Miško tankmėje – trobelė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per Valstybinių miškų urėdijos ir Aplinkos ministerijos organizuotą miško sodinimą šventę „Nacionalinis miškasodis“ pasodinta 2,8 mln. medelių, pranešė Valstybinių miškų urėdija (VMU).
„Šiais metais Valstybinių miškų urėdijos miškininkai įveisė ir rekordinį skaičių naujų miškų – net 800 hektarų, kuriuose pasodino tiek medelių, kiek Lietuvoje gyventojų – 2,8 milijonus“, – teigiama VMU pranešime spaudai.
Šiuo pasiekimu džiaugęsis aplinkos ministras Simonas Gentvilas teigė, kad tokios akcijos paneigia mitus, kad miškai nėra atsodinami.
„Šiandien atkūrinėsime mišką, per visą Lietuvą pasodinsime 2,8 mln. medžių visuose urėdijos padaliniuose. Lietuvoje gajus mitas, kad iškirtus mišką jis nėra atsodinamas. Bet taip nėra – miškas per trejus metus privalo būti atsodintas ir prižiūrėtas, o naujasis Miškų įstatymas įpareigos kontroliuoti, ar miškas užaugo“, – sakė S. Gentvilas. Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak Valstybinių miškų urėdijos generalinio direktoriaus Valdo Kaubrės, miškasodis kiekvienais metais pritraukia vis daugiau žmonių. Prie jo prisijungė ir tie, kurie dalyvavo ankstesniais metais, taip pat nauji, kurie pirmą kartą sužinojo, kaip yra sodinami medžiai Lietuvoje, kodėl jie sodinami ir ką dirba miškininkai. Todėl miškininkai mato didžiulę šio renginio prasmę – didinti visuomenės supratimą apie miškininkystę bei susitelkti bendram darbui. Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šiais metais džiaugiamės išties įspūdingu naujai įveisiamų miškų plotu – net 800 ha, kuriuose pasodinome 2,8 mln naujų medžių.
Džiaugiamės, jog kasmet miškasodis pritraukia vis daugiau talkininkų, kurie nebijo pasiraitoti rankovių savaitgalio dieną ir imtis prasmingo darbo – sodinti medelius. Visi drauge mes tikrai galime daugiau ir labai smagu, kad medžių sodinimas sutelkia tiek daug įvairių žmonių“, – sakė V. Kaubrė.
Nacionaliniame miškasodyje šeštadienį dalyvavo ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Ji medelius su kitais ministrais sodino Trakų rajone, Paluknio seniūnijoje. Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Nacionalinis miškasodis tapo gražia, buriančia ir prasminga tradicija, kurią, nuoširdžiai tikiuosi, ateityje galėsime vadinti ir ilgaamže, kaip kad šiandien šiuo žodžiu minime mūsų sengires, kuriomis didžiuojamės. Kviečiu šią tradiciją puoselėti ir toliau auginti, o taip pat dėkoju tiems, kurių kasdienis darbas yra rūpestis Lietuvos miškais“, – sakė premjerė I. Šimonytė.
Kiekvienais metais VMU pasodina daugiau nei 30 mln. medelių. Šie metai pirmieji, kai visų VMU regioninių padalinių dalyje miškų bus sodinami sodmenys su uždara šaknų sistema, tokiu būdu bus pasodinta apie 4 mln. sodmenų. Uždara šaknų sistema – tai sėjinukų auginimas specialiuose konteineriuose, naudojant naujausias sėjimo ir auginimo priežiūros technologijas.
Gražuoliai Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Medienos ruošos, pramonės ir miškininkystės sektorius atstovaujantys Lietuvos miškų ūkio rūmai (LMŪR) reikalauja Aplinkos ministerijos (AM) stabdyti planus užbaigti Nacionalinį miškų susitarimą (NMS) ir parlamentui teikti kelių įstatymų pataisas, kurios reformuotų miškų sektorių.
Rūmų teigimu, ministerijos ruošiami projektai yra politiniai, neatspindi visų interesų grupių poreikių, esą jais „bandoma sugriauti“ dabartinį miškų ūkį. Tą įstaiga deklaruoja rezoliucijoje Seimui, Vyriausybei ir politinėms partijoms.
Tačiau aplinkos ministras Simonas Gentvilas tikina, kad NMS pasiektas kompromisas yra geras, o pataisas reikia pradėti svarstyti parlamente.
Nepatenkinti AM iniciatyvomis
Nuo metų pradžios ministerija ruošia ir socialiniams partneriams pristato Miškų, Saugomų teritorijų ir Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymų pakeitimus, kuriuos planuojama pateikti Seimui pavasarį, Eltos žiniomis – gegužę.
Nauja Miškų įstatymo redakcija AM siekia įgyvendinti NMS susitarimo nuostatas. Tarp pasiūlymų – miškų grupių sistemos korekcijos, miško kirtimų reguliavimo pokyčiai, bendrųjų miško reikmių finansavimo sistemos pertvarka. Iš serijos „Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat bus teikiamos priemonės aiškiau ir greičiau planuoti veiklą miškuose (įskaitant ir nemedienines paslaugas) atkurtų miškų kokybei gerinti bei kt.
Numatoma ir saugomų teritorijų plėtra.
Vis dėlto LMŪR planus kritikuoja, esą pokyčiai inicijuojami NMS nesusitarus dėl trijų esminių susitarimo temų – įvairialypio miškų naudojimo balanso, ekonominės miškų naudos ir biologinės įvairovės išsaugojimo.
„Neturėdami susitarimo principiniais strateginiais klausimais, niekada nesusitarsime. Labai aiški takoskyra pasimatė, kai kalbame apie tai, ar mūsų miškininkystė turi būti daugiateisė, t. y., tęsiama ta vaga, kurią miškininkai aria iki šiol, ar viskas keičiama kardinaliai ir einama specializuotos miškininkystės keliu. Šitie klausimai buvo ne atsakyti, o išryškėjo“, – praėjusį penktadienį vykusiame neeiliniame LMŪR suvažiavime sakė organizacijos prezidentas Remigijus Bakys.
LMŪR rezoliucija argumentuoja, jog pataisomis būtų didinami nuo visuomenės atriboti saugomų teritorijų plotai, tačiau kirtimų apimtys didėtų ūkinės paskirties miškuose. Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Be to, saugomų miškų plėtra esą būtų įgyvendinta pažeidžiant privačių miškų savininkų interesus – „de facto nusavinant“ privatų mišką be jo savininko sutikimo ar abipusio susitarimo dėl kompensacijų.
R. Bakys kalbėjo, kad LMŪR vienijama miškų pramonė sukuria apie 10 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto, tačiau nebėra šalies miškų politikos prioritetas.
„Šito sektoriaus poreikiai privalo būti traktuojami kaip prioritetas. Saugomų teritorijų plėtra negali vykti ūkio sąskaita. Miško yra tiek, kiek yra, o mes iki šiol aplinkosaugą suvokiame per teritorinę ekspansiją. (…) Negalime kalbėti apie aplinkosaugos plėtrą tokią, kokia ji yra dabar, be miškų ūkio ribojimų“, – kalbėjo R. Bakys.
LMŪR reikalauja toliau tęsti NMS ir nesvarstyti teisės aktų pokyčių, kol nebus sutarta dėl visų 9 susitarimo temų. Politinės partijos raginamos susitarimo dokumento nepasirašinėti, nepritarti jokiems juo grįstiems įstatymų projektams.
„NMS yra geras dalykas, bet jis turi būti pabaigtas“, – pabrėžė rūmų vadovas.
S. Gentvilas: įstatymo pakeitimais siūlomas geras kompromisas
Tuo metu aplinkos ministras S. Gentvilas ragino pritarti politikų siekiui priimti įstatyminius pakeitimus, kuriais būtų patvirtintos šešios NMS temos. Politikas tikina, jog jomis susitarti pavyko.
Kaip miško pramonės atstovams penktadienį kalbėjo S. Gentvilas, ministerija rado kompromisą tarp visų miškų politikos interesų grupių.
Ministras gyrė NMS kaip procesą, kurio metu, „per visą jo sudėtingumą“, skirtingai miškų naudą suvokiančios grupės galėjo išgirsti viena kitą.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak jo, AM siekia, jog visos politinės partijos pasirašytų dėl jau sutartų NMS nuostatų, o dar ginčytinus klausimus esą būtų galima aptarti jau kituose formatuose.
„Šiandien esame išeitiniame taške, kai turime dalį susitarimo – tiek politinio, tiek jau turime teisės aktus. (…) Man atrodo, kad tai yra labai, labai geras kompromisas“, – renginyje kalbėjo S. Gentvilas.
Ministras ragino LMŪR matyti teigiamas reformas, kurias nori atlikti ministerija bei kurioms pritaria kiti socialiniai partneriai.
„Kai išeina projektai, visi turi būti 80 proc. patenkinti, 20 proc. nepatenkinti. Jei iš esmės kalbėtume apie šiuos projektus, tikrai neužsiakcentuokime ties tais 20 proc., kur yra dirgikliai jūsų asmeniniu pagrindu. Bet matykite tą 80 proc. kiek judama į priekį ir matykite kitą pusę – medžiotojų, saugomų teritorijų entuziastų, ekologijos entuziastų“, – į rūmų narius kreipėsi S. Gentvilas.
Jis pabrėžė planuojamus veiklos atlaisvinimus ūkiniuose miškuose – lengvinti miškų leidimo suteikimo tvarką, panaikinti ribojimą įsigyti daugiau nei 1,5 tūkst. hektarų miškų ūkio paskirties žemės. Ministro teigimu, siūlomi pakeitimai miškų ūkio sektoriui yra tinkamas kompromisas.
„Pajuskite, kad sentimentas, nepaisant sukuriamų darbo vietų, šiandien yra ne šitos publikos pusėje. Nepaisant sukuriamų darbo vietų, perdirbimo gebėjimų, Seime sentimentas yra riboti, Europoje irgi didžiąja dalimi. Dabartinis konsensusas šitai bendruomenei yra į gerąją pusę, lyginant su tuo, kokia galėjo būti išeitis kadencijos pradžioje“, – kalbėjo S. Gentvilas. Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartu ministras pabrėžė, jog temos, dėl kurių NMS metu sutarta nebuvo, bus aptariamos rengiant Lietuvos miškų strategiją.
