Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.

Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu

Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja? 

Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.

„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.

Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia  kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.

2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“

Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą

Maša Hari. „Novaja gazeta“ nuotrauka

Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).

Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“

Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).

„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).

„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“

Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų

Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.

Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?

2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.

(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.

Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.

Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.

 „Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…

2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai  („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).

Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…

„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.

„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.

Žurnalistė Julija Latynina

Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių  panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios  peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“

… ir rinkimai Ukrainoje

Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.

Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.

Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.

Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį.  Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.

Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai,  tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)

Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!

Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…

Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.

Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…

Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…

O kitą kartą gali užkalbinti „tiesiog Marija“…

(Pabaiga)

2018.11.23; 07:20

Policija: apsinuodijusi britų pora lietė „Novičiok“ užterštą daiktą. EPA-ELTA nuotr.

Paskutinieji įvykiai Didžiojoje Britanijoje kelia nerimą – dar du britai apnuodyti „Novičiok“ medžiaga, kuri vos nepražudė į Vakarus pabėgusio Rusijos žvalgybininko Skripalio ir jo dukters. Kas ir kodėl Rusijai priskiriamais nuodais šį kartą pražudyti sumanė du su politika niekaip nesusijusius britų piliečius? Slaptai.lt skelbia keletą ištraukų iš užsienio spaudos puslapių.

_________________________________________________

Korespondentai / The Times

„Gerklėje jam gargaliavo, o iš burnos  tekėjo putos…“

„Apsinuodijimas Novičiok‘u: gerklėje jam gargaliavo, o iš burnos tekėjo putos – jis buvo panašus į zombį“ – taip pavadintas grupės žurnalistų straipsnis laikraštyje The Times.

Britanijos valdžia mano, kad Don Sterdžes ir Čarlis Roulis apsinuodijo to paties Novičiok‘o, kuris panaudotas puolant Skripalius, liekanomis. Beje, iš pradžių gydytojai ir policija įtarė narkotikų perdozavimą, praneša Vilas

„Kai sekmadienį rytą Don Sterdžes prarado sąmonę, policija ir greitosios pagalbos gydytojai priskyrė jos simptomus narkotikų perdozavimui. Jie padarė tokią pat išvadą ir po kelių valandų, kai jos partneriui iš burnos pradėjo tekėti putos ir jo būklė atrodė kaip zombio“, – rašo korespondentai.

Viltšyro policija siejo incidentą su „blogo“ kreko ar heroino partija, o ne su Skripalių nuodijimu. Korespondentai praneša, kad 45-rių Roulis žinomas apylinkėse kaip narkomanas, sėdėjęs už heroino laikymą. Vakar perdozavimą atmetė po to, kai Porton-Daune buvo atlikta medžiagos analizė. Roulį pažinoję narkomanai iš Solsberio ir Eimsberio ir be to abejojo, kad tai heroinas ar krekas, nes tada būtų dar daug kas nukentėję.

„Sekmadienį apie 11:00 44-rių metų Sterdžes, 11-metės dukros ir dviejų suaugusių sūnų motiną, išnešė iš Roulio buto Eimsberyje. Roulis pranešė greitajai pagalbai ir paskambinęs Sterdžes motinai pasakė, kad jai priepuolis“, – praneša laikraštis.

Po kelių valandų Roulis pats paniro į zombio būseną, pasakojo jo geriausias draugas Semas Hobsonas. „Čarlis irgi ten buvo (kai Sterdžes neteko sąmonės, – The Times. past.), bet jam iš pradžių viskas buvo tvarkoj. Praėjo keturios valandos, kai simptomai pradėjo reikštis ir jam, – pasakojo Hobsonas. – Mes rinkome daiktus, kad nuvežtume juos Don į ligoninę. Paskui jo akys paraudo, o vyzdžiai susiaurėjo it du taškeliai. Jis pradėjo murmėti nesuprantamai, ir aš suvokiau, kad jam haliucinacijos. Jis leido keistus garsus ir elgėsi kaip zombis“.

