Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Gintaras Visockas
„Ilga kelionė į Hankendį“ – tai grožinio pobūdžio tekstas, pasakojantis apie Azerbaidžano istorija susidomėjusio lietuvių žurnalisto keliones, įspūdžius, pastebėjimus. Nepaisant kelių išgalvotų situacijų, čia gausu tikrai nutikusių nuotykių, tikrai patirtų jausmų. Pagrindinis herojus Mikis jaučia būtent tai, ką kadaise teko savo kailiu patirti šių eilučių autoriui, keliaujančiam į Baku, Giandžą ar Nachičevanę. Būtų kvaila tai neigti. Tačiau riebaus lygybės ženklo brėžti taip pat nederėtų.
Be to, šiuo rašiniu susidomėjusius skaitytojus perspėju: „Ilga kelionė į Hankendį“ – ne vien apie Azerbaidžaną, kurį, beje, išties pamilau ir laikau savo antrąja Tėvyne. Čia mėginu svarstyti, ar prasminga žurnalistinė veikla, jei taviškis rašinys po kelių savaičių (ką jau bekalbėti apie kelerius metus), tampa neįdomus, neaktualus?
Šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne kartą suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių. Verkšlendamas, tinginiaudamas, vaikydamasis lengvų honorarų nieko nepasieksi.
Trečioji man svarbi tema – ar Lietuva nėra praradusi savigarbos, ar ne per lengvai leidžiamės stumdomi net tų, kuriuos pagarbiai vadiname „strateginiais partneriais“?
Kokia šios knygos literatūrinė vertė – bijau svarstyti. Baiminuosi todėl, kad per pastaruosius tris dešimtmečius, aktyviai dirbdamas žurnalistu, iki kaklo įklimpau į žurnalistinių štampų, bjaurių, primityvių konstrukcijų liūną. Išsiropšti, išsiveržti iš šios pelkės – ne taip paprasta.
Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžaniečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę.
Jei būsime sveiki gyvi, 2022-aisiais metais numatęs išleisti „Ilgos kelionės į Hankendį“ tęsinį.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.
Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.
2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.
Bet pereikime prie straipsnio.
Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.
Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.
Melagis ilga nosimi
Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?
Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!
Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.
Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.
Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.
Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.
Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.
Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.
Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.
Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.
Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.
Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.
Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.
Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.
Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.
Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius
Kovo 31-oji Azerbaidžanui – Gedulo diena. Kodėl ši pavasario diena paženklinta Juoduoju kaspinu? Atsakymą rasime analizuodami Azerbaidžano istoriją, tiksliau tariant – 1918-ųjų įvykius.
1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau jiems mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“.
Žodžiu, 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.
Gubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. 2016 metai. Slaptai.lt nuotr.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo pabaigoje – balandžio pradžioje gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių. Išpuoliai prieš azerbaidžaniečius rengti ir kituose miestuose, regionuose – Šamachoje, Lenkarane, Nahyčevanėje, Karabache…
Ko siekė pogromų organizatoriai? Jų tikslas – užgrobti kuo daugiau žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai troško iš Baku, Gubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžaniečius persekiojo visame Azerbaidžane.
Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1916-aisiais metų surašymai skelbia, kad Gubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – mažumos. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Gubos rajonuose gyveno 64,15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Guboje buvo labai mažai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Guboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Prieš Azerbaidžaną buvo pradėtas pats tikriausias karas. Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo visas žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!
Gubos gyventojų portretai. Slaptai.lt nuotr.
Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:
„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.
Beje, azerbaidžaniečių istorikams gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.
2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas.
Azerbaidžaniečiai. Gubos muziejaus nuotrauka
Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė muziejų. Specialus įsakas pasirašytas 2009-aisiais.
Gubos jaunimas. Gubos muziejaus eksponatas
„Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Guba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Gubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Gubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Gubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, ji vis tiek prasiverš į paviršių. Kadangi nuslėpti tiesos neįmanoma.
Štai kodėl kovo 31-oji Azerbaidžane paskelbta Gedulo diena.
2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.
Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.
Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius – sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.
Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.
Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.
Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.
Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.
Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.
Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.
