Pirmojo vizito Moldovoje metu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Kišiniove susitikęs su šalies prezidente Maia Sandu, aptarė dvišalių santykių klausimus, politinę situaciją šalyje, europinės integracijos darbotvarkę, reformų procesą Moldovoje, pandemijos ir vakcinacijos bei kitus tarptautinės politikos klausimus.
 
G. Landsbergis išreiškė Lietuvos paramą ambicingai prezidentės reformų programai.
 
„Remiame reformų iniciatyvas ir esame pasirengę tęsti paramą Moldovai jos europinės integracijos kelyje“, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
 
Susitikime su Moldovos užsienio reikalų ir europinės integracijos ministru Aureliu Ciocoi, kuris laikinai eina Moldovos ministro pirmininko pareigas, aptarta Lietuvos ir Moldovos santykių darbotvarkė, Rytų partnerystės, Padnestrės, pandemijos valdymo ir kiti aktualūs klausimai.
 
G. Landsbergis paragino tęsti būtinų struktūrinių reformų – kovos su korupcija, teismų nepriklausomybės užtikrinimo, finansinės ir verslo aplinkos gerinimo, Asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga (ES) įgyvendinimą.
 
„Labai svarbu, kad Moldova pasiektų esminę pažangą, įgyvendindama ES-Moldovos Asociacijos susitarime prisiimtus įsipareigojimus, ir vykdytų reformas, kurios teiktų apčiuopiamą naudą Moldovos žmonėms“, – pažymėjo ministras.
 
Pokalbyje taip pat buvo aptartas pasirengimas Europos Sąjungos Rytų partnerystės vadovų susitikimui, pažymėta, kad abi šalis jungia siekis patvirtinti ambicingą ilgalaikę Rytų partnerystės darbotvarkę bei suteikti laipsniškos integracijos į ES Vidaus rinką perspektyvą asocijuotoms partnerėms.
 
Susitikime taip pat akcentuota, kad Lietuva yra viena iš aktyviausių ES šalių narių, besidalinančių savo reformų ir transformacijos patirtimi.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras patvirtino pasiryžimą toliau teikti ekspertinę paramą Moldovai aktualiose srityse. G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuvos ambasada Kišiniove vykdo NATO kontaktinės ambasados funkcijas ir paragino reformoms išnaudoti bendradarbiavimo su NATO instrumentų teikiamas galimybes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 03:00

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vasario 23-26 dienomis su darbo vizitu lankysis Ukrainoje ir Moldovoje.
 
„Tai – mano pirmasis vizitas į šias svarbias Rytų partnerystės šalis, kurio metu bus puiki proga aptarti tiek dvišalius, tiek Europos ir euroatlantinės integracijos, reformų proceso ir kitus aktualius tarptautinės darbotvarkės klausimus“, – teigė ministras.
 
Kijeve, kaip nurodo Užsienio reikalų ministerija, numatyti G. Landsbergio susitikimai su Ukrainos prezidentu, parlamento pirmininku, ministru pirmininku, vicepremjerais ir užsienio reikalų ministru.
 
Kišiniove ministras susitiks su Moldovos prezidente, parlamento vadove bei užsienio reikalų ministru, taip pat laikinai einančiu Moldovos ministro pirmininko pareigas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.23; 00:05

Moldovoje tūkstančiai protestuotojų reikalavo pirmalaikių parlamento rinkimų. EPA-ELTA nuotr.

Tūkstančiai Moldovos gyventojų sekmadienį protestavo prie nacionalinio parlamento pastato sostinėje Kišiniove, reikalaudami Rusijos remiamos vyriausybės atsistatydinimo ir naujų parlamento rinkimų.
 
Moldovos naujai išrinkta provakarietiška prezidentė Maia Sandu paragino žmones protestuoti, kai dabartiniam prezidentui Igoriui Dodonui ištikimi įstatymų leidėjai praėjusią savaitę balsavo už tai, kad Moldovos informacijos ir saugumo tarnybos (šalies žvalgybos agentūros) kontrolė būtų perduota iš prezidento parlamentui.
 
