Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą kalbėjomės apie tai, kad užmanymas Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje scenoje pastatyti spektaklį pagal liūdnai pagarsėjusį Rūtos Vanagaitės veikalą „Mūsiškiai“ yra bjauri provokacija ir gali būti vertintinas kaip ilgai meno šventove laikytos įstaigos išniekinimas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-sventoves-isniekinimo-precedentas-panevezyje/

O vis dėlto – ar nepasidavėme prakilnių žodžių vilionei, ar nebus pernelyg lengvabūdiška teatrą pavadinti šventove, kai pirmiausiai taip yra nusakoma susitikimo su Dievu, religinių apeigų ir kulto misterijų vieta?

Praeitą kartą užsiminiau dar ir apie tą aplinkybę, kad Panevėžys yra vienintelis iš didžiaisiais vadinamų Lietuvos miestų, kuris neturi savo universiteto, taigi nedisponuoja palankia kritinės minties plėtrai terpe. Iš kitos pusės žiūrint, sunku butų nepastebėti fakto, kad Juozo Miltinio laikais Panevėžys buvo laikomas viena iš Lietuvos nebutaforinės kultūros sostinių, nepripažįstant už didelį trūkumą universiteto ar kokios nors kito aukštosios mokyklos tipo nebuvimą mieste. Jeigu neklystu, J.Miltinis aktorius savo teatrui ruošė jo paties įsteigtoje prie teatro studijoje, nereikalaudamas iš būsimų aktorių kokių nors aukštojo išsilavinimo kredencialų.

Taigi prasidėjusi diskusija dėl Juozo Miltinio vardo Panevėžio dramos teatro, o ypač šio teatro moralinio bankroto istorija pastarosiomis dienomis, pastūmėjo suformuluoti tokį klausimą – ar yra principinė galimybė apskritai kaip nors apibrėžti universiteto, bažnyčios ir teatro santykį, numatant struktūrinius  skirtumus, ar gali būti ir tokių atvejų, kai viena iš čia įvardintų institucijų (sąlygine to žodžio reikšme) gali pabandyti pavaduoti kitą? Kita vertus, net jeigu tokią klausimo formuluote pripažintume kaip daugiau ar mažiau korektišką, visiems suprantamą, kad įvardyta tema yra beveik neišsemiama ir čia turėsime galimybę tik padrikai išsakyti vieną kitą pastabą.

Apie lyginamųjų dalykų skirtumus prasmingai galime kalbėti tik tada, kai numatome jų panašumo pagrindą. Vis dėlto neturiu teisės sakyti, kad  universitetas, Bažnyčia ir teatras gali būti lyginami vienarūšėje sekoje kaip skirtingos kultūros institucijos. Jeigu esame įsitikinę, kad Bažnyčia yra susitikimo su Dievu vieta, o eucharistijos auka nėra tik šešėlių teatras, Bažnyčia išeina už kultūros apibrėžimo ribų, – kultūra yra žmogaus veiklos produktas, o religio numato abipusį Dievo ir žmogaus ryšį, to ryšio užtikrinimą (surinktumą) iš priešingų perspektyvos taškų. Paradoksaliai tariant, krikščionybė yra Vakarų kultūros pagrindas, tačiau pati Vakarų kultūra yra šalutinis krikščionybės, kuri savo esme yra naujoji Dievo ir žmogaus sandora, išeinanti už kultūros ribų, padarinys. Tikinčiam žmogui Dievas yra absoliučios tikrovės atskaitos taškas, o ne kultūrinis vaizdinys.

Prie teatro. Vytauto Visocko nuotr.

Savo ruožtu universitetas ir Bažnyčia gali būti gretinami kaip bendruomeninio organizuotumo formos, bendruomeniškumas čia yra jų panašumo pagrindas. Daug kartų esame girdėję sakant, kad Bažnyčia yra tikinčiųjų (gyvųjų ir mirusių) bendruomenė, neretai praleisdami pro ausis tai, kad savo ruožtu universiteto atsiradimo pagrindų pagrindas yra nusitaikymas į bendruomeniškumą, forsuotas bendruomeniškumo siekimas. Lotynų kalbos žodis universitas, pasitarnavęs universiteto pavadinimo atsiradimui, pažymi  ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda, yra, kaip skelbiama senuose analuose,  dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija.

Vilniaus šv. Onos bažnyčia. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi, grįžtant prie Panevėžio incidento, savaime kyla toks hipotetinis klausimas – ar, trūkstant akademinės bendruomenės pajėgų, universitetą minimu atveju negalėtų pavaduoti Bažnyčia, tikinčiųjų bendruomenei mūru stojant prieš piktavališkas užmačias toliau kiršyti tautas?

Bažnyčia ir universitetas tikriausiai ir moderniaisiais laikais galės išlikti svarbiausiais visuomenės stabilumo forpostais. Ką šiuo rakursu galima būtų pasakyti apie teatrą, ar, tarkime, teatras savo ruožtu nėra kaip tik permanentinio maišto židinys, revoliucingumo užkratas, nuolatinis kvietimas atsinaujinimui.  Žinia, teatras teatrui – nelygu, jeigu čia savitiksliu dalyku tampa išraiškos priemonių atnaujinimas, kaip atrodo, toks jau negeneruojantis prasmės eksperimentinis teatras lieka kažkur kultūrinio vyksmo paraštėje, yra teatro pigmėjų žaislas ir duona.