ELTA primena, kad NMS tikslas – parengti nacionalinį dokumentą, deklaruojantį bendras nuostatas dėl ilgalaikės subalansuotos miškų politikos krypčių, atsakantį į klausimus, kaip turėtų būti ūkininkaujama saugomų teritorijų ir kituose miškuose, kartu užtikrinant medienos sektoriaus aprūpinimą žaliava. Vienu iš proceso tikslų taip pat laikytinas su miškais susijusios teisėkūros stabilizavimas.
Prezidento V. Adamkaus premija paskirta sengirių saugotojui ir atkūrėjui M. Survilai. VDU nuotr.
Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo premija (5 tūkst. eurų) paskirta gamtininkui, režisieriui Mindaugui Survilai už filmą „Sengirė“, kuriuo jis atkreipė plačiosios visuomenės dėmesį į neeksploatuojamų miškų išsaugojimo būtinybę.
„Esu gavęs įvairių apdovanojimų, bet šis man iš tiesų reiškia labai daug ir jį priimti birželio 5-ąją – Tarptautinę aplinkos apsaugos dieną – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode bus didelė garbė. Šis įvertinimas – ne man, bet visai „Sengirės“ filmo ir „Sengirės fondo“ komandai, kurioje savanoriškai dirba virš 40 aktyvių žmonių. Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė ir galiu su jais būti bei mokytis iš nuostabios komandos. Premija – lyg užtaisas daugeliui metų eiti į priekį ir bus kaip priminimas nesustoti, kai būna sunku. Lietuvoje – labai daug gamtai nusipelniusių žmonių, tikrai nesijaučiu išskirtinis. Esame skirtingi, dirbame skirtingais metodais, tačiau dėl vieno bendro tikslo – natūralios gamtos išsaugojimo“, – sakė laureatas.
Jo pastebėjimu, labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu pradeda rūpintis valstybės, kurios savo miškus praktiškai visai sunaikina. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už tai, kad nyksta senieji miškai, ir nuo kiekvieno priklauso, kokia bus visuomenė ir kur mes gyvensime.
„Dar tebeturime unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti. Studijų metais galvodavau, kaip būtų gerai, kad miškų situacija Lietuvoje pagerėtų. Pastaruosius penkerius metus galvoju, – kad tik nepablogėtų. Miško pramonė generuoja didžiules pajamas ir geba samdyti labai įtakingus lobistus, kurie daro įtaką žmonėms, priimantiems reikiamus sprendimus. Kuo toliau, tuo labiau tai matosi. O mes, miškų vertę skaičiuojantys ne pinigine išraiška, tokių resursų neturime. Tačiau kas mus visus vienija – įsitikinimas širdyje, kad esame teisūs, ir didžiulis noras prisidėti prie senųjų miškų išsaugojimo. O tokių miškų išlikimu besirūpinančių žmonių yra daug“, – patikina Prezidento V. Adamkaus premijos laureatas M. Survila.
Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado miškas, prisimena, jog nuo pat vaikystės mėgdavo būti miške ir liūdėdavo, kai kada aptikdavo plynai iškirstus plotus. „Tada pradedi galvoti, ką daryti su tuo liūdesiu. Kaip vaikas, žinoma, nieko per daug negali padaryti, todėl pasirinkau fotografuoti miško grožį, jo gyvūnus, paukščius. Tuometinė mano biologijos mokytoja Snieguolė Čekienė, pamačiusi darytas nuotraukas, paskatino visa tai apibendrinti. Taip gimė pirmieji vaikiški-moksliniai darbai, pradėjau važinėti į jaunųjų mokslininkų konkursus. Mokyklos laikais būdavau vienišas, nepritapėlis – bendraamžiai ieškodavo nuotykių, rinkdavosi „baliavoti“, o mes su broliu nuotykių ieškodavome gamtoje, braidydavome po nendrynus iki pusės, dairydamiesi lingių lizdų. Kaip vėliau sakydavo senelis: „Mindaugas grįžta, sėda ant sava motacykla ir lakia pas sava paukštytes“. Nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu biologas“, – apie savo pasirinkimą pasakojo M. Survila.
Studentu būdamas, antrame kurse gavo dovanų brolio parvežtą iš JAV videokamerą, tuomet po truputį pradėjo filmuoti. Žinoma, – mišką. Tikslas buvo ne šiaip apie jį pasakoti, rodant vaizdus, bet parodyti mišką taip, kad žmonės jį įsimylėtų.
„Pasirinkome „eiti per širdis“ ir pasakoti apie miško privalumus, jo grožį ir gyventojus, o ne rėkti apie egzistuojančias akivaizdžias problemas. Tai nėra mokslinis filmas – esu tarpininkas tarp mokslo ir paprastų žmonių. Visgi kino teatrai buvo skeptiški tokiam „Sengirės“ kuriamam formatui, kuriame nėra užkadrinio balso ir muzikos, o patys kadrai gan ilgi, todėl prognozavo – filmas nebus populiarus. Tačiau likome su komanda prie „rizikingai kitokio“, mums patinkančio formato. Visų nuostabai, tai pasiteisino, – dokumentinio filmo žiūrimumas sumušė visus rekordus. Jis buvo rodomas nuo Lietuvos iki Sidnėjaus, Tokijo, Niujorko. Kas įdomiausia, nors publika ir jos santykis su mišku labai skyrėsi, po filmo visur būdavo tie patys klausimai ir tas pats jausmas, nes giliai – visų genai tie patys“, – įsitikinęs kūrėjas.
Jo teigimu, labiausiai miškų saugojimu ir atkūrimu šiuo metu pasaulyje rūpinasi Anglija ir Danija – valstybės, kurios savo miškus praktiškai visai sunaikino ir, tik supratusios, ką iš tiesų prarado, pradėjo elgtis kitaip. Po „Sengirės“ filmo seanso užsieniečiai labai pavydžiai sakydavo – kokie jūs laimingi, kad turite tokius miškus. Tačiau vėliau jiems tekdavo paaiškinti, kad šis filmas „sudėtas“ iš mažyčių, pačių vertingiausių Lietuvos miško lopinėlių. Filmas – tai pasaka apie girią, kurios neturime. Bet, palyginus su kitomis valstybėmis, dar turime tikrai unikalių ir vertingų miško lopinėlių, kuriuos norėtųsi išsaugoti.
M. Survilai rūpi ne tik patraukliai vaizdais papasakoti apie miško grožį, bet ir tai, kad miškų situacija Lietuvoje negerėja, o miško pramoninkai, nors jų nedaug, yra labai galingi. Prisipažino negalėjęs patikėti išgirdęs buvusio aplinkos ministro žodžius, kad reikia apmokestinti tokius miškus, kurie yra nekertami, o tuos, kurie kertami, nuo mokesčių atleisti.
„Dabar po truputį ruošiamasi jauninti kertamų medžių amžių. Bet aktyviai visuomenei tai kol kas pavyksta pristabdyti. Visgi labai svarbu, kad aktyvių žmonių atsirastų kur kas daugiau. Žmonėms reikia pamiršti tą sovietinį mąstymą, kad aš esu mažas sraigtelis ir nieko nelemiu. Tai – labai klaidingas įsitikinimas, ir tokia ideologija siekiama dusinti visuomenę. Tik visuomenės kritinė masė, kuri iš tiesų yra įsigilinusi į klausimus, susijusius su miškais, gali daryti įtaką politikams. Nes renkami politikai, norėdami atsidurti ar išsilaikyti politinėje erdvėje, turi atsižvelgti į žmonių lūkesčius“, – pabrėžia filmo „Sengirė“ kūrėjas.
Anot VDU atstovės Rimgailės Dikšaitės, sutikdamas, kad premija – nuveiktų darbų įvertinimas, M. Survila, numato pusę jos sumos skirti tolesnei švietėjiškai veiklai (interaktyvios platformos kūrimui), o likusius pinigus – Sengirės fondui, kuris vykdo tiesioginę senųjų Lietuvos miškų įsigijimo ir saugojimo veiklą. Kad fondo nupirktu dar vienu miško sklypu galėtų džiaugtis ne viena žmonių karta.
„Manau, tai – vienas iš geriausių būdų įprasminti Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus įvertinimą. Kai tik įkūrėme Sengirės fondą, tikėjausi per metus surinkti apie 8 tūkst. eurų, o susirinkome 128 tūkstančius. Tai parodo, kad yra labai daug žmonių, kurie nors ir po keletą eurų, bet nori prisidėti prie Lietuvos miškų, su visa gyvybe juose, išsaugojimo. Ir tai suteikia vilties“, – neabejoja V. Adamkaus premijos laureatas.
Tikriausiai visi, besidomintys užsienio politika, skaitė Edvardo Lukaso (Edward Lucas) komentarą „2020-ųjų nugalėtojai ir pralaimėtojai“. Šią Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento publikaciją paskelbė ir BNS agentūra, ir delfi.lt bei lrt.lt portalai.
Be abejo, E.Lukaso, Lietuvai itin palankiai nusiteikusio politikos apžvalgininko straipsniai, – vertingi. Įdomus, skaitytinas ir tas, kuriame ieškoma didžiausių praėjusių metų nevykėlių bei daugiausiai pasiekusiųjų.
Deja, drįstu manyti, jog šį sykį E.Lukasas ir vėl nėra visiškai nuoširdus, objektyvus. Jau ne sykį pastebėjau, kad CEPA viceprezidentas tampa mažumėlę tendencingas, kai analizuoja įvykius Kaukaze. Taigi ir dėl 2020-ųjų nugalėtojų sąrašo, kurį pateikia E.Lukasas, įtariu autorių gudraujant. Tarp nugalėtojų pasigendu nors trumpai paskelbiant Azerbaidžano vardą.
Štai ką rašo E.Lukasas apie karą regione: „Mažiau vilčių teikė karas Kaukaze, pabrėžęs Rusijos, kaip regioninės saugumo arbitrės, vaidmenį ir Vakarų, ypač Europos Sąjungos, bejėgiškumą (ir neišmanymą). Azerbaidžanas susigrąžino teritorijų, o nugalėta Armėnija sumokėjo didelę kainą už savo sustabarėjusį pernelyg didelį pasitikėjimą. Karas pabrėžė abiejų šalių priklausomybę nuo Rusijos. Turkija įgijo prestižo ir gavo tranzito koridorių į Kaspijos jūrą. Sakartvelas, vienintelis nominalus Vakarų sąjungininkas regione, yra susiskaldęs ir pažeidžiamas.“
Žinoma, šiuose žodžiuose – daug tiesos. Be abejo, nėra taip, kad apie Azerbaidžaną niekaip neužsiminta. Ir vis tik svarbu – kaip užsiminta. Nesuprantu, kaip galima, vardinant pasaulio nugalėtojus, nepaminėti Azerbaidžano!? Juk ši musulmoniška šalis per keletą mėnesių susigrąžino jai neabejotinai pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Tarptautinis humanitarinis Baku forumas. Slaptai.lt nuotr.
