Navaitis

Politinės intrigos

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Kalbasi leidinio „Vilniaus tautininkų balsas“ redaktorius Nerijus Bakasėnas ir kelių politinės psichologijos knygų autorius, profesorius Gediminas Navaitis

Nerijus Bakasėnas

Šiandieną visi susirūpinę koronavirusu, priemonėmis, kurių imamasi jį suvaldyti veiksmingumu. Visuomenės dėmesys nutolo nuo rudenį vyksiančių Lietuvos Seimo rinkimų, kurie lems artimiausią mūsų ateitį nemažiau nei virusas. Pastaraisiais mėnesiais dešinėje politinio spektro pusėje sparčiai gausėja partijų, kurios žada naujus sprendimus. Kokios jų perspektyvos?

Kurios nors politinės grupės galimybes tiktų aptarti drauge su visuomenės nuostatomis.

Šiandieną paplitusios dvi priešingos nuomonės.

  1. a) Lietuva sėkminga šalis. Ji pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš trečdalį šimtmečio laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė ūkį, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Gyvename taip gerai, kaip niekad anksčiau.
  2. b) Lietuva nesėkminga šalis, patekusi į visokeriopą sąstingį. Iš Lietuvos masiškai emigruojama, gyventojų mirštamumas viršija gimstamumą, apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių gyvena skurdo rizikoje. Tautai gresia pavojus išnykti.

Šios nuostatos tiek priešingos, kad posakis – tiesa per vidurį – joms nebegalioja. Dešiniųjų partijų nariai ir šalinininkai paprastai laikosi antrosios nuostatos.

Iki šiol rinkimus laimėdavo partijos, skelbusios globalios Lietuvos viziją, kuri jų nuomone yra laimėjimas. Tas pats vyko visoje Europoje, kurioje laimėdavo leftistinės politinės jėgos. Pastaruoju dešimtmečiu daug kur politinė padėtis pakito. Jei pavyzdžiui 1972 metais „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje surinkdavo apie procentą rinkėjų balsų, tai šiandieną jis surenka bent trečdalį. Panašiai pakito Vokietijos rinkėjų nuostatos, nacionalinės partijos laimi rinkimus Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Ar naujų partijų kūrimasis Lietuvoje rodo, kad keisis ir Lietuvos politinė situacija?

Pokyčių idėja subrendo. Šiuo metu dešinįjį patriotizmą skelbia, mažiausiai, penkios – šešios partijos. Apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė būtų palankesnė dešiniosioms partijoms – tiek šeimos, tiek tautiškumo, tiek migracijos, tiek socialinio teisingumo klausimais. Taigi yranauja galimybė, tačiau būtent dešiniosios partijos ir apklausose, ir rinkimuose pastebimai nusileidžia partijoms, atstovaujančioms globalistinę ideologiją.

Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvusiuose Seimo rinkimuose apie 15 proc. balsų atiduodama už partijas, kurių atstovai nepatenka į Seimą. Labai tikėtina, kad naujos ir seniau veikiančios dešinį patriotizmą atstovaujančios partijos pasidalins šiuos balsus ir gal 2-3 jų atstovai bus išrinkti vienmandatėse apygardose. Ar gali būti kitaip? Ar kuri nors iš dešiniųjų partijų gali būti gausiau atstovaujama? Vienareikšmiai atsakau: „Ne“. Priežastis – labai paprasta: šių  partijų programos iš esmės nesiskiria, o kurios nors partijos lyderis nėra ženkliai pranašesnis už kitų partijų lyderius, taigi rinkėjas jas mato kaip vieną visumą ir paremia bet kurią ar nei vienos.

Dešinieji būdami ideologiškai vieningi organizaciškai yra suskaldę, stokoja veiksmų derinimo, tarpusavio palaikymo. Tikriausiai prie negebėjimo bendradarbiauti priskirtinos ir problemos, neleidusios sukurti vieningą rinkimų sąrašą. Kodėl jie nesugeba to padaryti?

Paradoksaliai nuskambės, bet dešiniųjų partijų problema savo esme psichologinė. Tai sovietinis mentalitetas – sovietinio žmogaus mąstymas ir elgesys. Jaunesni mūsų pokalbio skaitytojai, užaugę laisvoje Lietuvoje, nelabai supras, apie ką kalbame, bet vyresni prisimins. Stalino diktatūros metais žmones trėmė į Sibirą už valdžiai netikusius posakius, vėliau kalbėti buvo leista. Anekdotų apie sovietinius vadus buvo gausybė. Tačiau bet koks bendras veikimas žiauriai persekiotas. Pasekmė – mes ir šiandieną turime labai silpną pilietinę visuomenę, o paprasčiau sakant – nemokame tartis ir susitarti, nemokame bendrai veikti.

Galimybę jungtis dešiniosios patriotinės politinės jėgos jau turėjo. Tačiau partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai, įsižeidimai ją jau sužlugdė. Derybos dėl tokios koalicijos baigėsi niekuo, nes vėl aiškintasi: kas geresnis lietuvis, kas tikresnis krikščionis, kas griežčiau kritikuoja valdančius, kieno partija galingesnė. Todėl politine sėkme vis mažiau betiki partijų nariai, o daugelis patriotinių pažiūrų visuomenininkų nusivylė jų pažiūras atstovaujančiais politikais.

