metro

Aktualijos

Viena Merfio dėsniais vadinamų tiesų kalba apie buitį: kiekvienas naujas horizontalus paviršius kaip mat apkraunamas. Ši  įžvalga tinka ir transportui: kad ir kiek gatvės būtų platinamos ir ilginamos, automobilių juose bus tiek pat. Tačiau ne Kopenhagoje, kur tuo  įsitikino savo kailiu ir išdrįso veikti pagal genialiai paprastą taisyklę: automobilių gatvėse nelieka, jas uždarius. 

Kopenhagos metro – patogus, greitas, mėgstamas ir pigus.

Iš pėstininkų – į karalius

1962 m. spalio 17 d. Kopenhagos senamiestyje esančia Frederiksbergo gatve plaukė 25 tūkstančių žmonių minia, žmonės dainavo ir šoko. Panašiai kaip iki tol per Kalėdas, kai čia neleisdavo automobilių. Tačiau dabar visų rūšių transportui (žmonės juokavo: išskyrus vaikų vežimėlius) uždraudė įvažiuoti ilgesniam laikui. Pavadino tai eksperimentu, nes norėjo pamatyti, kas iš to išeis. Amerikiečių „The New York Times” 1964 m. kovo 8 d. laidoje pranešė, kas įvyko kitoje Atlanto pusėje, Danijos karalystėje.

Kone prieš pusantrų metų Kopenhagoje pradėtas eksperimentas baigėsi miesto tarybos sprendimu Frederiksberggade visiems laikams palikti pėstiesiems. Lengvieji automobiliai, autobusai ir sunkvežimiai daugiau negoš šios gatvės, praeiviams nereikės baikščiai dairytis skubinantis per išmetamųjų dujų miglą. Kai kas net siūlo nuo dažnoko lietaus pakišti šią gatvę po stikliniu gaubtu, tačiau vienas iš miesto burmistrų, Alfredas Vasardas (Wassard-Jørgensen) būsiant keblumų jį valyti ir iš viso – žmonės pasiilgę gryno oro.

Advokatas Alfredas Vasardas, konservatorius socialistų valdomoje taryboje, kaip tik ir buvo šio pėsčiųjų pergale pasibaigusio eksperimento sumanytojas. Teisingiau sakant, tęsėjas tų  žygių, kuriuos matė daromus Vokietijos miestuose. Tada, 1962-ųjų rudenį, Frideriksbergo gatvėje skambėjo ir kita muzika – gatvės prieigas užtvenkę automobiliai bliovė visu garsu, signalizuodami apie jų vairuotojų nepritarimą šiam reikalui. Nuo pakylos kalbantį burmistrą glaudžiai supo akimis šmirinėjantys vyrai pilkais lietpalčiais ir minkštomis skrybėlėmis – tai policija, užuodusi apie galimą pasikėsinimą į vieno miesto vadovų gyvybę, nutarė apsidrausti ir atsiuntė savo žmones. Miesto archyve saugomi laiškai miesto šeimininkams, kur piktai smerkiamas Vasardo sumanymas.

Tiesa, piktintasi ne per ilgiausiai. Nuosavų lengvųjų savininkams liko dar daug miesto erdvių, kur jie karaliavo ištisus du dešimtmečius. Prekybininkai ilgainiui ne tik nusiramino, bet ir tyliai trynė rankas, nes į Frederiksberggade su dešimtimis parduotuvių parduotuvėlių ir kavinių patraukė miestiečiai ir plūstelėjo turistai. Dar kai kam nepatiko leidimas paišyti kreida tiesiog po kojomis ir barzdoti nevalyvi jaunuoliai (hipiai!), tačiau ir prie to priprato. 1967 metais per visą gatvę nutįso šventinis stalas – Kopenhagos įkūrimo 700 metų sukakties proga žmonės vaišinosi nemokamais blynais ir išgėrė 80 000 puodelių kavos.

Adokatas Alfredo Vasardas, ėjęs burmistro pareigas iki 1978 metų, atkovojo pėstiesiems dar kelias gatves, o po to veikė jo pasekėjai. Iš Frederiksberggade pėstieji nužygiavo į dabar visame pasaulyje žinomą promenadą Strøget. Kaip sakyta, danai giriasi, kad tai ir pirmoji, ir ilgiausia Europoje pėsčiųjų gatvė, nors daugiau teisių į šį titulą turi Bordo ir Roterdamas (šiame beveik visiškai bombų sugriautame Nyderlandų uoste pėsčiųjų ir prekybininkų gatvė atsirado 1953); negalima pamiršti ir kauniškės 1,6 km ilgio Laisvės alėjos (1982) bei pirmojo SSRS pėsčiųjų tako – Šiaulių bulvaro (1975).

Tačiau grįžkime į Kopenhagą. 1980-aisiais žmonės įžengė į restauruotą krantinę Nyhavn, kur kadaise plytėjo turgaus aikštė ir kur smuklėse linksmai laiką leido iš tolimų plaukiojimų sugrįžę jūreiviai. Šioje krantinėje gyveno garsusis pasakų rašytojas Hansas Kristijanas Andersenas. Dabar – tai vietos gyventojų ir turistų gausiai lankoma miesto įžymybė. Šią krantinę galima pasiekti kitomis anų amžių pėsčiųjų gatvėmis, o jos pabaigoje prieiti naujojo tūkstantmečio statinį – metropoliteno stotį Kongens Nytorv…

Viešosios erdvės gelbsti nuo susvetimėjimo

Į maištingo burmistro pasekėjų gyvybę niekas nesikėsino. Tačiau užvirė idėjų karas. Pasaulio miestai taisė kelią vis platėjančiam automobilių srautui. Kopenhagoje gimęs ir augęs architektas Janas Gelas (Gehl) – Alfredo Vasardo bendražygis, jam buvo 26-eri, kai su burmistru Frederiksberggade užtvėrė kelią automobiliams. Architektas miesto transporto departamentui atidavė daugiau kaip keturias dešimtis metų, patarinėjo pėsčiųjų ir dviratininkų takų projektuotojams Niujorke ir Maskvoje, Australijoje ir Naujoje Zelandijoje. Visur jo atidžiai klauso. Tačiau 7-8 dešimtmečiuose ir Danijoje buvo didelių viršininkų, kurie, Gelo žodžiais, ragino tiesti autostradas Amerikos ir kitų Europos didmiesčių pavyzdžiu. Jaunas architektas pasuko su humanistais, kurie stūmė iš miesto modernistų ten brukamus automobilius. Dabar 80-metis Gelas kalbasi su žurnalistu savo biure, esančiame viename jaukių pastatų Vesterbro rajone: Šio pastato galėjo nebūti. Kaip tik šitoje vietoje turėjo eiti greitkelis.

