Tolimoji Šveicarija – Angelės Šarlauskienės akimis


Print

Angelė Šarlauskienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus Pilaitės bendruomenės tarybos narė, šios bendruomenės tinklaraščio įkūrėja ir palaikytoja, Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė, šio judėjimo laikraščio „Žalioji Lietuva“ bendradarbė.

Ji taip pat ir publicistė: leidinių apie Pilaitę, teisėtas demokratijos išsikovojimo priemones autorė; kultūrinių, visuomeninių renginių organizatorė; dokumentinių filmų kūrėja.

Bet šiandien su Angele ŠARLAUSKIENE kalbamės ne apie Lietuvą ir jos aktualijas, o apie Šveicariją, kur jai teko gyventi maždaug mėnesį ir savo akimis išvysti triukšmingąjį 8-ąjį Street paradą. Šveicarijoje patirtais įspūdžiais Angelė ŠARLAUSKIENĖ dalinasi su Slaptai.lt žurnalistu Gintaru Visocku.

Prieš pateikdamas klausimą, kokį gi įspūdį Jums paliko Ciuriche surengtas 8-asis Street paradas, norėčiau sužinoti, kaip giliai pažįstate Šveicariją? Dažnai joje svečiuojatės?  

Šveicarijoje lankiausi du kartus. Iš viso joje prabuvau beveik mėnesį. Šveicarija –  nedidelė šalis. Per tiek laiko galėjau ją skersai ir išilgai išvažinėti. Joje gyvena man artimi žmonės. Jie  buvo puikūs gidai. Padėjo Šveicariją pamatyti iš skirtingų kampų.

Be to, prieš daugiau nei dešimt metų teko bendrauti su ilgėliau Lietuvoje užtrukusiais šveicarais. Galėjau stebėti jų elgesį, įpročius. Sužinojau jų požiūri į gyvenimą. Taigi  Šveicariją pažįstu šiek tiek daugiau nei iš knygų ir interneto.

Gal norėtumėte ten pasilikt?  

Šveicarija kaip šalis man pirmiausia imponuoja gaiviu oru, pakankamai švariu vandeniu, beveik visur tvyrančia tyla, vis dar kvapnių rožių krūmynais (daug  pačių įstabiausių rožių jau nekvepia). Ji pakankamai komfortiška šalis, jei turi darbo vietą ar artimą žmogų, kuris gali tave išlaikyti, ar esi sukaupęs nemažus indėlius banke ir gali pragyventi iš palūkanų.

Jei ir įsirašyčiau į tokių Šveicarijos piliečių grupę, man nusibostų perdėm geležinė bendrabūvio tvarka: kuomet esi akylai stebimas kaimynų, ar tinkamai rūšiuoji  buitines atliekas, ar saulei leidžiantis apleidi savo kolektyvinį sodą, jame nebedirbi ir nepasilieki nakvoti, ir t.t. Nors tai savotiškos demokratijos ir savivaldos požymiai, kurie šioje šalyje ne paskutinėje vietoje.

Kol kas Lietuva yra man ta vieta, kurioje jaučiuosi sava, esu jai vis dar reikalinga. Gyvendama ne Lietuvoje, nesijausčiau esanti savo rogėse. Mano gyvenimo prasmė – sėdėti savo rogėse.

Nors man pačiam keliauti tiek po Europą, tiek po Aziją ir Kaukazą teko užtektinai daug, tačiau Šveicarijoje nė sykio nebuvau. Nė kelioms dienoms. Todėl mane domintų viskas: kaip šveicarai žiūri į emigrantus, kokia ten ekonominė padėtis, kaip jie auklėja savo vaikus, ar taupūs, ar saugo gamtą, ar brangina istoriją? Žodžiu, pirmiausiai apibendrinkite tai, kas Jums pasirodė svarbiausia, aktualiausia, galbūt netikėčiausia?

