Moldovos vėliava
Kišiniovas, sausio 20 d. (dpa-ELTA). Moldovos parlamentas ketvirtadienį paskelbė 60 dienų nepaprastąją padėtį energetikos sektoriuje, kilus ginčui dėl apmokėjimo su Rusijos valstybės kontroliuojama dujų bendrove „Gazprom“.
Nepaprastosios padėties paskelbimas suteikia Vyriausybei daugiau galių spręsti, kaip energijos ištekliai turi būti perkami, paskirstomi ir, jei reikia, normuojami.
Moldovos problemos su „Gazprom“ tęsiasi jau seniai, bet vėl paaštrėjo po to, kai Rusijos įmonė neseniai padidino dujų kainą 30 procentų, o tai sukėlė įtampą vienos skurdžiausių Europos šalių finansams.
Moldovos įmonės „Moldovagaz“ ir „Gazprom“ sutarties sąlygose nurodyta, kad Moldova turi iš anksto sumokėti pusę savo mėnesio sąskaitos.
Ketvirtadienį Moldova dar turėjo sumokėti visus 63 mln. dolerių, kuriuos, pasak „Gazprom“, ji yra skolinga, o tai kelia grėsmę dujų tiekimui į šalį žiemos viduryje.
Panašus ginčas dėl kainų kilo spalį ir paskatino Moldovą paskelbti nepaprastąją padėtį. „Gazprom“ ir vyriausybė galiausiai pasiekė susitarimą, kuriuo buvo pratęsta Rusijos gamtinių dujų tiekimo sutartis.
Maskva ne kartą buvo kritikuojama už tai, kad Kremliui simpatizuojančioms šalims atsidėkoja žemomis dujų kainomis. Derybose su Moldova, kuri nuo praėjusių metų valdžios pasikeitimo laikosi provakarietiško kurso, kritikai nujaučia ir politines Rusijos motyvacijas.
2020 metais, valdant promaskvietiškai vyriausybei, Kišiniovas už dujas mokėjo žymiai mažiau, – tiesa, ir tarptautinės rinkos kainos buvo daug mažesnės.
Gazprom. Scanpix nuotr.
Maskva, lapkričio 22 d. (AFP-ELTA). Rusijos energetikos milžinė „Gazprom“ pirmadienį pranešė Moldovai, kad nutrauks dujų tiekimą, jei ši nesumokės už patiektas dujas pagal praėjusį mėnesį sudarytą sutartį, bendrovės atstovas žiniasklaidai Sergejus Kuprijanovas sakė Rusijos transliuotojui NTV.
„Galutinis einamojo mokėjimo terminas yra lapkričio 22 dieną… šiandien „Gazprom“ pranešė Moldovos pusei, kad per 48 valandas dujų tiekimas Moldovai bus nutrauktas remiantis sutartimi“, – sakė S. Kuprijanovas.
Praėjusio mėnesio pabaigoje Moldova ir „Gazprom“ pratęsė susitarimą dėl dujų tiekimo.
Susitarimas buvo pasiektas po įnirtingos priešpriešos, kurios metu Kišiniovas paskelbė nepaprastąją padėtį dėl dujų trūkumo ir pirmą kartą pasirašė dujų tiekimo sutartį su kita šalimi nei Rusija.
Spalio 29 dieną abi šalys pranešė, kad susitarė pratęsti ankstesnį susitarimą penkeriems metams, o tiekimas prasidės lapkričio 1 dieną.
S. Kuprijanovas teigė, kad „Gazprom“ pasirašė sutartį „praktiškai pagal Moldovos keltas sąlygas“, tačiau su viena išlyga – „kad Moldova laiku įvykdytų vieną procentą mokėjimų“.
Jis pridūrė, kad „Gazprom“ yra „labai nusivylęs Moldovos negebėjimu vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų“.
Susitarimas buvo pasiektas po Sankt Peterburge vykusių derybų tarp Moldovos ministro pirmininko pavaduotojo Andrejaus Spinu ir Rusijos valstybės kontroliuojamos įmonės vadovo Aleksejaus Millerio.
Tarp Rumunijos ir Ukrainos įsiterpusi Moldova tradiciškai dujas iš Rusijos gauna per prorusišką separatistinį Padniestrės regioną ir Ukrainą.
Prezidentas Gitanas Nausėda vaizdo skambučiu pasveikino Moldovos prezidentę Maią Sandu ir visus šalies žmones 30-ųjų Nepriklausomybės metinių proga. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda savo ir Lietuvos žmonių vardu pasveikino Moldovos Respublikos prezidentę Maią Sandu ir visus šalies žmones 30-ųjų Nepriklausomybės metinių proga.
„Prieš trisdešimt metų Moldovos Respublikos Nepriklausomybės deklaracija Jūsų tautai atvėrė naujus kelius. Šis pasirinkimas stipriai aidi ir šiandien, kai Moldovos žmonės yra laisvi balsuoti už demokratinę ir nepriklausomą ateitį“, – vaizdo sveikinime sakė prezidentas.
Pasak šalies vadovo, lietuvių širdyse Moldovai ir jos žmonėms yra skirta ypatinga vieta. Moldova buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Nepriklausomybės dienos proga prezidentas palinkėjo Moldovos žmonėms sėkmės, taikos ir klestėjimo.
Moldova švenčia nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.
Moldova turi naują vyriausybę. Penktadienį parlamentas naująja šalies premjere patvirtino 43 metų buvusią finansų ministrę Nataliją Gavrilitą. Ji laikoma prezidentės Majos Sandu, vykdančios ambicingą reformų kursą ir norinčios priartinti Moldovą prie ES, sąjungininke.
Garsųjį Harvardo universitetą baigusią N. Gavrilitą penktadienį parlamente Kišiniove parėmė 61 parlamentaras iš 101. Naujoji premjerė, pristatydama savo programą, žadėjo kovoti su korupcija ir skurdu ir reformuoti teisėsaugą.
Moldova yra viena skurdžiausių Europos valstybių. Pastaraisiais metais tarp Ukrainos ir Rumunijos esančią buvusią sovietinę respubliką krėtė virtinė korupcijos skandalų. 2,6 mln. šalies gyventojų, be to, ilgai nesutarė, ar šaliai siekti glaudesnių ryšių su ES, ar ir praėjus dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo orientuotis į Maskvą.
Moldovos prezidentė Maja Sandu. EPA – ELTA foto
Moldovos prezidentė Maia Sandu mano, kad ketvirtadienį surengtos kibernetinės atakos prieš Audito rūmų tinklalapį ir Muitinės tarnybos serverius gali būti susijusios su kai kurių valdininkų mėginimu sunaikinti savo piktnaudžiavimo įrodymus keičiantis valdžiai šalyje.
„Aš susitikau su keliais valstybinių įstaigų atstovais. Mes aptarėme grėsmes valdžios perdavimo laikotarpiu, kai ankstesnė valdžia dar nepasitraukė, o nauja dar neatėjo. Mes taip pat žinome, kaip viskas vyksta Moldovoje, kaip mėginama ištrinti įrodymus, dokumentus, informaciją, kad būtų užmaskuoti neteisėtų veiksmų pėdsakai“, – pareiškė M. Sandu penktadienį televizijos kanalui „M-1“.
Ji paragino valstybės tarnautojus nesigriebti neteisėtų veiksmų, kadangi už tai reikės atsakyti. Tačiau valstybės vadovė prisipažino neturinti „pakankamai informacijos, kas organizavo šias kibernetines atakas ir ko jomis siekiama“.
