Vilius Bražėnas buvo nepalyginamai įžvalgesnis nei Vytautas Kavolis


Print

“Pranašu savo žemėje nebūsi”! Ar tinka ši gyvenimo patikrinta žmonių išmintis Viliui Bražėnui? O kas tas Vilius Bražėnas? Ar įmanomas toks klausimas, ar yra žmonių, kurie jo nematė, negirdėjo, nieko apie jį nežino? Be abejo – yra. Štai jums ir patvirtinimas, kad patarlė sako tiesą. Pranašas jis buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriose atsidūrė po karo su tūkstančiais Tėvynės netekusių tautiečių. Ameriką jis apkeliavo ne vieną kartą, ne kaip turistas, o kaip kovotojas su komunizmu. Jo klausėsi, jam plojo milijonai amerikiečių. Iš jo, erudito, puikaus oratoriaus, jie galbūt pirmą kartą išgirdo apie pavergtą Lietuvą ir komunizmo jai padarytus nusikaltimus. V.Bražėno, garsiausios pasaulyje antikomunistinės organizacijos John Birch Society nario nuo 1960 m., įtaigus balsas daug kartų skambėjo per Amerikos televiziją ir radiją. Daug kam jis atvėrė akis: Sovietų sąjungos nusikaltimai, genocidas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, gulagai Rusijoje, nė kiek ne žmoniškesni už fašistinius konclagerius, Amerikoje, kaip ir Vakarų Europoje, buvo nutylimi arba laiupsinami. “Bukagalviai profesoriai” (Norman Davies. “Kraujuojanti Europa…”) su savo Rusijos bolševikus šlovinančiomis knygomis pridarė daug žalos, kuri dar iki galo nelikviduota net šiandien.

V.Bražėnas Vakarų intelektualams būdingos klaidos nepadarė, jis matė tai, ko anie nematė arba nenorėjo matyti, nors didžiulės blogybės “pirmojoje pasaulyje socialistinėje valstybėje” badyta badė akis. Apie tai byloja ne tik V.Bražėno propagandinė veikla įvairiose valstijose gyvu žodžiu, taip pat ir Amerikos žiniasklaidoje, bet ir jo knygos – “Sąmokslas prieš žmoniją”, “Nauja pasaulio santvarka”, “Po dvylika vėliavų: tarp tironijos ir laisvės”. Kiek žinau, netrukus pasirodys Lietuvoje parašytų straipsnių rinkinys.

Tačiau nereikia manyti, kad antikomunistui V.Bražėnui Amerikoje visi tik plojo. Net kai kurie mūsų tautiečiai, pabėgę nuo raudonojo maro, gerai žinoję apie bolševikų nusikaltimus Lietuvoje, jo veiklos nesuprato ir nerėmė. O ką jau kalbėti apie “pimosios bangos” lietuvius, vosokius bimbas ir karosienes! Komunistinės propagandos suklaidinti, jie nuoširdžiai tikėjo, kad “Stalinas Lietuvą myli”.

Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad daliai Amerikos lietuvių V.Bražėnas buvo balta varna. Tik pamanykite, jis remia B. Goldvoterį! Jis mano, kad amoralu bandradarbiauti su okupacine valdžia. Jis kritikuoja Amerikos valdžią, nuolaidžiaujančią sovietams. Jis… Apie kai kurių tautiečių priešiškumą komunizmo ir globalizmo priešui ne kartą esu girdėjęs iš jo paties, kai važiuodavome į susitikimus su moksleiviais, su Kauno, Marijampolės, kitų miestų visuomene.

Turiu kai kurių įvairiu laiku rašytų V.Bražėno straipsnių kopijas. Štai jo susirėmimas su Šviesos – Santaros ideologu Vytautu Kavoliu, Lietuvoje laikomu vienu iškiliausių išeivijos protų (“Dirva”, 1964 06 29, Nr. 75-3. V.Bražėno ranka prirašyta: “Tai ne pirmas susirėmimas su Šviesos – Santaros dvasios vadu V.Kavoliu”). Šį susirėmimą V.Bražėnas dabar prisimena taip:

“…Vytautas Kavolis “politikavo iš peties”. Tarp kitų tai primenančių dalykų archyve užtikau “Dirvai” jo rašytą laišką “Dėl Vytauto Meškausko politinių komentarų”, spausdintą 1964 m. birželio 15 dieną. Jame V.Kavolis puola “Dirvos” apžvalgininką dėl straipsnio birželio 10 dienos “Dirvoje”. Straipsnį kritikavo dėl Respublikonų partijos išrinkto kandidato į JAV prezidento postą konservatyvaus senatoriaus Berio Goldvoterio (Barry Goldwater) rėmimo. Tame laiške kultūrininkas V.Kavolis puolė Goldvoterį, prieš sovietus ėjusį su šūkiu “Why not Victory?!” (O kodėl ne pergalė?!). Pareikšdamas, kad kandidatas į JAV prezidento postą veikia “beveik visiškai atsisakydamas naudotis protu”, kultūrininkas (ne psichiatras) V.Kavolis paskelbė jį esant puspročiu. Ir tuo lyg įrodytu faktu naudodamasis teigė, jog tokia kandidatūra “sukelia siaubą visoje Europoje”. Tačiau buvo žinoma, jog tai kėlė ne siaubą, o pavergtų Europos tautų laisvės viltį“.

