Po pastarųjų žudynių Jungtinėse Valstijose JT Žmogaus teisių biuras sukritikavo JAV prezidentą Donaldą Trumpą, kuris pareiškė palaikąs mirties bausmę už neapykantos nusikaltimus. „Mes bet kokiomis aplinkybėmis atmetame mirties bausmę, – antradienį Ženevoje sakė JT Žmogaus teisių biuro atstovas Rupertas Colville‘as. – Tai itin brutali ir negrįžtama bausmė, kuriai XXI amžiuje nėra vietos“.
 
Kartu jis pabrėžė, kad daugiau kaip 30 aukų pareikalavusios abejos žudynės El Pase ir Deitone kelia didelį nerimą biurui. „Mes sveikiname, kad JAV pasmerkė rasizmą, neapykantą ir baltųjų viršenybę“, kalbėjo R. Colville‘as.
 
Per rasistinį išpuolį El Pase pasienyje su Meksika vyras savaitgalį nužudė 22 žmones. Po kelių valandų kitas šaulys Deitone nušovė devynis asmenis. Po atakos El Pase JAV prezidentas sulaukė kritikos, kad savo retorika atveria kelią neapykantos nusikaltimams.
 
Pirmadienį D. Trumpas abu nusikaltimus pavadino barbariškais. Jis taip pat paskelbė inicijuosiąs įstatymą, numatantį mirties bausmę už neapykantos nusikaltimus masinių žudynių forma.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.07; 06:00
 

Rumunijos diktatoriaus žmona Elena suimta

Agentūros „France Press“ žiniomis, leidykla „Flammarion“ turi 564 buvusio Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceaușescu žmonos Elenos dienoraščių sąsiuvinius, maždaug 12 500 mašinraščio puslapių tekstų nuo 1977 metų iki 1989-ųjų.

Dienoraščiai buvo surasti Bukarešte, Komunistų partijos CK pastate per 1989 m. gruodžio revoliuciją. Užrašų vulgarumas atskleidžia dvasiškai ligotos partokratijos “pirmosios damos” kliedesius, tačiau dokumento faktų autentiškumas yra įrodytas. Kad šie dienoraščiai būtų skaitomi, juos literatūriškai parengė rumunų rašytojas Tudoras Negresku.

Minties skalpelis

Kartu su Šimijesku atlikome vadeivos smegenų disekciją. Jos buvo neturtingos ir, neabejoju, imperialistinei propagandai paklusnaus vidutinioko žmogaus smegenys. Būtų gerai, jeigu būtų ištyrinėtos ir jo šeimos narių smegenys. Tačiau maištas jau numalšintas, ir Nikas mano, kad eksperimentą reikia atidėti vėlesniam laikui. Jeigu taip, tai taip. Man vis dėlto gaila.

32 sąs.  1977

Diagnozė

Svaigsta galva. Ar todėl, kad skaitau Leniną, ar nuo šampano, kurį sumaišau su alumi.

33 sąs. 1977

Vertinga lektūra

Ką tik baigiau skaityti vokiečių knygos vertimą į rusų kalbą. Knygos pavadinimas “Mano kova”. Joje radau daug vertingų idėjų. Pavyzdžiui, kaip išvalyti sveiką naciją nuo svetimkūnių, kuriais ji infekuota (kaip ir pas mus). Aš daug ko nesupratau, tačiau Niko privatus gydytojas Palotinesku paaiškino man įvairių kraujo grupių teoriją. Buvau labai nustebinta! Jeigu šuniui perpili katino kraują, šis iškart nustimpa. Su žmogumi irgi taip pat. Rumunuose vyrauja A grupė, nes mes esame kilę iš kromanjoniečių. Tai man suteikia jėgų!

33 sąs. 1977

Ir nuvylė, ir nuramino

Gaila, prancūzų leidykla „Gallimard“ ką tik atsisakė publikuoti mano mokslinius darbus. Gal nereikėjo prašyti tokio didelio pelno procento? Tačiau man pasiūlė kitą leidyklą – „Pasaulio mintis“. Gražus pavadinimas, tiesiog tinkantis mano tyrimams. 

34 sąs. 1977

Dialektika

Pirmas tarė : „Taip“.

Antras tarė: „Ne“.

Trečias abu įgrūdo į kalėjimą.

48 sąs. 1978

Oro duobė

Nikas lėktuve apsivėmė. „Tai dėl oro duobės”, bandė teisintis pilotas. Koks idiotas! Ore nebūna duobių, nes pats oras yra viena didelė duobė. Nereikia būti chemiku, kad tai žinotum!

53 sąs. 1978

Idiotiškas klausimas!

Vienas protokolo šefas paklausė, ką aš norėčiau aplankyti: Mažąjį ar Didijį Trianoną. Žinoma, kad Didįjį! Kuo jis mane laiko?

53 sąs. 1978

Nusivylimas

Pagaliau pamačiau jų garsųjį Trianoną. Nieko ypatingo. Dar sužinojau, kad Mažasis Trianonas  yra didesnis už Didįjį Trianoną. Kaip jie sugebėjo juos apkeisti?

53 sąs. 1978                       

Išdavikas

Pasirodo, ne taip lengva patekti į Prancūzijos akademiją. Priedo, tenai yra vienas rumunų išdavikas, pavarde Ionesco. Reikia patyrinėti, ar negalima jo suvažinėti.

53 sąs. 1978

Sutikimas

Rumunijos diktatorių Ceaușescu šeima

Tauta mus pasitiko fantastiškai. Tūkstančiai vėliavų ir vėliavėlių, Niko portretai. Visuotinė linksmybė išvydus mūsų šarvuotą automobilį. Mane trikdė tik tai, kaip rumunai geba švęsti neatverdami burnų.

