Mirties bausmė elektros kėdėje. Youtube.com nuotr.
JAV teisingumo departamentas padarė pataisų mirties bausmės vykdymo federaliniu lygiu nuteistiems nusikaltėliams taisyklėse.
Kaip pranešė penktadienį laikraštis „The Hill“, remdamasis Federalinio registro duomenimis, regionų valdžia galės vykdyti mirties bausmę bet kuriuo konkrečios valstijos teritorijoje legaliu būdu.
Pasak leidinio, be jau įteisintos mirtinos injekcijos, valstijų valdžia gaus teisę taikyti „bet kurį kitą (mirties bausmės) būdą, numatytą valstijos, kurioje buvo paskelbtas nuosprendis, įstatymų“. Prie šių būdų galima priskirti keliose Amerikos valstijose leidžiamus nunuodijimą dujomis, egzekuciją elektros kėdėje ir sušaudymą. Pakeitimai įsigalios gruodžio 24 d.
Savo ruožtu naujienų agentūra „The Associated Press“, remdamasi šaltiniu Teisingumo departamente, pranešė, jog nors padaryta pakeitimų, dvi gruodį planuojamos egzekucijos bus įvykdytos suleidžiant mirtinas injekcijas. Bet šaltinis nesuteikė informacijos, kaip bus vykdomos mirties bausmės trims federaliniams nusikaltėliams, paskirtos sausį. Giljotina
Trečiadienį televizijos kanalas CNN pranešė, kad JAV valdžios institucijos ketina įvykdyti mirties nuosprendžius penkiems federaliniu lygiu nuteistiems nusikaltėliams iki 2021 metų sausio 20 d. numatytos išrinktojo prezidento demokrato Joe Bideno inauguracijos.
Kaip pažymėjo CNN, jeigu visi mirties nuosprendžiai bus įvykdyti, tai federalinės valdžios per pastarąjį pusmetį mirtimi nubaustų nusikaltėlių skaičius pasieks 13.
Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume rengiamas Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas.
Per Atvirų durų dieną vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą ir ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
Po Tuskulėnų aukų pagerbimo koplyčioje-kolumbariume ceremonijos rengiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).
Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų nuosprendžių vykdymu rūpinosi NKGB (MGB) A skyrius. Šio skyriaus darbuotojai, iš karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo gavę dokumentus apie paskelbtą mirties nuosprendį bei informaciją, kuriame kalėjime nuteistasis laikomas, mirtininkus iš įvairių įkalinimo įstaigų perkeldavo į Vilniaus NKVD (MVD) 1-ąjį kalėjimą (dabar Lukiškių skg. 6), o iš ten – į Vilniaus NKGB (MGB) vidaus kalėjimą (dabar Gedimino pr. 40 / Aukų g. 2A).
Po kiekvienos egzekucijos kūnai būdavo nurengiami, sumetami į sunkvežimį, apdengiami brezentu ir naktį vežami užkasti į uždarą, NKGB (MGB) karių saugomą Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atvežtus palaikus sumesdavo į paruoštas iš anksto duobes.
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti). Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.
Skaitytojams primename 2010 metų kovo 2 dieną portale slaptai.lt buvus paskelbtą straipsnį apie Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda”. Manome, kad šiandien ši publikacija – ir vėl labai aktuali. Baltarusijoje – masiniai protestai, masinės represijos, desperatiški Aliaksandro Lukašenkos žingsniai, Kremliaus intrigos… Dar nežinia, ar baltarusiams pavyks nusimesti iki gyvo kaulo nusibodusį, išsikvėpusį A.Lukašenką. Dar nežinia, ar Rusijai nepasiseks įtaisyti Minske žmogaus, kuris mielai pasirašytų sąjunginę sutartį, kuris sutiktų Vladimirui Putinui atiduoti Baltarusiją kaip Rusijos Federacijos provinciją…
Gintaras Visockas. Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis
Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia žmogus, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį tegul ir užkietėjusiam nusikaltėliui? Tai – ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos, kurias analizuoti derėtų itin subtiliai. Tačiau nenorėčiau sutikti su oponentais, kurie tvirtina, esą į tokias temas padoriems leidiniams iš viso nederėtų lįsti.
Draudžiamų sričių demokratinėje visuomenėje negali egzistuoti. Demokratiniais principais besivadovaujanti valstybė negali turėti tabu. Čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, – tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, – tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
Olego Alkajevo (Олег Алкаев) knyga “Rastrelnaja komanda” (расстрельная команда) priskirtina rašiniams, kurių nepavadinsi nei amoraliais, nei antidemokratiškais. Olegas Alkajevas keletą dešimtmečių dirbo Baltarusijos vidaus reikalų ministerijoje. Beje, jis buvo aukšto rango milicininkas. Du dešimtmečius jis priklausė itin slaptam Baltarusijos VRM padaliniui, kuris sušaudydavo oficialiai mirties bausme nuteistus Baltarusijos kalinius (Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė už itin sunkius nusikaltimus). O paskutiniuosius penkerius metus O.Alkajevas net vadovavo grupei VRM pareigūnų, kurie Baltarusijoje sušaudydavo myriop pasmerktus žmogžudžius, prievartautojus, recidyvistus.
Buvęs aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas prisipažįsta, jog per laikotarpį, kai jis vadovavo specialiai mirties bausmę vykdančiai komandai, buvo sušaudyti 134 kaliniai. Tik keturi iš jų suvokdami, jog netrukus mirs, sugebėjo neprarasti savitvardos. Visi kiti – suglebdavo, pasimesdavo. Nesipriešindavo, nebandydavo pabėgti, neklykdavo. Tiesiog suglebdavo “kaip drebučiai”. Atrodydavo, jog jie netekę sveiko proto ir nesuvokdavo, kur juos veda. O.Alkajevas taip pat pastebi, jog būtent tie keturi vyrai, kurie nepasimetė mirties akivaizdoje, jo žiniomis, buvo giliai tikintys Dievą. Todėl jis manąs, jog religija žmogui suteikia galių, kurios net ekstremaliomis sąlygomis padeda neprarasti savigarbos.
Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.
