Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Skandalingiausias praeitos savaitės nutikimas, tas nešvankus įvykis, kad Nacionalinės Kultūros ir meno premijos laureatė aktorė Viktorija Kuodytė nebuvo įleista į premijų įteikimo ceremoniją Prezidentūroje, mane dar kartą (dabar – pagal nesmagių asociacijų dėsnį) privertė prisiminti Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo ir mirties istoriją, jo nušalininimo aplinkybes.

V.Kuodytė ne savo noru gali būti prilyginta jaunamartei, kuri neturėjo kvietimo į savo pačios vestuves, be to, jaunikiui nepateikė tapatybę įrodančių dokumentų, kad ji ir yra jaunamartė, be kurios pati šventė tampa neįmanoma.  

Kaip žinome, garsi teatro ir kino aktorė greitai paliko Prezidentūros rūmus, nematydama reikalo veržtis pro išstatytas užtvaras, galynėtis su biurokratijos bukumu ir pažų lengvabūdišku užmaršumu. Tačiau – kokiu rakursu ši tragikomiška istorija gali vėl prikelti atmintį apie daug liūdnesnius įvykius, siejamus su G. Beresnevičiaus vardu ir jo dramatišku likimu. 

Jeigu kažkas iš tokio gretinimo padarys išvadą, kad reikia tik džiaugtis, jog šįkart viskas baigėsi laimingai, vis gi V.Kuodytė įsižeidusių ceremonimeistrų nebuvo pargabenta atgalios į rūmus policijos mašinos bagažinėje, nesiginčysiu, tačiau atkreipiu dėmesį – aš jums taip tiesmukiškai šito nepasakiau, jūs gi patys apie tai pagalvojote, vedami prie apibendrinimų liūdnos asociacijos keliais ir klystkeliais.

Metai kiti prieš tragišką žūtį G. Beresnevičius, pagautas atvirumo dvasios, šių eilučių autoriui yra prasitaręs, kad jis norėtų (tikriausiai buvo sakoma švelnesne forma – būtų nieko prieš) kada nors, anksčiau ar vėliau, už savo švietėjišką veiklą etnologijos srityje, senosios lietuvių kultūros mokslinius tyrinėjimus, taip pat ir mitologijos studijas būti  nominuotas gauti Jono Basanavičiaus nacionalinės premijos laureato vardą.

Gintaras Beresnevičius

Labai gerai prisimenu tuos išsprūdusius iš lūpų pasaulinio garso mokslininkui žodžius dar ir dėlto, kad man toks Gintaro paatviravimas suskambėjo disonansu, žinant bičiulio alergiją oficiozui apskritai ir abejingumą visokiems valdžios paskatinimams. Nesuprantu dar vieno, pašaliečiams, be visa ko kito, sunkiai paaiškinamo dalyko – kodėl tada vis dėlto nepasinaudojau labai parankia proga draugiškai pašiepti bičiulio, kai tokia tarpusavio nepikto pasišaipymo atmosfera mūsų bendravime buvo nesvetimas dalykas? Gal tuomet pajutau didesnę, pranokstančią mano valią ir įpročius rimtį, įpareigojančią susiturėti? (Po Gintaro tragiškos žūties stengiuosi, kiek įmanoma, nebedėvėti ciniko kaukės, pradėjęs suprasti, kad viskas gali pasikeisti taip neįtikėtinai staigiai, kad tu ir vėl liksi nesuspėjęs pasakyti sutaupytų per ilgą laiką gerų žodžių tikrai geriems, iškiliems žmonėms.)

Kaip galima būtų pabandyti spėti, G.Beresnevičiui  tautos patriarcho vardu pavadinta premija atrodė doru įvertinimu dėl paties J.Basanavičiaus asmenybės legendos ir minėtosios premijos tiksliai artikuliuoto paskirties nusakymo, žadant šią iškilią premiją skirti tautos idėjos gyvybingumą palaikančios dirvos purenimo darbuose plušantiems žmonėms.