Birželio 26-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje surengtas iškilmingas kariuomenės paradas. Kodėl būtent birželio 26-ąją? Kaip ir Lietuva, taip ir ši musulmoniška valstybė šiemet švenčia daug svarbių jubiliejų. Viena iš Azerbaidžanui reikšmingų datų – diena, kada oficialiai įkurtos ginkluotosios pajėgos. Toji diena – 1918-ųjų metų birželio 26-oji.
Tad nenuostabu, kad tądien vienoje iš svarbiausių Baku aikščių kiekvienais metais rengiamas karinis paradas. Šiemet karinis paradas buvo įspūdingas kaip niekad. Jame dalyvavo 4000 karininkų ir kareivių, 240 vienetų moderniausių tankų ir šarvuočių bei 70 modernių lėktuvų, orlaivių. Taip pat įsidėmėtina, kad į Kaspijos jūrą specialiai atplaukė keliolika naujausių karinių laivų.
Beje, Azadlyg aikštėje taip pat žygiavo ir Turkijos armijos atstovai. Mat Turkija ir Azerbaidžanas – giminingos šalys. Juolab kad azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip 1918-ųjų metų rugsėjo 15 dieną Kaukazo Islamo armija, į kurios sudėtį įėjo tiek turkų, tiek azerbaidžaniečių kariniai daliniai, išlaisvino Baku miestą nuo bolševikų ir teroristinių dašnakų gaujų.
Azadlyg aikštė. Birželio 26-oji
Azerbaidžaną su kariuomenės įkūrimo diena pasveikino šalies Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azerbaidžano prezidentas negailėjo pagyrimų ginkluotosioms pajėgoms. Azerbaidžano kariuomenė šiandien tikrai viena iš stipriausių regione. Bet svarbiausia, kad ji niekam negrasina, nieko neterorizuoja, nieko nepuldinėja – tik ginasi. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kilęs 1988 – 1992-aisiais metais ir po kruvinų mūšių įšaldytas 1994-aisiais, – inspiruotas Rusijos, kuri siekė ir tebesiekia tarpusavyje kiršinti Kaukazo tautas. Tuomet Kremlius tiesiog pasinaudojo armėnų separatistų, svajojančių apie Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų, kvailumu, primityvumu, bei 1991 – 1993-aisiais Azerbaidžane tvyrojusiu politiniu chaosu, todėl ir sugebėjo, prisidengdamas armėnų teroristinėmis – separatistinėmis organizacijomis, okupuoti Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančią teritoriją – Kalnų Karabachą (panašų metodą Rusija naudojo atimdama teritorijas iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos).
Todėl Azerbaidžanas šiandien negali neskirti dėmesio savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimui. Šalies vadovybė teisi, kai sako, jog Azerbaidžanas iki šiol įtrauktas į karinį konfliktą. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, liepiančios armėnų – rusų pajėgoms trauktis iš Juodojo Sodo, – neįgyvendintos. Vakarai nežino, kaip gražiuoju, nenaudojant jėgos, priverst armėnų – rusų pajėgas nešdintis iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas lengva ranka šiandien susigrąžintų Kalnų Karabachą. Jo pajėgos daug sykių stipresnės už tas, kurias turi Armėnija. Bet oficialusis Baku siekia susigrąžinti žemes taikiu keliu, nepraliedamas nei savo, nei svetimųjų kraujo. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Armėniją gina bei remia Rusija. Bent kol kas. Todėl kilus kariniam konfliktui į mūšius įsiveltų greičiausiai ir Rusijos karinės pajėgos (Armėnijoje dislokuota iki dantų ginkluota rusų karinė bazė).
Karinis orlaivis
Beje, Azerbaidžano kariuomenė pelnytai džiaugiasi sėkmingai surengusi atsakomąsias karines operacijas 2016-ųjų balandžio ir 2018-ųjų gegužės mėnesiais.
Priminsime: 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų ginkluotosios pajėgos surengė provokaciją fronto linijoje – apšaudė tiek azerbaidžaniečių karines pozicijas, tiek azerbaidžaniečių civilių gyvenamus miestus bei gyvenvietes. Azerbaidžano armija skubiai surengė kontrpuolimą ir susigrąžino dalį Agderino, Fizulino ir Džebrailo rajonų (apie du tūkstančius hektarų). Dabar Leletepe ir Agdere plaikstosi Azerbaidžano vėliavos. Azerbaidžaniečiai nuo šiol kontroliuoja strategiškai svarbias aukštumas šiuose regionuose. Pažymėtina ir tai, kad tomis balandžio dienomis Armėnijos pusė patyrė didelių uostolių – buvo sudeginta 30-imt armėnų tankų.