O. Alkajevo knygoje “Rastrelnaja komanda” esama itin daug dėmesio patraukusios informacijos. Pavyzdžiui, knygoje “Rastrelnaja komanda” pažymima, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka niekad nemėgo dalinti malonių. Pasirodo, Baltarusijos vadovas vos keliems mirties bausme nuteistiems kaliniams yra suteikęs prezidentinę malonę – išgelbėjęs nuo sušaudymo. Visiems kitiems malonės prašymas nebuvo patenkintas. Įdomu ir tai, kad komandoje, kuri šaudė mirties bausme nuteistus kalinius, nebuvo nė vieno pareigūno, kuris mėgavosi savo darbu ir į mirties bausmės vykdymo procedūrą eidavo tarsi į šventę.
O.Alkajevas prisipažįsta, jog didžioji dauguma Baltarusijos VRM pareigūnų, kuriems tekdavo dalyvauti sušaudymo procedūrose, niekad nesididžiavo šia pareiga. Atvirkščiai: likus kelioms dienoms iki mirties nuosprendžio įvykdymo ir kurį laiką po sušaudymo jie jausdavo didelį diskomfortą. Visi, kurie jausdavo keistą malonumą sušaudydami tegul ir žiauriausius nusikaltėlius, iš šios tarnybos buvo atleisti. Nedelsiant, be jokių paaiškinimų. “Tiesiog mes nekentėme sadistų ir jais iš karto atsikratydavome, – knygoje “Rastrelnaja komanda” rašo O.Alkajevas.
Pasak buvusio Baltarusijos VRM karininko, ypač būdavo sunku pirmaisiais kartais paslėpti savo jausmus nuo šeimos, artimųjų. Po tokių procedūrų jis stengdavosi bent kelioms dienoms išvykti į tarnybinę komandiruotę, kad artimieji nepradėtų klausinėti, kodėl jis toks surūgęs ar susikrimtęs. Juk prisipažinti, esą O.Alkajevas priklauso vadinamąjai “šaudymo komandai”, jis negalėjo niekam – nei žmonai, nei artimiausiems draugams. Apie šią papildomą jo pareigą žinojo vos keli aukšto rango Baltarusijos VRM pareigūnai. Kad O.Alkajevas dvidešimt metų priklausė mirties bausmę vykdančiai komandai, jo artimieji sužinojo tik po to, kai buvo publikuota išpažintis “Rastrelnaja komanda”. Tai atsitiko 2001-aisiais metais, kai O.Alkajevas atvyko į Vokietiją nuolatiniam gyvenimui. O juk pirmasis mirties nuosprendis, kuriam vadovavo pats O.Alkajevas, buvo įvykdytas 1996-ųjų gruodį.
Beje, O.Alkajevo nepavadinsi politiniu disidentu, kentėjusiu nuo A.Lukašenkos represijų. Savo išpažintyje O.Alkajevas tvirtina, esą visą savo sąmoningą gyvenimą jis niekad nesistengė kištis į sferą, kuri vadinama politika. Jis visur ir visada stengėsi būti apolitiškas – nerodyti nei savo politinių simpatijų, nei antipatijų. Be abejo, jis niekad nebūtų viešai prisipažinęs ir apie tai, jog atlieka, vaizdžiai tariant, vyriausiojo Baltarusijos budelio pareigas. Jis taip pat niekad neketino prašyti politinio prieglobsčio Vokietijoje. Ir vis dėlto viena aplinkybė apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Toji mįslinga, iki šiol iki galo neišnarpliota istorija prasidėjo 1999-aisiais metais.
O.Alkajevas puikiai prismena, kaip tų metų balandžio 30-ąją jam buvo liepta priimti Baltarusijos VRM ministro pavaduotoją. Ministro pavaduotojo prašymas buvo netikėtas, keistas. Oficialiame laiške buvo prašoma, kad O.Alkajevas kelioms dienoms VRM vadovybei “paskolintų” specialųjį pistoletą, kuriuo Baltarusijoje atliekamos oficialios mirties bausmės myriop pasmerktiems kaliniams. O.Alkajevui nebuvo paaiškinta, kam iš tikrųjų Baltarusijos VRM vadovams prireikė būtent tokio pistoleto, taip pat nebuvo paaiškinta, kokiam laikui tas ginklas “pasiskolinamas”.
O.Alkajevui nieko kito nebeliko, kaip paklusti vadovybės įsakymui. Ginklas iš seifo paimtas prisilaikant visų tuomet galiojusių taisyklių bei formalumų. Nebuvo aiški tik priežastis: o kam aukšto rango VRM pareigūnams prireikė būtent pistoleto, kuriuo vykdomos mirties bausmės, kai VRM sandėliuose – tūkstančiai dar niekur nenaudotų tokio pat kalibro ir markės pistoletų. Oficialusis ginklininkas pistoletą iš Baltarusijos VRM vadovo atgavo tik po dviejų savaičių ir, beje, labai nešvarų. Apžiūrėjęs ginklą O.Alkajevas pamanė, jog kažkas iš Baltarusijos valdžios viršūnėlių greičiausiai linksminosi miške. Ir, valgydami šalykus bei gerdami degtinę, šaudė į medžių viršūnes, o paskui pistoletą netyčia įmetė į miško keliuko purvą. Tačiau ši versija neatrodė itin įtikinama ir logiška. Klausimas, kodėl VRM ministrui prireikė būtent specialiojo pistoleto, – O.Alkajevui nedavė ramybės nei dieną, nei naktį. Milicijos karininkas puikiai suprato, kad ministrui kažkodėl prireikė būtent specialiojo ginklo, kurio pagalba buvo oficialiai įvykdyta dešimtys mirties nuosprendžių. Tačiau O.Alkajevas niekaip negalėjo suprasti, kodėl.
Šiandieninės Baltarusijos žemėlapis
Po to karto O.Alkajevas buvo dar ilgai įsitempęs, nes už specialiojo pistoleto panaudojimą ir saugojimą jis buvo asmeniškai atsakingas. Tad jei kas nors ne taip, visa atsakomybė būtų suversta jam, mirties bausmę vykdančios grupės vadovui. Nerimavo O.Alkajevas dar ir dėl to, kad netrukus toji istorija ir vėl pasikartojo. Kažkam iš aukšto rango VRM vadovų prireikė būtent specialiojo pistoleto. Ir vėl – keliolikai dienų. Skirtumas tik toks, kad specialusis pistoletas kitais sykiais O.Alkajevui buvo grąžintas ideliai švarus, suteptas, ir ginklininkas pistoletą galėdavo iš karto uždaryti seife.