Toliau leiskite pasakyti, beveik balansuojant ant šventvagystės ribos, kad  Šventų Mišių misterija gali būti prilyginama spektakliui, kur, priešingai nei absurdo dramos „Belaukiant  Godo“ fabulos, pagrindinis personažas yra ne tik numanomas, bet ir pasirodo tiesiogiai eucharistijos pavidalu, įžengia į besimeldžiančių žmonių širdis. Kita vertus, kaip atrodo bent man, skirtingai nei teatro teikiamas žmogui apsivalymo katarsis, šventovėje apturimas sielos pakylėjimas yra naujos tikrovės priauginimo, būties ribų praplėtimo katarsis.

Lapkričio 1 d. teko apsilankyti labai jaukioje, geriausias laukimo nuotaikas žadinančioje kaimo bažnytėlėje. O nuvylė labai greitai čia tai, kad norom nenorom buvai priverstas stebėti nevykusius doro kulto tarno bandymus prisitaikyti prie laikmečio dvasios. Bažnyčioje buvo skaitomas Dievo Žodis, savo ruožtu kunigas pamokslui atsparos tašku pasirinko Jėzaus Žodžius iš Evangelijos pagal Matą 5, 3: “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus  karalystė“. 

Mane be galo nustebino arba greičiau pribloškė, kad kunigas žinomą Evangelijos parafrazę perkaitė taip: „Palaiminti  dvasingieji vargdieniai, nes jų yra dangaus karalystė“, po to kelis kartus dar leidęs sau pastebėti, kad priešingas savo esme krikščioniui žmogaus tipažas yra dvasios skurdžius.

Operos ir baleto teatras. Skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visi gerai suprantame, toks nukrypimas nuo teksto yra ne kažkokia mechaninė vertimo klaida, o didelė kūrybinė inovacija, bandant užmaskuoti nepatogią teksto interpretavimui vietą, kuri savo ruožu yra viena ir didžiausių Šv.  Rašto gelmių, nė iš tolo nepasiduodanti pigiam numelioravimui.

Nežinau, ar tokia korektyva atsirado Romos kurijos nurodymų pagrindu, ar vyskupijos paliepimu, ar tai yra paties pamokslininko netramdomos savivalės išvarža, tačiau tąsyk, klausydamas kunigo pamokslo, nesmagiai galvojau tik apie tai, kad nuo pasaulio nesąmonių mūsų laikais nelieka galimybių pasislėpti net Bažnyčioje. Anksčiau galvojau, kad pats blogiausias dalykas yra silpnapročių bandymai kažką pagerinti iš to, kas nekelia problemų, tačiau dabar įsitikinau, jog dar blogiau atsitinka, kai pernelyg pasitikintis savimi ir pasiduodantis popsinės sąmonės vilionėmis žmogus bando patobulinti Dievo Žodį.

Nesunku įsivaizduoti, kad nuoroda į dvasios skurdžių kaip dangaus karalystės pirmeivį yra didelis iššūkis dvasininkų luomui jau pagal statuso įvardijimą, radikaliai kertasi su mūsų laikų pasakorių beribiu plepėjimu apie dvasingumą apskritai, kuriant kažkokį visų kiaurymių vakuuminių putų kamšalą, tačiau ir šiandien pravartu būtų prisiminti didžiojo  krikščioniškos tradicijos mistiko Mokytojo Ekharto pamokslą apie tai, kad dvasios skurdas yra radikalus žmogaus ištuštėjimas Dievo paslapties akivaizdoje, pernelyg nesureikšminant nei savo žemiškų turtų, nei  vadinamųjų dorybių, seklių žinių ar kitų nematerialaus pavidalo pasiekimų.

O kas gi yra tie, dvasingieji vargdieniai, – klausiate. Manding, tai yra Karbauskis, Širinskienė, Veryga ir panašūs personažai.

2019.11.07; 05:55

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Karas su KGB tęsiasi

„Okupantai mėgdavo mus vadinti lietuvių vokiškaisiais nacionalistais. Taip jie mus vadindavo norėdami sukompromituoti krašte ir užsienyje — gal atsiras tokių, kurie patikės, kad mes kovojame už nacių reikalus, išduodame savo Tėvynę“,  – 1955 m. savo atsiminimuose perspėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai nukankintas ir sušaudytas 39-erių metų.

Praėjo pusė amžiaus, bet tie patys kaltinimai A. Ramanauską-Vanagą ir kitus mūsų pasipriešinimo dalyvius persekioja iki šiolei, nepriklausomoje Lietuvoje.

Pirmoji į A. Ramanausko-Vanago kompromitavimo trasą įšoko Rūta Vanagaitė (koks paradoksalus pavardės ir slapyvardžio sutapimas!) 2018 m. pradžioje, kai tik sužinojo, kad A. Ramanausko-Vanago gimimo šimtmečio proga Seime norima 2018-uosius paskelbti A. Ramanausko-Vanago metais:„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Nenoriu, kad šie metai būtų pavadinti KGB agento ir Tarybų Sąjungos apologeto vardu“.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas

R. Vanagaitė taip pat porino, jog į Lietuvą esą turėtų atvykti vadinamasis „nacių medžiotojas“, Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius E. Zuroffas ir pateikti duomenų apie menamą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą žydų žudynėse. „Nežinau, ar jis dalyvavo žydų žudynėse. Apie jas duomenų neradau. Radau, kad vadovavo baltaraiščių būriui, bet jie tik saugojo objektus. Taigi tokių duomenų neturiu, bet radau dokumentus, kurie, manau, taip pat skandalingi. Tuo pat metu vyko žydų žudynės. Jei buvo baltaraiščių būrio vadas, bent jau tikrai žinojo, gal pats nešaudė ir neorganizavo, tačiau buvo tų procesų dalyvis“, – žurnalistų paprašyta pateikti įrodymus visaip vartėsi skandalingoji rašytoja.