O 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nachičevanėje dislokuoti azerbaidžaniečių daliniai surengė specialią inžinerinę – žvalgybinę operaciją, kurios metu susigrąžino apie 11 tūkst. hektarų 1990-aisiais prarastų žemių. Taigi Giunut kaimas (Šarursko rajonas) ir strateginės aukštumos Hunut, Gyzylgaja ir Mexridag grįžo teisėtiems šeimininkams.
Tiek 2016-ųjų, tiek 2018-ųjų karinės operacijos parodė, kad Azerbaidžano kariuomenė – daug stipresnė už Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Tai netiesiogiai patvirtina ir Armėnijos spaudoje pasirodžiusi dezinformacija, esą armėnų kariškiai nepasitraukė iš minėtų teritorijų.
Karinė technika
Žodžiu, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos – vienos stipriausių visame Kaukazo regione. Nenuostabu, kad stipriausios. Azerbaidžano ekonomika pastaraisiais metais šoktelėjo į viršų 3,2 karto. Šie laimėjimai pasiekti nesinaudojant jokia ekonomine pagalba iš svetur. Būtent ženklus ekonomikos augimas leido Azerbaidžanui nuo 2003-ųjų metų padidinti karines išlaidas net 15 kartų. Azerbaidžanas nūnai turi 20 karinių gamyklų, kurios tiekia 1200 pavadinimų produkcijos savo ginkluotosioms pajėgoms bei eksportui. Visiems kariškiams, sąžiningai ištarnavusiems dvidešimt metų, nemokamai skiriami butai. Azerbaidžano ginkluotosiose pajėgose tarnauja 20 tūkst. civilių asmenų (sukurtos darbo vietos civiliams, o kariškiai išlaisvinti nuo ūkio darbų). Tvirtinama, kad iki 2020-ųjų metų bus suremontuoti visi iki vieno kariniai miesteliai.
Kariniame parade Azadlyg aikštėje 2018-ųjų birželio 26-ąją buvo galima išvysti pačios naujausios, moderniausios karinės technikos. Sakykim, raketų kompleksus SPAYK ER, šarvuotus automobilius MARAL – 1 ir MARAL – 2, šarvuočius BTR-82A, stebėjimo stotį „Lorens“, bepiločius skraidančius aparatus „Orbiter 1K“, AEROSTAR, GERON, Garop, Germes, tankus T-90C, mobiliąją raketų paleidimo sistemą C-300 Favorit, priešlėktuvinės gynybos kompleksus Ildyrym ir Galhan, sraigtasparnius MI-17…
Azerbaidžano karinis sraigtasparnis
Nors oficialusis Jerevanas šaukia, jog Vakarai privalo atkreipti dėmesį (vaizdžiai tariant, – išsigąsti), kaip sparčiai ginkluojasi Azerbaidžanas, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorija rodo, kad ši šalis jėgą naudoja tik tuomet, kai priversta gintis.
Karinį paradą Azadlyg aikštėje šiemet stebėjo Turkijos, Pakistano, Baltarusijos, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų, Gruzijos, Ukrainos, Irano, Izraelio, Kazachstano, Uzbekistano, Rusijos diplomatijos ir karinių įstaigų atstovai.
Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.
Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.
Sunku keliais žodžiais papasakoti, kokį įspūdį paliko azerbaidžanietiška autonominė Nachičevanės respublika. Ten gyvenimas – ypatingas. Nachičevanės respublikoje gyvenantys azerbaidžaniečiai neturi tiesioginio ryšio su Azerbaidžanu. Jie iš visų pusių suspausti milžiniškų, neperžengiamų kalnagūbrių.