Ilgainiui O.Alkajevas ėmė manyti, jog Baltarusijos specialiosios pajėgos karts nuo karto atlieka kažkokias itin slaptas pratybas, todėl ir naudojasi specialiuoju ginklu. Nors ši versija irgi buvo su “dideliais trūkumais”, O.Alkajevas save ramino, esą specialiojo ginklo ministrams jis vis tiek negalįs neduoti. Tad kam pergyventi dėl to, ko negali pakeisti? Juk jei jis atsisakytų “paskolinti” ginklą, greičiausiai čia pat būtų pažemintas pareigose ar anksčiau laiko išleistas į pensiją. Ir vis dėlto vieną kartą O.Alkajevas ne juokais išsigando. Oficialiuose laikraščiuose jis aptiko informacijos apie Baltarusijoje be žinios dingusius kelis opozicionierius, aršiai kritikavusius prezidentą A.Lukašenką. Dar sykį derėtų pabrėžti: pasak paties O.Alkajevo, jis niekad nesidomėjo politika, todėl nesigilino ir į tarp Baltarusijos valdžios ir opozicijos kylančius konfliktus. Todėl jis ne tin domėjosi ir paslaptingomis kai kurių opozicijos veikėjų dingimo priežastimis. Omenyje turimos J.Zavadskio, V.Gončaro, A.Krasovskio ir kai kurių kitų A.Lukašenką kritikavusių veikėjų istorijos. Štai tada Baltarusijos VRM pareigūnas O.Alkajevas įžvelgė keistų, įtartinų sutapimų.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Specialusis pistoletas būdavo “pasiskolinamas” ne bet kada, o būtent tomis dienomis, kai pradingdavo vienas ar kitas A.Lukašenkos politinis priešininkas. Štai tada O.Alkajevui ir kilo pirmasis įtarimas, esą jo žinioje buvęs specialusis mirties įrankis naudojamas ne miške rengiamuose pobūviuose, o būtent šalinant prezidento oponentus. Atsakinėdamas į žurnalisto Jano Stefančiuko klausimus, O.Alkajevas pastebėjo anuomet, jog Baltarusijoje esama jėgų, kurios sąmoningai ar nesąmoningai pasiduoda A.Lukašenkos įtaigai bei mokėjimui “gražiai kalbėti”. Tokių nusiteikimų baltarusiai nuoširdžiai tikį, esą prezidentas dėl neišaiškintų dingimų ir mirčių visiškai nekaltas. “Kalta A.Lukašenkos aplinka, kalti tie šunsnukiai, kurie daro nusikaltimus, prisidengdami doro, bet ne viską sužiūrėti spėjančio rūpestingo prezidento vardu”, – savo knygoje pasakoja O.Alkajevas.
Jis prisipažįsta, jog pirmosiomis akimirkomis ir jis taip manė (knygoje panaudota frazė: “ir aš buvau hipnotizuodas A.Lukašenkos gražbylysčių”). Bent jau neatmetė tokios versijos. “Prezidento demagogija, sumaniai platinama visomis masinės informacijos priemonėmis ir visų lygių pataikūnų lūpomis, atliko juodą darbą. Turėdamas aktoriaus gabumų ir panaudodamas ciniškumą, A.Lukašenka per užtektinai trumpą laiko atkarpą sugebėjo palaužti gana didelę nepalankiai nusiteikusių politikų armiją. Vienus privertė emigruoti, kitus pinigais prisiviliojo į savo pusę, o labiausiai nesukalbamus, tokius kaip J.Zacharenko ir V.Gončaras, tiesiog sunaikino”. Toks O.Alkajevo įsitikinimas.
Knygoje “Rastrelnaja komanda” pasakojama, kaip mirties nuosprendį vykdžiusios komandos vadovas atsargiai bandė išsiaiškinti, kas, kodėl ir kam iš seifo buvo paėmęs specialųjį ginklą. Knygoje minima daug pavardžių, datų, pareigų. Visa ši informacija Lietuvos skaitytojui vargu ar būtų įdomi. Čia derėtų pateikti tik išvadas: kuo atidžiau O.Alkajevas domėjosi specialiojo ginklo panaudojimo “ne pagal paskirtį” aplinkybėmis, tuo labiau jis buvo įsitikinęs, jog tas nelemtas pistoletas naudojamas ne tik oficialiai mirties bausme nuteistų galvažudžių sušaudymui, bet ir asmeniškai A.Lukašenkai neįtinkančių politikų, verslininkų fiziniam likvidavimui. Taigi ilgainiui O.Alkajevas suprato, į kokius nešvarius politinius žaidimus jis buvo įveltas.
Mėgindamas išsiaiškinti, kas ne pagal paskirtį naudojo specialųjį pistoletą, aukšto rango Baltarusijos VRM karininkas sukaupė neįkainuojamos informacijos, kaip šalyje veikia specialusis mirties eskadronas, pavaldus tik pačiam A.Lukašenkai. Tas eskadronas pasiruošęs bet kada įvykdyti bet kokį prezidento įsakymą. Be kita ko, toji “mirties grupė” – pasiekusi labai aukštą profesionalumo lygį. “Tik A.Lukašenkai pavaldi “gauja” treniravosi likviduodama kriminalinius Baltarusijos “autoritetus”, kai įgijo užtektinai patirties, ėmėsi šantažuoti bei reketuoti Baltarusijos verslininkus. Ir tik po to, įgijusi užtektinai žinių bei praktikos, pradėjo naikinti A.Lukašenkos politinius oponetus. “ Ši ištrauka – iš O.Alkajevo knygos “Rastrelnaja komanda”.