M. Sandu sekmadienį kreipdamasi į protestuotojus sakė, kad „pirmalaikiai parlamento rinkimai yra neišvengiami, o trumpiausias kelias tai pasiekti – atsistatydinant vyriausybei.“
Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.
 
„Šiandienos protestas nėra susijęs su ideologiniais ar politiniais partijų skirtumais, tai greičiau piliečių, kuriems įkyrėjo korupcija ir kurie nori geresnio gyvenimo, protestas“, – teigė išrinktoji prezidentė M. Sandu, kuri pasisako už glaudžius santykius su Europos Sąjunga (ES).
 
M. Sandu prezidentės pareigas perims gruodžio 24 d. Lapkričio viduryje vykusiuose prezidento rinkimuose M. Sandu įveikė I. Dodoną, kurį atvirai parėmė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.07; 12:00

Moldovos sostinėje tūkstančiai žmonių susirinko protestuoti prieš įstatymo projektą, apribosiantį išrinktosios prezidentės galias. EPA-ELTA nuotr.

Moldovoje ketvirtadienį tūkstančiai žmonių susirinko į mitingą prie parlamento, protestuodami prieš teisės aktą, kuriuo būtų apribotos naujai išrinktos proeuropieškos prezidentės galios.
 
Išrinktoji prezidentė Maia Sandu gruodžio pabaigoje turi pradėti eiti Moldovos valstybės vadovės pareigas. Ji rinkimuose įveikė prorusišką dabartinį prezidentą Igorį Dodoną.
 
Protestuotojai susirinko prie parlamento Kišiniove, kai M. Sandu paragino savo šalininkus protestuoti prieš kelis įstatymo projektus, kuriuos pateikė I. Dodono Socialistų partija. Tarp jų yra įstatymo projektas, kuris apribotų prezidento galias.
 
Įstatymo projekte siūloma Moldovos Informacijos ir saugumo tarnybos (šalies žvalgybos agentūros) kontrolę perduoti iš prezidento parlamentui.
 
Prie parlamento susirinkę M. Sandu šalininkai reikalavo paleisti parlamentą. Policija apsupo parlamentą, bet į mitingą nesikišo.
 
Proteste M. Sandu paragino I. Dodono vyriausybę atsistatydinti ir surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
 
„Mums reikia geros šalies visiems padoriems žmonėms. Mums reikia pirmalaikių rinkimų, kad išstumtume vagis iš valdžios“, – teigė ji.
Paskutiniai parlamento rinkimai Moldovoje vyko 2019 metais. I. Dodono partija iškovojo trečdalį vietų parlamente.
 
Rinkimų kampanijos metu M. Sandu žadėjo kovoti su korupcija šalyje, kuri yra viena skurdžiausių Europoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.03; 16:45

Moldovoje – prezidento rinkimai. Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį vykusiame antrajame Moldovos prezidento rinkimų ture pirmauja opozicijos kandidatė Maia Sandu, kuri pasisako už glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga (ES), rodo balsavusių rinkėjų apklausa, praneša agentūra „Reuters“.
 
Apklausos duomenys rodo, kad M. Sandu surinko 54,8 proc. balsų, o prorusiškas dabartinis Moldovos prezidentas gavo 45,2 proc. balsų.
 
Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, pirmajame prezidento rinkimų ture, vykusiame lapkričio 1 d., 48-erių M. Sandu įveikė I. Dodoną, pelnydama 36,1 proc. balsų, o 45 metų amžiaus dabartinis Moldovos vadovas gavo 32,6 proc. balsų.
 
Abu kandidatai taip pat varžėsi antrajame prezidento rinkimų ture 2016 metais, bet rinkimus laimėjo I. Dodonas.
 
Pirmosios I. Dodono kadencijos metu M. Sandu kelis mėnesius ėjo premjerės pareigas, tačiau buvo pašalinta po balsavimo dėl nepasitikėjimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.16; 05:24

Moldovoje – prezidento rinkimai. Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį Moldovoje vyksta prezidento rikimai. Dabartiniam prorusiškam prezidentui Igoriui Dodonui iššūkį meta proeuropietiška varžovė Maia Sandu, praneša dpa.
 