Pagal 1948 metais sumanytą miesto plėtros strategiją miestas turėjo plėstis penkiomis kryptimis į vakarus – pagal geležinkelius kelius. Vesterbro rajoną, tuo metu ne kokios šlovės, užsimota nušluoti, nutiesti ten plentą ir apstatyti jį daugiaaukščiais namais. Buvo numatyta nutiesti 12 juostų plentą skambiu pavadinimu „Ežerų žiedas“, kuris perskirtų miesto centrą ir eitų per garsiuosius miesto ežerus. Laimė, šie projektai liko popieriuje,  tačiau kai ką modernistamsvis dėlto pavyko įgyvendinti. Pavyzdžiui, nutiesti 6 juostų greitkelį per šiaurinius miesto rajonus tiesiog po namų antrųjų aukštų langais. 

Kopenhaga – laimingų žmonių miestas

Šis kelias atvėrė žmonėms akis, – prisimena daugiau kaip 40 metų miesto transporto departamente išdirbęs Sorenas Elis (Søren Elle). Žmonės visa savo esybe pajuto, kas laukia jų miesto ateityje ir subruzdo. 1968 metais pagrindinis Danijos laikraštis „Politiken“, atsiliepdamas į žmonių nuotaikas, nustojo palaikęs modernistinę miesto rajonų pertvarką. Vis dėlto dar du dešimtmečius mieste karaliavo automobiliai. Juos pribaigė ne energetinė krizė (juk kitur automobilistai atsigavo ir iki šiol ne be pasisekimo reikalauja vis naujų  erdvių). Jūs galbūt manote, jog nutiesus žiedinį kelią miesto gatvės bus išlaisvintos nuo automobilių, aiškina Elis. – Klasikinė transporto planavimo klaida yra noras išplėsti erdvę automobiliams. Jeigu labai norite atsikratyti automobilių, tiesiog uždarykite kelius.

Tokios filosofijos priešininkai stoja piestu: kaip gi plėtosime ekonomiką be naujų kelių?! Jiems atsako Maikas Aksonas (Mike Axon), projekto „Create“, vadovas. Miesto planavimo ydų tyrimas dar nebaigtas, tačiau regisi, jog kelių tiesimas norint paspartinti ekonomikos plėtrą yra nepakankamas argumentas. Nauji keliai – ne panacėja.

Šiais metais sukanka 600 metai, kai Danijos, Švedijos ir Norvegijos vienytojas karalius Erikas VII sostine paskelbė Kopenhagą. XVII amžiaus pirmojoje pusėje, valdant Kristianui IV, Kopenhaga tapo svarbiausiu Šiaurės Europoje kariniu ir prekybiniu uostu. Tačiau miesto istorijoje būta ir skaudžių pralaimėjimų. XIX amžiaus pradžioje Kopenhagą beveik iki pamatų sugriovė anglų laivyno patrankos. Po šito radosi terminas „Copenhagenization“, reiškiantis laivų atidavimą nugalėtojams. Ir štai XX amžiaus pabaigoje per pasaulį pergalingai nužengė sąjūdis „To Copenhagenise“ – tvarkyti miesto viešumas kaip Kopenhagoje. Žiūrėti ne iš padebesių, o gatvėje esančio žmogaus akimis. Naujas dviratininkų tiltas malonus akiai ir iš paukščio skrydžio, tačiau patiems dviratininkams patogu į jų pusę  pasvarintos šiukšlių dėžės ir pakojis, sustojus prieš draudžiamą signalą sankryžoje. Laukiant galima kaip reikiant atsisėsti, o galima tik alkūnę padėti…

Ir svarbiausia. Kopenhagoje viešosios erdvės, kaip kadaise svajojo jaunas architektas Janas Gelas ir ko siekė visą gyvenimą, suartina žmones.

Į tuščią lauką statybininkus atvežė metro

Danijos vyriausybė prabilo apie sostinės plėtrą 9 dešimtmečio pabaigoje, kai radosi būtinas reikalas nelikti nuošalyje nuopasaulyje vykstančių didelių politinių ir ekonominių permainų. Miestui reikėjo flagshipproject – flagmano laivo, kuris išvestų sostinę į platesnes erdves. 1989-aisiais tuomečio Danijos premjero ministro Poulio Šliuterio suburta ekspertų taryba parengė naują Kopenhagos plėtros strategiją „Ko mes norime iš savo sostinės“. Joje numatė tris didelius statybos projektus: tilto per Eresuno(Øresund) sąsiaurį, metropoliteno Kopenhagoje ir naujo rajono Amagerio salos vakarinėje dalyje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kopenhagos metropoliteno statybos darbai prasidėjo kaip tik anapus sąsiaurio – Amagerio salos šiaurės vakarų plynėse. Nuo Kopenhagos rotušės iki tų miestui taip reikalingų laisvų plotų – viso labo 3 kilometrai, tačiau nebuvo patogaus susisiekimo (tarptautinis kelias E20 ėjo į Švediją ir Sankt Peterburgą). 1992 metais įkurta danų kompanija „Erestadsselskabet” turėjo du veiklos barus: tiesti metropoliteną ir statyti naująjį rajoną Ørestad. 2007-aisiais, kai M1 pasiekė Kastrupouostą, kompanija skilo į dvi – viena jų, „Metroselskabet”, dabar valdo M1 ir M2 ir vykdo naujųjų linijų, M3 ir M4, statybą. Iš to matyti, kad metro linijos tiesimas ir Ørestad statyba buvo laikomi kaip viena. M1 galinęstotį Vestamаger pasiekė 2002-aisiais, o pirmi gyvenamieji namai iškilo 2004 metais. Rajono Ørestad plotis yra puskilometris ir kiek daugiau, užtat ilgis – apie 5 kilometrai. Ir per vidurį – metropoliteno linija.

