„Gamtosaugai“ padės žvejai


Print

Seime, didžiam Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno pasitenkinimui, priimtos pataisos Mėgėjiškos žūklės įstatyme. Reikalas, atrodo, brendo seniai. Prieš baigiant kadenciją Seimui būtina priimti itin svarbių įstatymų  – Medžioklės ir Mėgėjiškos žūklės – pataisas. Ir ten, ir ten peštynių į valias. Kur gi ne, čia gi pelningi klodai. Ir jei medžioklės reikalai kiek aiškesni (bent su ežerų privatizavimu nesusiję), gi žvejybos – gana tamsoki.

J.Šimėnas nebuvo pastebėtas kaip aistringas žvejys. Bet į įstatymo pataisas pažvelgė rimtai, valstybiškai – su sveiku protu kovojo net ketverius metus. Paprastutis lengvas kerštas už Miškų įstatymo pataisas – jų atmetimą Seime.  Bandant skubos tvarka „prastumti“ ežerų pakrančių žemės paskirties keitimą, teisę skaldyti ir parceliuoti sklypus, pagaliau bandyti teisiškai apibrėžti, kas gi yra „sodyba“. Visos pastangos „išsaugoti“ gamtą tada, deja, šovė atgal bumerangu.

Ir visuomenei nepatiko, ir prakeikti gamtosaugininkai vis po kojomis painiojasi. Ir net A.Valinskas (asmeniškai liudiju) nebeišlaikė ir kaltino J.Šimėną Seimo plenariniame posėdyje. Vis tie patys ežerai, kad jie kur prasmegtų. Na ir upės. Kaip uždrausti tautai prie jų prieiti? Ir šit mėgėjiška žūklė siūlo tam retą galimybę. Nuomojamų ežerų plotas drastiškai mažinamas, ir privatininkai galės drausti žmonėms prieiti prie Lietuvos ežerų, didesnių nei 200 ha. Matote, kūdros lieka. Ten ir karosų retsykiais būna. Tad nėra ko čia skųstis, buduliai. O savo „iškylas“ į gamtą galima ir daugiabučio balkone rengti. Pagal Jurgį ir kepurė.

Nežiūrint aibės abejotinų sprendimų, nežiūrint giliai kontraversiškų „techninių klaidų“ įstatymų projektuose, nežiūrint gana griežtos Seimo pirmininkės I.Degutienės nuomonės bei visai griežtos Prezidentės D.Grybauskaitės nuomonės šio veikėjo atžvilgiu, J.Šimėnas klesti. Ir jau yra jaukiai įsikūręs sekančių Seimo rinkimų konservatorių vienmandatiniame lizdelyje savo tėvonijoje. A.Stancikienė – ne, nelabai ji paranki, skandalistė. Bet gamtai tikrai nemažai gero padariusi per šią kadenciją. Šimėną palaiko turtingieji. Jis jiems tinka, kaip niekas kitas. Štai Lietuvos privačių miškų asociacijos pirmininkas A.Gaižutis ir asociacijos aktyvistai ant traukinio bėgių gulasi, kad „aplinkosaugininkui“ būtų gera. Tokių daug, oi daug.

Simptomatiška, kad visi gamtos priešai nuoširdžiai palaiko J.Šimėną. Po tokios J.Šimėno elgsenos visiems viskas turi būti aišku – kur tvora, o kur baslys. Ogi ne. Pasaulinė praktika čia įrodo visišką Lietuvos unikalumą. Kai praktiškai visose šalyse už gamtosaugą atsakingi asmenys būna gamtos prichvatizatorių priešai, pas mus atvirkščiai. Gamtosaugininkai, garsūs mokslininkai ir menininkai turi vieningai skelbti nepasitikėjimą vos ne pagrindiniam šalies „gamtosaugininkui“ už jo antigamtosauginę veiklą. Valdančiųjų reakcija – minimali. Lengvas pabarimas.

