Mitai šiuolaikinėje politikoje


Print

Vokiečių filosofas Ernstas Kasirieris, tyrinėdamas mitų prigimtį, teigia, esą kuo žemesneje civilizacijos pakopoje stovi žmogus, tuo primityvesni jo mitai. Filosofą domino mitų apraiška politikoje.

Pasak jo, be mitų negali egzistuoti totalitarinė visuomenė. Mitų poreikis ypač juntamas kritinėje situacijoje. Su jais žmogus sieja  savo viltis ir aiškina nesėkmes. E.Kasirierio nuomone, atitinkami mitai ypač plėtojami autoritarinėse visuomenėse. Ten pretendentai į tos visuomenės lyderius skatina apie juos kurti mitus. Dėl to fašistinių ir bolševikinių sistemų egzistencija paremta senais ir naujais mitais. Jų vadai apgaubiami dieviškumo aureolėmis.

Atrodytų, mes esame tokioje civilizacijos stadijoje, kai mitų era – praeityje. Deja, analizuodami mūsų politinį gyvenimą, pastebėsime, kad, kai nepajėgiame racionaliai suvokti įvykių raidos, mėginame iracionaliais metodais paaiškinti esamybę. Su šia problema žmonija susiduria nuolat. Ji neišbluko mūsuose, nes dar nesusiformavo pilietinė visuomenė. Kai žmogus nepasitiki savo jėgomis, jis mistikoje ieško atramos, kuria naujus mitus. Tiki jais. Šis tikėjimas ne kartą brangiai kainavo. 

Pirmaisiais okupacijos metais Lietuvos žmonės tikėjo, kad mums išsivaduoti padės amerikiečiai, nors kiekvienam, blaiviai mąstančiam, turėjo būti aišku, kad to neįvyks. Paprasčiausiai šiuolaikinės demokratinės šalies vadovybė negalinti pasukti savo kariuomenės prieš ką tik buvusi sąjungininką, kuriuo buvo įtikėję kariai. Šis mitas kerojo ilgus metus. Jo paakintas nė vienas jaunuolis išėjo partizanauti.

Kaip mitai veikia politiką šių dienų Lietuvos gyvenimą, galiu spręsti iš asmeninių pastebėjimų. Čia įžvelgčiau du lygius: 1) masių mitų imlumas ir 2) pretendentų į lyderius. Egzaltuotoms masėms reikalingi atitinkami lyderiai, gebantieji pasinaudoti masių mistiniu tikėjimu.

Mitologizuojamos asmenybės, įvykiai: vienos heroizuojamos, kitos demonizuojamos.  Lietuviams kartais prireikia savo Heraklio. Jo nesurandant, ieškoma atitikmens. Abejočiau, kad tas ar kitas mokslines išvadas apie mitų skverbimąsi į politinį visuomenės gyvenimą galima daryti iš kitokių šaltinių negu stebėjimų. Stebėjau demonstracijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir kažkiek Rusijoje. Šiuo požiūriu Lietuva labiau panaši į Rusiją negu į savo kaimynus. Tiesa, mūsuose įvyko kai kurių pozityvių pokyčių.

Sąjūdžio mitinguose ir pirmaisiais nepriklausomybės metais šūkaliota „Ačiū!“, įvardijant konkretų asmenį, kam „Ačiū!“, suteikiant tam asmeniui mistinių galių. Taip. Tikėta. Minia prieš vienus keliaklupsčiavo, kitiems siuntė prakeiksmus, tikėdami, kad jie yra blogio šaltinis. Visuomenė skaldėsi. Čia vėl matome principinį vyksmo skirtumą Lietuvoje nuo Estijos ar Latvijos.

Nei latviai, nei estai savo mitinguose nedėkojo kuriam nors vienam iš savo lyderių. Mes šaukėme „Lietuva“, jie – „Latvija“, „Estija“.  Šiuo požiūriu mūsų elgesys buvo adekvatus. Dalyvaudamas tuose mitinguose jaučiau, kad skanduojantys žmonės savo valstybes suvokė kaip duotybes, vardan kurių reikia, jeigu reiks, ir aukotis.

Iki nepriklausomybės paskelbimo trijose mūsų valstybėse mitinguotojų dvasia ne labai skyrėsi. Tada ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje prieš nepriklausomybininkus siuto „interferonininkai“, kuriems nepriklausomybė buvo iš principo nepriimtina, tačiau ten tokios iracionalios, egzaltuotos publikos, kaip mūsų  žurnalistų pramintos „megztosios bėrėtės,“ nebuvo. Jų nuotaikos buvo sunkiai prognozuojamos. Jos neduodavo praėjimo ilgamečiams politiniams kaliniams Liudui Dambrauskui, Vytautui Skuodžiui, vienam iš Sąjūdžio lyderių Arvydui Juozaičiui. Kodėl? Sveiku protu nepaaiškinsi. Nieko panašaus nebūta nei Latvijoje, nei Estijoje. Ten aiškesnė takoskyra.