Šveicarija apskritai niekada neskubėjo į net aukščiausiai kotiruojamus tarptautinius nei ekonominius, nei politinius ar panašius kooperatyvus. JTO nare ji tapo tik 2002 metais, ir tai – pasiklaususi savo gyventojų referendumų, kurie Šveicarijoje pakankamai populiarūs, metu. Taigi ji labiau orientuojasi į sau patogius sprendimus, ir, regis, šveicarai tuo patenkinti. Šveicarija prisižiūrėjusi perdėm laisvos ES ir JAV emigracinės politikos, ir sukrėtus pasaulį ekonominei krizei, pasidarė mažiau liberali emigrantams.

sveicarija_1

Tiesa, didesniuose prekybos centruose jau nemažai aptarnaujančio personalo iš besivystančių šalių. Tarp jų daugiausia iš Kinijos. Šveicarija emigrantams nenuolaidžiauja. Jiems iš musulmoniškų šalių neleidžiama dėvėti burkų, statytis mečečių. Pastaruoju metu ir Lietuva pateko tarp aštuonių ES šalių, kurioms sumažintos įsidarbinimo kvotos. Beje, gauti pilietybę Šveicarijoje ne taip paprasta. Labai daug  įvairiausių reikalavimų. Kartais būtinas ir nemažas piniginis įnašas,  kad įsirašytum į lygiateisius Šveicarijos piliečius.

Teko matyti daug jaunų moterų iš Kinijos, ištekėjusių už šveicarų, dažniausia už  gerokai vyresnių. Nors yra ištekėjusių ir už jaunų šveicarų. Kalbama, kad tai labai nereiklios žmonos, todėl tokios paklausios. Tarsi už savo išskirtinį moterišką paklusnumą dovanų gauna Šveicarijos pilietybę.

Beje, pasitaiko ir atvirkščiai. Šveicarės teka už atvykusių čia dirbti vyrų iš besivystančių šalių. Neretai tokios mišrios santuokos išyra. Teko bendrauti su išskirtinai patrauklios išvaizdos mulate, kuri buvo ištekėjusi už  šveicaro. Ši pora sugyvenusi tris vaikus išsiskyrė. Ji nebuvo išmesta į gatvę. Gyvena jai vyro paliktame name. Papildomai iš jo gauna išlaikymą sau ir vaikams. Į Šveicariją ji atvyko pas Ženevoje tarptautinėje organizacijoje dirbusį brolį.

Šveicarijoje visur taupomas plotas: gatvių, šaligatvių. Amžinojo poilsio vietos irgi kuklios kaip ir šveicarų gyvenamieji būstai. Suprantamas toks šveicarų taupumas. Šveicarija trečdaliu mažesnė už Lietuvą, turinti nemažai kalvotų vietovių, o gyventojų  – du kartus daugiau. Beje, čia  taupomas ir laikas. Po visus šalies kampelius riedantys  traukiniai taip pat turi laikytis griežto grafiko: ne minutėlės nevėluoti. Taigi punktualumas čia taip pat labai svarbus.

sveicarija_2

Šveicarai pasirodė pakankamai konservatyvūs ir taupūs, bent vokiškoje – šiaurinėje dalyje. Atgyvenusius buities reikmenis, kuriuos mes negailėdami išmestume į sąvartyną, pritaiko savo ankštuose kolektyviniuose soduose, kempinguose, o kai kuriuos net meniškai atnaujina. Kartais labai skirtingus daiktus išmoningai suderina, pavyzdžiui, pašalinę arbatinuko dugną, tokiame nebenaudojamame inde įmontuoja naujovišką mažai elektros naudojančią lemputę ir, gaunamas akiai patrauklus ir dar labai ilgai tarnausiantis šviestuvas.

Šveicarijoje taip pat juntamas žaliuoju praminto kapitalizmo proveržis. Darosi paklausios ekologinės prekės. Pradedant maistu, kosmetika, baigiant iš atliekų perdirbta nemažai kainuojančia produkcija.

