Ką byloja rašytojo Antano Vienuolio laiškas LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui M.Šumauskui?


Print

Kreipiuosi į Slaptai.lt prašydamas paviešinti Antano Vienuolio su kitais Lietuvos šviesuoliais rašytą laišką tuometiniam Ministrų Tarybos Pirmininkui. Žygis buvo kartojamas tuometinėj (1957 pavasary) Aukščiausioje Taryboje Sesijoje ir rašant KP sekretoriui A. Sniečkui. Aš pats šį A. Vienuolio laišką (ir kitus) gavau paskaityti po rašytojo mirties 1957 metų rudenį iš bendramokslio anykštėno a. a. Algio Šakėno. Mums, grupei studentų, šie tekstai virto atrama tolimesniame gyvenimo kelyje. Manau, dabartinei visuomenei irgi verta turėti galimybę susipažinti su praėjusio šimtmečio mūsų šviesuolių žygiais ginant Lietuvos švietimo sistemą. Prisegu pilną laiško tekstą. Nuoširdžiai – Rimvydas Nogis.

LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBOS PIRMININKUI drg. M. ŠUMAUSKUI

Toje Lietuvos TSR dalyje, kuri pas mus paprastai vadinama Vilniaus kraštu, pastaruoju laiku pastebimi reiškiniai, kurie kelia nerimo Lietuvos tarybinėje visuomenėje.

Nežiūrint į lenkiškai kalbančių gyventojų skaičiaus žymų sumažėjimą Lietuvoje dėl neseniai įvykusio gyventojų persikėlimo Lenkijos teritorijon, lenkiškų mokyklų skaičius Vilniaus krašte smarkiai padidėjo. Kalbama, kad Vilniaus krašte įsteigta daugiau kaip pusketvirto šimto lenkiškų mokyklų.

Dėl tokio didelio lenkiškų mokyklų skaičiaus. kūrimo susidarė padėtis, kad  Naujos Vilnios, Valkininkų, Trakų, Eišiškių, Varėnos ir kituose rajonuose tenka dažnai pastebėti, kad tų rajonų mokyklose su dėstomąja lenkų kalba vaikai pertraukų metu ir laisvalaikiais kalba tarp savęs ne lenkų kalba. Kitaip sakant, tų vaikų namų kalba yra ne lenkų kalba.

Noromis nenoromis kyla klausimas, kodėl nelenkiškai namie kalbantiems per prievartą brukama mokyklose lenkų kalba, kitaip sakant, kodėl Vilniaus krašte, Lietuvos TSR teritorijoje, vykdomas priaugančios kartos lenkinimas.

Be to, tenka pastebėti, kad Vilniaus krašte yra visa eilė vietovių, pavyzdžiui, Eišiškių rajono Kalesninkų, Naujatrakio ir kituose kaimuose, kur lenkų buržuazinės valdžios šeimininkavimo metu čia dar veikė mokyklos su lietuvių dėsto­mąja kalba ir lietuviškos bibliotekos. Šiandien ten lietuviškos mokyklos yra pakeistos lenkiškomis, kuriose vaikams skiepijama mintis, kad jie yra lenkai.

Lietuvos TSR piliečiai, kurie laiko save lietuviais, bet kai kuriose vietovėse nesudaro kompaktiškos lietuviškai kalbančių gyventojų masės, pakeitus ten lietuviškas mokyklas lenkiškomis, palikti be lietuviškų mokyklų. Jie yra priversti arba leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas ir tokiu būdu sąmoningai sutikti su jų vaikų lenkinimu arba sutikti su tuo, kad lietuviškumo išlaikymas Lietuvos TSR teritorijoje surištas su tam tikrais kartais dideliais nepatogumais, pavyzdžiui, su vežiojimu vaikų keliolika kilometrų į veikiančias ten mokyklas su dėstomąja lietuvių kalba.

Kokiu būdu tokia padėtis susidarė? Kas yra atsakingas už tokią mokyklų padėtį Vilniaus krašte?

Mes esame įsitikinę, kad šitokia padėtis jokiu būdu nesiderina su tais principais, kuriais vadovaujasi Partija ir Vyriausybė švietimo reikaluose.