Ar tai reiškia, kad šiuose rinkimuose vėl nebus stiprios dešiniosios alternatyvos, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjų balsai išsisklaidys, o jų nuomonei nebus atstovaujama?

Galimybė dar yra. Norintys pakeisti Lietuvą turi pradėti nuo savęs. Dešiniųjų partijų eiliniams nariams reikia išguiti iš savęs sovietinį nuolankumą. Nemėgstu šio žodžio „eilinis“, nes kiekvienas gali tapti išskirtiniu, tačiau kol kas jie elgiasi kaip eiliniai. Įveikus sovietinį negebėjimą bendradarbiauti iškart atsirastų, ką pasiūlyti Lietuvai. Šiandieną nei vienai iš patriotines idėjas skelbiančių partijų negalima atiduoti valdžios, nes nei viena iš jų neturės intelektinių ir organizacinių pajėgumų valdyti. Tačiau kaip visuma dešinioji patriotinė politinė grupė yra išskirtinai įdomi ir stipri. Jiems tereikia susijungti.

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Padaryti tai paprasta. Tarp šių partijų narių, kurių, bendrai sudėjus, yra arti penkiolikos tūkstančių, turi atsirasti tie pirmieji, kurie pasakys savo išrinktiems pirmininkams, partijų tarybų ir valdybų nariams – privalote susivienyti, privalote baigti tuščius ginčus. Tiesiog traukite burtus, kas pirmas rinkiminiame sąraše, kas antras, o kas trečias. Burtai išspręs nesutarimus ir atvers kelią į sėkmę. Veikiausiai išdrįsusius (nors ko čia bijoti?) ir taip pasakiusius palaikys kiti partijos nariai, nebenorintys būti nuolat pralaiminčių padėtyje.

Šiandieną – informacinių technologijų, inteneto, feisbuko amžiuje – nereikia suvažiavimų, posėdžių ir susirinkimų. Reikia, kad kiekvienas tapęs patriotiškos partijos nariu paklaustų savo partijos pirmininko: „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?“ ir sužinotų atsakymą. Partijų nariai turi suvokti, kad jie nėra sovietinių laikų eiliniai vykdytojai, suprasti savo, kaip laisvo žmogaus, atsakomybę ir galimybę. Jei jie atsisakys klusnaus nuolankumo, dešinieji sugebės priimti burtų nulemtą sprendimą – įrodys, kad verti valdžios ir ją gaus.

2020.04.21; 07:45

Politinės intrigos

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.

Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.

Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.

Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.

Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.

Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.

Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

2020.01.21; 10:00

Videonaujienos

G.Navaitis ir A.Augustinaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmą kartą Lietuvoje publikuotas mokslinis darbas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas loterijų, lažybų ir kitų azarto žaidimų laimėtojams bei jų psichologinei savijautai. Prof. Gedimino Navaičio teigimu, šie klausimai yra aktualūs dviem trečdaliams visų suaugusių Lietuvos gyventojų.

Knygoje „Laimėtojai“ aptariama azarto žaidimų istorija ir dabartis, supažindinama su tyrimais, susijusiais su lošiančia ir loterijose dalyvaujančia Lietuvos visuomenės grupe, kurią autorius vadina „laisvalaikio žaidėjais“.

„Tai žmonės, neturėję jokių problemų dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Tyrimai parodė, kad ne tik pats žaidimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko, – sako prof. G.Navaitis.

Rengdamas knygą profesorius pasitelkė ir savo konsultacinio darbo patirtį. Čia analizuojama laimėjusių didesnes sumas loterijose savijauta, pristatomas jų psichologinis konsultavimas.

Anot G.Navaičio, konkrečių su laimėjimu sietinų situacijų aptarimas ir loterijų laimėtojų patirtis – naudinga daugeliui. Tai gali padėti racionaliau leisti pinigus.

„Laimėjimas malonus, bet tvirtą gerovę sukuria tik tie, kurie įgytą turtą panaudoja tinkamai suvokę savo asmenybę, savo galimybes ir siekius. Todėl visiems, kurie galvoja apie gerovės valstybę ar asmeninį praturtėjimą, verta atkreipti dėmesį į tai, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir bėdų. Protingiausia būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę: laimėtus pinigus skirti savo kompetencijoms ugdyti, pabandyti tapti labiau išmaniam ir gebančiam geriau valdyti savo gyvenimą“, – sako G.Navaitis.

Monografiją „Laimėtojai“ galima priskirti pozityvios psichologijos krypčiai. Ja siekiama dėmesį skirti ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei.

„Pristatomi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus bei loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. 12,2 proc. respondentų nurodė, kad lošimų stebėjimui (papastai per televiziją) skiria daugiau nei valandą per savaitę“, – rašo knygos recenzentas prof. dr. Arūnas Augustinaitis.

Jo teigimu, knyga vertinga ne tik mokslininkams, bet visiems, kurie nori suprasti šiuolaikinės visuomenės mentalinių struktūrų mechaizmus, ir, be abejo, pasimėgauti įdomiomis istorijomis.

G.Navaičio knygą „Laimėtojai“ išleido Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

2019.12.03; 08:14

Videonaujienos

G.Navaitis ir A.Augustinaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmą kartą Lietuvoje publikuotas mokslinis darbas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas loterijų, lažybų ir kitų azarto žaidimų laimėtojams bei jų psichologinei savijautai. Prof. Gedimino Navaičio teigimu, šie klausimai yra aktualūs dviem trečdaliams visų suaugusių Lietuvos gyventojų.

