Kremlius niekada neatleido buvusiam Sakartvelo prezidentui Michailui Saakašviliui už 2003 m. „Rožių revoliuciją“, kurios metu iš valdžios buvo pašalintas geras Kremliaus draugas Eduardas Ševardnadzė, už pasipriešinimą Rusijos kariuomenei atplėšiant iš Sakartvelo Pietų Osetiją ir Abchaziją ir jau žygiuojant į Tbilisį.
Niekada nepamiršiu tų įvykių, kaip juos mačiau stebėdamas pasaulio žinias Seime. Rusijos kariuomenė įsiveržė į Sakartvelą 2008 m. rugpjūčio 10 d. Netrukus pasaulyje kilo protesto mitingai. Profesorius Vytautas Lansbergis pakvietė visus, kas gali, susirinkti į protesto mitingą prie Seimo. Aš kaip tik tuo metu budėjau Seime prie žinių srauto. Ir staiga – puiki žinia: JAV šeštojo laivyno flagmanas kirto Bosforo sąsiaurį ir pasuko Sakartvelo link (kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo ginkluotas sparnuotomis raketomis).
Staigiai atspausdinau žinią, nulėkiau į mitingą ir perdaviau ją V. Landsbergiui. Perskaitęs ją, pagarsino mitingo dalyviams. Ne viskas prarasta, nudžiugino jis visus. Kažkas tą momentą nufotografavo.
Priešrinkiminis kalėjimų skandalas
Šiuo metu M. Saakašvilis, savo noru sugrįžęs į Tėvynę, sėdi kalėjime ir laukia teismo. Neigdamas jam metamus kaltinimus, laikydamas juos sufabrikuotais, jis paskelbė bado streiką. 2012 metų spalio 1 d. Sakartvele įvyko Parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo prorusiška partija, valdanti ir dabar.
Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012 m. rugsėjo 18 dieną Sakartvele buvo paskleista informacija apie kalinių smurtą viename iš įkalinimo įstaigų. Opoziciniai televizijos kanalai transliavo kadrus, kuriuose matyti, kaip nuteistieji mušami ir prievartaujami. Sakartvelo vidaus reikalų ministerija patvirtino, kad keli žmonės buvo sulaikyti už patyčias iš kalinių. Kilus skandalui, atsistatydino Respublikos bausmių vykdymo ministras.
Tai, kad Sakartvele tuo metu vyko paskutinis rinkimų kampanijos etapas, itin užaštrino įsiplieskusį skandalą. Konfrontacija tarp valdžios, kurią atstovavo M. Saakašvilio partija „Vieningas nacionalinis judėjimas“ (VNJ)” ir opozicijos, kuriai pirmiausia atstovavo opozicinio milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio vadovaujama koalicija „Sakartvelo svajonė“ įgavo gana atšiaurias formas.
Kalėjimo skandalas iškart tapo rinkimų kampanijos dalimi
Opozicijos šalininkai dalyvavo protestuose prieš kankinimus kalėjimuose. „Sakartvelo svajonė“ paskelbė“, kad dėl šio incidento kaltas prezidentas M. Saakašvilis, „sukūręs represinę sistemą“. Tos pačios dienos, rugsėjo 18-osios, vakarą opoziciniai televizijos kanalai transliavo išplėstinę įrašo versiją. Šie kadrai parodė, kaip kaliniai buvo smarkiai mušami ir prievartaujami lazdomis.
Vaizdo įrašą rodė „Channel 9“ (šį kanalą sukūrė „Sakartvelo svajonės“ lyderis milijardierius Bidzina Ivanišvilis, kanalo bendrasavininkė – verslininko žmona), taip pat opozicinis „Maestro“ televizijos kanalas. Tuo pat metu televizijos kanalai tvirtino, kad įrašą gavo iš buvusio Gldanio kalėjimo darbuotojo Vladimiro Bedukadzės.
Bedukadzė pasirodė 9 kanalo eteryje (susisiekęs su žurnalistais per „Skype“). Jis pareiškė, kad kalinių kankinimai buvo vykdomi Vidaus reikalų ministerijos vadovo nurodymu, o Bausmių vykdymo ministerijos vadovė neva žinojo apie tai, kas vyksta. Buvęs kalėjimo prižiūrėtojas taip pat sakė, kad minėtus kadrus perdavė ES atstovams Briuselyje.
Valdžia savo ruožtu teigė, kad skandalą surengė vienas iš „Sakartvelo svajonės“ šalininkų. Pasak Vidaus reikalų ministerijos, vienas kalinys papirko sargybinius, kad šie sumuštų kitus kalinius ir tai nufilmuotų (kad opozicija ateityje galėtų panaudoti šiuos įrašus kaip kompromituojančius įrodymus prieš valdžią).
Visgi rugsėjo 18 dieną buvo paskelbtas oficialus pranešimas, kad du pataisos įstaigos darbuotojai yra sulaikyti dėl kaltinimų „nežmonišku elgesiu su kaliniais“. Trečias, buvęs kalėjimo pareigūnas Vladimiras Bedukadzė, kuris buvo atleistas 2012 metų gegužę, įtrauktas į ieškomų asmenų sąrašą, nes tuo metu jau gyveno Belgijoje.
Po devynerių metų išžaginimo su vanta detektyvas, panašu, išnarpliotas
2012-ųjų vasarą buvo išplatinta ir vaizdo medžiaga, kurioje esą buvo vaizduojamas kalinio išžaginimas. Ši medžiaga tada suvaidino lemtingą vaidmenį tuomet valdančiai partijai VNJ ir prezidentui M.Saakašviliui. Nepaisant pakartotinių bandymų įrodyti, kad ši filmuota medžiaga yra išgalvota, Sakartvelo žmonės vis dar tiki, kad visa tai iš tikrųjų įvyko.
Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį
Grupė žurnalistų – tyrėjų surado pagrindinį šio spektaklio aktorių – tuometinį kalinį Gia Kazarišvilį. Jis viską papasakojo. Kazarišvilis aprašė, kaip jis atliko išžaginamojo vaidmenį vaizdo įraše, kurį režisavo tuometis pataisos įstaigos pareigūnas V. Bedukadzė. Reikalas liečia tik epizodą su vanta (šluotele), kuris štai jau 9 metai yra pagrindinis valdančios „Sakartvelo svajonės” politinių pareiškimų simbolis.
„Jie nuleido mano sportines kelnes, nenuėmę apatinių, padėjo man tarp kojų vantą (matyt, jos kotą) ir nufotografavo“, – pasakoja kalinys. Pažymėtina, kad filmavimas buvo atliktas kameros Nr.5 fone, nes tuomet valdančiosios VNJ partijos rinkiminis numeris buvo 5.
Gia Kazarišvilis davė interviu „Chronicle Plus“ redaktoriui Eliso Kiladzei. Pasak Kiladzės, iš tikrųjų 5 kamera neegzistuoja, ir kalinys tai patvirtino.
„Visi įtarėme, kad Vladimiro Bedukadzės pasiūlyta išžaginimo su šluota scena, kuri iš tikrųjų 2012 metais pakeitė politinį kraštovaizdį ir atnešė į valdžią „Sakartvelo svajonę“, buvo surežisuota, tačiau neturėjome dokumentinių įrodymų. Jis (Kazarišvilis) pasakė, kad ši scena buvo surežisuota, Vladimiras Bedukadzė nufilmavo kelis dublius, kad scena su vanta būtų pakankamai įspūdinga, po to pasirinko geriausią variantą ir pasiūlė tai kaip kankinimo ir nežmoniško elgesio pavyzdį. 5-tos kameros nėra, jis buvo penkioliktoje kameroje, ir tai taip pat buvo Bedukadzės inscenizacijos ir Rusijos specialiosios operacijos dalis. Iš tiesų išprievartavimo su vanta nebuvo “, – sakė Eliso Kiladze.