Moldova, buvusi Tarybų Sąjungos valstybė tarp Ukrainos ir Rumunijos, ilgą laiką buvo susiskaldžiusi dėl eurointegracijos siekio ir palankumo Maskvai.
 
2016 m. rinkimuose I. Dodonas nugalėjo M. Sandu antrajame ture. Pastaraisiais metais Moldova, viena neturtingiausių Europos valstijų, priartėjo prie ekonomikos žlugimo, o 45 metų politikas paramos ieškojo Rusijoje.
 
M. Sandu, kuriai 48, kelis mėnesius buvo premjerė I. Dodono pirmosios kadencijos metu, tačiau buvo pašalinta po balsavimo dėl nepasitikėjimo. Ji pasisako už integraciją su Europos Sąjunga kaip ekonominės krizės sprendimo būdą.
 
Rinkimų procesą stebinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) šalies įvairiapusę žiniasklaidos erdvę įvertino kaip sudarančią nešališkas sąlygas abiem kandidatams.
 
Tam, kad rinkimai būtų laikom įvykusiais, juose dalyvauti turi bent trečdalis visų balso teisę turinčių piliečių. Jei kandidatas surenka daugiau nei pusę visų balsų, jis laikomas nugalėtoju jau pirmajame ture. Kitu atveju rengiamas antrasis rinkimų turas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.01; 17:17

Rytų partnerystės politikos pasiekimams visada darė įtaką didelės ambicijos, kurias reikia išlaikyti ir pritaikyti skirtingiems partnerių interesams bei įsitraukimo lygiui, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ketvirtadienį dalyvaudamas neformalioje Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių užsienio reikalų ministrų vaizdo konferencijoje, kurioje buvo aptariami Rytų partnerystės politikos pasiekimai ir iššūkiai.
 
Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžė Rytų partnerystės politikos strateginę vertę ir akcentavo geopolitinį šios politikos aspektą.
 
„Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“, – sakė L. Linkevičius.
 
Ministras taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiau sutarti dėl datos būsimam Rytų Partnerystės fiziniam viršūnių susitikimui, kuriame turėtų būti parengta ambicingus, ilgalaikius ir motyvuojančius tikslus nubrėžianti Bendroji deklaracija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.12; 03:00

Padniestrė. MOLDPRES nuotrauka

Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.

Ciniška kelionės „razina“

KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais. 

Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.

„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.

Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!

Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.

Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.

Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.

Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka

Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.

Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)

Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.

Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.

Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.

Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.

Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu

Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?

Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.

Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.

Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse

1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.

Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.

Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.

1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).

Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.

PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.

Separatistams atėjo ginkluota pagalba

Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.

1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.

Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.

1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.

Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.

Tęsiasi kompromisų paieška

Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.

Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.

Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.

Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.

Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…

Susitaikius – iškyla naujos grėsmės

Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.

Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.

Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.

To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.

2020.05.03; 08:01

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.

Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.

Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.

A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.

Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.

Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).

Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.

Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.

Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.

Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną

Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.

Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.

Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.

Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.

Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.

Štai jie:

1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?

3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?

Kol kas – tylu. Jokio atsakymo.

2020.05.01; 10:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.

Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.

Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Padniestrė: istorinis rakursas

Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.

Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.

Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.

Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.

Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.

1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame  – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.

Kaip prasidėjo konfliktas?

Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.

Moldovos vėliava

Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.

Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.

Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.

Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.

2020.04.04; 15:00

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Gintaras Visockas

Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).

Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.

Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.

Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.

„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.

Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.

Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.

Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.

Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 10:54

Moldovos Konstitucinis teismas (KT) laikinai nušalino nuo pareigų prezidentą Igorį Dodoną, praneša „Interfax“.
 
KT šį sprendimą priėmė sekmadienio rytą grupės Demokratų partijai atstovaujančių parlamento narių prašymu.
 
Savo sprendimą Konstitucinis teismas motyvavo tuo, kad prezidentas atsisakė pasirašyti įsaką dėl parlamento paleidimo ir tuo būdu įvykdyti ankstesnį KT sprendimą.
 
KT įpareigojo premjerą Pavelą Filiną laikinai eiti prezidento pareigas. Jis turės kreiptis į Konstitucinį teismą, kad galėtų pasirašyti įsaką dėl dabartinės sudėties parlamento paleidimo ir pirmalaikių rinkimų datos.
 