Sterdžes gyveno benamių prieglaudoje, kuri buvo arčiau nei už pusės mylios nuo Zizi restorano, kur prieš prarasdami sąmonę pietavo Skripaliai. Pasak vieno iš buvusių prieglaudos gyventojų, ji turėjo problemų dėl alkoholio, bet ne dėl narkotikų. „Čarlis turėjo problemų dėl narkotikų, o Don – dėl alkoholio. Don nė už ką nevartotų narkotikų“, – sakė jis.

Tuo tarpu The Times žurnalistė Debora Heinz praneša, jog oficialūs asmenys nuogąstauja, kad nuodijant Skripalius naudotos nervus paralyžiuojančios medžiagos nepastebėti likučiai gali būti pavojingi.

„Kariniai ir civiliai cheminio ginklo specialistai ištisus mėnesius dirbo nukenksmindami viską, su kuo galėjo kontaktuoti Novičiok‘as, – pažymi ji. Viską, kas galėjo būti apnuodyta, neutralizavo arba naikino vyriausybinėje Porton-Dauno laboratorijoje.

Novičiok‘as išsaugo mirtinas savybes net mėnesius po naudojimo, vadinasi, jeigu Čarlis Roulis ir Don Sterdžes sekmadienį kontaktavo su nuodais iš tos pačios partijos, kuri naudota prieš Skripalius, jie vis dėlto gali būti mirtinai pavojingi“, – rašo Heinz.

OPCW (Cheminio ginklo draudimo organizacija) pranešė, kad medžiaga „labai švari“. “Cheminių ginklų ekspertas Hemišas de Breton-Gordonas pareiškė, kad net pora lašų keturių metų senumo Novičiok‘o gali būti mirtini“, – perduoda The Times. „Jis ir po kelių mėnesių po pagaminimo išlieka nuodingas“, – sakė ekspertas.

Šaltinis: The Times

XXX

Redakcija / Die Presse

Anglija: ir vėl apnuodijimas nervus paralyžiuojančia medžiaga Novičiok

Déjà vu Anglijoje: tiedu žmonės nuo šeštadienio ligoninėje tebėra mirtinai pavojingos būklės, ir jie buvo apnuodyti Novičiok‘u. Tačiau, skirtingai nei visame pasaulyje sukėlusi Skripalių byla, šįkart kalbame ne apie RF piliečius, praneša Die Presse.

Britanijos policijos duomenimis, 45-rių vyriškis ir 44-rių moteris – abu Britanijos piliečiai – buvo apnuodyti kovine nervus paralyžiuojančia medžiaga Novičiok. „Incidentas įvyko Anglijoje netoli Solsberio, kur kovą buvo apnuodyti buvęs rusų agentas Sergejus Skripalis ir jo duktė“, – sakoma straipsnyje.

„Klausimas, kuriuo mes šiandien intensyviai užsiimame, toks: ar gali būti tie du atvejai susiję vienas su kitu“, – patvirtino Britanijos policijos antiteroristinės grupės vadovas Nilas Bazu. Kaip praneša Austrijos leidinys, incidentas įvyko Eimsberyje, už 11 km į šiaurę nuo Solsberio, kur kovo 4 dieną be sąmonės buvo aptikti Skripaliai. Iki šiol nesuprantama, kaip naujos aukos galėjo kontaktuoti su nervus paralyžiuojančia medžiaga. „Mums kol kas nežinoma apie juos nieko, kas galėtų tai parodyti“, – pabrėžė Bazu.

Šiuo metu pora iš Eisberio yra Solsberio klinikoje. „Iš pradžių buvo išsakyta prielaida, kad vyras ir moteris galėjo apsinuodyti heroinu arba kreku iš kažkokios apkrėstos partijos. Tačiau analizė parodė, kad kalbama apie Novičiok‘ą“, – perduoda Die Presse.

„Aš norėčiau visuomenę užtikrinti, kad rizika (apsinuodyti) minimali“, – leidinys cituoja Britanijos vyriausybės vyriausiąją sveikatos apsaugos specialistę Salę Deivis.

„Nūnai kaip darbinė gvildenama versija, kad apsikrėsta atsitiktinai, ir mes turime reikalą ne su antra ataka, analogiška Sergejaus ir Julijos Skripalių apnuodijimui šių metų pradžioje“, – pareiškė Britanijos užsienio reikalų ministras Sadžidas Džavidas.