1. Einant istorijos duomenimis Vilniaus kraštas, kuris sudarė rytinę dalį vadinamos Lituania propria, nuo senovės laikų buvo gyvenamas lietuvių (žiūr. Jakubovskis. Tautybių Santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją. 1921 m. 5 pusl.)

Nustatant Lietuvos rytinę sieną 1939 metais vadovautasi ne kokiais nors iš oro pagautais duomenimis, o etnografiniu Vilniaus krašto charakteriu.

Vėliau po antrojo pasaulinio karo tos sienos buvo dar kartą ištaisytos, prijungiant prie Lietuvos TSR kai kurias likusias Baltarusijos TSR teritorijos ribose lietuvių gyvenamas vietoves.

2. Vilniaus kraštas mūsų laikais kalbos atžvilgiu nėra vienalytis. Reakcinės katalikų bažnyčios įtakoje ir greit ištautėjusių Lietuvos feodalų poveikyje lietuviška liaudis Vilniaus krašte buvo sparčiau lenkinama, negu kitose Lietuvos dalyse jau vien todėl, kad svarbesnieji lenkinimo veiksniai buvo labiausiai sukoncentruoti Vilniaus mieste. Katalikybė buvo vadinama lenkų tikyba ir išganymas žmonėms buvo peršamas tik per lenkų kalbą. Gi lietuvių kalba buvo vadinama „pagoniška“ arba „chlopų“ kalba.

3. Ši reakcinė Vilniaus krašto liaudies lenkinimo politika buvo varoma šimtmečiais. Jos rezultate vietomis daugiau nutautėjusi liaudis pakeitė gimtąją lietuvių kalbą žar­gonu, kuris, palaikydamas daugelį lietuvių kalbos bruožų, įsisavino nemažą kiekį atėjusių į kaimą iš bažnyčios ir dvaro iškraipytų lenkiškų žodžių. Tuos kalbančius šituo žargonu žmones, arba, kaip jie patys sakydavo, kalbančius „po prostemu“ tuteišus žmones lenkų dvarininkija ir bažnyčia istorijos bėgyje stengėsi vis stipriau imti savo įtakon.

Naujaisiais laikais, būtent tuo laikotarpiu, kai Vil­niaus .kraštas buvo buržuazinės Lenkijos valdžioje, lenkinimas per bažnyčią tapo sustiprintas lenkinimu per mokyklą. Kad lenkų reakcionieriai turėjo intereso brukti toms katalikų bažnyčios aukoms lenkų kalbą, tai visai suprantama, lenkų kalba buvo jų įtakos Vilniaus krašto liaudyje sustiprinimo priemonė, bet kieno interesuose tolimesnis lietuvių lenki­nimas tarybinėje santvarkoje?

Jei tarybinėje santvarkoje katalikų bažnyčia negali toliau tęsti savo lenkinimo akcijos Vilniaus krašte tokiu pat intensyvumu, kaip anksčiau, tai kodėl katalikų bažnyčios vietoje Vilniaus krašto lenkinimo darbe turi stoti tarybinė mokykla?

4. Mes galėtume suprasti tokią padėtį, jei tas Vilniaus krašto liaudies lenkinimas eitų ne Lietuvos TSR teritorijoje, o Lenkijoje. Jei Lenkijos ribose atsirastų tokia teritorija, kurios gyventojai kalba kokiu tai žargonu, neturinčiu jokių šansų virsti literatūrine kalba, tai Lenkijos Vyriausybė, žinoma, nesivaržytų primesti tuo žargonu kalbantiems žmonėms lenkiškas mokyklas. Jau vien techniškas patogumas skleisti švietimą Lenkijos teritorijoje lenkų kalba žymioje dalyje pateisintų jos akciją.

Tokio pateisinimo, žinoma, neturi Lietuvos TSR švietimo organai, kurie kalbantiems tokiu žargonu žmonėms steigia ne lietuviškas, o lenkiškas mokyklas vien todėl, kad to reikalauja katalikų bažnyčios ir lenkų dvarininkų pastangomis susidariusi tradicija.

5. Gyventojų kalbos atžvilgiu tokia pat padėtis, kaip Vilniaus krašte, yra ir kaimyninėse Baltarusijos TSR rajonuose, tačiau Baltarusijos TSR Vyriausybė ten lenkiškų mokyklų nesteigė. Katalikų bažnyčios ir lenką feodalų darbui tenai iš karto buvo padarytas galas.

