migracija

Politinės intrigosSkaitomiausios

Prieš mėnesį Latvija atšventė savo valstybingumo šimtmetį. Pažvelkime, kokiomis nuotaikomis ji pasitiko šią svarbią simbolinę datą, kokios aktualijos vyrauja Latvijos politikoje, kultūroje ir visuomeniniame gyvenime šiomis dienomis.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Sunki vyriausybės formavimo dėlionė

Eiliniai Seimo rinkimai Latvijoje vyko spalio pradžioje, taigi, jau daugiau kaip du mėnesius šalis gyvena su laikinąja vyriausybe. Netrukus po rinkimų rezultatų paskelbimo Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis pasiūlė premjero pareigas iš karto trims daugiausiai balsų surinkusių partijų lyderiams: Arčiui Pabrikui (Susivienijimas „Už plėtrą/Už!“), Janiui Bordanui (Naujoji konservatorių partija) ir Aldžiui Gobzemui („Kam priklauso valstybė? KPV LV“). Tiesa, su viena išimtimi. Prezidentas, kaip ir kiti jo pirmtakai, sąžiningai laikosi nerašytos taisyklės – daugiausiai balsų surinkusi ir naujajame Seime 23 mandatus turinti prorusiška „Santarvės“ partija yra ignoruojama ir politiškai izoliuota. Šiai partijai niekada nesiūloma nei vyriausybės formuoti, nei į koaliciją eiti. Tiesiog latviai gerbia save ir savo valstybę, todėl kolonistų ir jų palikuonių politinė jėga visada būna priversta tenkintis opozicinės jėgos vaidmeniu.

Aišku, rinkiminių debatų ir kovų įkarštyje dažnai pasigirsta diskusijų, ar viena ar kita partija galvotų apie koalicijos galimybę su „Santarve“. Kai kurios partijos deklaruoja aiškų atsiribojimą nuo šios liūnai pagarsėjusios partijos, kai kurios, matyt, norėdamos pritraukti platesnį rinkėjų ratą, kartais aiškiai neišreiškia savo pozicijos ir duoda suprasti, kad galimybes deryboms mato su visomis politinėmis jėgomis. Tačiau iki šiol toliau priešrinkiminių debatų tokios iniciatyvos nebuvo nuėjusios.

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Vienas pagrindinių Rytų ir Vidurio Europos rinkimų ypatumų yra balsavimas ne „už“, o „prieš“, kai balsuojama už kurią nors politinę jėgą ne dėl to, kad piliečius sužavėjo jos rinkiminė programa, keliamos idėjos ar atstovaujamos vertybės, o tiesiog balsuojama prieš buvusią valdžioje politinę partiją, norint tiesiog „atkeršyti“ valdantiesiems, kad tauta negyvena kaip Vakarų Europoje ar Skandinavijoje, kad piniginės ne tokios pilnos, kad šildymas brangus, kad žiniasklaidoje kasdien pilna pranešimų apie valdžios atstovų korupciją ir aferas. Kai piliečiai vykdo keršto akciją, jiems nėra svarbu, kokias alternatyvas siūlo „naujieji politiniai pranašai“, jiems tiesiog svarbu, kad kiti, kad ne tie, kurie pastaruosius keletą metų nuolatos buvo jų televizoriaus ekrane ir kuriuos buvo įprasta kaltinti už visas negandas ir problemas, pradedant nuo aukštų kainų ir mažų atlyginimų ir baigiant avarijų skaičiumi keliuose ir sausromis ir potvyniais žemės ūkyje.

Kitas ne mažiau svarbus jaunų demokratijų rinkiminis akcentas – tai politinė švytuoklė. Kai kurioms partijoms, kurios buvo keikiamos ir smerkiamos už visas problemas, užtenka vieną kadenciją pabūti opozicijoje, nuolatos kritikuojant valdančiuosius ir iš televizijos ekranų braukiant krokodilo ašarą dėl „paprasto žmogaus“ gerovės. Lietuvoje 2016 metų Seimo rinkimuose turėjome būtent tokią situaciją – rinkėjai valdantiesiems atkeršijo balsuodami už „valstiečius ir žaliuosius“, savo gyvenimus patikėdami margai abejotinos kompetencijos ir reputacijos publikai, nes jie yra tie „kiti“, kurie išgelbės visus, o antra pagal populiarumą politinė jėga buvo TS-LKD, kuriems sėkmę lėmė būtent politinės švytuoklės principas, žmonės balsavo už juos, nes jau spėjo pamiršti Kubiliaus „naktines reformas“, begalinę aroganciją ir krizės suvaldymą neturtingiausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių sąskaita.

Ne išimtis šiuose rinkimuose buvo ir Latvija. Daugiausiai vietų praeitame parlamente turėjusi liberalų „Vienybė“ suskilo dar prieš rinkimus ir į rinkimus eidama kaip „Naujoji Vienybė“ vietoje turėtų 24 vietų parlamente gavo tik 8 mandatus. Ne ką geriau sekėsi ir Latvijos „Žaliesiems valstiečiams“, kurių įtaka politiniame gyvenime sumažėjo nuo 21 mandato iki 11. Mažiausiai iš buvusių valdžioje politiškai „nukraujavo“ Latvijos tautininkai – „Nacionalinis susivienijimas“, kurie vietoje turėtų 17 vietų naujajame Seime gavo 13.

Nors visos daugiausiai balsų surinkusios partijos iš esmės yra dešiniosios arba centro dešiniosios, tačiau jau du mėnesius joms nepavyksta susitarti dėl vyriausybė formavimo. Žinant, kad jau ne už kalnų metų pabaiga ir visų šalių parlamentuose vyksta politinės batalijos dėl ateinančių metų biudžeto tvirtinimo, pavydėti latviams tikrai nereikėtų. Belieka mūsų artimiausiems kaimynams palinkėti sėkmės ir tikėtis, kad Naujuosius metus mūsų „braliukai“ sutiks pasitvirtinę naują vyriausybę, jos programą ir valstybės biudžetą.

Už latvišką Latviją arba jokių migrantų

Matant, kokie procesai vyksta Latvijoje ir žinant, kad šioje šalyje politinė krizė, švelniai tariant, užsitęsė, galima pagalvoti, kad šalies politinis gyvenimas paralyžiuotas ir be laimėjusių rinkimus partijų lyderių tarpusavio rietenų ten niekas nevyksta.

Tačiau kas taip galvoja – labai klysta. Skandalingas Jungtinių Tautų inicijuotas Migracijos susitarimas Latvijos Seime buvo ryžtingai atmestas, kaip žalingas Latvijos ateičiai ir keliantis grėsmę latvių tautos išlikimui.

Čia latviams tikrai galime pavydėti baltu pavydu. Juk mūsų liberalioji žiniasklaida tik pusę lūpų užsiminė apie tokio svarbaus tarptautinio dokumento priėmimą, o Seime nugalėjo sovietinio raugo mentaliteto veikėjų noras bet kokia kaina įtikti šeimininkui.

Tokių veikėjų chrestomatinis pavyzdys, tai visoms valdžioms tinkantis chamelioniškasis mūsų šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris jaunystėje šlovinęs partiją ir Leniną komjaunimo organizacijoje dabar sėkmingai šlovina pasaulinį globalizmą ir eurofederalizmą. Tokie veikėjai sovietmečiu išmokę linksėjimo ir padų Maskvai bučiavimo technologijas, šiuos įgūdžius sėkmingai pritaiko ir dabartinėje tarptautinės politikos arenoje, tik padus dabar bučiuoja ne Maskvos, o Briuselio funkcionieriams. Todėl mums, lietuviams, gal tikrai reikia Latvijai pavydėti ne tik nors ir susiskaldžiusio,  vyriausybės negalinčio suformuoti, bet vis dėl to protingai Latvijos interesus ginančio Seimo, tačiau ir Latvijos užsienio reikalų ministro, kuris nors ir daug savo tautiečių nuvylė prisipažindamas, kad yra netradicinės „seksualinės orientacijos“, bet užsienio politikoje atstovauja labiau savo šalies, nei „šeimininkų“ Briuselyje interesus.