Taigi sočiai Baltarusijoje gyvenusiam O.Alkajevui ilgainiui nieko kito nebeliko, kaip tyliai pritarti oficialiojo Minsko nusikaltimams arba bėgti iš šalies, pasirenkant politinio emigranto dalią. O.Alkajevas pasirinko antrąjį variantą. Beje, kai kurie į Vakarus pabėgę Baltarusijos disidentai nepasitiki O.Alkajevo nuoširdumu, smerkia jį “taip ilgai tarnavus A.Lukašenkos valdžiai”. Esą tik tada, kai audros debesys ėmė tvenktis ir virš paties O.Alkajevo galvos, tik tada jis sumanė emigruoti į Berlyną. Keletas Baltarusijos opozicionierių įtaria, kad, jei niekas nebūtų žlugdęs O.Alkajevo karjeros, jis iki šiol dirbtų išvien su A.Lukašenka.
Nepaisant tokių nepasitikėjimų O.Alkajevo knyga “Rastrelnaja komanda” – tikras bestseleris. Pasak buvusio milicijos pareigūno, “Rastrelnaja komanda” buvo parašyta dar ir dėl to, kad po jo pabėgimo į Vakarus viešojoje erdvėje atsirado itin daug neteisingai, netiksliai, neišsamiai traktuojamų citatų. Vieni politikai ar žurnalistai jo žodžius iškraipydavo netyčia, o kai kas, matyt, ir sąmoningai. Todėl O.Alkajevas nusprendė, į pagalbą pasitelkdamas žurnalistą J.Stefunčiką, parašyti atsiminimus, kuriuose viskas būtų išsamiai išguldyta. Kad visi, norintys kuo daugiau sužinoti apie Baltarusijos “mirties eskadrono” susikūrimo aplinkybes bei veiklos metodus, turėtų oficialiąją paties autoriaus versiją.
Baltarusijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Į klausimą, kodėl iki šiol niekas iš Baltarusijos veikėjų, išskyrus jį patį, viešai neprasitaria apie užsakytas politines žmogžudystes, O.Alkajevas atsako iš karto, nedvejodamas: “žmonės bijo”. “Didelė baimė sukuria dar didesnę baimę, nes “visaliaudinių rinkimų” būdu vos ne iki gyvos galvos išrinktas A.Lukašenka pats labai bijo. Bijo pelnytos bausmės už padarytus nusikaltimus. Būtent bausmės baimė A.Lukašenką ir skatina siekti nuolatinio perrinkimo. Būtent baimė už nusikaltimus jį verčia daryti nepopuliarius, žeminančius reveransus Rusijos premjerui Vladimirui Putinui. Būtent baimė jį verčia mylėti baltarusiškus generolus. Jis tų savo generolų nekenčia, seniai jiems nukirstų galvas, bet tuo pačiu velniškai bijo, kad šie pirmi jam nenurėžtų. Taigi Baltarusijos generolai, valdininkai ir prezidentas vieni kitų bijo ir vieni prieš kitus kaupia kompromituojančias žinias, bijo šantažo, bijo paties savo šešėlio”. Tokiais epitetais nuotaikas Baltarusijoje apibūdina šiandien saugiai Berlyne gyvenantis O.Alkajevas.
Jo knyga jau išversta į lenkų kalbą, taigi su O.Alkajevo versija nūnai gali susipažinti visa Lenkija.
O Lietuvoje kažkodėl O.Alkajevo knygos vertimo nėra. Nejaugi lietuviams neįdomu, kas gi dedasi kaimyninėje šalyje?
Pirmą kartą šis straipsnis buvo paskelbtas 2010.03.02
Nuotraukoje: knygos “Rastrelnaja komanda” viršelis.
Irane už šnipinėjimą mirties bausme nuteistas spėjamas CŽV agentas. Tai antradienį žurnalistams pranešė oficialus Irano Aukščiausiojo teismo atstovas Gholamas Hosseinas Ismaili.
„Vienas iš CŽV šnipų vardu Amiras Rahimpouras buvo nuteistas mirties bausme. Aukščiausiasis teismas paliko galioti šį nuosprendį, – cituoja atstovą naujienų agentūra „Tasnim“. – Jis mėgino perduoti JAV žvalgybai informaciją apie Irano branduolinę programą“.
Pasak Ismaili, „nuosprendis netrukus turi būti įvykdytas, kad šnipo globotojai suprastų, jog Iranas nenuolaidžiaus savo priešams užsienyje“. „Mūsų logika ir veiksmai rodo pasirengimą ryžtingai atsakyti į priešiškas iniciatyvas“, – pridūrė jis.
Paaštrėjus Teherano ir Vašingtono santykiams, Irane vyksta užsienio agentų demaskavimo kampanija. Praėjusių metų spalio 1 d. Irano piliečiui už šnipinėjimą JAV naudai buvo paskelbtas mirties nuosprendis.
Slaptai.lt redakcija skelbia keletą ištraukų iš įdomios, prasmingos, kvapą gniaužiančios parodos, skirtos pagerbti 1863 metų sukilėlių atminimą. Pasižvalgymas po niūrias kalėjimo kameras, sukilėlių turėti ginklai, sukilėlių žvilgsniai iš nuo laiko pageltusių nuotraukų, istorikų komentarai, – visa tai paliko neišdildomą įspūdį.
Po pastarųjų žudynių Jungtinėse Valstijose JT Žmogaus teisių biuras sukritikavo JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kuris pareiškė palaikąs mirties bausmę už neapykantos nusikaltimus. „Mes bet kokiomis aplinkybėmis atmetame mirties bausmę, – antradienį Ženevoje sakė JT Žmogaus teisių biuro atstovas Rupertas Colville‘as. – Tai itin brutali ir negrįžtama bausmė, kuriai XXI amžiuje nėra vietos“.
Kartu jis pabrėžė, kad daugiau kaip 30 aukų pareikalavusios abejos žudynės El Pase ir Deitone kelia didelį nerimą biurui. „Mes sveikiname, kad JAV pasmerkė rasizmą, neapykantą ir baltųjų viršenybę“, kalbėjo R. Colville‘as.
Per rasistinį išpuolį El Pase pasienyje su Meksika vyras savaitgalį nužudė 22 žmones. Po kelių valandų kitas šaulys Deitone nušovė devynis asmenis. Po atakos El Pase JAV prezidentas sulaukė kritikos, kad savo retorika atveria kelią neapykantos nusikaltimams.
Pirmadienį D. Trumpas abu nusikaltimus pavadino barbariškais. Jis taip pat paskelbė inicijuosiąs įstatymą, numatantį mirties bausmę už neapykantos nusikaltimus masinių žudynių forma.