Ketvirtadienį buvo sutrikdytas iškart dviejų Moldovos valstybinių įstaigų – Audito rūmų ir Muitinės tarnybos – darbas. Pasak Audito rūmų atstovų, į tinklalapį buvo įsilaužta žinybai ruošiantis svarbiems patikrinimams, sunaikinta duomenų bazė. Dėl pasienio policijos sistemos sutrikimo visi kontrolės punktai prie Moldovos sienos su Ukraina ir Rumunija pusantros valandos nedirbo.
Moldovos prezidentė Maja Sandu. EPA – ELTA foto
Moldovos gyventojai pirmalaikiuose parlamento rinkimuose balsavo už provakarietišką šalies kursą. Suskaičiavus didžiąją dalį balsavimo biuletenių, sekmadienį vykusius rinkimus laimėjo beveik 48 proc. balsų surinkusi prezidentės Majos Sandu partija „Veiksmas ir solidarumas“ (PAS). Tokius duomenis naktį į pirmadienį paskelbė centrinė rinkimų komisija.
M. Sandu krizės krečiamai savo šaliai žadėjo tolesnį suartėjimą su ES. Iki šiol jai trūko vyriausybės paramos. Prorusiški komunistai ir socialistai, vadovaujami buvusio prezidento Igorio Dodono, rinkimų komisijos duomenimis, surinko 31 proc. balsų. „Sor“ partija gavo 7 proc. rinkėjų pasitikėjimą. Į 101 vietos parlamentą pateko tik trys iš daugiau kaip 20 registruotų partijų.
Dalyvauti rinkimuose buvo paraginti 3,3 mln. piliečių. Tačiau prie balsadėžių atėjo tik 48 proc. Rinkimų stebėtojai iš Rusijos rinkimus pavadino apskritai sąžiningais. Nustatyta tik pavienių pažeidimų, kurie neturėjo įtakos rezultatams. M. Sandu paskyrė pirmalaikius rinkimus, kai jos priešininko I. Dodono prorusiškos jėgos kelis mėnesius trukdė sudaryti naują vyriausybę.
Moldovos Respublika, kuri ribojasi su ES nare Rumunija, nuo savo nepriklausomybės prieš 30 metų blaškėsi tarp prorusiško ir proeuropietiško kurso. Prezidentė M. Sandu pavadino šiuos rinkimus nulemsiančiais kryptį. JAV išsilavinimą įgijusi ekonomistė pirmiausiai paskelbė kovą su korupcija skurdžioje savo šalyje. Rusija mažytėje šalyje, kuri ribojasi ir su Ukraina, ir toliau turi didelę įtaką – ypač separatistinėje Padniestrėje, kur nuo dešimto dešimtmečio pradžios dislokuoti rusų kariškiai.
Balsavimo teisę sekmadienį turėjo ir 260 000 žmonių separatistinėje teritorijoje. Pastaruoju metu Maskva kritikavo „beprecedentį JAV ir ES kišimąsi“ į Moldovos vidaus reikalus.
Pirmojo vizito Moldovoje metu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Kišiniove susitikęs su šalies prezidente Maia Sandu, aptarė dvišalių santykių klausimus, politinę situaciją šalyje, europinės integracijos darbotvarkę, reformų procesą Moldovoje, pandemijos ir vakcinacijos bei kitus tarptautinės politikos klausimus.
G. Landsbergis išreiškė Lietuvos paramą ambicingai prezidentės reformų programai.
„Remiame reformų iniciatyvas ir esame pasirengę tęsti paramą Moldovai jos europinės integracijos kelyje”, – teigė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Susitikime su Moldovos užsienio reikalų ir europinės integracijos ministru Aureliu Ciocoi, kuris laikinai eina Moldovos ministro pirmininko pareigas, aptarta Lietuvos ir Moldovos santykių darbotvarkė, Rytų partnerystės, Padnestrės, pandemijos valdymo ir kiti aktualūs klausimai.
G. Landsbergis paragino tęsti būtinų struktūrinių reformų – kovos su korupcija, teismų nepriklausomybės užtikrinimo, finansinės ir verslo aplinkos gerinimo, Asociacijos susitarimo su Europos Sąjunga (ES) įgyvendinimą.
„Labai svarbu, kad Moldova pasiektų esminę pažangą, įgyvendindama ES-Moldovos Asociacijos susitarime prisiimtus įsipareigojimus, ir vykdytų reformas, kurios teiktų apčiuopiamą naudą Moldovos žmonėms”, – pažymėjo ministras.
Pokalbyje taip pat buvo aptartas pasirengimas Europos Sąjungos Rytų partnerystės vadovų susitikimui, pažymėta, kad abi šalis jungia siekis patvirtinti ambicingą ilgalaikę Rytų partnerystės darbotvarkę bei suteikti laipsniškos integracijos į ES Vidaus rinką perspektyvą asocijuotoms partnerėms.
Susitikime taip pat akcentuota, kad Lietuva yra viena iš aktyviausių ES šalių narių, besidalinančių savo reformų ir transformacijos patirtimi.
Lietuvos užsienio reikalų ministras patvirtino pasiryžimą toliau teikti ekspertinę paramą Moldovai aktualiose srityse. G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuvos ambasada Kišiniove vykdo NATO kontaktinės ambasados funkcijas ir paragino reformoms išnaudoti bendradarbiavimo su NATO instrumentų teikiamas galimybes.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vasario 23-26 dienomis su darbo vizitu lankysis Ukrainoje ir Moldovoje.
„Tai – mano pirmasis vizitas į šias svarbias Rytų partnerystės šalis, kurio metu bus puiki proga aptarti tiek dvišalius, tiek Europos ir euroatlantinės integracijos, reformų proceso ir kitus aktualius tarptautinės darbotvarkės klausimus“, – teigė ministras.
Kijeve, kaip nurodo Užsienio reikalų ministerija, numatyti G. Landsbergio susitikimai su Ukrainos prezidentu, parlamento pirmininku, ministru pirmininku, vicepremjerais ir užsienio reikalų ministru.
Kišiniove ministras susitiks su Moldovos prezidente, parlamento vadove bei užsienio reikalų ministru, taip pat laikinai einančiu Moldovos ministro pirmininko pareigas.
Moldovoje tūkstančiai protestuotojų reikalavo pirmalaikių parlamento rinkimų. EPA-ELTA nuotr.
Tūkstančiai Moldovos gyventojų sekmadienį protestavo prie nacionalinio parlamento pastato sostinėje Kišiniove, reikalaudami Rusijos remiamos vyriausybės atsistatydinimo ir naujų parlamento rinkimų.
Moldovos naujai išrinkta provakarietiška prezidentė Maia Sandu paragino žmones protestuoti, kai dabartiniam prezidentui Igoriui Dodonui ištikimi įstatymų leidėjai praėjusią savaitę balsavo už tai, kad Moldovos informacijos ir saugumo tarnybos (šalies žvalgybos agentūros) kontrolė būtų perduota iš prezidento parlamentui.
M. Sandu sekmadienį kreipdamasi į protestuotojus sakė, kad „pirmalaikiai parlamento rinkimai yra neišvengiami, o trumpiausias kelias tai pasiekti – atsistatydinant vyriausybei.“ Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.