Taip, Azerbaidžanas šias teritorijas susigrąžino naudodamas karinę jėgą, pats, be Vakarų pagalbos. Tačiau Azerbaidžanas turįs rimtą, neginčijamą pasiteisinimą, kodėl okupuotas teritorijas išvadavo būtent tokiu būdu. Tik neapsimeskime, kad nežinome, kodėl „būtent tokiu keliu“. Ištisus tris dešimtmečius Baku subtiliai beldėsi į Europos Sąjungos ir NATO šalių sostines, prašydamas sudrausminti agresyvųjį Jerevaną. Bet juk mes dėjomės negirdintys azerbaidžaniečių skausmo. Mes gudravome: slapta kurstėme Armėniją negrąžinti Azerbaidžanui priklausančių teritorijų, mojuodami „labai senos mistinės armėnų valstybės“ ir „etninių armėnų“ korta, o Azerbaidžaną visomis įmanomomis priemonėmis tramdėme, demagogiškai iš jo reikalaudami „tik taikiomis priemonėmis“.
Bet ką reiškia tas tarsi užkeikimas kartojami žodžiai „taikiomis priemonėmis“? Štai susiradau seną, dar 2011 metų gegužės mėnesį skelbtą publikaciją, kurioje rašoma, esą „Armėnijoje viešinti Dalia Grybauskaitė ragino Kalnų Karabachą konfliktą spręsti taikiai“. Būtų labai gražu, jei pavyktų taikiai, be aukų, be kraujo praliejimo. Tačiau ką liepsite daryti, jei okupantas gera valia nesitraukia iš užgrobtų žemių? Tada jam, vadovaujantis sveiku protu, derėtų primesti bent ekonomines ir politines sankcijas. Bet apie galimas ekonomines sankcijas Armėnijai, jei ji nesitrauks iš svetimų žemių, Lietuvos prezidentė D.Grybauskaitė anuomet nė neužsiminė.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, Vakarai elgėsi kardinaliai priešingai. Rusijai nuolat prikaišiojame dėl užgrobtų teritorijų Moldovoje, Sakartvele (Gruzija), Ukrainoje, o Armėnijos – nė nesubarėme. Ne tik nepagrūmojome Armėnijai mažyčiu piršteliu, bet ją dar kvietėme į įvairiausias Rytų partnerystės programas. Taip elgdamiesi nepalikome Azerbaidžanui kitos išeities – pasikliauti tik savo jėgomis bei ieškoti kitų partnerių. Ir Azerbaidžanui užteko savų jėgų, susirado kitų sąjungininkų. Azerbaidžanas laimėjo. Susigrąžino beveik visas teritorijas, kurias buvo praradęs per 1992 – 1994 metų karą. Pasveikinkime jį su šaunia pergale. Tai – istorinis įvykis. Turkijos padedamas Azerbaidžanas įveikė Rusijos globojamą Armėniją. Kas čia blogo, smerktino? Atvirkščiai – tai puikus pavyzdys Moldovai, Ukrainai ir Sakartvelui, kad neverta aklai pasitikėti vien Europos Sąjunga. Tai – taip pat puikus perspėjimas įvairiausio plauko separatistams – nėra jokų garantijų, jog įsikūręs svetimose žemėse būsite laimingi, kad iš jų po kelių dešimtmečių neteks trauktis.
Dega Kialbedžaro bitynai. Slaptai.lt nuotr.
Beje, dabar lietuviškoje spaudoje gausu verkšlenimų, kaip sunku iš Kalnų Karabacho ir tų septynių rajonų besitraukiantiems armėnams. Domėkimės armėnų skausmais ir netektimis, fiksuokime juos. Bet pirmiausia, man regis, derėtų papasakoti apie 1992 – 1994-aisiais iš to regiono išvytų azerbaidžaniečių skauduliais. Taip būtų objektyviausia.
Demagogiški šūktelėjimai, esą savo namų niekas nebombarduoja, niekas nepuola, – neverti ir sudilusio skatiko. Armėnijos fanatikų kietakaktiškumas Azerbaidžanui nepalikęs kitos išeities – tik jėga išstumti priešą iš savo žemių. O štai iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų besitraukiančių armėnų pabėgėlių barbariškumas – stebina, glumina. Youtube.com kanale neseniai paskelbtas videoreportažas, demonstruojantis, kaip Kialbedžare liepsnoja miškai ir bitynai. Taip, jūs neapsirinkate – besitraukdami armėnai griovė ne tik savo namus, ne tik skerdė gyvulius, kurių nepajėgė pasiimti su savimi, bet dar padegdavo miškus bei tūkstančius bičių avilių.
Kuo armėnams nusikalto Kalnų Karabacho girios ir bitės?
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Per beveik ketverius metus valdančiųjų „valstiečių“ nuveiktiems darbams kritikos negailintis Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) lyderis Remigijus Lapinskas tvirtina, kad Lietuvos politinėje arenoje tik jo vadovaujama jėga iš tikrųjų atstovauja žaliosioms vertybėms. Į politiką pasukęs vienas iš įmonių grupės „Icor“ (anksčiau „Rubicon“) įkūrėjų ir buvęs jos akcininkas tvirtina nerandantis nė vienos priežasties, kodėl Ramūno Karbauskio vadovaujama partija galėjo pasivadinti „žaliąja“.
„Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką“, – Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle teigia R. Lapinskas.
LŽP pirmininkas ne tik vardina tai, ką, jo nuomone, aplinkosaugos srityse blogai darė „valstiečiai žalieji“, tačiau viena po kitos kritikuoja ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės inicijuotas reformas, kurias, akcentuoja R. Lapinskas, naujoji valdžia turės iš esmės „pertvarkyti ir perkratyti“.
Visgi LŽP kol kas populiarumu ir didesniais pasiekimais politikoje pasigirti negali, todėl ir Vyriausybės vykdytų reformų „perkratyti“, ko gero, galimybės neturės. Tačiau dėl to partijos lyderio optimizmas nemąžta. Jo teigimu, svarbiausia politikoje neprarasti kurso, vizijos bei nepasiduoti populizmui, ieškant partiją populiaresne padaryti galinčių žvaigždžių.
Todėl, tvirtina R. Lapinskas, LŽP, nors ir sulaukusi pasiūlymų, nesijungė nė su viena partija, ignoravo ir vadinamųjų „trijų muškietininkų“ kvietimą telkti politines jėgas. R. Lapinskas neslepia, kad pastaruoju atveju sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš trijų „Laisvės ir teisingumo“ lyderių yra „abonentu“ viešojoje erdvėje vadintas buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Būtent jis daugiau nei prieš dešimtmetį figūravo korupciniuose, su „Rubiconu“ siejamuose kontekstuose.
Taip pat Eltai duotame interviu R. Lapinskas atskleidė, kodėl su LŽP į rinkimus eina ekspremjeras Algirdas Butkevičius, kokius mokesčius ir mokestinę sistemą jis matytų ateityje ir, galiausiai, ko reikėtų, kad jo vadovaujama politinė jėga prie vieno stalo susėstų su R. Karbauskiu.
Lietuvos žaliųjų partija nėra priskiriama nei prie favoričių, nei prie politinių jėgų, kurių potencialas prie balsadėžių dar nebūtų patikrintas. Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose nesurinkote nė 2 proc. Tiesa, vieną mandatą buvęs partijos pirmininkas ir narys Linas Balsys, kaip ir Seimo rinkimuose 2012 m., sugebėjo laimėti. Pone Lapinskai, ir šiuose Seimo rinkimuose vienas mandatas yra uždavinys partijai?
Po to, kai 2016 m. Linas Balsys pareiškė, kad jis toliau koncentruosis į parlamentinę veiklą ir Lietuvos žaliųjų partiją paliko pačiai vystytis, aš buvau išrinktas jos vadovu. Tuomet aš užsibrėžiau partiją pakelti į kokybiškai aukštesnį lygį. Ir skaičiai, partijai ruošiantis 2020 m. rinkimams, tai rodo. Jei 2016 m. turėjome viso labo 10 vienmandatininkų, tai šiais metais mes jų turime 56, turime praktiškai pilną sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Tai reiškia, kad partija per pastaruosius 4 metus sugebėjo pakilti į aukštesnį lygį. Tik jis kol kas dar nepastebimas viešojoje erdvėje.
Bet ar tikrai tai ir reiškia aukštesnį lygį? Jūs kalbate, kad yra ambicingesni tikslai, kad yra daugiau sustatytų vienmandatininkų… 2019 m. vykę savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimai rodo, kad nebuvo didelio proveržio. Ir viskas vyko tuomet, kai jūs vadovavote partijai.
Žiūrėkite, kai tu keliesi nuo dugno… Aš pripažįstu, kad mes esame ta partija, kuri nebuvo nei ryški, nei favoritė… Tačiau iki praėjusių savivaldos rinkimų turėjome du vietinės tarybos narius vienoje savivaldybėje – dabar turime 8 narius penkiose savivaldybėse. Taigi mes judame į priekį.
O ar šis augimas yra didelis ar mažas? Be abejo, jis nedidukas, bet mažais žingsneliais į priekį einant svarbu neprarasti kurso ir vizijos. Svarbu nepasiduoti populizmui ar ieškoti kažkokių žvaigždžių, kurios ant savo pečių galėtų nutempti partiją kažkur. Mes galime (tai daryti – ELTA), bet tai nėra tvarus sprendimas. Mes norime palengva, bet garantuotai ateiti į politiką ir čia dėstyti savo tiesas.
Jei jau kalbame apie politines žvaigždes ar bent jau žinomus asmenis. Jūs juk esate pasikvietę žinomų politinių veikėjų: ekspremjeras Algirdas Butkevičius, buvęs Seimo pirmininkas Vidas Gedvilas. Kaip įvyko sandoris su šiais žmonėmis? Sutapo vertybės ar tiesiog atitiko interesai: jie nori platformos, o jūs žinomų veidų.
