Klasifikacija

Nors pasaulio žvalgybos tarnybos vis aktyviau naudojasi socialiniais tinklais ir kitaip prisitaiko prie lankstaus ir mobilaus šiuolaikinio pasaulio, šių tarnybų metodai išlieka fundamentaliai nepakitę. Viešąją erdvę pasiekianti informacija liudija, kad svarbiausia žvalgybos tarnyboms keliama užduotis išlieka žmogiškųjų išteklių žvalgyba (HUMINT): svarbia informacija disponuojančių žmonių nustatymas, ilgalaikių ryšių su šiais žmonėmis užmezgimas ir vėlesnis komunikacijos užšifravimas, siekiant saugiai perimti kitos valstybės paslaptis.

Kinų žaidimai LinkedIn – verbavimas išlieka verbavimas

Didžiosios Britanijos dienraštis The Times publikavo istoriją, papasakotą buvusio karinės žvalgybos karininko Philipo Ingramo. Kibernetinio saugumo ir įvairių rūšių ginkluotės ekspertas iš pradžių nė kiek nenustebo, kai socialiniame tinkle LinkedIn su juo susisiekė Robinu prisistatantis verslininkas, atstovaujantis saugumo paslaugas teikiančiai kompanijai iš Šanchajaus. Iš pradžių Robinas paprašė parengti vieša informacija pagrįstą pranešimą apie svarbiausius saugumo iššūkius. Vėliau jį vis labiau domino viešai neprieinama informacija, bet daugiausiai įtarimų P. Ingramui sukėlė Robino pasiūlymas toliau susirašinėti šifruotu elektroniniu paštu. P. Ingramas bendravimą nutraukė, o Robinas ištrynė savo LinkedIn paskyrą. „Jie būtų pavertę mane šnipu“, sakė P. Ingramas dienraščiui The Times.

Panašūs atvejai dažnai atskleidžiami ir kitose valstybėse. Vokietijoje kasmet fiksuojami tūkstančiai Kinijos žvalgybų tarnybų bandymų per LinkedIn užmegzti kontaktą su politikais ir valstybės pareigūnais. Praėjusiais metais JAV už šnipinėjimą nuteistas buvęs Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pareigūnas Kevinas Mallory’is pirmąjį kontaktą su Kinijos žvalgybos tarnybomis taip pat užmezgė per LinkedIn.

Kinijos ambasada Lietuvoje. Slaptai.lt foto

Saugumo ekspertai aiškiai identifikuoja Kinijos žvalgybos tarnybų naudojamą verbavimo LinkedIn modelį, kai pasirinktam žmogui iš pradžių pasiūloma už atlygį parašyti pranešimą, paskui jis pakviečiamas į Kiniją pristatyti temos platesnei auditorijai, o pasinaudojus vizitu Kinijoje bandoma įtikinti kontaktą atskleisti jam žinomą slaptą informaciją arba kuriamos kompromituojančios situacijos, kuriomis būtų galima pasinaudoti užbaigiant verbavimą. JAV šio tipo verbavimas kelia tokią grėsmę, kad Federalinių tyrimų biuras net užsakė sukurti specialų vaidybinį filmą, išryškinantį pavojus, su kuriais susiduriama leidžiantis į tokio tipo kontaktus su Kinijos „verslininkais“ socialiniuose tinkluose. Kinijos žvalgybos tarnybų aktyvumas LinkedIn plačiai analizuotas ir Valstybės saugumo departamento 2020 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.

Tačiau tai nereiškia, kad Kinijos žvalgybos tarnybos verbuoja žmones išskirtinai vien socialiniuose tinkluose. Neseniai Taivano žiniasklaida pranešė apie sulaikytus tris Taivano atsargos pulkininkus ir vieną atsargos generolą, kurie visi įtariami šnipinėję Kinijai. Pasak pranešimų, pagyvenę karininkai buvo užverbuoti įprastais būdais: siekė išvengti nemalonumų su Kinijos teisėsauga, norėjo aplankyti ten gyvenančius gimines, įsivėlė į ginčus dėl Kinijoje esančio nekilnojamojo turto. Svarbiausias iš įtariamųjų galimai bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis daugiau kaip du dešimtmečius ir padėjo užverbuoti kitus karininkus.

Rusijos diplomatai ir toliau dalija „vokelius“

Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto

Į kontržvalgybos spąstus Švedijoje patekęs Rusijos diplomatas, tikėtina, taip pat užsiėmė klasikine HUMINT veikla. Švedijos nacionalinio transliuotojo duomenimis, dar prieš metus diplomatas susitiko su konsultacijomis besiverčiančiu Švedijos piliečiu, kuriam perdavė voką su maždaug trimis tūkstančiais JAV dolerių. Už tai diplomatas gavo krepšį su komercinės paskirties įslaptinta informacija. Diplomatas buvo išsiųstas iš Švedijos, o krepšio „pardavėjas“ sulaikytas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad konsultantas jau ne vienerius metus galimai teikė Rusijos žvalgybai slaptą informaciją, kurią kopijuodavo arba fotografuodavo savo darbo vietoje.

Panašiu metu pranešta ir apie kito Rusijos diplomato, oficialiai dirbusio švietimo ir kultūros srityje, išsiuntimą iš Estijos. Nors Estijos užsienio reikalų ministerija išsiuntimo nekomentavo, buvęs užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu žiniasklaidai pripažino, kad sprendimas priimtas dar jam vadovaujant ir kad Rusijos diplomatas išsiųstas dėl veiklos, nesuderinamos su oficialiomis pareigomis.

Naujausias britų SIS pasiūlymas – tapkite žvalgybos „konsultantais“

Vakarų žvalgybos tarnybų atsakas į augančią Kinijos ir Rusijos grėsmę žiniasklaidos taip pat identifikuojamas kaip visų pirma HUMINT stiprinimas. Jungtinės Karalystės (JK) spauda emocingai sureagavo į Užsienio žvalgybos tarnybos, plačiau žinomos SIS arba MI6 santrumpomis, reklaminę kampaniją, kviečiančią užsieniečius ne visos dienos darbui teikiant britų žvalgybai konsultacijas ir taip prisidedant prie SIS „pagrindinės misijos“. Reklaminiuose skelbimuose pabrėžiama, kad SIS domina įvairiais gebėjimais ir patirtimi pasižymintys žmonės, ypač, jei jie turi vertingų kontaktų Rusijoje ir Kinijoje.

Į lankstaus ir mobilaus šiuolaikinio pasaulio žodyną supakuotą pasiūlymą britų žurnalistai įvertino kaip atvirą kvietimą šnipinėti JK naudai. Šis SIS reklaminės kampanijos aspektas sukėlė didžiausius atgarsius, nors tai tik vienas iš pokyčių britų žvalgybos personalo politikoje. Konservatyvumu garsėjanti SIS gerokai pakeitė savo nuostatas ir nuo šiol priims į tarnybą ir JK negimusius jos piliečius. Be to, tarnyba savo pareigūnams panaikino viršutinę 55 metų amžiaus ribą ir nuo 21 iki 18 metų pažemino apatinę amžiaus ribą, sudarė palankesnes sąlygas dirbti žmonėms su negalia ir ėmėsi kitų priemonių personalui išplėsti ir atnaujinti. SIS personalo įvairovės kampanija visais požiūriais primena tą, kurią taip pat visai neseniai pradėjo JAV CŽA, skelbianti, kad personalo įvairovė – svarbiausias ginklas varžybose su Kinijos ir Rusijos žvalgybomis.

Britų žvalgybos būstinė

Nors naujos taisyklės leis SIS priimti į tarnybą daugiau jaunų ir šiuolaikiškų specialistų, ypač technologijų ekspertų, akivaizdu, kad žiniasklaida iniciatyvą įvertino visų pirma per klasikinės žvalgybos prizmę: kaip siekį atšviežinti žvalgybos pareigūnų sąstatą ir jų kuruojamą agentūrą. Panašu, kad, kaip ir kitos tradicinės profesijos, žvalgyba sėkmingai reaguoja į besikeičiančią žmonių elgseną ir integruoja naujausias technologijas, dėl to iš esmės nekeisdama nei savo metodų, nei darbo krypčių.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.12; 09:00

Robertas Muras – naujasis MI6 vadovas

Saulius Kizelavičius

Didžiojoje Britanijoje – svarbus įvykis. Keičiasi britų žvalgybos vadovai.

Nuo šiol britų žvalgybai MI-6 nurodinės Ričardas Muras, buvęs Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerijos politinių klausimų skyriaus direktorius. 

Ką praverstų žinoti apie naująjį britų Secret Intelligence Service (SIS) direktorių? Jam – 57 metai. Visų britų „džeimsų bondų“ veiklą koordinuoti pradėjęs ponas R.Muras laisvai kalba turkiškai, jo žmona, beje, taip pat šneka turkiškai be akcento.

R.Muras turi filosofjos ir politinės ekonomijos bakalauro laipsnį. Jis studijavo Oksforde, vėliau mokslus krimto Harvardo universitete, 2007-aisiais – studijavo aukštojoje verso mokykloje Stenforde.

R.Murą pažinoję kolegos tvirtina, kad šis sugeba valdyti savo jausmus, išlieka šaltakraujiškas net pakliuvęs į nemalonias situacijas. Moka kęsti alkį, šaltį bei visus kitus nepriteklius. Meistriškai slepia savo simpatijas ir antipatijas. Britų aukštuomenė tokius bruožus labai vertina – jei žmogus sugeba išlikti ramus net didžiausios nelaimės akivaizdoje.

Šaltakraujiško džeimso bondo bruožai Londonui labai pravers, nes laikai – tikrai neramūs. Įtemti Londono santykiai su JAV ir Europa, kinų ekspansijos keliamos problemos, Rusijos intrigos, rusiškos diversijos, po pasaulį pasklidęs terorizmas, koronavirusas, Artimųjų Rytų galvosūkiai, – štai kokias temas gvildenti teks naująjam Didžiosios Britanijos žvalgybos bosui.

Britų žvalgybos būstinė

Be kita ko, R.Muras britų žvalgyboje dirba nuo 1987 metų ir niekad iš jos nebuvo pasitraukęs. Tiesiog žvalgybininko veiklą kartais derino su diplomato, ambasadoriaus pareigomis. Nūnai sunku perprasti, kas jam labiau prie širdies – žvalgyba ar diplomatija. Greičiausiai – ir viena, ir kita. Juk R.Muras diplomatu yra dirbęs Vietname, Pakistane, Malaizijoje, Turkijoje, kur, be jokios abejonės, atlikdavo tiek žvalgybines, tiek diplomatines funkcijas.

Ypatingai draugiški satykiai jį sieja su Turkija. Bent jau šitaip buvo iki šiol. Jis ne tik geba laisvai turkiškai kalbėti pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Jis palaiko draugiškus, abipusiai pagarbius santykius su šiandieniniu Turkijos prezidentu Redžepu Erdoganu. Jis talkino šiam Turkijos prezidentui keliaujant po Europą, rūpinosi, kad Europos spaudoje pasirodytų Turkiją objektyviai vertinančių publikacijų.

Beje, britai nuo seno bičiuliavosi su Turkija – dar nuo Osmanų imperijos laikų. Pavyzdžiui, abi šalys talkino viena kitai iš regiono išstumiant Vokietiją.

R.Muras niekad neslėpė įsitikinimų, jog Turkija yra itin svarbus žaidėjas regione, pajėgus priešintis Rusijos ir Kinijos įtakoms.

R.Muras taip pat yra svečiavęsis Azerbaidžane, puikiai susipažinęs su Šiaurės Kaukazo skauduliais.

Taigi šis vyras nuo šiol formuos ne tik JK politines, bet ir britų žvalgybines operacijas.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.08.02; 10:00

36 metų britų princas Williamas atliko praktiką Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūrose.

Trijų savaičių kursai baigėsi šeštadienį, pranešė Kensingtono rūmai. Sosto įpėdinis po savaitę praktikavosi vidaus slaptojoje tarnyboje MI5, užsienio žvalgyboje MI6 bei kibernetinio saugumo agentūroje GCHQ.

Žvalgybos atlieka puikų darbą, kad garantuotų britų saugumą, sakė Williamas. 

Princas daugiau kaip septynerius metus buvo britų ginkluotųjų pajėgų narys. Jis taip pat yra dirbęs gelbėjimo sraigtasparnio pilotu.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.04.07; 12:08

Jungtinė Karalystė (JK) neturėtų pasikliauti tik vienu įrangos tiekėju diegiant naująjį 5G mobilųjį ryšį, tačiau „Huawei“ situacijoje nėra lengvų atsakymų, teigia JK karinės žvalgybos tarnybos (MI6) vadovas Alexas Youngeris, praneša „Reuters“.

Nors kol kas nėra paviešinta įrodymų apie „Huawei“ grėsmę, o bendrovė visus kaltinimus neigia, kelios Vakarų šalys jau apribojo „Huawei“ prieigą prie savo rinkų.

Paklaustas, ar Jungtinė Karalystė bandys suvaldyti „Huawei“ galimai keliamą pavojų, o ne tiesiog uždraus telekomunikacijų įrangos tiekėją, A. Youngeris žurnalistams Miunchene tikino, esą tai yra gana sudėtingas klausimas.