„Šiandienos protestas nėra susijęs su ideologiniais ar politiniais partijų skirtumais, tai greičiau piliečių, kuriems įkyrėjo korupcija ir kurie nori geresnio gyvenimo, protestas“, – teigė išrinktoji prezidentė M. Sandu, kuri pasisako už glaudžius santykius su Europos Sąjunga (ES).
M. Sandu prezidentės pareigas perims gruodžio 24 d. Lapkričio viduryje vykusiuose prezidento rinkimuose M. Sandu įveikė I. Dodoną, kurį atvirai parėmė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Moldovos sostinėje tūkstančiai žmonių susirinko protestuoti prieš įstatymo projektą, apribosiantį išrinktosios prezidentės galias. EPA-ELTA nuotr.
Moldovoje ketvirtadienį tūkstančiai žmonių susirinko į mitingą prie parlamento, protestuodami prieš teisės aktą, kuriuo būtų apribotos naujai išrinktos proeuropieškos prezidentės galios.
Išrinktoji prezidentė Maia Sandu gruodžio pabaigoje turi pradėti eiti Moldovos valstybės vadovės pareigas. Ji rinkimuose įveikė prorusišką dabartinį prezidentą Igorį Dodoną.
Protestuotojai susirinko prie parlamento Kišiniove, kai M. Sandu paragino savo šalininkus protestuoti prieš kelis įstatymo projektus, kuriuos pateikė I. Dodono Socialistų partija. Tarp jų yra įstatymo projektas, kuris apribotų prezidento galias.
Įstatymo projekte siūloma Moldovos Informacijos ir saugumo tarnybos (šalies žvalgybos agentūros) kontrolę perduoti iš prezidento parlamentui.
Prie parlamento susirinkę M. Sandu šalininkai reikalavo paleisti parlamentą. Policija apsupo parlamentą, bet į mitingą nesikišo.
Proteste M. Sandu paragino I. Dodono vyriausybę atsistatydinti ir surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.
„Mums reikia geros šalies visiems padoriems žmonėms. Mums reikia pirmalaikių rinkimų, kad išstumtume vagis iš valdžios“, – teigė ji.
Paskutiniai parlamento rinkimai Moldovoje vyko 2019 metais. I. Dodono partija iškovojo trečdalį vietų parlamente.
Rinkimų kampanijos metu M. Sandu žadėjo kovoti su korupcija šalyje, kuri yra viena skurdžiausių Europoje.
Moldovoje – prezidento rinkimai. Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį vykusiame antrajame Moldovos prezidento rinkimų ture pirmauja opozicijos kandidatė Maia Sandu, kuri pasisako už glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga (ES), rodo balsavusių rinkėjų apklausa, praneša agentūra „Reuters“.
Apklausos duomenys rodo, kad M. Sandu surinko 54,8 proc. balsų, o prorusiškas dabartinis Moldovos prezidentas gavo 45,2 proc. balsų.
Centrinės rinkimų komisijos duomenimis, pirmajame prezidento rinkimų ture, vykusiame lapkričio 1 d., 48-erių M. Sandu įveikė I. Dodoną, pelnydama 36,1 proc. balsų, o 45 metų amžiaus dabartinis Moldovos vadovas gavo 32,6 proc. balsų.
Abu kandidatai taip pat varžėsi antrajame prezidento rinkimų ture 2016 metais, bet rinkimus laimėjo I. Dodonas.
Pirmosios I. Dodono kadencijos metu M. Sandu kelis mėnesius ėjo premjerės pareigas, tačiau buvo pašalinta po balsavimo dėl nepasitikėjimo.
Moldovoje – prezidento rinkimai. Maia Sandu. Igoris Dodonas. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Moldovoje vyksta prezidento rikimai. Dabartiniam prorusiškam prezidentui Igoriui Dodonui iššūkį meta proeuropietiška varžovė Maia Sandu, praneša dpa.
Moldova, buvusi Tarybų Sąjungos valstybė tarp Ukrainos ir Rumunijos, ilgą laiką buvo susiskaldžiusi dėl eurointegracijos siekio ir palankumo Maskvai.
2016 m. rinkimuose I. Dodonas nugalėjo M. Sandu antrajame ture. Pastaraisiais metais Moldova, viena neturtingiausių Europos valstijų, priartėjo prie ekonomikos žlugimo, o 45 metų politikas paramos ieškojo Rusijoje.
M. Sandu, kuriai 48, kelis mėnesius buvo premjerė I. Dodono pirmosios kadencijos metu, tačiau buvo pašalinta po balsavimo dėl nepasitikėjimo. Ji pasisako už integraciją su Europos Sąjunga kaip ekonominės krizės sprendimo būdą.
Rinkimų procesą stebinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) šalies įvairiapusę žiniasklaidos erdvę įvertino kaip sudarančią nešališkas sąlygas abiem kandidatams.
Tam, kad rinkimai būtų laikom įvykusiais, juose dalyvauti turi bent trečdalis visų balso teisę turinčių piliečių. Jei kandidatas surenka daugiau nei pusę visų balsų, jis laikomas nugalėtoju jau pirmajame ture. Kitu atveju rengiamas antrasis rinkimų turas.
Rytų partnerystės politikos pasiekimams visada darė įtaką didelės ambicijos, kurias reikia išlaikyti ir pritaikyti skirtingiems partnerių interesams bei įsitraukimo lygiui, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, ketvirtadienį dalyvaudamas neformalioje Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės valstybių užsienio reikalų ministrų vaizdo konferencijoje, kurioje buvo aptariami Rytų partnerystės politikos pasiekimai ir iššūkiai.
Lietuvos diplomatijos vadovas pabrėžė Rytų partnerystės politikos strateginę vertę ir akcentavo geopolitinį šios politikos aspektą.
„Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje”, – sakė L. Linkevičius.
Ministras taip pat pabrėžė, kad būtina kuo greičiau sutarti dėl datos būsimam Rytų Partnerystės fiziniam viršūnių susitikimui, kuriame turėtų būti parengta ambicingus, ilgalaikius ir motyvuojančius tikslus nubrėžianti Bendroji deklaracija.
Kokie giluminiai procesai nulėmė, kad iš sovietinės „stovyklos“ išsilaisvinusių šalių likimai susiklostė taip skirtingai, o kai kurios susidūrė su teritorinio vientisumo problemomis, kurių nepavyksta išspręsti dešimtmečiais? Moldovos Respublika nepraranda vilties dėl Padniestrės regiono, nors visuomenė jam, kaip rodo atliekamos apklausos, vis abejingesnės.
Ciniška kelionės „razina“
KOVID-19 pandemija keliems mėnesiams sustingdė pasaulio gyvenimą, privertė pamiršti pramogas, įšaldė kelionių agentūrų veiklą. Tačiau traukiantis naujojo koronaviruso grėsmei pamažu švelninami apribojimai verslui. Artėja laikas, kai įspūdžių pasiilgę žmonės vėl atsivers puslapius su kelionių pasiūlymais.
Kai kuriuos siūlymus reikėtų vertinti kritiškai.
„Persikelkite į Padniestrę – jeigu norėsite itin netradicinės patirties, galite nukeliauti į atsiskyrėlišką Padnestrės respubliką, jos sostinę Tiraspolį bei apleistus bunkerius ir ginklų sandėlius“, – kelionę į Moldovą pristato vienas didžiausių kelionių organizatorių Lietuvoje ir Baltijos šalyse „Baltic Clipper“.
Ką tai reiškia – atsiskyrėliška respublika? Lietuvos kelionių planuotojai išties išradingi ir ciniški, taip neutraliai apibūdindami separatistų atplėštą Moldovos teritoriją!