6. Mums gali pasakyti, kad Vilniaus krašto mokyklose su lenką dėstomąja kalba dėstoma ir lietuvių kalba, bet yra visiems žinomas faktas, kad lietuvių kalbos dėstymas tose mokyklose yra grynai formalus dalykas. Tų mokyklų paskirtis ir mokytojų ir mokinių yra suprasta tokiu būdu, kad jie lietuvių kalbos dėstymą tose mokyklose traktuoja, kaip gryną formalybę ir fikciją.

7. Jei vienu ar kitu atveju Švietimo ministerija, pateisindama įkūrimą mokyklos su dėstomąja lenkų kalba remiasi neva besimokančių mokykloje vaikų tėvų išreikšta valia, tai mes drįstame tvirtinti, kad tie valios pareiškimai daugumoje atsitikimų yra tų pačių reakcinių veiksnių padaras, kurie per amžius ieškojo priemonių išlaikyti Vilniaus krašto liaudį bažnyčios ir dvarininkų priklausomybėje.

8. Ryšium su įsteigimu Vilniaus krašte labai trumpu laiku kelių šimtų mokyklų su lenkų dėstomąja kalba plačiai minima pil. Vidmondo ir Vyšniauskaitės pavardės. Jeigu Lietuvos visuomenė teisingai suprato jų rolę Vilniaus krašto lenkinimo akcijoje, tai tenka konstatuoti, kad kiekvienu atveju jie yra veikę ne Lietuvos liaudies interesuose.

Imdami visa tai dėmesin, mes, žemiau pasirašiusieji, prašome Partiją ir Vyriausybę apsvarstyti susidariusią padėtį Vilniaus krašto švietimo darbe ir kuo skubiausiu laiku atitaisyti daromą Vilniaus krašto liaudžiai ir mūsų tarybinei respublikai didelę skriaudą.

Priedas:

1) Mintys švenčiant Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 39-tąsias metines     – 4 lapai.

2) Priedas prie A.Vienuolio straipsnio „Mintys švenčiant Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 39-tąsIas metines“ – 2 lapai.

Vilnius, lapkričio 4 d.

Rašyt. A. Žukauskas-A.Vienuolis

V. Mykolaitis-Putinas prof. akademikas, rašytojas

P. Vaičiūnas, rašytojas

J. Balčikonis, prof. akademikas

Gudaitis – dailininkas, profesorius 

Balys Dvarionas, TSRS liaudies artistas – profesorius

Kipras Petrauskas – Liaudies  artistas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, prof.

Sof. Čiurlionienė – Kymantaitė (rašytoja, nusip. meno veikėja)

P. Aleksandravičius – dailininkas, profesorius

M. Šikšnys (Šiaulėniškis)

Petras Rimša

LIETUVOS TSR MOKYKLOS, KURIOSE DĖSTOMOJI KALBA YRA LENKŲ

Vien lenkų dėstomąja kalba yra mokyklų:

vidurinių……………11

septynmečių………64

pradinių…………..213

                                                            ————————————–

                                                                           Viso     288 mokyklos

 

Mokyklų, kuriose dėstoma lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis:

vidurinių ………….21

            septynmečių……..28            

pradinių……………16

————————————–

                                                                          Viso ……65 mokyklos

 

Mokyklų, kuriose dėstoma lenkų ir lietuvių kalbomis:

vidurinių …………. 1

septynmečių………7

pradinių…… ………7

                                                            ————————————–

                                                                          Viso……15 mokyklos

 

Mokyklų, kuriose dėstoma lenkų ir rusų kalbomis:

vidurinių ………….14

septynmečių……..20

pradinių……………..8

                                                            —————————————

 Viso…….42 mokyklos

 

Iš viso yra mokyklų, kurių visose klasėse arba tik dalyje klasių dėstomoji kalba lenkų:

Vidurinių………….47

septynmečių……119

pradinių…………244

—————————————

Viso…….410 mokyklos

MINTYS ŠVENČIANT DIDŽIOSIOS SPALIO SOCIALISTINĖS REVOLIUCIJOS 39 -TĄSIAS METINES

Tarybų Sąjunga ir Tarybą Lietuva drauge su kitomis viso pasaulio tarybinėmis tautomis bei valstybėmisšiandien švenčia Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 39-tąsias metines. Švenčia didžiausio visame pasauly politinio įtempimo metu.