Šie žodžiai susilaukė neįtikėtino atgarsio Lietuvoje ir užsienyje – Vanagaitė tuo metu buvo „ant bangos“ dėl 2016 m. išleistos knygos „Mūsiškiai“. Knygos pavadinimas keistai sutapo su 1991 m. liūdnai pagarsėjusio Kremliaus propagandisto A. Nevzorovo filmo pavadinimu „Našy“ („Mūsiškiai“). Nevzorovo filme buvo rodoma, kaip sovietų spec. padaliniai OMON naikino „lietuvių nacionalistus“ – pirmuosius Lietuvos pasienio saugotojus; jo tikslas buvo kompromituoti, pašiepti Lietuvos išsilaisvinimą XX amžiaus pabaigoje.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vanagaitės knygoje pasakojama apie siaubingą 1941 m. žydų tragediją Lietuvoje, bet ją skaitant ir ypač girdint poknyginius autorės komentarus negali atsikratyti įspūdžio, kad visa tai skirta 1941 m.sukilėlių bei partizaninio pasipriešinimo kompromitavimui. Nevzorovas savo filme „mūsiškiais“ vadina sovietų smogikus – nusikaltėlius, Vanagaitės „mūsiškiai“ – lietuviai žydšaudžiai, nacių kolaborantai ir… – Birželio sukilimo dalyviai.

R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ stebina dėl dviejų dalykų: pirma – kažkodėl autorės „istoriniai“ tyrimai labai panašūs į sovietinės propagandos (dėl kurios perspėjo A. Ramanauskas-Vanagas) atgaivinimą: joje bandoma įpiršti neva 1941 m. birželio sukilimo dalyviai yra tolygu Holokausto dalyviams. Antra– neįtikėtinas knygos populiarumas, tiksliau – išpopuliarinimas užsienyje.

Štai ką apie R. Vanagaitės „istorinius tyrimus“ pernai rašė įtakingiausia britų žiniasklaida BBC:

Rūta Vanagaitė tvirtina, kad žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos. „Etninė Lietuva be žydų, be rusų, be lenkų buvo tų metų mano šalies svajonė“, – pasakoja Vanagaitė. Pirmiausia buvo idėja žydus išvaryti, o po to po truputį, po truputį… juos išvarė giliai po žeme“.

O štai 2017 m. rugsėjo 23 d. (minint Holokausto dieną (!) Rusijos informacijos agentūra „Sputnik“ pranešė: „Rūta Vanagaitė, knygos apie Holokaustą Lietuvoje, pavadintos „Mūsiškiai“, autorė, Lietuvos eksprezidentą Valdą Adamkų vadina masinių žudynių dalyviu“ (V. Adamkus taip pat buvo Birželio sukilimo dalyvis). 

Kad atrodytų įtikinamesnė ir nuoširdesnė į „mūsiškių“ sąrašą R. Vanagaitė pirmiausia įrašo savo senelį, 1941 m. sukilimo dalyvį, politinį kalinį Joną Vanagą – neva senelis buvęs „nacių teisminės komisijos narys“, nurodęs sušaudymui 10 Kavarsko žydų, taigi akivaizdus Holokausto dalyvis. Tačiau atidus knygos skaitytojas nesunkiai perkąs šią fake news (suklastotą naujieną): iš tiesų Jonas Vanagas nurodė sukilėlių teismui, t.y. karo lauko teismui, ne 10 žydų, o 10 sovietinių veikėjų (tarp kurių būta ir žydų), prisidėjusių prie lietuvių žudymų ir tremčių. Jaučiate esminį skirtumą?

Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu nacių valdžiai reiškęs protestą dėl žydų naikinimo, savo prisiminimuose rašė: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug. Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jas buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves“.

Atkreipkim dėmesį į esminę Vanagaitės išvadą, paskelbtą BBC: „žydų sunaikinimas 1941 m. buvo dalis lietuviškos politikos“. Šią melagingą ir labiau išplėstą versiją po pasaulį skleidžia ir jaunoji E. Zurofo pamaina, JAV ir Lietuvos pilietis G. A. Gochinas su savo samdomais „istorijos tyrėjais“ – jie bando įpiršti mintį, neva lietuviai (o ne vokiečiai) K. Škirpos asmeny sumąstė Holokaustą, o J. Noreikos asmeny pirmieji Europoje pradėjo masinį žydų naikinimą (plačiau apie tai – kituose tekstuose).

zurof_2
Efraimas Zurofas

Iki šiol lygybės ženklą tarp Birželio sukilėlio ir nusikaltėlio dėjo tik sovietinių okupantų režimas, tačiau net jis nedrįso žydų masinio naikinimo idėjos priskirti lietuviams.