M1 bėgius per Amager Vestklojo paviršiuje, taigi metro nutiesti čia kainavo gerokai pigiau. Didelę dalį tam reikalingų pinigų gavo vadinamuoju English New Town finansavimo būdu – kai kelių tiesimo ir kitų transporto objektų statybos sąnaudos padengiamos pardavus tame rajone būtent dėl pagerėjusio susisiekimo pabrangusius žemės sklypus. Metro paskatino Ørestad naudingą visa ko sąveiką, štai tokią sinergetiką: geras susisiekimas – stipresnė naujo rajono trauka – didesnė pagunda ten investuoti – naujų gyventojų ir vartotojų radimasis – gausesnis keleivių srautas – greitesnė į metro, namų ir kt. į statybas įdėtų lėšų grąža. (Naujųjų linijų tiesimo taip finansuoti neišeina, nes jos eina apgyventomis vietomis, tad statyboms paimti kreditai bus grąžinami iš pinigų, gautų pardavus dalį miestui priklausančio turto, mokesčių ir, suprantama, iš metro keleivių, kaip bitelių, be perstojo nešamų krona po kronos).

Būtų didelė klaida Ørestad pavadinti gyvenamuoju rajonu, juo labiau miegamuoju, kaip dažnai pasitaiko. Ateityje, viską pabaigus, čia įsikurs 20 tūkstančių gyventojų. O dirbs – 80 tūkstančių. Studijuos – 30 tūkstančių; čia įsikūrė keletas Kopenhagos aukštųjų mokyklų. Žodžiu, mietas mieste – su verslu, švietimu, kultūra, sportu, bendruomene. Kadaise šiuos tyrus vadino Lorteøen – sąvartynu. Dabar ši vietovė gavo didžiausios Skandinavijos kryžkelės vardą. Ørestad nėra istorinių paminklų, tačiau aplankyti jį tikrai verta (geriau važiuoti ne automobiliu, nes bus daug vargo ir išlaidų, o metropolitenu pasiėmus dviratį). Pamatysite, kaip bus statomi ateities miestai. Dažnas klausia: kodėl taip nestatoma visur? Architektų čia niekas nesaistė: kai nieko nėra, gali atsirasti kas tik nori. Čia nėra dviejų panašių namų, o gatvės pavadintos architektų vardais – miestai ne savaime statosi. Tačiau tai jau kita tema.

Danai gali didžiuotis dar vienu tuneliu – Drogdentunnelen. Jis eina nuo Amagerio salos Eresuno sąsiaurio dugnu 3 500 metrų iki Perberholmo salos, kur prasideda 7845 m ilgio tiltas, atsiremiantis į Švedijos krantą; salą supylė iš to, ką iškasė gilindami dugną. Paprastai šis 2000 metais pradėtas naudoti įspūdingas statinys vadinamas Eresuno tiltu (dan. Øresundsbroen, šved. Öresundsbron), juo automobilių magistralė ir geležinkelis jungia Kopenhagą su švedų pasienio miestu Malme. Daugelis danų ir švedų jį pirmiausia pamatė jau kitais metais parodytame šių šalių kinematografininkų bendros kūrybos detektyviniame TV seriale „Tiltas“. Kiti jį pervažiuoja ten ir atgal penkis kartus per savaitę. Žmonės dirba Kopenhagoje, o gyvena Malmėje (pigiau) ir į darbą važinėja elektriniu traukiniu (Öresundståg). Malmė ėmė darytis Kopenhagos miegamuoju rajonu, bet dėl to nesielvartauja – stato daug gyvenamųjų namų ir iš to uždirba. Kopenhaga ėmė darytis naujos pasienio aglomeracijos centru. Susivienijus galima daugiau padaryti.

2017.02.23; 15:25

Žvalgyba

Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptasis Maskvos metropolitenas

Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?

Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.

Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių,  iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.

Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.

Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).

1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.

Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.

2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms. 

Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?

1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.

Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.

Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui

Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…

Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.

Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.   

Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.

Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose

Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.

2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.

Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over  three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).

Jamantau kalnas. „Vietų nėra“

Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.

Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.

Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.

Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.

Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens  šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.

Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.

Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.

Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.

Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.

(Bus daugiau)

2017.02.10; 06:32

Aktualijos

Kodėl Vilnius neišsivers be metro

Apie Vilniaus metropoliteną turėtų žinoti ir atidesni skaitytojai Rusijoje bei artimajame užsienyje (buvusiosiose SSRS respublikose). Būtent šią auditoriją yra pasirinkusi Rusijos naujienų agentūra „Regnum“. 2015 metų pavasarį regnum.ru pranešė: Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas lankėsi „Metro sąjūdžio“ surengtoje parodoje ir domėjosi metropoliteno panaudojimu civilinei gynybai, evakuacijai ir valstybinių objektų gynybos organizavimui. 

Vilniaus metro linijos po tiltu per Nerį maketas. Slaptai.lt nuotr.

Išguldė lygiai taip, kaip parašė svetainė Vilniaus metro.lt. Aukštas svečias pasakė: Metropoliteno infrastruktūros panaudojimas gali būti pakankamai universalus, pavyzdžiui, ištikus stichinei nelaimei ar kaip laikina priedanga. Gerai išvystyta infrastruktūra visada pravers gynybai ar įvykus dideliam incidentui. Manau, įgyvendinus šį projektą, jis gali būti pritaikytas ir gynybos poreikiams.