Diskusijos dėl sąvokų

Kitas svarbus darbas, kurį pradėjo naujasis Seimas, tai galimai žalingo ir visuomenėje daug priekaištų sulaukusios vadinamojo „Diasporos įstatymo“ keitimas. Ankstesnis seimas, atsižvelgdamas į tai, kad daugybė Latvijos piliečių emigravo į kitas šalis, nusprendė priimti diasporos (emigrantų) įstatymą, kuris apibrėžtų išvykusių iš Latvijos gyventojų teises, pareigas ir ryšį su Latvija. Daugiausiai ginčų ir diskusijų visuomenėje ir politinėje erdvėje sukėlė sąvokos „diaspora“ apibrėžimas, kas gali ir kas negali vadintis Latvijos diaspora užsienyje.

Lietuvos ir Latvijos vėliavos. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.

Galų gale, liberalų ir prorusiškų jėgų dominuojamas parlamentas priėmė apibrėžimą, kad Latvijos diasporos užsienyje narys yra bet kuris žmogus, kuris jaučia ryšį su Latvija. Kadangi šiame seime didesnį politinį svorį įgijo tautinės jėgos, iš karto imtasi taisyti šią sąvoką. „Nacionalinio susivienijimo“ deputatas Rihardas Kuolas, teikdamas Diasporos įstatymo pataisą teigia, kad žmogaus ryšys su Latvija gali būti emocinis, juridinis ir teisinis ir neaišku, ar galima laikyti latvių diasporos nariu žmogų, kuris kažkada turėjo leidimą gyventi Latvijoje, arba pavyzdžiui, italą, kuris mėgsta Latvijos operinį meną ir per jį jaučia stiprų emocinį ryšį su Latvija. Pagal šio deputato pasiūlymą latvių diasporos užsienyje nariais turėtų būti laikomi tik Latvijos piliečiai, latviai, lyviai ir jų šeimų nariai. Išvykę iš Latvijos rusakalbiai nepiliečiai į šią sąvoką neturėtų įeiti.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad mes tikrai turime, ko pasimokyti iš kaimynų, nes jie turėdami daugybę kasdieninių politinių ir ekonominių problemų randa laiko ginti savo nacionalinius interesus ir šalies ateitį.  Pagrindinė pamoka, kurią turėtume išmokti – tai patriotizmas ir nacionalizmas – nuoširdi meilė ir pagarba savo tautai ir tėvynei. Šias pamokas išmokti mums gali padėti tiek pietiniai kaimynai, tiek šiauriniai.

2018.12.12; 11:00

Trumposios naujienos

Latvijos Saeima (parlamentas) priėmė rezoliuciją dėl šalies neprisijungimo prie JT migracijos pakto. Už dokumentą balsavo 43 parlamentarai, prieš – 31.

Rezoliucijoje Latvijos vyriausybė raginama neprisijungti prie JT migracijos pakto, kadangi šis susitarimas yra prieštaringas ir vienašališkas, taip pat „siunčia nepriimtiną žinią nacionalinėms valstybėms“. „Pakte nutylimas migracijos keliamas pavojus valstybių saugumui, ekonomikai ir identiškumui“, – sakoma dokumente.

Rezoliucijos autoriai primena, kad Australija, Austrija, Bulgarija, Čekija, Izraelis, JAV, Kroatija, Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Šveicarija atsisakė pasirašyti JT migracijos paktą.

Latvijos vyriausybė anksčiau svarstė šalies prisijungimo prie JT migracijos pakto klausimą ir nutarė, kad atsižvelgs į Saeimos nuomonę dėl šio dokumento, tuo būdu deleguodama sprendimą parlamentui. Savo ruožtu Latvijos URM mano, kad šalis turi paremti JT migracijos paktą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.07; 14:00

Aktualijos

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo plenariniame posėdyje antradienį svarstant rezoliucijų „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“ projektus, užvirė arši Seimo narių ir rezoliucijų rengėjų diskusija.

Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.

Dėl šio Jungtinių Tautų (JT) pakto Seime buvo parengtos net trys rezoliucijos.

Anot vienos iš jų rengėjų Žygimanto Pavilionio, šis JT dokumentas yra neįpareigojantis ir naudingas mums, nes siūlo dalyvauti migracijos problemų sprendimo procese, ieškoti panašiai mąstančių partnerių ir bandyti procesą pakreipti mums naudinga linkme.

Kolegos Lauryno Kaščiūno paklaustas, kodėl šiam globaliam paktui nepritaria tokios valstybės kaip JAV, Izraelis, mūsų strateginė sąjungininkė Lenkija, o pritaria Rusija, Ž. Pavilionis pabrėžė, kad tokios valstybės kaip Amerika, Australija, Izraelis turi išteklių valdyti migrantų srautus pačios.

„Mes nesame tokio dydžio valstybė, todėl migracijos srautams valdyti mums reikia pagalbos, kurią ir bando suteikti JT. Kodėl Rusija tai daro? Rusija daro labai daug prieštaringų dalykų: pirmiausia bombarduoja Sirijos kaimus, didina migracijos srautus, iš vienos pusės pritaria paktui, iš kitos kursto jam nepritarimą, nes tikrasis Rusijos interesas – suskaldyti šitą Seimą, suskaldyti Europą. Vienintelis atsakas, kurį galime jai sukurti – vienybė“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

Parlamentaras Audronius Ažubalis Centre). Slaptai.lt nuotr.

Dar vienos rezoliucijos autorių buvusį užsienio reikalų ministrą, konservatorių Audronių Ažubalį pirmiausia papiktino tai, kad dokumentas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.

„Tai antras kartas istorijoje, kai svarstomas neišverstas dokumentas. Dar vienas dalykas: niekas nežinojo, nė vienas komitetas nebuvo informuotas, kad užsienio reikalų ministras jau dvejus metus dalyvauja derybose dėl šio dokumento“, – teigė A. Ažubalis.

Atsakydamas į Ž. Pavilionio argumentus, neva dokumentas bus visiškai neįpareigojantis, A. Ažubalis pabrėžė, kad iš viso dokumento tekste 24 kartus pakartojama, kad pasirašydami šį paktą įsipareigojame įgyvendinti jo nuostatas.

„Galiu išvardinti keletą socialinių įsipareigojimų, dėl kurių tokios neturtingos šalys kaip Austrija atsisakė ją pasirašyti, tai užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungti, garantuoti įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos, suteikti pilietybę toje valstybėje gimusiems emigrantų vaikams, pripažinti oficialiai neįgytas kvalifikacijas“, – sakė A. Ažubalis.

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys atkreipė dėmesį į finansinius įsipareigojimus ir šalims tenkančią naštą. Jo teigimu, vieno migranto socialinis išlaikymas per mėnesį kainuoja 800-1000 eurų, nepriskaičiuojant kitų susijusių kaštų, susijusių su galimai augančiu nusikalstamumu ar integracija.

„Toks jautrus klausimas yra svarstomas slapčia nuo Lietuvos žmonių. Europai stinga žmonių, ji savo strategijoje yra numačiusi, kad 2050 m. reikės 100 mln. žmonių darbo jėgos, todėl ir bandoma parodyti, kad vienintelis mūsų išsigelbėjimas yra tarptautinė migracija“, – pabrėžė R. J. Dagys.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Ž. Pavilionio nuomone, dokumente yra daug dalykų, kuriais Lietuva galėtų pasinaudoti. Tai informacijos rinkimas, duomenų valdymas, išorinės sienos apsauga, migrantų grąžinimas, šiuolaikinė vergystė. Anot Ž. Pavilionio, 300 tūkst. mūsų tautiečių vienokia ar kitokia forma užsienyje yra į ją pakliuvę.

„Dalyvaudami procese, neleistume kitoms šalims ar radikalioms grupėms mums primesti savo nuomonės. Siūlau ir kairei, ir dešinei susivienyti ir balsuoti už šią kompromisinę rezoliuciją. Priešingai, po kelių dienų vidaus reikalų ministras, dalyvausiantis konferencijoje, kurioje bus tvirtinama ši rezoliucija, nebus išgirstas, kaip ir Lietuvos balsas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.

A. Ažubalis jam nebuvo linkęs pritarti, pabrėždamas, kad teiginys, jog šis dokumentas pasitarnaus mūsų piliečiams, yra visiškas niekinis, o išvykusių piliečių interesus užsienyje reglamentuoja dvišalės sutartys.

„Mūsų piliečiui pakliuvus į bėdą Zimbabvėje, Sudane, Sirijoje ar Rusijoje, jokios Jungtinių Tautų sutartys jam nepadės“, – teigė A. Ažubalis.