Šaltinis: Die Presse

XXX

Nico Hines / The Daily Beast

Rusijos nervus paralyžiuojanti medžiaga smogė Didžiajai Britanijai būtent NATO viršūnių susitikimo išvakarėse

„Tas aukščiausio lygio susitikimas jau vadinamas vienu iš įtempčiausių per visus 69-rius NATO istorijos metus, ir ta įtampa smarkiai sustiprėjo ryšium su naujiena, kad dar du žmonės nukentėjo Britanijos teritorijoje nuo mirtinos rusų nervus paralyžiuojančios medžiagos Novičiok, – rašo The Daily Beast žurnalistas Nikas Hainsas.

„Kritiškos būklės britų pora pateko į ligoninę Solsberyje po kontakto su nuodais, kurių, sprendžiant iš visko, liko ten, kur kėsintasi nužudyti Sergejų ir Juliją Skripalius“, – sakoma straipsnyje.

Skotland-Jardo kovos su terorizmu skyriaus vadovas pareiškė, kad iš savo namuose šeštadienį praradusios sąmonę poros paimtų mėginių analizė patvirtino nuogąstavimus, jog tai naujas nervus paralyžiuojančios medžiagos taikinys. Nežinia, kaip 44-rių metų Don Sterdžes ir 45-rių metų Čarlis Roulis prisilietė prie šitos medžiagos, bet policija apsupo visuomeninį parką Solsberyje, stengdamasi rasti jos šaltinį“, – pabrėžiama leidinyje.

„Dviejų britų užsikrėtimas praėjus tiek laiko po pirmosios atakos liudija, koks beprotiškas buvo bandymas nužudyti Skripalius“, – sakoma straipsnyje.

Dalies vietinio parko uždarymas sustiprins nuogąstavimus, kad nuodai galėjo paveikti suaugusius ir vaikus, pažymi korespondentas.

Šaltinis: The Daily Beast

XXX

Andrew Griffin / Independent

Porton-Daunas: kas yra slaptas eksperimentinis objektas, atsidūręs nuodijimų centre?

Eimsberyje du žmonės apsinuodijo ta pačia nervus paralyžiuojančia medžiaga, kuri vos nenužudė Skripalių. Šis puolimas vėl prikausto dėmesį į slaptą laboratoriją Port-Daune, rašo Britanijos The Independent.

„Apie Porton-Dauną dažnai kalbama vienaskaita, bet iš tikrųjų toji vieta šalia Portono kaimo virto visos įvairių organizacijų grupės namais“, – patikslina korespondentas Endrius Grifinas. Iš jų dvi svarbiausios – Gynybos ministerijos Gynybos mokslinė-techninė laboratorija ir Public Health England – Sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo ministerijos padalinys. Abi struktūros dalyvavo reaguojant į antrąjį apnuodijimą.

Naujuoju atveju valdžia iš pradžių padarė prielaidą, kad tai apsinuodijimas narkotikais. Sostinės policijos komisaro padėjėjas Nilas Bazu pranešė: „Remiantis pradiniais vertinimais, manyta, kad du pacientai pasijuto blogai, panaudoję narkotikų iš potencialiai užterštos partijos. Tačiau antradienį, liepos 2, nuogąstaujant dėl vyrui ir moteriai pasireiškusių simptomų, abiejų pacientų mėginiai buvo pasiųsti analizei į Porton-Dauno laboratoriją“.

Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.

„Detaliai ištyrus tuos pavyzdžius mes galime patvirtinti, kad vyras ir moteris yra paveikti nervus paralyžiuojančios medžiagos, kuria apnuodyti Julija ir Sergejus Skripaliai“, – pareiškė Bazu.

Porton-Dauno laboratorija privalo figūruoti kiekvieną kartą, kai Britanijoje panaudojama nervus paralyžiuojanti medžiaga, turint omeny, koks svarbus jos vaidmuo testuojant ir tiriant tokį mirtiną ginklą, sakoma straipsnyje. Bet atsitiktinai ir ji tiesiogine prasme atsidūrė netoli dviejų antpuolių: tas objektas, Solsberis ir Eimsberis yra tik per keletą mylių vienas nuo kito.