Kaip skelbiama Jono Basanavičiaus premijos apraše, šios premijos paskirtis yra įvertinti pavienių asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu. J. Basanavičiaus premiją, Kultūros ministro teikimu, pritariant Kultūros ir meno  tarybai, skiria LR vyriausybė. Premija yra skiriama kasmet nuo 1992 metų.

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

GinkDie, nenoriu sumenkinti šios premijos gausaus būrio nominantų, t. y. žmonių, daug nuveikusių lietuvių etninės kultūros puoselėjimo labui, tačiau dėl pilnesnio vaizdo bus pravartu pastebėti, kad J.Basanavičiaus premijos prestižas išaugtų keleriopai, jeigu tarp nominantų kada nors būtų įrašyta taip pat ir G.Beresnevičiaus pavardė.

Kodėl delsiama, kai atrodytų net pati mirtis paskubino įvykius? Ar G.Beresnevičiaus gyvenimo istorija turi baigtis atžyma „žuvo policijos bagažinėje“, ar galbūt labiau tautiečius guodžiančia nuoroda – „po mirtie buvo nominuotas J.Basanavičiaus premijai gauti“.

G.Beresnevičiaus žmonės tikrai nepamiršo, dažnai jis yra cituojamas, prisimenamas, šalia J.Basanavičiaus premijos laureato Norberto Vėliaus išlieka kelrode žvaigžde senosios lietuvių religijos tyrinėjimuose (tik pirmasis pagal kalibrą gali prilygti antrajam, kita vertus, G.Beresnevičius net labiau už savo mokytoją pravėrė duris tarptautiniam lietuvių mitologijos tyrinėjimų įvertimui).

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

O gal  G.Beresniavičiaus veikla yra tokia daugialypė, asmenybė – netriviali, kad jis kelia instinktyvų nepasitikėjimą valdžios institucijose, ypač Kultūros ministerijoje, sutūpusiems žmogeliukams? Kad ir kaip ten būtų, siūlau nepamiršti, kad G.Beresnevičius buvo ne kažkoks neformalas, šiandien patogus cituoti nonkonformistiniuose kontekstuose, o pasaulinio garso mokslininkas, rašytojas, redaktorius, nepaprastai studentų mėgstamas dėstytojas.

Laikas būtų atsikratyti ir tos klišės, kad neva G.Beresnevičius buvo bohemos liūtas ar nepavargstantis salonų lankytojas. Greičiau tiesa yra tai, kad G.Beresnevičius vis dėlto buvo labai vienišas žmogus, ne kartą bandęs peržengti savo vienatvės barjerus ir kompleksus. Nesugebėję tinkamai įvertinti savo iškilių tautiečių, mes patys tampame vienatvės aukomis.

2020.02.17; 16:00

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Trečiadienį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiama ypatinga šventė – Prezidentas Gitanas Nausėda įteiks Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją.
 
2019 metų premija skiriama mitologei ir tautosakininkei, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyriausiajai mokslo darbuotojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei Nijolei Laurinkienei. Premija jai paskirta už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą.
 
N. Laurinkienė yra paskelbusi per 130 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio mokslo leidiniuose, ji yra keturių svarbių ir esmingas lietuvių mitologijos temas atskleidžiančių knygų autorė. 1990 m. publikuota jos knyga „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, 1996 m. – monografija „Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose“, 2013 m. – monografija „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, 2019 m. – monografija „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“. N. Laurinkienė yra parengusi ,,Lietuvių liaudies dainyno“ X tomą, penkis tęstinio leidinio „Tautosakos darbai“ tomus. Netrukus prestižinėje Suomijos mokslų akademijos knygų serijoje „Folklore Fellows Communications“ (,,Folkloro bičiulių žinios“) pasirodys atnaujinta ir papildyta N. Laurinkienės monografija apie Perkūną anglų kalba.
 
Nacionalinė J. Basanavičiaus premija – mitologei ir tautosakininkei dr. Nijolei Laurinkienei. Jovitos Ambrazaitytės nuotr.