Pataisos skelbia, kad kaimo močiutė su meškerėle nebegalės nueiti ir nemokamai pažuvauti prie nuomoto privačiam subjektui ežero. Negalės to padaryti ir paauglys. Leiskime, pastarasis ant dviračio užsilipęs galės numinti iki toliau esančio vandens telkinio, per stebuklą neišnuomoto (žuvies nėra, ar vietovė nevaizdinga). Bet dėl močiutės ar dieduko abejoju. Su mūsų transporto sistema provincijoje toli tikrai nenuvažiuos, sveikata nerizikuodami. Bet ką čia aš apie palenktus pensininkus ar snarglėtus paauglius, kam jie gali rūpėti mūsų teisinėje valstybėje.

Toliau – daugiau. Štai kokie fokusai „prastumti“ naujose „pataisose“. Rašo “Vilniaus diena”.

„J.Šimėnas žvejų klubus paliko prie suskilusios geldos“. Kurgi ne. Daug dirbantys, saugantys upes nuo brakonierių, gausiai jas įžuvinantys žvejų klubai grubiausiai išvaryti. Kad atlaisvintų vietą kitiems, naudingesniems ir turtingesniems. Nesu toks stiprus detektyvinio žanro specas, kad staigiai numatyčiau, kas būtent čia krausis milijonus. Bet kad krausis – tai tikrai. O argumentai prieš  – nuliniai, niekiniai.

Seime priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos vieniems atvėrė galimybes okupuoti vis mažesnių ežerų pakrantes, o kitus paliko prie suskilusios geldos. Į tokią padėtį pateko ir krūvas pinigų upės priežiūrai išleidęs sostinės meškeriotojų klubas “Merkys“.

Iki šiol mėgėjų žūklės klubai, kiti panašaus pobūdžio susivienijimai turėjo teisę gauti leidimą naudoti žvejybos plotus upėse. Pavieniai žvejai, norėdami gauti žvejybos leidimą, turėdavo kreiptis į vieną ar kitą plotą prižiūrintį klubą ar kitokį susivienijimą ir iš jų nusipirkti vienkartinį leidimą.

Atrodo, klubų likimas yra išspręstas – jiems teks palikti upes. Lygiai toks pat likimas laukia ir vis dar tose upėse gyvenančių vertingų žuvų. Bent jau taip įsitikinęs klubo „Merkys“ vadovas Vladimiras Adelšinas. Apie 80 kilometrų Merkio upės ruožą prižiūrėjęs klubas šiandien yra priverstas palikti savo žūklės plotus.”

Kiek bendravau su specialistais, visi kaip vienas teigiamai vertina klubų veiklą. Tik ne Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas. Specialistai, beje – kaip dabar jau, deja, tapo įprasta – savo nuomonę išsakė su griežta “incognito” sąlyga.

“Vieną „suvalstybinimą“ Merkys jau buvo patyręs 2004 m. Tuomet keičiantis mėgėjų žūklės įstatymams iš to paties „Merkio“ klubo nutraukus nuomos sutartį upė buvo grąžinta valstybei.

„Per kelerius metus visas įdirbis buvo sugriautas. Pakalbėkite su žvejais, jie jums paliudys, kad tada ir žvejoti upėje nebuvo ko. Mums vėl pradėjus rūpintis šiuo ruožu viskas atsigavo. Ir dabar vėl valstybė pasiima. Bet mes rankų nenuleisime ir tikrai kovosime“, – patikino V.Adelšinas.”

Na ar neaidi čia švelni gaidelė, kad gražių upių pakrantės ne ką blogesnės, kaip ežerų? Kam čia reikalingi kažkokie žvejai, kurie dar kokius pažeidimus pamatys ir šiaip ramybės išrinktiesiems neduos?

“Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimų projektą pakeitęs ir įstatymo pakeitimus rėmęs Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas kalbėdamas apie savo bemaž ketverius metus puoselėtą projektą minusų nelinkęs pastebėti. Politikas neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau pavyko uždrausti upės, kaip žvejybos ploto, naudojimą.

“Aplinkos ministerija tikino, kad iki šiol buvusi sistema yra naudinga žuvininkystei. Mes kėlėme tą klausimą ir pagaliau pavyko pasiekti pergalę“, – tikino J.Šimėnas.

Politikas neslėpė ir to, kad ši įstatymo pataisa atims galimybę naudotis Merkio upe to paties pavadinimo klubui. Dėl to J.Šimėnas nematė nieko bloga ir tikino, kad dalis klubo darytų gerų darbų buvo niekam nereikalingi.