Savo paveldą šveicarai itin tausoja. Net labai neišvaizdžias medines trobeles, tvartelius, jaukiai prisišliejusius prie uolienų, yra užkonservavę, o teritorijos taupymo sumetimais, neišgriovę ir neužstatę aukštais pastatais. Nemažai miestuose ir miesteliuose jaukių paminklų, atminimo lentų, susijusių su ženkliais istoriniais įvykiais ir asmenimis.

sveicarija_3

Regis, vaikai čia nuo pat gimimo perima iš savo tėvų neiššaukiančio elgesio ir neutralumo kitam taisykles. Net ir labai norėdamas, vargiai viešose vietose pamatysi  vaikų tėvams keliamų scenų. Vaikai tik jiems skirtose žaidimo aikštelėse vienas su kitu irgi pakankamai atsargiai bendrauja.

Netikėčiausia buvo matyti greta šeimininkų be antsnukių tapnojančius šunis, kurie kartu su  jais gali atsigerti iš gausiai  įrengtų ir šių keturkojų patogumui pritaikytų fontanų.

Šiandien, kai Lietuva negali pasigirti puikiais ekonominiais rodikliais, knieti  sužinoti, kokiais verslais užsiima, kokie verslai jiems geriausiai sekasi? Bankininkystė, laikrodžių pramonė? Ar tai – jau pasenę stereotipai?

Pastaruoju metu Šveicarijos ūkio politika linksta išskirtinai į aukštųjų technologijų vystymą, kur labai svarbūs gero ir tikslaus išsilavinimo žmonės, ir kur minimalus gamtinių išteklių panaudojimas. Taigi laikrodžiai vis dar lieka prekiniu Šveicarijos ženklu. Pasiūla tenkina tiek multimilijonieriaus, tiek vidutinioko pagal pajamas skonį, juolab, kad mechaniniai laikrodžiai grįžta į madą. Stebėjau, ar laikrodžiai, pakabinti miestuose, rodo tikslų laiką. Jie tiksliai rodydavo. Lyginau su savo pakankamai geros firmos Japonijoje pagamintu mechaniniu laikrodžiu.

Būtų neteisinga teigti, kad ši visuotinė ekonominė krizė aplenkė Šveicariją. Dėl jos šiek tiek sušlubavo ir visame pasaulyje garsėjančios šokolado gaminių firmos  Lind&Sprunglie eksportas. Apsilankius prie šio įspūdingo fabriko įsikūrusioje parduotuvėje, galima pigiausiai įsigyti jos produkcijos. Ką ir padariau. Bet ir nedidelis kiekis tokių saldumynų nemažai kainavo. Jie, kaip ir maistas, palyginti su mūsiškomis kainomis, nepigūs.

sveicarija_4

Bankai  vis dar lieka pastoviai šveicarus maitinančiomis  ir menkai dėl pasaulinių negandų savo išmilžius mažinančiomis karvutėmis. Šioje srityje darbuojasi nemažai žmonių. Įdomu, bet ekonominės krizės metu, kurią sukėlė staigus nuosmukis bankininkystėje, šveicarų finansinė padėtis pagerėjo. Jų santaupos, palyginti su kritusiu euru, išaugo. Tiesa, daliai besidarbavusių finansų srityje teko atsisveikinti su darbo vieta.

Mane nustebino, net pribloškė, kad šveicarai, vertindami savo išskirtinai neutralią politiką, nuo XIX a. nežinantys karo baisumų, kai per Antrąjį pasaulinį atsitiktinai JAV karinių pajėgų buvo subombarduotas tik vienas jų miestas, nevengia pagerinti savo ekonominių reikalų, eksportui pagamindami nemažai smulkiosios ginkluotės.