Trečiosios rezoliucijos rengėjas Remigijus Žemaitaitis posėdyje nedalyvavo. Rezoliucijų svarstymas ir tvirtinimas, dėl užsitęsusių diskusijų, buvo nukeltas kitam Seimo posėdžiui.

ELTA primena, kad numatoma šią JT rezoliuciją priimti tarptautinėje konferencijoje Marakeše, Maroke, gruodžio 10-11d.

Konferencijoje dalyvaus ir Lietuvos poziciją pristatys vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.05; 06:17

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.

Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.

Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…

Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?

Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?

Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…

Deja. Viskas „ontrep”…

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.

Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.

Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?

Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?

Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.

„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.

Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.

Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.

Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai” (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius. 

O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad  nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su  ES  narėmis.

JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!

„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.

Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.

Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.

Bet jas juk įžiūri ir  kai kurie mūsų politikai.

JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.

Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams. 

Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.

JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?

O gal reikia, kad  išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..

2018.11.26; 06:03

Trumposios naujienos

Vokietijos federalinė kanclerė Angela Merkel trečiadienį Bundestage atkakliai gynė prieštaringai vertinamą JT migracijos paktą. Jis yra mėginimas globalias problemas spręsti drauge ir globaliai, kalbėjo ji debatuose dėl biudžeto. Šis susitarimas esą nepaveiks Vokietijos suverenumo ir įstatymų leidybos. Jis atitinka nacionalinius interesus, kad pasaulyje gerėtų sąlygos pabėgėliams ir darbo migrantams, pridūrė kanclerė.

A. Merkel savo kalboje atkreipė dėmesį į Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM), kuri po Antrojo pasaulinio karo pradžioje padėjo pabėgėliams iš tokių Europos šalių, kaip Vengrija ar Čekoslovakija, pasiekimus. Kaip dabarties pavyzdį ji įvardijo pabėgėlius, kurie iš Libijos vyksta ne į Europą, o grįžta į savo kilmės šalis. Žmogiškai elgtis su migracija yra šio pakto pradinė nuostata, pabrėžė kanclerė.

Dėl JT migracijos pakto audringai diskutuojama jau ne vieną savaitę. Jis oficialiai turėtų būti priimtas per konferenciją Marakeše gruodžio 10 ir 11 dienomis. Susitarimas apima virtinę gairių ir priemonių, tačiau jų įgyvendinimas nėra teisiškai įpareigojantis. Pakto esmė yra geresnis tarptautinis bendradarbiavimas migracijos politikoje ir elgesio su pabėgėliais standartai.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-22

Gordijo mazgas

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antradienį kreipdamasi į parlamento narius Strasbūre, pristatė savo Europos ateities viziją, informuoja „Deutsche Welle“.

Savo kalboje kanclerė sakė, kad Europos „solidarumas“ yra ES stiprybė ir turi būti „grindžiamas tolerancija“. Vokietijos kanclerės teigimu, svarbu laikytis teisinės valstybės principų, siekiant užtikrinti, kad bloko taisyklės funkcionuotų, o ES šalims dirbti kartu, siekiant stiprinti bendrą išorės politiką.

Akivaizdžiai pritardama Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pareiškimams dėl ES kariuomenės, A. Merkel sakė, kad ES turėtų siekti Europos kariuomenės vizijos.

„Turime paimti savo likimą į savas rankas, jei norime apginti savo bendruomenę“, – parlamentui sakė kanclerė.

Praėjusią savaitę E. Macronas pakartojo raginimus kurti Europos kariuomenę, kuri suteiktų Europai didesnį nepriklausomumą nuo JAV, tačiau pasiūlymas sulaukė didelės JAV prezidento Donaldo Trumpo kritikos.

Pasak A. Merkel, nenorima nieko bloga pasakyti prieš NATO, tai kaip tik gali būti „geras priedas“ kariniam aljansui.

Be kita ko, Vokietijos kanclerė sakė, kad ES reikia „bendro požiūrio“ į migraciją ir bendros Europos prieglobsčio politikos. Europoje neturėtų būti vietos „nacionalizmui ir egoizmui“, sakė A. Merkel.

Ragindama ES būti vieningą, ji skatino šalis glaudžiau bendradarbiauti ir bloko naudai atsisakyti „nacionalinio egoizmo“.

Apie migraciją kalbėdama kanclerė sakė, kad kova su migracija yra „bendra Europos užduotis“, ir pripažino savo pačios klaidas dėl to, kad Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną pabėgėlių. Ji taip pat pripažino, kad pernelyg ilgai užtruko, kol jos vyriausybė suvokė, kad migracija yra problema, kuri „turi poveikį visai Europai, ne tik Vokietijai“.

Vokietijos kanclerės teigimu, Vokietija turėjo daryti didesnį spaudimą kitoms valstybėms narėms, kad šios priimtų savo dalį migrantų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.14; 07:56

Trumposios naujienos

E. Macronas migraciją vadina „šansu“. EPA-ELTA nuotr.

Ginče dėl pabėgėlių politikos Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas demonstratyviai parėmė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Vokietija ir Prancūzija nori, kad migracija būtų traktuojama kaip „šansas, o ne kaip nuogąstavimas“, pareiškė jis penktadienį Marselio uostamiestyje susitikęs su A. Merkel. Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis šią savaitę migraciją pavadino „visų politinių problemų šioje šalyje motina“.

Kanclerė patvirtino, kad abi šalys ateinančiais mėnesiais sieks pažangos ES lygiu pabėgėlių klausimu. „Europa šiuo klausimu turi parodyti savo gebėjimus“, – pabrėžė ji.

Susitikime Marselyje buvo kalbama ir apie „Brexit“, glaudesnį bendradarbiavimą gynybos srityje bei euro zonos stiprinimą. „Vokietija ir Prancūzija toliau bendradarbiaus dėl ateities“, – sakė E. Macronas.

A. Merkel teigė esanti „labai optimistė, kad mes ir toliau kartu kovosime už Europą, kuri yra savarankiška ir gali savarankiškai spręsti savo problemas“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.08; 08:39

Trumposios naujienos

Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis įvardijo migraciją „visų politinių problemų šalyje motina“.

Ministras Vokietijos laikraščiui „Rheinische Post“ sakė, kad migracija yra viena iš pagrindinių kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) iškilimo ir paramos pripažintoms partijoms mažėjimo priežasčių.

„Daugelis žmonių šiuo metu socialines savo problemas sieja su migracijos problema“, – laikraščiui sakė H. Seehoferis ir pridūrė, kad, jei Vokietija nekeis savo migracijos politikos, pagrindinės politinės partijos ir toliau praras savo pozicijas.

Nuo 2015 metų Vokietija įsileido daugiau kaip milijoną prieglobsčio nuo karo ir persekiojimo siekiančių žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.07; 05:30

Gordijo mazgas

V. Orbanas: mėginimai primesti ES šalims bendrą migracijos politiką žlugo. EPA-ELTA nuotr.

Milane apsilankęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas negailėjo pagyrų Italijos vidaus reikalų ministrui Matteo Salviniui dėl griežtos jo pozicijos migrantų klausimu. „Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas“, – pareiškė V. Orbanas.

Tūkstančiai žmonių antradienį Milane dalyvavo protesto demonstracijoje prieš M. Salvinio ir V. Orbano susitikimą. Tarp mitingo dalyvių buvo pabėgėlių, aukštų kairiųjų partijų politikų bei žmogaus teisių organizacijų aktyvistų. Protesto moto buvo „Kartu prieš sienas“.

„Orbanai, keliauk namo“, – skandavo demonstrantai. Jie laikė rankose plakatus su užrašais prieš M. Salvinio ir Italijos vyriausybės imigracijos politiką.

„Nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas, – pabrėžė V. Orbanas spaudos konferencijoje Milane po susitikimo su M. Salviniu. – M. Salvinis įrodo, kad migracija Viduržemio jūra gali būti sustabdyta. Iki šiol to nepadarė nė viena šalis. M. Salvinio drąsa verta pagarbos. Mes raginame jį nenuleisti rankų ir toliau ginti Europos sienas. Mes pasiruošę užtikrinti jam visą savo paramą“.

V. Orbanas: nuo M. Salvinio sėkmės priklauso Europos saugumas. EPA-ELTA nuotr.

Migracija, anot V. Orbano, yra didžiausia Europos problema, nuo kurios priklauso žemyno ateitis. „Vengrija įrodė, kad imigracija gali būti sustabdyta. Prieš tai visi sakė, kad tai neįmanoma nei teisiniu požiūriu, nei fiziškai“, – toliau kalbėjo premjeras. Migrantai esą turi būti ne dalijami po šalis, bet siunčiami namo. „ES elitas tvirtina, kad tai neįmanoma. Tai įmanoma, tam tik reikia ryžto ir politinės valios“, – sakė V. Orbanas.