LSSR KGB viršininko Liaudžio ir KGB 4 valdybos viršininko Obukausko 1957 m. pažymoje apie „buržuazinio – nacionalistinio pogrindžio ir jo ginkluotųjų gaujų kilmę ir veiklą LSSR“ rašoma: „Lietuvoje įsisteigė įvairios nacionalistinės organizacijos, kurias Škirpa vėliau suvienijo į „Lietuvių aktyvistų frontą“, turėjusį sukilimo centrą Lietuvoje. Tuos junginius, sudarytus iš keleto tūkstančių buvusių buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkų, įstaigų valdininkų, reakcinių partijų ir organizacijų narių subsidavo užsienio žvalgybos, o ypatingai fašistinės Vokietijos žvalgyba. Tačiau vokiškieji okupantai nepateisino lietuviškųjų nacionalistų vilčių. Nes „frontui“ [Lietuvių aktyvistų frontui – Birželio sukilimo organizatoriui] vokiečiai jokių išimčių nedarė ir net negalvojo duoti „Lietuvai“ taip vadinamos „nepriklausomybės“. Todėl vokiečių okupacijos metais pradėjo organizuotis kiti nacionalistiniai centrai ir grupės, kurie tikėjosi Anglijos ir Amerikos paramos“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Partizaninį pasipriešinimą komunistai taip pat vertino kaip nacizmo tąsą – štai citata iš sovietų teismo nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui 1957 m.: „Ginkluotų nacionalistinių jėgų branduolį sudarė įvairūs asmenys, bendradarbiavę su vokiečių okupacine valdžia, tarnavę jos policijoje, kariuomenėje ir baudžiamuosiuose būriuose. Prie šio branduolio vėliau pritapo buožiniai elementai ir vengiantieji tarnybos Raudonojoje armijoje“.

Deja, net praėjus 30 metų nuo Sovietų imperijos griūties, šiandieninis Kremlius, vadovaujamas KGB pulkininko V. Putino, skelbia pasauliui tą pačią istorijos sampratą. Tragiškas žydų likimas Kremliui, suprantama, rūpi mažiausiai. Visa esmė – užgauta šimtamečio okupanto ambicija: kaip 1941 m. net armijos neturėjusi maža tautelė vienintelė Europoje išdrįso varyti juos iš jų (okupuotų) žemių?! Ir dar šiandien didžiuojasi tuo savo sukilimu? Taip nebus – istoriją gali rašyti tik jie – Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai! Todėl ir rašo toliau: tiek Kremliuje, tiek su savo pagalbininkais už Rusijos ribų.

Pirmasis NKVD kontržvalgybos viršininkas sovietų okupuotoje Lietuvoje Aleksandras Slavinas už 1941 sukilimą lietuvius paniekinamai vadino pigmėjų (atsieit, neūžaugų, menkystų) tauta. 1989 m. pajutęs galimą pavojų A. Slavinas su šeima spruko į Vakarus: pradžioje į Vokietiją, vėliau persikėlė į Izraelį. 1993 m. įtakingame vokiečių savaitraštyje „Die Zeit“ A. Slavinas straipsnyje „Inscenizuotas sukilimas“  (neva nacių organizuotas) eilinį kartą apjuodino 1941 m. Birželio sukilimą ir Lietuvos Laikinąją vyriausybę, o taip pat ir atgimstančią Lietuvos valstybę, pagerbusią šią reikšmingą Lietuvai istorinį įvykį.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kitas Lietuvoje genocidą vykdęs, A. Ramanauską-Vanagą sadistiškai kankinęs KGB karininkas Nachmanas Dušanskis 1989 m. taip pat spėjo pasislėpti Izraelyje. Manoma, kad būtent jis ten ir paskleidė šiandien skambantį melą, neva A. Ramanauskas-Vanagas  1941 m. birželį „iki vokiečių atėjimo suorganizavo baltaraiščių būrį, kuris sušaudė daug žmonių“ – tokia versija yra įrašyta KGB archyvuose saugomame N. Dušanskio užrašų sąsiuvinyje.

Tačiau šią melagingą versiją 1957 m. atmetė net patys KGB-istai ir A. Ramanauską-Vanagą teisęs sovietinis teismas.

(Bus daugiau)

2019.09.19; 06:00

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…

Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.

Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.

Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.

Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis. 

Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa

Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.

Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.

Gruodžio 5-6 d.d.  vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.

Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.

Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei  atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.

Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.

Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.

Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.

Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.

Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.

Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.

Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.

Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.

Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?

Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.

Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)

Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.

[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).

2018.07.04; 08:30

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2018.06.24; 12:17

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Šiandien – 1-oji dalis.

2018.06.24; 10

Suomijos vėliava (Finland)

Nėra jokių abejonių, kad paskutinėmis savaitėmis itin liūdnai pagarsėjusi Rūta Vanagaitė – asmenybė, jau palikusi ryškių pėdsakų Lietuvos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Galbūt paliksianti ir ateity. Tik, galima įtarti, jau ne pirmą kartą daranti paprastą, bet lemtingą klaidą. Arba tiesiog atliekanti užduotis.

Įgaliojimų, kompetencijų viršijimas. Savęs pervertinimas. Mėginimas pelnyti populiarumą bet kokiomis priemonėmis. Gal būtent tai lėmė situaciją, kai žmogus per drąsiai daro išvadas apie tautos didvyrį, per aštriai juokauja apie tai, kas tegali išgelbėti Lietuvą, sužlugdo savo paties sukurtą puikų festivalį.

Antra vertus, gali kilti ir kitoks įtarimas. Galimi R. Vanagaitės nemalonumai dar mokykliniais metais dėl antisovietinės veiklos ir staiga – po to sekančios studijos Maskvoje, išvykimas sovietmečiu gyventi į užsienį, glaudokos sąsajos su Rolandu Paksu… Bent jau teoriškai visai įmanoma, kad Rusijos propagandai taip palankūs šio rudens R. Vanagaitės pasisakymai – tam tikrų nurodymų iš kitos valstybės vykdymas. Po nurodymais gal slepiasi ne meilė, o šantažas, tačiau ir tokios versijos visiškai atmesti neįmanoma.