Dar neatslūgo Vengrijos buvusiųjų įvykių padariniai, kaip suįžūlėjusios tamsios Vakarų imperialistų jėgos, paneigusios Atlanto chartos principus ir pamynusios po kojų saugumo Tarybos nuostatus, jau lieja taikių žmonių kraują piramidžių žemėje ir visu brutalumu, kaip faraonų laikais, kad atsiektą savo užmačias, naudojasi ginklu. Tos pačios brutalios jėgos vykdo savo sąmokslo planus ir Sinajaus pusiasalyje, iš kurio, anot gražiausio pasau1y padavimo, per amžių amžių glūdumas daėjo iki mūsų dienų išmintingiausieji legendarinio žmogaus-išminčiaus žmogui sukurti priesakai: „Neužmušk!“, „Mylėk artimą savo kaipo pats save!“ arba, kas mūsų mažiukėms širdims suprantamiau – „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau kitas darytų!“.

Šiandien ir tie, kiekvienam žmogui privalomi išminčiaus priesakai, brutalios jėgos paminti po kojų ir sukruvinti! Tos pačios tamsios Vakarų imperialistų jėgos nori sudrumsti ir tarybinių tautų ramų. taikų sugyvenimą, sukelti neramumus, kivirčus ir sudaryti sau pretekstą prikišti savo nagus.

Ar ne tos pačios tamsios brutalios jėgos, smurto ir prievartos keliu, šiandien drumsčia ir mūsų Tarybinėje Lietuvoje taikų tautų sugyvenimą: prieš kur laiką mūsą Vilniaus krašte pradėta masiškai uždarinėti lietuviškas mokyklas, o vietoj jų imta masiškai steigti lenkiškas ir prievarta per bažnyčią ir mokyklą lenkinti lietuviškiausias Vilniaus krašto sritis. Štai šiame krašte tik ligi 1955 metą vietoj lietuviškųjų mokyklą įsteigta trys šimtai šešiasdešimt septynios lenkiškos vidurinės, septynmetės ir pradžios mokyklos. Ir šis lenkiškųjų mokyklą tinklas planingai ir nuosekliai plečiamas lietuvių gyvenamuose plotuose ir toliau. Tokiu būdu daugelis lietuvių, norom nenorom verčiami savo vaikus, nemokančius lenkiškai, leisti į lenką mokyklas, kuriose atkakliai jiems kalama, jog jie esą ir turi būti lenkais. Net tokiose vietose, kur buržuazinės Lenkijos metu, kai šovinistinė polonizacija buvo vykdoma kuo plačiausiu mastu, dar veikė lietuviškos mokyklos, organizacijos ir bibliotekos, dabar ten steigiamos tik lenkiškos mokyklos ir lenkiškos bibliotekos. Štai, Vievio rajono vienos lenkiškos mokyklos visi auklėtiniai buvo perbėgę į lietuvišką mokyklą, bet Švietimo ministerijos lenkiškų mokyklų inspektorius Cukerzizas tuojau juos grąžino atgal. O kai grupė lietuvių, gyvenančių prie Baltgudijos sienos, ten atsilankiusio Švietimo ministerijos pareigūno paprašė jų vaikams įsteigti lietuvišką mokyklą ir kai šis pranešė Ministerijai, tai jis Ministerijos kolegijoje lenkiškų mokyklų inspektoriaus buvo viešai ir smarkiai apkaltintas tariamojo lietuviškojo nacionalizmo skleidimu. Puiki logika: lenkiškų mokyklų steigimas lietuvių gyvenamuose plotuose nėra lenkiškas nacionalizmas, o lietuvių noras turėti mokyklų savo gimtąja kalba traktuojamas kaip lietuviškas nacionalizmas