M. Salvinis pareiškė, kad Italija bendradarbiaus su Vengrija siekiant Europos politikos reformos. Pirmoje vietoje vėl esą turi atsidurti teisė į darbą, saugumas ir sveikata. „Mūsų laukia istorinės permainos Europos lygiu“, – pabrėžė „Lega“ vadovas M. Salvinis.

Prieš susitikimą V. Orbanas sakė, jog džiaugiasi, kad asmeniškai susipažins su M. Salviniu. Jis yra „mano didvyris“, – teigė premjeras. Jis pabrėžė, kad Italijos ir Vengrijos santykiai naujos dešiniosios populistinės vyriausybės Romoje dėka yra puikūs.

Vengrija savo pasienyje su Serbija ir Kroatija pastatė šimtų kilometrų spygliuotos vielos tvorą. Nuo tada vadinamuoju Balkanų maršrutu pabėgėliai į Vidurio Europą beveik nepatenka. Tačiau tada smarkiai išaugo Viduržemio jūra keliaujančių pabėgėlių, kurių tikslas – Italija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 08:30

Aktualijos

Prezidentė susitinka su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlüt Çavuşoğlu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Çavuşoğlu. Susitikime aptartos globalioje erdvėje kylančios įtampos, Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai bei dvišalis bendradarbiavimas.

Pasak šalies vadovės, geopolitinių saugumo ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Europa negali nusisukti nuo finansinius sunkumus patiriančios Turkijos. Būtina ieškoti sprendimų, kaip padėti šiai šaliai, kurios indėlis yra strateginis pažabojant terorizmo ir migracijos keliamas grėsmes Europai.

Turkija yra patikima NATO narė, jos vaidmuo esminis užtikrinant viso Aljanso kolektyvinę gynybą. Todėl susitikime Prezidentė pabrėžė, jog transatlantiniam saugumui itin svarbu, kad dvi sąjungininkės – JAV ir Turkija – rastų būdų tarpusavio įtampai įveikti.

Lietuva taip pat nuosekliai remia ES ir Turkijos dialogą. Prekybos, saugumo, migracijos bei kitose srityse Europai reikalinga Turkija, o Turkijai Europa. Sėkmingas tokios partnerystės pavyzdys – prieš dvejus metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas dėl migracijos. Tai – veiksmingiausias instrumentas suvaldant iš Sirijos į Europą plūstantį pabėgėlių srautą, kuris nelegalių atvykimų skaičių sumažino 95 proc.

Susitikimo su Turkijos užsienio reikalų ministru ir Turkijos ambasadore Lietuvoje akimirka. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Aptariant dvišalius santykius pabrėžta, kad Turkija tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere. Per praėjusius metus dvišalė prekyba išaugo 59 proc. ir siekė daugiau nei pusę milijardo eurų. Itin perspektyvios sritys yra informacinės technologijos, lazeriai, biomedicina ir gyvybės mokslai. Lietuva palaiko tolesnį ES ir Turkijos muitų sąjungos gilinimą, kuris dar labiau paskatintų dvišalius ekonominius ryšius ir būtų abipusiškai naudingas.

Abi valstybes sieja ir stiprūs žmonių tarpusavio kontaktai. Turkija – pagrindinė lietuvių atostogų ir turizmo kryptis. Pernai šioje šalyje apsilankė 135 tūkst. turistų iš Lietuvos.

Turkija taip pat yra viena iš Vilniuje veikiančio NATO energetinio saugumo kompetencijos centro steigėjų, o jos karo laivai šiemet dalyvavo Aljanso pratybose Baltijos jūroje „BALTOPS“.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2018.08.28; 17:15

Aktualijos

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.

Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis

Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.

Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.

Demografijos problemos neišnyks

Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.

Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija

Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.

Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!

2018.08.01; 07:24

Trumposios naujienos

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis pasiekė kompromisą dėl prieglobsčio politikos, siekdami užbaigti nesutarimus, kėlusius grėsmę keturis mėnesius gyvuojančiai šalies koalicinei vyriausybei, informuoja BBC.

Po ilgai trukusių derybų H. Seehoferis atsiėmė grasinimus atsistatydinti iš vidaus reikalų ministro pareigų ir Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) lyderio posto.

Kaip pranešama, kanclerė sutiko sugriežtinti kontrolę pasienyje su Austrija, kad į Vokietiją nepatektų kitose ES šalyse prieglobsčio prašę žmonės. Bus įkurti tranzito centrai, kuriuose jie bus laikomi, kol galės būti išsiųsti atgal.

„Po intensyvių diskusijų tarp CDU ir CSU pasiekėme susitarimą dėl to, kaip ateityje galime užkirsti kelią nelegaliai migracijai pasienyje tarp Vokietijos ir Austrijos“, – reporteriams sakė H. Seehoferis.

Kanclerė taip pat pavadino susitarimą geru kompromisu.

CSU ir A. Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) dalijasi valdžia su centro kairiųjų Socialdemokratų partija (SPD), kuri dar turi pritarti paskutinės minutės kompromisui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.03; 19:17

Trumposios naujienos

Jei nepavyks išspręsti migracijos klausimų, laisvam asmenų judėjimui Europoje gali kilti pavojus, pareiškė Italijos premjeras Giuseppė Contė, praneša BBC.

Sekmadienį Briuselyje vykusiame neformaliame 16 Europos Sąjungos lyderių susitikime G. Contė paragino Bendriją dalytis atsakomybe dėl išgelbėtų migrantų ir bausti šalis, nesutinkančias priimti nustatytų migrantų kvotų.

Sekmadienio susitikimas surengtas prieš šią savaitę vyksiančias visų ES šalių vadovų derybas, kuriose taip pat bus sprendžiami migracijos klausimai.

Pastarosiomis dienomis Italija atsisakė priimti du laivus su išgelbėtais migrantais.

Susitikime G. Contė pristatė dokumentą, kuriame siūloma įkurti migrantų „apsaugos centrus“ kitose ES šalyse, taip siekiant palengvinti naštą Italijai. Per ketverius metus šalis priėmė daugiau kaip 600 tūkst. migrantų.

„Visi, kurie atvyksta į Italiją, atvyksta ir į Europą. Šengenui kyla grėsmė“, – sakoma dokumente.

Anksčiau šį mėnesį suformuota naujoji populistinė Italijos vyriausybė laikosi griežtosios linijos migracijos klausimais ir teigia norinti išsiųsti iš šalies pusę milijono asmens dokumentų neturinčių migrantų.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-25

Trumposios naujienos

Keturių Vidurio Europos šalių, dar vadinamų Višegrado grupe, vadovai ketvirtadienį pareiškė nedalyvausią neformaliame Europos Komisijos (EK) pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio organizuojamame susitikime, kurio metu ketinama aptarti migracijos klausimą.

Kalbėdamas po Budapešte vykusio Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos ir Čekijos lyderių susitikimo, Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis sekmadienį planuojamą susitikimą pavadino „nepriimtinu“ ir pridūrė: „Mes nedalyvausime – jie nori atgaivinti siūlymą, kurį jau esame atmetę.„

Tuo metu Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pareiškė, kad J.-C. Junckerio organizuojamas susitikimas „prieštarauja įprastai ES tvarkai“, o tinkama vieta aktualiems klausimams aptarti yra kitą savaitę Briuselyje vyksiantis ES viršūnių susitikimas.

Be Višegrado grupės narių, Budapešte vykusiame susitikime dalyvavo ir Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas. Jis prisidėjo prie raginimų kurti griežtesnę Europos migracijos politiką.

„Mums reikia Europos, kuri galėtų mus apginti“, – po susitikimo sakė S. Kurzas.

„Turime stiprinti „Frontex“, saugoti savo išorines sienas ir užtikrinti laisvę (Bendrijos) viduje“, – pridūrė kancleris.

Višegrado šalys, kaip ir S. Kurzas, migracijos klausimu tradiciškai laikosi griežtosios linijos ir atmeta visus siūlymus pabėgėlius ES narėms paskirstyti privaloma tvarka.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-06-22

 

Aktualijos

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.

„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.

Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.

„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.

Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.

„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.

Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 12:00

Trumposios naujienos

Šiemet migracijos srautai Viduržemio jūra, palyginti su pernai, sumažėjo perpus, informavo Tarptautinė migracijos organizacija (TMO).

Nuo šių metų sausio mėnesio iki birželio mėnesio vidurio šiuo keliu pasiekti Europą mėgino apie 40 tūkst. asmenų.

Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius Viduržemio jūroje žuvo 857 migrantai. Pernai tuo pačiu laikotarpiu žuvo apie 2 tūkst. asmenų.

„Nepaisant to (aukų skaičiaus mažėjimo, – ELTA), Viduržemio jūra išlieka pavojinga vieta nelegaliems migrantams“, – Ženevoje vykusioje spaudos konferencijoje sakė TMO atstovas Joelis Millmanas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.20; 08:07

Aktualijos

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, kad emigracija yra tapusi ne tik ekonomine, bet ir socialine visos valstybės problema, viešojoje erdvėje kalbama labai daug, tačiau trečiadienį Prezidentūroje pristatytas tyrimas „Grįžtamoji migracija: regionų perspektyva“, atskleidė, kad kol kas šalies savivaldybių galimybės teigiamai veikti grįžtančiųjų į gimtinę srautus ar grįžusių integraciją šalyje, yra ribotos.

Tuo tarpu Prezidentės Dalios Grybauskaitės teigimu, kaip tik savivaldoje migrantų susigrąžinimo klausimas ir turėtų būti sprendžiamas.

Tyrimo rezultatai verčia susirūpinti ribotomis valstybės galimybėmis priimti į tėvynę grįžti panorėjusius emigrantus. Esant didesniam grįžti nusprendusių emigrantų skaičiui, akcentuoja tyrimą pristačiusi Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, valstybė tiesiog nesugebėtų jų tinkamai integruoti. Silpnoji šios situacijos grandis – savivaldybės.

Todėl tyrimo rezultatus apibendrinusi A. Sipavičienė teigė, kad ateityje savivaldybių vieta, pritraukiant ir sudarant grįžtantiems geresnes sąlygas integruotis, turėtų didėti.

Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, komentuodama atlikto tyrimo rezultatus taip pat akcentavo, kad „patirtis ir pavyzdžiai rodo, jog viskas prasideda nuo apačios, nuo tų paslaugų, kurios yra arčiausiai žmogaus.“ Todėl, pasak jos, savivaldybės yra bene svarbiausias lygmuo, kuriame reikėtų spręsti emigracijos problemas.

Prezidentė pabrėžė, kad reikia atkreipti dėmesį ne tik į atlyginimų ar darbo vietų klausimus, tačiau ir į tai, kokia šalyje ir jos institucijose kuriama atmosfera:

„Kartais netgi ne atlyginimas sprendžia, o būtent savijauta, integracijos galimybės, kaip jie bus priimti, netgi biurokratas kaip kalba su grįžusiu žmogumi – ar formaliai, ar atstumiančiai, ar vis tik su užuojauta ir realiai norėdamas padėti“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.

Prezidentė priminė statistiką, kuri rodo, kad kas antras išvažiavęs lietuvis norėtų grįžti atgal. Todėl, pabrėžė D. Grybauskaitė, reikia įrodyti darbais, kad yra galimybių pasitikti norinčius grįžti. Savivaldos lygmeniu, anot prezidentės, galima išspęsti labai daug šiam klausimui aktualių problemų.

Šios problemos trečiadienį pristatytos ir Lietuvos merams, kurie susitikime su D. Grybauskaite diskutavo apie savivaldybių galimybes spręsti su emigracija susijusias problemas.

TMO Vilniaus biuro vadovės teigimu, Lietuvoje gyventojų migracijos klausimai išlieka ypač aktualūs, tiek dėl nepaprastai didelių ir augančių emigracijos mastų, tiek ir neproporcingai mažų grįžtamosios migracijos srautų. Anot tyrimo rezultatus pristačiusios A. Sipavičienės, 2017 metais apskritai gali būti pasiektas dešimtmečio emigracijos rekordas.

Be to, tyrime akcentuojama, kad šalies regionai kenčia ne tik nuo emigracijos į užsienį, tačiau ir nuo vidinės emigracijos, kai jauni žmonės nusprendžia keltis gyventi į didmiesčius. Galiausiai visa tai lemia, kad regionuose susidaro darbo jėgos trūkumas, tenka uždaryti mokyklas, o savivaldybėms nesurinkus pakankamai mokesčių, šios tampa valstybės „išlaikytinėmis”.

A.Sipavičienė akcentavo, kad nors emigracijos problemą suvokia ir mato dauguma savivaldybių, tačiau jos jaučiasi „pralaimėjusios“ kovą dėl išvykusiųjų. Tai, pasak TMO Vilniaus biuro vadovės, susiję su ribotomis savivaldybių galimybėmis pasiūlyti konkurencingus atlyginimus. Anot jos, pasiūlyti specialistams geras darbo vietas yra sudėtinga. Tyrimas parodė, kad jei vienos savivaldybės ir gali pasiūlyti gerą darbą, tačiau kartu negali pasiūlyti tinkamos infrastruktūros. Labai retai, pabrėžė mokslininkė, savivaldybė gali pasiūlyti abu vektorius kartu.

Raudondvaryje padaugėjo gyventojų. Kauno rajono savivaldybės nuotr.

A.Sipavičienė teigė, kad nė viena savivaldybė neturi konkretaus plano, ką reikėtų daryti, jei daug emigrantų grįžtų vienu metu. Anot jos, nėra iki galo identifikuojamas ir poreikių krepšelis, ko reikėtų iš emigracijos grįžtantiems lietuviams. A. Sipavičienė teigė, kad kol kas savivaldybės lygmeniu nėra sisteminio požiūrio į problemą, ir tik pavienės savivaldybės emigracijos problemai yra suteikusios aiškią teisinę formą.

Galiausiai tyrimą atlikusiems mokslininkams užkliuvo tai, kad nėra išvystytas ryšių su emigrantais tinklas. Ryšiai su emigrantais, pasak tyrimo autorių, yra dažniausiai individualūs, bet ne savivaldybių lygmeniu organizuojami veiksmai. Visa tai susiję su tuo, kad savivaldybėse, kuriose ypač trūksta darbo jėgos, vis rimčiau svarsto galimybę pritraukti darbininkus iš užsienio. Tokias iniciatyvas, pabrėžė A. Sipavičienė, dažniausiai kelia verslo atstovai.

Kalbėdama apie problemas, kurios kyla nusprendusiems grįžti į tėvynę, A. Sipavičienė paradoksu įvardino situaciją, kai lietuvių integracija užsienyje vyksta sklandžiau nei lietuvių, grįžusių atgal į Lietuvą.

Tai, pasak jos, susiję su tuo, kad užsienyje yra gerai išvystytas ir mobilizuotas emigrantų tinklas, kuris suteikia reikiamą pagalbą atvykstantiems. Tuo tarpu Lietuvoje nemažai biurokratinių smulkmenų, trukdančių sėkmingam sugrįžimui.

Savivaldybės turėtų efektyvinti programas, kurios yra jos kompetencijose. Būtina steigti neformalių iniciatyvų, galinčių padėti grįžtantiems, steigimą. Didinti naudingos informacijos, reikalingos sugrįžtantiems emigrantams, sklaidą, viešinti integracijos sėkmės atvejus, supaprastinti biurokratinį procesą ir t.t. Anot . A. Sipavičienės, jei merai atliks tinkamai darbą – situacija turėtų keistis.

Tyrimą Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ užsakymu atliko „Spinter tyrimai“. Tyrimo metu apklausti 44 savivaldybių atstovai (iš viso yra 60), 13 grįžusių emigrantų, taip pat atliktas viešosios nuomonės tyrimas.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas).

2017.01.11; 03:00

Aktualijos

Vaivorykštės spalvos. Tai – vilties ženklas? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį su savivaldybių merais kalbės apie emigraciją ir aptars galimą savivaldybių indėlį sprendžiant su ja susijusias problemas.

Susitikime bus pristatytas Tarptautinės migracijos organizacijos tyrimas apie tai, kaip emigracija vertinama atskiruose šalies regionuose ir kaip savivaldybės yra pasiruošusios susigrąžinti svetur išvykusius vietos gyventojus.