Verta priminti, kad mūsų valstybė remia Moldovos teritorinį vientisumą, ES Rytų partnerystės šalies eurointegraciją.
Kovo 2-ąją Moldova minėjo dvi datas. Šiemet 28-osios metinės, kai valstybė tapo visateise Jungtinių Tautų Organizacijos nare. Ta proga bendrame Prezidento, parlamento pirmininko ir premjero pareiškime sakoma, kad šis įvykis reiškia atkurtą teisę į valstybingumo tęstinumą, moldavų valstybės, gyvuojančios 660 metų, nepriklausomybę. Kartu šią dieną minimi tragiški 1992 metų įvykiai, susiję su Padniestrės konfliktu – niūriausiu šių laikų istorijos puslapiu. Ginkluotų susirėmimų pasekmės moldavų bendruomenėje jaučiamos ik šiol, turi įtakos politiniam ir socialiniam – ekonominiam gyvenimui.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Prie Moldovos Vyriausybės veikiantis Reintegracijos biuras fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus, taip pat ir naujojo koronaviruso protrūkio metu. Į Lietuvą panašaus dydžio Moldovoje, gegužės 2-osios duomenimis, KOVID-19 pasiglemžė 124 gyvybes; infekcija patvirtinta 4051 asmeniui, iš jų Padniestrės regione (apie 465 tūkst. gyventojų) – 467. Kišiniovas reiškia susirūpinimą dėl šiame regione pažeidžiamų piliečių teisių, medicinos paslaugų bei kompensuojamųjų vaistų, pirmojo būtinumo prekių prieinamumo.
Molotovo-Ribentropo akto sąmokslo auka
Padniestrės regiono konfliktas turi gilumines priežastis, už kurių slypi Rusijos imperiniai interesai.
Šiemet sukanka 80 metų, kai Sovietų sąjungos kariuomenė aneksavo Besarabiją. Į ją pretendavo kaip į „savo žemes“: 1812 m. po sutarties su Osmanų imperija carinė Rusija atsiriekė dalį buvusios Moldovos (Moldavijos) kunigaikštystės, šią teritoriją tarp Dniestro ir Pruto upių pavadino Besarabijos gubernija. Laisvieji moldavai, žinoma, šios teritorijos Rusijai nepripažino, žemes siekė susigrąžinti. (XIX a. antrojoje pusėje likusi Moldavijos dalis su Valakija sudarė Rumunijos karalystę.)
Po raudonosios revoliucijos, 1918 m., Besarabijos didžioji dalis atiteko Rumunijai. Rusijos įtakos zonoje liko kairysis Dniestro krantas, dabar vadinamas Padniestrės regionu.
Čia prasideda kitas priešistorės etapas – sovietizacija. Padniestrės regionas jį patyrė keliais dešimtmečiais anksčiau nei likusi Moldovos dalis. Pagal Maskvos planą 1924 m. iš Padniestrės ir gretimų Ukrainos rajonų buvo įkurta Moldavijos autonominė sovietinė respublika Ukrainos SSR sudėtyje.
Netrukus paaiškėjo, kad sovietinė valdžiajau tuomet turėjo aiškių ketinimų susigrąžinti Besarabijos žemes. Telaukė tinkamo momento. Jis atėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
1939 metų rugpjūčio 23 dieną tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos buvo pasirašyta nepuolimo sutartis, pagal kurios slaptuosius protokolus Sovietų sąjungos įtakai perėjo tuomet Rumunijai priklausiusi Besarabija.
Taip 1940 metų birželio 28 dieną SSRS kariuomenė įžengė į Besarabiją. Vos po kelių dienų, rugpjūčio 2-ąją, buvo paskelbta apie Moldavijos sovietų socialistinės respublikos sukūrimą SSRS sudėtyje. Į jos sudėtį buvo įtrauktos okupuotos Besarabijos teritorijos (Belcis, Benderai, Kahulis, Kišiniovas, Orhėjus, Soroka) bei anksčiau aneksuotas regionas Dniestro kairiajame krante. Besarabijos pietinė dalis ir Bukovinos šiaurinė dalis Nikitos Chruščiovo valia buvo priskirti Ukrainai.
Tarptautinės teisės specialisto žvilgsniu
Kaip žlungant Sovietų sąjungai Moldovoje įsiplieskė vidinis konfliktas, peraugęs į ginkluotą, kurio pasekmės yra jaučiamos iki šiol?
Atsakymus galima rasti Namiko Alijevo knygoje „Padniestrės konfliktas (tarp Pruto ir Dniestro). Išsamūs politiniai ir teisiniai tyrimai“. Tai Gruzijos sostinėje veikiančio Suchumio valstybinio universiteto leidinys. N.Alijevas yra tarptautinės teisės specialistas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje ir Gruzijoje, devynių tarptautinių ir nacionalinių akademijų (Maskvos, Insbruko Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo) tikrasis narys, trijų universitetų garbės narys, daugiau nei 20 monografijų, knygų ir brošiūrų, per 100 mokslinių straipsnių autorius. Jo darbai paskelbti daugeliu kalbų: azerbaidžaniečių, turkų, rusų, anglų, moldavų, vengrų, lenkų, rumunų, gruzinų, armėnų, taip pat ir lietuvių.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Šiais metais išleistoje monografijoje analizuojama konflikto priešistorė, jo istoriniai ir teisiniai aspektai, galimi sprendimo keliai. Pateikiama konflikto kronika, dokumentai.
Autorius atkreipia dėmesį į Padniestrės konflikto raidą: 1989–1992 metais tai buvo vidinis konfliktas tarp Moldovos centrinės ir regiono valdžios, nors jau tuomet įvykiuose tiek netiesiogiai, tiek ir tiesiogiai įsitraukė ir kitos valstybės, tačiau tarptautinės teisės požiūriu Padniestrės konfliktas peraugo į tarptautinį 1992 metų birželį, kai į konfliktą įsitraukė Rusijos 14-osios armijos daliniai.
Konflikto užuomazgos – nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse
1991 metų rugpjūčio 27 dieną paskelbta Moldovos Respublikos nepriklausomybės deklaracija. Kartu paskelbti negaliojančiais Molotovo-Ribentropo paktas ir 1940 metų rugpjūčio 2 dienos SSRS įstatymas dėl Moldavijos SSR įkūrimo.
Rusija Moldavijos nepriklausomybę pripažino tų pačių metų gruodžio 18 dieną, su administracinių sienų ribomis, kokios buvo 1990 metų sausio 1 dieną, t.y. kartu su rajonais, esančiais Dniestro kairiajame krante.
Tačiau konflikto užuomazgos susiformavo dar iki nepriklausomybės atkūrimo. Nesantaika kilo dėl skirtingos šalies ateities vizijos: viena visuomenės grupė norėjo nepriklausomybės ir moldavų valstybingumo, kita – susijungimo su Rumunija (už šį kelią pasisakė nedidelė kūrėjų ir jaunimo grupė), o trečioji – Moldavijos išsaugojimo Sovietų sąjungos sudėtyje. Pastaroji idėja daugiausia buvo remiama Dniestro kairiajame krante. Iš baimės, kad Moldavija nebūtų sujungta su Rumunija, ypač po Nikolaje Čaušescu diktatūros nuvertimo, kilo masinė psichozė.