Šiuo metu Sakartvele vyksta vietos valdžios rinkimų antrasis ratas, temdomas įtampos dėl opozicijos lyderio eksprezidento M.Saakašvilio kalinimo. Kokį vaidmenį šalies politiniame gyvenime suvaidins detektyvinė kalėjimo istorija naujoje šviesoje, ar prisidės ji prie reikalavimų paleisti M. Saakašvilį į laisvę, tikiuosi, greitai pamatysime. Kažin, ar sakartveliečiams priimtini tokie Kremliaus ir jo agentūros Sakartvele sukurti „kompromatai” prieš nepageidaujamus politikus.
Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį
Tbilisis, spalio 19 d. (AFP-ELTA). Įkalintą buvusį Sakartvelo prezidentą ir opozicijos lyderį Michailą Saakašvilį, kuris jau beveik tris savaites laikosi bado streiko, antradienį apžiūrės gydytojai, pranešė jo advokatas.
M. Saakašvilis paskelbė bado streiką, kai spalio 1 dieną grįžęs iš tremties Ukrainoje buvo įkalintas. 53-ejų metų vyras tvirtina, kad jo areštas buvo politiškai motyvuotas.
Jo gydytojas išreiškė susirūpinimą dėl galimai jo sveikatai padarytos negrįžtamos žalos.
„Antradienį popiet vyriausybės sudaryta medikų taryba ištirs jo sveikatos būklę ir nuspręs, ar jį reikia hospitalizuoti“, – AFP sakė M. Saakašvilio advokatas Dito Sadzaglišvilis.
Sakartvelo teisingumo ministras Rati Bregadzė sakė žurnalistams: „Mūsų vienintelis interesas – kad būtų gerbiamos jo teisės ir kad jo sveikata būtų stabili“.
M. Saakašvilio asmeninis gydytojas Nikolozas Kipšidzė, kuris lankė jį areštinėje, sakė, kad dėl buvusio lyderio esamo „kraujo sutrikimo bado streikas yra ypač pavojingas“.
Pagal Sakartvelo įstatymus medicininę intervenciją be paciento sutikimo leidžiama atlikti tik tuo atveju, „jei asmuo yra be sąmonės ir kyla tiesioginis pavojus jo gyvybei“, – sakė D. Sadzaglišvilis.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Maždaug 3 tūkst. įkalinto buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio šalininkų susirinko prie kalėjimo ir reikalavo jo paleidimo, kai ministras pirmininkas pagrasino naujais kaltinimais, jei jis „nesielgs gerai”.
M. Saakašvilis, pagrindinės Sakartvelo opozicinės jėgos Jungtinio nacionalinio judėjimo įkūrėjas ir šalies prezidentas nuo 2004 iki 2013 m., slapta grįžo iš tremties šeštadienį vykusių vietos rinkimų išvakarėse ir netrukus buvo areštuotas.
Mojuodami raudonos ir baltos spalvos Sakartvelo vėliavomis ir skanduodami M. Saakašvilio vardą šalininkai susirinko priešais kalėjimą Rustavi mieste netoli sostinės Tbilisio ir pažadėjo artimiausiomis dienomis rengti masinius protestus. „Sakartvelą atkūręs M. Saakašvilis sėdi kalėjime, o tie, kurie griauna šalį, yra valdžioje, – naujienų agentūrai AFP sakė 51 metų slaugytoja Natela Svanidze. – Jis turi būti paleistas“.
M. Saakašvilis 2018 m. buvo nuteistas už akių dėl kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba šešeriems metams kalėjimo. Jo sulaikymas pagilino užsitęsusią politinę krizę Sakartvele, kur opozicijos partijos pasmerkė plačiai paplitusį sukčiavimą pernai vykusiuose parlamento rinkimuose, kuriuos laimėjo valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“.
Sekmadienį ministras pirmininkas Iraklis Garibašvilis per televiziją sakė, kad „niekas planetoje neįtikins mūsų paleisti M. Saakašvilio“.
Iš įžūlaus provakarietiško reformatoriaus buvo atimtas Sakartvelo pasas, kai jis įgijo Ukrainos pilietybę ir ėmė vadovauti vyriausybinei reformų agentūrai toje šalyje. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad sieks M. Saakašvilio paleidimo. I. Garibašvilis sakė, kad „M. Saakašvilis atliks visą bausmę ir tada, žinoma, galės grįžti į Ukrainą“.
Sakartvelo premjeras sakė, kad M. Saakašvilis turėjo pasirinkimą. „M. Saakašvilis turėjo pasitraukti iš politikos arba mes turėjome jį sulaikyti“, – sakė jis ir pridūrė, kad „jis verčiau gerai elgtųsi, antraip pateiksime jam naujų kaltinimų ir prie jo (kalėjime) prisidės kiti“.
„Žmogus nesitraukia iš politikos, neprašo atleidimo, neprašo malonės“, – pridūrė I. Garibašvilis. Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sakartvelo prezidentė Salome Zurabišvili, ilgametė M. Saakašvilio priešininkė, sakė, kad „niekada jam neatleis“.
53 metų M. Saakašvilis neigė padaręs ką nors neteisėta, pasmerkė nuosprendį kaip politiškai motyvuotą ir po arešto paskelbė bado streiką.
Valdančioji „Sakartvelo svajonės“ partija pirmavo šeštadienio vietos rinkimuose, surinkusi 46,7 proc. balsų, o visos opozicijos jėgos gavo iš viso 53,3 proc. balsų. M. Saakašvilio partija UNM laimėjo daugumą keliuose dideliuose miestuose. Visuose didžiuosiuose miestuose, įskaitant sostinę Tbilisį, spalio 30 d. numatomos antrojo rato „Sakarvelo svajonės“ ir UNM kandidatų į merus varžybos.
Opozicija pasmerkė sukčiavimą per šeštadienio balsavimą. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai teigė, kad balsavimą „temdė plačiai paplitęs bauginimas, balsų pirkimas, spaudimas kandidatams ir rinkėjams“. Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį. EPA – ELTA nuotr.
M. Saakašvilis sakė, kad rezultatas parodė, jog opozicija įgauna pagreitį, ir paragino opozicijos partijas „susivienyti, pamiršti visas nuoskaudas ir visam laikui atkurti demokratiją Sakartvele“. „Dabar visuose didžiuosiuose miestuose, kur vyks antrasis ratas, turime pradėti daug stipresnį puolimą“, – sakė jis sekmadienį feisbuke paskelbtame įraše.
Kritikai apkaltino „Sakartvelo svajonę“ pasitelkiant baudžiamąjį persekiojimą prieš politinius oponentus ir žurnalistus.
Michailas Saakašvilis. EPA – ELTA nuotr.
Tbilisis. (AFP-ELTA). Grįžęs į gimtinę sulaikytas buvęs Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis. Vyriausybės vadovas Iraklis Garibašvilis penktadienį pranešė, kad M. Saakašvilis sulaikytas ir nuvežtas į kalėjimą.
M. Saakašvilis, kuris kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia, prieš šeštadienį vyksiančius vietos valdžios rinkimus grįžo iš Ukrainos į Sakartvelą. Jis ragino balsuoti už jo įkurtą opozicinę partiją ir kvietė žmones į protestus.
M. Saakašvilis po jo vadovaujamos taikios Rožių revoliucijos nuo 2004 iki 2013 metų buvo Sakartvelo prezidentas. Jis įgyvendino esmines ekonomikos reformas, tačiau pradėjo ir pragaištingą trumpą karą su Rusija ir ėmė įgyti vis labiau autokratiškų bruožų.