„Dėl tokio artumo kilo sąmokslo teorijų, skelbiančių, kad ši istorija slepia daugiau, negu pripažįsta valdžia, bet nėra jokių įrodymų, kad vieta sutampa ne šiaip sau ir kad to objekto kaimynystė su nuodijimo vietomis apskritai turi reikšmės“, – pabrėžia straipsnio autorius.

„Porton-Dauno laboratorija apskritai buvo konspirologinių teorijų objektas nuo to laiko, kai Britanijos visuomenė apie ją sužinojo“, – pabrėžia Grifinas. Abejonių pasėjo keletas iš tikrųjų nutikusių incidentų, bet melagingi gandai buvo žymiai beprotiškesni. Vyriausybė turi saitą, kuriame neigiama, kad tas objektas – kanapių ferma, o taip pat sakoma, kad „jokių ateivių, gyvų ar mirusių, niekada nebuvo atvežta į Porton-Dauną“.

Slaptumas veda prie to, kad paprastai uždari Porton-Dauno darbuotojai įtraukiami į politinius ginčus. Po Skripalių apnuodijimo Forin-ofis (Užsienio reikalų ministerija) pareiškė, kad vyriausybiniai mokslininkai nustatė konkretaus Novičiok‘o pavyzdžio ryšį su Rusija, bet laboratorijos atstovai aiškiai leido suprasti, jog galėjo identifikuoti tik medžiagą, o ne tai, kur ji buvo pagaminta ir kas ją panaudojo. Tai sukėlė sąmyšį ir nuomonių skirtumus tarp politikų, sakoma straipsnyje.

„Tas pats ginčas, tikriausiai, prasidės iš naujo, kai tuo tarpu valdžia stengiasi nustatyti porą iš Eimsberio pakirtusios nervus paralyžiuojančios medžiagos kilmę. Galimas dalykas, ginčas bus dar painesnis, priklausomai nuo to, kaip Porton-Daunas ir ekspertai iš šalies stengiasi išsiaiškinti, ar tie du apnuodijimo atvejai susiję, ir jeigu susiję, tai kaip“, – rašo žurnalistas.

Šaltinis: Independent

2018.07.09; 06:36

Įstatymas, draudžiantis mušti vaikus, tik gaisro gesinimas. O kokios to gaisro priežastys? Ar išvengsime naujų gaisrų, jeigu nepanaikinsime priežasčių? Jokiu būdu. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, priežastys labai sunkiai pašalinamos, jų daug. Mergina, moteris pasidarė vaiką. Tėvas arba nežinomas, arba su ja nė negyveno, nebuvo susituokę. Nieko nuostabaus, dabar taip madinga. Tokia moteris gal nė nepagalvojo, kad jos vaikui bus žymiai blogiau be tėvo.

Vienai motinai irgi ilgainiui gyvenimas apkarsta. Kelyje pasitaiko buvęs tiuremščikas, šiek tiek girtuoklis, šiek tiek narkomanas, bet mokantis įtikti, susukti vienišai mamai galvą. Beje, esu dirbęs su nusikaltėliais, žinau, kad moterims jie – kaip drugeliams liepsna, vilioja, nors tu ką.

Vaikas jau turi tėtį, kurio dažniausiai ne tik nemyli, bet net nekenčia. Mano žmona augo su patėviu. Niekada jis jos nemušė, bet mylimas nebuvo. Mergaitė nuolat jam be priežasties prieštaraudavo, demonstratyviai ant stalo pasidėdavo žuvusio tėvo portretą, visaip kitaip primindavo, kad jis jai svetimas, nemielas. Šiuo atveju tragedija neįvyko, patėviui užteko savitvardos, išminties.

Kėdainių berniuko patėviui – neužteko. Čia visai kita istorija. Berniuko nelaimei, jo motina jam padovanojo gyvenimo suluošintą, alkoholio ir narkotikų sužalotą patėvį.