Agentūros „France Press“ žiniomis, leidykla „Flammarion“ turi 564 buvusio Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceaușescu žmonos Elenos dienoraščių sąsiuvinius, maždaug 12 500 mašinraščio puslapių tekstų nuo 1977 metų iki 1989-ųjų.
Dienoraščiai buvo surasti Bukarešte, Komunistų partijos CK pastate per 1989 m. gruodžio revoliuciją. Užrašų vulgarumas atskleidžia dvasiškai ligotos partokratijos “pirmosios damos” kliedesius, tačiau dokumento faktų autentiškumas yra įrodytas. Kad šie dienoraščiai būtų skaitomi, juos literatūriškai parengė rumunų rašytojas Tudoras Negresku.
Minties skalpelis
Kartu su Šimijesku atlikome vadeivos smegenų disekciją. Jos buvo neturtingos ir, neabejoju, imperialistinei propagandai paklusnaus vidutinioko žmogaus smegenys. Būtų gerai, jeigu būtų ištyrinėtos ir jo šeimos narių smegenys. Tačiau maištas jau numalšintas, ir Nikas mano, kad eksperimentą reikia atidėti vėlesniam laikui. Jeigu taip, tai taip. Man vis dėlto gaila.
32 sąs. 1977
Diagnozė
Svaigsta galva. Ar todėl, kad skaitau Leniną, ar nuo šampano, kurį sumaišau su alumi.
33 sąs. 1977
Vertinga lektūra
Ką tik baigiau skaityti vokiečių knygos vertimą į rusų kalbą. Knygos pavadinimas “Mano kova”. Joje radau daug vertingų idėjų. Pavyzdžiui, kaip išvalyti sveiką naciją nuo svetimkūnių, kuriais ji infekuota (kaip ir pas mus). Aš daug ko nesupratau, tačiau Niko privatus gydytojas Palotinesku paaiškino man įvairių kraujo grupių teoriją. Buvau labai nustebinta! Jeigu šuniui perpili katino kraują, šis iškart nustimpa. Su žmogumi irgi taip pat. Rumunuose vyrauja A grupė, nes mes esame kilę iš kromanjoniečių. Tai man suteikia jėgų!
33 sąs. 1977
Ir nuvylė, ir nuramino
Gaila, prancūzų leidykla „Gallimard“ ką tik atsisakė publikuoti mano mokslinius darbus. Gal nereikėjo prašyti tokio didelio pelno procento? Tačiau man pasiūlė kitą leidyklą – „Pasaulio mintis“. Gražus pavadinimas, tiesiog tinkantis mano tyrimams.
34 sąs. 1977
Dialektika
Pirmas tarė : „Taip“.
Antras tarė: „Ne“.
Trečias abu įgrūdo į kalėjimą.
48 sąs. 1978
Oro duobė
Nikas lėktuve apsivėmė. „Tai dėl oro duobės”, bandė teisintis pilotas. Koks idiotas! Ore nebūna duobių, nes pats oras yra viena didelė duobė. Nereikia būti chemiku, kad tai žinotum!
53 sąs. 1978
Idiotiškas klausimas!
Vienas protokolo šefas paklausė, ką aš norėčiau aplankyti: Mažąjį ar Didijį Trianoną. Žinoma, kad Didįjį! Kuo jis mane laiko?
53 sąs. 1978
Nusivylimas
Pagaliau pamačiau jų garsųjį Trianoną. Nieko ypatingo. Dar sužinojau, kad Mažasis Trianonas yra didesnis už Didįjį Trianoną. Kaip jie sugebėjo juos apkeisti?
53 sąs. 1978
Išdavikas
Pasirodo, ne taip lengva patekti į Prancūzijos akademiją. Priedo, tenai yra vienas rumunų išdavikas, pavarde Ionesco. Reikia patyrinėti, ar negalima jo suvažinėti.
53 sąs. 1978
Sutikimas
Rumunijos diktatorių Ceaușescu šeima
Tauta mus pasitiko fantastiškai. Tūkstančiai vėliavų ir vėliavėlių, Niko portretai. Visuotinė linksmybė išvydus mūsų šarvuotą automobilį. Mane trikdė tik tai, kaip rumunai geba švęsti neatverdami burnų.
Liepos 27-ą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu paslapčia buvo nukabinta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai.
Po dviejų dienų Vilniaus meras pateikė savo veiksmų paaiškinimus: viskas išdiskutuota, „faktų pakanka priimti sprendimus”, citavo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą: “Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.
Tačiau kažkodėl R. Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.
Taigi kokias Centro išvadas nutylėjo R. Šimašius?
Būdamas Šiaulių apskrities viršininku tuo pačiu J. Noreika dalyvavo antinaciniame Šiaulių pogrindyje, kuris gelbėjo žydus.
Centras rašo, kad „Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu. Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.
Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo artimiausi J. Noreikos bičiuliai – Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą“.
Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.
Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“.
Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas”.
Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Dr. Julius Šalkauskas liudija, kad suėmus J. Noreiką buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites suiminėjo visus, kas užeidavo į tuos namus.
Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene.
J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Centras savo paaiškinimuose rašo, kad „Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką: tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Šiam teiginiui pagrįsti Centras nurodo šias aplinkybes:
– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.
– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją”.
– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu.
„Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ dalyvių.
– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis savo prisiminimuose rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje [pogrindžio] spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“.
– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“;
– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.
– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą“.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Atkreipkime dėmesį: J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.