N. Laurinkienės kandidatūrą teikusio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rekomendacijoje pažymima, kad jos straipsniuose ir monografijose atidžiu tyrėjos žvilgsniu nagrinėjami iki tol mažai tirti svarbieji baltų mitiniai vaizdiniai. Visi jos per daugelį metų paskelbti tyrimai drauge atskleidžia sisteminį baltų mitologijos pjūvį, apimdami visą mus supantį pasaulį: nuo dangaus skliauto šviesulių iki žemės ir deivės Žemynos. N. Laurinkienės moksliniai darbai pasižymi naudojamų šaltinių gausa, sisteminga jų analize. Mitinių įvaizdžių prasmė, kilmė aiškinama plačiame – indoeuropiečių ir kitų tautų – kultūros kontekste. Ji žvelgia į lietuvių religiją ir mitologiją kaip į didžiulę sistemą, kuri atkuriama remiantis rašytiniais šaltiniais, žodine tradicija, kalba, archeologija ir kitais tradicinės kultūros faktais. Taip N. Laurinkienė sėkmingai tęsia lietuvių mitologijos tyrimų mokyklos tradicijas.
 
Kultūros ministerijos iniciatyva Jono Basanavičiaus valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais, 2017-aisiais ji įgijo nacionalinės premijos statusą. Pagal premijos nuostatus ji išmokama ne vėliau kaip vasario 16 dieną, premijos dydis – 800 bazinių socialinių išmokų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:15

Portalas Slaptai.lt daug rašo Sovietų Sąjungos slaptųjų tarnybų tema.

Šiame straipsnyje – pasakojimas, kaip KGB siautėjo Lietuvoje, sovietmečiu persekiodama profesorių Norbertą Vėlių.

Norbertas Vėlius buvo baltų mitologijos žinovas, puoselėtojas, populiarintojas, vienas žymiausių etnografijos rinkėjų, Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkas.

Šis Vytauto Visoscko pasakojimas – iš atsiminimų knygos “NORBERTAS VĖLIUS”.

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: KGB planavo nužudyti prof. Norbertą Vėlių…“

Tuomet, kai liaudiškame kalendoriuje atverčiame balandžio 23-os dienos lapelį, senojo baltų tikėjimo tęsėjai  – romuviai ruošiasi paskutinį balandžio savaitgalį iškilmingomis šventinėmis apeigomis pasitikti savo Naujuosiu metus – Jorę.

Balandžio 27-28 dienomis, jau 17-tą kartą, tradicinės baltų kultūros puoselėtojai ketina susirinkti Molėtų rajone šalia Astronomijos observatorijos įrengtoje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje švęsti Pirmosios pavasario žalumos šventės – Jorės.

Lietuvos Romuva ir Molėtų krašto muziejus Jorės šventę kartu rengia nuo 1996-tųjų metų, kuomet vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje esančioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla. Į šventę gali atvykti visi norintys pasisemti galių iš atbundančios augalijos, sprogstančių pumpurų, skaisčiau sušvitusios Saulės ir nuo žiemos pašalo atkuntančios žemės.

Continue reading „Senojo baltų tikėjimo tęsėjai kviečia semtis galių iš Jorės“

genzzz

Vokiečių filosofas Ernstas Kasirieris, tyrinėdamas mitų prigimtį, teigia, esą kuo žemesneje civilizacijos pakopoje stovi žmogus, tuo primityvesni jo mitai. Filosofą domino mitų apraiška politikoje.

Pasak jo, be mitų negali egzistuoti totalitarinė visuomenė. Mitų poreikis ypač juntamas kritinėje situacijoje. Su jais žmogus sieja  savo viltis ir aiškina nesėkmes. E.Kasirierio nuomone, atitinkami mitai ypač plėtojami autoritarinėse visuomenėse. Ten pretendentai į tos visuomenės lyderius skatina apie juos kurti mitus. Dėl to fašistinių ir bolševikinių sistemų egzistencija paremta senais ir naujais mitais. Jų vadai apgaubiami dieviškumo aureolėmis.

Continue reading „Mitai šiuolaikinėje politikoje“