Jūs esate teisus, sakydamas, kad mes turime kelis politinę patirtį turinčius asmenis savo sąrašuose. Ekspremjeras Algirdas Butkevičius nėra mūsų partijos narys. Jis tiesiog kandidatuoja mūsų sąraše Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje. Jūs pavadinote tai sandėriu, bet tai nėra sandėris. Santykis su juo yra labai paprastas. Kaip atsinaujinančios energetikos vystytojas aš Algirdą Butkevičių pažįstu pakankamai seniai. Jo požiūris tiek į atsinaujinančią energetiką, tiek į energetinį efektyvumą, tiek į mums svarbius klausimus, kaip valstybinių miškų valdymo reikalai, visada buvo mums priimtinas. Tad tikrai nebuvo sudėtinga surasti su A. Butkevičiumi sutarimą tam tikrais centriniais klausimais. Tačiau į partiją jis kol kas nestoja. Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vido Gedvilo istorija yra kitokia, jis yra mūsų partijos narys. Jo žodžiais tariant, jis ateina į politine prasme neįtakingą partiją tam, kad dalyvautų kuriant sėkmės istoriją.
Mūsų sąraše yra ir buvę ministrai Raimundas Šukys, Artūras Melianas. Taip pat seniai mums simpatizuojantis Mečys Laurinkus.
Bet kalbant apie pasikviestų asmenų potencialą… Prisiminkime konkrečiai Algirdo Butkevičiaus istoriją. 2016 m. Seimo rinkimuose buvęs premjeras tame pačiame Vilkaviškyje buvo „nokautuotas“ bušido užsiiminėjusio „valstiečio“ Smirnovo. Tad mano klausimas, ar tos politinės figūros nėra pernelyg išsikvėpusios, kad galėtų suteikti realią pažangą partijai?
Aš manau, kad šios politinės figūros, pirmiausiai, yra patyrusios. O partijai tokio patyrimo reikia. Mes esame naujų idėjų, naujo mąstymo ir naujų žinių sintezė. Tačiau natūralu, kad tam tikro požiūrio į politiką, kaip į tam tikrą techniką, taip pat reikia. Mes šiuo metu neturime nė vieno Seimo nario, kuris galėtų mums tai paaiškinti. Galų gale mums reikia Seimo nario, kuris galėtų išreikšti mūsų idėjas arba mūsų pasiūlymus.
Tęsiant jūsų partijos perspektyvų klausimą. Sutiksite, kad, jei ne koronavirusas, 2020 m. Seimo rinkimai galėjo būti kur kas dėkingesni jūsų partijai. Būtų kur kas lengviau kelti ekologines problemas, juk buvo „Grigeo“ „vamzdis“, gaisras Alytuje, galiausiai valdančioji partija susilaukdavo nuolatos kritikos dėl medžioklės, dėl miškų kirtimo politikos, dėl Aplinkos ministerijos kai kurių prerogatyvų galimo perdavimo ekonomikos ir energetikos sričių pagrindu sujungtai ministerijai. Bet atėjo koronavirusas ir net dideles struktūras turinčioms parlamentinėms opozicinėms partijoms buvo sunku atsidurti visuomenės dėmesio centre. O ką jau kalbėti apie mažąsias neparlamentines partijas.
Me galime matyti dvi puses: iš vienos pusės, jūs esate teisus – dėmesys ekologiniams klausimams šiek tiek prisilpo, bet niekas nežino, ar jis neatsigaus likusiu iki rinkimų laikotarpiu. Iš kitos pusės, koronavirusas sutrukdė visiems lygiai, išskyrus „valstiečius“, vykdyti pasiruošiamąją ir agitacinę veiklą. Ir šiuo atveju mums, kaip partijai, kuri neturi valstybės paramos, tai yra palankus momentas. Mes, kaip ir kiti, turėjome kurį laiką tylėti. Tad iniciatyva daugiau buvo atimta iš kitų. Iniciatyva, kuria mes galbūt net negalėjome pasinaudoti. Vien dėl lėšų, kokias gali išleisti socdemai, konservatoriai ar ta pati Darbo partija, kuriai ką tik teismas priėmė sprendimą grąžinti milžinišką sumą pinigų, neturėjimo.
Jau spėjo ir išmokėti.
Ir nepaisant to, kad ši partija, mano supratimu, yra visiškai korumpuota. Aš tokių dalykų nesuprantu.
Tai, kad virusas turėjo įtakos partijų strategijoms, puikiai rodo mažųjų partijų ir antisisteminių jėgų vienijimasis prieš rinkimus. Dalis partijų jungiasi, liberalų vėliavą iškėlė save „trimis muškietininkais“ vadinantys politikai. Kaip suprantu ir jus ponas Žemaitaitis kvietė apgalvoti galimybę jungtis. Tačiau jūs nesutikote.
Jūs ne visai teisingai keliate klausimą: „trys muškietininkai“ ir ne tik jie – aš pavardžių nenoriu vardinti – daug kas norėjo prisijungti prie mūsų partijos. Labai aiškios, su aiškia ideologija, su puikia reputacija, su aiškiomis sistemingomis idėjomis ir panašiai. Klausimas yra kitas – tai mums jungimasis su partijomis ar veikėjais, kurie yra įtariami tam tikrose bylose, yra nepriimtinas, jų požiūris į svarbius dalykus, kaip ES ateitis, žmogaus teisės… Ką mes veiktume susijungę. Todėl ir neįvyko jungimasis.
Jei jau kalbame apie reputaciją, galbūt įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš tų „trijų muškietininkų“ yra vienas iš pagrindinių veikėjų senoje istorijoje, kuomet jūs buvote „Icor“ akcininkas, o šis dar vadinosi „Rubicon“. Tuo metu ponas Zuokas turėjo ne „vieno iš trijų muškietininkų“, bet „abonento“ pravardę. Visa tai figūravo priimant sprendimą?
Atsakymas būtų toks – tai vienas iš epizodų ar vienas iš momentų, kuriais buvo grindžiami mūsų sprendimai. Natūralu, kad kažkas turėjo kažkokių ryšių, kuriems šiandien aš nepritariu. Todėl nėra prasmės apie tai kalbėti.
O visa ši istorija jums, kaip į aktyvesnę politiką ateinančiam, vis dar yra primenama. Kiek ji svarbi? Nors jūs ir nebuvote pagrindinis šios istorijos veikėjas, aš kalbu apie „Rubicon“ ir laikotarpį, kuomet vyko bylinėjimasis teismuose.
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūs teisingai pasakėte. Aš buvau tas, kuris teismuose nesibylinėjo, neužsiiminėjau šia veikla ir man asmeniškai pretenzijų nebuvo reiškiama. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš 2008 m. pradėjau trauktis iš „Rubicon“ valdybų ir iš šios kompanijos išėjau galutinai. Tai čia ir būtų atsakymas.
Esate verslininkas, kodėl pasukote į politiką? Investuojate į atsinaujančią energetiką, o politikoje ypač turtingi verslininkai atsiduria po padidinamuoju stiklu: žiūrima, ar nėra painiojami viešieji ir privatūs interesai. O energetikos klausimai, kaip rodo istorija, tam yra labai imlūs.
Žiūrėkite, aš manau, kad politika neturėtų bijoti verslo. Apskritai politikai nereikia nieko bijoti. Vienas iš sudedamųjų gyvenimo dalių yra verslas. Tiesiog politikai neturi imti kyšių, o verslas neturi siūlyti kyšių ir reikalauti sau išskirtinių sąlygų. Jei pašaliname šią dedamąją – viskas atsistoja į savo vietas. O tai, kad aš vysčiau ir vystau atsinaujinančią energetiką, – aš manau, kad tai yra puiku, nes tai yra ateities energetika.Mano supratimu, šis verslas ne tik yra puikus, bet ir tarnauja valstybei visomis prasmėmis.
Sutiksite su tuo, kad LVŽS su R. Karbauskiu priešakyje monopolizavo žaliųjų vardą Lietuvoje?
Lietuvoje mes turime 2 socialdemokratų partijas, mes turime 4 liberalias pažiūras reiškiančias partijas. Lygiai taip pat atsitiko ir su „žaliaisiais“. Tik man nežinoma, su kokia politine jėga, su kokia partija susijungė „valstiečiai“, kad jie pasivadino „valstiečių ir žaliųjų sąjunga“. Nes žodis „sąjunga“ suponuoja, kad tai turėjo būti susijungimas. Deja, tokio fakto niekas nežino. Tai tas pavadinimo pakeitimas, matyt, 2016 m. rinkimuose jiems labai padėjo. Bet ar padės ir 2020 m. rinkimuose – ruduo parodys.
O kaip vertinate šios valdančiosios ir įtakingiausios partijos vykdytą žaliąjį kursą ir žaliąją tapatybę?
Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką. Šioje vietoje mes, kaip žaliųjų partija, esame labai griežti. Mes manome, kad nepasisekė nei valstybinių miškų valdymo, nei aplinkosaugos reforma.
Cirkai, kuriuos išdarinėjo vienas po to kitas aplinkos ministras, tarkime su tų pačių lankų įteisinimu… Aš nežinau, kas užsimanė tokius dalykus daryti…
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Arba tai, kaip buvo valdoma situacija su nelaimėmis, pradedant trūkusiu kanalizacijos vamzdžiu Vilniuje, po to padangų gaisru Alytuje arba situacija su „Grigeo“ „vamzdžiu“… Visa tai vienareikšmiškai rodo, kad per tuos 4 metus gamtai nepadaryta nieko gero, o atvirkščiai – padaryta labai daug blogo.
Tą patį rodo ir Aplinkos ministerijos brėžiamos kreivės, kuriose mes matome, kad CO2 išmetimai, visų pirma, transporto ir žemės ūkio srityje, ir toliau didėja. Kitaip tariant, nesiimama jokių priemonių.
Iš kitos pusės, mes žinome, kad šiuo metu Klimato kaitos fonde yra nepanaudota 190 mln. eurų: nei renovacijai, nei transporto žalinimui, nei žemės ūkio žalinimui. Visos istorijos su trąšų nekontrole per pastaruosius 4 metus… Apie tai, kiek kur berti ir kas tai kontroliuoja, Lietuvoje apskritai nekalbama. Visa tai ir parodo, kokia tai politika. Tai yra ne žalia, tai ruda politika.