Tačiau Vilniaus meras kažkodėl nepaisė šių jam žinomų faktų ir labai nekorektiškai lygino Joną Noreiką su sovietų kolaborantais – J. Noreikos išdavike Valerija Valsiūniene ir Lietuvos okupaciją įteisinusiu Petru Cvirka. Su tais, kurie naikino Lietuvos valstybę, kuriems pataikavimas okupantui lėmė gerovę ir saugumą. Tuo tarpu J. Noreika veikė visiškai priešingai: „savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.“
Galima būtų vardinti ir daugiau Vilniaus mero skelbiamų klaidų (pvz. neteisingas yra jo tvirtinimas, kad J. Noreika buvo geto steigėjas) ar nutylėjimų, tačiau esmė yra patiems sau atsakyti į principinius klausimus. Ar iš tiesų kolaborantu galima vadinti tą, kuris dirbo okupuotos valstybės apskrities viršininku tik todėl, kad galėtų pagelbėti savo tėvynainiams, kad pridengtų pogrindinę veiklą, taip pat ir žydų gelbėjimą, kuris tokia veikla rizikavo gyvybe ir už tokią veiklą neribotam laikui buvo įkalintas baisiame Štuthofo koncentracijos lageryje? Ar vadinsime kolaborantais tuos partizanų rėmėjus, kurie partizanų buvo nusiųsti dirbti stribais? Ar vadinsime kolaborantais geto vidaus tvarką palaikusias žydų struktūras – tarybą (judenratą) ir vidaus policiją, kurios vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje – juk jų atstovams taip pat yra iškabintos atminimo lentos?
Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.
Ar Vilniaus meras tikrai žino atsakymus į šiuos klausimus? Ar ši tema tikrai taip išdiskutuota, kad „tiesa mus išlaisvintų“? Ar ne mes, taip neseniai išsilaisvinę iš pusę amžiaus trukusios okupacijos, kaip niekas kitas turėtume suvokti, kad supaprastintas tų laikų vertinimas dažniausiai tik nutolina nuo istorinės tiesos?
Jungtinės Valstijos pirmą kartą po daugiau kai 15 metų vėl vykdys mirties bausmes federaliniu lygiu. Generalinis prokuroras Williamas Barras inicijavo atitinkamą pataisą, ketvirtadienį Vašingtone pranešė Teisingumo departamentas.
Jau nurodyta įvykdyti penkių kalinių, kuriems skirtos mirties bausmės, egzekucijas. Jos planuojamos gruodį ir sausį.
Pastaraisiais metais virtinė JAV valstijų panaikino mirties bausmę arba sustabdė jos vykdymą. Mirties bausmės informacijos centro duomenimis, šios aukščiausios bausmės jau nebeliko 20 valstijų iš 50.
Irano vyriausybės atstovai pirmadienį paskelbė, kad saugumo pajėgos sulaikė 17 įtariamųjų, kurie esą šnipinėjo ir teikė informaciją JAV Centrinės žvalgybos valdybai (CŽV).
Kai kuriems iš įtariamųjų skirta mirties bausmė.
Saugumo pajėgos „liepos 18 dieną sėkmingai išardė (CŽV) šnipų tinklą“, sakė vienas Irano žvalgybos ministerijos atstovas. „Kai kuriems iš jų skirta mirties bausmė, kitiems – įkalinimas ilgam laikui.“
Iranas praėjusį antradienį paskelbė išardęs naują šnipų tinklą, susijusį su CŽV, ir suėmęs tam tikrą skaičių šnipų. „Surinkę įrodymų Amerikos žvalgybos tarnybose, neseniai aptikome naujų užverbuotųjų, kuriuos pasamdė amerikiečiai, ir išardėme naują tinklą“, – valstybinė naujienų agentūra IRNA citavo vieną Žvalgybos ministerijos pareigūną.
Įtampa tarp JAV ir Irano paaštrėjo po išpuolio prieš tanklaivius Omano įlankoje. Amerikiečiai apkaltino Iraną įvykdžius ataką, bet Iranas visų kaltinimų griežtai išsigynė.
Šiaurės Korėja toliau vykdo viešus žudymus tam, kad įbaugintų piliečius. Kita vertus, egzekucijų kiekis mažėja dėl kylančio tarptautinio spaudimo, praneša AFP.
Ilgą laiką Pchenjanas buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas sukelti gyventojų baimę, pasitelkia viešąsias egzekucijas. Šalies vadovas Kim Jong Unas praeityje mirties bausmes yra vykdęs ir vyriausiems patarėjams, taip pat 2013 m. egzekucija buvo įvykdyta ir jo dėdei Jang Song Thaekui.
Organizacijų grupės „Transitional Justice Working Group“ atstovai paruošė pranešimą ir apibendrino, kad per kelis dešimtmečius buvo įvykdyta daugiau nei šimtas viešų žudymų.
Naujausias jų įvyko 2015 metais. Egzekucijos buvo grindžiamos tokiais neaiškiais kaltinimais kaip smulkių monetų ar karvės vagystės.
„Viešojo susidorojimo taisyklės reikalauja, kad trys šauliai paleistų tris ratus šovinių į pasmerktąjį. Iš viso paleidžiamos devynios kulkos“, – sakė Seule veikianti grupė, kuri siekia išryškinti Šiaurės vykdomus sunkius žmogaus teisių pažeidimus.
Tai buvo plačiai paplitęs susidorojimo, ypač su elitu, būdas. Ši praktika buvo „sukurta maksimizuoti visuomenės baimę“, nes žinota, kad gandas apie egzekucijos metodus pasklis po visą šalį.
Vis dėlto studija, paremta 610 iš Šiaurės Korėjos pabėgusių asmenų liudijimais, taip pat parodė, kad Pchenjanas įsisąmonino, jog tarptautiniame lauke yra atidžiai stebimas, ir tai privertė mažinti viešojo susidorojimo praktiką.
„Nuo 2005 pastebima, kad viešos kartuvės išnyko ar bent jau jų skaičius smarkiai sumažėjo. Kai kurie svarsto, kad šį pasikeitimą lėmė tarptautinis spaudimas pabaigti tokią praktiką“, – rašoma pranešime.
„Slaptų egzekucijų galėjo ir padaugėti, bet Šiaurės Korėja, atrodo, yra atsargesnė skirdama mirties bausmes, nes siekia įgyti pripažinimą ir normalios šalies statusą“, – teigė Ethanas Shinas, vienas iš pranešimo autorių.
Sekmadienį Irake trys prancūzai nuteisti mirties bausme už priklausymą teroristinei „Islamo valstybės“ grupuotei. Tai pranešė AFP, remdamasi teismo atstovu.
Kevinas Gonot, Leonardas Lopezas ir Salimas Machou buvo sulaikyti Sirijos teritorijoje arabų ir kurdų formuočių, kovojusių su IS. Vasario mėnesį jie kartu su dar devyniais Prancūzijos piliečiais buvo perduoti Irakui.