Knygoje „Laimėtojai“ aptariama azarto žaidimų istorija ir dabartis, supažindinama su tyrimais, susijusiais su lošiančia ir loterijose dalyvaujančia Lietuvos visuomenės grupe, kurią autorius vadina „laisvalaikio žaidėjais“.

„Tai žmonės, neturėję jokių problemų dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Tyrimai parodė, kad ne tik pats žaidimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko, – sako prof. G.Navaitis.

Rengdamas knygą profesorius pasitelkė ir savo konsultacinio darbo patirtį. Čia analizuojama laimėjusių didesnes sumas loterijose savijauta, pristatomas jų psichologinis konsultavimas.

Anot G.Navaičio, konkrečių su laimėjimu sietinų situacijų aptarimas ir loterijų laimėtojų patirtis – naudinga daugeliui. Tai gali padėti racionaliau leisti pinigus.

„Laimėjimas malonus, bet tvirtą gerovę sukuria tik tie, kurie įgytą turtą panaudoja tinkamai suvokę savo asmenybę, savo galimybes ir siekius. Todėl visiems, kurie galvoja apie gerovės valstybę ar asmeninį praturtėjimą, verta atkreipti dėmesį į tai, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir bėdų. Protingiausia būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę: laimėtus pinigus skirti savo kompetencijoms ugdyti, pabandyti tapti labiau išmaniam ir gebančiam geriau valdyti savo gyvenimą“, – sako G.Navaitis.

Monografiją „Laimėtojai“ galima priskirti pozityvios psichologijos krypčiai. Ja siekiama dėmesį skirti ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei.

„Pristatomi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus bei loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. 12,2 proc. respondentų nurodė, kad lošimų stebėjimui (papastai per televiziją) skiria daugiau nei valandą per savaitę“, – rašo knygos recenzentas prof. dr. Arūnas Augustinaitis.

Jo teigimu, knyga vertinga ne tik mokslininkams, bet visiems, kurie nori suprasti šiuolaikinės visuomenės mentalinių struktūrų mechaizmus, ir, be abejo, pasimėgauti įdomiomis istorijomis.

G.Navaičio knygą „Laimėtojai“ išleido Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

2019.12.03; 05:00

Videonaujienos

G.Navaitis ir A.Augustinaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmą kartą Lietuvoje publikuotas mokslinis darbas, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas loterijų, lažybų ir kitų azarto žaidimų laimėtojams bei jų psichologinei savijautai. Prof. Gedimino Navaičio teigimu, šie klausimai yra aktualūs dviem trečdaliams visų suaugusių Lietuvos gyventojų.

Knygoje „Laimėtojai“ aptariama azarto žaidimų istorija ir dabartis, supažindinama su tyrimais, susijusiais su lošiančia ir loterijose dalyvaujančia Lietuvos visuomenės grupe, kurią autorius vadina „laisvalaikio žaidėjais“.

„Tai žmonės, neturėję jokių problemų dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Tyrimai parodė, kad ne tik pats žaidimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko, – sako prof. G.Navaitis.

Rengdamas knygą profesorius pasitelkė ir savo konsultacinio darbo patirtį. Čia analizuojama laimėjusių didesnes sumas loterijose savijauta, pristatomas jų psichologinis konsultavimas.

Anot G.Navaičio, konkrečių su laimėjimu sietinų situacijų aptarimas ir loterijų laimėtojų patirtis – naudinga daugeliui. Tai gali padėti racionaliau leisti pinigus.

„Laimėjimas malonus, bet tvirtą gerovę sukuria tik tie, kurie įgytą turtą panaudoja tinkamai suvokę savo asmenybę, savo galimybes ir siekius. Todėl visiems, kurie galvoja apie gerovės valstybę ar asmeninį praturtėjimą, verta atkreipti dėmesį į tai, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir bėdų. Protingiausia būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę: laimėtus pinigus skirti savo kompetencijoms ugdyti, pabandyti tapti labiau išmaniam ir gebančiam geriau valdyti savo gyvenimą“, – sako G.Navaitis.

Monografiją „Laimėtojai“ galima priskirti pozityvios psichologijos krypčiai. Ja siekiama dėmesį skirti ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei.

„Pristatomi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus bei loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. 12,2 proc. respondentų nurodė, kad lošimų stebėjimui (papastai per televiziją) skiria daugiau nei valandą per savaitę“, – rašo knygos recenzentas prof. dr. Arūnas Augustinaitis.

Jo teigimu, knyga vertinga ne tik mokslininkams, bet visiems, kurie nori suprasti šiuolaikinės visuomenės mentalinių struktūrų mechaizmus, ir, be abejo, pasimėgauti įdomiomis istorijomis.

G.Navaičio knygą „Laimėtojai“ išleido Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

2019.12.03; 08:00

Aktualijos

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir prof. dr. Gediminas Navaitis kviečia į knygos „Laimėtojai“ pristatymą.