Kad taptų aiškiau, be išankstinių nuostatų trumpai prisiminkime, ką iki šiolei yra nuveikusi R. Vanagaitė.

Teatrinis gyvenimo etapas

Anglų kalbos dėstytojos ir vertėjos bei statybos inžinieriaus šeimoje 1955 m. gimusi Rūta mokėsi Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Kaip jai sekėsi mokykloje, duomenų nėra, tačiau iš tų laikų šias dienas pasiekia vienas įvykis: po Romo Kalantos laidotuvių 1972 m., kuriose R. Vanagaitė dalyvavo su seserimi dvyne, ji turėjo palikti mokyklą ir perėjo mokytis į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Kad ir kaip būtų keista, po tokios disidentinės, o gal tiesiog jaunatviškai maksimalistinės apraiškos R. Vanagaitė stojo studijuoti Maskvoje. 1978 m. ji ten su pagyrimu baigė A. Lunačarskio teatro meno instituto teatrologijos specialybę. Ir tolesnis jos gyvenimo etapas buvo gana glaudžiai susijęs su teartu. Jau 21 metų pradėjo rašyti straipsnius teatro tema, 23 metų tapo kultūros mėnraščio „Kultūros barai“ Teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja, vėliau dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (čia ir kai kur toliau remiamasi R. Vanagaitės Vyriausiai rinkimų komisijai 2012 m. pateiktais duomenimis).

Toliau R. Vanagaitės gyvenimas pasisuka gana staigiai: 1983 m. ji išteka už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Wimano, su juo kurį laiką gyvena Vakarų Afrikoje, Ganoje, o 1985–1989 m. – Suomijoje, Helsinkyje. Per vienerius metus išmokusi suomių kalbą dirba Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekoje, rašo straipsnius kultūros ir visuomeninėmis temomis didžiausiame Suomijos dienraštyje „Helsingin Sanomat“. 1987-aisiais Suomijoje gimsta duktė Adelė Veronika.

Beje, įdomią medžiagą apie R. Vanagaitės suomiškąjį gyvenimo periodą pateikia interneto portalas „Karštas komentaras“ (http://komentaras.lt/ka-ruta-vanagaite-papasakojo-kgb-agentui-skvorec/), esą vienas spec. tarnybos agentas, lankydamasis Suomijoje, buvo susitikęs su Rūta Vanagaite-Viman ir iš jos gavęs informacijos. „Karštas komentaras“ nurodo ir dokumentą, kuriuo remdamasis šitaip teigia.

Life is LIFE

1989 m., prasidėjus Sąjūdžiui, R. Vanagaitė su dukra grįžta į Lietuvą ir tampa Valstybinio jaunimo teatro meno vadove. O 1991 m. prasideda labiausiai R. Vanagaitę išgarsinęs tarptautinis teatro festivalis LIFE. LIFE, įkurtas kaip pelno nesiekianti įmonė, gyvavo iki 2001 m. Nuo pat pradžios iki 1998 m. jam vadovavo R. Vanagaitė, o nuo 1993 iki 1998 m. su LIFE glaudžiai bendradarbiavo režisierius Eimuntas Nekrošius. Už LIFE organizavimą 1993 m. R. Vanagaitė buvo apdovanota „Metų moters“ titulu, o pats festivalis pelnė Kristoforo apdovanojimą.

Skulptūrėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turbūt niekas neabejoja, kad būtent LIFE prikėlė teatrą Lietuvoje naujam gyvenimui, bet dėl festivalio žlugimo yra įvairių versijų. Viena jų – kad kalčiausias režisieriaus E. Nekrošiaus pasitraukimas. R. Vanagaitė viešai pareiškė, kad Nekrošius yra LIFE nuosavybė. Tačiau, kad nesijaustų kieno nors nuosavybe, režisierius pasitraukė į savąjį „Meno fortą“, kurį jam paslaugiai akimirksniu „surentė“ tuometis kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kita versija – kad LIFE sau nuosprendį paskelbė 1998 m., kai žiūrovams buvo pateikta netradicinė, cirko ir akrobatikos elementų pilna programa, orientuota į platesnę publiką. Tais metais festivalis patyrė didelių nuostolių, o direktorė R. Vanagaitė pasitraukė iš savo pareigų, pareikšdama, kad Lietuvos publika nėra pakankamai supratinga ir išsilavinusi.

Politika ir verslas

Negalima sakyti, kad tolesniame gyvenimo kelyje R. Vanagaitė nusisuko nuo kultūros. Tačiau jos gyvenime gerokai padaugėjo politikos ir verslo. Pati R. Vanagaitė tai vadina posūkiu į visuomeninę veiklą. Ji VRK pateiktoje biografijoje giriasi dalyvavusi rengiant pirmąją Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją, du kartus dirbusi LR vyriausybėje: 1999 m. ir 2000–2001 m. buvusi premjero Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene.

2001 m. R. Vanagaitė įkūrė savo ryšių su visuomene agentūrą „Acta publica“. 2004-aisiais, Lietuvai vėluojant rengti paraišką Europos Komisijai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, tapo kūrybinės paraiškos rengimo grupės vadove, vėliau kurį laiką dirbo pačioje Europos kultūros sostinės projektą įgyvendinusioje VšĮ VEKS2009, tačiau 2006 m. vasarą šių pareigų atsisakė. Beje, VšĮ VEKS2009 veiklą trikdė tiek vidiniai, tiek išoriniai nesutarimai. 2008 m. pabaigoje VšĮ VEKS2009 steigėjams nutarus, jog buvusi įstaigos taryba veikė netinkamai ir neskaidriai, taryba buvo perrinkta iš jos pašalinant tarybai vadovavusį Artūrą Zuoką ir buvusį kultūros viceministrą Gintarą Sodeiką. Na, o R. Vanagaitė 2006 m. rudenį įkūrė savo kultūros ir socialinių projektų agentūrą – viešąją įstaigą „Vilko valia“.