Bet kalnai – ne pati didžiausia kliūtis, skirianti juos nuo Azerbaidžano. Nachičevanės gyventojai – priešiškos Armėnijos apsuptyje. Prieš du dešimtmečius Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija okupavo maždaug 20 proc. azerbaidžanietiškų žemių, įskaitant ir Kalnų Karabachą. Šios žemės azerbaidžaniečiams iki šiol negrąžintos. Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų – labai trapios paliaubos. Visuose pasienio ruožuose būta klastingų armėniškų diversijų. Todėl ši aplinkybė negali neturėti įtakos Nachičevanės azerbaidžaniečių gyvenimo būdui.
Tiesa, nemanykite, jog Nachičevanės azerbaidžaniečiai jaučia baimę ar skursta. Tiesiog jų gyvenimo ritmas – kiek kitoks nei Azerbaidžane. Jie niekur neskuba. Ir svečiams jie ypatingai draugiški. Svečiai čia priimami dar nuoširdžiau, dar karščiau, nors ir pats Azerbaidžanas pagrįstai laikomas ypatingai svetingu, kur draugiškumas ir pagarba svečiui „liejasi per kraštus“.
O ten, kur ši autonominė respublika nesiriboja su priešiška Armėnija, ji ribojasi su Iranu, kuris taip pat, deja, nėra draugiškas Azerbaidžanui. Iranas priešiškai žvelgia į Azerbaidžaną, nes, kaip ir Armėnija, kadaise pagrobė didelį gabalą azerbaidžanietiškų žemių, vadintų Pietų Azerbaidžanu. Pietų Azerbaidžanas atiteko Iranui tuomet, kai Iranas, flirtuodamas su carine Rusija, ėmėsi svetimų žemių dalybų.
Taigi dabar daug milijonų azerbaidžaniečių gyvena dabartinio Irano teritorijoje. Beveik tris kartus daugiau nei pačiame Azerbaidžane. Tad nenuostabu, jog Iranas nuolat sunerimęs, kad tik oficialusis Baku nepradėtų kelti Pietų Azerbaidžano priklausomybės klausimo.
Štai toks pagrindinis iš visų pusių priešiškų valstybių supamo Nachičevanės regiono ypatumas.
Kitas išskirtinis Nachičevanės bruožas – čia gimė ir užaugo buvęs Azerbaidžano prezidentas Heidaras Alijevas, dabartinio šalies vadovo Ilchamo Alijevo tėvas. Tad Nachičevanėje – daug Heidaro Alijevo atminimui rodomų pagarbos ženklų. Nachičevanėje įkurtas specialus Heidaro Alijevo muziejus, čia stūksto modernūs H.Alivevo vardo rūmai, kur rengiamos visos svarbiausios konferencijos bei pasitarimai. O ir visuose kituose Nachičevanės muziejuose, pavyzdžiui, Istorijos – architektūros muziejuje, Kilimų muziejuje, esama ekspozicijų, skirtų H.Alijevo atminimui.
Nachičevanės azerbaidžaniečiai ypatingai gerbia karių, žuvusių 1992 – 2014-aisiais ginant šalies teritorinį vientisumą, atminimą. Žuvusieji kariai čia pagarbiai vadinami šachidais. Kiekviename stambesniame muziejuje – specialios ekspozicijos su portretinėmis šiuo laikotarpiu žuvusiųjų jaunuolių ir vyrų nuotraukomis. Ekskursijų vadovai skiria ypač daug dėmesio šiai skaudžiai temai. O mus lydėjusieji azerbaidžaniečių diplomatai nuolat kartojo, kad prarastas žemes jie susigrąžins bet kokia kaina. Susigrąžis arba gražiuoju, arba piktuoju.
Įspūdinga ir Nachičevanės tvirtovė, kurioje įrengtas muziejus, gausus senoviškų ginklų, rankdarbių ir paveikslų. Muziejaus gidai išsamiai papasakojo, kiek ši tvirtovė atlaikė priešų antpuolių ir apgulčių, kiek čia gyvybių neteko Azerbaidžano didvyrių ir karžygių.
Beje, Nachičevanės miesto pakraštyje įkurta unikali gydykla. Ji įrengta po žeme. Jos stogas – akmeniniai didžiulio kalno luitai. Specialiojoje gydykloje – prietema ir virtinės lovų. Čia, kalnų požemiuose, gydosi kvėpavimo ligų kamuojami pacientai. Gydymo metodas – oras, sodriai persisunkęs gydomųjų savybių turinčios druskos ir jodo dalelėmis. Vieniems ligoniams „Duzdago“ fizioterapiniame centre užtenka praleisti naktį. Sunkesniems ligoniams rekomenduojama šią procedūrą pakartoti keletą kartų.