Britų policijos duomenimis, Londone sulaikytas „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as. Australas čia nuo 2012 metų gyveno Ekvadoro ambasadoje, kad išvengtų išdavimo Švedijai bei proceso JAV, informuoja agentūra „Reuters“.
Ekvadoro vyriausybė dabar atėmė iš jo diplomatinio prieglobsčio statusą.
Pasak Skotland Jardo, 47-erių J. Assange’as nuvežtas į vieną Londono komisariatų.
Remiantis „WikiLeaks“ žinute tviteryje, J. Assange’as pats neišėjo iš ambasados. Į pastatą ambasadorius esą įleido britų pareigūnus.
Nepatikrintoje vaizdo medžiagoje matyti, kaip J. Assange’as kelių vyrų išnešamas iš ambasados. „WikiLeaks“ tvirtina, kad diplomatinio prieglobsčio atėmimas iš australo buvo neteisėtas.
Pasak Ekvadoro prezidento Lenino Moreno, jis buvo patikintas, kad J. Assange”as nebus išduotas šaliai, kurioje jam gresia mirties bausmė.
J. Assange’as 2012 metais pabėgo į Ekvadoro ambasadą Londone, kad išvengtų išdavimo Švedijai dėl kaltinimų išprievartavimu. Stokholmo prokuratūra 20017-aisiais paskelbė nutraukianti tyrimą. Tačiau vis dar galioja britų išduotas arešto orderis, nes J. Assange’as 2010 metais nusižengė lygtinio paleidimo nuostatoms.
Australas būgštauja, kad bus išduotas JAV, kur jam gresia procesas dėl paslapčių išdavimo ir galbūt net mirties bausmė. Jo įkurta „Wikileaks“ platforma 2010 metais paviešino slaptus JAV karinius dokumentus.
Doan Thi Huong pavyko išvengti mirties bausmės. EPA – ELTA nuotr.
Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno netikro brolio Kim Jong Namo nužudymu kaltinamai vietnamietei Doan Thi Huong pavyko išvengti mirties bausmės. Malaizijos teisėjas skyrė kaltinamajai 3 metų ir 4 mėnesių trukmės kalėjimo bausmę.
Teisėjas Azmis Ariffinas pirmadienį nuteisė kaltinamąją laisvės atėmimo bausme, kai moteris pripažino savo kaltę dėl lengvesnių kaltinimų. Švelnesni kaltinimai padėjo išvengti mirties bausmės, kuri galėjo būti skirta už pirminius kaltinimus įvykdžius žmogžudystę.
Teisėjas taip pat nusprendė, kad prie bausmės laiko gali būti priskaičiuojamas laikas, kurį, laukdama nuosprendžio, moteris jau praleido kalėjime.
Be kita ko, pagal Malaizijos įstatymus, galima prašyti sutrumpinti kalėjimo bausmės terminą, dėl to moteris galėtų būti paleista į laisvę jau gegužės pradžioje.
Doan Thi Huong kartu su Indonezijos piliete Siti Aisyah buvo kaltinamos 2017 metų vasarį Kvala Lumpūro oro uoste nužudžius Kim Jong Namą panaudojant nuodingą nervus paralyžiuojančią medžiagą VX.
Indonezijos vyriausybės prašymu indonezietė netikėtai buvo paleista. Vietnamas siekė, kad ir jos pilietė grįžtų namo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.
Jungtinėse Valstijose pateikti kaltinimai tinklalapio „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange’ui, kuris nuo 2012 metų yra Ekvadoro ambasadoje Londone. Tai ketvirtadienį pranešė laikraštis „The Washington Post“, gavęs dokumentų, kuriuose kalbama apie kaltinimus J. Assange`ui.
Leidinio žiniomis, Teisingumo departamentas neplanavo skelbti informacijos apie kaltinimus J. Assange`ui, bet vienas iš prokuroro padėjėjų – Kellenas Dwyeris – netyčia atskleidė šiuos duomenis. „The Washington Post“ šaltiniai patvirtino, kad tinklalapio įkūrėjui pateikti kaltinimai ir kad ši informacija nebuvo specialiai atskleista.
Prokuroro biuro Virdžinijos valstijoje, kurio dokumentuose buvo informacija apie kaltinimų pateikimą, atstovė pareiškė, kad J. Assange’o vardas juose nurodytas per klaidą.
Anksčiau ketvirtadienį laikraštis „The Wall Street Journal“ pranešė, kad Teisingumo departamentas ruošiasi pateikti kaltinimus „nutekinimų tinklalapio“ įkūrėjui. J. Assange`as greičiausiai bus kaltinamas pagal straipsnį dėl šnipinėjimo.
2012 metais J. Assange`as paprašė prieglobsčio Ekvadoro ambasadoje Londone, kad išvengtų ekstradicijos į Švediją, kur buvo išduotas jo arešto orderis dėl kaltinimų prievarta ir išžaginimu. J. Assange`as labiausiai bijojo, kad Švedija deportuos jį į JAV, kur australui gresia iki 35 metų kalėjimo arba mirties bausmė už slaptų Valstybės departamento duomenų publikavimą.
„WikiLeaks“ įkūrėjas kaltinimus atmeta ir vadina juos politiškai motyvuotais.
JAV paskelbė sankcijas 17 Saudo Arabijos piliečių, siejamų su K. Khashoggio nužudymu. EPA-ELTA nuotr.
JAV vyriausybė dėl žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymo paskelbė sankcijas 17 Saudo Arabijos piliečių. Tai pranešė JAV iždo departamentas. Sankcijos paskelbtos vadovaujantis įstatymu, kuriuo baudžiama už žmogaus teisių pažeidimus.
Į sankcionuojamų asmenų sąrašą įtrauktas Saudo Arabijos generalinis konsulas Stambule Mohammedas al-Otaibis, taip pat komandos, kuri kaltinama diplomatinėje atstovybėje nužudžiusi vyriausybę kritikavusį žurnalistą, nariai. Sąraše taip pat yra buvęs aukštas kronprinco Mohammedo bin Salmano patarėjas.
Prieš tai Saudo Arabijos prokuratūra dėl J. Khashoggio nužudymo penkiems kaltinamiesiems pareikalavo mirties bausmės.