Teko aptikti nemažai panašumų ir su mumis. Ir šioje šalyje taip pat išpūstos nekilnojamo turto kainos. Ir čia didesnius prekybos centrus tvindo kinų  maisto ir lengvosios pramonės prekės. Šveicarijoje irgi populiarūs ūkininkų turgūs. Pasijunti kaip Lietuvoje. Pardavinėjami labai panašūs mėsos gaminiai. Skirtumas kainose. Jos čia gerokai aukštesnės.

sveicarija_5

Tiesa, Šveicarijoje ženkliai daugiau fermentinių sūrių rūšių. Bet čia neužtiksi varškinių sūrių, o varškės nesurasi ir maisto parduotuvėse. Čia nerasi ir silkių. Nepamatysi ir tokio plataus, koks yra pas mus, duonos gaminių asortimento. Apie juodą duoną galima tik pasvajoti. Ji pati didžiausia dovana Šveicarijoje gyvenantiems lietuviams. Populiarėja ir gaminių – rūbų, papuošalų, kulto reikmenų iš trečiojo  pasaulio šalių šeštadieniniai turgūs.

Pasitaiko, kad juose savo kūrybą, ne visada etninę, o esančią ant stiliaus  bangos, pavyzdžiui, iš metalinių siūlų nunertas apyrankes, pardavinėja menininkai. Tarp tokių pasitaiko vienas kitas jaunas menininkas ir iš Lietuvos.

Kokia kultūrinė ten padėtis? Koks požiūris į savąją istoriją, į Europos Sąjungą? Ar žino, kur yra Lietuva, ar važiuoja ilsėtis, turistauti į Baltijos valstybes?

Šveicarija – federacinė valstybė. Ji formavosi iš atskirų kunigaikštysčių, kurių kiekviena savita. Juk ir dabar yra keturios Šveicarijos: vokiškoji, itališkoji, prancūziškoji  ir retoromaniškoji. Kiekviena jų saugoja savo išskirtinumą. Tai labai sveikintinas reiškinys. Galiausiai šveicarai, yra pasiekę savivaldos aukštumas: kiekvienas šios federacinės valstybės kantonas, kurių dvidešimt šeši, o juos sudarančios gyventojų bendruomenės turi sprendžiamąjį balsą, kaip jiems tinkamiausia savo kieme patiems tvarkytis.

Tad jiems nekyla didelis noras virti ženkliai didesniame katile, kokiu pastaruoju metu tampa ES. O ir savo sukauptais ištekliais kurstyti kažkurį katilo šoną, kuriame net nežinoma, ką iš tikro norima virti. Reikėtų nepamiršti, kad Šveicarija yra Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos (ELPA), įsikūrusios 1960 metais, šalių, kurios nenorėjo ar neturėjo teisės stoti į Europos Ekonominę Bendriją – dabartinės ES pirmtaką, narė. Ji,  skirtingai nei kitos šio junginio narės, stipriau su ES nesiglėbesčiuoja.

sveicarija_6

Neatrodo, kad Šveicarijoje kultūros puodas virte verda. Turiu omenyje kultūringumą, matuojamą renginių  įvairove ir gausumu. Čia metų metais vyksta solidūs tarptautiniai muzikiniai renginiai. Iš jų išsiskiria  Liucernos klasikinės muzikos ir Montro džiazo festivaliai.

Įspūdingi ir tyrolietiški pasidainavimai, kuomet tautiškai apsirėdžiusios vyrų ir moterų grupelės keliauja traukiniais iš vienos vietos į kitą, trumpam išlipa, padainuoja, pamuzikuoja ir toliau keliauja. Kas, kada ir kur vyksta, informuoja masiškai prieinami leidinukai. Jų pagalba galima iš anksto pasirinkti, kas prie širdies ir laiku pasiruošti apsilankyti tokiuose renginiuose.

Nemažai įspūdingų archyvų turi sukaupę Šveicarijos bibliotekos. Jos plačiau ir plačiau atveria savo turtus visuomenei. Vienos dykai, kitos pakankamai brangiai. Pavyzdžiui, Šv. Galeno mieste baroko stiliaus vienuolyno bibliotekoje yra tikrai  įspūdingo grožio rokoko stiliumi išpuošta salė, kuria galima pasidžiaugti už 150 litų.  Knygynai, kaip ir pas mus paskutiniuoju metu, pustušti, nors juose pati įvairiausia leidinių pasiūla. Knygų kainos pagal mūsų atlyginimus taip pat  aukštos. Labai dažnai  peržengia šimto litų ribą.