„Manau, tai yra kur kas sudėtingesnis klausimas nei tiesiog, uždrausti ar ne“, – sakė MI6 vadovas.

„Aš noriu taip reikalingos diskusijos apie tai, nes, manau, netinkama būtų reikšmingą nacionalinę infrastruktūrą pirkti tik iš vieno tiekėjo“, – kalbėjo A. Youngeris.

Pats A. Youngeris teigė nejaučiantis spaudimo iš Jungtinės Karalystės „Penkių akių“ – žvalgybos duomenimis besidalijančių sąjungininkių Jungtinių Valstijų, Kanados, Australijos ir Naujosios Zelandijos – dėl bendradarbiavimo su „Huawei“.

„Nenoriu apsimetinėti, kad turiu visus atsakymus į šiuos klausimus, tačiau noriu pasakyti, kad mums itin svarbu yra visus šiuos reikalus išspręsti“, – pridūrė britų žvalgybininkas.

JK telekomunikacijų bendrovė „BT Group“ gruodį pranešė išimanti „Huawei“ įrangą iš pagrindinių 3G ir 4G ryšio tinklų. Įmonė taip pat patikino nenaudosianti Kinijos bendrovės įrangos pagrindiniuose 5G mobiliojo ryšio tinkluose.

Didžiausia pasaulyje telekomunikacijų įrangos gamintoja „Huawei“ susiduria su Vakarų tyrimais dėl ryšių su Kinijos valdžia ir kaltinimų, kad „Huawei“ įranga Pekinas gali pasinaudoti šnipinėjimui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.16; 09:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. ltn. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Daugeliui vakariečių iš tikrųjų sunku suvokti, kaip KGB pulkininko Vladimiro Putino protas veikia, bet mes privalome tai padaryti, jeigu norime suprasti, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose sėkmingai Rusijos sėjamo ir šalį skaldančio chaoso akivaizdoje. Turime tai žinoti, kad galėtume nuspėti, kas mūsų laukia toliau.

Kalbant apie 2016-uosius, žinome tiesą apie tai, kad visas pasaulis su menkomis išimtimis buvo visiškai įtikėjęs, jog Hillary Clinton triuškinančiai laimės prezidento rinkimus! Tuo buvo įsitikinęs ir Putinas, ir visa Rusijos valdžia.

Šis faktas ir buvo priežastis kištis į rinkimus. Jie netikėjo, kad rinkimus laimės Donaldas Trumpas. Jei būtų tikėję, būtų parodę gerokai daugiau įžvalgos, nei mūsų pagrindinė žiniasklaida; bet jie to nepadarė. Kiekvienas tyrinėjantysis rusų dezinformaciją gerai žino, kad jų tikslas buvo diskredituoti visą Amerikos demokratiją, sukelti suirutę ir pridaryti nuostolių „išrinktajam prezidentui“ – Hillary, idant ji veiktų kaip silpnoji pusė. Kadangi Maskva to negalėjo daryti atvirai, jiems reikėjo Hillary sąskaita iškelti varžovą Donaldą Trumpą. Tai buvo visai nesunku! Skandalų apsupta Hillary palengvino šį darbą, o medijos, ieškančios tinkamo jauko, labai apsidžiaugė, gavusios Trumpą už dyką, nes pagal jų beribę išmintį Trumpas buvo kandidatas, kurį Hillary galėjo lengviausiai įveikti.

Kol visa tai vyko, Putiną labai džiugino mintis, kad prezidente taps Hillary. Ji buvo jo „mergina“[1]. Ji leido jam kontroliuoti „Uranium One“.[2] (Negi kas nors tiki, kad šis sandėris buvo sudarytas be Baracko Obamos žinios?) Ji leido rusų kompanijoms dalintis JAV technologijos paslaptimis, o Putinas per tarpininkus pervedinėjo pinigus į Clintono Fondą. Šiame fonde jai pavyko sutelkti savo štabo žmones dar iki rinkimų kampanijos tam, kad jie būtų prieinami per rinkimus. Jos vyras Maskvoje sakė kalbas už šimtus tūkstančių dolerių. Jis turi jos „trūkstamus“ elektroninius laiškus. Vadinamieji Stylo dosjė[3] „kompromatai“ tikriausiai yra apie Billą Clintoną. Gerai žinoma, kad Billas negali atsispirti pasimatymams su kitomis moterimis, nei Hillary. O kalbos Maskvoje – tikriausiai dar viena kompromituojanti medžiaga.

Putinas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad Hillary netęs Obamos politikos. Trumpo išrinkimas Putinui buvo milžiniškas žingsnis atgal; juk Hillary buvo jo „mergina“, o Trumpas viską sugriovė.

Hilary Klinton

Hillary pradeda šaukti: „Rusija, Rusija, Rusija!“ Putinas iš pradžių smogia atgal, mėgina turėti reikalų su Trumpu, tikėdamasis jį nugalėti. Kadangi tai neveikia, būtina jį sunaikinti, nes jis yra žymiai pavojingesnis, negu Hillary. Įkandin seka „naudingi idiotai“, Obamos šalininkai valdžioje: Johnas Brennanas, Jamesas Clapperis, Robertas Muelleris, Adamas Schiffas, Rodas J. Rosensteinas, Jamesas Comey, Lisa Page… Putinas visiškai patenkintas, nes jis arba turi keletą reikalui vadovaujančių savo agentų „giliojoje valstybėje“,[4]arba tą patį savaime darančių „naudingų kvailių“. „Naudingi kvailiai“, savo veiksmais atliekantys Putino darbą ar šnipai – kas gali žinoti?

Nerasta jokio Rusijos Trumpo–Putino sąmokslo, tik daugybė veikiančių „naudingų kvailių“ arba agentų, ir rezultatas – visa šalis suskaldyta. Obama įkėlęs koją į Baltuosius Rūmus, nes tebeturi skaitlingą lojalių jam žmonių minią, iš kurios jis gali pasirinkti būsimo štabo narius. Ar jie apkerėti jo žavesio, jo nekenčiamos JAV ideologijos, ar jie yra šnipai? Prisiminkime Obamos vadovus, mokytojus ir ganytojus, tūlą Louis’ą Farrakhaną, ką jau kalbėti apie Billą Ayersą ir kitus kairiuosius, anarchistus arba net atvirus komunistus.

Obama buvo pagautas į mikrofoną sakantis Dmitrijui Medvedevui: „Pirma palaukime, kol mane perrinks, tada turėsiu daugiau galimybių padaryti, kad kas nors įvyktų. Visais šiais klausimais, bet ypač dėl raketų gynybos, tai, tai gali būti išspręsta, bet svarbu, kad jis man paliktų daugiau erdvės.“ Medvedevas: „Taaaip, suprantu. Suprantu jūsų žinutę apie erdvę. Daugiau erdvės jums…“ Obama: „Tai mano paskutiniai rinkimai. Po jų būsiu lankstesnis.“ Medvedevas: „Supratau. Informaciją perduosiu Vladimirui, ir aš esu jūsų pusėje.“

Vladimiras Putinas ir Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Apie kokius klausimus buvo kalbama? Su kokiais dar dalykais buvo sutinkama? Hillary ir Obama, kaip ir Putinas, manė, kad būtina dirbti kartu. Obama rėmė Hillary, kartu su ja vedė rinkiminę kampaniją, ją rekomendavo. Nemanau, kad ji būtų ėjusi prieš savo rėmėją. Bet koks ryškesnis dėmesys į į rinkimus įsipainiojusius „rusų rinkimus“ buvo menkinamas, kol nebuvo išrinktas Trumpas, ir kaip tik tada buvo užkurtas pragaras. Obama nedarė nieko tol, kol tikėjo, kad Hillary nuskins pergalę! Nebuvo reikalo drumsti vandenį.

Trumpą dažnai kaltina tuo, kad jis yra Putino įrankis, tačiau palyginkime Trumpą ir Obamą ne jų žodžiais, o darbais. Argi Trumpas ką nors renčia prieš Rusiją, ir argi Putinas daro užuominų, jog prieš jį ką nors turi? Trumpas stiprina kariuomenę, duoda Ukrainai mirtinus ginklus, sumažina naftos kainą ir tokiu būdu pakelia JAV ekonomiką, pasirašo sankcijas Rusijai, Venesuelai, nutraukia santykius su Kuba, priverčia NATO pakratyti kišenę ir skirti daugiau pinigų gynybai, uždeda tarifus Kinijai, mėgina plėsti NATO finansavimą bei narystę. Galiausiai panaikina sutartis su Rusija, kuri šių nesilaiko. Ar kurie nors iš šių veiksmų padeda Putinui?

Palyginkime visa tai su Obamos darbeliais, kurio dėka raketos ir radarai išvežti iš Lenkijos, leista okupuoti Krymą, netrukdyta Putinui apžioti kitas Ukrainos žemes. Obama sumažina kariuomenę, duoda pinigų Rusijos šalininkui Iranui ir atnaujina santykius su Kuba – kitu Rusijos sąjungininku. Išveda JAV pajėgas iš Europos, įskaitant tankus. Irake nusiplauna rankas ir pabėga, paskelbia pasitraukimą iš Afganistano. Įstumia JAV į dar didesnes skolas, sulėtina šalies ekonomiką, išleidžia visų rūšių pinigus savo politikos šalininkams remti. Prasižengusius bankus ir verslą priverčia finansuoti demokratus ir socialistus palaikančias organizacijas (joms „aukoti“), vietoj to, kad jiems būtų iškeltos bylos. JAV pajamų tarnybą, Federalinį tyrimų biurą ir žvalgybos organizacijas paverčia politinės represijos įrankiu, šnipinėja Trumpą kampanijos metu, panaudodamas žvalgybos agentūras.

Turime prisiminti, kas tuomet sudarė „giliosios valstybės“ narius – jei ne Obama, tai kas kitas būtų iškėlęs Johną Brennaną ir Jamesą Clapperį į tokias aukštas pozicijas? Brennanas[5] balsavo už komunistų kandidatą. Gusas Hallas išsikėlė nuo JAV komunistų partijos (CPUSA), finansuojamos Rusijos. Ir kaip jis galėjo praeiti bet kurį biografijos patikrinimą? Clapperis pasirodė kaip abejotinas lyderis, kai pats sulaužė priesaiką! Per Obamos kadenciją biografijos faktų patikros varžtai buvo taip atpalaiduoti, kad daug kas buvo paleista pavėjui. Aplaidžiai tikrinant duomenis, galimai prasmuko kai kurie aklai Obama tikintys žmonės, o gal jie net dirbo Rusijos naudai. Kaip kitaip paaiškinti greitą rusų šnipų deportaciją ir paleidimą, kad ir Annos Chapman? Ji buvo deportuota net išsamiai neapklausus.

Barakas Obama

Kas, jei kai kurie iš tų žmonių tebėra ten ir klauso įsakymų iš Rusijos? Ar tai įmanoma? Galbūt liko nedaug, vienas kitas organizatorius. Susiduriama su per daug nutekinimų, per daug nelojalumo, dalykų, iškeltų į viešumą, kurie jau būtų sunaikinę bet ką kitą, nei Trumpas.

Kodėl tokiems žmonėms, kaip Paulas Manifortas ar Michaelas Cohenas, buvo leista dirbti Trumpui, išvengiant FTB informacijos perdavimo Trumpui Dianos Feinstein ir jos kiniečio vairuotojo stiliumi? FTB išsiaiškino, kad Feinstein vairuotojas kinas buvo šnipas. Tada jį patyliukais atleido.

Kaip Obama išsisuko – su tokiais dalykais, kaip Irano sandėris,[6]operacija „Greiti ir įsiutę“[7]? Kas galvojo, kad duoti milijardus dolerių teroristų rėmėjams yra gera mintis, kas leido okupuoti Krymą, taip pat įleido rusus į Siriją? O kaip dėl paleistų į laisvę rusų agentų, ISIS ir Al Qaeda‘os teroristų, ištuštintos Gvantanamo karinės jūrų bazės, teroristų teisimo teismuose ir taip toliau, ir panašiai?[8]

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Vienintelis klausimas prezidentui Trumpui būtų: „Ar nors vienas tokios galimos išdavystės ir sąmokslo atvejis buvo tiriamas?“ Jeigu nebuvo, galbūt mums reikia kontržvalgybai pavesti šį klausimą ištirti kuo greičiau. O gal ir žvalgybininkai buvo sukompromituoti „giliosios valstybės“?

Ar „naudingi kvailiai“, ar KGB/GRU agentai, bet stambūs žaidimai vyksta Rusijoje. Sulaukęs šešiasdešimt trejų miršta GRU vadovas,[9] Majamio spauda atkapsto Epsteino bylą.[10]Laivų krizė Ukrainoje, teisines „bombas“ mėtantis Muelleris[11] tuo metu, kai Trumpas išvykęs už vandenyno – tik sutapimas? Įdomu, ką atnaujinta Epsteino byla dar atskleis, nebent, kad Hillary ir Billas jau nebėra naudingi. Be Holivudo žvaigždžių pagalbos jie nepritraukia net dešimt nuošimčių dėmesio, kurį pelno Trumpas.