Per dvejus pastaruosius metus KT jau penkis sykius buvo laikinai nušalinęs prezidentą nuo pareigų, kai šis atsisakydavo aprobuoti įstatymus arba skirti ministrus.
 
Kaip jau buvo pranešta, birželio 7 d. Moldovos Konstitucinis teismas nusprendė, kad prezidentas turi paleisti parlamentą ir paskirti pirmalaikių rinkimų datą. Šis sprendimas buvo priimtas praėjus kelioms minutėms po to, kai I. Dodonas paskelbė, kad nepavyko sudaryti valdančiosios koalicijos ir naujos vyriausybės.
 
Šeštadienį I. Dodonas pareiškė nepasirašysiąs įsako dėl parlamento paleidimo ir pirmalaikių rinkimų datos.
 
Tą pačią dieną Moldovos parlamentas paskyrė dešiniosios opozicijos lyderę Mai`ą Sandu šalies premjere. Iškart po vyriausybės patvirtinimo I. Dodonas prisaikdino naujojo ministrų kabineto narius.
 
Šeštadienį parlamento posėdis buvo sušauktas nepaisant Konstitucinio teismo sprendimo dėl jo paleidimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.09; 15:19

Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja penktadienį palaikė Didžiosios Britanijos, Kanados, Lenkijos, Lietuvos ir dar septynių šalių raginimą Rusijai išvesti savo pajėgas iš atsiskyrusio Moldovos regiono.

Už neįpareigojančią rezoliuciją – pirmąją tokią rezoliuciją, reikalaujančią Rusijos pajėgų pasitraukimo iš Moldovos – balsavo 64 šalys, prieš – 15, 83 susilaikė. JT Generalinė Asamblėja vienija 193 nares.

Tarp 15 šalių, nepritarusių rezoliucijai, kuria Rusija raginama „besąlygiškai ir neatidėliojant užbaigti“ savo pajėgų išvedimą iš Moldovos, buvo pati Rusija, Iranas, Armėnija, Baltarusija, Sirija ir Šiaurės Korėja.

Rusija savo pajėgas į Moldovos Padniestrės regioną nusiuntė po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais, taip esą siekdama numalšinti neramumus nepriklausomybę nuo Moldovos paskelbusioje teritorijoje.

Padniestrės regionas laikomas vienu kelių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje teberusenančių „įšaldytų konfliktų“.

Po penktadienį vykusio balsavimo reikalavimas Rusijai išvesti pajėgas iš Moldovos buvo įtrauktas į asamblėjos darbotvarkę. Ateinančiais mėnesiais organizacija surengs posėdį, skirtą padėčiai Padniestrėje aptarti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.23; 08:47

Lietuvos ir Moldovos gynybos ministrai Raimundas Karoblis ir Eugenis Sturza. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Moldovos gynybos ministru Eugeniu Sturza aptarė dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje ir jo perspektyvas, Moldovos gynybos reformų eigą ir bendradarbiavimą su Europos Sąjunga ir NATO, apsikeitė nuomonėmis apie regioninio saugumo situaciją.

„Moldova Lietuvai yra svarbi Rytų partnerystės valstybė, tuo pačiu esame pasirengę ne tik išlaikyti dabartinį dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje lygį, bet ir jį plėsti. Mums yra svarbus Moldovos europinės krypties pasirinkimas ir tvirtas ėjimas pasirinktu keliu bei reformų įgyvendinimas“, – sakė ministras R. Karoblis. Ministras susitikime taip pat pažymėjo, kad Lietuva palaiko Moldovos sprendimus prisidėti prie NATO ir Europos Sąjungos Rytų parneriams skirtų iniciatyvų ir projektų.

Moldovos gynybos ministras E. Sturza, kalbėdamas apie regioninį saugumą, didelį dėmesį skyrė saugumo situacijai Padnestrėje, kur dislokuotas Rusijos karines pajėgas įvardijo grėsme nacionaliniam saugumui.

Lietuvos ir Moldovos gynybos ministrai sutarė, kad abiem valstybėms iškyla panašių hibridinių grėsmių, todėl svarbu dalytis turima patirtimi įveikiant visiems bendrus iššūkius, didinant visuomenės atsparumą propagandai ir užtikrinant kibernetinį saugumą.