R. Vanagaitė kėlė koją ir į politiką: 1999–2001 m. buvo Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė, Liberalų ir centro sąjungos narė. 2011–2015 m. R. Vanagaitė su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.

2012 m. R. Vanagaitė mėgino patekti į Seimą. Ji tapo politinės partijos „Sąjunga Taip“ (lyderis – Artūras Zuokas) septintuoju numeriu sąraše, balotiravosi Justiniškių (Vilnius) vienmandatėje apygardoje. Tačiau nepateko į antrąjį turą, kuriame laimėjo konservatorius Paulius Saudargas.

Skandalingoji rašytoja

Nors R. Vanagaitė teigė anksčiau niekada savęs nemačiusi rašytojos vietoje, 2014 m. ji debiutavo su pirmąja knyga – „Pareigos metas“. Pasak aprašymo, tai knyga, kurioje autorė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmonės ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje.

Po metų R. Vanagaitė išleidžia knygą „Ne bobų vasara“, kurioje kalba apie laisvę būti savimi, šiuo atveju – būtent moterimi. 2016 m. – knygą apie vyro kūną ir sielą, skirtą moterims – „Jis“. Tačiau tais metais ji labiau pagarsėja kita knyga – „Mūsiškiai“. Pasak aprašymo, „… tai knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 75 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų, kurias šią vasarą „kelionėje su priešu“, pasaulyje garsiu nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu, aplankė autorė“.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Jau tada R. Vanagaitė susilaukė įtarimų, kad jos knygos esmė – ne tiek pristatyti to meto įvykius, kokie jie buvo, kiek susigrąžinti populiarumą, patraukti visuomenės dėmesį. Apie tai, kad toks įvykių pateikimas palankus nedraugiškai nusiteikusios šalies propagandai, tuomet dar nekalbėta. Tačiau prabilta šiemet, kai R. Vanagaitė pristatė naują knygą „Višta strimelės galva“. Autobiografinį kūrinį. Tiesa, paties kūrinio niekas nekritikavo, tačiau leidykla „Alma littera“ staigiai nutraukė R. Vanagaitės knygų prekybą reaguodama į knygos pristatymą palydėjusius skandalingus autorės pasisakymus apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Rašytoja tvirtino radusi duomenų, paneigiančių, kad A.Ramanauskas-Vanagas buvo nukankintas. O viename renginyje Rusijoje ji pareiškusi (teigia, kad su sarkazmu), kad vienintelis būdas stabdyti emigraciją ir išsaugoti Lietuvą – ją turėtų okupuoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Vėliau R. Vanagaitė viešai atsiprašiusi. „Mano žodžiai buvo priimti kaip priešiškų jėgų inicijuota ataka prieš Lietuvą. Tokios reakcijos jokiu būdu nesitikėjau ir esu jos sukrėsta“, – tikino R.Vanagaitė.

Ką gi, priešiškoms jėgoms R. Vanagaitės žodžiai vis dėlto tiko. Juk jie tokie parankūs prisimenant šiemet Rusijos propagandinės žiniasklaidos sukeltą šurmulį dėl NATO filmo apie pokario partizanus Baltijos šalyse.

Jei skandalingi R. Vanagaitės pareiškimai buvo skirti populiarumui ir visuomenės dėmesiui pelnyti – blogai. Jei vis dėlto R. Vanagaitė taip pasisakė šantažuojama arba inspiruojama kitos valstybės – dar blogiau. Bet gal yra trečias variantas, kurio dar nežinome. Viską dabar parodys laikas ir tolesni R. Vanagaitės veiksmai.

XXX

Rūta Vanagaitė. Biografija (pagal „Wikipedia“)

Gimė 1955 m. sausio 25 d. Šiauliuose.

1961–1972 m. mokėsi Vilniaus 22-oje vidurinėje mokykloje, 1972–1973 m. Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje.

1973–1978 m. Maskvos valstybiniame A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) studijavo teatrologiją.

1976–1977 m. – Valstybinio jaunimo teatro Pedagoginės dalies vedėja.

1977–1983 m. – mėnesinio žurnalo „Kultūros barai“ teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja.

1983–1984 m. – savaitraščio „Literatūra ir menas“ Teatro skyriaus vedėja.

1983 m. ištekėjo už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Vimano kurį laiką gyveno Ganoje (Vakarų Afrika), 1985–1989 m. – Helsinkyje (Suomija).

1985–1989 m. – Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekos asistentė.

1989 m. prasidėjus Sąjūdžiui, su dukra grįžo į Lietuvą.

1989–1991 m. Valstybinio jaunimo teatro meno vadovė.

1991–1998 m. – teatro festivalio „LIFE“ sumanytoja ir direktorė.

1993 m. – Lietuvos metų moteris, už LIFE organizavimą;

1995 m. ištekėjo už aktorius Vlado Bagdono (g. 1949); išsituokusi.

1999 m.birželio–spalio mėn. ir 2000–2001 m. – ministro pirmininko Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene, 1999 m. – R. Pakso fondo steigėja.