Antradienį (lapkričio 27 d.) ši pora Toronto teatre surengė kalbų turą, bet 20 000 vietų salėje buvo parduota tik apie 3000 atpigintų bilietų. Ko gero, Putinas numes ir ant jų po „bombą“. Turbūt Putinas išsiaiškino, kad jų niekada nebeprireiks. Gyvename iš tiesų įdomiu laiku.

Iš anglų kalbos vertė Daiva Tamošaitytė

2018 gruodžio 2 d.

[1]Amer. šnek. gal, iš girl – „mergina“, „tarnaitė“.  (vert. past.)

[2]„Uranium One“ – urano kasimu JAV užsiimanti Kanados kompanija, kurios kontrolinis paketas buvo parduotas „Rosatom“ui.  (vert. past.)

[3]Christopher Steele – buvęs MI6 pareigūnas, perdavęs FTB dosjė apie tariamus D. Trumpo finansinius ir asmeninius ryšius su Rusija. (vert. past.)

[4]Angl. Deep State – pažodžiui „gilioji valstybė“, arba „valstybė viduje“, „vidinė valstybė“; sąvoka, apibrėžianti slaptą klaną valstybėje, kuris susideda iš valdžios, biurokratijos, finansų, karinių ir žvalgybos tarnybų įtakingų atstovų, ir kuris manomai per išorines institucijas kontroliuoja valstybės politiką; kitais žodžiais, „šešėlinė valdžia“. Manoma, kad sąvoka kilo iš turkų k. („derin devlet“).  (vert. past.)

[5]Buvęs Centrinės Žvalgybos Valdybos vadovas Johnas Brennanas, davęs priesaiką sakyti teisybę, melavo Kongresui. Už tokį patį priesaikos sulaužymą dabar teisiamas Michaelas Cohenas. Šiuo metu J. Brennanas dirba CNN.

[6]Iranui davė milijardą grynųjų, jais finansuojami teroristai, rusų perkami radarai ir priešlėktuvinės raketos.

[7]Kalbama apie Obamos inicijuotą ATF (Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro) operaciją prieš JAV teritorijoje veikiančius narkotikų prekeivius. Vietoj to 2000 ginklų gavo nusikaltėliai, prie pietinės sienos nužudę šimtus meksikiečių ir mažiausiai vieną JAV pasienietį. 2010 metais prasidėjusi istorija vis iškyla aikštėn, aiškėja, kad ginklai keliavo įvairiomis kryptimis ir dingdavo, tačiau prezidentui Obamai pareikalavus išskirtinės teisės neleisti Kongresui tirti operacijos veiklos, visi galai buvo užrišti. „Su operacija „Greiti ir įsiutę“ JAV valdžia de facto tapo prekiautoja ginklais su Meksikos narkotikų karteliais ir islamistų nusikaltėliais“, – daro išvadą 2016 sausio 22 d. straipsnio autorius Ianas Tuttle‘as („National Review“ info).

[8]Gvantanamo kaliniai turi įdomų statusą. Jie laikomi ne karo belaisviais, o teroristais, nelegaliais kovotojais. Karo belaisviai paleidžiami pasibaigus karui. Karo nusikaltėliai, kriminaliniai kaliniai turi būti teisiami. Kol kas JAV nenusprendžia, ar karo lauko, ar civiliniame teisme. O daugelis paleistųjų iš Gvantanamo grįžo kovoti prieš Vakarus.

[9]Generolas pulkininkas Igoris Korobovas. (vert. past.)

[10]Prieš 10 metų finansininkui Jeffry Epsteinui buvo iškelta seksualinio priekabiavimo byla, iš kurios jis lengvai išsisuko. Šiuo metu byla demonstratyviai siejama su Billu Clintonu ir princu Charlesu.

[11]Specialusis teisėjas Robertas Muelleris, po Padėkos dienos sugrįžęs į viešąją erdvę ir tiriantis galimus „Trumpo Bokšto“ statybų Maskvoje bei Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimų kampanijai ryšius, per trumpą laiką paskelbė tiek naujų dokumentų, kad ši savaitė žurnalistų buvo praminta „bombų“ savaite (angl. k. bombshell – žodžių žaismas, reiškiantis ir „stulbinančias naujienas“). (vert. past.)

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Henry Vaughan /The Times

Sergejus Skripalis, nusivylęs savo šalies karine žvalgyba, perdavinėjo slaptą informaciją rašydamas nematomu rašalu, praneša The Times.

„Pasak Skripalio, Britanijos žvalgyba jį užverbavo 1996 metais, kai jo trejų metų komandiruotė į Ispaniją artėjo į pabaigą. Dėl tokio sprendimo jis taps Kremliaus auka ir, kaip tvirtinama, kovą bus apnuodytas Solsberyje Novičiok‘u“, – rašo žurnalistas Henris Voenas.

Skripalis papasakojo BBC žurnalistui Markui Urbanui, kad bandė išeiti iš GRU prieš metus iki atvykstant į Madridą, nes jautėsi išduotas Gorbačiovo ir Jelcino. Urbano knygoje „Skripalio medžiaga“ smulkiai pasakojama, kaip jį užverbavo jaunas MI6 agentas, figūruojantis netikru Ričardo Begnalo vardu.

„Jis sutiko perdavinėti informaciją už pinigus su sąlyga, kad, jeigu kas nors klostysis ne taip, jis turės kelią atsitraukti, įskaitant dokumentus ir pasą“, – perduoda Voenas. Pirmajam per 30 metų MI6 agentui iš GRU suteikė kodinį vardą Nedelsiantis – (Forthwith). Netrukus jis grįžo į Maskvą, kur jam buvo pavesta vadovauti GRU personalo valdybai.

PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone

Susitikinėti su kuratoriais iš MI6 Rusijoje buvo pernelyg pavojinga, ir Skripalis sugalvojo kitą būdą informacijai perduoti. 1997 metais jo žmona Liudmila ir duktė Julija atvažiavo poilsiauti į Alikantę, kur perdavė Skripalio kuratoriui dovaną – rusišką romaną. „Kai Begnalas grįžo į Londoną, ekspertai aptiko puslapius, prirašytus nematomu rašalu. Kitais metais Malagoje Skripalio žmona perdavė antrą tomą su naujomis paslaptimis“, – sakoma straipsnyje.

Skripalis pasitraukė iš GRU 1999 metais, bet tebedirbo MI6 naudai iki 2004 metų, kol buvo suimtas.

Informacijos šaltinis: The Times

2018.10.04; 07:50

GRU emblema – skraidančioji pelė

Martin Robinson / Daily Mail

„Štai kaip vyko išskirtinė 30-ies valandų žmogžudystės operacija Solsberyje, kurią, Britanijos nuomone, įvykdė Rusijos grėsmingos karinės žvalgybos bendradarbiai, specialiai išmokyti medžioti nusikaltėlius ir juos bausti“, – rašo The Daily Mail. „Grupė, kurioje buvo daugiausia keturi specialiųjų tarnybų bendradarbiai, įskaitant moterį, buvo pasiųsta nužudyti Sergejų Skripalį ir jo dukterį Juliją; du bendradarbiai turėjo nugabenti Novičiok‘ą, o dar du buvo rezerve, tokiam atvejui, jeigu jų draugai sunegaluotų ar nepasiektų savo tikslo“,  – praneša žurnalistas Martinas Robinsonas.

„Turima žinių, jog šaltiniai iš britų saugumo tarnybų spėja, kad žudikų grupę sudarė MI-6 vadovybei nežinomi dabartiniai arba buvę GRU pareigūnai, kurie, galimas dalykas, net nusekė paskui Juliją iš Maskvos į Londoną kovo 3-ąją“, – rašo laikraštis, primindamas, kad Julija ir jos tėvas pasijuto blogai kovo 4-ąją Solsberyje.

„Nuodus, kurie slaptai buvo laikomi kvepalų buteliuke, žudikai išmetė Karalienės Elžbietos sodų parke tame mieste, kur po keturių mėnesių juos rado nelaiminga pora – Don Sterdžes ir Čarlis Rouli. Žudikų komanda nuskubėjo į Hitrou ir, kaip manoma, kovo 5 dieną iš ten išskrido į Maskvą Aeroflot‘o reisu (po 30 valandų nuo tada, kai atskrido); ji nepaisė įprasto vingiuotesnio šnipų grįžimo maršruto, kuris vestų per Viduržemio jūros, Skandinavijos ar Turkijos oro uostus. Manoma, kad tą pačią dieną Britanijos pasiklausymo stotis Kipre perėmė šifruotę Maskvai, kurioje buvo frazė „Siunta pristatyta“ ir komanda „Sėkmingai pasitraukė nuo taikinio“, – sakoma straipsnyje.

„Mūsų leidinys praneša, jog lėktuvas, kuris, tikriausiai, pargabeno žudikus į tėvynę, kovo 30-ąją vėl nusileido Londone, kur Britanijos pasieniečiai jo laukė, kad atliktų „rutininį“ salono patikrinimą. Bet krata, kuri, kaip pranešė laikraščiui šaltiniai iš saugumo tarnybų, buvo pagrįsta žvalgybos duomenimis, sukėlė Rusijai įniršį, ir turima žinių, kad jos ambasada Londone taip sunerimo dėl lėktuvo apžiūros, kad skubiai pasiuntė į Hitrou diplomatus“, – rašo leidinys.

„Ketvirtadienį išaiškėjo, kad, pasinaudoję  veidų atpažinimo technologija, policininkai ir specialiųjų tarnybų bendradarbiai, kurie studijavo keturių tūkstančių valandų trukmės išorės stebėjimo kamerų vaizdo įrašus iš Solsberio ir Britanijos oro uostų, identifikavo šnipus, kurių dabar ieškoma dėl užpuolimo kovo 4-ąją ir Don Sterdžes nužudymo. Po to, kai slapyvardžiai pasuose buvo sutikrinti su komercinio reiso keleivių sąrašu, specialiosioms tarnyboms žinomos ir „šviežios identifikacijos“, panaudotos grįžtant į Rusiją“, – sakoma straipsnyje.

„Manoma, kad operacijai įvykdyti buvo pasirinkti GRU pareigūnai. Iki perbėgimo į Britaniją Sergejus Skripalis buvo Rusijos karinės žvalgybos pulkininkas. Buvę pareigūnai, kurie išdrįsta pasisakyti viešai, sako: jeigu tu nuėjai tarnauti į GRU, išeiti iš ten neregėtai sunku. O tie, kas išeina ir pereina į užsienio žinybas, baudžiami žvėriškai“, – rašo leidinys.

Priminęs apie britės Don Sterdžes mirtį po numanomo kontakto su Novičiok‘u, laikraštis rašo: „Keletą dienų Karalienės Elžbietos (sodų) parke atliekamos paieškos; kai kuriuos parko ruožus apžiūri kariniai specialistai cheminės apsaugos drabužiais, o kiti – įprastai uniformuoti policininkai. Manoma, kad tokie aprangos skirtumai atspindi numanomą rizikos laipsnį dėl galimo kontakto su pavojingomis medžiagomis įvairiose parko dalyse. Nervus paralyžiuojanti medžiaga buvo atvirai laikoma kvepalų buteliuke, o tai užmena, kad tarp žudikų galėjo būti moteris, o Sterdžes pasipurškė mirtina medžiaga savo riešus, radusi buteliuką parke“.

Informacijos šaltinis: Daily Mail

2018.07.24; 07:00

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Tony Allen Mils / The Times

Korespondentas: The Times žurnalistas Tonis Alen Milsas paėmė interviu iš Svetlanos Lochovos – Kembridžo sovietinės žvalgybos specialistės, kuriai tenka slapstytis dėl spaudos pranešimo, jog ji neva tai sugundžiusi Maiklą Flyną.

„Negaliu neigti, kad aš – rusė. Ir negaliu neigti, kad aš – moteris“, – sakė Lochova. „Tai taip pat neginčijama, turint omenyje, kad ji sėdi priešais mane, pasikėlusi palaidinukę ir žindo kūdikį“, – rašo The Times žurnalistas.

„Jai tik 37 metai, ir jai prieš akis mokslinė ateitis, kupina perspektyvų, apdovanojimų ir prestižo. O vietoj to ji pabėgo iš savo namų Londone ir pasislėpė už 600 mylių vieno iš draugų namuose“, – sakoma straipsnyje. Kaip rašo laikraščiai, Lochovai kažkaip teko esminis vaidmuo tiriant numanomą Trumpo suokalbį su Putinu, ir ji pasirodo esanti Amerikos ir Britanijos šnipų viršūnėlių „serijinė gundytoja“.

„Mane kaltina ne šiaip tik kad aš šnipė, bet ir tuo, kad aš miegojau su visais tais įtakingais vyrais, – sakė ji. – Aš stengiuosi visa tai paversti juokais, bet tai nežmoniškai gadina nuotaiką“.