Penktadienį Moldovos gynybos ministras su delegacija taip pat lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje ir Seime, NATO Energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje ir Nacionaliniame kibernetinio saugumo centre prie KAM, o šeštadienį planuoja dalyvauti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiuose Alytuje.

Lietuva ir Moldova gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2004 metų. Lietuva konsultuoja Moldovą gynybos reformų, strateginės komunikacijos srityje, demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės ir kitais aktualiais klausimais. Moldovos atstovai Lietuvos lėšomis mokomi anglų kalbos ir štabo karininkų kursuose Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, o nuo 2008 m. ir Baltijos gynybos koledže (Estija). Moldovos atstovai kviečiami į instruktorių kursus Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje ir į karo medikų kursus Lietuvos kariuomenės vienetuose. Lietuva dvišalio bendradarbiavimo pagrindu ir kartu su NATO gynybos karinio rengimo programos ekspertais padeda reformuoti ir stiprinti Moldovos kariuomenės puskarininkių sistemą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.19; 08:09

Moldovos prokuratūra pranešė atskleidusi nusikalstamą susitarimą tarp farmacijos kompanijų ir medikų, kurie, siekdami pasipelnyti, skirdavo savo pacientams nereikalingus ir brangiai kainuojančius vaistus.

„Prokurorai baigė tyrimą ir perdavė teismui trijų farmacijos bendrovių atstovų ir devynių Kišiniovo medicinos įstaigų gydytojų bylas. Jie kaltinami piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu teikiant medicinos paslaugas“, – sakoma žinybos pranešime.

Tyrėjai nustatė, kad medikai buvo įkalbinėjami skirti pacientams tam tikrus vaistus, taip pat nurodyti vaistines, kuriose juos reikia pirkti. Už šias paslaugas gydytojai sistemingai gaudavo pinigų, dovanų, taip pat būdavo apmokamos jų kelionės į užsienį. Be to, užfiksuota atvejų, kai farmacininkai šitaip stengdavosi parduoti vaistus, kurių tinkamumo laikas jau būdavo pasibaigęs.

Jei teismas įrodys bylų figūrantų kaltę, jiems gresia piniginės baudos arba iki trejų metų kalėjimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.16; 03:00

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.

Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.

Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos. 

ES ir Rusijos dvikova

Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.

Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.

Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.

Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).

Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.

Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.

Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.

Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.

Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.

Europos Sąjungos vėliavos

„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.

„Budinčiais“ pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.

Taigi šia tema – kitoje publikacijoje.

2017.11.27; 05:44

Nepaisydama prezidento veto ir taip dar labiau pagilindama ginčą su juo, Moldovos vyriausybė ketvirtadienį pranešė į šią savaitę Ukrainoje prasidėsiančias pratybas išsiuntusi 57 šalies karius, informuoja „Reuters“.

Užsienio politikos klausimais šalies prezidentas Igoris Dodonas (Igor Dodon) dažnai nesutaria su vyriausybe, siekiančia glaudesnių ryšių su Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinėmis Valstijomis.

„Moldovos karių dalyvavimas už šalies ribų vyksiančiose karinėse pratybose yra nepriimtinas“, – feisbuke rašė I. Dodonas ir tvirtino, neva Moldova yra įpareigota Konstitucijos išlikti neutrali.

Vakarų Ukrainoje rugsėjo 8-23 dienomis vyksiančiose pratybose dalyvaus daugiausia NATO šalys, Jungtinės Valstijos ir Turkija.

„Oficialiai patvirtinu, kad, nepaisant visų kliūčių, kaip ir buvo planuota anksčiau, 57 Moldovos kariai prieš valandą autobusu išvyko dalyvauti NATO karinėse pratybose, penktadienį prasidedančiose Ukrainoje“, – teigė Moldovos gynybos ministerijos atstovė.

Moldovą valdo provakarietiška vyriausybė ir prorusiškas prezidentas, todėl sprendžiant užsienio politikos klausimus dažnai pasitaiko jų tarpusavio nesutarimai, ypač kai yra kalbama apie santykius su Rusija ir ES.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.08; 00:01

Moldovos nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nacionalinės šventės – Nepriklausomybės dienos – proga pasveikino Moldovos vicepremjerą, užsienio reikalų ir Europos integracijos ministrą Andrii Galbur.