Šis tyrimas – pirmas toks nepriklausomoje Lietuvoje. Jis atskleidžia didžiausias problemas, su kuriomis susiduria sugrįžusieji, įvertina miestų ir miestelių pasirengimą priimti atvykstančius emigrantus ir pateikia konkrečias rekomendacijas, kaip savivaldybės gali skatinti žmonių susigrąžinimą ir palengvinti jų integraciją.

Emigraciją Lietuvos gyventojai laiko didžiausia šalies bėda. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta apie 40 tūkst. žmonių. Vien 2017-aisiais iš Lietuvos emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.

Nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, kad šiuo metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Praktiškai kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo, o vien tik pernai į gimtinę parvyko 5 tūkst. daugiau išvykusiųjų nei prieš metus.

Susitikime apie tyrimą pasakos Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, apie grįžusių vaikų integracijos sunkumus kalbės nevyriausybinių organizacijų atstovai, patirtimi dalinsis iš emigracijos grįžę mūsų šalies gyventojai bei miestų merai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.10; 06:00

Aktualijos

 

Nuo 1750-ųjų iki 1900 m. pasaulyje žmonių skaičius padvigubėjo, per XX amžių žmonija išaugo iki 6,1 mlrd. narių bendrijos. Tokie dramatiški pokyčiai kurstė kalbas apie nevaldomą gyventojų skaičiaus augimą ir net demografinį sprogimą, kai pradės trūkti maisto ir vandens. 

gaublys_
Gaublys

Taip neįvyks! Jau galima prognozuoti kada visuomenė pasieks savo maksimumą ir pradės mažėti. Tai irgi bus didelis iššūkis pasauliui – kas atsitiks su ekonomika, kas pasirūpins senjorais ir kokia bus žmonių ateitis?

Lemtingi 2050-ieji

Jungtinės Tautos paskelbė savo prognozes. 2050 metais pasaulyje žmonių bendruomenė turėtų sudaryti 9,8 mlrd., o piką pasieks 2100 metais su 11,2 mlrd. ir pradės mažėti. Įtakingiausia tarptautinė organizacija oficialiai pripažino tai, apie ką demografai šnekėjo jau seniai. Žmonių nedaugės amžinai, kaip buvo manoma ne vieną dešimtmetį. Jau dabar kasmet padaugėja valstybių, kurios fiksuoja sumažėjusį gyventojų skaičių. Tai atsiliepia ir pasaulio gyventojų skaičiaus augimo dinamikai.

Tarptautinis folkloro festivalis „Baltica 2017”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gyventojų daugėja ir viena karta natūraliai pakeičia kitą, kai statistiškai moteris per gyvenimą pagimdo bent po 2,05 vaiko. 1962 m. pasaulio gyventojų skaičiaus augimo tempas pasiekė piką ir nuo to laiko kasmet pradėjo mažėti.

Dar XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje moteris per gyvenimą pagimdydavo vidutiniškai po 4,97 vaiko, 1980 m. – 3,86, o 2010 m. jau tik 2,5. Ir tai ne pabaiga, pasaulio tendencijos rodo, kad ateityje vis daugiau žmonių neturės palikuonių arba turėti vos vieną, todėl bendras rezultatas bus dar mažesnis.

Mokslininkai mano, kad pagrindinės priežastys, kodėl moterys gimdo mažiau vaikų yra prieinamas švietimas ir auganti gyvenimo gerovė. Kai sustiprėja šie du faktoriai, visuomenėje įvyksta vadinamasis demografinis perėjimas ir šeimos sąmoningai apsisprendžia turėti mažiau vaikų. Ne vienoje valstybėje bandoma skatinti šeimas turėti daugiau vaikų finansinėmis, lygybės ir teisių užtikrinimo, lankstaus darbo grafiko bei kitomis priemonėmis, tačiau esminio persilaužimo tai neduoda.

Félixas F. Muñozas ir jo kolegos iš Ispanijos universitetų sukūrė matematinį gyventojų skaičiaus kitimo modelį, kuris rodo, kad Jungtinių Tautų apskaičiavimai gali būti net per daug konservatyvūs. Jie teigia, kad Jungtinės Tautos per mažai įvertina globalias tendencijas ir greitą individualistinės kultūros sklaidą, todėl gyventojų skaičius pasaulyje gali pradėti mažėti jau 2050 metais.

Kodėl daugėja gyventojų?

Jeigu praeivių gatvėje paklaustume, kodėl žmonių pasaulyje daugėja, atsakymas turbūt būtų, kad kitose šalyse šeimos yra labai gausios. Tai netiesa. Pasauliui globalėjant valstybėje įvykti demografiniam perėjimui laiko reikia vis mažiau. XIX amžiaus pabaigoje pasikeisti Jungtinės Karalystės šeimos formatui iš tradicinės šeimos su 6 vaikais į 3 atžalų šeimą prireikė 95 metų, po kelių dešimtmečių Graikijai pereiti prie mažesnės šeimos modelio reikėjo jau 70 metų, dar vėliau Brazilijai 26 metų, o XX amžiaus pabaigos Iranui tik 10 metų.

Azijos dienos. Vilniaus Rotušės aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Šeimų mažėjimo tendencija nesustoja ir dabar jau persikelia į atokiausias šalis Centrinėje Azijoje ir Afrikoje. Demografai išskiria kelis demografinio perėjimo lygius. 1. Moterys gimdo daug vaikų, tačiau jų daug ir miršta. 2. Mirčių skaičius staigiai sumažėja, bet moterys vis dar gimdo daug vaikų. 3. Gimimų skaičius pradeda mažėti paskui mažėjantį mirčių skaičių. 4. Moterys gimdo mažai vaikų, bet jie gyvena ilgai.

Jei moterys statistiškai susilaukia vis mažiau vaikų, tai kodėl gyventojų vis dar daugėja? XX amžiaus antroje pusėje labai pagerėjus medicinos priežiūrai, beveik visi gimę vaikai sėkmingai užaugo ir pasiekė tą amžių, kai patys kuria šeimas bei susilaukia savo vaikų, tačiau jau mažiau nei jų tėvai.

Taigi dabar pasaulyje yra daug pakankamai jaunų žmonių ir galime stebėti paskutinį gyventojų augimo šuolį, kurio pakartoti jau nebebus kam.

Kasmet vis daugiau šalių paskelbia apie sumažėjusį savo gyventojų skaičių. Viena iš didžiųjų šalių Japonija tą padarė 2011 m. ir nuo to laiko tendencijos tik prastėja. Tai buvo pirmas kartas nuo 1920 m. Per kitus porą dešimtmečių tokių šalių kaip Japonija padaugės iki 42, daugiausiai Europoje, Lotynų Amerikoje ir Pietryčių Azijoje.

Nevienodas gyventojų prieauglis skatina migraciją

Kol Japonija matuojasi seniausios pasaulio bendruomenės titulą, Kataras ir Jungtiniai Arabų Emyratai spinduliuoja jaunyste. Čia tik 1 proc. gyventojų yra vyresni nei 65 metų.

Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulio regionai skirtingu laiku pereina prie mažesnio formato šeimos modelio, todėl ne visur gyventojų augimo tempas yra tolygus. Artimiausioje ateityje didžiausias gyventojų prieauglis bus fiksuojamas Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Centrinės Azijos dalyse. Taigi populiacija mažėja turtingiausiuose regionuose, o daugėja skurdžiausiuose. Toks pasidalijimas sukuria stiprias prielaidas žmonių migracijai. Neseniai Europą pasiekusi migrantų banga buvo lemta prastų gyvenimo sąlygų Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ne visi regionai gyventojų prieauglio trūkumą gali ir nori papildyti imigrantais. Kaip ypač pažeidžiamus regionus galima išskirti Rytų Europą ir Pietryčių Aziją. Rytų Europa pasižymi ne tik mažu gimstamumu, bet dar susiduria su stipria konkurencija dėl gyventojų iš turtingesnių kaimynių Vakaruose. Todėl nėra ko stebėtis, kad greičiausiai mažėjančių šalių dvidešimtuke net 11 valstybių yra iš Rytų Europos. Pietryčių Azijos išsivysčiusiose šalyse Japonijoje, Taivane ar Pietų Korėjoje visuomenės yra labai homogeniškos ir tarp gyventojų vyrauja ypač skeptiškas požiūris į kitos rasės ar tautos atvykėlius, todėl vyriausybėms labai sunku įtikinti bendruomenes atsiverti.