„Aš rašau apie žvalgybą, aš jos nepraktikuoju, – atsidūsta Lochova. – Seras Alekas Ginesas nėra šnipas vien dėl to, kad suvaidino Džordžą Smailį. Reikia mokėti atskirti“.

Viskas prasidėjo nuo šiek tiek nepadoraus atviruko ir vienos iš tokių uždarų vakarienių Kembridže, per kurias užmezgami ryšiai, keičiamasi nuomonėmis, o talentingas jaunimas demonstruoja savo gabumus, rašo The Times.

Maiklas Flinas pietauja su Vladimiru Putinu

2014 metų vasarį vakarienę rengė buvęs MI6 vadovas ir Pembruko koledžo vadovas seras Ričardas Diarlavas. Vienas iš svečių buvo profesorius Kristoferis Endrius, MI5 istorijos specialistas ir Kembridžo seminaro žvalgybos tema pirmininkas. „Svarbus svečias tą vakarą buvo Maiklas Flynas, tuo metu Pentagono gynybos žvalgybos valdybos vadovas, vėliau neilgam Trumpo pasirinktas JAV nacionalinio saugumo patarėju“, – sakoma straipsnyje. – Ryškiausia Kembridžo jaunimo atstove, pakviesta svečiams nustebinti savo novatoriškais žvalgybos tyrimais, tapo Lochova, tada buvusi viena iš Endriaus magistrantų“. 

Lochova gilinosi į ryšius su Josifo Stalino žvalgyba. Maskvos archyve ji aptiko vieną įdomų dokumentą ir nusprendė parodyti jį Flynui. „Ten buvo atvaizduota balto marmuro statula, matyt, iš vieno Berlyno muziejaus, – apsikabinusios dvi pusnuogės figūros. Kitoje pusėje 33-ų metų Stalinas rašė įdomų laišką 16-metei mergaitei, kurią jis pažinojo ir kuria, matyt, žavėjosi“, – praneša The Times. Be kita ko, ten sakoma: „Atsakydamas bučiuoju jus, ir ne šiaip bučiuoju, o karrrrrštai (bet kaip bučiuoti neverta)“.

„Dokumente atsiskleidė Stalinas kaip žmogus, o tai galėjo būti Flynui naujiena – tai tiesiog intelektinis fokusas, kokį Kembridže mėgstama rodyti svečiams“, – pabrėžiama straipsnyje. Lochova nemanė, kad šiek tiek pikantiškas anekdotas galų gale virs pagrindiniu įrodymu kartu su tvirtinimais, kad jos užduotis buvo sugundyti Flyną, siekiant jį šantažuoti ar kitaip jį užverbuoti.

Pasak Lochovos, po vakarienės Flyną išvedė jo saugumo tarnyba. „Bet iš ją persekiojusių žurnalistų ji netrukus sužinojo, kad kitas vakarienėje dalyvavęs amerikietis paneigs jos versiją. Buvęs Baltųjų rūmų bendradarbis, 73-ju metų Stefanas Halperis, dirbęs keliose respublikonų administracijose, – Magdalenos koledžo Kembridže bendradarbis iki gyvos galvos. Dar neseniai jis buvo žymus seminarų žvalgybos tema dalyvis“, – sakoma straipsnyje.

„Halperis pranešė žurnalistams, jog matė, kaip aš išeinu iš vakarienės kartu su Flynu“, – sakė Lochova.

Amerikos žiniasklaidoje Halperis vadinamas FTB informatoriumi, kuris prasiskverbė į Trumpo rinkimų kampaniją ir pranešinėjo apie ryšius su Rusija. Lochova apibūdina jį kaip „nepataisomai nekenčiantį Rusijos kaip šaltojo karo metais“, kuriam, matyt, sukėlė nerimą Trumpo kampanijos ketinimai sąveikauti su Maskva.

„Jis stambus vyriškis, gana suplūkęs ir labai nemalonus, – pasakojo Lochova. – Jis ateidavo į mano paskaitas, sėdėdavo pirmoje eilėje, paskui užsnūsdavo ir garsiai knarkdavo. Aš bėgdavau nuo jo kaip nuo maro, nes jis visada kalbėdavo storžieviškai. Aš turėdavau būti mandagi, nes universitete jis buvo aukšto rango asmuo su dideliais pinigais (tyrimams finansuoti, – past. The Times). Mes būdavome priversti su tuo susitaikytis, bet jo elgesys labai slėgė“.

Lochovos nuomone, Halperio užuominų dėka pasirodė žinutės, kuriose buvo keliami klausimai, ar ji gali gauti leidimą dirbti su Rusijos žvalgybos archyvais ir buvo perdėtai vertinami jos ryšiai su Flynu. Priklausomai nuo to, kaip stiprėjo audra apie Rusijos kišimąsi, apie Lochovą buvo plačiai pranešinėjama, kad ji gaudavusi iš Flyno elektroninių laiškų, pasirašytų „Generolas Miša“, neva tai sėdėjusi šalia jo per vakarienę Kembridže, Flynas pakvietęs ją į Rusiją ir, žinoma, tarp jų buvusi intrigėlė.

„Mane kaltino įvairiausiais dalykais – dėl meilės, sekso, pinigų. Suprantama, aš visa tai neigiu, – sakė Lochova. – Paprasčiausiai noriu pridurti, kad manęs niekada nėra apklaususi jokia valdžia. Matyt, jei būtų kokių nors abejonių dėl manęs, kas aš esu ir kuo užsiimu, mane būtų apklausę. Man reikia tęsti tyrimus, nors mano gyvenimas apverstas aukštyn kojomis. O man vis dar tenka aiškintis, kai tuo tarpu Halperis slapstosi“.

M. Flinas teisme prisipažino melavęs dėl savo kontaktų su Rusija. EPA-ELTA nuotr.

Lochova pasiskundė dėl Halperio Magdalenos koledžui, savo apygardos deputatui ir parašė Terezai Mei. „Arba aš rusų šnipė ir esama realių nuogąstavimų, arba Halperis išsikraustė iš proto ir meluoja“, – sakė ji.

„Lochovos patirtis akivaizdžiai pamokanti. Jeigu esi susijęs su žvalgybos pasauliu, nebūk rusas, nebūk moteris ir nebūk protingas. Kitaip įkliūsi fantazuotojams ir nekenčiantiems moterų, o kartu ir Trumpo draugams ir priešams“, – tokia leidinio išvada.

Informacijos šaltinis: The Times

2018.06.02; 12:00

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

Buvęs dvigubas rusų agentas Sergejus Skripalis, kuris šių metų kovą buvo apnuodytas Didžiosios Britanijos teritorijoje, buvo susitikęs su kitų Europos žvalgybos tarnybų pareigūnais, kad suteiktų informacijos apie jų teritorijose veikiančius rusų šnipus, trečiadienį skelbė Čekijos žvalgybos šaltinis.

1995 metais Didžiosios Britanijos karinės žvalgybos MI6 užverbuotas S. Skripalis „turėjo svarbios informacijos apie tai, kaip veikia Rusijos sistema, kaip jie dirba užsienyje“, naujienų agentūrai AFP sakė gerai informuotas, anonimu išlikti norėjęs Čekijos žvalgybos šaltinis.

„Kai žvalgybos agentūra, britų ar amerikiečių, užverbuoja tokį asmenį, jie naudoja jį šiam tikslui. Jie siūlė jį sąjungininkėms, ne tik Čekijai“, – teigė šaltinis.

Dienraštis „The New York Times“ šią savaitę jau skelbė, kad 2016 metais S. Skripalis susitiko su agentais iš Estijos. Remiantis Čekijos internetine svetaine „Respekt“, 2012 metais buvęs rusų šnipas lankėsi Prahoje.

Šių metų kovo mėnesį Anglijoje S. Skripalis su dukterimi Julija buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančia medžiaga. Dėl apnuodijimo Didžioji Britanija ir jos Vakarų sąjungininkės kaltino Rusiją. Tuo tarpu Maskva neigė bet kokias sąsajas su išpuoliu prieš Skripalius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.17; 05:00

Heidi Blake, Jim Waterson / BuzzFeed

Britanijos vyriausybė neigia, kad neužtikrino saugumo mokslininkui, kaip spėjama, nužudytam Kremliaus užsakymu

„Vedantysis mokslininkas – atomo srities specialistas, rastas negyvas nuo peiliu padarytų žaizdų po to, kai jis grįžo iš tiriamosios kelionės į Rusiją, buvo oficialiai informuotas prieš kelionę ir nemanyta, kad jam grėsė koks nors pavojus, pareiškė Britanijos vyriausybė“, – perduoda Amerikos leidinio BuzzFeed korespondentai Heidi Bleik ir Džimis Votersonas.  

Kaip primena leidinys, „Metju Pančerio kūnas buvo rastas išmargintas durtinių žaizdų 2016 metais keletą savaičių po to, kai jo atominis tyrimas padėjo teisėjui nustatyti, kad perbėgėlis Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas Londone Rusijos specialiųjų tarnybų, – ir netrukus po to, kai Pančeris apsilankė Rusijoje su tuo nesusijusiais vyriausybiniais reikalais“.

„Policija ir koroneris paskelbė, kad Pančerio mirtis – tai savižudybė, padarę išvadą, kad jis sugebėjo sau suduoti daugybę smūgių ir susibadyti dviem skirtingais peiliais prieš numirdamas nuo žaizdų“, – sakoma straipsnyje. Tačiau pernai leidinys atskleidė, kad Amerikos žvalgybos agentūros perdavė MI-6 liudijimus, siejančius Pančerio – ir 13 kitų mirčių – su Rusijos valstybiniais ar mafijos žmogžudžiais. Ir vis dėlto, pažymi autoriai, policija visus atvejus kvalifikavo kaip nekeliančius įtarimų.

Atsakydama į Lordų rūmų nario leiboristo lordo Rukerio laišką, vyriausybė neigia, kad neįvykdė savo pareigos būti atsargi Pančerio atžvilgiu. Rukeris lapkritį parašė Terezai Mei, klausdamas, kodėl mokslininką siuntė į Rusiją valstybiniais reikalais vos tik paskelbus verdiktą Litvinenkos byloje.

Žurnalistai praneša, kad praeitą savaitę lordo Rukerio gautame atsakyme atsižvelgiama į jo nuogąstavimus, bet primygtinai tvirtinama, kad vyriausybė neturėjo pagrindo manyti, jog Panmčeriui gresia pavojus, kai jam pavedė apsilankyti branduoliniame objekte „Majak“, siekiant išsiaiškinti ilgalaikio radiacijos poveikio vietiniams gyventojams padarinių.

Ministro parlamentinis pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais Styvas Brainas rašė, kad Pančeris buvo „deramai informuotas“ prieš vizitą ir kad „nebuvo nagrinėjamos ar žinomos rizikos, kurios duotų pagrindo nuogąstavimams“, perduoda leidinys.

Lordas Rukeris leidiniui pasakojo, kad vyriausybė nesuteikė pakankamai informacijos savo laiške, kad galima būtų nustatyti, kaip dėmesingai buvo įvertintos vizito į „Majak“ rizikos. Bet, pasak jo, iš atsakymo aišku, kad dėmesys, parodytas Pančerio saugumui iškart po verdikto Litvinenkos byloje, buvo „labai labai paviršutiniškas“.

Autoriai priduria, jog Braino laiške taip pat sakoma, kad Pančeris nebuvo mokslininkų – atomo specialistų, vadovavusių ekstra priemonėms ryšium su Litvinenkos nunuodijimu poloniu, komandos dalis, bet pripažįstama, kad jis buvo įtrauktas išmatuoti perbėgėlio nunuodijimui panaudotos radioaktyvios medžiagos dozę.

Informacijos šaltinis: BuzzFeed

2018.01.22; 03:10

Specialusis agentas 007

Rašytinės žinios apie šnipus, ko gero, tiek senos, kiek ir pati raštija. Kas nežino legendos apie Trojos arklį – apie tai, kaip Odisėjas pamokė graikus, dešimt metų nesėkmingai apgulusius Troją, ją paimti?

Nėra abejonių, kad žvalgyba atsirado dar gerokai prieš Odisėją. Jos pėdsakai siekia žilą senovę. Apie žvalgybos veiklą galima sužinoti ir iš senovės užrašų, darytų ant akmens ir papiruso, kur dėstoma Egipto faraonų viešpatavimo istorija… Garsiojo Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (VIIa. pr. Kr.) dantiraščio bibliotekoje, kurią atkasė archeologai, buvo rasti moliniai laiškai moliniuose vokuose – slaptųjų agentų pranešimai.

Pašto cenzūra kaip žvalgybinė priemonė

Antikos istorikai yra pasakoję apie įvairias gudrybes, kurių būdavo griebiamasi kovojant su priešo šnipais… Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos priemonę… Garsusis Hanibalas (III a. pr. Kr.) daugelį pergalių pasiekė ne tik savo karvedžio talentu, bet ir gerai organizuota žvalgyba… Didysis antikos karvedys Julijus Cezaris naudojosi žvalgyba pavergdamas Galiją, ne sykį siųsdamas savo šnipus su melagingomis žiniomis pas priešininką. Jo laikais žvalgybos tarnyba tapo nuolatos veikianti. Kiekviename legione buvo patyrusių žvalgų.