M. Saakašvilis 2013-aisiais paliko šalį. 2015 metais dėl tariamo piktnaudžiavimo valdžia buvęs prezidentas neteko Sakartvelo pilietybės. Teisėsauga paskelbė jo paiešką.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?
Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.
Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.
Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.
Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai?
Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?
O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.
Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.
Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.
Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.
Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.
Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?
Karabachas vis dar okupuotas
Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…
Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.
Praėjus 10 metų vis dar nežinome, kuo baigėsi vos penkias dienas ir naktis trukęs karas Pietų Osetijoje.
Savęs užpulti neįmanoma
Rusijos naujienų tarnyba “Eurasia Daily“ nelaukė iki paskutinės dienos ir dar liepos 30 d. pranešė, kad nuo „08.08.08“ praėjo 10 metų. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija, rašo, klastingai užpuolė Pietų Osetiją, apšaudė taikius gyventojus raketomis ir atakavo tankais. Manyta per kelias dienas nušluoti nuo žemės paviršiaus gyvenvietes, o žmones išvaryti arba sunaikinti. Dar buvo „planas B“: gyventojams pasipriešinus, užnuodyti vandens šaltinius… Gruzijos valdovai nuo viduramžių kėsinosi į visa aplinkui, tačiau patiems jėgų neužteko, todėl ieškojo plėšrių kaimynų, Rusijos imperijos ir komunistinės Maskvos, o mūsų dienomis – JAV ir Europos Sąjungos palaikymo. Būtent „pastariesiems“ pritariant ir buvo įvykdytas „barbariškas Pietų Osetijos užpuolimas“. Tačiau gruzinų užmačias sužlugdė su stebėtinu atkaklumu pasipriešinę „savanoriai“ ir Rusijos kariuomenės daliniai, įžengę į Pietų Osetiją savo taikdarių ir ten gyvenančių Rusijos piliečių gelbėti. Gruzijai žaibo karas baigėsi panišku bėgimu ir nenuplaunama gėda.
“Eurasia Daily“ nurodė tik autoriaus vardą – pavardę, tačiau tai žinant… Šį tekstą parašė „Pietų Osetijos žurnalistikos veteranas“, be to – „Pietų Osetijos parlamento informacinės-analitinės valdybos viršininkas“. Ne viskas jo kūriniuose šia tema perdėm „herojiška“. Antai prieš kelerius metus jis atskleidė, kas atsitiko neišgaudžius į Pietų Osetiją prasismelkusių šnipų ir diversantų: šie pranešė kam reikia svarbių objektų Cchinvalyje (pagrindiniame Pietų Osetijos mieste) koordinates ir dėl to rugpjūčio 8-ąją gruzinai „pirmosiomis salvėmis užklojo“ taikdarių dislokavimo vietas, parlamentą, vyriausybę, vidaus reikalų ministeriją, miliciją, universitetą, kita…
Rusijos leidinys „Nezavisimaja gazeta“ 10-mečio proga paprašė pasisakyti ne etatinį propagandistą, o ekspertą – Politinės ir karinės analizės instituto direktoriaus pavaduotoją Aleksandrą Chramčichiną („Karas 08.08.08. Pabaigos žodis“). Rusijoje, paaiškino politologas, gruzinų veiksmus šiame kare vadina „agresija“. Tačiau prieš dešimt metų nė viena pasaulio valstybė nepripažino Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, taigi abi šios respublikos, teisiškai, buvo Gruzijos dalimi. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie Gruzijos agresiją prieš Pietų Osetiją. „Įvykdyti agresiją prieš pačius save neįmanoma“, – pareiškė politologas ir dėl aiškumo pridūrė skliaustuose: „Tada juk ir Rusijos veiksmus Čečėnijoje galima vadinti agresija.“
Galiausiai susiprotėjo! O “Eurasia Daily“, pasiskubinusi pranešti apie „klastingą užpuolimą“, prašovė – kaip galima užpulti save? Toliau ir neskaitytum, jeigu ne į akis krintanti „Agresija“. Vis dėlto būta agresijos! „Tačiau Gruzija, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, įvykdė agresiją prieš Rusiją, užpuolusi jos taikdarius (šalies karinio kontingento užpuolimas prilygsta visos šalies užpuolimui).“
Maskva niekada nebūna kalta!
Kaltinimas Gruzijai užpuolus taikdarius – ne naujas, tai girdime ir skaitome nuo pačių pirmųjų „penkių dienų karo“ valandų visus tuos dešimt metų. Pradedant Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo rugpjūčio 8 d. 15 val. Maskvoje perskaitytu pareiškimu. „Šiandien naktį Pietų Osetijoje Gruzijos kariuomenė įvykdė agresijos aktą prieš Rusijos taikdarius ir taikius gyventojus“, tarp žuvusių yra ir taikdarių. Rusijos prezidentui privalu ginti valstybės piliečius visur ir visada, todėl jis imasi atitinamų „žingsnių“. Po kelerių metų, dalydamasis prisiminimais apie tuos įvykius, Medvedevas aiškino sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų priėmęs „nė minutės nedvejodamas“ dar naktį į rugpjūčio 8-ąją, po to, kai jam pranešė apie Rusijos piliečių, taip pat ir taikdarių, žūtį…
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas vos kelios dienos po karo britų leidinyje „The Financial Times“ aiškino, „kodėl Rusijos veiksmai Gruzijoje buvo teisingi“. Pietų Osetija jau 16 metų gyvena de facto nepriklausoma nuo Gruzijos, dauguma tenykščių gyventojų yra Rusijos piliečiai ir jų saugumo labui pagal 1992 metais su Gruzija pasirašytą susitarimą ten laikomas nedidelis Rusijos karinis taikdarių kontingentas. Rugpjūčio 8 d. taikdarius užpuolė Gruzijos sausumos ir oro pajėgos, yra žuvusiųjų; taip pat žuvo, kai kuriais duomenimis, iki 1 600 taikių gyventojų (vėliau Rusijos tyrimų komitetas pranešė nustatęs 162 asmenų žūtį – red.). Gruzinų veiksmai Pietų Osetijoje yra genocidas. Atsakydama į neišprovokuotą užpuolimą Rusija įvedė į Pietų Osetiją savo karinį kontingentą („nei viena pasaulio valstybė neliktų abejinga jos piliečių žudymui ir išvarymui iš namų“). Tai, kad gruzinai sąmoningai šaudė į taikdarius, patvirtina stebėtojai ir ten buvę žurnalistai. „Rusijos karinis atkirtis Gruzijai, užpuolusiai Rusijos piliečius ir taikdarių kontingento kareivius, buvo visiškai proporcionalus.“
Tų metų rugpjūčio pabaigoje Rusijos vyriausybės pirmininkas Vladimiras Putinas amerikiečių televizijos kompanijai CCN aiškino, kad Gruzijos ginkluotosios pajėgos rugpjūčio 8 d. 12 val. vietos laiku užgrobė taikdarių miestelį Cchinvalio pietiniame pakraštyje ir puolė Rusijos taikdarių batalioną šiaurinėje miesto dalyje. Žuvo keletas dešimčių taikdarių, šimtai taikių gyventojų ir „tik po to Rusijos prezidentas priėmė sprendimą įvesti kontingentą mūsų taikdarių ir taikių gyventojų gyvybėms gelbėti“. Suprantama, Rusijos vadovybė buvo numačiusi, kaip veiks iškilus grėsmei taikdarių ir Rusijos Federacijos piliečių, pastoviai gyvenančių Pietų Osetijoje, saugumui.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
„Išgelbėti bet kokia kaina“ – šitaip pavadintą dokumentinį filmą Rusijos valstybinis TV kanalas „Rosija“ parodė praėjus nuo „08.08.08“ vieneriems metams. Rugpjūčio 8-osios rytą 7 val. filmavimo grupė su Rusijos kariuomenės daliniu „dumia“ į Cchinvalį: „naktį miestą užpuolė Gruzijos kariuomenė. Žūva vaikai, moterys, seniai. Gruzinų tankai iš arti naikina mūsų taikdarių batalioną“. Filmo autorius kalba apie „kovos draugų“ ir „visos tautos“ gelbėjimą.