53 sąs. 1978

B.d.

Parengė ir vertė  Arvydas Valionis

2019.08.05; 06:33

 

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Liepos 27-ą Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu paslapčia buvo nukabinta atminimo lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai.

Po dviejų dienų Vilniaus meras pateikė savo veiksmų paaiškinimus: viskas išdiskutuota, „faktų pakanka priimti sprendimus“, citavo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadą: “Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Tačiau kažkodėl R. Šimašius, pabrėždamas, kad „tik tiesa mus gali išlaisvinti“, nutylėjo kitas itin reikšmingas Centro išvadas, kurios akivaizdžiai teigia, kad nėra viskas jau taip vienareikšmiška, kaip bando pateikti meras.

Taigi kokias Centro išvadas nutylėjo R. Šimašius?

Būdamas Šiaulių apskrities viršininku tuo pačiu J. Noreika dalyvavo antinaciniame Šiaulių pogrindyje, kuris gelbėjo žydus.

Centras rašo, kad „Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu. Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.

Remigijus Šimašius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo artimiausi J. Noreikos bičiuliai – Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą“.

Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“.

Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas”.

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Dr. Julius Šalkauskas liudija, kad suėmus J. Noreiką buvo suimta ir jo nuomoto buto šeimininkė, o vokiečiai dvi savaites suiminėjo visus, kas užeidavo į tuos namus.

Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene.

J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Centras savo paaiškinimuose rašo, kad „Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką: tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams. Šiam teiginiui pagrįsti Centras nurodo šias aplinkybes:

– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.

– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai neterminuotam laikui buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją”.

– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu.

„Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių antinacinio pogrindžio „Lietuvių frontas“ dalyvių.

– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis savo prisiminimuose rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje [pogrindžio] spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“.

– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“;

– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka yra pažymėjęs, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.

– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą“.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkime dėmesį: J. Noreika, būdamas teisininkas, suprato, kad jam mirties bausmę lems ne kaltinimai „bendradarbiavus su vokiečiais“, bet kaltinimai dėl antisovietinio pogrindžio kūrimo, tačiau šią lemtingą egzistencinę akimirką prašė sovietų teismo išteisinti tik dėl „bendradarbiavimo su vokiečiais“, nes laikė šį kaltinimą neteisingu.

Tačiau Vilniaus meras kažkodėl nepaisė šių jam žinomų faktų ir labai nekorektiškai lygino Joną Noreiką su sovietų kolaborantais –  J. Noreikos išdavike Valerija Valsiūniene ir Lietuvos okupaciją įteisinusiu Petru Cvirka. Su tais, kurie naikino Lietuvos valstybę, kuriems pataikavimas okupantui lėmė gerovę ir saugumą. Tuo tarpu J. Noreika veikė visiškai priešingai: „savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.“

Galima būtų vardinti ir daugiau Vilniaus mero skelbiamų klaidų (pvz. neteisingas yra jo tvirtinimas, kad J. Noreika buvo geto steigėjas) ar nutylėjimų, tačiau esmė yra patiems sau atsakyti į principinius klausimus. Ar iš tiesų kolaborantu galima vadinti tą, kuris dirbo okupuotos valstybės apskrities viršininku tik todėl, kad galėtų pagelbėti savo tėvynainiams, kad pridengtų pogrindinę veiklą, taip pat ir žydų gelbėjimą, kuris tokia veikla rizikavo gyvybe ir už tokią veiklą neribotam laikui buvo įkalintas baisiame Štuthofo koncentracijos lageryje? Ar vadinsime kolaborantais tuos partizanų rėmėjus, kurie partizanų buvo nusiųsti dirbti stribais? Ar vadinsime kolaborantais geto vidaus tvarką palaikusias žydų struktūras – tarybą (judenratą) ir vidaus policiją, kurios vykdė nacių nurodymus geto teritorijoje – juk jų atstovams taip pat yra iškabintos atminimo lentos?

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Ar Vilniaus meras tikrai žino atsakymus į šiuos klausimus? Ar ši tema tikrai taip išdiskutuota, kad „tiesa mus išlaisvintų“? Ar ne mes, taip neseniai išsilaisvinę iš pusę amžiaus trukusios okupacijos, kaip niekas kitas turėtume suvokti, kad supaprastintas tų laikų vertinimas dažniausiai tik nutolina nuo istorinės tiesos?

20189.08.01; 05:45

Jungtinės Valstijos pirmą kartą po daugiau kai 15 metų vėl vykdys mirties bausmes federaliniu lygiu. Generalinis prokuroras Williamas Barras inicijavo atitinkamą pataisą, ketvirtadienį Vašingtone pranešė Teisingumo departamentas.
 
Jau nurodyta įvykdyti penkių kalinių, kuriems skirtos mirties bausmės, egzekucijas. Jos planuojamos gruodį ir sausį.
 
Pastaraisiais metais virtinė JAV valstijų panaikino mirties bausmę arba sustabdė jos vykdymą. Mirties bausmės informacijos centro duomenimis, šios aukščiausios bausmės jau nebeliko 20 valstijų iš 50.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.27; 00:05

Irano vyriausybės atstovai pirmadienį paskelbė, kad saugumo pajėgos sulaikė 17 įtariamųjų, kurie esą šnipinėjo ir teikė informaciją JAV Centrinės žvalgybos valdybai (CŽV).
 
Kai kuriems iš įtariamųjų skirta mirties bausmė.
 