1990-ųjų pavasarį Tiraspolyje, paskui Benderuose, Ribnicoje prasidėjo nepaklusnumo centrinei valdžiai akcijos. Surengtos demonstracijos protestuojant prieš naująja valstybine Moldovos vėliava paskelbtą Trispalvę. Nenoro pripažinti nepriklausomos valstybės ženklus būta ir Lietuvoje, tačiau, skirtingai nuo mūsų šalies, Kišiniovui augančių separatistinių nuotaikų suvaldyti nepavyko.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Rugsėjo 2 dieną Tiraspolyjeį vyko suvažiavimas, kuriame paskelbtas neteisėtas darinys – Padniestrės Moldavijos respublika (PMR). Separatistai pareiškė, kad atsiskiria nuo Moldavijos, esą dauguma gyventojų šioje teritorijoje yra rusai bei ukrainiečiai, o 1940 metais jie esą buvo „prievarta“ sujungti su moldavais (iš tiesų Dniestro kairiajame krante gyventojų tautinė sudėtis maždaug iš trijų beveik lygių grupių: moldavų, ukrainiečių ir rusų).
Ir šiandien Padniestrės įvykių teisėtumas grindžiamas tuo, kad nepriklausomybės deklaracija esą de jure anuliuoja Padniestrę Moldovos Respublikos sudėtyje, taip pat pakeičia dabartines Moldovos ir Rumunijos bei Moldovos ir Ukrainos sienas.
PMR pasaulio bendruomenė nepripažino. Tačiau, pasak N.Alijevo, jos paskelbimo aktas tapo separatistų scenarijaus paskutiniu akordu, nes PMR pasiskelbė esanti SSRS sudėtyje.
Separatistams atėjo ginkluota pagalba
Konfliktas peraugo į konfliktą, kai į jį pradėjo atvirai kištis regione dislokuota sovietinė kariuomenė. 1991 metų gruodžio 3 dieną 14-oji armija užėmė Padniestrės teritorijos miestus: Grigoriopolį, Dubesarį, Slabodzėją, Tiraspolį, Ribnicą.
1992-ųjų kovo pradžioje, kai Moldova tapo visateise JTO nare su teisėtai pripažintomis valstybės sienomis, gvardiečiai su kazokais užblokavo tiltus per Dniestrą ties Valullui Vode, Benderais, Kamenka, Ribnica, įrengė „kontroliuojamus taškus“.
Į Padniestrės regioną būriais ėmė traukti kazokai ir samdiniai. Jau pirmąją savaitę į pagalbą Tiraspolio separatistams atvyko apie 2,5 tūkst. kazokų.
1992-ųjų pavasarį per Padniestrės karo veiksmus žuvo apie 1000 žmonių. 130 tūkst. tapo pabėgėliais savo šalyje ar išvyko ieškoti prieglobsčio užsienyje. Prarado savo namus.
Nėra saldu ir kairiajame Dniestro krante. Gyventojų skaičius čia sumažėjo apie 11 proc., išvyko uždarbiauti į užsienį.
Tęsiasi kompromisų paieška
Moldovos ir Rusijos sutartis dėl ginkluoto konflikto Padniestrės regione taikaus sureguliavimo principų pasirašyta 1992 metų liepos 21 dieną.
Saugumo zona yra 225 km ilgio ir 10–12 km pločio. Jungtines taikdarių pajėgos buvo sudarytos iš Rusijos, Padniestrės administracijos, Moldovos ir Ukrainos stebėtojų, įrengta 15 stacionarių stebėsenos punktų.
Kaip pastebi N.Alijevas, Ukraina iš vienos pusės oficialiai atsiribojo nuo Padniestrės valdžios, tačiau kita vertus, daug ukrainiečių savanorių stojo į Tiraspolio pusę prieš Moldovą. Ukrainos santykiai ir pozicija dėl Padniestrės buvo nepastovūs, priklausė nuo politinės konjunktūros.
Pastaraisiais metais tarptautinių susitarimų dėka vyksta kompromisų paieška ir pasiekta pažanga. Liberalizuotas vizų režimas. Leista į Padniestrę įsileisti mokytojus dėstyti mokyklose lotynų rašmenimis.
Moldova yra susidūrusi su dilema: atkurti savo teritorinį vientisumą ar integruotis į Europą atsisakius jai taip svarbaus regiono. Visuomenės erdvėje vis atviriau siūloma atsisakyti Padniestrės regiono. Dešimtys apklausų rodo, kad visuomenės akyse konflikto sureguliavimo klausimas jau nėra prioritetinis. Užaugo moldavų kartos, kurios nepamena 1992-ųjų įvykių…
Susitaikius – iškyla naujos grėsmės
Susitaikius su regiono praradimu, gali iškilti naujos grėsmės. N.Alijevas atkreipia dėmesį į sunkiai įtikimą dalyką: pasirodo, kad į Moldovos teritorijas pretenzijas reiškia jau ir pasaulio armėnų bendruomenė.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
2012 metų rugpjūčio 16 dieną Libijos Andžaro mieste armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ oficialiai deklaravo savo organizaciją ir paskelbė tikslą įgyvendinti planą sukurti Nor Chajastan (Naująją Armėniją), iškėlė ištisą politinių reikalavimų sąrašą.
Kaip vieną iš svarbiausių programinių politinių reikalavimų ši organizacija iškėlė siekį sukurti „Šiaurės-vakarų Armėniją“ Budžako regione prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienų.
Geopolitiškai Moldova dalijama į aiškius regionus: šiaurinę, centrinę, Padniestrės rajonus ir Budžaką. Kiekvienas iš jų turi savo ypatumų, o Budžakas, kaip geopolitinių tyrimų objektas, yra vienas iš sudėtingiausių ir įdomiausių regionų. Armėnai čia niekada nesudarė bent kiek reikšmingesnės etninės dalies.
To nepaisant jie pretenduoja į šį regioną, numatydami čia viešpatauti ateityje, – perspėja tarptautinės teisės ekspertas N.Alijevas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vienas iš pagrindinių Lietuvos Prezidento veiklos uždavinių – užsienio politika.
Tiesa, jei Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiandien ypatingai daug dėmesio skiria sveikatos problemoms, tai nereiškia, kad jis dubliuoja Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pareigas. Juk situacija dėl siautėjančio koronaviruso – išskirtinė. Būtų keista, jei Prezidentui nerūpėtų, daugėja ar mažėja susirgimų dėl COVID-19. Jei Prezidentas smulkmeniškai domisi šalies ekonomika, – taip pat nėra blogai. Mat padėtis – ypatinga. Lietuva dar niekad nebuvo patekusi į tokią sudėtingą padėtį. Domėdamasis verslo perspektyvomis šalies vadovas nedubliuoja premjero Sauliaus Skvernelio pareigų.
Ir vis dėlto Lietuvos vadovui nederėtų užmiršti, kad jam netinka itin smulkmeniškai ir juolab – itin dažnai gilintis į medicinos ar ekonomikos reikalus. Prezidentui galvą pirmiausia turėtų skaudėti dėl kitų klausimų.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Štai daugiau dėmesio skirti chaosui, kilusiam Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, – sveikintina iniciatyva. Štai rūpintis užsienio politika, pavyzdžiui, birželio 18 dieną numatyto Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių lyderių viršūnių susitikimo sėkme, – ne tik gražu, prasminga, bet ir pragmatiška. Per pastarąsias dvi savaites surengti konferenciniai pokalbiai su Baltarusijos, Ukrainos, Sakartvelo, Armėnijos, Moldovos ir Azerbaidžano lyderiais, – neabejotinai sveikintinas sumanymas. Juk kitų ES šalių prezidentai, regis, tokiais pokalbiais negali pasidžiaugti.