Sveikinimo laiške ministras pažymėjo, kad Lietuva ir Moldova šiemet pažymi 25-ąsias diplomatinių santykių užmezgimo metines. Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė įsitikinimą, kad Lietuvos ir Moldovos draugystė ir bendradarbiavimas toliau tvirtės. Ministras pabrėžė, kad Moldova yra svarbi Lietuvos ir Europos Sąjungos partnerė.

Lietuvos Respublika diplomatinius santykius su Moldova užmezgė 1992 m. liepos 8 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.28; 05:28

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį Briuselyje dalyvavo Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos (URT) posėdyje, kurio darbotvarkėje – Rytų partnerystės, Afrikos kyšulio, ES ir Afrikos santykių, ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimo saugumo ir gynybos srityje klausimai.

Anot Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, posėdyje ministrai aptarė pasirengimą lapkričio 24 dieną Briuselyje vyksiančiam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui. L. Linkevičius pasidžiaugė prieš kelias dienas priimtu sprendimu dėl bevizio režimo suteikimo Ukrainai, bet pabrėžė, kad „Rytų partnerystės viršūnių susitikimo sėkmei užtikrinti nepakaks vien tik šios politikos pasiekimų apžvalgos – būtina apibrėžti ir Rytų partnerystės ateities viziją bei ypač paremti partneres, kurios įgyvendina Asociacijos susitarimus“.

Ministras priminė, kad dar visai neseniai bevizis režimas Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai buvo laikomas ilgalaikiu tikslu, todėl nereikia baimintis ilgalaikių ambicingų uždavinių. „Rengiantis lapkričio susitikimui ES piliečiams turi būti aiškiai komunikuojama politinė Rytų partnerystės svarba bei teikiama nauda partnerėms, ES ir valstybėms narėms“, – sakė L. Linkevičius.

Užsienio reikalų ministrai aptarė ES globalios užsienio ir saugumo politikos strategijos įgyvendinimą gynybos ir saugumo srityje. Pasidžiaugta, kad per pusę metų šiuo klausimu padaryta didelė pažanga, tačiau prieš akis dar yra darbų, kuriuos ES turi atlikti, ypač struktūruoto bendradarbiavimo, krizių valdymo, kovinių grupių srityse.

L.Linkevičius sakė, kad pastarosiomis dienomis įvykdyti kibernetiniai išpuoliai tik sustiprina poreikį peržiūrėti ES pajėgumus tinkamai reaguoti į tokius naujus iššūkius kaip hibridinės ir kibernetinės grėsmės, nelegali migracija, terorizmas. „Svarbu, kad sudarytume sąlygas mums visiems kartu stiprinti savo saugumą ir stiprindami europinius pajėgumus nešvaistytume mokesčių mokėtojų pinigų dubliuodami NATO struktūras“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Išsamesnė diskusija šiuo klausimu planuojama gegužės 18 d. gynybos ministrų susitikime.

Posėdyje taip pat aptarta sudėtinga politinė, saugumo ir humanitarinė situacija Afrikos kyšulyje ir kaip ES galėtų prisidėti sprendžiant šio regiono problemas. Aptariant pasirengimą 5-ajam ES ir Afrikos viršūnių susitikimui, kuris vyks šių metų lapkričio 29-30 dienomis Dramblio Kaulo Kranto Respublikoje, ministrai sutiko, kad ES turi pereiti nuo donorystės santykių su Afrikos šalimis į tikrą partnerystę su abipusiais įsipareigojimais ir konkrečiais veiksmais iš abiejų pusių. Ypač svarbu sėsti prie vieno stalo ir kalbėti su Afrikos žemyno jaunimu, o ne spręsti jiems kylančias problemas už juos pačius. Ministrai sutarė, kad sprendžiant jaunimo problemas svarbu dirbti su verslo atstovais, kurie padėtų sukurti naujas darbo vietas – tai mažintų regione esančias socialines ir ekonomines problemas, migracijos srautus.

Informacijos šaltinis – ELTA.