Durys užsidaro! Aklinai

Rusai tik antraštę pakeitė: vilniečių buvo „Artūras Paulauskas domėjosi metropoliteno panaudojimu civilinei gynybai“, o regnum.ru uždėjo „Vilniuje ketinama statyti metro kaip slėptuvę nuo bombų“ (В Вильнюсе хотят строить метро как бомбоубежище). Pradžioje paaiškino: anksčiau atmesta metropoliteno statybos Vilniuje idėja atgaivinta dėl Rusijos grėsmės ir pabaigoje parašė primenanti: Lietuvoje paskelbta, kad netrukus ją gali užpulti Rusija (о возможном скором нападении России), dėl to grąžintas šaukimas į privalomąją karo tarnybą, kurio buvo atsisakyta 2008 metais.

Kadaise estai ragino nepasitikėti „Regnum“ pranešimais, nes tai esąs Rusijos įtakos buvusiose SSRS šalyse galingiausias agentas, Baltijos valstybės vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą paskelbė nepageidaujamu svečiu, naujienų neobjektyvumas buvo papykdęs totorius ir dėl to paties gal tebepyksta turkmėnai. Vilniaus atveju, tai autorius iš viso, kaip sakoma, iš didelio rašto išėjo iš krašto (patys rusai pasakytų: ум за разум заходит). Kaip suprasti: Rusija gali užpulti netrukus, o бомбоубежище tik ketinama (o gal norima) statyti?

Rusijos grėsmę regnum.ru parašė kabutėse – «из-заугрозы России». Supraskite: Rusijos grėsmė – paikas išsigalvojimas. Ir suprantama, kieno pramanas – rusofobų. Ir t.t.: valstybėlėse limitrofuose nacionalistai etnokratai kabinasi už valdžios, visaip kurstydami priešiškumą rusams. Nors galite manyti ir taip, kaip jums arčiausia prie širdies: bijo mūsų!

Tiesą, sakant, liko neaišku, ką norima statyti Vilniuje. Slėptuvė nuo bombų (бомбоубежище) – tai tikriausias antikvariatas iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Vokiečiams puolant Maskvą, metropoliteno požemiuose nuo bombų slėpdavosi vienu metu iki 435 tūkst. žmonių. Po žeme veikė medicinos punktai, parduotuvės, valgyklos, kirpyklos, buvo net skaitykla. Šaltojo karo metais naujos metro stotys buvo statomos kaip bunkeriai nuo masinio naikinimo ginklo (atominio, cheminio, bakteriologinio): sunkios durys-liukai turėjo atlaikyti branduolinio sprogimo bangą, ventiliacijos šachtos – filtruoti radiacijos užterštą orą, dyzeliniai generatoriai – tiekti elektrą. 

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Išėjus iš kalbos, tai Baltarusijos komunistų partijos vadovas Piotras Mašerovas pramušė metro statybą Minske, be kita, aiškindamas vakariniame SSRS pasienyje tunelius esant verkiant reikalingus žmonėms ne tik greičiau nuvažiuoti į darbą, bet ir pasislėpti kilus branduoliniam karui. Tą patį Maskvai, neabejokime, įrodinėjo ir Ryga su Vilniumi, kuo geriausiai žinodami, kad Maskvai toks sielojimasis dėl sovietinės liaudies – kaip balzamas žaizdai… Paprastai šiuos bunkerius ir toliau vadino бомбоубежище, nors nuo tiesioginio branduolinės bombos pataikymo jie neišgelbėtų (galinga bomba paliktų 1,5 km skersmens, 150-200 m gylio kraterį).

Skubėkite – vietų skaičius ribotas!

Dabartinė Kremliaus valdžia jau keleri metai kalba apie naują, kitokią Rusijos civilinės gynybos doktriną. Teksto apimtis neleidžia čia išnagrinėti šios ištiso traktato reikalaujančios temos, tačiau daug byloja jau tai, kad 2014-ųjų gruodžio pradžioje Rusijos valstybinės dūmos deputatai turėjo dalyvauti civilinės gynybos mokymuose. Buvo numatytas naktinis žygis į metro stotį, kur įrengtas bunkeris valstybinių įstaigų darbuotojams. Tiesa, treniruotę nukėlė – leido liaudies išrinktiesiems pailsėti prieš rytojaus dieną išklausant prezidento Vladimiro Putino pranešimą Federaliniam susirinkimui.

Praėjusių metų vasarą politonline.ru (Kremliaus globojamas leidinys) paskelbė tekstą „Kam ir kur Maskvoje stato šimtus slėptuvių nuo bombų“ (Зачем и где в Москве строят сотни бомбоубежищ). Sužinojome, jog artimiausiu metu Maskvoje bus pastatyta šimtai slėptuvių, kurios apsaugos žmones nuo branduolinio sprogimo, taip pat cheminio ir bakteriologinio ginklo naikinamų veiksnių. Kiti leidiniai parašė: be 200 gerai įrengtų bunkerių palei Maskvos žiedinę autostradą, yra dar apie 1200 bunkerių miesto centre (viename statomame verslo centre bus 8 000 vietų slėptuvė); žmonės galės pasislėpti ir daugiaaukščių rūsiuose, artimiausiose metro stotyse. Būtent metropolitenas šiuo metu yra  didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių, iš viso – apie 2 milijonai.

2016 m. spalio 4-7 d. Rusijoje vyko civilinės gynybos treniruotė, kurioje, rašyta, dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių, per 200 tūkst. gelbėjimo darbų specialistų, pasitelkę 50 tūkst. vienetų technikos. Tai buvo didžiausia treniruotė Rusijoje nuo šaltojo karo laikų. Rusijos ekstremaliųjų situacijų ministerija (Министерство Российской Федерации по делам гражданской обороны, чрезвычайным ситуациям и ликвидации последствий стихийных бедствий, МЧС) 2017-uosius paskelbė civilinės gynybos metais.