Tik vėl – pokalbis nelygu pokalbiui. Galima pilstyti iš tuščio į kiaurą keičiantis vien gražiais žodeliais arba rimtai nagrinėti skaudžias temas. Dabar, kai jau atidžiai perskaityti visi Prezidento Komunikacijos grupės išplatinti pranešimai apie Gitano Nausėdos diskusijas su Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių prezidentais Aliaksandru Lukašenka, Ilhamu Alijevu, Volodymiru Zelenskiu, Solome Zurabišvili, Igoriu Dodonu ir Armenu Sarkisianu, – įmanoma susidaryti bent paviršutinišką įspūdį, kokie akcentai pasirinkti.
Ar prezidentas G.Nausėda nepadarė klaidų, rinkdamasis temas? Sakykim, ar buvo teisinga, kalbantis su Moldovos prezidentu Igoriu Dodonu, neužsiminti apie Padniestrės žaizdą?
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip pat visiems puikiai žinoma, kad problematiškiausia Rytų partnerystės programoje dalyvaujanti šalis – Armėnija. Ji vienintelė iš šio šešeto elgiasi agresyviai – iki šiol okupavusi apie 20 proc. kaimyninės šalies žemių. Turiu omenyje iš Azerbaidžano maždaug prieš du dešimtmečius jėga atplėštą Kalnų Karabachą. Oficialusis Jerevanas iki šiol begėdiškai ignoruoja visos tarptautinės bendruomenės, įskaitant NATO ir ES šalis, nuomonę, jog Kalnų Karabachą privalu grąžinti Azerbaidžanui. Tokios tarptautinės taisyklės.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tačiau šiuo metu neteisėtai Kalnų Karabachą administruojančios jėgos demonstratyviai rengia pompastiškus rinkimus, kurių nepripažįsta Vakarai, skelbia stebuklines pasakas, esą Kalnų Karabache gyvenanti kažin kokia išskirtinė tauta, turinti teisę atsiskirti nuo Azerbaidžano, nuolat apšaudo azerbaidžaniečių karius pasienio ruožuose, neleidžia maždaug milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių grįžti į gimtuosius namus, viešai, oficialiai nepasmerkė savo teroristinių organizacijų, sakykim, ASALA, kurios 1973 – 2002 metais rengė kruvinus teroro aktus Europos, JAV ir Australijos miestuose (235 teroro aktai, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas į gyvybę, paimti 105 įkaitai).
Žvelgiant priekabiai net Baltarusija – mažiau problemiška šalis nei Armėnija. Jei oficialusis Minskas ir neteisingai pasielgė, statydamas Astravo atominę jėgainę vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos – Lietuvos sienos, jis atominę elektrinę vis tik pastatė savo žemėje. Baltarusija šiuo metu nėra užgrobusi nė pėdos svetimų žemių. Taip pat – ir Ukraina, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova.
Vienintelė Armėnija elgiasi agresyviai, iššaukiančiai – tarsi būtų mažytė Rusija. Būtent ji, prisidengdama Rusijos karine galia (Giumri mieste ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė), jau keletą dešimtmečių šantažuoja savo kaimynę – Azerbaidžaną.
Kalbantis su Armėnijos vadovais – visa tai privalu žinoti. Ar Lietuvos Prezidentas G.Nausėda, rengdamas konferencinius pokalbius su Jerevanu ir Baku, turėjo tai omenyje?
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Nežinau, nesu tikras. Štai Baltarusijos prezidentui A.Lukašenkai jis priminė, jog Lietuva turi kategoriškai neigiamą požiūrį į Astravo AE. O va Armėnijos prezidentui A.Sarkisianui nepriminė, jog Armėnija privalo paklusti Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms pasitraukti iš Kalnų Karabacho. Apie šią tarptautinės bendruomenės nuostatą – nė žodžio.
Austrijos sostinė Viena, kur 1984 metų birželio 20 dieną armėnų teroristai surengė išpuolį prieš Turkijos diplomatą Erdoganą Ozeną
Bent jau tokią nuomonę leidžia susidaryti oficialiai paskelbti Prezidento Komunikacijos grupės panešimai apie pokalbius (visi pranešimai publikuoti portale slaptai.lt) su Baku ir Jerevanu.
Perskaičius Prezidento komunikacijos pranešimus, įsidėmėjau ir daugiau keistų nutylėjimų. Pavyzdžiui, G.Nausėda tvirtino, jog Lietuva remia tiek Sakartvelo, tiek Ukrainos teritorinį vientisumą. G.Nausėda taip pat tvirtino esąs susirūpinęs dėl Ukrainos ir Sakartvelo saugumo bėdų, kurias kelia karinės Rusijos pajėgos. O pranešime, paskelbtame po pokalbio su I.Alijevu, neradau akcento, jog Lietuva remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jog Lietuva susirūpinusi Kalnų Karabacho ateitimi.
Igoris Dodonas. Presedinte.md nuotr.
Jei tokie žodžiai pokalbio metu buvo ištarti, bet tiesiog nepateko į pranešimus, – viena. Bet jei G.Nausėda apie tai nė neužsiminė, kalbėdamasis su prezidentu I.Alijevu, – ar tai nėra klaida? Kalbėtis su Azerbaidžano vadovais nepaklausiant jų bent jau apie iš Kalnų Karabacho išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, – netaktiška.
Norėdamas sužinoti, ar tikrai pokalbiai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais klostėsi taip, kaip aprašyta oficialiuose pranešimuose, nusiunčiau Prezidentūros Komunikacijos grupei keletą klausimų.
Štai jie:
1.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, prieš keletą dienų kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės reikalų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, pareiškė paramą Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, t.y. ar pabrėžė, kad Lietuva remia Azerbaidžano pastangas susigrąžinti Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų, kurie šiuo metu okupuoti svetimų pajėgų; taip pat – ar domėjosi, kaip šiuo metu gyvena iš Kalnų Karabacho išvyti azerbaidžaniečių pabėgėliai?
Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
2.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų partnerystės problemų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, domėjosi, kada Armėnija įvykdys tarptautinės bendruomenės reikalavimus – patrauks karines pajėgas iš Kalnų Karabacho, t.y. kada Jerevanas grąžins Azerbaidžanui šiuo metu neteisėtai administruojamą regioną?
3.Ar Prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamasis dėl Rytų parnerystės reikalų su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu, teiravosi, kada oficialusis Jerevanas žada atsisakyti Rusijos karinės bazės, dislokuotos Giumri regione, paslaugų?
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Iš tikrųjų, tai, kas ištisus dešimtmečius vyksta į rytus nuo mūsų, mums jau neskauda. Europą, pasaulį ir mus pačius apėmusi tokia nejautra svetimam skausmui, kad rūpinamės tik savo kailiu, savo negandomis ir išlikimu. Iš dalies tai suprantama: pasaulis pertekęs karais ir konfliktais, o čia dar pandemijos… Bet – prisiminkime.
Prieš tris dešimtmečius, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys ir visa sovietinė konstrukcija ėmė byrėti, sovietinis režimas lyg tas žvėris puolė išlaikyti nors trupinius nuo savo imperinio stalo – jo taikiniu tapo nacionaliniai SSRS pakraščiai. Dar pasitreniruota ant Baku, Tbilisio, Vilniaus, bet smurtas, žudynės režimui sėkmės neatnešė. Užtat įvairiomis dingstimis griebtasi vadinamųjų „periferinių karų“. Kalnų Karabachas, Padniestrė, paskui Gruzija, vėliau Krymas ir Ukraina – štai tas priblėsęs žarijų pilnas židinys, kuris bet kada gali vėl suliepsnoti.