Neišdildomą įspūdį paliko ir šalia Ordubado miesto esantys kalnai, kuriuos azerbaidžaniečiai laiko šventais. Legenda byloja, jog šių kalnų urvuose nuo persekiotojų viduramžiais slėpėsi islamo tikėjimą išpažinę jaunuoliai. Jaunuoliai buvo verčiami pakeisti tikėjimą. Bet trys šimtai jaunuolių užsibarikadavo kalnų urvuose ir verčiau pasirinko amžiną miegą nei išdavystę.
Šiandien slaptai.lt skelbia 80 nuotraukų, pasakojančių apie Nachičevanę ir Ordubadą.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pirmąjį žurnalisto Gintaro Visocko komentarą, supažindinantį su 4-uoju Baku Tarptautiniu Humanitariniu Forumu, bei 50-imt nuotraukų, iliustruojančių šio Forumo darbą.
Artimiausiu metu mūsų skaitytojai galės išvysti žurnalisto G.Visocko foto ir video reportažus, pasakojančius apie kelionę į autonominę Nachičevanės respubliką bei Chodžavendo regioną, kur gyvena šimtai iš savo žemių prievarta išvytų azerbaidžaniečių šeimų.
Gintaras Visockas
Jei jus pakvietė dalyvauti Azerbaidžano sostinėje spalio – lapkričio mėnesiais rengiamame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, – dalyvaukite. Neteks gailėtis. Tai – įspūdingas renginys, nė kiek nenusileidžiantis Europoje ar Amerikoje rengiamoms panašaus pobūdžio humanitarinėms diskusijoms.
Šitaip teigiu remdamasis asmenine patirtimi: 2013-aisiais teko dalyvauti 3-iąjame Forume, šių metų spalio pirmosiomis dienomis – 4-ąjame Forume.
Taigi jau ketvirtą sykį azerbaidžanietiškame Forume dėl labiausiai neraminančių pasaulinių bėdų ginčijasi įtakingi, žinomi Europos, Amerikos, Azijos politikai, mokslininkai, ekonomistai, religiniai lyderiai. Ginčijasi atvirai, sąžiningai, nevengdami aštrių, dviprasmiškų, skaudžių temų.
Šio renginio svečiai vis garsiau prabyla, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas tampa intelektualiniu Davosu, kur „pačiu aukščiausiu lygiu diskutuojama apie visai žmonijai svarbius klausimus“.
Forumo dalyvių manymu, Azerbaidžano sostinėje Baku užsimezgusi tradicija puoselėti humanizmo ir tolerancijos idėjas turėtų būti tęsiama: 2010-aisiais darbą pradėjęs Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas privalėtų plušėti dar ne vieną dešimtmetį. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, atidarydamas plenarinę sesiją, pabrėžė, jog Forumas tikrai tęs darbą, nes „jis reikalingas mums visiems, norintiems taikos, siekiantiems tolerancijos ir abipusės pagarbos“.
Į šių metų 4-ąjį Baku Humanitarinį Forumą sugužėjo per 400 svečių. Pirmiausiai derėtų atkreipti dėmesį, jog į azerbaidžanietiškąjį Forumą atvyko buvę Baltijos šalių prezidentai: Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis, vadovavęs šaliai 2001 – 2006 metais, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras (2007 – 2011) ir buvęs Lietuvos prezidentas prof. Vytautas Landsbergis (1990 – 1992). Beje, Azerbaidžane jiems rodyta ypatinga pagarba.
Forume taip pat svečiavosi 14-a Nobelio premijos laureatų (garsių chemikų, fizikų, biologų): Arje Varšelis, Kurtas Viutrichas, Deividas Džonatanas Grosas, Piteris Artūras Daimondas, Tomas Kristijanas Ziudhofas, Ada Jionat, Finas Kidlandas, Robertas Betsas Laflinas, Rudolfas Arturas Markusas, Keri Benksas Mulis, Ervinas Neeras, Džordžas F. Smutas, Teodoras Volfgangas Henšas ir Rudolfas Martinas Cinkernagelis.