Pone Lapinskai, jei kalbėtume apie visuomenę ir jos prioritetus balsuojant, tai tokie dalykai, kaip aplinkosauga, gyvūnų teisės, žalioji politika, yra aktualūs tuomet, kada galvos nesuka piniginės klausimai. Ar jūs manote, kad Lietuvoje jau yra kritinė rinkėjų grupė, galinti ne tik galvoti, bet ir balsuoti už politikus, kalbančius ne apie vaikams ir senjorams skirtus pinigus, bet apie nykstančius tetervinus, globalinį atšilimą ir ekosistemą. Juk neseniai buvo paskelbta statistika, kurioje akivaizdu – skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra aukštas, žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena 217 tūkst. gyventojų.
Visų pirma, aš noriu pasakyti, kad mes nesame vieno klausimo partija, mes turime pažiūras apie visas sritis, ir mūsų programa tai demonstruos. Iš kitos pusės, aš su jumis visiškai sutinku, kad yra labai sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, kaip klimato kaitos mažinimas, gamtos apsauga ir panašiai, kai tau trūksta pinigų susimokėti už butą ar komunalines paslaugas. Todėl LŽP, visų pirma, ir sako, kad mes siūlysime, pritarsime ir dalyvausime procesuose, kuriais bus keliama minimali mėnesinė alga: mūsų tikslas – kad iki 2030 m. Lietuva turėtų pasiekti ES vidurkius minimalaus atlyginimo ir pensijų atžvilgiu. Mūsų partijos uždavinys – pasirūpinti silpnesniąja visuomenės dalimi…
Apie ką jūs kalbate? Perskirstysite mokesčius?
Mes kalbėsime ir apie mokesčių perskirstymą, nors šiandien, aš manau, Lietuvoje pinigų pakanka. Tiesiog reikia nustoti juos švaistyti. Mes, visų pirma, kalbėtume apie tai, kad valstybinė investicijų programa turėtų būti įgyvendinama visai kitaip: ne per 150 punktų, kurie tęsiasi metai iš metų ir lėšos iššvaistomos, nepasiekiant jokių rezultatų, o susikoncentruoti ties konkrečiomis sritimis ir per metus kitus pasiekti konkrečius rezultatus.
Antras dalykas, yra šešėlio mažinimas. Matyt, visgi yra problema, kad šiandieninėje politikoje ir valstybės valdyme yra mažai žmonių iš verslo. Dabar tiesiog nėra matoma, kaip smėlis valstybei byra tarp pirštų. Kitaip tariant, kaip mokesčiai praeina pro šalį. O trečias dalykas – aš manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje visas pasaulis eis tuo keliu, bet ir mes žadinsime tą procesą, kad darbo mokesčiai bus mažinami, o ekologiniai mokesčiai ir taršos mokesčiai bus didinami. Aš manau, kad tai yra didžioji žalioji mokesčių revoliucija. Bet aš nesakau, kad ji turi vykti masiškai ir nedelsiant. Tai yra ilgalaikis procesas. Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūsų partijos programoje rašoma, cituoju: „LŽP ilgalaikis tikslas yra reformuoti dabartinę mokestinę sistemą pagal ekologinius kriterijus. Jei konkrečiau, kaip tai galėtų atrodyti praktiškai?
Mes pasisakome už taršos mokesčio, arba CO2, įvedimą – tokį, koks yra daugelyje pasaulio valstybių, kuris padeda kovoti su iškastiniu kuru, jo vartojimu pramonėje, transporte, energetikoje ir visur kitur. Ir galiausiai pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tačiau kartu valstybė turi neprarasti konkurencingumo, todėl turi būti mažinami su darbu susiję mokesčiai, tuomet valstybė ir jos verslas turės palankias sąlygas daryti struktūrines reformas.
Jau buvo vienas bandymas įvesti mokestį teršiantiems automobiliams. Tačiau, matyt, atsigręžus į gyventojų pinigines, mokestis virto automobilių registracijos mokesčiu. Jei jūs būtumėte galėjęs realizuoti šį sprendimą, kaip būtų atrodęs šis mokestis.
Dabartinis mokestis yra visiškai neteisingas, jis nekelia kovos su tarša tikslų. Tai yra eilinis valstybės pasipinigavimas ir dar neaišku, kur tie pinigai nukeliaus. Mano supratimu, 1 ar 2 centai litre kuro, kurie galėtų būti paskirti kaip anglies mokestis, būtų žymiai geresnė auklėjamoji priemonė. Tada kiekvienas, prieš važiuodamas, tikrai pagalvotų, ar verta kelis šimtus kilometrų važiuoti tam, kad išgertum kavos. Mokesčiai nėra tik iždo papildymas, tai ir auklėjimo funkciją atlikti galintis dalykas. Nelogiška apmokestinti automobilį – kad ir pakankamai taršų – kelių šimtų eurų mokesčiu. Juk jis gali nuvažiuoti per metus kelis tūkstančius kilometrų, tuo metu kai kurių seimūnų „kadilakai eskaladai“ gali lakstyti pirmyn atgal rydami po 20 litrų šimtui kilometrų.
Daug diskusijų kėlė tai, ką ir kaip Vyriausybė darė koronaviruso krizės metu: išmokų sistema ir pan. Jūsų nuomone, Vyriausybės padaryti sprendimai buvo būtini ir neišvengiami ar visgi prisijungtumėte prie tų, kurie teigia, kad tai buvo tiesiog priešrinkiminis išlaidavimas.
Taip… Tai yra visiškas išlaidavimas iš skolintų pinigų, kuris, neaišku, kokią turi prasmę. Remti reikėjo tuos, kurie iš tikrųjų nukentėjo. Mes matėme, kaip iš lėto vyko parama verslui, daugelis programų net iki šiol nėra normaliai įsibėgėjusios. Pasižiūrėjus į „Invegos“ lenteles ir dabar matosi, kad toli gražu iki tikrojo įsibėgėjimo. Iš kitos pusės, mes matome, kad buvo dalinami pinigai rinkėjams. Aš džiaugiuosi už tuos žmones, kurie gavo po 100 ar 200 eurų, tačiau valstybės požiūriu tai jokios struktūrinės permainos ar kažko gero neatnešė.
O ką jūs būtumėte siūlę?
Pasiūlymai būtų susiję su maksimaliai sparčiu reagavimu į verslo problemas – tam, kad būtų išlaikytos darbo vietos, kad nedidėtų struktūrinis ilgalaikis nedarbas. Mes matome, kad šie skaičiai dabar Lietuvoje yra labai prasti, mes struktūrinių bedarbių turime 2,5 karto daugiau nei kitose valstybėse. Tad ši vieta kelia daug įtarimų. O tai, kad parėmėme žmones sunkią minutę, tai galima padaryti, bet galima padaryti ir žymiai prasmingiau.
Dabartiniai valdantieji užsibrėžė įgyvendinti 6 reformas. Struktūrinių reformų taikinyje atsidūrė švietimas, sveikata, mokesčiai, pensijos, inovacijos, šešėlinė ekonomika. Kaip, jūsų nuomone, jiems sekėsi?
Manau, kad miškų ir aplinkosaugos srityje yra patirtas visiškas fiasko. Sukiršinta visuomenė, suterštas miškininkų vardas. Niekur tai nenuvedė. Kalbant apie sveikatos apsaugą – mes matome, kad per pandemiją sveikatos sistema totaliai sužlugo, kai žmonės negalėjo gauti elementarių paslaugų. Puse lūpų kai kas net šneka apie kelis kartus išaugusį mirtingumą ne nuo koronaviruso, o nuo kitų ligų. Aš manau, kad į šiuos klausimus turės būti kada nors atsakyta. Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Švietimo pertvarkos srityje mes matome nepatenkintus mokytojus ir jokio kokybinio šuolio nei jų rengime, nei jų motyvacijoje neatsirado. Koronavirusas dar labiau sustiprino įtampas šioje srityje, kai kuriose mokyklose procesas vyko puikiai, bet kai kur jis visiškai nevyko, ir mes turėjome kamšyti skyles, tarp jų greituoju būdu pirkdami 30 ar 40 tūkstančių kompiuterių vaikams. Duomenų apsaugos srityje paskutinis skandalas su užlietais e. sveikatos duomenimis parodė, kad ši Vyriausybė nepasiruošusi ir nemoka valdyti ekstremalių situacijų ir kad pas juos nėra jokio strateginio mąstymo. Perkratymas ir pertvarkymas visų šių sričių yra pirmas darbas, kurį turėtų daryti nauja Vyriausybė.
O kokie prioritetai užsienio politikoje? Jūsų nuomone, yra strateginių ar taktinių spragų, kurias reikėtų peržiūrėti Lietuvos užsienio politikoje? LŽP programoje rašoma, kad: „Lietuvos užsienio politikos tikslams pasiekti reikia reformuoti jos vykdymą taip, kad ji efektyviai tarnautų šalies ir jos piliečių interesams“. Iš to galima suprasti, kad dabar neatitinka?
Ar tarnauja mums tai, kad nesugebame sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybos? Faktas, kad netarnauja. Ši suvaldyto sprogimo technologija yra netinkama, nepaisant, kur ji stovėtų, ar Lietuvoje, ar Baltarusijoje. Man yra absoliučiai žinoma, kad Europos Sąjungos institucijose Astravo klausimas nėra prioritetų sąraše. Jis yra paraštėse ir niekas juo nesirūpina ir nemano, kad tą reikia daryti. Tai reiškia, kad mūsų užsienio politika nesugebėjo iškelti šio klausimo europiniu lygmeniu. Į tokį lygį, kad įgytume sąjungininkų. Tuo metu Baltarusija stoja į Pasaulio prekybos organizaciją, ir tai yra puikus momentas, kada Europos Komisija gali suformuluoti papildomus reikalavimus Baltarusijai – tarp jų ir dėl Astravo. Kodėl mūsų diplomatija tuo nepasirūpino, aš nežinau.
O šiaip kalbant apie LŽP užsienio politiką – tai mes esame moderni, provakarietiška partija, kuri rūpinasi gerais santykiais su kaimynais abipusio bendradarbiavimo pagrindu.