Knygoje aptariama azartinių lošimų istorija ir dabartis, supažindinama su tyrimais, susijusiais su lošiančia, dalyvaujančia lažybose ir loterijose Lietuvos visuomenės dalimi, o ji tikrai nemaža – du trečdaliai visų gyventojų. Vien tai skatina atidžiau pažvelgti į šiuos žmones, nes paprastai azartas vertinamas ir tiriamas kaip blogis, o rašantys apie jį visų pirma nagrinėja priklausomybes ir tarsi nepastebi, kad šiandien įvairaus pobūdžio azartiniai žaidimai tapo itin populiariu laisvalaikio leidimo būdu.

Laisvalaikio žaidėjai tai absoliuti dauguma žmonių, neturėjusių problemų dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Šie ir kiti knygoje minimi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus ir loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. Tyrimai parodė, kad ne tik pats lošimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko.

Taigi G. Navaičio knyga atitinka pozityviosios psichologijos, pirmiausia dėmesį skiriančios ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei, kryptį.

Kvietimas į knygos „Laimėtojai” pristatymą

Knyga atlieka ir savitą mokslinę žvalgybą. Tai bandymas aprašyti reiškinio prigimtį, gauti duomenų apie menkai tirtą jo savitumą: laimėjusių didesnes sumas padėties apžvalga, jų psichologinio konsultavimo pristatymas. Autorius sugebėjo panaudoti savo konsultacinio darbo patirtį ir ja reikšmingai papildė knygą. Jo siūloma išvada tarsi paprasta, bet gerai pagrįsta – laimėjimas malonus pats savaime, bet tvirtą gerovę sukuria tik tie, kurie įgytą turtą panaudoja tinkamai suvokę savo asmenybę, savo galimybes ir siekius. Todėl visiems galvojantiems apie gerovės valstybę ar asmeninį praturtėjimą verta įsidėmėti, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir nemalonių padarinių.

Vis dėlto problemas sukelia ne laimėjimas, o jo panaudojimo būdai. Protingiausia būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę: laimėtus pinigus, skirti savo kompetencijoms ugdyti, pabandyti tapti labiau išmaniam ir gebančiam geriau valdyti savo gyvenimą. Geras pasirinkimas skirti jėgų ir lėšų tarpasmeniniams ryšiams stiprinti, priklausomybei nuo kitų mažinti, o drauge savarankiškumui įtvirtinti.

Žmonės vienu metu sugeba ir labai gerai, ir labai prastai įsivaizduoti savo ateitį, todėl yra nesudėtingas, bet veiksmingas sprendimas – ją prognozuojant ir planuojant pasinaudoti kitų patirtimi. Tuo loterijų laimėtojų patirtis naudinga mums visiems. Galime ja pasinaudoti ir savaime vertingas gražias svajones apie laimėjimus papildyti žiniomis, kaip kiti leidžia pinigus. Gal tai padės padaryti knyga „Laimėtojai“?

Trumpai apie renginį

Data gruodžio 2 d.
Laikas 18 val.
Vieta Meno erdvė, V a.
Trukmė 2 val.
Dalyvavimas įėjimas laisvas
Gordijo mazgas

Kvietimas į knygos „Laimėtojai” pristatymą

Mokslo studijų, monografijų viešo aptarimo žanras nyksta. Gal jo nelabai ir reikia, nes tokios knygos priekabiai recenzuojamos iki jų išleidimo. O ką pasakyti po to, kai knyga pasieks skaitytoją? Kritikuoti vėlu, girti – neverta, nes skaitantis ir pats sugebės įvertinti, ką perskaitė. Vis dėlto kartais norisi tarti dar vieną kitą žodį apie naują knygą.

Tačiau pristatyta knyga verta žvilgsnio ir detalesnio aptarimo – tai prof. dr. Gedimino Navaičio monografija „Laimėtojai“, kurią išleido Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Ji skirta azartinių lošimų istorijos ir dabarties apžvalgai. Tai gan naujas, neregėtai greitai augantis ir kartu mažai apmąstytas reiškinys Lietuvos visuomenėje, gyvenime ir, žinoma, versle.

Monografijoje pristatomi tyrimai reprezentuoja lošiančią, besilažinančią, dalyvaujančią loterijose Lietuvos visuomenės dalį, kuri, tikrai, nemaža – du trečdaliai visų gyventojų. Vien tai skatina atidžiau pažvelgti į šiuos žmones, nes paprastai azartas vertinamas ir tiriamas kaip blogis, o rašantys apie jį visų pirma nagrinėja priklausomybes ir tarsi nepastebi, kad šiandieną įvairaus pobūdžio azartiniai žaidimai tapo masiniu laisvalaikio praleidimo būdu. Be to, išbandomu gana jauname amžiuje, nes kaip liudija lietuviški tyrimai, žaidimus iš pinigų pirmą kartą išmėgina 16 – 18 metų amžiaus žmonės. Laisvalaikio žaidėjai – tai absoliuti dauguma žmonių, neturėjusių problemų dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Jiems nebūdinga prašyti kitų asmenų finansinės paramos, nusižengti įstatymams, siekiant sumokėti skolas. Tik labai maža dalis lošusių kartais išleido daugiau pinigų, nei galėjo sau leisti.