Saugumo pajėgos „liepos 18 dieną sėkmingai išardė (CŽV) šnipų tinklą“, sakė vienas Irano žvalgybos ministerijos atstovas. „Kai kuriems iš jų skirta mirties bausmė, kitiems – įkalinimas ilgam laikui.“
 
Iranas praėjusį antradienį paskelbė išardęs naują šnipų tinklą, susijusį su CŽV, ir suėmęs tam tikrą skaičių šnipų. „Surinkę įrodymų Amerikos žvalgybos tarnybose, neseniai aptikome naujų užverbuotųjų, kuriuos pasamdė amerikiečiai, ir išardėme naują tinklą“, – valstybinė naujienų agentūra IRNA citavo vieną Žvalgybos ministerijos pareigūną.
 
Įtampa tarp JAV ir Irano paaštrėjo po išpuolio prieš tanklaivius Omano įlankoje. Amerikiečiai apkaltino Iraną įvykdžius ataką, bet Iranas visų kaltinimų griežtai išsigynė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.22; 00:55

Šiaurės Korėja toliau vykdo viešus žudymus tam, kad įbaugintų piliečius. Kita vertus, egzekucijų kiekis mažėja dėl kylančio tarptautinio spaudimo, praneša AFP.
 
Ilgą laiką Pchenjanas buvo kaltinamas tuo, kad, siekdamas sukelti gyventojų baimę, pasitelkia viešąsias egzekucijas. Šalies vadovas Kim Jong Unas praeityje mirties bausmes yra vykdęs ir vyriausiems patarėjams, taip pat 2013 m. egzekucija buvo įvykdyta ir jo dėdei Jang Song Thaekui.
 
Organizacijų grupės „Transitional Justice Working Group“ atstovai paruošė pranešimą ir apibendrino, kad per kelis dešimtmečius buvo įvykdyta daugiau nei šimtas viešų žudymų.
 
Naujausias jų įvyko 2015 metais. Egzekucijos buvo grindžiamos tokiais neaiškiais kaltinimais kaip smulkių monetų ar karvės vagystės.
 
„Viešojo susidorojimo taisyklės reikalauja, kad trys šauliai paleistų tris ratus šovinių į pasmerktąjį. Iš viso paleidžiamos devynios kulkos“, – sakė Seule veikianti grupė, kuri siekia išryškinti Šiaurės vykdomus sunkius žmogaus teisių pažeidimus.
 
Tai buvo plačiai paplitęs susidorojimo, ypač su elitu, būdas. Ši praktika buvo „sukurta maksimizuoti visuomenės baimę“, nes žinota, kad gandas apie egzekucijos metodus pasklis po visą šalį.
 
Vis dėlto studija, paremta 610 iš Šiaurės Korėjos pabėgusių asmenų liudijimais, taip pat parodė, kad Pchenjanas įsisąmonino, jog tarptautiniame lauke yra atidžiai stebimas, ir tai privertė mažinti viešojo susidorojimo praktiką.  
 
„Nuo 2005 pastebima, kad viešos kartuvės išnyko ar bent jau jų skaičius smarkiai sumažėjo. Kai kurie svarsto, kad šį pasikeitimą lėmė tarptautinis spaudimas pabaigti tokią praktiką“, – rašoma pranešime.
 
„Slaptų egzekucijų galėjo ir padaugėti, bet Šiaurės Korėja, atrodo, yra atsargesnė skirdama mirties bausmes, nes siekia įgyti pripažinimą ir normalios šalies statusą“, – teigė Ethanas Shinas, vienas iš pranešimo autorių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.11; 02:00

Sekmadienį Irake trys prancūzai nuteisti mirties bausme už priklausymą teroristinei „Islamo valstybės“ grupuotei. Tai pranešė AFP, remdamasi teismo atstovu.

Kevinas Gonot, Leonardas Lopezas ir Salimas Machou buvo sulaikyti Sirijos teritorijoje arabų ir kurdų formuočių, kovojusių su IS. Vasario mėnesį jie kartu su dar devyniais Prancūzijos piliečiais buvo perduoti Irakui.
 
Nuteistieji turi 30 dienų apeliacijai pateikti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.27; 07:00

Britų policijos duomenimis, Londone sulaikytas „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as. Australas čia nuo 2012 metų gyveno Ekvadoro ambasadoje, kad išvengtų išdavimo Švedijai bei proceso JAV, informuoja agentūra „Reuters“.

Ekvadoro vyriausybė dabar atėmė iš jo diplomatinio prieglobsčio statusą.

Pasak Skotland Jardo, 47-erių J. Assange’as nuvežtas į vieną Londono komisariatų.

Remiantis „WikiLeaks“ žinute tviteryje, J. Assange’as pats neišėjo iš ambasados. Į pastatą ambasadorius esą įleido britų pareigūnus.

Nepatikrintoje vaizdo medžiagoje matyti, kaip J. Assange’as kelių vyrų išnešamas iš ambasados. „WikiLeaks“ tvirtina, kad diplomatinio prieglobsčio atėmimas iš australo buvo neteisėtas.

Pasak Ekvadoro prezidento Lenino Moreno, jis buvo patikintas, kad J. Assange“as nebus išduotas šaliai, kurioje jam gresia mirties bausmė.

J. Assange’as 2012 metais pabėgo į Ekvadoro ambasadą Londone, kad išvengtų išdavimo Švedijai dėl kaltinimų išprievartavimu. Stokholmo prokuratūra 20017-aisiais paskelbė nutraukianti tyrimą. Tačiau vis dar galioja britų išduotas arešto orderis, nes J. Assange’as 2010 metais nusižengė lygtinio paleidimo nuostatoms.