Skubėkite, vietų skaičius ribotas, – parašyta skelbime, kurį aptiko bene nuosekliausias Kremliaus politikos kritikas Rusijoje Aleksejus Navalnas. Statoma slėptuvė nuo tikėtinos nedraugiškų valstybių (JAV ir jos satelitų) branduolinės agresijos prieš Rusiją ir namo gyventojai prašomi įmokėti 500 rublių šiai statybai paspartinti. Kiekvienas, skyręs pinigų, gaus vardinį leidimą patekti į slėptuvę, kilus branduolinei grėsmei…

Kodėl  Maskva trimituoja visam pasauliui apie civilinės gynybos mokymus, bunkerius, ką taip demonstratyviai nori pranešti, atsakė Kremliaus propagandistė Irina Alksnis (beje, žinomo SSRS vanago Viktoro Alksnio dukra): Pirma, mes pasirengę, o jūs? Antra, jeigu pamėginsite, nesvajokite išlikti – pasiimsime jus su savimi. Jai geriau matyti. Bet akivaizdu esant ir trečia: matote, tėvynainiai, NATO grasina Rusijai, o mes jus apginsime, todėl klausykite mūsų! Ketvirta: ar nematote, kokie mes stiprūs ir kaip visi nuo mūsų lenda po žeme?

Metropoliteno reikia… žmonėms vežti

Rašoma apie naują Kinų sieną – tunelių ir bunkerių labirintą po žeme. Atrodo, visas pasaulis temato vieną išsigelbėjimą: pasislėpti užsirausus po žeme…Gali būti, kol Vilniuje pastatys metropoliteną, pasaulyje branduolinio ginklo jau bus nelikę. Kita vertus, labai čia kam apsimokės šveisti branduolinę bombą ant Vilniaus. Vis dėlto, kai „Regnum“ skelbia apie Rusijos grėsmę, tiesos tame esama.

Reikia būti pasirengusiems branduolinėms avarijoms, – rašo Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas, baigdamas straipsnį apie katastrofos Černobylio atominėje elektrinėje, Ukrainoje, tolimas 1986 metų pavasario pamokas. Fotografas Vidmantas Balkūnas, pakilęs viršum Vilniaus oro balionu ir nufotografavęs už pusšimčio kilometrų, prie Astravo, statomą Baltarusijos atominę elektrinę, sako: Niekada nemaniau, kad elektrinė taip arti. Mūsiškiai žurnalistai rašo: Galimos avarijos Astravo atominėje elektrinėje atveju Vilnius patektų į evakuacijos zoną. Skelbiami Austrijos mokslininkų apskaičiavimai, esą didelės avarijos viename iš Astravo AE reaktorių atveju dėl pavojingo užteršimo ceziu-137 gali tekti evakuoti gyventojus net 300 km spinduliu nuo reaktoriaus.

Lengva pasakyti: evakuoti. Teisūs rusai, kai sako, kad neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas. Tada, suirus Černobylio AE reaktoriui, 50 tūkst. gyventojų iš Pripetės miesto išvežti prireikė 1225 autobusų ir 360 krovinių automobilių, vilkstinė nusidriekė per 25 kilometrus. Iš Vilniaus daugelis bėgtų savaisiais automobiliais – galima įsivaizduoti… Gyventojų apsaugos nuo radiacinės avarijos Ignalinos atominėje elektrinėje plane buvo numatyta evakuoti 30 km spinduliu apie ją gyvenančius žmones, bet kitais atvejais būtų užtekę gyventojų buvimo atviroje vietovėje apribojimo laikinai slepiantis slėptuvėse ir namuose, juos hermetizavus.

Albinas Mastauskas savo straipsnyje primena, jog Lietuvoje 100 km atstumu nuo Rusijos valstybinės atominės energijos korporacijos (Росатом) statomos Baltarusijos AE gyvena vos ne 1 mln. žmonių. Ten įvykus, neduok Dieve, didelei branduolinei avarijai, Lietuvoje daugeliui gyventojų reikėtų taikyti apsaugomuosius veiksmus, tarp kurių pirmutinis – tinkamas slėpimasis (dar jodo profilaktika, evakavimas, maisto ir geriamojo vandens vartojimo apribojimai ir kt.). Savaime suprantama, neatsitiks kaip tada, kai iš Černobylio atplaukę pirmieji debesys užteršė radionuklidais visą mūsų pajūrį ir pietų Lietuvą, nukeliavo į Skandinaviją, grįžo į Vilnių, o mes apie tai sužinojome tik po pusantros paros. Vilniuje padidėjęs radiacijos fonas laikėsi apie dvi paras (sako, buvo padidėjęs maždaug 7 kartus, bet tai – nelabai pavojingas lygis). Pasak specialistų, Lietuvai labai pasisekė, kad tomis lemtingomis paromis ant mūsų nelijo (labiausiai nukentėjo Švedija, ir kaip tik dėl radioaktyvaus lietaus). Teigiama pasaulyje nesant vietos, kur savo pėdsako nepaliko Černobylio debesys…

Šitaip negrabiai ir slapukaujant statoma Baltarusijos AE turėtų veikti 60 metų, o po to ne vieną dešimtmetį bus ardoma (beje, Ignalinos AE niekur nedingo, ji dar ilgai alsuos). Gal ir dėl to minėtame Metropoliteno įgyvendinimo įstatymo projekte radosi 11 straipsnis, pavadintas „Metropoliteno sistemos objektų panaudojimas civilinės saugos sistemoje“. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, įgyvendindama civilinės saugos sistemos uždavinius, nustato metropoliteno sistemos objektų panaudojimo gyventojų evakavimui ir (ar) kolektyvinei apsaugai reikalavimus. Kad ir ką sakytų, toks kolektyvinės apsaugos statinys mums būtų ne pro šalį. Atsarga gėdos nedaro.