Rytų Europoje vyksta ateities procesai

Demografai ir sociologai labai įdėmiai nagrinėja Rytų Europos atvejį, kuris gali būti kaip modelis, kuris pasikartos visame pasaulyje. Tokios šalys kaip Lietuva, Ukraina, Bulgarija, Lenkija ar Vengrija susiduria su natūraliu gyventojų mažėjimu, kai nauja karta būna mažesnė už buvusią. 2016 m. Lietuvoje gimė 31,2 tūkst. kūdikių, mirė 40,8 tūkst. žmonių, taigi vien dėl šio reiškinio per metus šalis neteko beveik 10 tūkst. gyventojų. Kai kas tokią tendenciją bando paaiškinti sovietine praeitimi, prasta ūkio būkle ar neišvystyta paslaugų infrastruktūra vaikams ir šeimoms. Visgi kitų valstybių patirtis rodo, kad svarbesni ir lemtingi faktoriai yra švietimas bei ekonominė gerovė.

Ar išliks lietuvių tauta? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rytų Europos šalys pasižymi labai gerai išplėtota švietimo sistema, aukšta moterų integracija į darbo rinką, plačiu paslaugų vaikams tinklu, tačiau tai neskatina turėti daugiau vaikų. Tokią prielaidą patvirtina ir kitų, turtingesnių, valstybių patirtis. Su mažu gimstamumu susiduria ir labiausiai pasiturinčios pasaulio valstybės Šveicarija, Norvegija ar Danija, kurių statistiką gelbėja tik imigruojančios šeimos. Visi bandymai ekonomiškai skatinti šeimas turėti daugiau vaikų vyriausybėms kainuoja labai brangiai, o rezultatai pasiekiami menki.

Rytų Europa kenčia ne tik dėl mažo gimstamumo, bet susiduria ir su aštria konkurencija dėl gyventojų. Greta esanti turtingesnė Vakarų Europa, kuri taip pat susiduria su nepatenkinamais natūralios kartų kaitos rodikliais stichiškai, o kartais kryptingai, vilioja talentus iš Rytų. 2016 m. iš Lietuvos emigravo (beveik visi į Vakarų Europą) 51 tūkst. gyventojų, o atvyko tik 21,4 tūkst. Taigi vakarinė Europos dalis, susidurdama su gyventojų trūkumu, problemą sprendžia skatindama imigraciją, o rytinė, taip pat susidurdama su mažu gimstamumu, dar turi atlaikyti ir emigracijos iššūkį. Toks scenarijus kartosis ne tik Europoje, bet visame pasaulyje.

 „Laiko bomba“ ir kaip jos išvengti?

Kinijos reikalų specialistas Tsinghua Wangas Fengas sako, kad mažėjant vaikų pasaulis susidurs ne tik su mažėjančiu darbingo amžiaus asmenų skaičiumi, bet ir su didėjančia senjorų bendruomene. Tą labai greit pajus tokios dabar sparčiai augančios šalys kaip Kinija. Valstybėms reikės vis daugiau išteklių skirti sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms, o darbo rankų bus mažiau. Tai T. W. Fengas įvardija kaip „laiko bombą“.

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad senjorų per trejetą ateinančių dešimtmečių padvigubės, o šimtamečių pasaulyje bus daugiau nei milijonas. Gyventojų skaičiaus sulėtėjimo reiškinyje galima įžvelgti ir pageidaujamų pasekmių. Bus paprasčiau spręsti ne vieną dabar aktualią problemą – aplinkosaugos, taršos, būsto, maisto, tačiau ilgainiui vartotojų mažėjimas pradės neigiamai atsiliepti ekonomikai.

Gytis Janišius, šio komentaro autorius

Kaip galimus sprendimo būdus, politikai svarsto didinti darbo našumą ar skatinti šeimas susilaukti daugiau vaikų. Darbo robotizacija, išmaniųjų procesų naudojimas ir kitos aukštosios technologijos padeda sumažinti darbuotojų poreikį, tačiau tuo pačiu reikalauja vis daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų. Turtingosios valstybės jau dabar tolindamos „laiko bombos“ iššūkius kviečiasi imigrantus, tuo pačiu sukurdamos papildomų problemų talentų netenkantiems regionams. Visgi kas laukia žmonijos, jeigu gyventojų mažėjimas įgaus pagreitį pasaulio mastu?

Stanfordo universiteto (JAV) profesorius Henry‘is Greely‘is įsitikinęs, kad ateityje vaikai bus kuriami klinikose tam panaudojant žmonių ląsteles. Nebereikės gimdyti, bus užkirstas kelias daugeliui ligų, vaikai bus tobulesni ir jų galės turėti visi norintys, net tie, kurie dabar to negali. „Iš pirmo žvilgsnio tai panašu į mokslinę fantastiką, tačiau kuo labiau giliniesi į genetikos mokslo pasiekimus, tuo labiau įsitikini, kad tokia bus tikrovė“ – teigia H. Greely‘is. Jeigu šis mokslininkas teisus, žmonijos ateitis jau suplanuota.

2017.08.18; 06:40

Aktualijos

Europos Sąjungos institucijos baigė derinti šūsnį dokumentų ir po kelerių metų derybų pagaliau atveria savo sienas Ukrainos piliečiams atvykti be vizų. Ta proga Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka apsikeitė sveikinimais bei džiūgavimais. P. Porošenka net pasakė, kad taip Ukraina „galutinai įformino savo skyrybas su Rusijos imperija, ir būtent taip, filosofiškai, privalome tai suprasti“. 

Ukrainos piliečiai švenčia bevzio režimo į Šengeno erdvės šalis pradžią. EPA – ELTA nuotr.

Ar politikai buvo atviri? Ar sprendimas dėl vizų panaikinimo priimtas modeliuojant kaip tai paveiks ES ir pačią Ukrainą? Eiliniai žmonės Lvovo ir Kijevo gatvėse naujieną suprato labai paprastai ir galvoja tą patį, ką galvojo dažnas lietuvis 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą: emigruosiu!

Sutvirtės Ukrainos ir ES ryšiai

Europos Sąjungos vizų panaikinimas, pirmiausia, yra politinis Kijevo laimėjimas. Ukrainos politikai džiaugiasi įrodę rinkėjams, kad gali pasiekti realaus proveržio ir naudos savo šaliai. Daug kas pačioje Ukrainoje iki šiol netikėjo, kad tai įmanoma. Kokia tai svarbi žinia, parodė paties prezidento P. Porošenko kreipimasis į žmones per nacionalinę televiziją.

Antras svarbus politinis Kijevo laimėjimas yra konkurencinė kova su Maskva. Ukrainiečių visuomenė nėra iki galo vieninga ir sunkiai nutraukia gijas su Rusija, todėl bet kokia žinia, kad Ukraina pasiekė ką nors daugiau nei Rusija yra politinė sėkmė. Žmonės pradėjo lyginti ukrainietišką pasą su rusišku, o kadangi pastarasis neatveria bevizio režimo, tai akivaizdus įrodymas kas geriau. 35 eurai, kuriuos anksčiau ukrainiečiai mokėdavo už vizą – neturtingoje valstybėje dideli pinigai.

Europos Sąjunga, suteikdama bevizį režimą, politinius argumentus įvertino kaip svarbesnius nei visus kitus. Aiškiai buvo paremtos Ukrainos reformos, europietiška šalies kryptis ir suteikta vizija, kad Ukraina ir toliau gali artėti prie Europos Sąjungos, o tai reiškia ir artėti prie vakarietiškų gyvenimo standartų, kurie labai patinka gyventojams.

Kijeve džiaugiamasi, kad sutvirtės verslo ryšiai, bus paprasčiau ukrainietiškiems gaminiams atsidurti turtingoje ES rinkoje. Tikimasi, kad padaugės investicijų iš Europos, o Ukraina galėtų tapti Europos fabriku, pakeisdama brangstančią Kiniją ir nestabilią Turkiją.

 Ukrainoje Kremlius iki šiol skleisdavo daug mitų bei gandų apie Europos Sąjungą ir ypač NATO, taip siekdamas ukrainiečius atitolinti nuo suartėjimo su ES ar JAV. Ir tai veikdavo, nes užsienyje yra buvę vos 23 proc. šalies gyventojų. Gal savo akimis pamatę kaip gyvenama Vakaruose, patys ukrainiečiai labiau palaikys valstybės kursą į Vakarus?