Išsami ir tik ką pasirodžiusi mokslininko ir diplomato Namiko Alijevo (azerb. Əliyev Namiq Həsən oğlu) studija „Padniestrės konfliktas. Tarp Pruto ir Dniestro. Kompleksinis politinis teisinis tyrimas“ (НАМИК АЛИЕВ. ПРИДНЕСТРОВСКИЙ КОНФЛИКТ. Между Прутом и Днестром. Комплексное политико-правовое исследование, Tbilisis, 2020) primena ir atskleidžia šio žemės lopinėlio tarp Moldovos ir Ukrainos istorinę praeitį, „įšaldyto“ konflikto eigą bei dabartį.
Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas
Padniestrė: istorinis rakursas
Mes nemažai girdėję apie Besarabiją, nes būtent ši šiuolaikinės Moldovos teritorija kartu su Baltijos šalimis ir Vakarų Ukraina tapo 1939 m. Molotovo – Ribentropo sandėrio slaptųjų protokolų auka. Padniestrė – kairysis Dniestro krantas – po karo atiteko Moldovai, o pietinė dalis – Ukrainai. X a. Padniestrė priklausė nuo Kijevo atsiskyrusiai kunigaikščių Uličių dinastijai (rytų slavų gentis, VIII–X a. gyvenusi žemėse Dniepro žemupyje), o XII-XIII a. – Galicijos-Volynės kunigaikštystei. Paskui 130 metų (1241 – 1370) įėjo į Aukso Ordos ir Krymo chanato sudėtį bei į rytus nuo Karpatų susiformavusios Moldovos kunigaikštystės teritoriją.
Mokslininkų teigimu, ši kunigaikštystė ir šiandien yra tarsi ant trijų kultūrų (slavų, lotynų, Rytų), trijų religijų (stačiatikių, katalikų ir islamo) bei ideologinių srovių (pansalizmas, pantiurkizmas ir panlotynizmas) sandūros. Įtakos turėjo tai, kad 1352 – 1359 m. Moldova buvo Vengrijos karalių įtakoje, o nuo antrosios XV a. pusės, po 1363 m. mūšio prie Mėlynųjų vandenų, pateko į LDK valdas.
Knygoje aptariama regiono priklausomybė Lenkijai ir Lietuvai, vėl perėjimas Osmanų imperijon, vėl grįžimas į ATR jurisdikciją. 1677m. prasidėjęs karas tarp Turkijos ir Rusijos padalino šią teritoriją į dvi dalis, o ruožas tarp Dniestro ir Dniepro 20 metų buvo niekieno. Į kairįjį Dniestro krantą, kurį kontroliavo turkų paša George Duke, persikėlė daugybė moldavų naujakurių. 1699 m. šiaurės Padniestrė vėl perėjo ATR žinion.
Po 1769-1772 m. Turkijos ir Rusijos karo Jekaterina II atsisakė pretenzijų į Moldovą ir Valakiją (istorinė sritis Rumunijos pietuose). Moldovos kunigaikštystei reikėjo pasirinkti, prie ko prisišlieti – Rytų, Vakarų ar Šiaurės. Tad 1775 m. ji buvo padalinta: Bukovina atiteko Austrijos imperijai, po to – Austro-Vengrijai, Rumunijos karalystei, SSRS, o nuo 1991 m. – Ukrainai. Besarabija pakliuvo Osmanų imperijos globon, paskui buvo užkariauta carinės Rusijos, po to vėl atiteko Turkijai.
Padniestrė nuo 1791 m. iki 1917 m. buvo užimta Rusijos. Bolševikai paskelbė Moldavijos liaudies respubliką, gyvavusią neilgai – beveik metus, paskui ji prisijungė prie Rumunijos (iki 1940 m.). Moldovoje iki šiol puoselėjamos prisijungimo prie Rumunijos viltys.
1991 m. gruodį, kai buvo išformuota SSRS, Moldovos SSR buvusi sovietinė kariuomenė, jos 14-oji armija perėjo NVS ginkluotųjų pajėgų žinion. Nuo 1992 m. balandžio 1 d. B. Jelcino dekretu Moldovos jurisdikcijon pateko dešiniajame Dniestro krante esančios ginkluotosios pajėgos, o kairiajame – Rusijos kariuomenei. Knygos autoriai tvirtina, kad šis skilimas sudarė sąlygas separatiniam judėjimui Padniestrėje ir kariniam konfliktui tarp abiejų Dniestro krantų. Iš dalies pati Moldova, Bukarešto patarimu, Tiraspolio separatistams atidavė daugybę ginklų ir kitos technikos. Profesorius A. Burijanas knygoje tvirtina, kad būtent chaosas, kai vyko pozicijų pasidalijimas regione, ir buvo naudingas Rusijai, kuri tuoj pat inspiravo separatinį judėjimą ir abiejų Dniestro krantų susipriešinimą.
Kaip prasidėjo konfliktas?
Toliau knygoje apžvelgiama „karštoji“ Padniestrės konflikto fazė. Pradžia laikomas Tiraspolio sprendimas atsiskirti nuo Moldovos. Motyvas – dauguma šio anklavo gyventojų yra rusai arba ukrainiečiai. Nors, tyrimų duomenimis, 35 proc. Padniestrės gyventojų sudarė moldavai, 30 proc. ukrainiečiai ir beveik 28 proc. rusai. Autoriai tvirtina, kad žibalo į ugnį įpylė Kišiniovo sprendimas šalyje ir Padniestrėje įtvirtinti moldavų (rumunų) kalbą, paskui dar 1989 m. gegužę įkurtas, „nacionalistus“ suvienijęs Moldovos liaudies frontas, kuris paskelbė pagrindinę išsivadavimo kryptį – susijungimą su Rumunija. Tai esą sukėlė pasipiktinimą tiek Maskvoje, tiek Tiraspolyje, tiek Kišiniove. 1990 m. birželio 23 d. priimama deklaracija dėl Moldovos Respublikos suvereniteto. Bet oficialiai nepriklausomybė skelbiama 1991 m. rugpjūčio 27 d.
Moldovos vėliava
Tuomet, kaip ir daugelyje posovietinių respublikų, į kovą prieš „nacionalistus“ pakyla „darbo žmonių kolektyvai“. 1990 m. lapkričio pradžioje Dubosarų miesto gyventojai užima rajono įstaigas, juos tramdo policija. Rusus puola ginti karinės pajėgos. Taip atsiranda pirmosios Padniestrės konflikto aukos – trys Dubosarų gyventojai žūsta, 13 sužeidžiama. Manoma, kad šiuos susidūrimus inspiravo Rusija, kurios atsiųsti emisarai stebėjo įvykius Moldovos pusėje iš kairiojo Dniestro kranto.
Taip prasidėjo Padniestrės konfliktas, kuris šiek tiek aprimo po paliaubų, pasirašytų tarp B. Jelcino ir Moldovos vadovo Mirčos Sneguro 1992 m. liepos 21 d. Po ilgų derybų, kelių konflikto paūmėjimų 1998 m. gegužė priimtas Maskvos memorandumas dėl santykių tarp Moldovos Respublikos ir Padniestrės normalizavimo. 2002 m. liepą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) bei Rusijos ir Ukrainos tarpininkai pasirašė Moldovos susivienijimo projektą. Į ginčą įsitraukė ir Ukraina, kaltinusi Padniestrės separatistus diversinių grupių rengimu ir jų siuntimu į šią šalį.
Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas”
Be kita ko, regione pradėjo veikti 2012 m. rugpjūčio 16 d. įkurta armėnų teroristinė organizacija „Nor-ASALA“ („Naujoji ASALA“), kuri pradėjo kovą už Naujosios Armėnijos įkūrimą istoriniame Budžako regione, prie Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos sienos.
Pastebėtina, kad knygoje apie Padniestrę yra kai kurių netikslumų bei sovietinio tipo vertinimų, ypač rašant apie Moldovos nacionalistus ir Liaudies frontą, bet jos tikslas – dar kartą pasauliui priminti objektyvią įvykių raidą, tokių „įšaldytų“ konfliktų sprogstamąjį pobūdį ir kuo jie naudingi Rusijai.
Taip pat knygoje siūloma mintis, kad tokie anklavai gali būti dirbtinai sudaromi ir visoje posovietinėje erdvėje, net ir toje, kuri šiandien jaučiasi sąlyginai saugi po NATO ir kitų transatlantinių organizacijų „stogu“.
Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).
Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.
Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.
Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.
„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.
Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.
Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).
Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas” bei „Padniestrės konfliktas” autorius
Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.
Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.
Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.
Moldovos Konstitucinis teismas (KT) laikinai nušalino nuo pareigų prezidentą Igorį Dodoną, praneša „Interfax“.
KT šį sprendimą priėmė sekmadienio rytą grupės Demokratų partijai atstovaujančių parlamento narių prašymu.
Savo sprendimą Konstitucinis teismas motyvavo tuo, kad prezidentas atsisakė pasirašyti įsaką dėl parlamento paleidimo ir tuo būdu įvykdyti ankstesnį KT sprendimą.
KT įpareigojo premjerą Pavelą Filiną laikinai eiti prezidento pareigas. Jis turės kreiptis į Konstitucinį teismą, kad galėtų pasirašyti įsaką dėl dabartinės sudėties parlamento paleidimo ir pirmalaikių rinkimų datos.
Per dvejus pastaruosius metus KT jau penkis sykius buvo laikinai nušalinęs prezidentą nuo pareigų, kai šis atsisakydavo aprobuoti įstatymus arba skirti ministrus.
Kaip jau buvo pranešta, birželio 7 d. Moldovos Konstitucinis teismas nusprendė, kad prezidentas turi paleisti parlamentą ir paskirti pirmalaikių rinkimų datą. Šis sprendimas buvo priimtas praėjus kelioms minutėms po to, kai I. Dodonas paskelbė, kad nepavyko sudaryti valdančiosios koalicijos ir naujos vyriausybės.
Šeštadienį I. Dodonas pareiškė nepasirašysiąs įsako dėl parlamento paleidimo ir pirmalaikių rinkimų datos.
Tą pačią dieną Moldovos parlamentas paskyrė dešiniosios opozicijos lyderę Mai`ą Sandu šalies premjere. Iškart po vyriausybės patvirtinimo I. Dodonas prisaikdino naujojo ministrų kabineto narius.
Šeštadienį parlamento posėdis buvo sušauktas nepaisant Konstitucinio teismo sprendimo dėl jo paleidimo.
Jungtinių Tautų (JT) Generalinė Asamblėja penktadienį palaikė Didžiosios Britanijos, Kanados, Lenkijos, Lietuvos ir dar septynių šalių raginimą Rusijai išvesti savo pajėgas iš atsiskyrusio Moldovos regiono.
Už neįpareigojančią rezoliuciją – pirmąją tokią rezoliuciją, reikalaujančią Rusijos pajėgų pasitraukimo iš Moldovos – balsavo 64 šalys, prieš – 15, 83 susilaikė. JT Generalinė Asamblėja vienija 193 nares.
Tarp 15 šalių, nepritarusių rezoliucijai, kuria Rusija raginama „besąlygiškai ir neatidėliojant užbaigti“ savo pajėgų išvedimą iš Moldovos, buvo pati Rusija, Iranas, Armėnija, Baltarusija, Sirija ir Šiaurės Korėja.
Rusija savo pajėgas į Moldovos Padniestrės regioną nusiuntė po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais, taip esą siekdama numalšinti neramumus nepriklausomybę nuo Moldovos paskelbusioje teritorijoje.
Padniestrės regionas laikomas vienu kelių buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje teberusenančių „įšaldytų konfliktų“.
Po penktadienį vykusio balsavimo reikalavimas Rusijai išvesti pajėgas iš Moldovos buvo įtrauktas į asamblėjos darbotvarkę. Ateinančiais mėnesiais organizacija surengs posėdį, skirtą padėčiai Padniestrėje aptarti.
Lietuvos ir Moldovos gynybos ministrai Raimundas Karoblis ir Eugenis Sturza. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Moldovos gynybos ministru Eugeniu Sturza aptarė dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje ir jo perspektyvas, Moldovos gynybos reformų eigą ir bendradarbiavimą su Europos Sąjunga ir NATO, apsikeitė nuomonėmis apie regioninio saugumo situaciją.
„Moldova Lietuvai yra svarbi Rytų partnerystės valstybė, tuo pačiu esame pasirengę ne tik išlaikyti dabartinį dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje lygį, bet ir jį plėsti. Mums yra svarbus Moldovos europinės krypties pasirinkimas ir tvirtas ėjimas pasirinktu keliu bei reformų įgyvendinimas“, – sakė ministras R. Karoblis. Ministras susitikime taip pat pažymėjo, kad Lietuva palaiko Moldovos sprendimus prisidėti prie NATO ir Europos Sąjungos Rytų parneriams skirtų iniciatyvų ir projektų.
Moldovos gynybos ministras E. Sturza, kalbėdamas apie regioninį saugumą, didelį dėmesį skyrė saugumo situacijai Padnestrėje, kur dislokuotas Rusijos karines pajėgas įvardijo grėsme nacionaliniam saugumui.
Lietuvos ir Moldovos gynybos ministrai sutarė, kad abiem valstybėms iškyla panašių hibridinių grėsmių, todėl svarbu dalytis turima patirtimi įveikiant visiems bendrus iššūkius, didinant visuomenės atsparumą propagandai ir užtikrinant kibernetinį saugumą.
Penktadienį Moldovos gynybos ministras su delegacija taip pat lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje ir Seime, NATO Energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje ir Nacionaliniame kibernetinio saugumo centre prie KAM, o šeštadienį planuoja dalyvauti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiuose Alytuje.
Lietuva ir Moldova gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2004 metų. Lietuva konsultuoja Moldovą gynybos reformų, strateginės komunikacijos srityje, demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės ir kitais aktualiais klausimais. Moldovos atstovai Lietuvos lėšomis mokomi anglų kalbos ir štabo karininkų kursuose Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, o nuo 2008 m. ir Baltijos gynybos koledže (Estija). Moldovos atstovai kviečiami į instruktorių kursus Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje ir į karo medikų kursus Lietuvos kariuomenės vienetuose. Lietuva dvišalio bendradarbiavimo pagrindu ir kartu su NATO gynybos karinio rengimo programos ekspertais padeda reformuoti ir stiprinti Moldovos kariuomenės puskarininkių sistemą.