Jau senovėje buvo žinomi daugelis įprastinių žvalgybinio darbo būdų: rezidentų siuntimas, naudojimasis šifru ir bespalviu rašalu, kuriuo parašytas tekstas pasidarydavo matomas jį pakaitinus arba sudrėkinus specialiu skysčiu, taip pat pašto karvelių ir kitų specialiai išmokytų paukščių (net kregždžių) panaudojimas pranešimams persiųsti. 

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

O štai specifinis literatūros apie šnipus žanras atsirado palyginti neseniai. Jeigu omenyje turėsime anglų, amerikiečių tokio pobūdžio literatūrą (visko trumpame straipsnyje aprėpti neįmanoma), tai čia pirmasis romanas apie šnipus priskiriamas Džeimsui Fenimorui Kuperiui, parašiusiam “Šnipą” (1821). Knygos pagrindą sudaro tikri Amerikos nepriklausomybės karo įvykiai. Gatvės prekeivis Charvis Birčas (realiai egzistavusio Enocho Krosbio prototipas), prisidengęs anglų šalininko įvaizdžiu, iš tiesų vykdo Džono Džėjaus (generolo Džordžo Vašingtono prototipas) žvalgybinę užduotį. Beje, 1829 metais buvo išleista ir dokumentinė knyga apie Enochą Krosbį.

Po Kuperio šnipų literatūros žanras Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgam buvo beveik pamirštas; pasirodė tiktai pilietinio karo laikų šnipų pagyrūniškų memuarų.

„Roninzono Kruzo” autorius – žvalgas?

Danielius Defo, romano „Robinzonas Kruzas”autorius

Kalbant apie Anglijos rašytojus ir šnipus, negalima nepaminėti visame pasaulyje gerai žinomo klasiko Danieliaus Defo. Tiesa, skaitytojams jis visų pirma yra nemirtingo romano “Robinzonas Kruzas” (1719) autorius. O juk Danielius Defo buvo taip pat ir britų slaptosios tarnybos tėvas. Apsimetęs prekeiviu Aleksandru Goldsmitu, jis daug važinėjo po Didžiąją Britaniją ir “kur reikia” pranešinėjo ne tik apie to meto valdžios politinius oponentus, bet ir narpliojo “jakobinų” sąmokslus. Iš žvalgybos pasitraukė tuoj po to, kai išleido garsųjį romaną “Robinzonas Kruzas”.

Šnipų literatūros žanro elementų rasime kito anglų klasiko Čarlzo Dikenso “Apysakoje apie du miestus” (1859). Tačiau šio žanro pradininkais Didžiojoje Britanijoje laikomi žymiai vėliau, 19-ojo amžiaus pabaigoje ir 20-ojo pradžioje, rašę E.Filipsas Openheimas (romanas “Paslaptingasis misteris Sabinas”,1898) ir Viljamas Tafnelis Le Ke (“Slaptoji tarnyba”, 1896). Pastarąjį romaną daugelis valdžios atstovų priėmė “už tikrą pinigą”, kaip savotišką pranašišką įspėjimą. Knygoje rašoma apie artėjantį vokiečių įsiveržimą į Didžiąją Britaniją.

Le Ke tvirtino, kad jo šnipų romanai paremti darbo slaptojoje tarnyboje patirtimi. Jeigu tai tiesa (kol kas tai neįrodyta), tai Le Ke – pirmasis Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, tapęs rašytoju. Geriausios šio autoriaus knygos: “Nusikalstami ryšiai”, 1890; “Monte Karlo paslaptys”, 1899; “Artimųjų Rytų stebėtojas”, 1907; “Kur baigiasi dykuma”, 1923.

Žanro apie šnipus audringam plitimui Anglijoje turėjo Erskino Čalderso romanas “Dykumų mįslė” (1903), kuriame pasakojama, kaip anglų jachtininkai atsitiktinai sužinojo apie vokiečių įsiveržimo į Angliją planus. Rašytojo versija buvo tokia įtikinama, kad britų Admiralitetas nedelsdamas Šiaurės jūroje suformavo laivyną, kuris “apsaugotų silpną ruožą”, apie kurį rašoma knygoje.

Rašytojas Somersetas Moemas buvo profesionalus Pirmojo pasaulinio karo laikų žvalgybininkas. Jo “Ašendenas”(1928) – romanas, paremtas asmeniška patirtimi. “Iš visų šnipų istorijų Ašendeno nuotykiai labiausiai artimi realiems įvykiams” (Entonis Mastersas, “Literatūriniai agentai”, 1987).

Apie žmogiškąsias aistras

Pirmojo pasaulinio karo metais Moemas dirbo sanitarinėje dalyje vairuotoju. Buvo pilnapadis, žemo ūgio, todėl netiko rikiuotei. 1915 m. į jį atkreipė dėmesį britų slaptoji tarnyba ir užverbavo savo agentu – mat Moemas mokėjo prancūziškai ir vokiškai.

Šnipinėjimo menas

Tuo metu kaip tik pasirodė pirmoji jo knyga “Žmogiškųjų aistrų našta”. Moemas buvo išsiųstas į Šveicariją, kur beveik metus stebėjo asmenis, įtariamus šnipinėjimu Vokietijos naudai. Pažymėtina, kad šį darbą jis dirbo ne už pinigus, o patriotinių jausmų skatinamas. Moemas parašė nemaža apsakymų, kuriuose buvo vaizduojami realūs jo patirti nuotykiai. Tačiau kai jį įspėdavo, kad tas ar kitas apsakymas pažeidžia valstybinės paslapties įstatymą, jis nesvyruodamas rankraštį sunaikindavo. Kas nepateko į ugnį, įskaitant ir išvykas į Rusiją, dienos šviesą išvydo “Ašendene”. Ši knyga turėjo didelio poveikio visai pokario šnipų žanro literatūrai.

Kai 1917 metų pradžioje Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, britų slaptosios tarnybos biuro Jungtinėse Valstijose atstovas seras Viljamas Vaizmenas gavo iš JAV prezidento administracijos 75 000 dolerių (tuo metu tai buvo dideli pinigai), kad anglų agentas juos slapta nugabentų į Rusiją. Kurjerio vaidmenį atliko Somersetas Moemas. Jis turėjo užduotį paremti menševikų partiją ir sukliudyti bolševikams nutraukti vykusį karą su Vokietija. Toje kelionėje Moemas dėjosi Amerikos laikraščių korespondentu Somerviliu.

Trečiajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje “šnipų trileriai” jau buvo spausdinami bulvariniuose žurnaluose tęsiniais. Didelį populiarumą turėjo fantastiški šnipų nuotykiai. Sirilas Henris Koulsas, abiejų pasaulinių karų metu tarnavęs britų specialiosiose tarnybose, drauge su bendraautoriumi Adelaidu Frensiu Maningu parašė apie dvidešimt penkias knygas Maningo Koulso vardu. Jie sukūrė britų žvalgybos agentą Tonį Chembldoną.

Kas sukūrė Džeimso Bondo paveikslą?

Antrojo pasaulinio karo metais daugelis rašytojų dirbo žvalgybose, įgijo praktinių įgūdžių, specifinių žinių, kurias jie ilgainiui panaudojo literatūrinėje veikloje. Plačiai žinomas Gremas Grinas buvo MI 6 darbuotojas, Janas Flemingas (garsiojo Džeimso Bondo kūrėjas) – britų jūrų žvalgybos karininkas. Angus Vilsonas savo pirmuosiuose kūriniuose pasinaudojo asmeniškais įspūdžiais, patirtais tarnaujant dešifravimo centre Bletčli-Park. Nepaprastai įtemptas darbas ir karo meto nepritekliai nualino jo sveikatą ir psichoterapeutas patarė jam imtis kūrybos. Rašytojas Džonas P.Markandas dirbo JAV strateginių tarnybų valdyboje.

Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo nepalyginamai skurdesni šnipų literatūros derliumi, lyginant juos su “šaltojo karo” laikotarpiu, per kurį įvyko nesuskaičiuojama daugybė Vakarų ir Rytų agentų susirėmimų. Knygų puslapiuose ėmė mirgėti didvyrių ir piktadarių, dirbusių CŽV, MI 6 ir KGB, darbai darbeliai. Stambiausios pasaulio specialiosios tarnybos tarsi išėjo į dienos šviesą ir pateko į beletristikos masinio vertintojo teismą. O dokumentinės informacijos apie jų veiklą, kaip ir anksčiau, beveik nebuvo. Daugumoje šnipų romanų pagrindiniai herojai, žimoma, visai nebuvo panašūs į realius žvalgybininkus, agentus, specialiųjų tarnybų darbuotojus. Rašytojas Malkolmas Mageridžas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs žvalgyboje, yra pasakęs, kad literatus šnipų žanras vilioja taip, kaip nestabilios psichikos žmones – psichiatro profesija, o impotentus – pornografija.

Janas Flemingas – žurnalistas, biržos brokeris, britų jūrų žvalgybos direktoriaus kontradmirolo Džono Godfrio asmeninis padėjėjas, bet svarbiausia – Džeimso Bondo kūrėjas. Vargu ar kas nežino, kad tai – šnipų romanų serijos herojus. Į šio žanro literatūrą jis įsiveržė pasirodžius romanui “Kazino “Rojalis” (pirmoji iš vienuolikos “bondianos” knygų, vaizduojančių bebaimius superherojus). JAV prezidentas Džonas Kenedis yra viešai pasakęs, kad Bondo kūrėjas Janas Flemingas yra mėgiamiausias jo rašytojas, ir knygoms (taip pat ir filmams) užtikrino milžinišką pasisekimą ir JAV, ir Anglijoje. Džeimsas Bondas arba Agentas 007 – bebaimis britų slaptasis agentas, kurio priešininkas – Sovietų Sąjungos “Smeršas”. “00” pagal autorių reiškia, kad šis herojus turėjo “licenziją žudyti”. Šios serijos romanai – fantastinis išmislas su kruopelytėmis tiesos.

Nepaisant to, toks atviras Vakaruose nepaprastai populiaraus herojaus priešiškumas Sovietų Sąjungos jėgos struktūroms labai nepatiko, kėlė susirūpinimą Maskvai, todėl bulgarų rašytojas A.Guliaška parašė knygą, kuria buvo siekiama pataisyti (manoma – pavedus KGB) nepatrauklų “Smeršo” ir rusų įvaizdį. Romanas “Zachovo misija” buvo spausdinama sovietų laikraštyje “Komsomolskaja pravda” pavadinimu “Avakumas prieš 007”.

Pagal veiklos pobūdį Janas Flemingas beveik neturėjo operatyvinio darbo reikalų, buvo kabinetinis tarnautojas, nors pastoviai nešiojosi desantinį peilį ir plunksnakotį, kuriame, jo žodžiais, buvo ašarinių dujų užtaisas. Nepaisant to, legendoms apie jo žygdarbius nėra galo. Tiesa, visos jos atsirado po to, kai romanai apie Džeimsą Bondą tapo labai populiarūs tiek JAV, tiek Anglijoje.

Nemirtingasis Džeimsas Bondas

1964 m. Flemingas mirė, bet ne Bondas. “Agentą 007” toliau “globojo” Džonas Gardneris. Pradžioje šis rašytojas Bondą pakeitė savuoju slaptu agentu , vardu Boisi Oks, pasirodžiusiu romane “Likvidatorius”(1964) ir kai kuriuose kituose. O pati pirmoji jo Džeimso Bondo imitacija tapo romanas “Atnaujinta licencija”, išleistas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose 1981 m. Vėliau Gardneris kasmet išleisdavo po knygą.

Kai kurios Jano Flemingo knygos apie Džeimsą Bondą: “Gyvenk ir leisk numirti”, “Mupreikeris”, “Briliantai visam laikui”, “Daktaras Ne”, “Auksinis pirštas”, “Žaibo kirtis”, “Šnipas, kuris mane mylėjo”, “Žmogus su auksiniu pistoletu”…

O štai Džonas Le Karė pirmą kartą skaitytoją supažindino su realistiniu agentu – žvalgu: susimąsčiusiu, kenčiančiu  ir ne visai suprantančiu vaidmenį, kurį jam tenka vaidinti. Pavargęs nuo gyvenimo, visko matęs Džordžas Smailas pirmą kartą pasirodė romane “Kvietimas pas mirusiuosius” (1961), tačiau pasaulinį pasisekimą ir žanro meistro šlovę Le Karė pelnė knyga “Šnipas, atėjęs iš šalčio” (1963).

Įtikinami Le Kare personažai

Le Karė turėjo didelės įtakos kitiems šio žanro romanų autoriams: pasirodė naujų “realių” herojų, primenančių Džordžą Smailą, veikiančių realiose situacijose, su realia šnipinėjimo technika.

Trevanjanas (literatūrinis Rodo Vitkerio vardas) savo romanais “Eigerio sankcijos”(1973) ir “Šibumi” (1979) prie realistiškumo pridėjo dar ir brutalumą. O štai produktyvusis Robertas Ladlemas nusprendė susirasti kažką panašaus į “aukso vidurį”: tarp Flemingo fantastiškumo ir Le Karė perdėto realizmo. Jo romanų herojai grumiasi su globaliniais planais užgrobti pasaulį.