1999–2001 m. – Lietuvos liberalų sąjungos narė, LLS Kultūros komiteto pirmininkė. Liberalų ir centro sąjungos narė.

2001–2004 m. – viešųjų ryšių agentūros „Acta Publica“ vadovė. Televizijos koncerno „Grey Eminence Productions“ direktorė, laidų „Pagauk kampą“, „J.E.S.“ ir „Vienas prieš vieną“ prodiuserė.

2003–2006 m. – dienraščio „Ekstra žinios“, dienraščio „L.T.“ leidėja.

2007–2008 m. – „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vykdomoji direktorė.

Nuo 2008 m. – VšĮ „Vilko valia“ direktorė, programos „Aktyvi Europos atmintis“ istorinio projekto „Tremties diena“ sumanytoja. VšĮ „Vilniaus rotušė“ tarybos pirmininkė.

2011–2015 m. su Artūro Zuoko ir Vilniaus koalicija – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė.

2012 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Seimą kaip „Sąjungos Taip“ kandidatė.

2014 m. pradėjo rašytojos karjerą su knyga „Pareigos metas“.

2016 m. – Niujorko Simono Wiesenthalio centro apdovanojimas už drąsą (už knygą „Mūsiškiai“ apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m.).

XXX

Bibliografija:

„Pareigos metas“. Vilnius : Alma littera, 2014, 300, [1] p.

„Ne bobų vasara“. Vilnius : Alma littera, 2015, 166, [1] p.

„Mūsiškiai“. Vilnius : Alma littera, 2016, 296, [6] p.

„Ne bobų reikalai“. Vilnius : Alma littera, [107] p. (sudarytoja)

„Jis“. Vilnius : Alma littera, 2016, 240 p.

„Višta strimelės galva“. Vilnius : Alma littera, 2017.

2017.11.14; 06:00

Vilniaus Signatarų namuose sausio 31 dieną buvo surengta prasminga diskusija įsimenančiu pavadinimu – „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis?“

Diskusijoje aktyviai dalyvavo istorikai Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai akademikas Eugenijus Jovaiša bei profesorius Arūnas Gumuliauskas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, politologas Dovilas Petkus. 

Renginio metu taip pat bus paminėtas Romualdo Ozolo gimtadienis, trumpai aptarta jo įsteigto istorijos žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ veikla, tačiau pirmąkart pagrindiniu renginio akcentu pasirinkta diskusija aktualia politine tema.

„Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime – šiuos ir kitus klausimus mėginsime atsakyti sausio 31 dienos renginyje“ – rašoma kvietime. 

Susitikimą organizavo Signatarų klubas ir Romualdo Ozolo paramos fondas.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų iš publicisto Vidmanto Valiušaičio pranešimo apie lemtinguosius Lietuvai 1940 – 1941-uosius metus.

video

2017.02.01; 22:24

Sausio 31 d., 18 val. nuoširdžiai kviečiame į Vilniaus žydų viešąją biblioteką, Gedimino pr. 24, Vilnius (įėjimas iš Mažojo teatro kiemo), kur vyks filmo „THE FORGOTTEN. UŽMIRŠTI“ peržiūra.

O prieš tai – susitikimas su kūrybine grupe – Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos lietuvių  kalbos mokytoju Mariumi Janulevičium ir „Laisvės“ gimnazijos gimnazistais, su kuriais jie drauge kūrė filmą, tai dvyliktokai Andžej Davlevič, Dominykas Veršalovičius, Deividas Švenčionis.

Filmas „THE FORGOTTEN. UŽMIRŠTI“ skirtas žydų istorijos Lietuvoje atminimui, o tiksliau – tą istoriją užvaldžiusiai užmarščiai. Kaip rašo pats Marius Janulevičius: „…atėjo kiek ciniškas supratimas, kad Holokausto atmintis Lietuvoje reikalinga visai ne žydams, o lietuviams. Knaisiotis po savo praeities gėdą gali tik stiprios tautos. Ir mūsų tautoje tokių žmonių daugėja.“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-13-the-forgotten-uzmirsti-kaip-mes-bandeme-prisiminti-holokausta/152741)

Susitikime taip pat dalyvaus filmo du filmo veikėjai – rašytoja Rūta Vanagaitė, kurios knyga „Mūsiškiai“ įkvėpė šio filmo atsiradimą, ir rašytojas, Vilniaus valstybinio Gaono muziejaus direktorius Markas Zingeris.

Informacijos šaltinis – Vilniaus Žydų viešoji biblioteka.

2017.01.30; 05:33

Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams. 

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis.

Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai.

Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.

Antisemitizmo apraiškų padaugėjimo siejimas su islamofobija, regis, neturi pagrindo, nes žydams islamas tiek pat artimas kaip lenkams budizmas, todėl kaltinti žydus islamo plėtra Lenkijoje turėtų būti absurdiška.

Jei čia pat palyginimui padarytume apklausą Lietuvoje, įtariu, kad gautume panašius rezultatus, nors čia islamofobijos apraiškų neteko girdėti. Priežasties reikėtų ieškoti kitur.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Nors žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas.

Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas.

Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbė Rūta Vanagaitė. Ar tai tautos kaltės išpažinimo bei  atgailos apeigos, ar tautinio kiršinimo vajaus sudedamoji dalis?

Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl po panašių rašinių ar akcijų pasipila komentarai, tarp kurių pakanka antisemitinių ir net teisėsaugos dėmesio vertų. Panaši padėtis Lenkijoje, todėl ir vertinimai panašūs.