Nepasirodė šveicarai esą stiprūs istorinėse žiniose. Apvalumu išsiskiriančias ir ryškiau apsirėdžiusias Lietuvos moteris tapatina su rusėmis ir joms dažnai klijuoja barakudų, ieškančių geros vedybinės partijos, etiketes.

sveicarija_7

Skirtingose Lietuvos vietose apsilankiusi pažįstama radijo žurnalistė iš Šveicarijos buvo sužavėta Lietuva. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kad ten, kažkur už geležinės užkardos, gali būti kažkas panašaus į jos gimtąją Šveicariją. Lietuva jai pasirodė labai panaši į jos tėvynę. Taip pat turinti gražią gamtą, tik ne taip totaliai sukultūrintą. Lietuvoje viešniai imponavo ir pakankamai  palyginti pagal šveicariškas kainas pigus maistas, kuris pasirodė ir skanus, ir įvairus. Šveicarai kavinėse ar panašios paskirties užeigose dažniausia tenkinasi vyno taure, ledais, kavos puodeliu, kuris pigesnis nei alaus bokalas.

Nors Lietuva vienintelė iš posovietinių Baltijos šalių turi savo atstovybę Berne, jos garsinimas Šveicarijoje fragmentiškas. Galima pasidžiaugti čia platinama knygele apie Lietuvos negandas, patirtas dėl sovietinės okupacijos. Knygelė gali padėti geriau suprasti, kas dėjosi toje nedidelėje šalyje prie Baltijos, iš kur čia krimsti mokslų dar iki tokios okupacijos važiuodavo ne vienas pasiturintis lietuvis.

To tikrai nepakanka, kaip ir nepakanka, kad šveicarai mus pastebėtų dėl mūsų ekologiškai auginamų jautukų skerdienos, ar pirkdami dzūkų surinktas voveraites didesniuose prekybos centruose. Kol kas Šveicarijoje plačiau apie Lietuvą sužinoma ne iš pačių jai geriausių pusių. Pavyzdžiui, lietuviai labai netolerantiški, nes draudžia vaivorykštinius paradus.

sveicarija_8

Galima pasidžiaugti. Juntamas pagyvėjimas tarp mūsų emigrantų, kurių skaičius Šveicarijoje gali siekti 1200,  ir kurie dirba pačiose įvairiausiose srityse. Jie siekia labiau tarpusavyje bendrauti, savo vaikus leisti į lietuvišką darželį. Atnaujintas prieš 50 metų leistas ir nustojęs eiti laikraštis „Šveicarijos lietuvių žinios“.

Kokia statistinė šveicarų šeima? Kiek augina vaikų? Ar jų jaunimas daug studijuoja, kuo domisi? Ar kuria mišrias šeimas? Ar gerbia tėvus, senelius? Ar aktualios narkomanijos, alkoholizmo problemos?

Remiantis statistika, kai dabartinė vidutinė mūsų šeima nebesiekia net dviejų, Šveicarijoje ją sudaro trys asmenys. Aplinkui apsidairius, galima pamatyti: Lietuvoje dažniausiai auginami du vaikai, o Šveicarijoje – trys.  Šveicarijoje moterys vis dažniau ryžtasi pradėti gimdyti po 35 metų (beje, gimdymas po 40 metų populiarėja aukšto pragyvenimo šalyse). Iki tol jos siekia aukštumų karjeroje.