Tiesa, „atidūmė“ tik po geros paros; žurnalistų lydimas 58-os armijos vadas tuoj pat pateko į gruzinų kareivių ugnį ir sužeistą generolą nugabeno į lauko ligoninę – kaip ir TV žurnalistą su kolegomis. Vis dėlto filme trumpai parodoma, kas dedasi taikdarių miestelio viduje „rugpjūčio 8 d. 9 val. ryto, pirmosiomis minutėmis po taikdarių bataliono užpuolimo“. Jo autoriai pasiskolino pietrytiniame miesto pakraštyje esančiame „Aukštutiniame miestelyje“ pačių taikdarių telefonu nufilmuotą vaizdą ir pridėjo savo tekstą: „Valstybės ginkluotosios pajėgos – ne kokia nors gauja – mėgina sunaikinti taikdarių padalinį!“
Prieš kelias dienas savaitraštis „Zvezda“ išspausdino pokalbį su Rusijos pasiuntiniu Pietų Osetijoje Muratu Kulachmetovu. Jį kalbinęs žurnalistas Aleksandro Kocas iki gyvenimo pabaigos nepamirš to, kas atsitiko prieš 10 metų, nes tik per plauką liko gyvas minėtame „58-os armijos štabo kolonos sušaudyme“. Rusijos generolas Kulachmetovas tomis dienomis Cchinvalyje vadovavo Mišrioms taikos palaikymo pajėgoms (Rusija, Gruzija, Šiaurės Osetija). Žurnalistas: „Rusų taikdarių bataliono apšaudymas – tiesiu taikymu iš tankų – vienas dramatiškiausių to karo momentų, čia nusikalstami veiksmai, man atrodo, visiems akivaizdūs.“ Generolas: „Tai pati tikriausia šventvagystė“ (кощунство). Jam ir po 10 metų sunku tuo patikėti: „Aš, tiesą sakant, iki paskutinio momento netikėjau, kad Gruzijos vadovybė tai padarys. Aš net neįsivaizdavau, kad jie peržengs šį Rubikoną. Peržengė.“
Prieš kelias dienas Rusijos vyriausybės pirmininkas Dmitrijus Medvedevas interviu leidiniui „Komersant“ pasakė, kad 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzijos vadovybė, „užpuolusi senius ir vaikus, užpuolusi Rusijos taikdarius, iš esmės paskelbė karą Rusijai“. Tarptautinė konflikto Pietų Osetijoje tyrimo komisija padarė išvadą, kad agresiją pradėjo Gruzija. „Ir šito iš istorijos jau neišbraukti.“
Paskutinį žodį tars teisėjai Hagoje?
2008 metų pabaigoje Europos Sąjungos užsienio šalių ministrų sprendimu sudaryta Tarptautinė komisija Pietų Kaukaze rugpjūtyje vykusio karo aplinkybėms tirti savo išvadas pateikė po 10 mėnesių. Karinius veiksmus pradėjo Gruzija – po daugelį mėnesių Rusijos prieš ją vykdytų priešiškų veiksmų (pavyzdžiui, masinis Rusijos piliečių pasų išdavimas Gruzijos gyventojams be šalies vyriausybės sutikimo). Rusijos kariuomenės brovimąsi į Gruzijos gilumą komisija pripažino tarptautinės teisės pažeidimu. Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimą nepriklausomomis valstybėmis, tai yra Gruzijos teritorijos vientisumo ir suvereniteto pažeidimą – irgi. Visas Pietų Osetijos pajėgų operacijas, išskyrus vykdytas tiesiogiai gruzinų puolimui atremti, ir ypatingai prievartą prieš etninius gruzinus Pietų Osetijoje bei už jos ribų – tarptautinės humanitarinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimu. O štai konflikto pradžioje, komisijos nuomone, Rusija panaudojo jėgą teisėtai – gynimuisi.
Komisija iškėlė klausimą, ar pateisinamas buvo Gruzijos karinės jėgos panaudojimas prieš Rusijos taikdarius Gruzijos teritorijoje (Pietų Osetijoje), ir atsakė į jį neigiamai. Rusija turėjo teisę atremti puolimą prieš savo taikdarius priemonėmis, proporcingomis grėsmei. Ir tik paskesni Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų mastai akivaizdžiai viršijo reikalingus taikdariams apginti.
Agresyvioji Rusija
Šių metų gegužės 23 d. Europos žmogaus teisių teismo didžioji kolegija išklausė šalis byloje „Gruzija prieš Rusiją“ – dabar teliko sulaukti sprendimo šiame precedento neturinčiame tarpvalstybiniame ginče. Ieškinyje tvirtinama, jog dėl masinių Gruzijos piliečių teisių pažeidimų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje 2008 metų rugpjūčio karo eigoje ir paskesniu laiku yra atsakinga Rusija, nes abejos teritorijos yra Rusijos kontroliuojamos ir jose taikoma šios valstybės teisė.
Paskutiniame posėdyje Gruzijai atstovaujantis advokatas kalbėjo, jog Pietų Osetijos pajėgos išvarė 26 tūkstančius šiame krašte gyvenusių gruzinų, apiplėšė jų namus, daug gyvenviečių tiesiog sulygino su žeme. Rusija kontroliavo šį regioną, tačiau nieko nesiėmė etniniam valymui užkardyti. Tai – karo nusikaltimas. Gruzijos pusė, be to, kaltina Rusiją 70 gruzinų kaimų bombardavimu, taip pat apšaudžius Gorio miestą raketomis jau pasitraukus iš ten Gruzijos kariams – apšaudymo metu žuvo keliolika žmonių, tarp jų – olandų žurnalistas. Rusijos atstovai savo ruožtu aiškino, kad Gruzijos pusės kaltinimai Rusiją suplanavus karinę operaciją ir įvykdžius agresiją yra nepagrįsti, Rusija nekontroliavo šių teritorijų nei konflikto metu, nei po jų ir dėl aukų nieko dėta. „Gruzija atakavo taikiai miegantį Cchinvalį“ ir Rusijos kariuomenės veiksmai buvo reikalingi jos piliečiams ir taikdariams, teisėtai esantiems konflikto zonoje, apginti. Tai, kad gruzinai puolė taikdarius, yra „akivaizdus faktas“.
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
2016-ųjų pradžioje Tarptautinis baudžiamasis teismas leido pradėti tyrimą dėl įvykių Pietų Osetijoje 2008 metais (savarankiškas tyrimas pradedamas konflikto dalyvių pusių tyrimą pripažinus neobjektyviu). Prokurorė to ėmėsi parengtinio tyrimo metu paaiškėjus, kad Pietų Osetijoje ginkluoto konflikto metu liepos 1–spalio 10 d. galėjo būti vykdomi nusikaltimai žmoniškumui (nužudymai, prievartinis perkėlimas) ir karo nusikaltimai (taikių gyventojų puldinėjimas, tyčiniai nužudymai, plėšimai). „Pietų Osetijos faktiškoji valdžia“ galėjo nužudyti mažiausiai 113 etninių gruzinų jų priverstinio perkėlimo metu. Iš viso perkelta iki 18,5 tūkstančio asmenų, nusiaubta apie 5 tūkstančiai namų. Tyrimą pradėjusios prokurorės žodžiais, „etninių gruzinų, gyvenusių konflikto zonoje, sumažėjo ne mažiau kaip 75 procentais“ ir esama pagrindo įtarti, kad prie to aktyviai prisidėjo Rusijos kariai. Ir dar: Hagos prokurorė neatmetė, kad Gruzijos ginkluotųjų pajėgų puolimas prieš Rusijos taikdarius gali būti pripažintas karo nusikaltimu.