Kaip jūs, valdžios žmonės, vaikų gynėjai pašalinsite šitą priežastį?! Paskenduolių laikai seniai praėjo, bet ar vaikams nuo to geriau? Retas jaunas vyras, reta jauna moteris gyvena su pirmąja arba pirmuoju. Vienas mokyklos laikų draugas, sutiktas gatvėje, iš tolo man šaukia: „Ar vis dar su ta pačia gyveni?“ Gėda prisipažinti – su ta pačia.

Tai tik viena gaisrų, kuriuose nukenčia, žūsta vaikai, priežastis. Kiti laikai, kiti papročiai, labai nepalankūs vaikams. Moteris – ne vergė, ji nori dirbti, pramogauti, keliauti, o vaikas – našta. Bandau įsivaizduoti ateitį po kelių dešimčių metų. Vos gimusius kūdikius prižiūrės, auklės robotai, moters rankos bus visai atrištos. Ir jokio smurto, jokio pliaukštelėjimo per užpakaliuką, kai mažylis nežinia ko rėkia iki pamėlynavimo. Robotas bus kantrus ir išmintingas.

Tačiau nėštumas, ypač gimdymas, – irgi menkas malonumas. Todėl ilgainiui moteris bus išvaduota ir nuo šios naštos: vaikus pradėsime ir devynis mėnesius auginsime mėgintuvėlyje. O paskui, iki pilnametystės, gal kokiame žmonių auginimo kombinate, pagal specialias mokymo ir auklėjimo programas.

Dabar labai peikiami mano jaunystės laikai, kai valdžia nebaudė, nepersekiojo tėvų už tai, kad dažnuose namuose matomoje vietoje ant sienos kabodavo diržiukas. Dabar už tokį nusižengimą persekios ir baus, jeigu socialiniai darbuotojai namuose pamatys šį smurto prieš vaikus įrankį.

Manote, kad esu mušeikų šalininas? Jokiu būdu. Kiek žinau, mano senelis niekada nemušė mano Tėvo (20-ojo amžiaus pradžioje!), mano Tėvas niekada nemušė manęs, aš niekada nemušiau savo sūnaus. Tada niekas nekalbėjo apie fizinį, psichologinį smurtą, net sąvokų tokių nežinojome. Mano Tėvas manęs nemušė net tada, kai aš balėjoje (praustuvėje) maudomai mažametei seseriai, paprašytas įpilti šilto vandens, ant pečių užpyliau verdančio! Pasekmės buvo baisios: sesuo kelis mėnesius kentėjo fiziškai, o aš ir Tėvai –  psichologiškai, morališkai. Tėvas pasakė: ne vaikas kaltas, jis nesuprato, ką daro. Tokiems tėvams nereikėjo įstatymo, draudžiančio mušti vaikus.

Ar mušdavo mokinius mokytojai? Alytaus mokyklose (pirmojoje ir antrojoje vidurinėse), kuriose mokiausi iki paskutinės klasės, mūsų niekas nė karto nemušė. Net linijuote per delną. Ausį gal kada ir užsukdavo, neprisimenu. Kartais pastatydavo į kampą, bet niekada neliepė atsiklaupti. Išvarydavo iš klasės, kartais – vienai dienai iš mokyklos. Liepdavo neateiti be tėvo. Vyresnių klasių mokiniams už didesnę bausmę tekdavo plikai nusikirpti plaukus.

Tiesa, kartą mokyklos direktorius savo kabinete kelis septintokus vis dėlto mušė diržu. Vienas iš jų buvo prokuroro ar tardytojo sūnus: direktoriui teko pasiieškoti kito darbo. Tas atvejis ypatingas, netipiškas.

Kai kurios mokinių išdaigos dabar man kelia šypseną. Pertraukos metu mokytojo kėdę pakeitėme sulūžusia. Jaunas fizikas sėsdamas atsidūrė ant grindų ir labai supyko. Bet nieko nemušė, net nebandė išsiaiškinti, kas jį taip pažemino (ir tiesiogine prasme).