Australas būgštauja, kad bus išduotas JAV, kur jam gresia procesas dėl paslapčių išdavimo ir galbūt net mirties bausmė. Jo įkurta „Wikileaks“ platforma 2010 metais paviešino slaptus JAV karinius dokumentus.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.04.11; 14:55

Doan Thi Huong pavyko išvengti mirties bausmės. EPA – ELTA nuotr.
Šiaurės Korėjos vadovo Kim Jong-uno netikro brolio Kim Jong Namo nužudymu kaltinamai vietnamietei Doan Thi Huong pavyko išvengti mirties bausmės. Malaizijos teisėjas skyrė kaltinamajai 3 metų ir 4 mėnesių trukmės kalėjimo bausmę.

Teisėjas Azmis Ariffinas pirmadienį nuteisė kaltinamąją laisvės atėmimo bausme, kai moteris pripažino savo kaltę dėl lengvesnių kaltinimų. Švelnesni kaltinimai padėjo išvengti mirties bausmės, kuri galėjo būti skirta už pirminius kaltinimus įvykdžius žmogžudystę. 

Teisėjas taip pat nusprendė, kad prie bausmės laiko gali būti priskaičiuojamas laikas, kurį, laukdama nuosprendžio, moteris jau praleido kalėjime. 

Be kita ko, pagal Malaizijos įstatymus, galima prašyti sutrumpinti kalėjimo bausmės terminą, dėl to moteris galėtų būti paleista į laisvę jau gegužės pradžioje.

Doan Thi Huong kartu su Indonezijos piliete Siti Aisyah buvo kaltinamos 2017 metų vasarį Kvala Lumpūro oro uoste nužudžius Kim Jong Namą panaudojant nuodingą nervus paralyžiuojančią medžiagą VX.

Indonezijos vyriausybės prašymu indonezietė netikėtai buvo paleista. Vietnamas siekė, kad ir jos pilietė grįžtų namo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
 
2019.04.02; 08:30

Džulijanas Asandžas. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinėse Valstijose pateikti kaltinimai tinklalapio „WikiLeaks“ įkūrėjui Julianui Assange’ui, kuris nuo 2012 metų yra Ekvadoro ambasadoje Londone. Tai ketvirtadienį pranešė laikraštis „The Washington Post“, gavęs dokumentų, kuriuose kalbama apie kaltinimus J. Assange`ui.

Leidinio žiniomis, Teisingumo departamentas neplanavo skelbti informacijos apie kaltinimus J. Assange`ui, bet vienas iš prokuroro padėjėjų – Kellenas Dwyeris – netyčia atskleidė šiuos duomenis. „The Washington Post“ šaltiniai patvirtino, kad tinklalapio įkūrėjui pateikti kaltinimai ir kad ši informacija nebuvo specialiai atskleista.

Prokuroro biuro Virdžinijos valstijoje, kurio dokumentuose buvo informacija apie kaltinimų pateikimą, atstovė pareiškė, kad J. Assange’o vardas juose nurodytas per klaidą.

Anksčiau ketvirtadienį laikraštis „The Wall Street Journal“ pranešė, kad Teisingumo departamentas ruošiasi pateikti kaltinimus „nutekinimų tinklalapio“ įkūrėjui. J. Assange`as greičiausiai bus kaltinamas pagal straipsnį dėl šnipinėjimo.

2012 metais J. Assange`as paprašė prieglobsčio Ekvadoro ambasadoje Londone, kad išvengtų ekstradicijos į Švediją, kur buvo išduotas jo arešto orderis dėl kaltinimų prievarta ir išžaginimu. J. Assange`as labiausiai bijojo, kad Švedija deportuos jį į JAV, kur australui gresia iki 35 metų kalėjimo arba mirties bausmė už slaptų Valstybės departamento duomenų publikavimą.

„WikiLeaks“ įkūrėjas kaltinimus atmeta ir vadina juos politiškai motyvuotais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.16; 08:03

JAV paskelbė sankcijas 17 Saudo Arabijos piliečių, siejamų su K. Khashoggio nužudymu. EPA-ELTA nuotr.

JAV vyriausybė dėl žurnalisto Jamalo Khashoggio nužudymo paskelbė sankcijas 17 Saudo Arabijos piliečių. Tai pranešė JAV iždo departamentas. Sankcijos paskelbtos vadovaujantis įstatymu, kuriuo baudžiama už žmogaus teisių pažeidimus.

Į sankcionuojamų asmenų sąrašą įtrauktas Saudo Arabijos generalinis konsulas Stambule Mohammedas al-Otaibis, taip pat komandos, kuri kaltinama diplomatinėje atstovybėje nužudžiusi vyriausybę kritikavusį žurnalistą, nariai. Sąraše taip pat yra buvęs aukštas kronprinco Mohammedo bin Salmano patarėjas.

Prieš tai Saudo Arabijos prokuratūra dėl J. Khashoggio nužudymo penkiems kaltinamiesiems pareikalavo mirties bausmės.

Iš viso kaltinimai pateikti 11 įtariamųjų, ketvirtadienį pranešė Karalystės prokuratūra. J. Khashoggis neaiškiomis aplinkybėmis dingo spalio 2-ąją lankydamasis Saudo Arabijos konsulate Stambule. Tik po kurio laiko Saudo Arabija pripažino, kad žurnalistas buvo nužudytas. Tačiau jo palaikai yra dingę.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu prokuratūros pareiškimą pavadino „pozityviu, tačiau nepakankamu“. J. Khashoggio nužudymas, anot jo, buvo suplanuotas. Turkų saugumo tarnybos spėja, kad Saudo Arabijos žvalgyba nužudė J. Khashoggį ir jo kūną sukapojo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.16; 07:00

Aleksandrijos karo tribunolas ketvirtadienį nuteisė 17 žmonių mirties bausme byloje dėl teroro aktų bažnyčiose, įvykdytų Egipte per dvejus pastaruosius metus. Tai pranešė naujienų portalas „Al-Yaum Al-Sabia“.