Ukrainiečių jau gausu visoje Europoje

Nedideliame Vakarų Ukrainos miestelyje Beregove, prie sienos su Vengrija, beveik visi automobilių numeriai vengriški. Dauguma žmonių klauso vengrų radijo, gatvių užrašai taip pat vengriški, o ir gyventojai savo miestelį mielai vadina Beregszász. Šios Ukrainos dalies, kurios gyventojai daugiausiai yra vengrų kilmės, pagal Budapešto įstatymus turi teisę į dvigubą pilietybę, o tai reiškia ir į emigraciją, kuria mielai naudojasi. Kasmet maždaug po 500 vietos gyventojų atvyksta į Vengriją ir paprašo suteikti jiems pilietybę. 

Bevizis režimas – didelis Ukrainos prezidento Petro Porošenkos nuopelnas. EPA – ELTA nuotr.

Be oficialios imigracijos į Vengriją, veikia ir nelegalus žmonių gabenimo tinklas, kuriame skaičiai apie migrantus gali būti kelis kartus didesni. Juodojoje rinkoje už fiktyvius dokumentus ir popierių sutvarkymą, kad žmogus yra vengrų kilmės, reikia mokėti 5–30 tūkst. eurų. Tai labai dideli pinigai Ukrainoje, todėl dažniau pasirenkamas tiesiog nelegalus sienos kirtimas. Nedidelio Vengrijos kaimo Kispalado, esančio šalia sienos su Ukraina, meras pasakoja, kad per paskutinius keletą metų jo kaimo gyventojų skaičius daugiau nei padvigubėjo, o dauguma naujųjų gyventojų (apie 800) yra iš už sienos.

Ukrainiečiai vyksta į Vengriją, Italiją, Čekiją, Estiją, Vokietiją, bet didžiausia bendruomenė iš Europos Sąjungos šalių įsikūrusi Lenkijoje. Ekspertai sako, kad migrantų iš Rytų šalyje gali būti per 1 mln. Pradžioje darbininkai atvyksta trumpam laikui, vėliau prašo ilgalaikės vizos, atsiveža šeimas, tada prašo pilietybės ir jau dingsta iš oficialiosios imigrantų statistikos. Nemaža dalis, oficialiai atvykusių į Lenkiją, neužsilieka šalyje, o traukia toliau į Vakarus. Kaip ir Vengrijoje, pastaruoju metu atvykėlių srautai didėja.

Ukrainai gresia masinė emigracija

Kol Ukraina po karo sunkiai vaduojasi iš ekonominių griuvėsių, o vidutiniškai alga siekia vos 233 eurų, Europoje džiūgaujama dėl stipraus ūkio atsigavimo. Atskiros šalys ir tarptautinės organizacijos fiksuoja vis gerėjančius gamybos, prekybos, atlyginimų ir mažėjančio nedarbo rodiklius. Susidarė Ukrainai, kaip valstybei, labai nepalanki konkurencinė aplinka ir iškyla klausimas – kaip tokiomis sąlygomis išlaikyti talentus gimtinėje. Ar kas nors rimtai apie tai galvoja Kijeve?

Lenkijos ūkio augimas irgi viršijo lūkesčius, šiemet jau pakeltas minimalus atlyginimas, pensijos, o nedarbas nukrito į 26 metus nematytas žemumas. Darbdaviai skatina vyriausybę įsileisti daugiau migrantų iš Ukrainos ir Vyriausybė tokius prašymus girdi. Čekija, kurioje nedarbo lygis dar mažesnis ir laisvų darbo vietų skaičius artėja prie 140 tūkst., darbo leidimų skaičių ukrainiečiams šiemet padidino dvigubai.

Taigi vizų panaikinimas Ukrainos piliečiams labai supaprastins darbo paieškas Vakaruose. Briuselyje teigiama, kad vizų atšaukimas nesuteiks leidimo dirbti, bet nėra abejonių, kad tai palengvins galimybę darbdaviams sutikti savo darbuotojus ir skatins emigraciją iš Ukrainos, kaip 2004 m. paskatino lietuvių emigraciją įstojimas į ES.

Ukrainoje – tikra šventė. EPA – ELTA nuotr.

Jau dabar visa Vakarų Ukraina nukabinėta skelbimais, siūlančiais darbą Lenkijoje, tas pats laikraščiuose ir internete. Daugėjant jau įsitvirtinusių ukrainiečių Lenkijoje, paskui juos atvyksta šeimos nariai, giminaičiai ir draugai. Šią tendenciją pastebėjo ir politikai. Naujasis Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda Berlyne aiškindamas, kodėl nenori priimti pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, sako besibaiminantis, kad iš Ukrainos į Lenkiją gali atvykti dar keli šimtai tūkstančių žmonių.

Pastaruoju metu pastebima, kad į Lenkiją pradėjo vykti jau ne tik vakarinių Ukrainos sričių gyventojai, bet ir rytinių. Kol kas tai daugiausiai pabėgėliai iš okupuoto Donbaso, kurių šalyje atsirado apie 1,7 mln. Jiems sunkiai sekasi integruotis kituose regionuose – rasti būstą ir darbą. Net 56,4 proc. negali rasti darbo, o neturėjimas darbo yra labai rimta paskata išvykti.

Vis tik didžiausias masinės emigracijos į Europos Sąjungą užtaisas yra labai prastos nuotaikos tarp gyventojų.  Žmonės nepasitiki savo vyriausybe, netiki valstybe, politikais, o be to, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, gyventi Vakaruose yra ir socialinio statuso klausimas. „Vakarai“ buvusiems sovietiniams žmonėms yra gerovės, klestėjimo, prestižo ir aukštesnės klasės sinonimas. Ukrainoje žmonės iš Vakarų yra labai gerbiami ir jiems pavydima. „Daug žmonių nori išvykti, nes nėra ateities šioje šalyje“ – sako 21 m. studentė iš Kijevo Anastasija Dorošenko. Vyraujant tokioms depresinėms nuotaikoms, net 65 proc. apklaustųjų norėtų išvykti iš Ukrainos, rodo sociologinė apklausa. Tai žymiai daugiau nei prieš metus. Kitos apklausos šias tendencijas patvirtina. 65 procentai – tai labai grėsmingas skaičius, o ar matyti perspektyvų, kad artimiausiu laiku tokių norinčių išvykti sumažėtų?

Ką laimės Europa ir kas gresia Ukrainai?

Ukrainai gerinti ir stiprinti ryšius su Europos Sąjunga yra gyvybiškai svarbu. Kuo greičiau ukrainietiškos prekės atras kelius eksportui į Europą, tuo geresnių ekonominių rodiklių galima tikėtis. Ne mažiau svarbu ir investicijų pritraukimas, kuriam tikrai padės bevizis režimas, tačiau kaip Kijevas spręs emigracijos problemą yra visiškai neaišku. Ar šalis bus pasiruošusi netekti 3, 5, o gal 10 milijonų gyventojų?

Europos Sąjungos valstybės pasinaudos ukrainiečių noru emigruoti. Pirmiausia, iš to išloš Rytų Europos šalys, pačios kenčiančios dėl emigracijos. Kaip rodo tyrimai, dėl kalbos barjero, artimų kultūrinių ryšių ir gero susisiekimo ukrainiečiai mielai pasirenka gyvenimui Rytų ir Vidurio Europos šalis. Tai yra galimybė centrinei Europai stabilizuoti savo gyventojų skaičių. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Kitos Europos ir pasaulio valstybės labiausiai domisi galimybe prisivilioti Ukrainos talentus, kurie galėtų sukurti didžiausią pridėtinę vertę. Per dvejus metus ES ir JAV jau išviliojo apie 9 tūkst. taip pageidaujamų informacinių technologijų specialistų. Izraelis, kuris sprendžia savo demografines problemas su palestiniečių bendruomene, net atidarė specialią atstovybę Kijeve ir vilioja žydų kilmės gyventojus vykti į Pažadėtąją žemę. Tokia galimybe jau pasinaudojo 3,2 tūkst. žmonių, o skaičiuojama, kad potencialai tokių persikėlėlių galėtų būti iki 260 tūkst.

Ukrainos žmonės protestuose Maidane aiškiai pasakė, kad nori savo šalies Europoje. Briuselyje tai buvo išgirsta, bet ar iš tikrųjų Ukraina pasiruošusi konkurencijai dėl savo žmonių išlikimo savo žemėje? Niūriai nuteikia ukrainiečių studentų, kurių kasmet vis daugėja Lenkijos universitetuose, apklausos rezultatai. Tik 2,4 proc. norėtų grįžti atgal į Tėvynę.

2017.06.11; 17:47