„Nezavisimija gazeta“ laikraščio autorius Gruzijos veiksmus „08.08.08“ vadina „visiškai beprotiška avantiūra“, kurią sukurstė šiuolaikinėje karyboje nieko neišmanantis, tačiau labai ugningas Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Ir daugelis tam pritaria – ne todėl, kad Gruzijai vadovavo toks žmogus (Medvedevas: „psichiškai nesubalansuotas“), o todėl, kad sveikam protui nesuvokiama, kam reikėjo pulti Rusijos taikdarius. Jeigu Rusija visa galybe būtų peržengusi Gruzijos sieną, tada suprantama: traukitės atgal, nes paimsime taikdarius įkaitais. O dabar atsitiko „paradoksas“: taikdarių apšaudymas Rusijos vadovybei tapo dingstimi įvesti kariuomenę.
Gynybos ministerija melavo, o generolas – tylėjo
Vladimiras Putinas CCN žurnalistui ir visam pasauliui rugpjūčio 28 d. sakė: „Štai aš jums paskaitysiu Generalinio štabo pranešimą…“ Ten parašyta, ką Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas apskelbė rugpjūčio 9-ąją: vakar anksti rytą gruzinai sunaikino pirmuosius Rusijos taikdarių stebėjimo postus, po to Rusijos taikdarių bataliono teritoriją apšaudė iš artilerijos pabūklų, o dar vėliau Rusijos taikdarių dislokavimo vietas bombardavo gruzinų aviacija. „Tuo pačiu metu gruzinų tankai tiesiu taikymu mušė į Jungtinį taikdarių štabą ir taikdarių bataliono teritoriją.“ O leidinys RBK spėjo apie tai pranešti rugpjūčio 8-osios vakare (18:39): „Taikdarių štabo rajone dabar vyksta įnirtingi mūšiai panaudojant šarvuotą techniką“, žuvo 12 Rusijos taikdarių, „Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, Gruzijos kariai pribaigia sužeistus Rusijos karius ir vietinius gyventojus tiesiai užimtuose postuose“.
2008 m. rugpjūčio 21 d. Rusijos valstybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“ pateikė „Gruzijos karių žvėriškumo liudijimus“ (Варвары XXI века). „Pietų Osetijos nepaprastųjų situacijų ministerijos informacijos skyriaus viršininkui“, einančiam dar ir osetinų taikdarių bataliono spaudos atstovo pareigas, susiklostė įspūdis, kad „gruzinams ir užsienio samdiniams buvo įsakyta deginti visa jų kelyje ir naikinti visus reprodukcinio amžiaus žmones“.
Baudėjai, rašoma leidinyje, neslėpė, kad jų pagrindinis tikslas buvo ne tik taikūs gyventojai, bet ir Rusijos kariai (vienai rūsyje pasislėpusiai moteriai gruzinai pasakė: „Mes šaudome ne į osetinus, mes atėjome žudyti rusų kareivių“). Tas pats atstovas spaudai papasakojo, kaip iš savo kabineto jis atbėgo į Jungtinį taikdarių štabą ir paprašė duoti jam granatą ar pistoletą – norįs mirti tikru vyru, o ne gėdingai kankinamas. „Pro mūsų taikdarių miestelį pravažiavo gruzinų tankai. Demonstratyviai, pergalingai, tarytum rodydami, kad rusai ir osetinai niekur nesidės, bus desertui.“ Vyras neabejojo, kad papuolus į nelaisvę jiems geriausiu atveju perpjaus gerklę, ir pasiuntė artimiesiems telefonu keletą atsisveikinimo žinelių…Tačiau tuo metu Cchinvalio padangėje ėmė sukiotis Rusijos naikintuvai, „mūsų taikdariai ir Pietų Osetijos gyventojai sulaukė ilgai lauktos pagalbos“.
Osetinų taikdarių bataliono kapitonas kiek vėliau vietiniam leidiniui papasakojo, jog naktį į rugpjūčio 8-ąją buvo poste Gruzijos teritorijoje, 7 kilometrai nuo Cchinvalio. Gruzinai prieš vidurnaktį pasitraukė iš posto, palikę jame Rusijos karius ir jį – vienintelį osetiną, o netrukus prasidėjo miesto apšaudymas iš pabūklų. „Tiesiog stebuklas, kad Gruzijos gynybos ministerijos kareiviai nesusidorojo su taikdariais. Greičiausiai, agresoriai pamanė, kad tie vis viena niekur nesidės ir gali pasitarnauti kaip įkaitai.“
Rugpjūčio 8-osios naktį „Pietų Osetijos saugumo tarybos sekretorius“, Rusijos kariuomenės pulkininkas Anatolijus Barankevičius praleido „komandiniame punkte“ vieno iš vyriausybinių pastatų rūsyje su kitais „ministrais“. Ilgiau ten negalėjo likti, nes pastatas degė: „Nusprendėme eiti į taikdarių štabą.“ Ten, be taikdarių, rado būrį žurnalistų bei aplinkinių namų gyventojų. Barankevičius pasisiūlė su „savanoriais“ stoti į žiedinę gynybą ir laikytis, kol ateis Rusijos kariuomenė. Tačiau generolas Kulachmetovas ne tik nesutiko, o ir pareiškė, kad pulkininko su ginkluotais žmonėmis buvimas čia nepageidaujamas. „Aš tau, Rusijos karininkui, pavydžiu, tu gali kovoti ir garbingai mirti – pasakė jam taikdarių vadas. – O mano misija kita.“
Tame pačiame RBK pranešime („Gruzinų kareiviai pribaigia sužeistus Rusijos taikdarius“) dar parašyta: „Apie karinius veiksmus Rusijos taikdariams buvo pranešta išvakarėse. Gruzijos vadovai primygtinai rekomendavo mūsų kareiviams nesikišti į tai, kas vyksta Pietų Osetijos teritorijoje.“ Minėto filmo „Išgelbėti bet kokia kaina“ autorius žurnalistas Aleksandras Sladkovas po penkerių metų leidinyje „Nezavisimaja gazeta“ rašė: „Žemutinio miestelio“, kur buvo taikdarių štabas, gruzinai nelietė ir net važinėjo per šį miestelį“. Ir tebetvirtino tą patį, ką ir savo filme: į „Aukštutinį miestelį“ gruzinai šaudė iš tankų.
Išeina, kad kitur Rusijos taikdarius gruzinai paliko ramybėje, o štai į „Aukštutinį miestelį“ pliekė iš visų pabūklų? Kodėl?
Kaip tampama Rusijos didvyriais
Netrukus po „penkių dienų karo“ Rusijos taikdarių batalionui „Aukštutiniame miestelyje“ vadovavusiam papulkininkiui Konstantinui Timermanui suteikė „Rusijos didvyrio“ vardą („asmeniškai sunaikino 6 priešo kareivius“, o iš viso jo vadovaujami padaliniai per pirmą mūšių parą sunaikino 6 tankus, 4 šarvuočius, apie 50 karių). Buvo sužeistas, pateko į ligoninę ir ten sveikdamas Šiaurės Kaukazo karinės apygardos laikraščio žurnalistui papasakojo, kada ir kaip gruzinai pradėjo į juos šaudyti rugpjūčio 8-osios rytą. 6:20 iš gruzinų tanko paleistas pats pirmas sviedinys pataikė į kareivines ir sunaikino stebėjimo punktą trečiajame aukšte. „Žuvo du taikdariai.“ Karininkas nutylėjo, kas jie tokie.