Jo duomenimis, dar 19 teisiamųjų įkalinti iki gyvos galvos (Egipte – 25 metai). Aštuoni bylos figūrantai praleis po 15 metų griežtojo režimo kalėjime.

Praėjusių metų balandį, Verbų sekmadienį, Tantos ir Aleksandrijos krikščionių šventyklose buvo įvykdyti teroro aktai. Tada 45 žmonės žuvo, daugiau kaip 120 buvo sužeisti. Po to šalyje buvo įvestas nepaprastosios padėties režimas, galiojantis iki šiol. Visas bažnyčias ir kitas religinių apeigų atlikimo vietas saugo policija.

2016 metų gruodžio 11 d. galingas sprogimas nugriaudėjo koptų Šv. Petro bažnyčioje Kaire, Abasijos rajone. Išpuolio aukomis tapo 29 žmonės, apie 50 buvo sužeisti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.13; 10:04

JAV prokuratūra reikalauja mirties bausmės teroristui S. Saipovui, nužudžiusiam aštuonis žmones Niujorke. EPA-ELTA nuotr.

JAV prokuratūra nusprendė reikalauti mirties bausmės iš Uzbekistano kilusiam Saifului Saipovui, kuris kaltinamas įvykdęs teroro aktą ir nužudęs aštuonis žmones Niujorke. Tai penktadienį pranešė televizijos kanalas NBC.

Kanalas primena, kad pastarąjį kartą griežčiausia bausmė pagal Niujorko valstijos federalinio teismo sprendimą buvo įvykdyta 1953 metais. Tada už „atominį šnipinėjimą“ Sovietų Sąjungai mirties bausme buvo nubausti Julius ir Ethel Rosenbergai.

Praėjusių metų spalio 31 d. Niujorke 30 metų S. Saipovas pikapu dideliu greičiu pralėkė dviratininkams skirta juosta palei vieną iš miesto gatvių, traiškydamas jo kelyje pasitaikiusius žmones. Išpuolio aukomis tapo aštuoni žmonės, dar keliolika buvo sužeisti.

Piktadarys buvo suimtas. S. Saipovas prisipažino, kad jo veiksmams turėjo įtakos teroristinės „Islamo valstybės“ grupuotės ideologija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 08:35

Japonijoje mirties bausmė įvykdyta „Aum Shinrikyo“ religinio kulto lyderiui Shoko Asaharai. Šie fanatikai yra atsakingi už 1995 m. įvykdytą mirtiną nervus paralyžiuojančių dujų ataką Tokijo metro sistemoje, informuoja BBC.

Pasak Japonijos žiniasklaidos, mirties bausmė įvykdyta iš viso septyniems kulto nariams, prisidėjusiems prie pražūtingo išpuolio. Dar šeši nariai šiuo metu laukia bausmės įvykdymo.

Per zarino dujų ataką, didžiausią teroristinį išpuolį Japonijoje, žuvo 13 žmonių, dar tūkstančiai liko sužaloti.

Sh. Asahara taip pat kaltinamas keliomis žmogžudystėmis ir anksčiau, 1994 m., įvykdytu dar vienu zarino dujų išpuoliu, kuris nusinešė 8 gyvybes ir sužeidė apie 600 žmonių.

„Aum Shinrikyo“ kultas, kurio pavadinimas reiškia „Aukščiausioji mirtis“, susiformavo XX a. devintajame dešimtmetyje. Kulto nariai vadovavosi induistiniais ir budistiniais principais, o vėliau į savo tikėjimą įnešė krikščioniškų apokaliptinių pranašysčių elementų. Kulto lyderis save skelbė esant ir Jėzumi Kristumi, ir pirmuoju nušvitusiuoju po Budos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.06; 03:00

Pernai Baltarusijos teismai paskelbė mirties nuosprendžius penkiems žmonėms. Tai pranešė šalies Aukščiausiojo teismo pirmininkas Valentinas Sukala.

„Praėjusiais metais toks sprendimas buvo priimtas penkių asmenų atžvilgiu. Omenyje turimi serijiniai žiaurūs nužudymai, daugybė nukentėjusiųjų“, – sakė jis penktadienį paskelbtame interviu leidiniui „SB. Belarus segodnia“.

Anot V. Sukalos, kol ši išskirtinė bausmė tebėra nacionaliniuose įstatymuose, teismai privalo ją taikyti. „Įstatymas griežtas, bet tai – įstatymas. Jo reikia laikytis“, – pabrėžė Aukščiausiojo teismo pirmininkas. „Patys teisėjai nesiekia taikyti šios priemonės, bet būna nusikaltimų, kurie tiek peržengia moralės, žmoniškumo ir sveiko proto ribas, kad tiesiog neįmanoma skirti kitos bausmės“, – pareiškė V. Sukala.

Anot jo, Aukščiausiasis teismas siūlo teisėjams nedalyvauti diskusijose šia tema. „Jeigu teisėjas pradės abejoti, ar jis turi laikytis įstatymo, tai iš to nieko gera nebus“, – mano Baltarusijos Aukščiausiojo teismo pirmininkas.