Suprantamas toks moterų noras. Šveicarų moterims teisė rinkti suteikta tik 1971 metais, nors  šios šalies universitetuose silpnosios lyties atstovėms pirmiau nei kitose Europos kraštuose šalyse leista studijuoti, kai ankstesniaisiais laikais vyrams nepaklusnios žmonos būdavo viešai auklėjamos: išstatomos pajuokai miestų ir miestelių aikštėse.

sveicarija_9

Pasiekusios karjeros aukštumas, jos uoliai pradeda gimdyti. Pagimdžiusios ir norinčios vėl sugrįžti į darbą ir tęsti karjerą, gali ne anksčiau nei po 2 mėnesių. Tai palyginti su motinystės lengvatomis mūsų mamoms, – katino ašaros. Kai grįžtama po tokio trumpo atostogų laiko atgal į darbą, darbo atsiranda auklėms. Tiesa, naujagimiai nelepinami ankstyvais, kaip priimta pas mus, maudymais. Pirmą gyvenimo mėnesį apvalomi aliejais. Maitinančiai motinai rekomenduojama  valgyti bet kokį maistą.

Pagimdžiusios motinos ir kūdikiai yra pastoviai lankomi patronažinių seselių, panašiai kaip pas mus sovietiniais laikais. Vaikai į žaidimo aikšteles negali būti išleidžiami be suaugusiųjų priežiūros. Juos žaidimų aikštelėse dažnai prižiūri ir seneliai. Daugėja vaikų, gimusių iš mišrių santuokų. Neretai iš santuokų su kitų rasių partneriais.

Šveicarija turi labai senas aukštojo mokslo tradicijas. Jos universitetai ir kitos aukštosios mokyklos yra  tarp aukščiausiai reitinguojamųjų. Tačiau kaip pas mus, masiškai aukštasis mokslas čia neprieinamas. Čia nėra sukurtos paskolų sistemos. Beje, pakankamai nemaži reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas ir begalė visokių kitų mums sunkiai suprantamų apribojimų.

Jaunimas visur panašus: maištaujantis, turintis amžiaus tarpsnių įpročių. Teko stebėti, kaip su savo keturiomis atžalomis bendrauja tėtis. Jis ne tik priminė vaikams laiku išjungti televizorių, kompiuterius ir mobiliuosius, sutvarkyti namus, bet užsakė rytojaus dienai pagaminti pusryčius. Vaikai be didesnių atsikalbinėjimų vykdė tėvo reikalavimus.

sveicarija_10

Savaitgaliais labai populiarios visos šeimos išvykos į gamtą. Tam pasitarnauja  traukiniai. Jei vaikai vyksta su tėvais, vaikams ir bilietų nereikia. Užtenka įsidėti  į kuprinę sumuštinių, nusipirkti, ką atsigerti ar nepamiršti pasiimti gertuvių, kurias galima prisipildyti vandeniu iš gausiai įrengtų fontanų, ir bendra iškyla į patį atkampiausią Šveicarijos kampelį, kur visada atsiras vietos užkąsti visiems patogiai įsitaisius pievelėje ar ant suoliuko, garantuota.

Šveicarijoje kaip ir daugelyje Europos šalių, labai aktualios tiek alkoholizmo, tiek narkomanijos problemos. Alus pastoviai gurkšnojamas užeigose vokiškojoje dalyje, o itališkoje ir prancūziškoje  labiau mėgiamas vynas. Veikiančiuose vienuolynuose gaminamas vynas savo iždams papildyti. Ten siūloma nusipirkti ir bealkoholinio vyno, pavyzdžiui, pagaminto šiaurinėje Šveicarijoje iš vienuolių auginamų raudonųjų serbentų, nes čia dėl atšiauresnio klimato vynuogės nedera.

Atlikus kanalizacijos analizę, Ciurichas laikomas vienu iš brangesnių  pagal pragyvenimo lygį, miestų  pasaulyje, pirmauja  ir pagal kokaino, laikomo populiariausiu tarp elito, suvartojimo kiekį. Populiarus ir heroinas. Kanape piktnaudžiauja apie trečdalis visų linkusių svaigintis Šveicarijos piliečių. Tai nemažas procentas. Kadangi kanapė nepriskiriama prie stiprių narkotinių medžiagų, Žaliųjų partija laikosi minties, kad  jos nelegalizavus, paminama žmogaus laisvo pasirinkimo teisė, ir mano, kad tam pritarti ar nepritarti, reikėtų nuspręsti referendumo keliu.