Paminėti ir kiti monografijoje pristatomi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus bei loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. Tyrimai parodė, kad ne tik pats lošimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko. Antai, 12,2 proc. respondentų nurodė, kad lošimų stebėjimui (paprastai per televiziją) skiria daugiau nei valandą per savaitę. Taigi G. Navaičio monografija atitinka pozityviosios psichologijos, kuri pirmaeilį dėmesį skiria ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei, kryptį. Apie monografiją „Laimėtojai“ verta kalbėti ir todėl, kad pozityvistinė filosofija bei jai būdinga tyrimų metodologija sukūrė įvaizdį– tyrėjas turi būti kuo labiau atsiribojęs nuo tyrimo, niekaip neįtakojantis tiriamųjų. G. Navaitis vadovaujasi šiuo principu apžvelgdamas kitų autorių darbus, aptardamas masinių apklausų rezultatus.

Tačiau jo monografijoje yra ir dar viena dalis, kurią galima vertinti kaip savitą mokslinę žvalgybą, bandymą aprašyti reiškinio prigimtį, gauti duomenų apie menkai tirtą jo savitumą. Tai laimėjusių didesnes sumas padėties apžvalga, jų psichologinio konsultavimo pristatymas. Toks tyrimas iš dalies artimas menui. Menininkas socialinius reiškinius ar asmenybes atskleidžia meninių vaizdų seka ir dažniausiai palieka skaitytojui savarankiškai interpretuoti jo sumanymą.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Panašiai savo tekstus konstruoja visuomenę ar atskirą asmenybę kokybiniais metodais tiriantys mokslininkai. Bet skirtingai nei menininkai, jie prisiima teisę aiškiai formuluoti savo subjektyvias išvadas. Galime jų subjektyvume įžvelgia privalumą, leidžiantį išsamiau pažinti tiriamus reiškinius, galime teigti, kad tai tyrimo silpnoji vieta, nes tyrėjas, tapęs tyrimo instrumentu, gali kelti grėsmę tyrimo duomenų patikimumui.

Šiuo atveju nutiko priešingai – autorius sugebėjo panaudoti savo konsultacinio darbo patirtį ir ja reikšmingai praturtino knygą. Metodologiniu požiūriu – tai naujų, įrodymais grįstų, teorijų formavimo pastanga, kurios rezultatas – įvairių dimensijų hibridinimas, integruojant objektyvias ir subjektyvias ašis, mokslines įžvalgas ir naratyvinius kontekstus, vadybinius ekonominius, sociopsichologinius, etinius ir kultūrinius požiūrius.

Pateikė prasmingai atrinktus stebėjimus ir gilias įžvalgas, leidžiančias numatyti, kas įvyks staigiai pagerėjus finansiniai būklei. Jo siūloma išvada tarsi paprasta, bet gerai pagrįsta – laimėjimas malonus pats savaime, bet tvirtą gerovę sukuria tik tie, kurie įgytą turtą panaudoja teisingai suvokę savo asmenybę, savo galimybes ir siekius. Todėl visiems galvojantiems apie gerovės valstybę ar asmeninį praturtėjimą verta įsidėmėti, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir nemalonių pasekmių. Įsidėmėti, kad problemas sukelia ne laimėjimas, o jo panaudojimo būdai. Protingiausias kelias būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę. Tai reiškia laimėtus pinigus skirti savo kompetencijų ugdymui, pabandyti tapti labiau išmaniu ir gebančiu geriau valdyti savo gyvenimą. Geras pasirinkimas skirti jėgų ir lėšų stiprinti tarpasmeninius ryšius, priklausomybę nuo kitų, o drauge įtvirtinti savarankiškumą.

Be abejo, tai panašiau į „norų sąrašą“, tačiau tuo pačiu metu monografinis tyrimas piešia ir šiuolaikinės visuomenės portretą. Žmonės vienu metu sugeba ir labai gerai, ir labai prastai įsivaizduoti savo ateitį, todėl yra paprastas, bet veiksmingas sprendimas – ją prognozuojant ir planuojant pasinaudoti kitų patirtimi. Tuo loterijų laimėtojų patirtis naudingą mums visiems. Galime ja pasinaudoti ir gražias svajones apie laimėjimus, kurios vertingos pačios savaime, papildyti žiniomis, kaip kiti leidžia pinigus. Gal tai padės padaryti knyga „Laimėtojai“?

Azartinis žaidimas

Apibendrinant galima pasidžiaugti autoriaus moksline sėkme ir vis brandesniu laimės ekonomikos koncepcijos pristatymu – šį kartą per loterijų laimėtojų analizę. Knyga vertinga ne tik mokslininkams, rekomenduoju perskaityti visiems, kurie trokšta patirti mokslinės minties žaismą, suprasti šiuolaikinės visuomenės mentalinių struktūrų mechanizmus, ir, be abejo, pasimėgauti įdomiomis istorijomis. Jei smalsu, kas gali slypėti žmogaus proto gelmėse, knyga tikai paliks įspūdį.

O ją perskaičius akiratį norėsis plėsti dar ir dar, o tai, matyt, ir yra gero kūrinio galia.

Recenzijos autorius – prof. dr. Arūnas Augustinaitis, Kazimiero Simonavičiaus universitetas

2019.11.23; 06:04

Politinės intrigos

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

„Dažnai sakoma, kad Lietuvoje taip pat blogai, kaip Afrikoje. Arba sakoma, kad afrikiečiai džiaugiasi saule ir jiems nieko daugiau nereikia. Suprantama, tai tik vaizdūs ir nelabai pavykę  posakiai. Bet sužinoti, ar laimingi Afrikos žmonės ir ko jiems trūksta iki laimės, būtų įdomu.“ – rašo Aurelija Karajievaitė iš Pabradės

Atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis.