Žaliosios partijos Europoje tradiciškai yra progresyvios žmogaus teisių ir laisvių klausimais. Kokia jūsų partijos pozicija: moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu ar tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis, kaip ir heteroseksualios poros, ar marihuanos vartojimas turi būti legalizuotas?
Pradėsiu nuo antrosios pusės: bet kuri priklausomybė yra blogai. Todėl ir priklausomybė nuo marihuanos, ypač jaunų žmonių, yra labai blogai. Bet kuris gydytojas pasakytų, kad tai daro žalingą poveikį sveikatai, mažėja susikaupimas, motyvacija.
Bet ar turi tai būti kriminalizuotas augalas?
Be abejo, kad ne. Kriminalinės bausmės už suktinės turėjimą turi būti panaikintos, nes tai, kas yra dabar padaryta, yra visiškas nonsensas. Iš kitos pusės, narkotikų pardavėjai, tarpininkai, žmonės, kurie plėtoja juodąjį verslą, – tai su jais turi būti kovojama, tarp jų ir baudžiamosiomis priorėmis. Kalbant apie vienalytes (santuokas – ELTA), mes juos labai gerbiame ir pasisakome už teises. Bet Lietuvoje yra viena problema – tai konstitucinė problema. Vadinti tų pačių asmenų partnerystę šeima šiandien negalima iš teisinės pusės. Lietuvos Konstitucija numato šeimą kaip skirtingų lyčių asmenų sąjungą.
Bet jums tai būtų problema?
Man asmeniškai ir mūsų partijai tai nėra problema. Aš manau, kad šių žmonių visos teisės turi būti lygiai taip pat gerbiamos, kaip ir kitų piliečių. Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O dėl abortų – tai kiekvienas žmogus yra pats sau šeimininkas, ir moteris turi turėti teisę pati nuspręsti savo ateitį ir sveikatos klausimus. Valstybės per didelis kišimasis į asmenų gyvenimą, ar tai būtų susiję su abortais, ar su vienos lyties tarpusavio bendravimo klausimu, yra nepriimtinas. Valstybė į lovą pas žmogų turėtų nelįsti.
Valstiečiai su Gediminu Kirkilu priešakyje šią parlamento kadenciją kėsinosi keisti rinkimų taisykles – žeminti kartelę… Iš to nieko neišėjo įsikišus prezidentui. Tačiau tarsi sutarta, kad dėl rinkimų sistemos pertvarkos, galbūt net radikalios, turės nuspręsti naujasis Seimas. Jums, kaip mažosios partijos pirmininkui, tai aktualus klausimas? Pritartumėte nuleisti kartelę, ar turite kitokių pageidavimų rinkimų sistemos atžvilgiu?
Per didelis kartelės sumažinimas, pavyzdžiui, nuo 5 iki 3 proc., lemtų labai didelę Seimo fragmentaciją, ir mes turėtume dar daugiau chaoso ir mažiau susitarimo. Nesu tikras, kad mes turėtume turėti 3 ar 2 procentų barjerą. Gal kažkiek pamažintas jis ir galėtų būti, pavyzdžiui, iki 4 proc. Tačiau yra kitas kampas šioje diskusijoje. Žmonės galbūt norėtų Seime matyti daugiau asmenybių, tada iškyla dabartinės rinkimų sistemos klausimas. Čia dalis kandidatų renkama vienmandatėse apygardose, ir tai yra asmenybių kova, o kita dalis – tiesiog pagal sąrašus ir, deja, kaip rodo praktika, tai sudaro galimybes kai kuriems asmenims būti nenutrūkstamai Seime. Manau, kad tai nėra labai gerai, nes motyvacija po kokios antros kadencijos yra prarandama, ypač jei esi nevienmandatininkas. Aš manau, kad čia būtų galima svarstyti apie Seimo narių kadencijų ribojimą. Nieko blogo čia nematau.
Jei visgi gautumėte mandatą ir reikėtų rinktis: eiti į mišrią Seimo narių grupę, ar jungtis prie valdančiosios koalicijos. Yra tokių politinių jėgų, dėl kurių sakytumėte, kad liekate mišrioje grupėje.
Tai klausimas su daug nežinomųjų. Prie tam tikrų sąlygų galimas bendradarbiavimas. Net ir tarp LŽP ir „valstiečių“ partijos. Tik prie tam tikrų aplinkybių, jei tai netrukdys aplinkosauginei veiklai.
Tad neatmestumėte galimybės dirbti su „valstiečiais“?
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tie dalykai yra įmanomi, aš pats 2016 m. prieš rinkimų ciklą dalyvavau derybose su R. Karbauskiu, ir viskas yra įmanoma, tačiau visada turi būti aiškumas. Politikoje pats blogiausias dalykas, kai yra neaišku, kas kam atstovauja, kokios yra vertybės, kokie yra tikslai.
Bet jūs manote, kad „rudąja“ paties pavadinta partija gali po rinkimų staiga transformuotis ir tapti „žalia“?
Jeigu atsisako ligšiolinės aplinkosauginės politikos ir leidžia plėtoti (žaliąją politiką – ELTA) tiems, kurie iš tikrųjų moka ir gali, – tai kodėl ne.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Per pirmuosius du šių metų ketvirčius nustatyta 70 neteisėtų miško kirtimo atvejų, kai buvo iškirsta 870 kubinių metrų medienos, – tai 14 atvejų mažiau negu pernai per tą patį laikotarpį, pranešė Aplinkos ministerija.
Pasak ministerijos, daugiau kaip pusė šių atvejų (44) fiksuoti valstybiniuose miškuose. Jų metu iškirsta 541 kubinis metras medienos – 99 kubiniais metrais daugiau negu per tokį pat laikotarpį 2019 metais. Privačiuose miškuose nustatyti 26 neteisėti miško kirtimo atvejai, kai iškirsta 329 kubiniai metrai medienos – 120 kubinių metrų mažiau nei per praėjusių metų antrąjį ketvirtį.
Per abu ketvirčius neteisėtais kirtimais valstybiniuose ir privačiuose miškuose padaryta 140,7 tūkst. eurų žalos aplinkai, 5,2 tūkst. eurų žalos – miško valdytojų turtui.
Valstybiniuose miškuose nustatyta 17 pagamintos miško produkcijos grobimo atvejų, kai buvo pagrobta 198 kubiniai metrai medienos (per 2019 metų tą patį laikotarpį nustatyti 9 atvejai, kai pagrobta 29 kubiniai metrai medienos).
Už neteisėtus miško kirtimus ir kitus Miškų įstatymo pažeidimus administracine tvarka nubausti 178 asmenys. Jiems skirta 9,3 tūkst. eurų baudų.
Reidas. VMU nuotr.
Net 8 keturračių ir motociklų vairuotojai buvo nubausti per bendrą Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkų, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Aplinkos apsaugos departamento darbuotojų reidą, kuriame penktadienį dalyvavo 18, o šeštadienį – 20 ekipažų.
Beveik visi pažeidėjai vairavo keturračius neturėdami tam teisės ar transporto priemonės dokumentų, vienas motociklo vairuotojas buvo nepilnametis. Bauda vieno keturračio vairuotojui bus paskirta ir už miško paklotės niokojimą.
Reidas, kaip praneša Valstybinė miškų urėdija, dvi dienas vyko Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės, Šalčininkų, Dubravos, Trakų ir Kretingos regioninių padalinių teritorijose, kur dažniausiai galingais keturračiais ar krosiniais motociklais vairuotojai niokoja valstybinius ir privačius miškus.
„Pasivažinėjimas keturračiais kasmet tampa populiaresnis ir pastebime, kad vis daugiau keturračiais važinėjančių vairuotojų nesirenka važiuoti keliais, o atvirkščiai – niokoja miško paklotę važiuodami tiesiai per miškus, draustinių šlaitus ar net pažintinius takus, ne kartą miškininkai rado ratais išdraskytus neseniai pasodintus medelius. Labiausiai miškų paklotė suniokojama, kai važinėjamasi po lietaus, esant šlapiai žemei – tuomet paliekamos ypač gilios provėžos. Keturračiai motociklai. VMU nuotr.
Prasidėjus keturračių sezonui pradedame stebėti miškus, miškininkai stato miškuose ženklus, draudžiančius važiuoti keturračiais, tačiau šis bendras miškininkų, pareigūnų ir aplinkosaugininkų reidas – kol kas didžiausia prevencinė priemonė prieš keturračių motociklų vairuotojų vykdomus Kelių eismo taisyklių ir aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus. Ateityje tokių reidų surengsime dar ne vieną“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Nors reido metu buvo nustatyti 8 pažeidėjai, didžioji dalis keturračių vairuotojų turėjo tvarkingus transporto priemonių dokumentus ir teises juos vairuoti.
“Negalime pro pirštus žiūrėti į gamtos niokojimą, atvirkščiai – visi kartu turime ją tausoti. Šie pažeidėjai ir toliau bus mūsų akiratyje, aktyviai bendradarbiausime su socialiniais partneriais”, – sako policijos generalinis komisaras Renatas Požėla.
Pasak V. Kaubrės, miškininkai tikisi, kad keturračių vairuotojų sąmoningumas ir atsakomybė už aplinką, kurioje jie važinėja – didėja, nes kasmet įrengiama vis daugiau trasų, skirtų važinėtis keturračių ir motociklo sporto entuziastams, todėl, galėdami rinktis legalias trasas, nevažinės bekele po miškus, darydami žalą gamtai.
Reido metu. VMU nuotr.
„Reidas vyko daugelyje Lietuvos vietų, tarp jų – ir Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje, Griovių valstybiniame geomorfologiniame draustinyje. Dirbdami pamatėme, kad žmonės, neleistinose vietose važinėdami keturračiais, kelia grėsmę gražiausiems gamtos kampeliams. Nors yra draudžiama važinėti kraštovaizdžio draustiniuose, pažintiniais takais, prie piliakalnių, kitose saugomose teritorijose, kai kurie keturračių vairuotojai į tai nekreipia dėmesio. Tarkim, važiuojant kalnu, slenka kalno šlaitas ir padaroma žala kultūriniam sluoksniui, kuris šlaituose slepiasi labai negiliai. Be to, suardžius velėną formuojasi erozijos židiniai ir kyla grėsmė nuslinkti šlaitams“, – VMU pranešime cituojama Aplinkos apsaugos departamento direktorė Olga Vėbrienė.