Valstybių žvalgybų kova svarbiuose politiniuose tolimos ir netolimos praeities įvykiuose neretai buvo ir tebėra tokia sudėtinga ir kvapą gniaužianti, kad galėtų drąsiai prilygti geriausių nuotykinių romanų intrigoms. Ribos tarp išmonės ir tikrų faktų literatūroje kartais būna labai neryškios. Literatūriniai žvalgybininkų “viražai” kai kada atrodo tokie tikroviški, kad CŽV net įsteigė šio žanro knygų, išleistų visame pasaulyje, biblioteką. Pastarojo laikotarpio būdingesnis bruožas: buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai imasi rašytojo plunksnos, o rašytojai, nedirbę minėtose tarnybose, tampa rimtais šios senos kaip pasaulis žmogiškosios veiklos žinovais ir tyrėjais. Tiesa, kai kada darbą su dokumentais jiems atstoja laki vaizduotė.

Specialiųjų tarnybų vadovybė dažniausiai šnairomis žiūri į savo pavaldinius, kurie staiga nusprendžia atidėti į šalį “apsiaustą ir durklą” ir imasi plunksnos ir polieriaus. Seras Komptonas Makenzis, pavyzdžiui, buvo apkaltintas pažeidęs valstybės paslapties įstatymą ir teisiamas. Jis aprašė savo karjerą autobiografijoje “Graikiškieji atsiminimai” (1932). Būtent po šios knygos pasirodymo jis ir atsidūrė teisme. Britų valdžia areštavo visą knygos tiražą ir išėmė iš prekybos. Makenzis buvo kaltinamas tuo, kad paviešino pirmojo MI 6 direktoriaus, 1-ojo rango kapitono sero Mansfildo Kamingo, slapyvardį. Nors Kamingas tuo metu jau buvo miręs, Makenzis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti 100 funtų sterlingų bei teismo išlaidas. Vėliau draudimas spausdinti ir platinti knygą buvo panaikintas, ir 1940 m. ji buvo pakartotinai išleista pavadinimu “Egėjiškieji atsiminimai”. Visus šiuos įvykius Makenzis aprašė kitoje knygoje – “Graikija mano gyvenime”(1960).

Saigono epilogas

Kitas pavyzdys. 1975 m. Frenkas Snepas buvo atšauktas į CŽV centrinę būstinę iš Pietryčių Azijos, paaukštintas pareigose ir apdovanotas už “analitinius nuopelnus” paskutiniosiomis Vietnamo karo dienomis. Išėjęs iš CŽV Snepas parašė knygą “Padorumo pauzė”(1977) su paantrašte: “Ataskaita apie gėdingą Saigono epilogą, kurį surašė vadovaujantysis strateginis CŽV Vietnamo analitikas”. Daugiausia 580-ties puslapių knygoje kliuvo valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui už jo superslaptas “taikias” derybas su Šiaurės Vietnamu, kurias Snepas pavadino “virtuozišku cirko pasirodymu”. CŽV nusprendė, kad Snepas pažeidė slaptojo susitarimo su valdyba sąlygas, pagal kurias jis privalėjo pirmiausia rankraštį parodyti CŽV cenzūros padaliniui. 1980 m. byla atsidūrė Aukščiausiajame teisme, kuris CŽV naudai iš Snepo autorinio honoraro priteisė 140 000 dolerių. Be to, jam buvo nurodyta suderinti su CŽV naują romaną “Interesų sutapimas”. Knygoje buvo rašoma apie galimą CŽV dalyvavimą prezidento Dž. Kenedžio nužudyme. Keista, tačiau CŽV neprieštaravo tokiai versijai ir tik paprašė romane neminėti tikro vieno valdybos darbuotojo vardo, nors dėl daugelio kitų romane minimų CŽV darbuotojų pastabų neturėjo.

Britų vadovybė griežtai kritikavo Le Karė ir Gremą Griną už jų kūrybą, pasakojančią apie specialiųjų tarnybų veiklą. Pasirodžius knygai “Mūsų žmogus Havanoje” Griną taip pat bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokių pavyzdžių daug.

Labai nepatiko romanai apie šnipus

JAV CŽV direktoriui Ričardui Chelmsui labai nepatiko Le Karė romanai apie šnipus, ypač “Šnipas, atėjęs iš šalčio”. Rašytoją jis kaltino cinišku tonu ir daugybe šmeižikiškų išdavysčių scenų. Tačiau tas pats Chelmsas paskatino Hovardą Chantą sukurti “amerikietišką atsaką” Džeimsui Bondui. Jis, kaip ir jo pirmtakas Alenas Dalesas, manė, kad tokia literatūra bus gera reklama specialiosioms tarnyboms, neturinčioms galimybės pačioms save pasireklamuoti. Le Karė žodžiais, žvalgybininkai, atsivėrę ateinantiems pas juos rašytojams, pradžioje nepakankamai suvokė, kokią didelę kainą jiems teks už tai sumokėti. “Rašytojas – tai savotiškas diversantas, jeigu ne išdavikas,-  pasakė Le Karė interviu “Sandi Taims” 1986 metais. – Ir juo geresnis rašytojas, jo daugiau paslapčių jis pagarsins. Specialiosios tarnybos, atrodo, pagaliau tai suprato, nes, kiek man žinoma, dabar jos ne itin lepina plunksnos brolius”.

Dažnai net įgudusiam skaitytojui nelengva nustatyti, kur baigiasi išmislas ir prasideda tiesa ir atvirkščiai. Ypač tai aktualu dokumentinėms knygoms (memuarams), parašytoms buvusių žvalgybininkų. 1968 m. Haroldas (Kimas) Filbis paskelbė atsiminimus “Mano tykusis karas”, kur papasakojo apie savo karjerą MI 6 ir KGB. Buvo tikimasi, kad ši knyga bus persunkta sovietinės propagandos. Tačiau Gremas Grinas pavadino ją “žymiai tikslesne, negu visi kiti panašūs darbai, kuriuos aš galiu prisiminti”.

2014.07.07; 17:33

Kim Sengupta / Independent

Tyrėjai artėja prie šaltinių, paminėtų gresiančiame sprogti  Donaldo Trampo dosjė

Buvęs MI6 bendradarbis Kristoferis Stilas, sudaręs gresiantį sprogti ir ginčytiną Donaldo Trampo dosjė, dabar tyli, rašo Independent žurnalistas Kimas Sengupta.

„Bet jo pasakojimas apie JAV prezidento ryšius su Rusija tapo visateisiu tyrimo, kuris veržia žiedą aplink Baltuosius rūmus, elementu“, – tvirtina jis.

Žmogus, pasamdęs Stilą, kad šis sudarytų dosjė, – Glenas Simpsonas, vienas iš firmos Fusion GPS steigėjų, – davė parodymus uždarame JAV Senato Juridinio komiteto posėdyje. „Vėliau jis pabrėžė, kad neatsisako tvirtinimų, kurie buvo išdėstyti anksčiau, o komiteto nariai kuluaruose kalba, kad į tą medžiagą pažiūrėta ypač rimtai“, – rašo laikraštis.

„Tuo tarpu specialiojo prokuroro Roberto Miulerio grupė, atliekanti savą Kremliaus veiklos tyrimą, susisiekė su keliomis figūromis, kurių pavardės paminėtos dosjė, ir išklausė jų parodymus, įskaitant ir vieną figūrą, kuri, kaip sužinojo mūsų laikraštis, teikė svarbią informaciją“, – sakoma straipsnyje.

„Kai metų pradžioje (taip originale, – red. past.) Trumpas, jo šalininkai ir dešinioji žiniasklaida JAV ir Didžiojoje Britanijoje pranešė apie esamą Stilo dosjė, buvo imtasi darnių mėginimų paskelbti jį fantazija. Bet vėliau išaiškėjo, kad daugelis jame esančių tvirtinimų teisingi“, – teigia leidinys. Pasak autoriaus, dabar Miulerio komanda, Senato Žvalgybos reikalų komitetas ir Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komitetas „konkuruoja tarpusavyje, kad įkalbėtų Stilą duoti parodymus“.

„Tačiau Stilas nusprendė nevažiuoti į JAV, o taip pat šiuo momentu atsisako atsakinėti į Trumpo bylos tyrėjų klausimus kur nors kitur“, – rašoma leidinyje.

Leidinio nuomone, Miulerio tyrimas stumiasi į priekį. Atliktos kratos ir paimta kompiuterinė technika bei dokumentai Trumpo buvusio rinkimų štabo vadovo Polo Manaforto namuose. „Dar prieš 15 mėnesių Stilo namuose dažnai buvo minimi numanomi „neapskaičiuoti buhalteriniai“ mokėjimai, kuriuos Manafortas neva tai gavęs iš (Viktoro) Janukovičiaus partijos, ir rusų nuogąstavimai, kad to fakto paviešinimas gali sutrukdyti Kremliaus operaciją, skirtą Trumpui remti“, – sakoma straipsnyje.

„Istorija su Manafortu – tik vienas Stilo tvirtinimų, kurie vėliau pasitvirtino esą teisingi, pavyzdys“, – rašo laikraštis.

Kai kurie žmonės, nuodugniai žinantys Stilo dosjė, byloja, kad vienas iš „šaltinių“ galėjo būti Feliksas Sateris. 

„Sateris – buvęs Trumpo dalykinis partneris, lydėjęs jį kelionėse į Rusiją. Trumpo paprašytas jis lydėjo Donaldą-jaunesnįjį ir Ivanką kelionėje į Maskvą, ir tuo metu buvo toks įtakingas žmogus, jog suorganizavo, kad Ivanka pasėdėtų ant prezidento Putino kėdės Kremliuje“, – sakoma straipsnyje.

Leidinys taip pat tvirtina, kad Sateris vaikystėje draugavo su Maiklu Koenu, asmeniniu Trumpo patikėtiniu. „Dosjė Stilas Koenas pavadintas viena iš svarbiausių Trumpo ir rusų jungiamųjų grandžių, o taip pat sakoma, kad Putino spaudos sekretoriui Dmitrijui Peskovui buvo pavesta vesti slaptą kampaniją Hilari Klinton rinkimų kampanijai sužlugdyti (pats Peskovas tai neigia)“, – rašo autorius.

Koenas neigė, kad turėjo kontaktų su rusais. „Bet elektroniniai laiškai, kurie neseniai prasiskverbė į spaudą, demonstruoja, kad 2016 metais Koenas prašė Peskovo padėti Trumpo projektui nekilnojamojo turto srityje – statant „Trumpo bokštą“ Maskvoje“, – rašo autorius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.02; 09:30

Oficialiai Rusija skelbiasi suteikianti politinį prieglobstį tiems, kas savo šalyse neteisingai persekiojami dėl politinių priežasčių.

Tačiau iš faktų galima įtarti ką kita – tarp priglobtųjų gali būti ir žmogžudžių, ir kitokio plauko nusikaltėlių. Prieglobstis gali būti suteikiamas net tada, kai globėjui tiesiog reikia „slėpti siūlo galą“.

Panarstykime kelis kiek egzotiškų asmenybių, gavusių politinį prieglobstį tiek sovietinėje, tiek posovietinėje Rusijoje, pavyzdžius.

Kimas Fiblis

Kimas Filbis

Kilmingos britų šeimos atžalą Kimą Fiblį sovietų žvalgyba užverbavo 1934 metais. Pilietinio karo metais dirbdamas „Times“ korespondentu Ispanijoje Fiblis jau atliko specialiųjų tarnybų užduotis. 1940-aisiais tapo britų žvalgybos agentu ir „kovėsi su komunizmo grėsme“, tačiau vien antrojo pasaulinio karo metais perdavė rusams daugiau nei 900 slaptų dokumentų.

Po karo susilaukia įtarimų ir 1963 m. iš Beiruto nelegaliai pabėga į Sovietų Sąjungą, kur gauna prieglobstį iki gyvenimo galo. Daugiau apie Kimą Fiblį – čia: https://slaptai.lt/žymė/kimas–filbis/

Robertas Bartinis

Italų aristokratas, pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Su bolševikais susipažįsta bei susidraugauja patekęs į nelaisvę. Grįžęs į Italiją milžinišką savo tėvo palikimą perduoda italų komunistų partijai.

Po fašistinio persversmo Italijoje (1922 m.) pabėga į Sovietų Sąjungą, kur tapo garsiu aviacijos inžinieriumi. Tiesa, 1938 buvo nuteistas 10 metų kalėti už ryšius su „liaudies priešu“ Tuchačevskiu. Tačiau ir kalėdamas, ir po įkalinimo toliau kūrė lėktuvus sovietams.

Askaras Akajevas

Pirmasis Kirgizijos prezidentas, pradėjęs vadovauti šaliai dar kaip sovietinei respublikai 1999-aisiais. Buvo lojalus Rusijos politiniam kursui.