Rusijoje priimtos naujos normos ir taisyklės dabar nereikalauja metro stotyse privalomai statyti civilinės gynybos objektų, kaip buvo anksčiau. Dėl to, valdininkų skaičiavimu, darbai atpinga 5-10 procentų. Matyt, ir dirbama sparčiau. Normatyvuose numatyta Maskvos metropolitenu per parą pervežti 5-6 mln. gyventojų, o iš tikrųjų juo keliauja 8-8,5 milijonai. Reikalai pagerės, kai 2020 metais bus atidarytos naujos stotys. Išeina, metropolitenas yra svarbesnis kaip transportas, o ne kaip civilinės gynybos objektas; beje, dvejopa paskirtis nedingo, skaitome: dabar statoma daug negilių metro linijų – jas taip pat galima panaudoti kaip slėptuves (укрытия).

Teisingiausia minėto „Regnum“ pranešimo antraštė būtų buvusi tokia: Vilniuje ketinama statyti metro keleivių laikui taupyti. Transporto spūstyse perniek nueina milijonai valandų! Žiūrėkite, lietuviai irgi ne kvaili… Tik ką tai reikštų? Vilnius ne priešiškumą Rusijai kursto, o ramiai ir taikiai dirba vietinių žmonių patogumui, tarp jų – ir rusų: stato metropoliteną. Rusijos turistai kraipys galvas: tik pamanykite, Vilniuje yra metro?! Kaip senajame Lombardijos mieste Brešoje ar Rene, kuris Prancūzijoje? Pavėžinkite!

Aktualijos

Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyrius lapkričio 11 d. (trečiadienį), 16 val. kviečia į susitikimą su piliečių asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininku Juozu Zykumi.

Renginys vyks Metro muziejuje, kuris įkurtas Vilniuje, Račių g. 8, „Vilniaus rentinio“ patalpose (netoli „Norfos“ bazės, esančios Savanorių pr.). 

Continue reading „Susitikimas su piliečių asociacijos „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininku Juozu Zykumi” →

Videonaujienos

Ar parlamentaras Gintaras Steponavičius – Vilniaus metro idėjos šalininkas?

Politikas sako, jog valdžia neturi teisės metro idėjai sakyti „ne“. Tiek Seimas, tiek Vilniaus savivaldybė privalo palaikyti perspektyvias iniciatyvas.

Juk transporto spūstys Vilniaus mieste – užtektinai didelės. Vilniečiai ir sostinės svečiai užtektinai daug laiko praleidžia transporto „kamščiuose“. Patiriami ne tik moraliniai, bet ir materialiniai nuostoliai. Be to, Lietuvos ekonomika dinamiška. Transporto grūstys, jei neieškosime išeičių, tik didės. Todėl politikas sveikina metro statybų Vilniaus mieste iniciatorius. Metro statybų idėją jis laiko rimta alternatyva kitoms šiuo metu puoselėjamoms transporto rūšims. 

Continue reading „Seimo narys Gintaras Steponavičius: „Mes negalime atmesti metro iniciatorių projekto“” →

Videonaujienos

Tai – dar viena portalo Slaptai.lt publikacija metropoliteno tema.

Nuomonę, kodėl Vilniui praverstų būtent požeminės metro linijos, dėsto Seimo narys Egidijus Vareikis. Parlamentaras palaiko metro šalininkus. Kadaise būta nuomonės, jog metro pasiteisina tik miestuose, kurie turi daugiau nei milijoną gyventojų. Dabartinė praktika byloja, jog metro šiandien statomi ir miestuose, kurie teturi pusę milijono gyventojų. 

Tačiau tam, kad Lietuvos sostinėje būtų pradėtos metro statybos, pirmiausiai reikalingas politinis susitarimas. Kol kas galutinio politinio sprendimo dar nėra. Kodėl jo nėra, Seimo narys Egidijus Vareikis nežino. Gal mes per daug ilgai ginčijamės ten, kur ginčų neturėtų būti?

Continue reading „Seimo narys Egidijus Vareikis: „Metro susisiekimo priemonė labai patogi ir perspektyvi“” →

Aktualijos

Diskusija visuomenėje, ar reikia artimiausiu metu pradėti Vilniuje ir kituose didesniuose Lietuvos miestuose metropolitenų statybą jau eina į pabaigą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma vilniečių pasisako „už“.

Meru būnant Artūrui Zuokui Vilniaus savivaldybė teikė prioritetus kitoms miesto transporto vystymo kryptims.

Dabar jau daugumos vilniečių nuomonė aiški, Vilniuje jau kitas savivaldybės sąstatas. Manytina, jog anksčiau ar vėliau jis savo kadencijos metu nuomonę dėl metropoliteno idėjos pareikš ir greičiausiai teigiamą (negi eisi prieš rinkėjų valią).

Continue reading „Vilniaus metropolitenas. Dabar ar kada nors?” →

Videonaujienos

Didžioji intriga štai tokia: Lietuvos sostinei verkiant reikalingas metro, tačiau valdžia šiam projektui neskuba suteikti leidimo.

Kodėl nenorima sostinės išvaduoti nuo transporto spūsčių? Kodėl nuo automobilių „kamščių“ sostinė gelbėjama kosmetinėmis priemonėmis? Kodėl vengiama žinoti, kokių milžiniškų nuostolių patiriame kasdieniniuose transporto susigrūdimuose? Kodėl ignoruojame žinią, jog visi Europos miestai, net žymiai mažesni nei Vilnius, džiaugiasi įsirengę metro linijas? Kodėl pamirštame, jog požemines metro linijas Vilniuje statytų privačios kompanijos už savo, o ne Lietuvos biudžeto lėšas? Kodėl nekreipiame dėmesio, jog metro statybos suteiktų gyvybės visai Lietuvos ekoomikai?

Į šiuos aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako Vilniaus miesto tarybos narys Vidas URBONAVIČIUS.