Šis lenkiškų mokyklų steigimas lietuvių gyvenamuose plotuose yra priešingas Didžiojo Lenino nustatytai tautų apsisprendimo ir jų broliškumo politikai. Jis griauna tautų draugiškumo principą. Jis dirbtiniu būdu, kažin kieno, kažin kokiais šovinistiniais ir nacionalistiniais sumetimais atgaivina buvusį lenkų – lietuvių konfliktą, kuris išmintingos ir teisingos Komunistų Partijos ir Tarybų Sąjungos vyriausybės politikos buvo jau.visiškai likviduotas. Tėvynės karo metu Tarybų Sąjunga Vilnių ir jo kraštą besąlyginiai. grąžino Tarybą Lietuvos respublikai. 1944 – 46 metais Tarybų Vyriausybė sudarė sąlygas visiems lenkams, dar gyvenusiems Vilniuje ir jo apylinkėse, persikelti į Demokratinę Lenkijos respubliką. Visi tuo metu gyvenantieji Vilniaus krašte lenkai pasinaudojo šia galimybe – ir persikėlė į Lenkiją. Šiuo faktu galutinai, iš esmės, buvo likviduotas lenkiškas klausimas Tarybų Lietuvoje ir sudaryti tvirti pagrindai lietuvių ir lenką amžinai draugystei. Tai kuriam gi reikalui dabar dirbtiniu būdu ir per prievartą vėl atgaivinamas čia lenkiškas klausimas ir sudaromos priežastys kilti nesutarimams tarp lietuvių ir lenkų? Kieno naudai lietuviams masiškai steigiamos lenkiškos mokyklos? Tokiu faktu gali džiaugtis tik lenkų imperialistai, nacionalistai ir šovinistai, visą laiką kalbą, kad reikią sudaryti buržuazinę ir nacionalistinę Lenkijos imperiją nuo Baltijos ligi Juodosios jūros „‘Od morza do morza!“

Mes visi gerai žinome, jog Vilniaus kraštas yra nuo amžių lietuvių gyvenamoji žemė. Taip pat žinome, kaip lenkų dvarininkai ir kunigai kelis šimtmečius stengėsi jį sulenkinti ir paversti placdarmu savo agresijai prieš didžiąją rusų tautą. Lenkai dvarininkai tai darė, naudodamies ekonominėmis ir socialinėmis represijomis. O lenkai kunigai skelbė, jog lietuvių kalba esanti pagonių kalba, jog danguje dievas ir angelai kalba lenkiškai ir todėl, norint, kad dievas išklausytą žmonių maldą, reikią į jį kreiptis lenkų kalba. Bet nei lenkiškam dvarui, nei lenkiškai bažnyčiai nepasisekė šio krašto sulenkinti. Šiems šovinistams pavyko tik mažą lietuvių dalį suklaidinti ir išsižadėti savo gimtosios kalbos, bet ir šie suklaidintieji tikrosios lenkų kalbos nepasisavino, bet ėmė vartoti žargoną, sudarytą iš gudiškų, lenkiškų ir lietuviškų žodžių, o šio žargono pagrindą sudarė lietuvių kalba. Šis žargonas ir yra „čiabuvių“ dialektas, o juo besinaudoją ir vadina save „čiabuviais“, „tuteišais“. Tad ir kalbančių „čiabuvių“ dialektu jokiu būdu negalima laikyti lenkais, juk jie yra tik aukos feodalų ir lenkų imperialistų šovinizmo. Tarybinis teisingumas reikalauja sudaryti jiems sąlygas grįžti prie savo tautos ir tinkamai pasisavinti savo tėvų kalbą. Tarybų Lietuvos vyriausybė turėtų atstatyti buvusią padėtį, turėtų griežtai užkirsti kelią lietuvių lenkinimui Lietuvoje ir tokiu būdu neleisti atsirasti priežastims kilti nesutarimams tarp lietuvių ir lenkų.

Dėl tokios daromos lietuvių liaudžiai žalos, dėl tokio skubaus ir aktualaus klausimo ilgiau tylėti nebegalima, nes jis tiek svarbus, jog gali sudrumsti Tarybų Lietuvos gyvenimą. Lenino paskelbti tautų laisvės, apsisprendimo ir draugiškumo principai turi būti griežtai vykdomi gyvenime. Visiems lietuviams turi būti lietuviškos mokyklos!

A.Žukauskas – A.Vienuolis

Anykščiai, 1956 m.

Priedas prie A.Vienuolio straipsnio „Mintys švenčiant Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 39-tąsias metines“.