Iš tikrųjų žuvo vienas – „Pietų Osetijos gynybos ir nepaprastųjų situacijų ministerijos“ artilerijos ugnies koreguotojas. Leitenanto „žygdarbis“ buvo aprašytas apybraižoje iškalbingu pavadinimu: „Plūsdamas krauju, karininkas šaukė į raciją priešininko koordinates“. Kaip papasakojo žuvusiojo žmona, rugpjūčio pabaigoje jos vyrą pasiuntė į „Aukštutinį miestelį“ pas taikdarius. Jis labai gerai išmanė savo darbą ir net gruzinai stebėjosi jo profesionalumu. Žmona pasakojo vėliau internete perskaičiusi vieno gruzinų pulkininko žodžius, kad į jų planus neįėjo pulti taikdarių. Tačiau… Ant taikdarių kareivinės stogo buvo stebėtojas, kuris galėjo labai pakenkti Gruzijos planams užimti Cchinvalį. Internete gruzinai vadina jos vyrą Rusijos žvalgybos pulkininku – žmonos nuomone, visiškai be pagrindo…
GRU emblema – skraidančioji pelė
Kitą sužeidė – irgi ne „tikrą taikdarį“, o Rusijos gynybos ministerijos generalinio štabo vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) priklausančios 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio radistą-šaulį. Vėliau jis papasakojo, kad „palaikė ryšį su specialiosios paskirties grupėmis, veikiančiomis priešininko užnugaryje“. Sąmokslo teorijų tyrėjai dar iki pasirodant knygai apie GRU specialiųjų grupių žygius (Военный спецназ России) atskleidė, kad Pietų Osetijoje veikė bent 4-5, o gal ir daugiau operatyvinių (diversinių) grupių. Apie vieną jų išsamiausiai parašyta svetainėje, priklausančioje… internetinei parduotuvei. „Pietų Osetijos teritorijoje iki prasidedant kariniams veiksmams veikė iš 10-os atskirosios specialiosios paskirties brigados 107-o būrio sudarytas taikdarių kontingentas – būtent šis GRU specialiosios paskirties junginys pirmasis stojo į mūšius su Gruzijos ginkluotosiomis pajėgomis. Rugpjūčio 8 d. intensyviomis atakomis prieš 10-os brigados atskirosios brigados būrį prasidėjo tas penkių dienų karas.“ Nuostoliai: 5 žuvo, 18 sužeista.
Karo Pietų Osetijoje baigtį lėmė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 58-oji armija – tam neprieštaravo 2012 metais žurnalisto pakalbintas buvęs jos vadas generolas Anatolijus Chruliovas. Žurnalistui paklausus, ar derinti veiksmai su tuo pat metu ten veikusia GRU 10-a specialiosios paskirties brigada, atsakė: Taip, sąveika buvo, bet jie vykdė jų aukštesnės vadovybės iškeltus uždavinius.“ Kremlius šio generolo nuopelnus įvertino kukliu „Šlovės“ ordinu ir netrukus išleido į atsargą (nuo 2015 metų – „Abchazijos respublikos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas“).
2011-ųjų metų rudenį Rusijos prezidentas Medvedevas atskrido į Krasnodaro kraštą ir iškilmingai apdovanojo GRU 10-ą atskirąją specialiąją brigadą Žukovo ordinu. Iki tol šis didžiai garbingu laikomas apdovanojimas buvo įteikiamas aukštiems karininkams, pergalingai įvykdžiusiems reikšmingas karines operacijas. Prezidentas priminė, kad praėjo treji metai nuo tos dienos, kai Gruzijos kariuomenė užpuolė Pietų Osetiją. „Tada agresoriui kelią pastojo Rusijos taikdariai, tarp kurių buvo ir jūsų tarnybos draugai. Labai sudėtingomis, dramatiškomis dienomis jie garbingai įvykdė savo pareigą, kai kurie jų – savo gyvybės kaina.“ 76 karius apdovanojo ordinais ir medaliais.
Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.
Kruopštus visokių paslaptingų istorijų narpliotojas Andrejus Ilarionovas tyrė, kuo nusipelnė du „Aukštutiniame miestelyje“ žuvę kariai, po mirties paskelbti „Rusijos didvyriais“. Vienas buvo GRU 10-os specialiosios paskirties brigados 107-o būrio žvalgas-minuotojas (diversantas). Rugpjūčio 8-ąją „koregavo taikdarių snaiperių ugnį“. Buvo sužeistas, tačiau pats sutvarstė žaizdą ir, kentėdamas skausmą, šaudė toliau, „asmeniškai sunaikino“ keturis Gruzijos karius, uždengė savo kūnu draugą ir, galiausiai, netekdamas jėgų, iš granatsvaidžio pamušė pro miestelio vartus įsilaužusį tanką… Antras apdovanotasis po mirties – „tikras taikdarys“, žvalgas. Bataliono vadas vėliau pasakos, kad sprogusio tanko sviedinio skeveldra jį sužeidė, o bėgusį įkandin leitenantą – užmušė, tačiau karo gydytojas iš karto neabejodamas nustatė: kaklą perskrodė kulka. Ir atskrieti jį galėjo tik iš aukštesnės vietos, o ne per tvorą, supančią miestelį. Greičiausiai, snaiperis šovė iš kareivinių pusės.
Andrejus Ilarionovas, ištyręs visus tuos dienos įvykių liudininkų parodymus, jų filmuotus vaizdus (ir tą, parodytąjį filme „Išgelbėti bet kokia kaina“), padarė išvadą: tankai nebuvo atropoję iki miestelio ir pėstininkai tą rytą taikdarių nepuolė. Iš vaizdo įrašų galima spręsti šaudant iš kareivinių pusės ir į kareivines, tačiau kulkos lekia tolokai nuo taikdarių, jie nusiteikę anaiptol ne karingai ir labiausiai jiems tuo metu rūpi: kas šaudo iš kareivinių? Juk tai – atsakomosios ugnies provokavimas!
Snaiperio kulka tada sužeidė ir dar vieną taikdarį. Kas į juos šaudė?
M. Saakašvilio šalininkų protesto akcija Kijeve. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos Naujųjų jėgų judėjimo vadovas, buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis patvirtino, kad jis pirmadienį buvo išsiųstas iš Ukrainos ir dabar yra Varšuvoje. Jis tai pareiškė kalbėdamasis telefonu, pokalbį transliavo televizijos kanalas „Newsone“.
„Aš esu Varšuvoje“, – sakė M. Saakašvilis. Buvęs Gruzijos prezidentas taip pat papasakojo apie jo sulaikymo detales. Anot politiko, kaukėti vyrai jį sučiupo pirmadienį Kijeve, jie jam užrišo akis ir surišo rankas. M. Saakašvilis sraigtasparniu buvo nugabentas į Borispolio oro uostą ir įsodintas į lėktuvą, kuris jį nuskraidino į Lenkijos sostinę.
„Tai, ką jie padarė, – jų pralaimėjimas“, – pareiškė M. Saakašvilis, turėdamas omenyje Ukrainos valdžią.
Anksčiau pirmadienį Ukrainos valstybinė pasienio tarnyba pranešė, kad M. Saakašvilis išsiųstas į Lenkiją. „Šis asmuo neteisėtai buvo Ukrainos teritorijoje, todėl, laikantis visų teisinių formalumų, buvo grąžintas į šalį, iš kurios atvyko, pažeisdamas Ukrainos įstatymus“, – sakoma žinybos pranešime.