Baltarusija yra vienintelė Europos šalis, kur taikoma mirties bausmė. Tarptautinės organizacijos ne kartą ragino Baltarusijos valdžią panaikinti mirties bausmę arba įvesti jos taikymo moratoriumą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.10; 00:01

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Laisvės gynėjai žinojo, kad bus šmeižiami

Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.

„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.

„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!“, – dienoraštyje pranašiškai klausė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius – Dzūkas, medicinos fakulteto studentas, žuvęs 25-erių.

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“, – savo atsiminimuose perspėjo partizanų ginkluotojų pajėgų vadas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas, mokytojas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Okupantų primestos istorijos klastotės

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai perspėja, kad tiriant Lietuvos partizaninį pasipriešinimą ar kitas karo ir pokario žaizdas, negalima remtis vien jų budelių – KGB bylomis, kuriose partizanai vadinami banditais ir kur apstu netikrų, juos juodinančių „faktų“.

„Kiek asmenų per partizaninį karą buvo nubausta mirties bausme – duomenų nėra. Partizanai neslėpė karo lauko teismo nuosprendžių, priešingai, apie kiekvieną sunaikintą šnipą stengėsi apylinkėse išplatinti atsišaukimus, kuriuose nurodydavo, už ką įvykdytas nuosprendis. Didžioji dalis partizanų archyvų buvo sunaikinta, o okupacinė valdžia, nors nuolat kaltino partizanus nekaltų žmonių žudymu, niekada nepateikė išsamių nužudytųjų sąrašų. Tai buvo daroma sąmoningai, kad niekas negalėtų patikrinti, kiek gi iš tikrųjų žmonių nužudė partizanai. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

1953 metais, baigiantis partizaniniam karui, emgėbistai (kagėbistai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų. Šį skaičių sudarė tiek NKVD (KGB) kariškiai, stribai ir ginkluoti aktyvistai, tiek civiliai asmenys, nubausti karo lauko teismo nuosprendžiais ar atsitiktinai žuvę per susišaudymus. Tačiau iš tikrųjų į šį skaičių buvo įskaitytos ne tik partizanų aukos. Kadangi visus nusikaltimus registravo ta pati žinyba – NKVD (KGB), banditais vadinusi ir kriminalinius nusikaltėlius, ir partizanus, į „banditų“ nužudytųjų asmenų skaičių pateko ir įvairių plėšikų bei recidyvistų nužudyti asmenys.

Be to, partizanų vardu žudė ir patys enkavedistai – stribai, MGB smogikai, raudonarmiečiai. Prisimenant, kad daugelis šnipų ir aktyvių kolaborantų irgi buvo ginkluoti, partizanų karo lauko teismų nuosprendžiais nužudytų civilių asmenų skaičius per tokį ilgą karą būtų tikrai labai nedidelis. Tačiau propagandiniais sumetimais laikui bėgant okupacinė valdžia šį skaičių nuolat didino: 1957 metais KGB pirmininko ataskaitoje jau buvo nurodyta, kad partizanai nužudė 15 tūkstančių, o 1985-aisiais – net 25 tūkstančius civilių asmenų,“ – knygoje „Pasipriešinimo istorija: 1944-1953 metai” pastebi Nijolė Gaškaitė – Žemaitienė.

Tikras partizaninio pasipriešinimo tyrimas įmanomas tik išgirdus pačius partizanus – išanalizavus jų dienoraščius, laikraščius, prisiminimus. Atsižvelgdamas į artėjančias Adolfo Ramanausko – Vanago šimtąsias gimimo metines, LGGRT Centras pakartotinai išleido Adolfo Ramanausko – Vanago prisiminimų knygą „Daugel krito sūnų“, kurios ištraukas apie skaudžiausias partizaninio pasipriešinimo problemas čia pateikiame. 

Netikri partizanai

Adolfas Ramanauskas Vanagas

 „Priešas buvo ne tik kad nepalyginamai gausesnis ir geriau ginkluotas, bet jau turėjo net kelių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savos valstybės viduje, patirtį.

Mes mokėmės iš kartaus patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai net gyvybės kaina.

Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok, — vis kas nors prilips“.

Buvo, žinoma, atsitikimų, kad ir partizanai padarydavo nusikaltimų, bet juos ištyrus, nusikaltėliai būdavo nubaudžiami labai griežtai — mirties bausme sušaudant.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…“ Knygos viršelis

Čia noriu pridurti, kad ir plėšikai neretai dangstydavosi partizanų uniforma. Kartais net civiliai asmenys plėšikaudavo.

Man pačiam su vyrais netikėtai pavyko užklupti Subartonių miške du ūkininko sūnus iš Masališkių kaimo, kurie turgaus dienomis, apsiginklavę šautuvais ir apsivilkę partizanų uniforma, apiplėšinėdavo žmones. Vienas iš jų, betykojančių miške aukų, buvo pačiuptas ir nubaustas mirties bausme, o antrasis paspruko.

Mūsų kovos taktika reikalavo, kad kiekvieną žiemą partizanų judėjimas vis labiau sulėtėtų. Vyrai stengdavosi pasirūpinti maisto atsarga ir ilgą laiką neišeiti iš žieminių slėptuvių. Neretai partizanai iš komunistų konfiskuodavo bekoną ar telyčią, nes gerieji žmonės ir taip partizanus maitindavo pavasarį, vasarą ir rudenį.

Vis dėlto paaiškėdavo, kad paimamų bekonų skaičius ėmė didėti ir net patikimiausi žmonės kartais nusiskųsdavo, jog naktį ginkluoti vyrai, pasivadinę partizanais, paima jų nupenėtas kiaules.