2017.05.16; 04:30

2007 m. prie turtingųjų klubo – Europos Sąjungos – prisijungė dvi naujos narės Bulgarija ir Rumunija ir iškart užėmė paskutines vietas pagal daugelį lyginamųjų kriterijų. 2017-ųjų sausio 1 diena yra šios sukakties 10 metų jubiliejus, kol kas valstybių laimėjimai kuklūs.

Antrarūšiai Europoje

Abi kaimyninės šalys panašios savo politine, socialine ir ekonomine situacija, tačiau didelių tarpusavio simpatijų irgi nėra. Tai iliustruoja susisiekimo situacija tarp kaimynių. Bendra siena tęsiasi net 631 km, iš kurių 470 km vingiuoja Dunojumi, per kurį ilgą laiką buvo vos vienas tiltas. Antras tiltas, padedant Europos Sąjungai, pastatytas tik prieš keletą metų, tačiau jau daug kartų remontuotas, o vairuotojai skundžiasi dėl amžinų spūsčių kertant sieną. 

Gytis Janišius, šio komentaro autorius.

Abi valstybes kamuoja visos tradicinės Rytų Europos problemos: mažas gimstamumas, didelė emigracija, užsienio investicijų trūkumas, prastai apmokamos darbo vietos, valstybinio sektoriaus silpnumas ir politinis nestabilumas. Per dešimt metų Rumunijoje Ministras Pirmininkas pasikeitė 9 kartus, Bulgarijoje situacija nedaug geresnė, premjeras keitėsi 7 kartus. Gyventojai apie savo politikus irgi turi Rytų Europai būdingą nuomonę: vyruoja visuotinis nusivylimas, parlamentų populiarumas žemas, todėl dažni mitingai, o dar dažnesnė protesto forma ­yra emigracija.

Abiems šalims Briuselis kol kas nenori leisti prisijungti prie Šengeno erdvės, nes bijoma, kad migracija iš šalių dar labiau išaugs. Jau ir dabar Britanijos spauda nuolat trimituoja apie rumunų ir bulgarų antplūdį. Nepaisant valdančių Londono politikų pareiškimų apie imigracijos stabdymą, šiemet bulgarų ir rumunų atvyko rekordiškai daug ir jie sudarė didesnę pusę visų naujų imigrantų iš ES.  

Prioritetas – kova su korupcija

Ne tik ekonominiai rūpesčiai yra didelės emigracijos iš Rytų Balkanų priežastis, kitos ypač aštrios problemos yra socialinė nelygybė bei korupcija. 2004 m. Bulgarijos ir Rumunijos priėmimas į Europos Sąjungą net buvo atidėtas dėl didelės korupcijos ir nevaldomo organizuoto nusikalstamumo. Šalys pažadėjo imtis radikalių priemonių šiai problemai spręsti, tačiau Bulgarijai imtis realių veiksmų vis trukdo politiniai nesutarimai. Patys bulgarai juokauja, kad geriausias būdas kovoti su nusikalstamumu yra nusikaltėlių emigracija.

Kol tarptautinė organizacija „Transparency International“ Bulgarijoje fiksuoja didžiausią korupcijos lygį visoje ES, daug geresnių rezultatų pavyko pasiekti Rumunijai. Šalyje buvo įsteigta speciali nepriklausoma kovos su korupcija institucija Nacionalinis antikorupcijos direktoratas (rumuniškai DNA) su labai plačiais įgaliojimais. Šiai organizacijai buvo pavesta kovoti ne su mažais kyšininkavimo atvejais, bet susitelkti išskirtinai į stambaus masto bylas, neapeinant ir aukščiausių politikų. Vien 2015 m. tarnyba pateikė kaltinimus 1250 asmenų, tarp jų net buvusiam premjerui Victorui Pontai, 5 ministrams, Bukarešto merui ir 21 parlamentarui. Tai labai patinka gyventojams ir verslininkams, nors vietos politikai kaltina pareigūnus politiniu susidorojimu ir tendencingais tyrimais. 

Tarp Rusijos ir Turkijos

Abi šalys kenčia ne tik dėl vidaus problemų, bet jų gausu ir išorėje. Užsienio diplomatams Rytų Balkanuose jau kelis šimtmečius neleidžia atsipūsti dvi neramios kaimynės Rusija ir Turkija.