M. Saakašvilio bendražygiai pranešė, kad pirmadienį vyrai maskuojamosiomis uniformomis sulaikė politiką viename iš restoranų Kijevo centre.
M. Saakašvilis, kuriam atimta Ukrainos pilietybė, praėjusių metų rugsėjo pradžioje su šalininkų pagalba prasiveržė pro pasieniečių kordoną ir pateko į Ukrainos teritoriją iš Lenkijos.
Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) apklausė buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. Apklausa truko kelias valandas. „Jie nori šiais dalykais nukreipti mus nuo mūsų politinių akcijų“, – po apklausos Kijeve pareiškė M. Saakašvilis.
Apklausos dingstis buvo aktyvistų mėginimas šturmuoti Kultūros centrą Nepriklausomybės aikštėje Kijeve gruodžio viduryje. Per susirėmimus tada buvo sužeistos kelios dešimtys policininkų. M. Saakašvilis paskelbė ketvirtadienį pradėsiantis turą per Ukrainą.
Gruzijos teismas neseniai už akių nuteisė M. Saakašvilį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Ji jam skirta už piktnaudžiavimą valdžia, kai buvo šalies prezidentu 2004-2013 metais. Kijevas svarsto Tbilisio prašymą išduoti buvusį prezidentą.
Ukrainoje tuo tarpu M. Saakašvilis kaltinamas parama nusikalstamai organizacijai, norinčiai nuversti prezidentą Petro Porošenką. Nuo spalį jis vadovauja protestams. Birželį P. Porošenka atėmė iš M. Saakašvilio Ukrainos pilietybę. Gruzijos paso jis neteko dar 2015-aisiais.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?
Gruziniškas nukrypimas
Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…
Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…
Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo.
Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).
O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.
Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…
Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…
Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.
Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.
Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?
Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.
Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas.
JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.
Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.
Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.
Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.
Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.
Kodėl Lietuva laviruoja?
Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.
Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį.
Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.
Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.
Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.
UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.
Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…
Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.
Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.
Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.
Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.
Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).
Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.
Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.
Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.
Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.
Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.
Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pradėjo bado streiką, protestuodamas prieš jo suėmimą bei kaltinimus Rusijos remiamo perversmo rengimu.
Kijevo policija penktadienį antrą kartą šią savaitę suėmė M. Saakašvilį – po pirmojo suėmimo politikas, padedamas savo šalininkų, sugebėjo pabėgti iš specialiųjų tarnybų automobilio.
„M. Saakašvilis skelbia neterminuotą bado streiką“, – „Facebook“ tinkle rašė žurnalistas ir artimas M. Saakašvilio bičiulis Vladimiras Fedorinas.
Panašią informaciją naujienų agentūrai „Interfax-Ukraine“ skelbė ir buvusio Gruzijos prezidento advokatas Ruslanas Chornoluckis, pridėjęs, kad 49-erių politikas neigia jam mestus „melagingus kaltinimus“.
Po to, kai M. Saakašvilis sugebėjo pabėgti antradienį, jis toliau rengė ir vadovavo protestams prie parlamento, reikalaudamas apkaltos prezidentui Petro Porošenkai dėl šio nesėkmingų bandymų kovoti su korupcija.
M. Saakašvilis į dėmesio centrą grįžo per Maidano įvykius 2014-aisiais, kurių metu jis rėmė prorusišką valdžią nušalinti siekusius protestuotojus. Už jo nuopelnus sukilimo metu Ukrainos prezidentas P. Porošenka atsidėkojo M. Saakašviliui paskirdamas jį Odesos regiono gubernatoriumi.
Tačiau M. Saakašvilio ir P. Porošenkos santykiai greitai pašlijo, dėl ko iš gruzino buvo atimta Ukrainos pilietybė. Nepaisant to, šių metų rugsėjį M. Saakašviliui, su savo šalininkų pagalba, pavyko sugrįžti į Ukrainą.
Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka pažadėjo nevaikyti prie parlamento susirinkusių Michailo Saakašvilio šalininkų, bet pabrėžė ketinąs po paros imtis procesinių priemonių prieš Naujųjų jėgų judėjimo lyderį. Jis tai pareiškė antradienį iš Aukščiausiosios Rados tribūnos.
„Aš laikausi teisėtumo pozicijos. Ir mes stengsimės užkirsti kelią bet kokiems jėgos aktams, kurių kelis pastaruosius mėnesius trokšta organizacijos, siekiančios sukelti suirutę“, – teigė J. Lucenka.
Tačiau jis pridūrė, jog „po 24 valandų visa Ukrainos teisėsaugos sistema imsis priemonių, kad M. Saakašvilis stotų prieš tyrėjus, o paskui – prieš teismą, kur prokuratūra prašys skirti jam namų areštą“.
Generalinis prokuroras taip pat kreipėsi į mitinguotojus, siūlydamas jiems per 24 valandas apsispręsti. „Kiekvienas žmogus šioje šalyje gali būti valdžios arba opozicijos pusėje, bet niekas negali būti prieš Ukrainos valstybę“, – pabrėžė jis. Įvykius prie Ukrainos parlamento J. Lucenka savo kalboje ne kartą pavadino „Kremliaus planu“ ir „rusų žiemos Kijeve plano etapu“.
Ukrainos saugumo SBU ženklas. EPA – ELTA nuotr.
Pranešama, kad šiuo metu Konstitucijos aikštėje prie Ukrainos parlamento yra apie tūkstantį M. Saakašvilio šalininkų.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Anksčiau antradienį Ukrainos pareigūnai atvyko daryti kratos į buvusio Gruzijos prezidento butą Kijeve. M. Saakašvilis užlipo ant 8 aukštų namo stogo, iš kur kreipėsi į šalininkus. Pareigūnai jį sulaikė pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnį „Parama nusikalstamų organizacijų nariams ir jų nusikalstamos veiklos slėpimas“. M. Saakašvilis buvo įsodintas į automobilį, bet jį užblokavo eksprezidento šalininkai. Vėliau politikas jėga buvo išlaisvintas iš mikroautobuso, išlaužus jo duris.
Šalininkų išlaisvintas M. Saakašvilis minios priešakyje patraukė prie Ukrainos parlamento. Jis pareiškė pradedąs Ukrainos vadavimo iš prezidento Petro Porošenkos valdžios procesą.
„Raginu visus ateiti į Maidaną (Nepriklausomybės aikštę) ir pradėti šalies išlaisvinimo iš P. Porošenkos ir jo gaujos procesą. Mums nėra ko bijoti, tegul jie bijo mūsų“, – sakė M. Saakašvilis.
Ukraina turi teisę išduoti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį, ekstradicijai nėra kliūčių. Tai antradienį per spaudos konferenciją pareiškė Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, praneša TASS.
„Ukrainos valstybinė migracijos tarnyba atsisakė suteikti M. Saakašviliui pabėgėlio statusą. Dabar jis apatridas be jokių aplinkybių, kurios galėtų padaryti neįmanomą jo deportaciją ar ekstradiciją. Ir migracijos tarnyba tai žino“, – sakė pareigūnas.
Anksčiau M. Saakašvilis pranešė, kad Ukrainos valstybinė migracijos tarnyba nereagavo į jo prašymą suteikti papildomą apsaugą – politinį prieglobstį.
M. Saakašvilis, kuriam atimta Ukrainos pilietybė, rugsėjo pradžioje su šalininkų pagalba prasiveržė pro pasieniečių kordoną ir pateko į Ukrainos teritoriją iš Lenkijos.
Rugsėjo 22 d. teismas pripažino jį kaltu dėl neteisėto sienos kirtimo ir paskyrė jam 3,4 tūkstančio grivinų (apie 120 eurų) baudą. Šalies Teisingumo ministerija dabar aiškinasi, ar galima išduoti M. Saakašvilį Gruzijai.