Paskutiniojoje Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Kalbintas knygos autorius pasakojo, kaip jis apklausė žydšaudžių vaikus bei anūkus dėl holokausto vertinimo. Jis perskaitęs 426 LAT (Aukščiausiojo teismo) nutartis ir 75 tomus baudžiamųjų sovietinių metų bylų, iš jų atrinkęs 35, su kuriomis susijusius holokausto dalyvių artimuosius ir kalbinęs. Ar autoriaus siekis buvo nuoširdžiai užjausti nekaltus holokausto dalyvių artimuosius? Tai labiau panašu į keršto siekį tiems artimiesiems, kad jie ir kiti žinotų, jog jo tėvas ar senelis buvo žydšaudys. Juk A. Vinokuro interviu su vaikais, vaikaičiais yra autentiškas KGB persekiojimams. Ko nepadarė sovietai, dabar daro Vinokuras su Savukynu.

Dera užjausti autorių dėl jo šeimos tragiško likimo, tačiau ar žuvusiųjų atmintį p. Vinokuras savo knyga įamžino, ar tik esmingai prisidėjo prie besitęsiančio antisemitizmo skatinimo vajaus? Jis ir skaitytojas nesunkiai ras delfi.lt, 15 min.lt interviu (Arkadijus Vinokuras: Holokausto vykdytojų palikuonys – irgi aukos) komentaruose pakankamai antisemitinių pasisakymų, nes Vinokuras kagėbistiniu būdu galimai prievartavo žydšaudžių palikuonius. Kita vertus, sukeltas šaršalas komentaruose – gera dirva antisemitizmo provokatoriams kedenti juos, rodyti, kokie antisemitai tie lietuviai.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija (užduotis) – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Patys ir per draugiškos šalies nedraugišką „žydšaudžių medžiotoją“.

Žydiškos ar kitokios kilmės lietuviai (Lietuvos piliečiai) turi būti vertinami vienodai, kaip lietuviškos kilmės lietuviai, todėl kiršinimus, nesantaikos provokavimus būtina atpažinti, juos pasmerkti.

Informacijos šaltinis – www.llks.lt leidinys.

2017.01.28; 02:59

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai  pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.

Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“

P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis – LLKS informacija.

2016.12.05; 05:00

Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: „Mums nesvarbu, kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo“.

Šių eilučių autorius straipsnyje „Žydų genocidas – atoveikis į klaidatikystę“ bandė atsakyti į rašytojo keltą klausimą, tačiau nei prieštaraujančių jo iškeltoms priežastims, nei joms pritariančių žiniasklaidoje nesulaukė. Kodėl? Ar klausimas nebereikalauja atsakymo, ar užtenka pasakyti – „buvo“ – ir plačiai eskaluoti šį genocidą, įvardinant lietuvių tautą esmingai prie jo prisidėjus?

Beveik kasdien pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų.

Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbia Rūta Vanagaitė. Vėl bus reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“, į kurį suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti. 

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga "Kada Kodėl taps Todėl".
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“.

Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl vanagaitėms, valatkoms, kanovičiams, sutkams, ivaškevičiams, tapinams nereikėtų teisti Lietuvos, kurios tada nebuvo – ji buvo okupantų gniaužtuose. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų. 

Todėl, kai šiomis dienomis plačiai kalbama, kad lietuviai nei iš šio, nei iš to tarsi paklaikę pradėjo šaudyti savo kaimynus žydus, J. Mikelinsko klausimas kodėl išlieka aktualus. Kai kuriems žydų tautybės veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, Lietuvą skelbiantiems esant žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti ir savo tautiečių klaidas ir kaltes. Tačiau tarp tų rėksnių, tikėtina, yra pakankamai apmokamų. Jie nesuinteresuoti mąstyti, o juolab pripažinti, jog įtemptoje psichologinėje karo atmosferoje šaudyti galėjo ir sąmoningai psichologiškai apdoroti, nekalbant apie tam naudotus kriminalinius nusikaltėlius, kalinius.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia kokios nedraugiškos šalies per draugiškos šalies žydšaudžių medžiotoją užduotį vykdo?

Susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys kai kurie žydų veikėjai. Ar nepanašu, jog žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga? Juolab, kai tarsi mūsiškiai provokuoja antisemitizmo vajų.

2016.09.23; 05:56

Neseniai pasirodžiusi Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ iš naujo atgaivino diskusijas apie lietuvių tautos vaidmenį Holokauste ir kolektyvinę atsakomybę už žydų tautybės bendrapiliečių žudynes.

Knyga ne tik iškėlė daug klausimų, bet ir susilaukė daug kritikos, kurią neretai mėginta nurašyti kaip savo praeities nepripažįstančios visuomenės gynybinę reakciją. Į pastaraisiais metais viešojoje erdvėje keltus, o minimos knygos tik atgaivintus klausimus iki šiol trūksta suprantamų ir nuoseklių atsakymų.

Continue reading „„Kalbėkime patys, girdėkime kitus““

Pagaliau turime „aktualią“, dėmesio vertą knygą. Omeny turiu  Rūtos Vanagaitės rašinį apie lietuvius žydšaudžius.

Turbūt ji tikrai „aktuali ir dėmesio verta“, jeigu  visos Lietuvos televizijos ją reklamuoja, įvyko knygos pristatymas, dalyvaujant Efraimui Zurofui, Simono Viezentalio centro Jeruzalės biuro direktoriui, kurį žurnalistas Andrius Užkalnis apibūdina taip: „…tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“.

Continue reading „Dar sykį – esu kaltas…“