Partizanai imdavo kaltinti vieni kitus, nes manydavo, kad bekonus atiminėja kitų skyrių vyrai iš tų rajonų, kurie jiems nepriklauso. Kaltininkų nustatyti nepavykdavo, nes visi gynėsi to nedarą.

Dėl to partizanai įpareigojo gyventojus, kad jie stengtųsi asmenis, atvykstančius paimti bekono, įsidėmėti iš veido ar bent įsiminti jų apsiginklavimą. Vienu metu partizanams, veikiantiems Ryliškių apylinkėje, buvo pranešta, kad bekonus atiminėja net dvylikos vyrų, ginkluotų automatais ir rusiškais šautuvais, grupė. Per vieną tokį apiplėšimą, kai iš gyventojo buvo paimta didelė paskerstos kiaulės dalis, moteris pažino tarp ginkluotų vyrų kelis istrebitelius iš Merkinės miestelio. Ji pasiryžo nusikaltimą iškelti viešumon“.

Partizanų mirties bausmės

„Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms.

Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti.

Gyventojai parodymus pateikdavo žodžiu arba raštu, pasirašydami slapyvardžiais. Reikalauti tikrojo parašo buvo neįmanoma jau vien saugumo sumetimais. Juk archyvai dažnai patekdavo priešui, o tas net iš slapyvardžio atpažindavo žinias suteikusį asmenį. Niekas negalėjo būti tikras, kad partizanas, surinkęs žinias ir pranešimus su parašais, nebus rusų nukautas. Apskritai partizanai siekė kuo stropiausiai bylas išnagrinėti, nes jie gerai žinojo, kad, pasirašydami bylos protokolus, prisiima atsakomybę už visą bylos nagrinėjimą ir nuosprendį. Tai buvo kaip reikiant išaiškinta visiems partizanams, ir jie dažniausiai, bent aš tuo esu įsitikinęs, stengdavosi būti teisingi ir nelengvabūdiški.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli likviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. Iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai. Į sulikviduotų šnipų namus atsilankydavo MGB pareigūnai ir surašydavo protokolus, kokie tik jiems patikdavo. Liudyti jiems reikėjo, žinoma, ne bet kaip, nes žmogus susilauktų įtarimo ir nepavydėtino likimo.

Skaudu partizanams išgirsti pasakant, kad yra tariamai neteisingai nukautų. Blogiausia tai, kad retai galima spaudoje ar žodžiu paskelbti, už ką anie buvo nubausti aukščiausia bausme. Juk tokiu atveju nukentėtų lojalūs gyventojai. Likimas žiaurus, nes kartais partizanai ir jų vadai, kurie sudarė ir nagrinėjo bylas, taip pat jau yra žuvę, o bylų protokolų likimas dažnai nežinomas. Kažin ar visi byloje liudiję žmonės, kurie ir laisvės sulauks, žinodami, kad kovotojai žuvę, ir nenorėdami turėti nemalonumų iš likusių sulikviduotojo šeimos narių, patvirtins anksčiau duotus parodymus?! Manau, kad gali visaip būti. . .

Žinoma, ir partizanai padarė klaidų, bet už tokius nusikaltimus keli kovotojai susilaukė mirties bausmės, nors jie vadovavosi ne savais tikslais. Jų didžiausia kaltė buvo ta, kad jie lengvabūdiškai patikėjo kitų parodymais, duotais grynai asmeniško keršto sumetimais. Tik keli nusikaltę partizanai teisiamųjų bylose vadovavosi ne sąjūdžiui privalomais nuostatais, bet momento įspūdžiu ir savo nuožiūra. Taigi keliais atvejais tie partizanai likvidavo keletą žmonių, kurie su teisiamuoju buvo saistomi tik tuo, kad buvo tos pačios šeimos nariai. Tuos atsitikimus pasmerkė visi taurūs kovotojai, o nuteistų myriop partizanų bylų protokolai ir mirties nuosprendžiai buvo paskelbti sąjūdžio nariams. Priešas, žinoma, tokius atsitikimus panaudojo plačiausiai propagandai. Kartais jis net naktimis sulikviduodavo jam nepatikimas šeimas ir padegdavo trobesius, prisidengęs partizanų vardu.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Viena yra aišku ir neabejotina, kad partizanai niekuomet nekankindavo ir neišniekindavo lavonų. Tuo tarpu priešas visuomet skelbdavo, jog partizanai išniekina lavonus: nupjausto krūtis, sukapoja juos kirviu ar net pjūklu supjausto į gabalus, o po to dar sudegina. Žinoma, niekas tuo nepatikėdavo, nes visi gyventojai žinodavo, kad partizanai niekuomet taip nesielgia. Galbūt priešas, mums tiesiog neįsivaizduojamo ir neįtikėtino sadizmo praktikuotojas, kur nors savo rankomis išniekindavo lavonus, o po to suvarydavo iš apylinkių gyventojus pasižiūrėti šiurpiausių vaizdų. Visiems lietuviams gerai žinoma, kad bolševikai visiškai nesivaržo panaudodami bet kokius metodus, kai siekia savo tikslo. Tikslas jiems visuomet pateisina priemones“.

2018-ieji paskelbti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d.  Deklaracijos signataro, gynybos pajėgų vado, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, žurnalisto, mokytojo Adolfo Ramanausko – Vanago metais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2017.01.03; 12:00

Filipinų prezidentas Rodrigas Dutertė (Rodrigo Duterte) pareiškė, jog neprieštaraus, kad būtų nužudytas jo sūnus, jei pasitvirtins jam metami kaltinimai narkotikų prekyba. Griežta savo kovos su narkotikais politika pagarsėjęs prezidentas tokiu atveju pažadėjo šalies policijai nebaudžiamumą, praneša agentūra AFP.