Važiavimo keturračiais taisykles reglamentuoja Kelių eismo taisyklės – keturračiais galima važiuoti tais pačiais keliais kaip ir kitoms motorinėms transporto priemonėms. Tai reiškia – draudžiama važinėti bekele ir natūralia miško paklote, pabrėžia VMU.
Fondą įsteigė Remigijus Lapinskas. Organizatorių nuotr.
Sostinėje atidarytas Nacionalinis neliečiamojo miško paramos fondas, kuris rūpinsis šalies miškų išsaugojimu ir gausinimu. Fondą įsteigė Remigijus Lapinskas, o iniciatyvos ambasadoriais tapo Jurgis Didžiulis, Marius Čepulis bei Selemonas Paltanavičius.
Fondo atidarymo renginyje paskelbta ir apie pirmąją auką. Verslininkė Tamara Mizarienė jau skyrė jai priklausantį žemės sklypą, kuriame už fondo surinktas lėšas jau šį pavasarį bus sodinami pirmieji sodinukai.
„Matydamas vis intensyvesnius klimato šiltėjimo požymius bei prastą miškų valdymo politiką Lietuvoje, nusprendžiau imtis iniciatyvos ir įkurti paramos fondą, kurio tikslas būtų didinti šalies miškingumą, kuriant natūraliai besivystantį mišką, kuris nebus kertamas ar kitaip naudojamas komerciniais tikslais. Fondo veiklos skaidrumą užtikrins strateginio valdymo taryba, kurią suformuosime iš steigėjų, patarėjų bei ambasadorių“, – teigia fondo steigėjas, verslininkas bei politikas R. Lapinskas. Selemonas Paltanavičius. Organizatorių nuotr.
Jo teigimu, fondo veiklos apims tiek visuomenei atviras miško sodinimo iniciatyvas, tiek ir aplinkosauginę, pažintinę bei šviečiamąją veiklą, jaunimo gamtamokslinį ugdymą. Siekiant užtikrinti kuo platesnį veiklos mastą ir kuriamą naudą šalies miškams, bus organizuojamos pinigų aukojimo akcijos televizijoje, viešuose renginiuose, trumpaisiais numeriais, internetinėse platformose ir kitomis priemonėmis. Visos fondo surinktos lėšos bus skiriamos miško sodinimui, ugdymui ir priežiūrai, miško veisimui tinkamos žemės įsigijimui, žemės su brandžiu mišku įsigijimui ir su miškų apsauga susijusiai švietimo veiklai.
„Suprantu augantį visuomenės nepasitenkinimą dėl padidintos valstybinių miškų kirtimų normos, vyraujančio plynų kirtimų būdo saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose bei neatsakingo miesto želdynų tvarkymo, todėl kviečiu visus norinčius prisidėti prie fondo veiklos. Mano ambicija – įtraukti kuo daugiau miškui neabejingų žmonių, socialiai atsakingų verslo įmonių ir šioje srityje veikiančių aktyvių nevyriausybinių organizacijų. Drauge telkti finansinę paramą ir ją investuoti į Lietuvos miškų apsaugą bei plėtrą“, – kalbėjo R. Lapinskas.
Jurgis Didžiulis. Organizatorių nuotr.
Nors šiuo metu jis yra vienintelis fondo steigėjas, tokiais tapti kviečia ir kitus. Anot idėjos autoriaus, bus siekiama paskatinti kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą miškų saugojimo iniciatyvose, todėl fondo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose jau numatyta, kad jo dalininkais galės tapti ir kiti asmenys.
Pasak atlikėjo, dainų ir muzikos autoriaus, prodiuserio, visuomenės veikėjo J. Didžiulio, miškai yra lietuvių tapatybės dalis ir jei atsakingoms institucijoms nepavyksta jų apsaugoti, patys piliečiai turi parodyti pavyzdį ir priminti, kaip reikėtų elgtis su tokiais svarbiais dalykais kaip miškai.
Jau seniai tokio fondo poreikį įžvelgė ir jo ambasadoriumi tapęs gamtos fotografas Marius Čepulis. Jis pažymėjo, kad šiuo metu nėra garantijų, jog pasikeitus politiniams vėjams ar prisidengiant įstatymų spragomis, nebus kertami miškai net ir saugomose teritorijose. Tad reikia pasinaudoti galimybe bent daliai miškų užtikrinti gyvavimą. Jam antrino ir žinomas gamtininkas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius. Jis išreiškė susirūpinimą dėl kertamų miškų ir ragino prie fondo veiklos prisijungti visus, kam rūpi gamta.
Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Po nevyriausybininkų pareikštų įtarimų, kad Punios šile galimai vykdomi medžių kirtimai, Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio vadovas Tomas Barkauskas sako, kad jokie kirtimai Punios šile nevyksta.
„Valstybinių miškų urėdija laikosi Aplinkos ministerijos nurodymų, todėl tenka apgailestauti, kad visuomenė tokiais pareiškimais yra klaidinama. Šiais metais Punios šile jokie kirtimai nebuvo vykdomi“, – Eltai sakė T. Barkauskas.
Jo teigimu, vykdant Valstybinės miškų tarnybos nurodymą, praėjusiais metais Punios šile buvo pašalinti tik žievėgraužio pažeisti medžiai siekiant sustabdyti jo plitimą.
„Laiku nesustabdžius žievėgraužio plitimo ir nesiimant jokių priemonių, jis gali pažeisti dar didesnius medynų plotus“, – teigė jis.
„Taip, pat, pagal VMT rekomendacijas, siekiant pagerinti Punios šilo medyno atkūrimo sąlygas, buvo nukirsta keliasdešimt medžių. Surinkti medžių kankorėžiai, iš kurių bus ruošiamos sėklos genetiniam medyno išsaugojimui ir atsargoms Augalų genobanke papildyti. Kadangi pats tokio amžiaus medynas savaime atsikurti nebegali, tai yra būdas išsaugoti genetinį Punios šilo medyno palikimą“, – pridūrė T. Barkauskas.
ELTA primena, kad nevyriausybininkai kreipėsi į aukščiausius šalies politikus prašydami išsiaiškinti kirtimų Punios šile aplinkybes. Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Užfiksuota medžiaga liudija apie neseniai iškirstas sveikas pušis. Galimai tai prieštarauja kirtimų stabdymo pavedimui, kurį aplinkos ministras pasirašė reaguodamas į prezidento raginimus užtikrinti adekvačią apsaugą Punios šile. Kol vyksta Aplinkos ministerijos organizuoti procesai, reali Punios šilo apsauga yra vilkinama, medžiai kertami”, – pranešime sako Baltijos aplinkos forumo direktorius Žygimantas Morkvėnas.
„Mūsų turimose nuotraukose matosi rietuvė sveikų 80-100 metų amžiaus pušų. Jų žievėgraužiai tipografai nepuola, todėl šie kirtimai negali būti siejami su sanitarine apsauga. Tai – ne gamtos išteklius lentoms pjauti, bet valstybės saugomo gamtos paveldo dalis”, – tikina jis.
„Baltijos aplinkos forumas“ tikina kreipęsis į aukščiausius šalies politikus prašydamas išsiaiškinti šių kirtimų aplinkybes ir informaciją pateikti visuomenei.
Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.
Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.
Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.
Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.
Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.
Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.
Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
Lietuvoje priskaičiuojama beveik 250 tūkst. miško savininkų, o vidutinė miško ūkio valda siekia vos 3,4 ha, rodo Valstybinės miškų tarnybos statistika.
Tiesa, didesnius nei 500 hektarų miško sklypus valdo 58 fiziniai ir juridiniai asmenys.
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Patys stambiausi miško savininkai Lietuvoje yra sukaupę jau tūkstančius hektarų miško. Portalas DELFI ir žurnalas „Reitingai“ pirmą kartą Lietuvoje atskleidžia, kas mūsų šalyje valdo didžiausius miško plotus. Jų prašymu „Registrų centras“ pirmą kartą pateikė daugiausiai miško sklypų valdančių įmonių Lietuvoje 30-tuką. Sąraše išvardyta atskirų įmonių valdomi plotai, tačiau stambiausi miškų valdytojai gali turėti po kelias miškus valdančias įmones.
Didžiausius miško plotus valdo IKEA („IRI Investments Lietuva“) – 27 tūkst. ha. Vienas pirmųjų IKEA koncerno valdomos įmonės „IRI Investments Lietuva“ pirkinių buvo apie 6 tūkst. ha paketas, įsigytas iš švedų kapitalo turto valdymo įmonės „GreenGold“, už kurį, kaip skelbė žiniasklaida, IKEA galėjo sumokėti apie 20 mln. eurų. Prioritetą IKEA teikia didelėms valdoms, tad nemažai jau sukauptų miško sklypų pirko iš didžiųjų žaidėjų Lietuvos rinkoje.
Be to, „IRI Investments Lietuva“ brangiai superka visus miškus – tiek brandžius, tiek kirtavietes. Dėl to, ekspertų vertinimu, IKEA valdomo miškų portfelio vertė yra mažesnė negu antroje vietoje esančios „Dasos Capital“ (buvusios „Euroforest“ įmonių grupės).
Antroje vietoje – „Dasos Capital“ – 14,6 tūkst. ha. 2018 metais Suomijos konsorciumas „Dasos Capital“ įsigijo švedų kapitalo „Euroforest“ miškų valdas Lietuvoje. „Euroforest“ įmonių grupė per tris savo antrines įmones („Euroforest 2“, „Euroforest 3“ ir „Realforest 1“) Lietuvoje sukaupusi beveik 15 tūkst. ha miškų. Dar prieš porą metų „Euroforest“ buvo rinkos lyderė.
Tiesa, „Euroforest“ pirko geresnės kokybės miškus negu IKEA, todėl jos portfelio vertė gerokai lenkia IKEA valdomų miškų vertę. Visų trijų įmonių finansinių ataskaitų duomenys rodo, kad „Euroforest“ bendrovių įsigyto miško vertė siekia per 22 mln. eurų.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečioje sąrašo vietoje – „Dzūkijos miškas“ kartu su akcininkais – 10 tūkst. ha. Šiuo metu įmonės „Dzūkijos miškas“ akcininkai turėtų būti didžiausi miško savininkai tarp lietuvių. Šią įmonę valdo Romualdas Lavrenovas kartu su tėvu Sergejumi Lavrenovu ir verslo partneriu Andriumi Bajorūnu. Didžioji dalis miško yra Dzūkijos regione.