Norint sumenkinti kokią nors idėją, kartais vis dar sakoma, kad ji tiktų tik Afrikai. Pasinaudokim šiuo nevykusiu teiginiu ir pamėginkim palyginti lietuvių ir afrikiečių laimę. Juolab, kad tyrimo “Raportas apie pasaulio laimę” (World Happiness Report) duomenys leidžia tai padaryti.

Afrikoje buvo atlikta daug apklausų, tiriančių gyventojų laimės lygį. Lietuvos valdžia tokių apklausų vengia ir labai nenori BNL (bendros nacionalinės laimės) indekso įtraukti į duomenis apie mūsų šalį.

Pagal anksčiau atlikto tyrimo duomenis visai neseniai, t. y. 2012 metais, Afrika buvo įvardijama kaip nelaimingiausias žemynas. Per tą laiką progresą padarė tik keletas Afrikos šalių. Todėl 2018 – ųjų metų tyrime buvo siekiama ne tik išsiaiškinti, kodėl Afrikos žemynas yra nelaimingiausias, bet ir šio reiškinio priežastis.

Afrika

Afrikos šalys nėra vienodos. Jos turi savitų bruožų, kurie skiria jas tarpusavyje. Vis dėlto yra bendri ne tik Afrikai, bet viso pasaulio šalims dėsningumai, kurie leidžia atsakyti į klausimą, kodėl žmonės Afrikoje yra laimingi ar nelaimingi.

Viena iš galimų visuomenės laimės lygio sudėtinių dalių yra demokratija. Demokratiją Afrikos žmonėms sieja ne tik su žmogaus teisėmis, bet ir geresne gyvenimo kokybe, poreikių patenkinimu. Berods, panašiai apie demokratiją mąsto ir lietuviai. Jie demokratiją irgi laiko materialinės gerovės prielaida. Nors afrikietišką svajonę – turėti vandens, maisto ir elektros jau pasiekė.

Afrika. EPA-ELTA nuotr.

Daugelio Afrikos šalių pavadinime yra žodis “demokratinė” ir jose rengiami rinkimai. Tačiau, kaip rašoma raporte, ne vienoje šalyse toks pavadinimas tėra tik pavadinimas, nes jų vadovai labiau nei gyvenimo sąlygų pagerinimu rūpinasi kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. Raporto rengėjai stebisi, kad net 15-os iš 48-ių šalių vadovai valdžioje buvo daugiau nei dvi kadencijas iš eilės. Kažin ar tai nustebintų lietuvį?

Tyrėjai taip pat pastebi, kad galima nusivylimo demokratija priežasčių yra ta – ilgai valdžioje išbuvę vadovai dažnai būna žymiai vyresni nei jų pavaldiniai, o todėl jų požiūris į valstybę, demokratiją ir modernias  technologijas žymiai skiriasi nuo jaunosios kartos. Nerasdami vietos senolių valdomose šalyse, tik ketvirtadalis afrikiečių ir tik kas dešimta afrikietė, jaunesnė nei trisdešimties, turi darbą. Todėl afrikiečių jaunimas masiškai bando emigruoti. Toks sprendimas, be abejo, protingas, nes „šios ataskaitos netikėčiausia išvada – kad yra atitiktis tarp imigrantų ir šalyje gimusių žmonių laimės. Persikėlusieji į laimingesnę šalį gauna, o persikėlusieji į mažiau laimingą šalį – praranda“, – sakė vienas iš raporto rengėjų  J. Helliwell. „Valstiečių laikraščio“ skaitytojas ar skaitytoja neturėtų pamiršti, kad čia rašoma apie Afriką, o ne apie Lietuvą.

Su Afrikos žmonių nelaimingumu glaudžiai susijusi korupcija. Apklausos duomenys atskleidė, kad laimės lygio padidėjimas buvo pastebimas tose šalyse, kuriose korupcijos lygis sumažėjo.

Afrika
Afrikos žemynas

Dar viena negerėjančio gyvenimo priežastis – nesikeičianti švietimo, sveikatos apsaugos sistemos padėtis bei bloga infrastruktūra. Nepakankami minėtų sričių pokyčiai Afrikoje turi savą priežastį – jie nulemti augančio žmonių skaičiaus. Lietuvoje tokios bėdos nėra, tačiau Lietuvos  politikai  kaip ir afrikiečiai irgi nuolat skelbia pradėsią švietimo ar medicinos reformas, bet vis dar nepaaiškina, kas sukliudė sukurti modernias sistemą ir kada reformos bus baigtos.

Vis dėlto Lietuva pagal šio tyrimo duomenis, lyginant su Afrikos šalimis, atrodo gana gerai. Ji yra 52 vietoje pasaulyje ir lenkia Afrikos šalis.

2019.09.23; 06:00

Verslas

Gediminas Navaitis

Tęsiame pokalbį su profesoriumi, socialinių mokslų daktaru G. Navaičiu, knygos apie laimės ekonomiką „Felicitarinis kelias“ autoriumi

Kuo skiriasi motyvacija darbuotojui ir darbdaviui ?