Tenka apgailestauti, bet nepasiteisino prevencinis dar praeito amžiaus devintame dešimtmetyje sumanytas eksperimentas. Ciuriche septynerius metus tarsi buvo įteisintas laisvas plotas narkomanams, žinomas „Adatų parku“. Jame vietos narkomanams buvo teikiami kvaišalai, sterilios adatos ir skubi medicininė pagalba. Sulaukė atvirkštinio efekto. Narkomanų skaičius padidėjo, o parkas pasidarė atvira narkoprekeivių konkurencijos vieta, kurioje net buvo atverta ugnis į  policininkus. Teko šį nepasiteisinusį eksperimentą nutraukti.

O dabar papasakokite apie 8-ąjį Street paradą, neseniai surengtą Ciuricho mieste Kokį Jums įspūdį paliko šis renginys? Kaip į tas eitynes reagavo patys šveicarai? Kodėl jis surengtas būtent Šveicarijoje?

Atsitiktinai  iš pačių ciurichiečių sužinojau, kad čia netrukus vyks aštuntasis  tarptautinis Street (angliškai reiškia gatvės) paradas. Tai palei Ciuricho ežerą nuo 2004 metų antrąjį rugpjūčio šeštadienį rengiamas techno muzikos festivalis.  Akcentavo, kad tai vienas gausiausių ir svarbiausių tokios muzikos festivalių pasaulyje. Jis pritraukia  beveik milijoną dalyvių ir suteikia galimybę visiškos laisvės viskame reiškėjams susirinkti vieną kartą metuose vienoje vietoje iš viso pasaulio.

Priminė, kad šiais metais jis turėtų  tapti: laisvės, meilės ir tolerancijos demonstracija, o jo moto:  „Klausyk širdies balso“. Nustebau, kad  toks krikščioniškų vertybių ir ženklus pasaulinės bankininkystės centras kaip Ciurichas įsileidžia tokius  kontraversiškus renginius. Man buvo paaiškinta: Ciurichas labai tolerantiškas miestas.

Priminta, kad čia  taip pat rengiami ir išskirtinai tik gėjų paradai. Buvo nurodyta ir kita Street parado atsiradimo šiame mieste priežastis. Tai gera proga Ciurichui ženkliai papildyti savo biudžetą. Juk tokiai daugybei šio festivalio dalyvių reikia ir pasimaitinti, ir atsigerti. Galiausiai apsistoti, kur galėtų tinkamai šia fiestai pasiruošti, išsimiegoti.

Taigi panorau savo akimis pamatyti šį paradą. Buvau perspėta, kaip turėčiau elgtis. Pirmiausia, jokiu būdu neturėčiau atsirasti ant tilto prie Ciuricho ežero, kuris virsta grandiozinės diskotekos vieta. Tada būtų nelengva sulaukti tokios fiestos pabaigos  pastoviai trepsint techno muzikos ritmu, kol natūraliai iš gausybės dalyvių susiformavę spąstai praretėtų. Buvau perspėta, kad tokio visuotino trepsėjimo metu galiu būti apgraibyta, suspausta, išterliota, net apšvarinta.

Pats Ciurichas Street  parado valandomis pastebimai pagyvėjo. Festivalio centro prieigose šventės dalyvius viliojo gausiai įsikūrę greitojo maisto ir gėrimų kioskeliai. Čia pat buvo galima įsigyti akį rėžiančių spalvotų perukų ir panašių aksesuarų.  Nors miesto viešbučiai ir užeigos šiai pasaulinei fiestai buvo atitinkamai pasiruošę ir  plačiai atlapoję duris, ne visi dalyviai į juos veržėsi. Ne kiekvieno dalyvaujančio Street parade kišenė leido tokį pakankamai brangų malonumą. Festivalis vyko ir uždarose teritorijose: išsinuomotose patalpose ar pas bendraminčius.