Merkys toje vietoje yra draustinis, o draustiniai yra sukurti tam, kad ten viskas vystytųsi natūraliai. O jeigu jau kalbame apie natūralumą, aišku, apie jokį dirbtinį įžuvinimą nė kalbos negali būti. Mačiau aš tuos jų popierius, kad jie įžuvindavo upę, bet to daryti nereikia“, – tikino J.Šimėnas.”

Tik pažvelkite į šį pamokslą. Visada piestu stojęs už “darnią plėtrą” (skaityk – gamtos siaubimą),  Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas staiga įsirašė į konservatyvių gamtos gynėjų gretas. Upė, kuri yra draustinyje, įžuvinama negali būti. Viskas turi būti “natūraliai”. Kaip ir tos dygstančios  vilos upių pakrantėse su tvoromis gausėja, aišku, “natūraliai”. Na ir kaip puikiai čia dera to paties J.Šimėno teiginys, kad upėje esanti žuvis negali niekam priklausyti, nes ji gali bet kur nuplaukti. Visai ne taip, kaip ežere…

“Upėse žuvys plaukioja, ir jeigu tu išsinuomoji ruožą, žuvis jame nebūtinai visuomet bus. Ji gali paimti ir išplaukti. Be to, dėl klubų veiklos buvo ir skundų, ir brakonierių. Dabar visi tapo lygūs“, – miglotai aiškino J.Šimėnas”.

„Ežerai bus mažiau tikrinami, tad pajėgos galės būti nukreiptos į upių priežiūrą. Bus koncentruojamasi į brakonierių gaudymą žuvims neršiant, o vasarą juk ir taip tų lašišų nepagausi upėje – jų nėra“, – tikino pašnekovas.

„Vilniaus diena“ Seimo Aplinkos komiteto pirmininkui primena, kad dėl Kauno hidroelektrinės užtvankos lašišos Merkio upės apskritai nepasiekia”.

O Merkio-Ūlos baseinas Dzūkijoje – idealiausios vietos lašišų nerštui. Kas gi būtų su tais žuvų likučiais, jei būtų pavykę Seime prastumti “techninę klaidą” dėl užtvankų, kurią neva padarė paprasta ir ištikima darbuotoja. Jei akyla akis nebūtų pastebėjusi, visas gražiausias Lietuvos upes būtų galima tvenkti. O paskui semti dosnias ES lėšas už “atsinaujinančią energiją”. Toje situacijoje žuvis buvo aiškiai antraplanė. Bet sąmokslo teorijai nepavykus, ir žuvis (ar pakrantės) jau šio to vertos. Geriau mažiau, negu nieko.

Na ir kaip čia pamiršti J.Šimėno numylėtus ežerus. Jie čia, jie vietoje, jie tikrai nepamiršti. Reikia sėbrams ir rėmėjams ežerų – duokime, kol dar nepasikeitė Seimo sudėtis. Skubos tvarka.

“Naujasis įstatymas, kartu su upių nuomos draudimu, atriša rankas privačių teritorijų, kurios ribojasi su ežerų pakrantėmis, savininkams. Naujojoje įstatymo redakcijoje kaip ir ligi šiol numatyta išduoti leidimus naudoti ežerus kaip žvejybos plotus. Skirtumas tik tai, kad dabar žvejybos reikmėms bus galima naudoti dar mažesnius nei iki šiol ežerus – vos 200 ha ploto.

Lietuvoje neretai pasitaiko atvejų, kai žemės savininkas, gavęs iš valstybės leidimą naudoti ežerą kaip žūklės plotą, juo remiasi neleisdamas kitų žmonių prie ežero pakrantės. Tad priėmus šią pataisą kyla grėsmė, kad eiliniai gyventojai ir toliau negalės naudotis ežerų pakrantėmis”

To tik ir reikia J.Šimėnui ir gausingai Ko. Pergalė, kaip sakė jis. Tad bandykime viltis, kad ši pergalės šventė netruks labai ilgai, ir kad šalies vadovė į šią legitymią hipokritiką teisėkūros atžvilgiu atsakys deramai. Korupcija, ponai. Riebi ir plaukuota.

Nuotraukoje: komentaro autorius gamtininkas Algirdas Knystautas.

2012.06.15


Prisijunkite prie diskusijos