Nors Rumunija neturi tiesioginės sienos su Rusija, bet jos priešprieša su Maskva yra sena. Rumunija turi daug interesų Moldovoje, kurią visai norėtų matyti bendroje valstybėje ar bent ES nare, bet tam aktyviai priešinasi Rusija, kuri yra dislokavusi karius Padnestrėje. Taigi Bukareštas nuolat turi būti budrus ir visada turėti planą B, jeigu situacija Moldovoje taptų nestabili, o kad ji gali radikaliai pablogėti rodo Krymo aneksija ir įvykiai Rytų Ukrainoje.

Priešingai nei Rumunija, Bulgarija visada išlaikė draugiškus santykius su Maskva, kartais net per daug artimus. Rusų oligarchai labai pamėgo Bulgarijos kurortus, prisipirko daug nekilnojamojo turto ir pastebima, kad jie siekia daryti net politinę įtaką bulgarų politikams. Per kiekvienus rinkimus Bulgarijoje iškyla santykių su Rusija klausimas ir kandidatai vertinami ar yra palankūs, ar nepalankūs Maskvai.

Paskutiniu metu Sofijos valdžiai rūpesčių kelia pietinė kaimynė Turkija. Migrantai iš Artimųjų Rytų atrado kelią per Bulgariją į Vakarų Europą, o tai visai nepatinka ir taip neturtingai valstybei. Turkija nesaugo savo sienos ir nuolat grasina pasitraukti iš bet kokių tarpusavio derybų bei užtvindyti Europą migrantais, kurių didelė dalis plūsteltų į Bulgariją.

Rumunijos ekonomika pajėgesnė

Rumunija ir Bulgarija iš esmės yra tame pačiame ekonomikos lygyje jau daug dešimtmečių. Rumunija turi šiek tiek savo naftos ir dujų, o Bulgarija turi stiprų traukos centrą – ilgus smėlėtus paplūdimius. Po stojimo į Europos Sąjungą abiejų šalių ekonomikos kilo sparčiai, bet 2009 m. abi smarkiai ir krito kartu su pasauline finansų krize. Dabar ūkio augimas stabilizavosi ir rodo neblogus rezultatus, tačiau gyventojai pagerėjimo tikėjosi daug greičiau ir daug labiau jaučiamo.

Kaip vieną svarbiausių problemų Rytų Balkanų šalims Tarptautinis valiutos fondas nurodo drastišką gyventojų mažėjimą, kurį, pirmiausia, lemia emigracija. Per paskutinius 5 metus Bulgarija neteko 200 tūkst. gyventojų, Rumunija 600 tūkst. Tai vieni blogiausių rodiklių pasaulyje. Bulgarijoje gyventojų dabar yra apie 7 mln., nors prieš dvidešimt metų jų buvo 2 mln. daugiau. Rumunijoje situacija irgi tokia pat bloga, šalis nuo 1990 m. jau neteko 3 mln. gyventojų.

Paskutiniu metu Rumunija rodo kiek geresnius ekonominius pasiekimus. Šiai šaliai pavyko pritraukti stambių investuotojų, sumažėjo nedarbo lygis, auga darbuotojų produktyvumas ir jų algos jau viršija kaimynų už Dunojaus. Tai geri signalai, bet iki tikrai turtingų valstybių Vokietijos ir Jungtinės Karalystės standartų dar toli, nes Balkanų šalių ekonomikos ir gerovės lygis yra maždaug triskart menkesni.

Per 10 metų abiems šalims nepavyko pakartoti Airijos ekonomikos stebuklo, tačiau jau keletą metų abi šalys stabiliai ekonomiškai auga. Tai teikia vilčių, kad antrasis dešimtmetis Europos Sąjungoje bus sėkmingesnis. Bankas „Unicredit“ abi valstybes pavadino labai perspektyviomis ir ragina investuotojus nelaukti. Artimiausioje ateityje laukiama sparčios plėtros Bulgarijos ir Rumunijos nekilnojamojo turto rinkoje, prekyboje ir paslaugų sferose.

2017.04.18; 06:23