Vėlgi norėčiau pasiremti daugelio tyrimų, atliktų skirtingu metu skirtingose šalyse, duomenimis. Juos apibendrinus galima teigti – atlyginimas, be abejo, svarbus visų grupių dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia darbo pasirinkimą ir pasitenkinimą juo. Geri santykiai su vadovu ir kolegomis, darbo turinys, kūrybos galimybės – tai veiksniai, ne mažiau nei atlyginimas, o kartais netgi labiau nei jis, veikiantys pasitenkinimą darbu.

Atitinkamai lengva numatyti, kad patenkinti darbu dirba našiau, jų sveikata geresnė, jie lojalesni atstovaujamai organizacijai. Todėl šiandieną verslas aktyviai diegia priemones, galinčias sustiprinti darbuotojų motyvaciją. Veiksniai, darantys įtaką pasitenkinimui darbu, – tai darbo prasmės suvokimas, galimybė kilti pareigose, asmeniškai tobulėti, pripažinimas; atsakomybė ir laimėjimai, o atlygis už darbą, fizinės darbo sąlygos, darbo užtikrinimas tik mažina ar didina nepasitenkinimą darbu.

Tačiau valstybinė politika darbo sferoje paprastai tarsi „pamiršta“ darbo ir laimės sąsajas ir visų pirma rūpinasi nepasitenkinimo mažinimu. Tai pasireiškia naujų darbo vietų kūrimu, nelegalaus darbo užkardymu, darbo saugumo bei darbo sąlygų kontrole, darbuotojų teisių apsauga, t. y. orientuojamasi į nepasitenkinimo darbu mažinimą, bet daug mažiau dėmesio skiriama pasitenkinimui juo lemiantiems veiksniams.

Svarbu pažymėti, kad valstybinės politikos ignoruojamas ne tik pasitenkinimo darbu didinimo uždavinys, bet ir darbo sferos pokyčiai, kurie irgi skatina daugiau dėmesio skirti darbo, kaip visuomenės laimės, šaltiniui.

Ar tik atlyginimo dydis lemia darbuotojo pasitenkinimą darbu?

Svarbus tarptautinis dokumentas, pažymintis Europos šalių įsipareigojimus darbo sferoje, yra Europos Socialinė Chartija. Joje nusakomi principai, kuriais vadovaujantis, Europos Tarybos valstybės narės siekia pagerinti savo gyventojų gyvenimo lygį ir pakelti socialinę gerovę. Chartija teigia, kad kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę laisvai pasirinktu darbu užsidirbti pragyvenimą, o dirbdamas turi teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Nerijus Bakasėnas

Šie du principai – atlyginimo, garantuojančio normalų darbuotojų ir jų šeimų gyvenimo lygį, bei darbo saugumo, yra detalizuojami. Jeigu vertintume Chartiją ar panašius dokumentus pagal situaciją, buvusią darbo sferoje XIX ar ankstesniais amžiais, neabejotinai, ji itin pažangi.

Jeigu pažvelgtume XXI a. galimybių aspektais, pastebėtume, kad apie savirealizaciją darbe, darbo prasmingumą ir kūrybiškumą joje kalbama neapibrėžtomis užuominomis.

Taigi, esminės darbo ir laimės sąsajos, prieštaravimai bei galimi jų sprendimo būdai vis dar retai tampa platesnių svarstymų ir tuo labiau politinių sprendimų tema.

Kalbino Nerijus Bakasėnas

2019.07.23; 09:14

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį Švenčionių rajone keturi istorijos entuziastai savo iniciatyva ir savo jėgomis pastatė paminklą broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams.

Kas čia tokio? Juk pas mus laisvė, kurią lietuviai supranta labai konkrečiai-materialistiškai: einu, kur noriu, kalbu/rašau, ką noriu, darau, ką noriu (dar neseniai galėjome tęsti: valgau, ką noriu, geriu, ką noriu, bet žalieji valstiečiai laisvę valgiams ir gėrimui kiek pritrumpino…)! Na, tai ir daro, ką nori… 

Paminklas man neužkliūva. Apie Lietuvos valstybingumo ir vieno jos valstybingumo simbolių – Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus – budelį savo nuomonę ne taip seniai jau išsakiau, Švenčionys nuo Kretingos toli, tad paminklas man, kaip sako žemaičiai, „nei galvoj, nei uodegoj“.

Užtat kur kas įdomesnės man pasirodė tos mintys, kurios sklinda nuo paties paminklo atsiradimo Lietuvos žemėje fakto kaip ratilai nuo vandenin įmesto akmens.

Ar tas faktas liudija nepaprastą lietuvio atminties platumą, kurioje, kaip kokiame Grūto parke ar sąvartyne, savo vietelę randa ir nebereikalingi, istorijos išmesti, žmonių pasmerkti įvykiai ir asmenybės, ir vertingi, reikalingi, bet per nelaimingą atsitiktinumą laikinai pamiršti ar kažkokių piktavalių sąmoningai nuo viešumo slepiami kitokio turinio įvykiai, asmenybės, liudijimai?

O juk, kaip jau mums tvirtai įkalta, visa, kas slapta, kažkuomet tampa vieša…, panašiai kaip prezidentės laiškai skolintis pamėgusiam buvusiam politikui.