Continue reading „Vilniaus miesto tarybos narys Vidas Urbonavičius: „Sostinė neišsivers be metro“” →

Videonaujienos

Domėdamasis metro perspektyvomis Vilniaus mieste portalas Slaptai.lt pastebėjo svarbių tendencijų.

Pavyzdžiui, turime politikų, kurie nutyli, jog požemines metro linijas Lietuvos sostinėje mielai statytų privačios užsienio firmos, neprašančios pinigų iš valstybės biuždeto. Taip pat esama parlamentarų, kurie linkę pamiršti, jog bilietų kainos būtų priimtinos vilniečiams, mat privatus verslas metro linijas tiesia ne tam, kad keleiviai jomis kuo rečiau naudotųsi.

Taip pat nenorima girdėti, jog metro šiandien Europoje turi ir dėl to nė kiek nesigaili kur kas mažesni miestai nei Vilnius…  

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt tribūną suteikė Susisiekimo ministerijai. Mūsų svečias – Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento direktorius dr. Gražvydas JAKUBAUSKAS.

Videointerviu trukmė – 32 min.

Continue reading „Dr. Gražvydas Jakubauskas: „Reikia matyti ir teigiamus pokyčius“” →

Videonaujienos

2007 metų sausio 5 – 14 dienomis buvo atlikta reprezentatyvi Vilniaus gyventojų apklausa dėl sostinės transporto problemų.

Apklausą organizavo Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ (direktorius – dr. Vladas Gaidys).

Prieš aštuonetą metų surengta apklausa bylojo, jog dauguma sostinės gyventojų jau anuomet būtų linkę po miestą važinėti ne tramvajumi ar greitaisiais autobusais. Iš visuomeninio transporto rūšių vilniečiai prioritetą atidavė būtent Metropolitenui.

Ypač šiai transporto rūšiai populiarumo suteiktų žinia, jog pinigų statyboms nereikia ieškoti valstybės biudžete. Juk statybas finansuoti pasiruošę privatūs verslininkai. O tai reiškia, kad ir bilieto kainos būtų patrauklios. Verslininkai statys metro ne tam, kad jis stovėtų tuščias, o tam, kad jo paslaugomis žmonės naudotųsi kuo mieliau ir dažniau.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovo dr. Vlado GAIDŽIO komentarą.

Videointerviu – 10 min.

Continue reading „Dar 2007-aisiais metais vilniečiai norėjo turėti metro” →

Videonaujienos

Kas labiausiai užteršta Lietuvoje – vanduo, žemė, oras?

Kokia Lietuvos padėtis lyginant su kaimyninėmis Europos Sąjungos šalimis? Kur slypi mūsų Achilo kulnas?

Kas labiausiai teršia Vilniaus orą – gamyklos, šiukšlių deginimo įmonės ar automobilių išmetamos dujos? Kokių nuostolių patiriame transporto spūstyse? Ar metro padėtų išvengti daugelio šalių didmiesčius persekiojančios bėdos – transporto „kamščių“? Kas labiausiai neramina Lietuvos Aplinkos ministerijos vadovybę?

Šiandien portalo Slaptai.lt svečias – Aplinkos ministras Kęstutis TREČIOKAS.

Videointerviu trukmė – 18 min.

Continue reading „Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas nusiteikęs optimistiškai” →

Videonaujienos

Jonas Ohmanas – žymus švedų žurnalistas, dokumentinių filmų režisierius, profesionaliai besidomintis Lietuvos istorija, tarptautine politika, šiuo metu daug jėgų ir energijos atiduodantis Ukrainai.

Tačiau šis videointerviu – ne apie karus ir propagandas. Šis pokalbis – apie metro privalumus.

Švedijos žurnalistas Jonas Ohmanas tvirtina, jog metro projektai sėkmingai įgyvendinti ir Osle, ir Helsinkyje, ir Stokholme. Tiek norvegai, tiek suomiai, taip pat ir švedai patenkinti prioritetą atidavę būtent šiai transporto rūšiai – metro.

Atsakydamas į portalo slaptai.lt klausimą, ar požeminio metro projektas pasiteisins ir Vilniuje, senokai Lietuvoje gyvenantis švedų žurnalistas nepanoro duoti kategoriško įvertinimo. Tačiau Jonas Ohmanas neneigė, kad jį erzina milžiniškos transporto spūstys Lietuvos sostinėje, kurių metu patiriami milžiniški nuostoliai. Tokių bjaurių automobilių "kamščių" jis nėra matęs nei gimtojoje Švedijoje, nei kaimyninėse Norvegijoje bei Suomijoje. Jonas Ohmanas taip pat stebėjosi lietuvių nesugebėjimu "susitarti ieškant bendrų išeičių visiems rūpimais klausimais".

Continue reading „Švedų žurnalistas Jonas Ohmanas: Skandinavijos šalių sostinės neįsivaizduojamos be metro” →

Videonaujienos

Transporto spūstys – ne vien Vilniaus miesto bėda. Ši nelaimė kamuoja daugelio šalių sostines. 

Tačiau vienur sugebama automobilių „kamščius“ sumažinti iki beveik nepastebimo minimumo, tuo pačiu sumažinant ir oro taršą, ir dėl „kamščių“ patiriamus milijardinius nuostolius. Tuo tarpu kiti pasaulio miestai įstrigę „automobilių kamščiuose“ ir, regis, praradę viltį kada nors iš jų išsiveržti.

Koks skirtumas tarp sugebančių ir nesugebančių pašalinti „kamščius“? Aplinkeliai, greitaeigiai autobusai, dviračiai, tramvajai ar vis tik – požeminės metro linijos?

Tai – devintasis portalo Slaptai.lt videointerviu metropoliteno tema. Mūsų svečias – europarlametaras, Darbo partijos pirmininkas Valentinas MAZURONIS.

Videointerviu trukmė – 12 min.