1. Kalesnykuose, Eišiškių rajone, nuo 1915 m buvo suorganizuota lietuviška mokykla vietoj veikusios cariniais laikais rusų mokyklos. Buržuazinei Lenkijos vyriausybei uždarius daugelį lietuviškų mokyklą Vilniaus krašte, Kalesnykų apylinkės lietuviai išsirūpino savo gimtąja kalba mokyklą, kuri veikė ligi 1932 metų koncesiniais pagrindais. Mokytojavo šioje mokykloje ilgą laiką Veronika Čibirienė, dirbanti ir dabar Vilniuje profesinių sąjungų žinyboje. 1932 m. lietuvių mokyklą uždarius ir įsteigus lenkišką, veikė tik lietuviška skaitykla šioje vietovėje.

Nuo 1939 metų ligi 1949 metų veikė vėl lietuviška mokykla. Nuo 1949 metų, uždarius lietuvišką mokyklą, vėl suorganizuota lenkiška mokykla, gyventojams neprašant, tik švietimo ministerijos paliepimu. Suprantama, kad vietos gy­ventojų dauguma nustojo pagarbos savo gimtajai kalbai, matydami, kad lietuviškos tarybinės įstaigos jos taip pat negerbia ir nenaudoja.

2. Naujosios Vilnios. Žagarės, Pavilnio. Eišiškių miestuose arba visai nėra lietuviškų mokyklą, arba nėra V-XI klasių, nors ten lietuvių yra gana daug. Tėvai yra priversti savo vaikus leisti į lenkiškas, rusiškas arba siųsti į Vilnių. Kai kurie tėvai iš Pavilnio nusiskundžia, kad vaikai, nemokėdami lietuvių kalbos, niekina ne tik ją, bet ir tėvus, kalbančius lietuviškai.

Panaši padėtis yra Trakuose ir kituose žymesniuose Vilniaus krašto centruose (Nemenčinėje, Paberžėje).

3. Kaip nepaisoma lietuvių gyventojų poreikių, rodo ir toks faktas. Nuo 1948 metų ligi šių metą Paberžės rajone Joniškyje veikė lenkiška septynmetė mokykla visiškai lietuvių gyvenamoje vietovėje. Tik patiems gyventojams nuolat rūpinantis ir dedant dideles pastangas po aštuonerių metą buvo pažadėta grąžinti lietuvišką mokyklą. Ar tai ne liūdni faktai Lietuvos Tarybų socialistinėje respublikoje?!

4. Eišiškių rajono Naujadvario kaiman buvo nuvykęs šiais metais Švietimo ministerijos inspektorius Cukerzisas uždaryti ten veikiančią lietuvišką mokyklą. Tik vietos gyventojams pasipriešinus, buvo palikta laikinai lietuviška mokykla.

5. Keistas ir nesuprantamas tas faktas, kad dėl lietuviškų mokyklų atidarymo turi tėvai kovoti, o lenkiškas mokyklas Švietimo ministerija atidaro savo įsakymu be tėvų prašymo. Taip buvo Vilniuje perorganizuotos į lenkiškas mokyklas dabartinė 25 septynmetė, vienuolikta vidurinė mokykla ir visa eilė Vilniaus krašto mokyklų.

6. Kaip Švietimo ministerija rūpinasi lietuvių mokyklomis Vilniaus krašte, rodo ir tas faktas, kad Vilniaus zonai yra tik lenkų mokykloms inspektorius Cukerzisas. Jis šių mokyklų tinklo išplėtimui ir deda visas pastangas lietuviškų mokyklų sąskaita. Šiuo metu lenkiškų mokyklų tinklas siekia apie 400. Matyt, lietuviškų mokyklų organizavimas yra paliktas savieigai, nors Vilniaus krašte gyvena ne vien lenkai, jų tarpe daug lietuvių, kurių dalis čia gyvena nuo seno, dalis atsikėlė išvykus lenkams.

Be to, Naujosios Vilnios, Šalčininkų, iš dalies Vilniaus ir kituose rajonuose gyventojai išimtinai kalba daugiausia baltarusių, o ne lenkų kalba. Lenkų kalba nėra LTSR respublikinė kalba, tad kuriuo pagrindu daugumai Vilniaus krašto gyventojų brukama lenkų kalba?