2005 m. Kirgizijoje kilus politinei krizei buvo priverstas skubiai bėgti į Rusiją. Ten iki šiol puikiai gyvena: dirba programos „Pasaulinės dinamikos kompleksinė sisteminė analizė ir modeliavimas“ koordinatoriumi, yra Rusijos mokslų akademijos narys, gyvena prestižiniame prabangiame pamaskvio miestelyje Barvichoje. Daugiau apie Askarą Akajevą – čia: https://slaptai.lt/žymė/askaras–akajavas/

Brunas Pontekorvas

Turtingos žydų šeimos vaikas, italų fizikas Brunas Pontekorvas per antrąjį pasaulinį karą dirbo su slaptais branduolinio ginklo projektais Anglijos ir Kanados atominiame centre.

Įtariama, kad jis galėjo būti prisidėjęs prie branduolinio ginklo gamybos paslapčių perdavimo Sovietų Sąjungai. Kad ir kaip būtų, 1950 m. jis atostogų Italijoje metu dingo kartu su žmona ir vaikais. Po penkerių metų Maskvoje surengė spaudos konferenciją, kurioje pranešė, kad yra Sovietų Sąjungos pilietis. Daugiau apie Bruną Pontekorvą – čia: https://slaptai.lt/žymė/brunas–pontekorvas/

Luisas Korvalanas

Čilės komunistų partijos gensekas Luisas Korvalanas po Pinočeto karinio perversmo 1973 m. buvo areštuotas kartu su kitais režimo priešininkais. Sovietų KGB netgi svarstė variantą išlaisvinti jį karinėmis priemonėmis. Tačiau po trejų metų kalinimo jis iškeistas į sovietų politinį kalinį, disidentą Vladimirą Bukovskį. Sovietų Sąjungoje Korvalanas vis dėlto neliko – neatpažįstamai pasikeitęs po plastinių operacijų 1983 m. nelegaliai grįžo į Čilę.

Džordžas Bleikas

bleik_dzordz_m
Džordžas Bleikas

Legendinis ir, berods, vis dar gyvas rusų šnipas, iš kurio nuotykių gali mokytis Džeimso Bondo scenaristai. Po antrojo pasaulinio karo ėmė dirbti britų karinės žvalgybos agentūroje MI–6, buvo nusiųstas į britų ambasadą Seule, po Korėjos skilimo atsidūrė komunistų nelaisvėje. Po trijų metu kalinimo tapo komunistu.

Išlaisvintas britų buvo pasiųstas į Berlyną, kur veikė jau kaip dvigubas agentas. Iš Berlyno perdavinėjo sovietams išsamią informaciją apie MI–6 agentus. Išduotas kito šnipo nuteisiamas kalėti 42 metus, tačiau po 5 metų pabėga iš kalėjimo, per Belgiją ir VDR yra slapčia atgabenamas į Sovietų Sąjungą, kur ir gauna politinį prieglobstį.

Teigiama, kad gyveno Maskvoje, dėstė išorinės žvalgybos akademijoje. 2012 m. 90 metų jubiliejaus proga šnipą pasveikino pats Vladimiras Putinas. Daugiau apie Džordžia Bleiką – čia: https://slaptai.lt/žymė/dzordzas–bleikas/

Erikas Honekeris

VDR politikas, komunistų partijos lyderis 1971–1989 laikotarpiu. 1973 m. lankėsi ir Lietuvoje. Legendinės Berlyno sienos sumanytojas. Didelis sovietų draugas, jo valdymo metais režimas buvo griežtesnis nei Lenkijoje, Čekoslovakijoje ir Vengrijoje. Griuvus Berlyno sienai, paprašė politinio prieglobsčio Sovietų Sąjungoje (jam grėsė teismas už sušaudymą žmonių, mėginusių bėgti per Berlyno sieną). Tačiau griuvus Sovietų Sąjungai Honekeris paprašytas palikti Rusiją. Jį priglaudė Čilės ambasada Maskvoje, vėliau Honekeris emigravo į Pietų Ameriką, kur ir mirė.

Karmalis Babrakas

Afganistano karo figūra. 1979 m. iškart po invazijos sovietai jį paskelbė Afganistano prezidentu vietoj nužudyto Hafizulaho Amino. Tikrasis Karmalio Babrako vardas – Sultanas Huseinas, jo tėvas kilęs iš Indijos Kašmyro.

1986 m. Babrakas atstatydintas „dėl pašlijusios sveikatos“, jo nuėmimas siejamas su Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią. Babrakas buvo priverstas prašytis prieglobsčio Rusijoje, kur dieną naktį saugomas apsaugos gyveno iki mirties (1996 m.).

Eduardas Grigorianas

Eduardas Grigorianas

Kriminalinės patirties turintis armėnas, kuris vadovavo 1988 m. Azerbaidžano mieste Sumgaite specialiai rengtiems pogromams prieš savo tautiečius. Šių provokacijų esmė – nuskriausti kuo daugiau armėnų, o kaltę už antiarmėniškus išpuolius suversti azerbaidžaniečiams. Esą iš Armėnijos ir azerbaidžanietiško Kalnų Karabacho išvyti bei Sumgaite apgyvendinti azerbaidžaniečiai sumanė atkeršyti pirmiausia po ranka pakliuvusiems … Sumgaito armėnams.

Taip pat įtariama, kad antiarmėniškų pogromų vykdytojas E. Grigoranas į teisėsaugos rankas pateko atsitiktinai, per klaidą. Jei jo nebūtų sulaikę, vadinamąjį armėnišką pėdsaką šiandien aptikti būtų buvę žymiai sunkiau.

Nors tyrėjai nustatė, kad anksčiau tris kartus teistas Grigorianas ne tik Sumgaite kurstė riaušes, bet ir asmeniškai nužudė kelis armėnus, vis tik teismas jam skyrė juokingai trumpą įkalinimo bausmę: 1991 m. perkeltas kalėti į Armėniją jis netrukus atgavo laisvę.

Tačiau Armėnijoje neliko, o grįžo į Rusijos glėbį, kur iki šiolei sėkmingai gyvena.

Edvardas Snoudenas

Edvardas Snoudenas

Amerikiečių profesionalus kompiuterininkas, buvęs CŽV darbuotojas, 2013 m. pagarsėjęs slaptos informacijos iš JAV Nacionalinio saugumo agentūros nutekinimu.

Pasak Pentagono tarnybinio pranešimo, E. Snoudenas pagrobė 1,7 mln. slaptų bylų, kuriose dauguma dokumentų susiję su „gyvybiškai svarbiomis JAV armijos, karinio laivyno, jūros pėstininkų ir oro pajėgų operacijomis“.

Tais pačiais 2013–aisiais Snoudenas per Honkongą pabėgo į Rusiją. 2017 m. duomenimis, turėjo laikiną prieglobstį Rusijoje, kur nelaikomas išdaviku.

Tačiau yra įtarimų, kad tarp dar nepaviešintų bylų yra ir informacijos, susijusios su Vladimiru Putinu – būtent todėl Rusija jo neišduodanti.

Viktoras Janukovyčius

Prorusiškų pažiūrų Ukrainos politinis ir visuomeninis veikėjas, ketvirtasis Ukrainos prezidentas (2010–2014 m.), ypatingai palaikytas šalies rusakalbių. Išsigandęs Maidano revoliucijos slapčia pabėgo į Rusiją. Ukraina yra iškėlusi Janukovyčiui baudžiamąją bylą – kaltina jį valstybės išdavyste ir pasikėsinimu į šalies teritorinį vientisumą bei suverenumą.

Nepanašu, kad Rusija kada nors sugrąžintų Janukovyčių Ukrainai – dar 2014 m. Vladimiras Putinas atskleidė, kad būtent jo nurodymu buvo įvykdyta speciali operacija, per kurią nuverstasis Ukrainos prezidentas buvo slapta išvežtas iš Ukrainos per Krymą.

Raimondas Baranauskas

Po motinos Rusijos sparnu jaukiai glaudžiasi ir didžiausi bankrutavusio „Snoro“ banko akcininkai – Rusijos pilietybę turintis Vladimiras Antonovas bei lietuvis Raimondas Baranauskas, Lietuvos teisėsaugos įtariami „Snoro“ turto iššvaistymu, piktnaudžiavimu bei dokumentų klastojimu. 2011 m. lapkritį, kai nutarta „Snorui“ kelti bankroto bylą, bankininkai pabėgo į Londoną, o 2015 m, Londono teismams priėmus sprendimą perduoti juos Lietuvai, pasislėpė Rusijoje.

Šių metų pradžioje gautas atsakymas iš Rusijos Federacijos, kad Baranauskui suteiktas politinis prieglobstis Rusijos teritorijoje. R. Baranauskas teigia, kad jo statusas – kaip Edvardo Snoudeno.

2017.09.28; 03:25

Garsiausios šnipų istorijos Didžiojoje Britanijoje

Fiona Hamilton / The Times

Specialiųjų tarnybų laukia teisminis nagrinėjimas, kuris gali priversti jas atskleisti slapčiausios savo veiklos krypties detales, – apie tai sužinojo laikraštis The Times.

Grupės Reprieve ir Privacy International padavė ieškinį Tyrimo įgaliojimų tribunolui, kuruojančiam MI5 (Saugumo tarnybą), MI6 (Slaptąją žvalgybos tarnybą) ir GCHQ (Vyriausybinio ryšio centrą), kad išsireikalautų visiškai slapto darbo detalių paviešinimą.

Ieškinyje kalbama apie trečiąją iš trijų specialiųjų tarnybų veiklos „krypčių“, iš kurių dvi – Britanijos personalo kitose šalyse sulaikytų asmenų apklausa, ir masinis asmeninių duomenų rinkimas – jau buvo paviešintos. Laikoma, kad trečioji kryptis minėta tik kartą atskirame Privacy International ieškinyje, be to, informacija apie ją buvo cenzūruota.

Reprieve direktorė Maja Foa sakė: „Britanijos visuomenė turi teisę žinoti, ką specialiosios tarnybos daro jos vardu. Mes žinome, kad toji slaptoji politika dangsto didelę slaptosios veiklos sritį, kuri mažų mažiausiai ne mažiau rimta ir invazyvi, nei sulaikytųjų apklausa užsienyje ir masinis asmeninių duomenų rinkimas. Iš savo karčios patirties taip pat žinome, kad be bazinio skaidrumo Britanijos šnipai linkę peržengti teisines ir etines „raudonąsias linijas“.

Privacy International juristė Mili Grem Vud sakė: „Tai neteisingas principas, kai yra visa veiklos sfera, apie kurią visuomenė apskritai nieko nežino. Mes siūlome ministrei pirmininkei paviešinti trečiąją kryptį – cenzūruotu, sutrumpintu pavidalu arba tezėms, kaip būtina, kad būtų užtikrinta visiška ir atvira specialiųjų tarnybų priežiūra“.

Šaltinis: The Times

2017.07.01; 06:54

Liukas Gardingas, Stefani Kirhgesner, Nikas Hopkinsas

Britų leidiniui „The Guardian“ tapo žinoma, kad Didžiosios Britanijos žvalgybų darbuotojai suvaidino lemiamą vaidmenį perspėdami kolegas Vašingtone dėl galimų Donaldo Trampo (Donald Trump) rinkimų štabo ryšių su Rusijos žvalgybų agentais.

Britų žvalgyba GCHQ pastebėjo 2015-ųjų metų pabaigoje įtartiną bendradarbiavimą tarp asmenų, susijusių su D.Trampu, ir žmonėmis, kurie įtariami esą Rusijos slaptųjų tarnybų dabuotojai arba Rusijos įtakos agentai.

Šią versiją laikraštis skelbia remdamasis šaltiniu, artimu Didžiosios Britanijos žvalgybai. Beje, slaptieji duomenys surinkti ir perduoti Amerikai ne specialiai, o besikeičiant kasdiene, niekuo neišsiskiriančia informacija.

Vėliau, iki 2016-ųjų metų vasaros, Vakarų žvalgybos su kolegomis iš JAV pasidalino jau papildoma informacija apie D.Trampo aplinkos atstovų susitikimus su rusais. Elektroninės žvalgybos duomenų apie įtartinus ryšius Vašingtonui perdavė Vokietija, Estija ir Lenkija. Svarbių duomenų pateikė ir Australija, Nyderlandai ir Prancūzijos Vyriausioji išorės žvalgybos valdyba DGSE.

Remiantis turimomis žiniomis tampa akivaizdu, kad GCHQ specialiai nesidomėjo D.Trampo rinkimų štabo žmonėmis. Britų šnipai neturėjo tikslo sekti būtent D.Trampo patikėtinius ir specialiai neieškojo duomenų apie D.Trampą. Įtartini pokalbiai su įtartinais Rusijos žmonėmis buvo užfiksuoti atsitiktinai. Tiesiog britai rutiniškai analizavo Rusijos žvalgybų žingsnius, kai ėmė ryškėti dėsningumai, galintys dominti amerikiečių žvalgus.