Continue reading „Valentinas Mazuronis: „Metro – patrauklus variantas, bet skaičiuoti – vis tiek reikia…“” →

Videonaujienos

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pokalbių, ar Vilniaus miestui reikalingas metro, ciklą.

Diskusija – sudėtinga. Čia svarbūs ir politiniai, ir ekonominiai aspektai.

Pavyzdžiui, duodamas mūsų leidiniui išskirtinį interviu Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas yra pabrėžęs, jog „priklauso metro šalininkams, jog požeminės metro linijos būtų būtent tai, kas Vilniui suteiktų daugiau saugumo net kariniu požiūriu“.

O ką apie verslininkų planus Lietuvos sostinėje statyti požemines metro linijas mano konservatorių partijos vadovybė?

Šiandien Slaptai.lt svečias – Seimo narys Jurgis RAZMA.

Parlamentaras Jurgis Razma yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime pirmasis seniūno pavaduotojas.

Videointerviu trukmė – 4.30 min.

Continue reading „Seimo narys Jurgis RAZMA: „Aiškios išankstinės pozicijos dėl metro neturiu“” →

Videonaujienos

Vasara – atostogų metas. Tačiau ir liepos mėnesį gausu įvykių, kurie svarbūs, aktualūs, reikšmingi.

Slaptai.lt redakcijos svečias – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime seniūno pirmasis pavaduotojas Jurgis Razma.

Su parlamentaru Jurgiu Razma kalbamės apie vasarinį jų partijos sąskrydį, vadinamąją Andriaus Kubiliaus „naktinę reformą“ šiandieninės Graikijos krizės fone, perspektyvas laimėti ateinančiuose Seimo rinkimuose, socialdemokratų intrigas, aistras dėl sovietinių Žaliojo tilto skulptūrų, lietuviškosios žiniasklaidos objektyvumą bei konservatorių požiūrį į „Metro sąjūdžio“ iniciatyvą sostinėje statyti požemines metro linijas.

Videointerviu trukmė – 19 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Seimo narys Jurgis RAZMA: „Už pinigus visko nenusipirksi“” →

Aktualijos

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – KAM ministras Juozas OLEKAS.

Beje, su KAM vadovu kalbamės ne vien apie ginklus, šauktinius ir karines paslaptis. Vienas iš ministrui pateiktų klausimų – ar Vilnius kariniu požiūriu taptų saugesnis, jei turėtų požeminių metro linijų?

KAM vadovas Juozas OLEKAS – metro transporto priemonės šalininkas. Jis mano, jog Lietuvos sostinė, turėdama Metropoliteną, būtų saugesnė.

Continue reading „Krašto apsaugos ministras Juozas OLEKAS: „Lietuvos saugumas – plati tema“” →

Videonaujienos

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia ciklą pokalbių, ar tikrai Vilniui reikalingas metro.

Šiandien mūsų svečias – Seimo narys Artūras Skardžius. Jis yra parlamentinės Metro idėjos paramos grupės, vienijančios ypač gausų Seimo narių būrį, pirmininkas.

Šiame 27 minučių trukmės videointerviu parlamentaras Artūras SKARDŽIUS dėsto argumentus, kodėl Lietuvos sostinei ši susisiekimo priemonė verkiant reikalinga. Parlamentaro nuomone, metro sumažintų transporto spūstis, tuo pačiu sumažindamas automobilių „kamščiuose“ patiriamus nuostolius. Metro dėka Vilniuje sumažėtų oro tarša, atsirastų naujų darbo vietų, ypač statybų metu, padaugėtų užsienio investicijų… Parlamentaro įsitikinimu, Metropolitenas reikalingas Vilniui net ir gynybiniais sumetimais, mat požeminės metro linijos – puikios slėptuvės karo ir stichinių nelaimių atveju.

Videointerviu trukmė – 7 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Seimo narys Artūras SKARDŽIUS: „Vilniaus miesto neįsivaizduoju be požeminių metro linijų“” →

Videonaujienos

Aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia videopokalbių, kodėl mūsų sostinei reikalingas metro, ciklą. 

Šiandien mūsų svečias – ilgametis Centrinės nekilnojamojo turto biržos (CNTB) direktorius Gediminas Bareika. Nekilnojamojo turto srityje analitikas darbuojasi daugiau nei dvidešimt metų. Todėl į jo pastebėjimus, vertinimus bei palyginimus verta įsiklausyti.

Su Centrinės nekilnojamojo turto biržos direktoriumi Gediminu BAREIKA kalbasi slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Videointerviu trukmė – 7 min. Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Nekilnojamojo turto ekspertas Gediminas Bareika: „Be metro linijų Vilniaus miestas neišsivers“” →

Videonaujienos

Gediminas BAREIKA – ilgametis Centrinės nekilnojamojo turto biržos (CNTB) direktorius. 

Nekilnojamojo turto srityje analitikas darbuojasi daugiau nei dvidešimt metų. Todėl jo pastebėjimai – labai vertingi.

Jei pirmojoje pokalbio dalyje daug dėmesio skirta temoms, kas, kodėl ir kaip trukdo vystytis nekilnojamojo turto (NT) rinkai Lietuvoje, kodėl sostinei labai reikalinga susisiekimo priemonė Vilniaus metro, tai šioje, antrojoje, dalyje svarstoma, kokios perspektyviausios NT nišos mūsų šalyje ir kokias klaidas dažniausiai daro perkantieji būstą naujos statybos daugiabučiame name.

Su Centrinės nekilnojamojo turto biržos direktoriumi Gediminu BAREIKA kalbasi slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas (videointerviu trukmė – 8 min.).

Rekomenduojame įsidiegti VLC video grotuvą, kuris turi visus filmo peržiūrai reikalingus video kodavimo paketus: https://www.videolan.org/vlc/index.lt.html.

Continue reading „Nekilnojamojo turto ekspertas Gediminas Bareika: prognozės ir patarimai ( 2 )” →