Mūsuose niekas, be kelių jų numylėtinių, negalėjo žinoti, ką tos „megztosios barėtės“ užpuls, tačiau ir požiūris į numylėtinius nebuvo pastovus. Užpultajam neaiškindavo už ką, neleisdavo pasiaiškinti, šaukiant: “Nenorim girdėti“… Nuo jų labiausiai kentėjo neseniai pripažinti Sąjūdžio lyderiai, neaišku, kokiais motyvais jie tapdavo blogio etalonais, nors kitą dieną sutikdavo tą patį asmenį lygtai nieko ir nebuvo atsitikę, pagarbiai atsiliepdavo. Šis reiškinys vertas rimtų tiek psichologų, tiek istorikų  tyrimų.

Rusijoje buvo įprasta garsiai dėkoti carui, nešti jo portretus. Mat, tikėta, kad nuo jo geros valios priklauso žmonių gerovė. Vėliau su tokia pat aistra garbintas Stalinas. Anksčiau Lietuvoje panašių tradicijų, berods, nebuvo. Neteko girdėti, kad  Tarpukario Lietuvoje mitinguose kas šauktų „Ačiū Smetonai“.

Mitų apie valdančiuosius kūrimo tradicija, manyčiau, mums persidavė iš Rusijos, kur ir šiandien mitinguose išgirsi šaukiant „Putin!“ ar kitą  pavardę, nešamus ant pagalių pamatysi jų portretus. Nieko panašaus nebūta ir Abiejų tautų Respublikoje (tada tik per atlaidus ir kitokias šventes nešioti šventųjų paveikslai). Garbinimo mitinguose Lietuvos vadovų tradicija  jau nyksta. Tačiau stabmeldystė išlieka. Surandam naujus garbinimo objektus: vieni garbina, kiti  keikia Europos Sąjungą.

Senojoje lietuvių mitologijoje būta aitvarų, kurie savo numylėtiniams nešdavo turtą. Kai kas ir dabar pro aitvaro prizmę žvelgia į Europos ar kitokius fondus. Ši mąstysena užkrečia ir politikus. Jie laukia, kad už mus kažkas kitas atliks mūsų darbus, pastebės mūsų trūkumus. Ar ne apie tai byloja mūsų prezidentės vojažas į Briuselį, kur ji sužinojo, jog Lietuvoje jaunimo bedarbystė pasiekė 33 procentus.

Tiesa, šių dienų mūsų mitinguose psichologinė situacija pasikeitė: dingsta senas  mitinis elementas minioje, tačiau mitai koncentruojasi kai kurių politikų galvose, gimsta nauji mitai, troškulys perrašyti istoriją, pateikti praeitį ir dabartį ne tokia, kokia buvo, kaip norėtųsi naujiems veikėjams, kad būtų buvusi.

1990 metų vasario mėnesį pagal tuomet veikusius įstatymus buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba. Ji paskelbė atkurianti Lietuvos valstybingumą. Viskas normos ribose. Tačiau tada niekam nekilo mintis persivadinti į Atkuriamąjį Seimą. Juk čia ne vien pavadinimo reikalas. Mūsų Seimas po daugelio metų suranda ir skelbia, esą toks ir toks asmuo buvo Lietuvos Respublikos Prezidentu. Istorikai gali kai ką surasti ir apie savo radybas pranešti  visuomenei, bet ne Seimas – suteikti po mirtis Prezidento ir kitokias pareigas. Čia Seimas sau priskiria mistines galias.

Todėl nieko stebėtino, kad mūsų politikai eina ieškoti patarimų pas Lenočkas, Merkinės Piramides ar pas kokias kitaip save įvardinančias raganas. Čia ne Viduramžiai ir ne Centrinė Afrika. Čia Lietuva. Galbūt mes Šiaurės Atėnai. O senovės atėniečiai, prieš priimdami sprendimus, eidavo gauti Pitijos pritarimo.

Labai paprasta, jeigu ką ne taip padarai, tokia dievų valia, kurią gavai per tarpininkus. Jeigu piliečiai nepatenkinti valdančioje esančių veiksmais, pastarieji aiškinasi piktų jėgų veikimu: vieniems jos – “Rusijos“, „komunistų“ kėslai, kitiems – Europos Sąjungos užmačios. Tokios jau mūsų realijos.  .

Problemos esmė ta, kad nesugebėjimas spręsti problemas ar jas išsprendus savanaudiškai, ieškoma “atpirkimo ožių“ ir pateikti “atpirkimo ožį” miniai, dar tikinčiai  mitais ir magija. Apie magiją užsiminiau neatsitiktinai: juk mes žinome politikų vardus, einančius pas burtininkus. Todėl būtina mūsų politinį gyvenimą demitologizuoti. 

Kuo žmogus mažiau pasitiki savimi, tuo labiau jam reikia paramos iš šalies. Dar beegzistuojančius mūsų politiniame gyvenime mitus, būtina juos analizuoti, aptarti jų kilmę.

Kiekviena šalis gyvena savais interesais. Tai įsitikinome kelyje į nepriklausomybę. Vargu ar kam reikalinga mistifikuota istorija. Tegul mitai lieka tautosakoje ir neoromantikų kūryboje ir tegul netampa politinės orientacijos stimulu.

Nuotraukoje: straipsnio autorius Bronislovas Genzelis.

2012.03.08


Prisijunkite prie diskusijos