Tiek amerikiečių, tiek britų šaltiniai leidiniui „The Guardian“ pranešė, kad būtent GCHQ pirmąjame etape atliko svarbiausius darbus, kai 2016-ųjų metų vasarą FTB pradėjo rimtai žvelgti į temą, kokie iš tiesų D.Trampo ir Kremliaus santykiai. Vienas iš leidinį informavusių šaltinių pabrėžė, kad britų žvalgyba – svarbiausia informacijos tiekėja.

Leidinio „The Guardian“ šaltiniai taip pat pabrėžė, kad JAV slaptosios tarnybos FTB ir CŽV dirbo per daug lėtai, analizuodamos, kodėl D.Trampo komanda palaiko ryšius su Rusija. Lėtumą galima paaiškinti: JAV įstatymai draudžia Amerikos žvalgyboms nagrinėti asmeninius amerikiečių pokalbius be teismo sankcijos. Todėl tikrai gali susidaryti įspūdis, kad amerikiečių „džeimsai bondai“ kai kada snaudžia.

Laikraščio duomenimis, tuometinis GCHQ vadovas Robertas Henigenas perdavė slaptus popierius CŽV vadovui Džonui Brenanui dar 2016-ųjų vasarą. Klausimas buvo toks delikatus, kad informaciją įteikė pats tarnybos vadovas. Ši misija nepatikėta niekam kitam.

Šiuo metu atliekami net keli tyrimai dėl D.Trampo rinkimų štabo darbuotojų bendravimo su galimais rusų įtakos agentais. Manoma, kad šį subtilų klausimą nagrinėjantys specialistai sparčiai pasistūmėjo į priekį. Dabar jie neva turi konkrečių duomenų, kad sąmokslo vis tik būta. Omenyje turimi slapti D.Trampo rinkimų štabo vadovų ir rusų įtakos agentų susitarimai. Taip pat žinoma, kad rusai naudojosi konfidecialia informacija, gauta įsilaužus į amerikiečių kompiuterius.

Informacijos šaltinis – „The Guardian“.

2017.04.17; 09:11

Toby Harnden, Tom Harper / The Times

„Jis atrodė kaip vidutinio amžiaus tipiškas Londono verslininkas, sutinkantis kolegą Hitrou oro uoste 3-iojo terminalo atvykimo salėje. Tamsi striukė ir marškiniai be kaklaraiščio, retėjantys ties smilkiniais kaštoniniai plaukai, toks Kristoferis Stilas sugebėdavo ištirpti minioje“, – rašo The Times.

Financial Times egzempliorius užantyje – tai ženklas buvusiam Amerikos vyriausybiniam valdininkui, kuris ką tik nusileido po naktinio skrydžio iš Vašingtono“, – praneša straipsnio autoriai Tobis Harndenas ir Tomas Harperis.

„Bet kai jie privažiavo Stilo mašina prie jo jaukaus namo Surėjaus grafystėje, buvęs MI6 karininkas, galimas dalykas, suvokė, kad jo darbo dienos šešėlyje suskaičiuotos. Buvo lapkričio pabaiga, ir amerikietis atvyko tam, kad aptartų dosjė apie Donaldo Trumpo, kuris šio mėnesio pradžioje buvo išrinktas prezidentu, ryšius su Vladimiro Putino valdoma Rusija“, – sakoma publikacijoje.

Visų pirma dosjė užsakė turtingas verslininkas respublikonas, sukrėstas perspektyvos, kad šiurkštus nekilnojamojo turto magnatas bus jo partijos pasiūlytas kandidatu į prezidentus, praneša leidinys.

Jis pasamdė buvusių žurnalistų valdomą Vašingtono „tyrimų kompaniją“ Fusion GPS, kuri, savo ruožtu, kreipėsi į Stilą, kompanijos Orbis Business Intelligence vadovą.

Bet tai, ką aptiko Stilas, sukrėtė net jį – daug mačiusį buvusį žvalgybininką, dirbusį po priedanga Maskvoje Sovietų Sąjungos suirimo metu ir po to, sakoma straipsnyje.

Išnaudodamas savo plačius kontaktus, Stilas aptiko, kad Putino vyriausybė „palaikė kontaktus su Trumpu, teikė jam paramą ir pagalbą“ daugelį metų. O skandalingiausia, jo šaltinio duomenimis, buvo tai, kad Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose seksualinio pobūdžio veiksmuose“, „surengtuose ir vykusiuose stebint FSB“. Leidinys primena, kad, dosjė duomenimis, su FSB susijusios prostitutės rengė Trumpui „auksinio lietaus“ šou, šlapindamosios ant lovos, kurioje miegojo Barakas ir Mišelė Obamos per vizitą Maskvoje.

Šį mėnesį dviejų puslapių santrauka to, ką Stilas pradžioje įsivaizdavo kaip slaptą dosjė, buvo pridėta prie memorandumo apie Rusijos bandymus daryti įtaką rinkimams JAV ir pateiktas Obamai, sakoma straipsnyje.

„Matyt, nuogąstaudamas, kad jį identifikuos kaip pranešimo autorių, Stilas staiga praėjusį trečiadienį paliko savo namus, pasiėmęs žmoną ir vaikus“, – sakoma straipsnyje.

„Kodėl Stilas nusprendė išeiti iš priedangos? Kokie ilgalaikiai buvusio britų šnipo atakos prieš būsimąjį Amerikos prezidentą padariniai? Ir ar gali Trumpas iš tikrųjų būti rusų svajonių viršūnė – Kremliaus agentas Ovaliniame kabinete?“ – suka sau galvą Harndenas ir Harperis.

Maždaug 1986 metais Stilas, tada Girtono koledžo Kembridže studentas, gavo atsargų MI6 siūlymą bendradarbiauti, rašo laikraštis.

1990-aisiais Stilas buvo oficialiai paskirtas Britanijos ambasados Maskvoje antruoju sekretoriumi. Vėliau jis padarė sėkmingą karjerą MI6, pradėjęs vadovauti Rusijos reikalų biurui Londone, kur jam teko turėti reikalų su Aleksandro Litvinenkos nužudymo 2006 metais padariniais, praneša leidinys.

Kai kas mano, kad Litvinenkos nužudymas taip išvedė Stilą iš pusiausvyros, kad jis pradėjo vendetą prieš Rusiją, sakoma straipsnyje.

Beje, Stilo draugas tą versiją neigia. „Mintis, kad jis surengė kryžiaus žygį, – tai perdėta, – sako jis. – Jam pasiūlė atlikti darbą, ir jis atliko. Darbas, be abejo, buvo nukreiptas prieš seną priešą ir leido jam suderinti malonumą su nauda, bet tai buvo komercinis kontraktas“.

„Kai kurie Stilo dosjė fragmentai neatrodo panašūs į tiesą, ir mažai kas jame gali būti patvirtinta“, – pažymi autoriai.

„Bet tai, kad ne viskas dosjė yra tiesa, nereiškia, kad tai pasakytina apie viską“, – sako didelę patirtį šaltojo karo laikais įgijęs žvalgybos veteranas.

„Kažkokiu momentu vasaros pabaigoje ar rudeniop jis perdavė FTB dalį savo dosjė, bet nusivylė, kad biuras, atrodė, buvo labiau suinteresuotas tyrimu, susijusiu su Hilari Klinton elektroninio pašto slaptuoju serveriu, negu Trumpo ryšiais su Rusija“, – sakoma straipsnyje.

Stilas taip pat pradėjo skleisti savo išvadas tarp Amerikos žurnalistų, susitikęs su vienu iš jų – Mother Jones vyriausiuoju redaktoriumi Deividu Kornu.

„Kornas išspausdino kai kuriuos Stilo medžiagos fragmentus, bet nuslėpė nepadoriausias dosjė dalis, tad efektas buvo nereikšmingas. Po savaitės Trumpas buvo išrinktas prezidentu“, – rašoma leidinyje.

„Tačiau Stilas taip nerimavo dėl potencialios grėsmės Vakarų saugumui, tad pratęsė savo numanomų Trumpo ryšių su Rusija demaskavimo kampaniją, nepaisant to, kad dabar jis nebuvo saistomas sutarties ir, kaip pranešama, dirbo nemokamai“, – sakoma straipsnyje.

Kaip tik tada jis paskyrė susitikimą Hitrou oro uoste su buvusiu Amerikos valdininku, kuriam perdavė dosjė. Valdininkas, kaip manoma, įteikė jį senatoriui Džonui Makeinui, sakoma straipsnyje.

„Senato Žvalgybos komitetas penktadienį pareiškė, kad jis atliks tyrimą dėl Rusijos bandymų paveikti prezidento rinkimus ir, jei reikės, iškvies į teismą Trumpo padėjėjus. Jeigu Stilas apsispręs duoti parodymus, jis gali tapti pagrindiniu liudytoju“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The Times leidinys.

2017.01.19; 05:55

Po to, kai praėjusią savaitę buvęs britų žvalgybos MI 6 agentas Kristoferis Stilas išgarsėjo kaip dosjė apie Donaldą Trumpą autorius, jis iškart pasislėpė, nuogąstaudamas ne tik būsimojo JAV prezidento keršto, bet, pirmiausia, Rusijos keršto.

Buvusio KGB agento ir buvusio specialiųjų tarnybų vadovo Vladimiro Putino imperija kelia grėsmę Stilui dvigubais nemalonumais – dėl Rusijai pakenkusio dosjė ir dėl futbolo.

Tokias išvadas skelbia vokiečių žurnalo Der Spiegel  apžvalgininkas Jensas Vainraichas. 

Dalykas tas, kad Stilas, vadovaujantis firmai Orbis Business Intelligence Ltd, daugelį metų „rinko informaciją dominančia tema: kokiu būdu Rusija gavo teisę surengti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą“, sakoma straipsnyje. Tas klausimas kamuoja sporto pasaulį jau nuo 2010 metų gruodžio 2-osios, kai FIFA vykdomasis komitetas gana abejotinomis aplinkybėmis atidavė 2018 ir 2022 metų pasaulio čempionatus atitinkamai Rusijai ir Katarui.

Tą dieną, gruodžio 2-ąją, praėjus kelioms valandoms po FIFA sprendimo, Putinas, tada laikinasis premjeras, atskrido į Ciurichą ir surengė gana keistą spaudos konferenciją. Kai spaudos konferencijos įkarštyje jis pasakė manąs, kad rusų milijardierius Romanas Abramovičius neatsisakė idėjos remti Rusijos planą pasaulio čempionato atžvilgiu, tas pastebimai krūptelėjo ant kėdės ir tiesiog nutaisė pozą „ramiai“, rašo Vainraichas. 

Romanas Abramovičius, Rusijos milijardierius

„Jeigu tikėsime Kristoferio Stilo tyrimo rezultatais, lemiamą vaidmenį suteikiant Rusijai teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą suvaidino būtent Abramovičiaus ir dar keleto kitų oligarchų įsipareigojimai, o taip pat koncerno Gazprom pritraukimas, – perduoda Vainraichas. Stilo versija tokia, kad Putinas „neva tai davė specialų nurodymą 2010 metų vasaros pabaigoje, nes labai bijojo, kad Rusijos paraiška sužlugs“.

Maža to, Stilas ir kiti agentai slaptame pranešime Britanijos komitetui užfiksavo, kad pirmą kartą Abramovičius FIFA sluoksniuose pasirodė per pasaulio futbolo čempionatą PAR 2010 metais. 

Pagrindinis Stilą dominęs klausimas buvo tai, kaip „Putinas ir tuometinis Kataro emyras Hamadas bin Chalifa Al Tanis (dabartinio emiro tėvas) ne tik sudarė mega sandėrį dėl gigantiško dujų telkinio Jamaloje eksploatavimo, bet ir sudarė Rusijos ir Kataro aljansą įgyti teisę surengti būsimuosius pasaulio futbolo čempionatus“, rašo žurnalistas.

Informacijos šaltinis: Der Spiegel.

2017.01.19; 05:22

Kas gali būti įdomiau už žvalgybų intrigas?

Portalas slaptai.lt skelbia keliasdešimt nuotraukų, kuriose užfiksuotos sensacingiausios, pavojingiausios, plačiausiai žinomos šnipinėjimo istorijos.

« 2 2 »

2016.08.20; 10:47

Per koronerio kvotą Didžiojoje Britanijoje nuskambėjo tvirtinimas, kad rusas demaskuotojas Aleksandras Perepiličnas, galimas dalykas, prieš savo mirtį „kalbėjo su Britanijos specialiosiomis tarnybomis“,  praneša The Guardian.

Jis staigiai mirė 2012 metų lapkritį – galimas dalykas, buvo nunuodytas, primena žurnalistas Lukas Hardingas.

Continue reading „Rusas demaskuotojas Aleksandras Perepeličnas prieš savo mirtį kalbėjo su MI-6 bendradarbiu?”

Kaip pranešė The Times, Britanijos žvalgybos vadovybė spalį per slaptą susitikimą Deivido Kemerono rezidencijoje informavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel apie pavojų, kurį kelia ISIS, o ji pasidalijo su MI-5, MI-6 ir Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) vadovais informacija apie prezidentą Putiną, neramumus Ukrainoje ir situaciją Kryme.

Continue reading „Britanijos žvalgybos vadovybė informavo Merkel apie ISIS pavojų”