Čia tinka ir kita ištrauka iš V.Bražėno straipsnio “Kai lietuviai pasmerkia Lietuvą vergijai” knygoje “Po dvylika vėliavų” (280 psl.). Autorius pateikia citatą iš JAV leidžiamų “Naujienų” (1979 m. rugsėjo 20 d.), kurią pasirašė “V.K.”: “Lietuvoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, atgimsta fašizmo ar nacizmo hidra, kuri išsilaisvinus iš komunizmo replių, sudarytų rimtą pavojų Vakarų demokratijai. Iš to sektų loginė išvada, kad tie kraštai turi likti komunistinėje valdžioje, bent iki tokio laiko, kol ten pasireikš platesniu mastu vakarietiškos demokratijos sąjūdžiai. Kol to nebus, tol negalima planuoti rimtesnės tų tautų išlaisvinimo politikos”.

Ši citata šiandien gali tik stebinti, Norman Davies žodžiais tariant, profesorišku bukagalviškumu. Jeigu ji yra Vytauto Kavolio, tai V.Bražėnas buvo nepalyginamai įžvalgesnis, kai 1968 m. “Laisvojoje Lietuvoje” rašė: “Nepraraskime vilties, jog ir Lietuvą sukaustę ledai ištirps kada, gal ir daug greičiau, negu daugelis tikimės, ir prasiverš nesulaikomais laisvės kriokliais, nublokšdami į šalis tikras ir įsivaizduotas kliūtis”.

Pranašiški žodžiai, nors pranašu Amerikos lietuvių bendruomenėje V.Bražėnas nebuvo. Pranašais tapo gudresni, apsukresni, lankstesni… “Kada mes žaidžiame veikimą, kiti mūsų pasaulį griauna; kada mes skaitome moksliškai skambančias paskaitas apie lietuvybę, okupantas vykdo lietuvių tautos moralinį ir fizinį genocidą. Kada okupantas sukaupia visas Sovietų Sąjungos pastangas pavergtoje lietuvių tautoje užgesinti laisvės atgavimo viltį, nekurie mūsų jam išdavikiškai padeda visa tai atlikti pripažindami sovietų okupaciją savo savimeiliškais ir vergiškais lankstymaisis prieš tautos budelį…”- minėtame straipsnyje rašė V.Bražėnas.

Tokia jo laikysena lėmė, kad Tėvynėje jam irgi panašiai atsitiko. Sugrįžęs į Lietuvą pranašu jis tapo partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams, sąjūdininkams, stovėjusiems “Baltijos kelyje”… Bet ne televizijoms, ne verslu tapusiai žiniasklaidai, kuriai jis tiesiog neegzistuoja. Okupantus išvijo vieni, o laisvą Lietuvą valdo kiti, kuriems V.Bražėno patriotizmas, liberalizmo, kosmopolitizmo neigimas nepriimtinas.

Todėl aš ir sakau: savo namuose pranašu nebūsi. Bet ši patarlė V.Bražėnui taikytina tik iš dalies. Daug kartų man teko jo klausytis pilnutėlėse salėse, ir visada stebėjausi ir gėrėjausi šio nejauno žmogaus jaunatviškumu.. Neabejingu, gerai pasvertu, meilės ir susirūpinimo kupinu žodžiu. Meilės Lietuvai – didmoterių ir didvyrių žemei – žodžiu. Lietuvos galingųjų ignoruojamas, jis kalba, rašo apie Tėvynei gresiančius kosmopolitizmo pavojus, ragina burtis, demaskuoti globalistų užmačias, nes, “nežiūrint daugelio blogų ženklų ir patriotų amerikiečių ir kitų valstybių laisvę branginančių šviesuolių įspėjimo, dauguma, net apsišvietusių ir mokslo laipsniais užtarnautai apsisagsčiusių,  intelektualų pasirinko pilietinį miegą, vietoje pilietinės pareigos”.

Ne, vis dėlto Viliui Bražėnui netinka mano pasirinkta patarlė: savo namuose pranašas nebūsi. Jis toks jau yra.

Gintaro Visocko nuotraukoje: antikomunistas, antiglobalistas, knygos “Sąmokslas prieš žmoniją” autorius Vilius Bražėnas.

2009.10.10


Prisijunkite prie diskusijos