Ketvirtoje – Gintautas Zinkevičius – apie 7-7,5 tūkst. ha. Dar prieš kelerius metus verslininkas G. Zinkevičius buvo vadintas 43-iuoju Lietuvos urėdu. Miškininkystės srityje dirbantys verslininkai pasakojo, kad kaip fizinis asmuo, taip pat per savo įmones „Timbex“ ir „Baltforos miškai“ bei per šeimos narius G. Zinkevičius buvo sukaupęs apie 12-15 tūkst. ha miško ir neabejotinai buvo didžiausias miškų savininkas tarp lietuvių verslininkų.
Pastaraisiais metais G. Zinkevičiui priklausančios miško valdos susitraukė – kaip paaiškino rinkos dalyviai, dalį sklypų G. Zinkevičius pardavė IKEA valdomai įmonei, kai esą prireikė papildomų lėšų viešbučio „Pacai“ statyboms.
2018 metų pavasarį istoriniuose rekonstruotuose Pacų rūmuose Vilniuje verslininkas atidarė prabangų penkių žvaigždučių viešbutį.
Penktoje sąrašo vietoje – „Dzūkijos mediena“ kartu su akcininkais – 7 tūkst. ha. Lietuviško kapitalo įmonei „Dzūkijos mediena“ 2019 metų pradžioje priklausė 5,8 tūkst. ha miško žemės. Finansinėse įmonės ataskaitose nurodoma, kad žemės vertė siekia 5,5 mln. eurų. „Dzūkijos mediena“ akcininkai – Marius Valukynas ir Evaldas Domarkas. Iki šiol per metus „Dzūkijos mediena“ nusipirkdavo apie 600–700 hektarus miško.
Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeštoje vietoje – „Forestus“ kartu su akcininkais – per 6 tūkst. ha. „Registrų centro“ duomenimis, lietuviško kapitalo įmonė „Forestus“ yra sukaupusi 1049,8 ha Lietuvos miškų. Žurnalo „Reitingai“ duomenimis, dar tūkstančius hektarų miško asmeniškai įsigijęs įmonės vadovas ir vienas iš akcininkų Marius Šabūnas. Rinkos dalyvių žiniomis, „Forestus“ akcininkai yra supirkę apie 6 tūkst. ha miškų.
Septinta vieta tenka „GreenGold“ – 5,5 tūkst. ha. „Registrų centro“ duomenimis, įmonės „GreenGold Timberlands 1“ ir „GreenGold Timberlands 2“ Lietuvoje sukaupusios 5,5 tūkst. ha miško. Šios įmonės priklauso Švedijos privataus kapitalo fondui „GreenGold“, kuris specializuojasi investavimo į miškus ir jų priežiūros srityse. Lietuvoje šiam fondui atstovauja įmonė „GreenGold Management“.
Aštunta vieta – „INVL Baltijos miškų fondas I“ – 4 tūkst. ha. „Registrų centro“ duomenimis, 2019 metų pradžioje UAB „INVL miškai“ valdė apie 1,6 tūkst. ha miško sklypų. Ši įmonė priklauso vienai didžiausių investicijų valdymo įmonių Baltijos šalyse „Invalda INVL“. „Invalda INVL“ valdomo miškų portfelio vertė 2019 metų pradžioje siekė 8,6 mln. eurų. Numatyta, kad fondo valdomo turto dydis gali pasiekti iki 50 mln. eurų.
Devintą vietą užima „Skogssällskapet“ – 2,8 tūkst. ha. Švedijos kapitalo bendrovė „Skogssallskapet“ yra viena stambiausių privačių miško žemės valdytojų Baltijos šalyse. Įmonė ne tik teikia miškų priežiūros, medienos ruošos ir pardavimo paslaugas privačių miškų savininkams, bet ir pati superka mišką. Lietuvoje švedų bendrovei „Skogssallskapet“ priklauso kelios miškininkystės įmonės. Didžiausia iš jų – „Santakos miškas“, valdo 1674 ha miškų. Šios įmonės valdomo ilgalaikio turto, į kurį patenka ir žemė, vertė – 4,3 mln. eurų.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paskutinę vietą dešimtuke užima „Danamiškas“ – 2,57 tūkst. ha. Danijos įmonei „Randan A/S“ priklausanti bendrovė „Danamiškas“ yra dar vienas stambus miško savininkas Lietuvoje.
„Registrų centro“ duomenimis, įmonei priklauso 2570 ha miškų Lietuvoje. Bendrovės ilgalaikio turto, į kurį patenka ir žemė, vertė 2018 metais siekė 10 mln. eurų. Per metus turto vertė smarkiai paaugo, nes 2017 metais ilgalaikis turtas buvo įvertintas 3,8 mln. eurų. „Randan A/S“ akcininkas yra trečioji pagal dydį Danijos draudimo bendrovė „LB Forsikring“, kuri per antrines įmones taip pat valdo miškus Latvijoje bei Estijoje, rašo portalas DELFI.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas antradienio neeilinės sesijos posėdyje planuoja svarstyti Prezidento Gitano Nausėdos vetuotas Miškų įstatymo pataisas, ribojančias asmenų galimybę įsigyti miškų ūkio paskirties žemės.
Seimas liepos pabaigoje priėmė įstatymo pataisas, nustatančias, kad asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti tiek miškų ūkio paskirties žemės, kad bendras jiems priklausančių miškų ūkio paskirties žemės sklypų plotas nebūtų didesnis nei 1500 hektarų.
Šalies vadovo teigimu, toks teisinis reguliavimas pažeidžia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus.
„Jau dabar aišku, kad Miškų įstatymo pataisas lengvai apeis nesąžiningi veikėjai, pavyzdžiui, per apsimestinius sandorius ar nuosavybės padalijimą atskiriems subjektams. Tokiu būdu stabdomas sektoriaus skaidrinimas ir užkertamas kelias sąžiningai konkurencijai“, – Prezidentūros pranešime buvo cituojamas G. Nausėda.
Kaip teigiama pranešime, nustatant teisinius apribojimus, turi būti laikomasi protingumo reikalavimo bei proporcingumo principo.
Šalies vadovas pabrėžia, kad naujos redakcijos Miškų įstatymas neužtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvės. Fiziniai ar juridiniai asmenys, įsigiję daugiau nei 1500 ha miškų ūkio paskirties žemės iki įsigaliojant įstatymo pataisoms, turėtų konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, kurie šios ribos viršyti nebegalėtų.
„Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Miškų įstatymo pataisos nepraėjo antikorupcinio vertinimo filtro – Specialiųjų tyrimų tarnyba įstatymo nuostatas įvertino kaip rizikingas“, – teigia Prezidentūra.
ELTA primena, kad politikai susirūpinimą reiškia dėl užsienio investuotojų plečiamų miško valdų Lietuvoje.
Miško teikiami džiaugsmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pernai lapkritį pranešta, kad Švedijos baldų gamybos kompanijos „Ikea“ miškų valdos Lietuvoje per metus išaugo 25 proc., iki 20 tūkst. ha, nuo 15 tūkst. ha metų pradžioje, rašė „Verslo žinios“.
Tai reiškia, kad „Ikea“ tapo didžiausia privačių miškų valdytoja Lietuvoje, aplenkusi „Euroforest“, 2018 m. pradžioje valdžiusią 15 tūkst. ha miško.
Seime, didžiam Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno pasitenkinimui, priimtos pataisos Mėgėjiškos žūklės įstatyme. Reikalas, atrodo, brendo seniai. Prieš baigiant kadenciją Seimui būtina priimti itin svarbių įstatymų – Medžioklės ir Mėgėjiškos žūklės – pataisas. Ir ten, ir ten peštynių į valias. Kur gi ne, čia gi pelningi klodai. Ir jei medžioklės reikalai kiek aiškesni (bent su ežerų privatizavimu nesusiję), gi žvejybos – gana tamsoki.
J.Šimėnas nebuvo pastebėtas kaip aistringas žvejys. Bet į įstatymo pataisas pažvelgė rimtai, valstybiškai – su sveiku protu kovojo net ketverius metus. Paprastutis lengvas kerštas už Miškų įstatymo pataisas – jų atmetimą Seime. Bandant skubos tvarka „prastumti“ ežerų pakrančių žemės paskirties keitimą, teisę skaldyti ir parceliuoti sklypus, pagaliau bandyti teisiškai apibrėžti, kas gi yra „sodyba“. Visos pastangos „išsaugoti“ gamtą tada, deja, šovė atgal bumerangu.
Seime – įsimintina diena. Aplinkos apsaugos komitetas vėl sės prie gana ankšto stalo ir svarstys, svarstys, svarstys. Nuo tų svarstymų seniai skauda skrandį. Bet tikrai gerai, kad jie yra.
Kiekviename posėdyje sąmokslo teorijos šalininkai išsiskleidžia, kaip didžiausia pasaulio gėlė raflezija, ir bet kokia kaina bando prastumti tegu ir nedidelius, bet privačių miškų savininkams naudingus trupinėlius. Kaip visada, nepailstantis Komiteto pirmininkas J.Šimėnas rankų nenuleidžia.
Net teigdamas, kad jokių pataisų (antigamtosauginių) pats daugiau neteiks, staiga aptinka pats save kabinete prie stalo, tiesiog užversto bendrapartiečių skundais ir siūlymais. Ir ne tik jų. Tai kaip gi nereaguoti, jei “paprastų” žmonių gynėja D.Kuodytė kreipiasi vėl ir vėl? Ir ta pati politikė šūkauja, kad gana mitinguoti, laikas dirbti? Ar tai jums nieko neprimena?
Gražią pergalę iškovojo, nebijau sakyti, visa Jungtinė Karalystė. Pagal lietuviškąjį biudžeto skylių kamšymo scenarijų be pensijų ir bibliotekų turėjo būti „paaukoti“ ir miškai.
Išparceliavimui pritarusi koservatorių ir liberalų (visai kaip pas mus) vyriausybė patyrė žiaurų fiasko. Ketino surinkti per 250 milijonų svarų – milijardą litų. Bet brandi, įtakinga šalis susivienijo ir garsiai pasakė „ne“. 84 proc. britų šiandien švenčia pelnytą pergalę. Tiek jų nesutinka su valstybinių miškų privatizavimu. Iš kur tokia vienybė, iš kur toks susiklausymas?