Antrą dieną iš eilės šimtai žmonių Kijeve prie Ukrainos parlamento reikalavo reformų. Dešimtys palapinių su lauko virtuvėmis blokavo centrinę gatvę, vedančią per vyriausybės kvartalą. Daugelis demonstrantų naktį praleido palapinėse.
Žinybos patikino, kad žmonės nebus išvaikyti, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida. Tvarka rūpinasi 3 500 policijos pareigūnų.
Žmones į protestus sukvietė buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio aljansas. Antradienį per susirėmimus su saugumo pajėgomis nukentėjo mažiausiai keturi žmonės, tarp jų – vienas policininkas. M. Saakašvilis iki 2016 metų buvo Ukrainos Odesos regiono gubernatorius. Tačiau vasarą iš jo buvo atimta anksčiau suteikta Ukrainos pilietybė.
Demonstracijos tęsis ir ateinančiomis dienomis, paskelbė organizatoriai. Tarp protestuotojų reikalavimų yra specialių kovos su korupcija teismų įsteigimas bei rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai, be to, nori kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.
Prezidentas Petro Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, taip nusileisdamas demonstrantams. Kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.
Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo, nors areštų būta.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos pilietybės netekęs buvęs Gruzijos prezidentas ir Odesos srities gubernatorius Ukrainoje Michailas Saakašvilis, padedamas kelių šimtų šalininkų, kirto Ukrainos sieną, informuoja BBC.
Ukrainos pareigūnai teigia, kad į šalį M. Saakašvilis pateko neteisėtai. Pasienyje tarp M. Saakašvilio šalininkų ir pasienio pareigūnų kilo muštynės, sužeista 16 pasienio pareigūnų ir gvardiečių.
Iš pradžių Gruzijos, o vėliau Ukrainos piliečiu buvęs M. Saakašvilis šiuo metu neturi jokios pilietybės. Liepos 26 d. Ukrainos migracijos tarnybos tinklalapyje pasirodė pranešimas, kad prezidento Petro Porošenkos įsaku M. Saakašviliui atimama Ukrainos pilietybė.
Jis dėl baudžiamųjų kaltinimų taip pat laukiamas Gruzijoje. Kaltinimus politikas vadina politiškai motyvuotais.
M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.
P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.
Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.
Antradienį Vilniuje, skvere priešais Rusijos ambasadą, jau devintą kartą vyks protestas prieš Gruzijos žemių okupaciją. Taikų mitingą organizuoja Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys dr. Mantas Adomėnas, Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Gruzija grupės narys, už indėlį ginant Gruzijos laisvę ir teritorinį vientisumą 2013 metais apdovanotas vienu aukščiausių Gruzijos apdovanojimų – Prezidentiniu prakilnumo ordinu.
Prieš devynerius metus Rusija įsiveržė į Gruzijos teritoriją ir užėmė jos žemes.
„Kartais atrodo, kad karą Gruzijoje baigiame užmiršti – kaip ir tai, kad būtent nuo jo ir prasidėjo ta Rusijos revanšistinio imperializmo fazė, kuri tęsiasi iki šiol“, – teigė dr. M. Adomėnas.
Pasak jo, karas Rytų Ukrainoje tęsiasi, Krymo teritorija vis dar užgrobta, prie Lietuvos sienų rengiamos agresyvios pratybos „Zapad“.
Rugpjūčio 8-oji turėtų būti laikoma Juodojo žiedo diena, skirta atminti visoms nuo Kremliaus režimo kenčiančioms šalims: Gruzijai, Ukrainai, Moldovai. Pasak M. Adomėno, rugpjūčio 8-oji turėtų būti minima kaip kovos už Rusijos pavergtų kraštų laisvę ir valstybingumą diena.
„Turime dėti visas pastangas, kad 2008-ųjų Rusijos agresija Gruzijoje nenugrimztų į užmarštį“, – sako jis.
Dalyviai kviečiami atsinešti Gruzijos, Ukrainos, Lietuvos ir mūsų NATO partnerių tautinės simbolikos.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš oponentu tapusio buvusio savo sąjungininko Michailo Saakašvilio atėmė Ukrainos pilietybę, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida, kuria remiasi „Politico“.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
M. Saakašvilis į tai sureagavo „Facebook“ žinutėje pareikšdamas, kad jo „Ukrainos pilietybės atėmimas yra dar vienas žingsnis pirmyn šalyje kuriant diktatūrą“.
M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.
P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.
Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.
Ukrainos migracijos tarnyba nepateikė konkrečios M. Saakašvilio pilietybės netekimo priežasties.
„Pagal Ukrainos konstituciją, su pilietybės atėmimu susijusius sprendimus Ukrainos prezidentas priima, atsižvelgdamas į pilietybės komisijos išvadas“, – rašoma migracijos tarnybos išplatintame pranešime.
„Kodėl seras Eltonas Džonas, nenuilstantis kovotojas už gėjų teises, išspausdino nesimpatizuojančio LGBT judėjimui (Lesbiečių, Gėjų, Biseksualų ir Transgenderių bendrijos, – red.) Rusijos prezidento fotografiją savo Instagram‘e? Kaip išaiškėjo, dainininkas tapo žymaus Rusijos propagandinės mašinos atstovo telefoninio pokšto auka“, – rašo Bloomberg View apžvalgininkas Leonidas Beršidskis.
„2008 metų liepą Gruzijos vyriausybė patyrė didelį spaudimą: Rusija rengė provokacijas dviejose mūsų šalies srityse ir telkė kariuomenę mūsų pasienyje“, – taip prasideda buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio straipsnis laikraštyje The Washington Post.
Pasak M.Saakašvilio, tada beveik visi Vakarų politikai įtikinėjo Gruziją, kad Rusija nepuls, bet „mano draugas Otas fon Habsburgas, vienas iš labiausiai patyrusių Europos politikų“, išpranašavo, kad Rusija atakuos visa savo karine galia, kad ir kaip Gruzija stengtųsi to išvengti.
“Po kelių savaičių dešimtys tūkstančių Rusijos kareivių kirto mūsų sieną, ir lėktuvai pradėjo bombarduot mus ištisas paras. Tiesa, Vladimiras Putinas neįstengė pasiekti savo galutinio tikslo – užimti Gruzijos sostinę, bet jo kariuomenė vis dar tebeokupuoja penktadalį mano šalies teritorijos“, – rašo autorius.
Jeigu pastebėsime, kad Michailas Saakašvilis ir Vladimiras Putinas nemėgsta vienas kito, tai dar bus švelniai pasakyta, pradeda savo straipsnį The Christian Science Monitor žurnalistas Maikas Ekelas.
Šiuo metu M.Saakašvilis eina „vyresniojo valstybės veikėjo“ pareigas Fletcher School of Law and Diplomacy (Tuftso universitetas, JAV), bet jis vis dar linkęs vadinti V.Putiną „banditu“ ir „krikštatėviu“, taip pat ir už tai, kas dedasi buvusiose sovietinėse Ukrainos tipo respublikose, rašo autorius.
„M.Saakašvilis įtikinėja: Kijevo gatvės panašios į miesto kautynių lauką ne tik todėl, kad ukrainiečiai nepatenkinti ir išlieja savo požiūrį į vyriausybę, ne, tai kautynių laukas tarp Rytų ir Vakarų. Putino Kremlius bando atkurti imperiją“, – sakoma straipsnyje.
Įvykiai Ukrainoje – tai „pirmoji geopolitinė revoliucija XXI amžiuje“, – pareiškė M.Saakašvilis interviu laikraščiui.
