengtos Stambule, Turkijoje. Matant, kaip sėkmingai viskas buvo surengta Baku, kartelė iškelta labai aukštai.

2017.05.21; 12:44

Šiandien Azerbaidžanas yra vienintelė šalis pasaulyje, kur vienu metu veikia Mečetė, cerkvė ir sinagoga, kur nepasitaikys skirtingų religinių išpažintojų diskriminacijos.

Kai Guboje Europos Tarybos prezidentui buvo parodyta vieta, kur per 150 metrų atstumą įsikūrusios mečetė ir sinagoga, jis nustebo.

Azerbaidžaniečių tauta pasižymi tolerantiškumu ne tik Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Unikali Azerbaidžano praktika religijų tarpusavio dialoge ir bendradarbiavime aukštai įvertinta ir pripažinta užsienio politikų, diplomatų bei tarptautinių struktūrų oficialių asmenų.

Continue reading “Azerbaidžaniečių tolerancija – prieš armėnų vandalizmą”

„Bostono teroristų“ biografija studijuojama kaip įžymybių gyvenimo kelias: ar galėjo Tamerlanas Carnajevas „užsikrėsti džihadizmu“ Kaukaze? O kas tas armėnas musulmonas Miša? Bet svarbiausia – „ką mums byloja brolių Carnajevų istorija apie radikalųjį islamą, imigrantus iš Rusijos, musulmonų bendruomenes ir asimiliacijos JAV mašiną“, rašo žiniasklaida, ypač pabrėždama, kad „Putino antiamerikanizmas“ nepalengvina gyvenimo JAV saugumo tarnyboms.

„Kai praėjusių metų pradžioje Tamerlanas Carnajevas lankėsi Dagestane, jis atsidūrė pavojingame rajone, kur pastaraisiais metais išplito smurtas, o radikaliausia islamo atšaka įsigyja vis naujų šalininkų, ypač jaunimo“, – rašo "The Wall Street Journal".

Continue reading “Sprogimų Bostone aidai: Amerika moka mokytis?”

tatarstan_5

Štai jau kelerius metus Kul Šarifo mečetė yra pagrindinė Kazanės Kremliaus dominantė, juk jos minaretai aukštesni už stačiatikių Apreiškimo cerkvės, pastatytos dar XVI šimtmetyje, kupolus.

Ir jeigu vos prieš keletą metų su ja konkuravo naujametė eglė, stovėjusi Tatarstano sostinės centrinėje aikštėje, tai šiemet nebėra ir jos.

Taip pasakoja vokiškojo “Frankfurter Allgemeine”  apžvalgininkas Michaelis Liudvigas. Juk daugeliui tikinčiųjų totorių, kaip pabrėžia autorius, „eglė ir Naujųjų metų šventė yra ne kas kita, kaip svetimos kultūros – neislamiškos, ydingos, jeigu nesakytum pavojingos, rusiškos simbolis“.

Continue reading “Tatarstanas ir naujametė eglė”

merkel_graikija

Pilietinis judėjimas „Už Vokietiją“ (Pro Deutschland), Spiegel Online duomenimis, „gyvuoja Vokietijos politikos šešėlyje“ ir priskaičiuoja vos kelis šimtus narių. 

O į mitingus retai susirenka daugiau kaip keliasdešimt.

Tačiau šiuo momentu nykštukinė dešinioji partija „verčia politikus laužyt galvas: partijos pirmininkas Manfredas Ruchsas paskelbė, kad lapkritį surengs viešą antiislamiško filmo „Musulmono nekaltybė“ demonstravimą. Be to, rašo leidinys, partija įdėjo filmą į savo sveitainę, nors greitai iš jos pašalino.

Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad filmas neturi būti demonstruojamas visuomenei, jeigu tai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Todėl, praneša leidinys, nagrinėjama galimybė uždrausti jį demonstruoti.

Continue reading “Judėjimas “Už Vokietiją” ir skandalinga vaizdajuostė: dešiniųjų provokatorių puolimas”

maskva

Prieš keletą dienų per RTVi televiziją stebėjau itin aštrią, dinamišką “Klinč” diskusiją. Ginčijosi du Rusijos Federacijos piliečiai: stačiatikių tikėjimą išpažįstanti rusų tautybės rašytoja Jelena Čudinova ir Rusijoje gimęs bei Rusijoje užaugęs musulmonų religijos atstovas, vieno įtakingo leidinio žurnalistas Archanas Džemalis. Pašnekovų pavardės mums, lietuviams, ne itin svarbios, nes mažai kam žinomos. Šiuo atveju svarbiausia – dėl ko jie ginčijosi ir kaip ginčijosi. O ginčytasi dėl visai Rusijai aktualios temos – ar šalies sostinė nepraras savo tikrojo veido ir netaps musulmoniška? Rusų stačiatikių interesus ginanti J.Čudinova buvo pasišovusi net demonstratyviai pasitraukti iš laidos, jei musulmonų interesus ginantis A.Džemalis jos viešai neatsiprašys.

Continue reading “Maskva nenori tapti musulmoniška”