Šios masiškos fiestos dalyviai atrodė laimingi,  buvo pakilios nuotaikos ir geranoriškai nusiteikę. Noriai pozavo žurnalistams ir šiaip norintiems juos įamžinti. Dėl galybės žmonių šventei dar neįsibėgėjus pagrindinė parado gatvė skendėjo šiukšlėse. Greitai persipildė šiukšlių dėžės. Bet auštant, šventei baigiantis, Ciuricho centras, kuriame vyko Sreet paradas, buvo kruopščiai išvalytas. Tarsi tokio masto renginio išvis čia nebuvo. Tai galima laikyti išskirtiniu Šveicarijos reiškiniu.

Pagyvenusiems šveicarams toks renginys,  regis, patiko. Jie iš anksto patogiai įsitaisę atvirose užeigų terasose prie gatvių,  pro kurias į centrinę festivalio vietą iki pat vakaro plūdo ekstravagantiškiausiai atrodantys jo dalyviai iš viso pasaulio, grukšnodami jei ne alų, tai kavą, vienodais ir ramiais veidais juos stebėjo. Juos stebėjo  ir jaunesni ciurikiečiai.

Kai kurie į Street paradą buvo išsiruošę šeimomis. Nemažai ciurichiečių šiame parade ir patys aktyviai dalyvavo. Jie taip pat stengėsi išsiskirti išvaizda, būti matomi. Tarp  ciurichiečių buvo ir nepatenkintų šiuo renginiu. Svarios to priežastys: apšnerkšti ir laiku nesutvarkyti atokesni nuo šventimo pagrindinės vietos gamtos kampeliai, juose kūrenti laužai. Šveicarams šiukšlinimas prilygsta karui.

Buvo ir  prieš šią šventę protestuojančių. Tai viena tokia Šveicarijoje gyvuojanti evangelistų bendruomenė. Jos nariai susitelkę prie masyvaus transparanto „Jėzaus paradas“, tarsi baidytų piktąsias dvasias, mosikavo užrašais: „Ne narkotikams“, „Esu pamišęs dėl Jėzaus“ ir pan.

Nors šis paradas iš dalies laikomas prevenciniu, nukreiptas prieš kvaišalų naudojimą, neapseita be stimuliatorių: silpnųjų ir stipriųjų narkotikų, alkoholio. Policija buvo labiau užsiėmusi bendros tvarkos palaikymu, o ne uoliu įtartinai atrodančių šios fiestos dalyvių tikrinimu. Jei tą ir būtų dariusi, vargiai  būtų suspėjusi. Didesnioji dalis  pramogaujančiųjų atrodė nerealiai pakylėta. Kitu laiku įtariami turintys ar prekiaujantys kvaišalais, būtų bemat viešai apieškomi policininkų.

Ar norėtumėte, kad tokie paradai būtų rengiami Vilniuje?  

Esu normos šalininkė. Be to, nemėgstu triukšmo, o ypač monotoniškų techno muzikos garsų. Nekenkiant kitų sveikatai ir ramybei, vietos po saulę turėtų atsirasti  tokių ir panašių paradų mėgėjams. Nemanau, kad šiuo metu Lietuva yra pasirengusi tokio masto renginiams visokiausiomis prasmėmis.

Antra vertus, daugeliui neišvykstant iš savo šalies būtų gera proga pasižiūrėti, kur ritasi pasaulis ir kokių problemų turi žmonija dėl savo neįprastos socialinės ir  lytinės identifikacijos, koks gali būti kitoks, nei plačiau priimta, rengimosi stilius ir muzikinis skonis.

Nuotraukoje: šio interviu autorė Angelė Šarlauskienė.

Nuotraukos – iš asmeninio Angelės Šarlauskienės archyvo.

2012.09.08


Prisijunkite prie diskusijos