Kuo ypatingas šių eilučių autoriui pasirodė 4-asis Baku Humanitarinis Forumas?
Lyginant su praėjusiųjų metų Forumu, dabar daug dėmesio skirta diskusijoms, ar pasaulis pajėgus sustabdyti karinius konfliktus. Buvęs Horvatijos prezidentas Stepanas Mesičius diskutavo, ką tarptautinė bendruomenė privalo daryti, slopindama imperine nostalgija kamuojamų šalių norą grobti svetimas žemes.
Buvę Estijos ir Latvijos prezidentai taip pat akcentavo, jog šiandieninis gyvenimas ypatingai neramus, todėl sugyvenimo, abipusės pagarbos ir tolerancijos paieškos – viena iš svarbiausių bei aktualiausių nūdienos temų.
Gausių aplodismentų sulaukė aštri prof. V.Landsbergio kalba. Buvęs Lietuvos vadovas apgailestavo, jog didžiausia šių dienų Europos ir viso pasaulio aktualija lieka ta pati. Pasaulis neišmoko taikiai gyventi ir taikiai sugyventi. O valstybės, sergančios imperine nostalgija, vis įžūliau gviešiasi atgimti, vis pikčiau žvangina ginklais.
Prof. V.Landsbergis pastebėjo, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas turi galimybę tapti autoritetinga tarptautine diskusijų aikštele, kur būtų mokomasi siekti taikos. Mat išradingai paslėptas karas – vis tiek karas, kad ir kaip įmantriai slepiama agresija – vis tiek agresija…
Įsidėmėtina prof. V.Landsbergio pastaba, jog tarptautinės organizacijos privalo išmokt tramdyti atgimstančias imperijas.
Prof. V.Landsbergis taip pat minėjo, jog Azerbaidžanas kartais kritikuojamas dėl nedemokratiškumo. Bet ši islamo šalis niekad nieko nėra užpuolusi, okupavusi ir pavergusi.
Be kita ko, savo naftos ir dujų išteklius ji naudoja kur kas išmintingiau, padoriau ir sąžiningiau nei šių iškasenų turinčios kitos šalys. Ar ši aplinkybė nėra verta ypatingos pagarbos?
Įsiminė ir Azerbaidžano lyderio Ilchamo Alijevo kalba. Atidarydamas plenarinį Forumo posėdį Azerbaidžano prezidentas apgailestavo, jog šalis, kuriai jis vadovauja, vis dar neatgavusi karine jėga iš jos atimtų žemių. Iš Azerbaidžano atplėštos teritorijos sudaro 20 proc. visos šalies teritorijos. Apie milijonas azerbaidžaniečių neteko savo gimtųjų namų – tapo pabėgėliais. Nors tarptautinės organizacijos, įskaitant ir ESBO derybinę Minsko grupę, jau dvidešimt metų siekia, kad Armėnija pasitrauktų iš tankų ir automatų pagalba užgrobtų azerbaidžanietiškų žemių, nė viena šios grupės priimta rezoliucija – neįgyvendinta.
Tad per milijoną azerbaidžaniečių vis dar negali grįžti į savo gimtuosius namus. Tačiau azerbaidžaniečių bėdas tarptautinė bendruomenė kažkodėl linkusi pamiršti, ignoruoti, nepastebėti. Azerbaidžanietiškas skausmas dažnusyk ignoruojamas, jį dažnusyk užgožia kiti konfliktai – siriški, gruziniški, ukrainietiški, moldaviški… Azerbaidžaniečiai vis dažniau prabyla, jog tarptautinė bendruomenė taiko dvigubus standartus – esą Azerbaidžano bėdos ne tokios svarbios, aktualios ir reikšmingos kaip neramumai Sirijoje, Gruzijoje, Moldovoje ar Ukrainoje…
Taigi Azerbaidžanas iš abiejų pusių iki šiol suspaustas agresyvių imperijų. Nepaisant dirbtinų trukdžių ir diversijų oficialusis Baku per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė solidžių politinių, ekonominių ir kultūrinių pergalių. Azerbaidžanietiškos pergalės įmanomos dar ir todėl, jog šalis stengiasi išmintingai naudoti naftos ir dujų išteklius.