Tada mes vienus mokytojus labai gerbėme, kitų – prisibijojome, bet ne todėl, kad jie galėtų pakelti prieš mus ranką. Du mokytojus vadinome maloniniu Tėvelio vardu.

Kai šiandien girdžiu, kad mokyklose mokytojai viešai pravardžiuojami necenzūriniais žodžiais, net stumdomi, iš jų tyčiojamasi, su skaudama širdimi turiu pasakyti: šia prasme jūsų mokyklai toli iki mūsų mokyklos, kurią prisimename su meile ir dėkingumu. Nenoriu būti blogas pranašas, tačiau po šios plačiai nuskambėjusios tragedijos smurto prieš vaikus nesumažės, nors įstatymai sugriežtinti. Nes priežasčių – bedarbystės, turtinės nelygybės, alkoholizmo, narkomanijos – sugriežtintais įstatymais nepašalinsi. Serga šeima, serga mokykla, serga visuomenė.

2017.02.07; 08:34

Nemokama kova su narkomanija. Nemokami švirkštai. Nemokamas narkotiko pakaitalas, kuris yra narkotikas kovai su narkotikais. Viską apmoka valstybė iš bedugnės savo, atsiprašau – mūsų kišenės. Tiems, kurie pasirašė, kad nori pasveikti. Kurie nenori – tevartoja sau į nesveikatą senoviškai.

Žavinga, modernu, žiauriai demokratiška. Bet valstybės saulutė turi šviesti lygiai teisingai visiems. Kitaip būtų sutryptos žmogaus ir kitų vabaliukų teisės. O kur dar visokiausi piliečių teisėti lūkesčiai, protingumo kriterijai ir tolerancijos dėsniai!

Continue reading „Kas kaltas?“

Rugsėjo 11-ąją sulauksime svarbios žinios. Vilniaus Apygardos administracinis teismas tądien skelbs nuosprendį, ar, lietuviškosios Temidės manymu, Lietuvos Vyriausybė nuskriaudė Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojus, sumažindama jiems kasmetines atostogas ir prailgindama darbo valandas.

Priekaištai – rimti. Įsidėmėkime: Vyriausybė kaltinama priėmusi diskriminacinius sprendimus! Nors demokratinėje, civilizuotoje valstybėje diskriminacijos neturėtų būti nė kvapo. Ypač dėl diskriminacinių veikų neturėtų sulaukti priekaištų valstybinės institucijos.

Netrukus paaiškės, kokią praktiką formuoja Vilniaus apygardos administracinis teismas

Žodžiu, ši byla aktuali ne vien tiesiogiai suinteresuotoms grupėms. Šio teisminio ginčo svarba – gilesnė, platesnė. Lietuva netrukus žinos, kokią praktiką, iškilus konfliktams tarp Vyriausybės ir profesinių sąjungų, formuoja lietuviškoji Temidė. Šios dvikovos baigtis gali nulemt tolimesnę valstybės raidą: arba profsąjungoms taps lengviau nei iki šiol ginti savo interesus, arba Vyriausybei bus dar paprasčiau nepaisyti teisėtų profesinių sąjungų reikalavimų. Vaizdžiai tariant, netrukus paaiškės, kokio ilgio pavadėlis atseikėtas Lietuvos piliečiams ginčijantis su valdžia.

Continue reading „Kada liausimės skriaudę Greitosios medicinos pagalbos darbuotojus?“

euru-monetos

Eu­ro­pos Są­jun­gos ins­ti­tu­ci­jos skel­bia, kad maž­daug kas šeš­tas eu­ro­pie­tis pa­ti­ria skur­dą ir so­cia­li­nę at­skir­tį.

Ta­čiau ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos pa­ste­bi, kad re­a­lūs skurs­tan­čių­jų skai­čiai ga­li bū­ti dar di­des­ni.

