Julius Panka. Latvija savo nacionalinių interesų neišduoda


Print

Prieš mėnesį Latvija atšventė savo valstybingumo šimtmetį. Pažvelkime, kokiomis nuotaikomis ji pasitiko šią svarbią simbolinę datą, kokios aktualijos vyrauja Latvijos politikoje, kultūroje ir visuomeniniame gyvenime šiomis dienomis.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Sunki vyriausybės formavimo dėlionė

Eiliniai Seimo rinkimai Latvijoje vyko spalio pradžioje, taigi, jau daugiau kaip du mėnesius šalis gyvena su laikinąja vyriausybe. Netrukus po rinkimų rezultatų paskelbimo Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis pasiūlė premjero pareigas iš karto trims daugiausiai balsų surinkusių partijų lyderiams: Arčiui Pabrikui (Susivienijimas „Už plėtrą/Už!“), Janiui Bordanui (Naujoji konservatorių partija) ir Aldžiui Gobzemui („Kam priklauso valstybė? KPV LV“). Tiesa, su viena išimtimi. Prezidentas, kaip ir kiti jo pirmtakai, sąžiningai laikosi nerašytos taisyklės – daugiausiai balsų surinkusi ir naujajame Seime 23 mandatus turinti prorusiška „Santarvės“ partija yra ignoruojama ir politiškai izoliuota. Šiai partijai niekada nesiūloma nei vyriausybės formuoti, nei į koaliciją eiti. Tiesiog latviai gerbia save ir savo valstybę, todėl kolonistų ir jų palikuonių politinė jėga visada būna priversta tenkintis opozicinės jėgos vaidmeniu.

Aišku, rinkiminių debatų ir kovų įkarštyje dažnai pasigirsta diskusijų, ar viena ar kita partija galvotų apie koalicijos galimybę su „Santarve“. Kai kurios partijos deklaruoja aiškų atsiribojimą nuo šios liūnai pagarsėjusios partijos, kai kurios, matyt, norėdamos pritraukti platesnį rinkėjų ratą, kartais aiškiai neišreiškia savo pozicijos ir duoda suprasti, kad galimybes deryboms mato su visomis politinėmis jėgomis. Tačiau iki šiol toliau priešrinkiminių debatų tokios iniciatyvos nebuvo nuėjusios.

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Vienas pagrindinių Rytų ir Vidurio Europos rinkimų ypatumų yra balsavimas ne „už“, o „prieš“, kai balsuojama už kurią nors politinę jėgą ne dėl to, kad piliečius sužavėjo jos rinkiminė programa, keliamos idėjos ar atstovaujamos vertybės, o tiesiog balsuojama prieš buvusią valdžioje politinę partiją, norint tiesiog „atkeršyti“ valdantiesiems, kad tauta negyvena kaip Vakarų Europoje ar Skandinavijoje, kad piniginės ne tokios pilnos, kad šildymas brangus, kad žiniasklaidoje kasdien pilna pranešimų apie valdžios atstovų korupciją ir aferas. Kai piliečiai vykdo keršto akciją, jiems nėra svarbu, kokias alternatyvas siūlo „naujieji politiniai pranašai“, jiems tiesiog svarbu, kad kiti, kad ne tie, kurie pastaruosius keletą metų nuolatos buvo jų televizoriaus ekrane ir kuriuos buvo įprasta kaltinti už visas negandas ir problemas, pradedant nuo aukštų kainų ir mažų atlyginimų ir baigiant avarijų skaičiumi keliuose ir sausromis ir potvyniais žemės ūkyje.

Kitas ne mažiau svarbus jaunų demokratijų rinkiminis akcentas – tai politinė švytuoklė. Kai kurioms partijoms, kurios buvo keikiamos ir smerkiamos už visas problemas, užtenka vieną kadenciją pabūti opozicijoje, nuolatos kritikuojant valdančiuosius ir iš televizijos ekranų braukiant krokodilo ašarą dėl „paprasto žmogaus“ gerovės. Lietuvoje 2016 metų Seimo rinkimuose turėjome būtent tokią situaciją – rinkėjai valdantiesiems atkeršijo balsuodami už „valstiečius ir žaliuosius“, savo gyvenimus patikėdami margai abejotinos kompetencijos ir reputacijos publikai, nes jie yra tie „kiti“, kurie išgelbės visus, o antra pagal populiarumą politinė jėga buvo TS-LKD, kuriems sėkmę lėmė būtent politinės švytuoklės principas, žmonės balsavo už juos, nes jau spėjo pamiršti Kubiliaus „naktines reformas“, begalinę aroganciją ir krizės suvaldymą neturtingiausių ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių sąskaita.

Ne išimtis šiuose rinkimuose buvo ir Latvija. Daugiausiai vietų praeitame parlamente turėjusi liberalų „Vienybė“ suskilo dar prieš rinkimus ir į rinkimus eidama kaip „Naujoji Vienybė“ vietoje turėtų 24 vietų parlamente gavo tik 8 mandatus. Ne ką geriau sekėsi ir Latvijos „Žaliesiems valstiečiams“, kurių įtaka politiniame gyvenime sumažėjo nuo 21 mandato iki 11. Mažiausiai iš buvusių valdžioje politiškai „nukraujavo“ Latvijos tautininkai – „Nacionalinis susivienijimas“, kurie vietoje turėtų 17 vietų naujajame Seime gavo 13.