Iš viso kaltinimai pateikti 11 įtariamųjų, ketvirtadienį pranešė Karalystės prokuratūra. J. Khashoggis neaiškiomis aplinkybėmis dingo spalio 2-ąją lankydamasis Saudo Arabijos konsulate Stambule. Tik po kurio laiko Saudo Arabija pripažino, kad žurnalistas buvo nužudytas. Tačiau jo palaikai yra dingę.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu prokuratūros pareiškimą pavadino „pozityviu, tačiau nepakankamu“. J. Khashoggio nužudymas, anot jo, buvo suplanuotas. Turkų saugumo tarnybos spėja, kad Saudo Arabijos žvalgyba nužudė J. Khashoggį ir jo kūną sukapojo.
Aleksandrijos karo tribunolas ketvirtadienį nuteisė 17 žmonių mirties bausme byloje dėl teroro aktų bažnyčiose, įvykdytų Egipte per dvejus pastaruosius metus. Tai pranešė naujienų portalas „Al-Yaum Al-Sabia“.
Jo duomenimis, dar 19 teisiamųjų įkalinti iki gyvos galvos (Egipte – 25 metai). Aštuoni bylos figūrantai praleis po 15 metų griežtojo režimo kalėjime.
Praėjusių metų balandį, Verbų sekmadienį, Tantos ir Aleksandrijos krikščionių šventyklose buvo įvykdyti teroro aktai. Tada 45 žmonės žuvo, daugiau kaip 120 buvo sužeisti. Po to šalyje buvo įvestas nepaprastosios padėties režimas, galiojantis iki šiol. Visas bažnyčias ir kitas religinių apeigų atlikimo vietas saugo policija.
2016 metų gruodžio 11 d. galingas sprogimas nugriaudėjo koptų Šv. Petro bažnyčioje Kaire, Abasijos rajone. Išpuolio aukomis tapo 29 žmonės, apie 50 buvo sužeisti.
JAV prokuratūra reikalauja mirties bausmės teroristui S. Saipovui, nužudžiusiam aštuonis žmones Niujorke. EPA-ELTA nuotr.
JAV prokuratūra nusprendė reikalauti mirties bausmės iš Uzbekistano kilusiam Saifului Saipovui, kuris kaltinamas įvykdęs teroro aktą ir nužudęs aštuonis žmones Niujorke. Tai penktadienį pranešė televizijos kanalas NBC.
Kanalas primena, kad pastarąjį kartą griežčiausia bausmė pagal Niujorko valstijos federalinio teismo sprendimą buvo įvykdyta 1953 metais. Tada už „atominį šnipinėjimą“ Sovietų Sąjungai mirties bausme buvo nubausti Julius ir Ethel Rosenbergai.
Praėjusių metų spalio 31 d. Niujorke 30 metų S. Saipovas pikapu dideliu greičiu pralėkė dviratininkams skirta juosta palei vieną iš miesto gatvių, traiškydamas jo kelyje pasitaikiusius žmones. Išpuolio aukomis tapo aštuoni žmonės, dar keliolika buvo sužeisti.
Piktadarys buvo suimtas. S. Saipovas prisipažino, kad jo veiksmams turėjo įtakos teroristinės „Islamo valstybės“ grupuotės ideologija.
Japonijoje mirties bausmė įvykdyta „Aum Shinrikyo“ religinio kulto lyderiui Shoko Asaharai. Šie fanatikai yra atsakingi už 1995 m. įvykdytą mirtiną nervus paralyžiuojančių dujų ataką Tokijo metro sistemoje, informuoja BBC.
Pasak Japonijos žiniasklaidos, mirties bausmė įvykdyta iš viso septyniems kulto nariams, prisidėjusiems prie pražūtingo išpuolio. Dar šeši nariai šiuo metu laukia bausmės įvykdymo.
Per zarino dujų ataką, didžiausią teroristinį išpuolį Japonijoje, žuvo 13 žmonių, dar tūkstančiai liko sužaloti.
Sh. Asahara taip pat kaltinamas keliomis žmogžudystėmis ir anksčiau, 1994 m., įvykdytu dar vienu zarino dujų išpuoliu, kuris nusinešė 8 gyvybes ir sužeidė apie 600 žmonių.
„Aum Shinrikyo“ kultas, kurio pavadinimas reiškia „Aukščiausioji mirtis“, susiformavo XX a. devintajame dešimtmetyje. Kulto nariai vadovavosi induistiniais ir budistiniais principais, o vėliau į savo tikėjimą įnešė krikščioniškų apokaliptinių pranašysčių elementų. Kulto lyderis save skelbė esant ir Jėzumi Kristumi, ir pirmuoju nušvitusiuoju po Budos.
Pernai Baltarusijos teismai paskelbė mirties nuosprendžius penkiems žmonėms. Tai pranešė šalies Aukščiausiojo teismo pirmininkas Valentinas Sukala.
„Praėjusiais metais toks sprendimas buvo priimtas penkių asmenų atžvilgiu. Omenyje turimi serijiniai žiaurūs nužudymai, daugybė nukentėjusiųjų“, – sakė jis penktadienį paskelbtame interviu leidiniui „SB. Belarus segodnia“.
Anot V. Sukalos, kol ši išskirtinė bausmė tebėra nacionaliniuose įstatymuose, teismai privalo ją taikyti. „Įstatymas griežtas, bet tai – įstatymas. Jo reikia laikytis“, – pabrėžė Aukščiausiojo teismo pirmininkas. „Patys teisėjai nesiekia taikyti šios priemonės, bet būna nusikaltimų, kurie tiek peržengia moralės, žmoniškumo ir sveiko proto ribas, kad tiesiog neįmanoma skirti kitos bausmės“, – pareiškė V. Sukala.
Anot jo, Aukščiausiasis teismas siūlo teisėjams nedalyvauti diskusijose šia tema. „Jeigu teisėjas pradės abejoti, ar jis turi laikytis įstatymo, tai iš to nieko gera nebus“, – mano Baltarusijos Aukščiausiojo teismo pirmininkas.
Baltarusija yra vienintelė Europos šalis, kur taikoma mirties bausmė. Tarptautinės organizacijos ne kartą ragino Baltarusijos valdžią panaikinti mirties bausmę arba įvesti jos taikymo moratoriumą.