7. Lenkų kalbos protegavimas yra žalingas politiniu požiūriu, prieštaraujant Didžiojo .Lenino nacionaliniams principams, atgaivina tam tikru požiūriu šovinistines nuotaikas.

Nepaisydami savo faktiškos tautybės vietiniai gyventojai užsirašo lenkais, tikėdamiesi vieni čia sulaukti lenkų, o kiti vildamiesi repatrijuotis Lenkijon.

8. Šiuos duomenis smulkiau papildyti ir kitus tiksliau nušviesti gali pati Švietimo ministerija.

A.Vienuolis

 Lietuvos centrinis valstybės archyvas. 754, A. 4, B. 3672, lapai 115-125, su užrašu „Nuorašas“

(Pagrindinės, pirmosios, šio teksto dalies sutrumpintas tekstas su A. Sniečkaus rankos užrašu „Išstojo 1957 m. kovo mėnesio sesijoje“ir pabraukimais tekste yra

 Lietuvos ypatingajame archyve F. 16895, A. 2, B. 344, lapai 96-99,

 tekstas rusiškas, su antrašte „Žukauskas A. (Svedasų rinkiminė apygarda)“)

(Pagrindinės, pirmosios, šio teksto dalies pilnas tekstas rusiškai yra

Lietuvos ypatingajame archyve F. 16895, A. 2, B. 344, lapai 82-86,

 su prierašu viršuje „Vertimas iš lietuvių“, antrašte „LTSR KP CK sekretoriui dr. A. Sniečkui“, prierašu „Vilnius, 1956 11 04“ ir pasirašiusių papildymu „profesorius I. Žemaitis“)

Redakcijos prierašas.

Gal jaunosios kartos skaitytojas per daug nesistebės to meto intelektualų duokle “partijai ir vyriausybei”, “tarybinių tautų draugystei”… Be tos duoklės toks laiškas buvo neįmanomas. Deja, buvo neįmanomas ir bent kiek teigiamesnis jo poveikis. Ne šumauskai ir sniečkai sprendė tokius reikalus. Lietuva buvo okupuota, o Lenkija – tik iš dalies. Maskvai reikėjo skaldyti ir valdyti. Vilnius negalėjo prilygti Varšuvai, vis dar nesusitaikiusiai su Vilniaus praradimu. Reikėjo iš Vilniaus ir Vilniaus krašto išėjusiems lenkams leisti pasilikti, garsiai apie tai nekalbant.

Kaip visa tai panašu į šią dieną! Skirtumas tik tas, kad Maskvos vaidmenį šiandien atlieka “tautinė nomenklatūra”. Filosofas Jonas Balčius vartoja šią savoką. Ne “partinė nomenklatūra”, o “tautinė”, buvę sąjūdininkai, atsidūrę valdžioje, pamiršo lietuvių tautos gyvybinius interesus. “Partinė nomenklatūra”, šumauskų, sniečkų palikuonys, elgiasi nuosekliai, ko kito iš jų ir nebuvo galima tikėtis, o štai “tautinė nomenklatūra” mus apgavo, elgiasi išdavikiškai.

Lenkai Vilniaus krašte stiprėja, įžūlėja, o mūsų vadukai to “nepastebi”. Ką Briuselis pasakys! Ką Varšuva pasakys! Ką Maskva pasakys! Antausis po antausio, tik spėk atsukti kitą žandą. Jau ir vokiečiai nusispjovė į mūsų pusę: žydšaudžių tautos diplomatai, malšindami sąžinės priekaištus, net lietuvių žudikus ėmė garbinti. Lenkai, sulenkinę vos ne pusę Lietuvos lietuvių (ne tik jų pavardes) reikalauja dar didesnių nuolaidų. Ir televizijos jiems leidžia demagogiškai postringauti vos ne kasdien. O mūsų “tautinė nomenklatūra” slepiasi už Konstitucinio teismo: kaip jis pasakys, taip ir bus.

Prasti mūsų reikalai. Ir Antanas Vienuolis, ir V.Mykolaitis-Putinas, ir Juozas Balčikonis, anais žiauriais laikais išdrįsę pasakyti teisybę, mūsų nepagirtų.

Nuotraukoje: lietuvių literatūros klasikas rašytojas Antanas Vienuolis – Žukauskas.

2009.10.30


Prisijunkite prie diskusijos