Nors visos daugiausiai balsų surinkusios partijos iš esmės yra dešiniosios arba centro dešiniosios, tačiau jau du mėnesius joms nepavyksta susitarti dėl vyriausybė formavimo. Žinant, kad jau ne už kalnų metų pabaiga ir visų šalių parlamentuose vyksta politinės batalijos dėl ateinančių metų biudžeto tvirtinimo, pavydėti latviams tikrai nereikėtų. Belieka mūsų artimiausiems kaimynams palinkėti sėkmės ir tikėtis, kad Naujuosius metus mūsų „braliukai“ sutiks pasitvirtinę naują vyriausybę, jos programą ir valstybės biudžetą.

Už latvišką Latviją arba jokių migrantų

Matant, kokie procesai vyksta Latvijoje ir žinant, kad šioje šalyje politinė krizė, švelniai tariant, užsitęsė, galima pagalvoti, kad šalies politinis gyvenimas paralyžiuotas ir be laimėjusių rinkimus partijų lyderių tarpusavio rietenų ten niekas nevyksta.

Tačiau kas taip galvoja – labai klysta. Skandalingas Jungtinių Tautų inicijuotas Migracijos susitarimas Latvijos Seime buvo ryžtingai atmestas, kaip žalingas Latvijos ateičiai ir keliantis grėsmę latvių tautos išlikimui.

Čia latviams tikrai galime pavydėti baltu pavydu. Juk mūsų liberalioji žiniasklaida tik pusę lūpų užsiminė apie tokio svarbaus tarptautinio dokumento priėmimą, o Seime nugalėjo sovietinio raugo mentaliteto veikėjų noras bet kokia kaina įtikti šeimininkui.

Tokių veikėjų chrestomatinis pavyzdys, tai visoms valdžioms tinkantis chamelioniškasis mūsų šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris jaunystėje šlovinęs partiją ir Leniną komjaunimo organizacijoje dabar sėkmingai šlovina pasaulinį globalizmą ir eurofederalizmą. Tokie veikėjai sovietmečiu išmokę linksėjimo ir padų Maskvai bučiavimo technologijas, šiuos įgūdžius sėkmingai pritaiko ir dabartinėje tarptautinės politikos arenoje, tik padus dabar bučiuoja ne Maskvos, o Briuselio funkcionieriams. Todėl mums, lietuviams, gal tikrai reikia Latvijai pavydėti ne tik nors ir susiskaldžiusio,  vyriausybės negalinčio suformuoti, bet vis dėl to protingai Latvijos interesus ginančio Seimo, tačiau ir Latvijos užsienio reikalų ministro, kuris nors ir daug savo tautiečių nuvylė prisipažindamas, kad yra netradicinės „seksualinės orientacijos“, bet užsienio politikoje atstovauja labiau savo šalies, nei „šeimininkų“ Briuselyje interesus.

Diskusijos dėl sąvokų

Kitas svarbus darbas, kurį pradėjo naujasis Seimas, tai galimai žalingo ir visuomenėje daug priekaištų sulaukusios vadinamojo „Diasporos įstatymo“ keitimas. Ankstesnis seimas, atsižvelgdamas į tai, kad daugybė Latvijos piliečių emigravo į kitas šalis, nusprendė priimti diasporos (emigrantų) įstatymą, kuris apibrėžtų išvykusių iš Latvijos gyventojų teises, pareigas ir ryšį su Latvija. Daugiausiai ginčų ir diskusijų visuomenėje ir politinėje erdvėje sukėlė sąvokos „diaspora“ apibrėžimas, kas gali ir kas negali vadintis Latvijos diaspora užsienyje.

Lietuvos ir Latvijos vėliavos. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.

Galų gale, liberalų ir prorusiškų jėgų dominuojamas parlamentas priėmė apibrėžimą, kad Latvijos diasporos užsienyje narys yra bet kuris žmogus, kuris jaučia ryšį su Latvija. Kadangi šiame seime didesnį politinį svorį įgijo tautinės jėgos, iš karto imtasi taisyti šią sąvoką. „Nacionalinio susivienijimo“ deputatas Rihardas Kuolas, teikdamas Diasporos įstatymo pataisą teigia, kad žmogaus ryšys su Latvija gali būti emocinis, juridinis ir teisinis ir neaišku, ar galima laikyti latvių diasporos nariu žmogų, kuris kažkada turėjo leidimą gyventi Latvijoje, arba pavyzdžiui, italą, kuris mėgsta Latvijos operinį meną ir per jį jaučia stiprų emocinį ryšį su Latvija. Pagal šio deputato pasiūlymą latvių diasporos užsienyje nariais turėtų būti laikomi tik Latvijos piliečiai, latviai, lyviai ir jų šeimų nariai. Išvykę iš Latvijos rusakalbiai nepiliečiai į šią sąvoką neturėtų įeiti.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad mes tikrai turime, ko pasimokyti iš kaimynų, nes jie turėdami daugybę kasdieninių politinių ir ekonominių problemų randa laiko ginti savo nacionalinius interesus ir šalies ateitį.  Pagrindinė pamoka, kurią turėtume išmokti – tai patriotizmas ir nacionalizmas – nuoširdi meilė ir pagarba savo tautai ir tėvynei. Šias pamokas išmokti mums gali padėti tiek pietiniai kaimynai, tiek šiauriniai.

2018.12.12; 11:00