R. Dutertė, prezidentūroje kalbėdamas su vyriausybės darbuotojais, pakartojo per rinkimų kampaniją praėjusiais metais duotą pažadą kovoje su narkotikais griežčiausių veiksmų imtis ir prieš savo vaikus. „Jei aš turiu vaikų, kurie susiję su narkotikais, nužudykite juos, kad žmonės neturėtų ko prikišti“, – kalbėjo prezidentas. Jis teigė savo 42 metų sūnui Paolui Dutertei (Paolo Duterte) pareiškęs: „Mano nurodymas yra tave nužudyti, jei būsi sučiuptas. Ir aš ginsiu policiją, kuri tave nužudys, jei tai bus tiesa“.

Vienas opozicijos politikas apkaltino Paolą Kinijos nusikaltėlių sindikatui padėjus laivu į Filipinus atgabenti didelį kiekį metamfetamino. Paolas Dutertė yra Davao miesto vicemeras.

Nuo 2016 metų vidurio valdžioje esantis prezidentas R. Dutertė per rinkimų kampaniją pareiškė, kad bus nužudyta tūkstančiai su narkotikais susijusių nusikaltėlių. Per praėjusius 14 mėnesių policija jau nukovė per 3 500 žmonių.

Daugelis filipiniečių remia R. Dutertės karą su narkotikais kaip greitą būdą įveikti šią paplitusią nusikalstamumo formą. „Amnesty International“ ir kitos organizacijos tuo tarpu kalba apie didelius žmogaus teisių pažeidinėjimus šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.23; 00:01

Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas

Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila –  buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.

Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.

1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.

Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami. 

Karalius Kęstutis

Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:

„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam  savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.

Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:

„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.

Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):

„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .

Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2]

Karalius Algirdas

Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.

Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.

Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus  ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:

„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.

A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).

Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.

Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.

Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų  tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.

Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].

Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.

Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:

„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).

Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.

Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).

Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.

1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs  išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.

Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…

Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta… 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).

Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.

Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.

Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.

Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.04; 05:28

[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88

[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius?Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm

[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.

[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.

[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.

Kaune sausio 22-ąją bus prisimintas Lietuvos karininko, partizanų Žemaičių legiono vado, pulkininko Jonui Semaškos-Liepos atminimas.

Šiemet sukanka 70 metų nuo J. Semaškos žūties. 

Jonas Semaška – Liepa

Renginio dienotvarkė: 10:30 val. – Gėlių padėjimas ant plk. Jono Semaškos kapo Kauno Petrašiūnų kapinėse. 12:00 val. – Šv. Mišios Kauno įgulos Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje. 13:30 val. – Minėjimas Kauno įgulos karininkų ramovėje (Mickevičiaus g. 19, Mažoji salė, II aukštas).

Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos (LKRKA) Kauno skyriaus nariai parodys šiam mūsų tautos didžiavyriui skirtą dokumentinį filmą  „Jonas Semaška-Liepa“.

Jonas Semaška-Liepa gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Naujadvaryje. 1930 m. baigė Kauno karo mokyklą. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1937 m. tapo kapitonu. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ir pradėjus likviduoti Lietuvos kariuomenę buvo 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos 234 pulko kuopos vadas.

Nuo 1941 m. gegužės, vengdamas suėmimo, slapstėsi. Nuo 1941 m. rugpjūčio tarnavo lietuvių savisaugos dalinio 4-ajame batalione. Nuo 1942 m. spalio 25 d. buvo 7-ojo bataliono vadas. Vermachto pusėje dalyvavo Staliningrado mūšyje.

Nuo 1943 m. kovojo Rytų fronte. Buvo 13-ojo bataliono vadas, du sykius sužeistas. 1944 m. paskirtas majoru. 1945 m. pavasarį kovėsi vadinamajame Kuršo katile.

Vokietijai kapituliavus, grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Žemaitijos partizanų. Nuo 1945 m. rugpjūčio vadovavo Šatrijos rinktinei, o nuo spalio – Žemaičių apygardai. 1946 m. kovą iš Generolo Vėtros priėmė pasiūlymą vadovauti būsimai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardai.

1946 metų balandžio mėnesį Telšių mieste buvo suimtas, o spalio 13-ąją Vilniaus įgulos karo tribunolo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

1997-aisiais didvyrio J. Semaškos palaikai aptikti Tuskulėnų dvare.

2001 metais jie perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

2017.01.20; 18:32

Esminiais pokyčiais po šios kraupios, žodžiais nenusakomos tragedijos derėtų laikyti ne "Delfi" antraštes, kaip antai "Lietuva apmovė Briuselį informuodama apie BPC sistemą". Ne politines batalijas, kurių analizė leidžia teigti, kad vyksta "karštos bulvės mėtymas", – juk nuo gresiančio Damoklo kardo pirmiausia norisi išgelbėti nuosavą kailį.

Netgi ne atsakomybės klausimas yra pagrindinė problema. Svarbiausia, ko turėtume savęs klausti, – ar esame pasirengę esminiams pokyčiams valstybėje?

Tragedija Dembavoje verčia ieškoti atsakymų į kelis skaudžius klausimus: tai lietuvių požiūris į seksualinio apsisprendimo laisvę, į mirties bausmę ir valdžios institucijų pozicija rezonansinių nelaimių akivaizdoje.

Continue reading „Tragedija Dembavoje: krepšinio tauta nepasirengusi pokyčiams“