Jų at­sto­vai net­gi tei­gia, kad pa­gal ne­ly­gy­bės, ku­ri ne­at­sie­ja­ma nuo skur­do, ly­gį da­bar dau­gu­ma vi­suo­me­nių yra grį­žu­sios į daug anks­tes­nius lai­kus – maž­daug 1920-uo­sius. Ki­tų me­tų pra­džio­je Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja (EK) pri­sta­tys So­cia­li­nių in­ves­ti­ci­jų pa­ke­tą, ku­ris, ti­ki­ma­si, pri­si­dės prie skur­do ma­ži­ni­mo. Ta­čiau skur­dui ne­abe­jin­gos ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos ma­no, jog Eu­ro­pa tu­rė­tų im­tis kon­kre­tes­nių prie­mo­nių skur­do pro­ble­moms spręs­ti.

Continue reading „Europoje didėja socialinės nelygybės problema“

gintaras_originalas

Vilniaus centre sutikau pažįstamą rašytoją. Tiksliau tariant – buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, apart pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių.

Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs anos ministerijos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas. Be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę. Juolab – turėti kritišką nuomonę. Užtat – honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų.

Continue reading „Ar nenusibodo kariauti?“

v.visockas_slaptai.lt

Gyvenome visuotinio melo pasaulyje. Penkiasdešimt metų mums buvo nusikalstamai meluojama. Penkiasdešimt metų mes nusikalstamai melavome. Viską reikėjo perrašyti. Perrašėme: istoriją, politiką, kultūrą…

Ar dabar melo mažiau? Na žinote! To jau perdaug! Argi jūs nematote, kad dabar nėra draudžiamų temų, drąsiai galite sakyti ir rašyti tiesą!? Gyvename laisvoje Lietuvoje ir šio gyvenimo negalima net palyginti su sovietmečiu! Tūlas patriotas tikriausiai maždaug tokiais žodžiais reaguos į mano klausimą: ar dabar melo mažiau?

O aš manau, kad ir dabar gyvename visuotinio melo pasaulyje. Ir dabar dar kartą bandoma perrašyti istorija. Mums tenka skaityti jau trečią ir pasaulio, ir Lietuvos istorijos variantą. Taip buvo visada, taip visada ir bus, deja.

Continue reading „Viskam turėtų būti saikas ir ribos“

sarlauskiene

Angelė Šarlauskienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus Pilaitės bendruomenės tarybos narė, šios bendruomenės tinklaraščio įkūrėja ir palaikytoja, Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė, šio judėjimo laikraščio „Žalioji Lietuva“ bendradarbė.

Ji taip pat ir publicistė: leidinių apie Pilaitę, teisėtas demokratijos išsikovojimo priemones autorė; kultūrinių, visuomeninių renginių organizatorė; dokumentinių filmų kūrėja.

Bet šiandien su Angele ŠARLAUSKIENE kalbamės ne apie Lietuvą ir jos aktualijas, o apie Šveicariją, kur jai teko gyventi maždaug mėnesį ir savo akimis išvysti triukšmingąjį 8-ąjį Street paradą. Šveicarijoje patirtais įspūdžiais Angelė ŠARLAUSKIENĖ dalinasi su Slaptai.lt žurnalistu Gintaru Visocku.

Continue reading „Tolimoji Šveicarija – Angelės Šarlauskienės akimis“

video_cip_max

Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų triūsas – ne tik sunkus, įtemtas ir reikalaujantis milžiniškos ištvermės. Į nelaimės vietą skubantys Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai dažnusyk dar ir rizikuoja – savo sveikata, savo gyvybe.

Mat jiems tenka gelbėti visus pacientus – ir gatvių mušeikas, ir benamius, ir peršautus, ir apsvaigusius nuo alkoholio ar narkotikų. Statistika nėra džiuginanti: į nelaimės vietą atskubėję medikai vietoj padėkos kartais sulaukia tik keiksmažodžių ir smūgių…

Šiandien videostudijos “SLAPTAI” svečiai – Vilniaus miesto Greitosios medicinos pagalbos profesinės sąjungos pirmininkė Violeta SEILIUVIENĖ (iš kairės į dešinę), Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė Albina KAVALIAUSKAITĖ ir Vilniaus apskrities Greitosios medicinos pagalvos vyriausiasis dispečeris Igoris LUKAŠEVAS.

Continue reading „Kuo rizikuoja Greitosios medicinos pagalbos darbuotojai“