O gal mes – mazochistų tauta, Stokholmo sindromu užkrėsti žmonės, kurie ištikimiausiai saugo atminimą būtent tų, kurie sukėlė daugiausia kančių, kurie praliejo daugiausia kraujo ir kuriems labiausiai rūpi neužmiršti nė vieno savo kankintojo ar išdaviko – kad atmintyje nebeliktų vietos tiems, kurie tikrai to verti kaip tautos istorijos, kultūros kūrėjai, jos tapatybės puoselėtojai, jos laisvės sargai ir gynėjai? 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Beje, broliai Pilsudskiai – ne vieninteliai, kurie, turėdami lietuviškas šaknis, savo darbais arba ignoravo gimtinę, arba prisidėjo ją naikinant.

Kodėl nepastačius paminklo Rusijos revoliucijoje, ypač kovose su kontrrevoliucija pagarsėjusiems lietuvių kilmės „karžygiams“: Vytautui Putnai, Jeronimui Uborevičiui, Juozui Vareikiui? Jie irgi nemažai kraujo praliejo, o, palyginus su J. Pilsudskiu, gal net buvo „geresni“, nes nesirinko žudyti būtent lietuvių, o tenkinosi bet kokiu krauju.

Raudonosios divizijos viršininkas Vytautas Putna ypač nusipelnė malšindamas Kronštato sukilimą 1921 m. O kadangi gyvenimas man buvo maloningas susitikimais su įdomiais žmonėmis, jis mane suvedė su Kronštato laivynui vadovavusio ir sukilimo metu nužudyto admirolo anūke Vera, kuri, Rusijai pasukus demokratėjimo keliu, atskubėjo iš JAV į Leningradą-Sankt Peterburgą ieškoti senelio kapo ar bent atsiminimų apie jį. Būtent iš jos aš ir sužinojau, kokiomis priemonėmis ir kaip malšino jūreivių sukilimą šaunusis mūsų tautietis (ir dar Vytauto Didžiojo bendravardis). Tos detalės mane tiesiog sukrėtė, ir išsigandusi, jog miela, amerikoniškai energinga moteris gali susivokti, kad tas žvėris Putna – mano tautietis, aš pasistengiau mūsų pažintį nutraukti…

O gal ir Putna, kaip J. Pilsudskis, laikytinas Lietuvos istorijos „produktu“?

Beje, įsisiautėjus stalininiam terorui, ir Putna, ir Uborevičius buvo sušaudyti…

Neišsiaiškinau,  ar kas nors pastatė paminklus tiems mūsų „didvyriams“…

Atkreipkite dėmesį: jie vykdė valią bolševikų ir Stalino, svajojusio apie galingą, daugiatautę didvalstybę SSSR – kitų tautų sąskaita, panašiai kaip J. Pilsudskis ir jo užmačių vykdytojas L. Želigovskis svajojo apie didingą ir galingą Lenkijos valstybę „nuo jūros iki jūros“ lietuvių ir kitų tautų sąskaita.

Svajoti juk nedraudžiama, kaip nedraudžiama atsiminti bei priminti užuomaršoms, kas, kaip ir kieno sąskaita siekė savo ambicingų tikslų…

O gal mes, šiandienos lietuviai–palikuonys paprastos, darbščių, pilkų kaip gimtosios žemės grumstas žmonių genties, kuri, daug metų ir net šimtmečių kvailinama savo didžiūnų ir karvedžių, iš godumo ar kvailų ambicijų susiejusių savo likimą su kaimyninių tautų valdančiosiomis dinastijomis, perėmusių jų kalbą, religiją ir papročius, patikėjo, kad viskas, kas gera, gražu, vertinga, būtinai turi būti nelietuviška, atnešta, primesta, prisikviesta „iš svetur“?

Buvo laikai, kai lietuvių didžiūnai savo malonėmis apipildavo autorius, kurie kildino juos iš romėnų. Paskui „giminystės“ imta ieškoti artimesniuose kraštuose: Vokietijoje ar slavų žemėse: Moskovijoje, Lenkijoje.

Beje, daugybę lietuviškos kilmės pavardžių ir šiandien tebeklajoja po Ukrainą, jas tebesaugo Ukrainos archyvai, bet Ukraina mūsų politikams neatrodo pakankamai europietiška, todėl, numojus ranka į modernizmą, europietiškumą ir panašius blizgučius, lietuviškoms pavardėms Ukrainoje tenka „atpažinti“ save per kirilicą, o ukrainietiškos pavardės Lietuvoje „žudosi“ su lotyniško raidyno raidėmis. 

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neretai tai vienur, tai kitur nuribuliuoja klausimas: kodėl mes, lietuviai, taip lengvai atsisakome savo identiteto, savo šaknų? Ir kodėl, kai identiteto atsisakyti būdavo verčiama prievarta, represijomis, jo atsisakoma būdavo sunkiau? O dabar, kai niekas ne tik neliepia, bet net ir nesiūlo to daryti, lietuvybės atsisakoma taip pat nerūpestingai, kaip nuskaboma ramunė buriant „Myli-nemyli?“

Atsakymų pateikiama įvairių. Dauguma jų turi bendrą vardiklį: didelė dalis Lietuvos kultūrinio „elito“, mokslininkai, menininkai, intelektualai, kurie privalėtų būti tautai autoritetu, pasirodė neatsparūs laisvosios rinkos ir jos liokajų kuriamai vartotojiškai ideologijai.

Šiandien, slėpdamos už nekritiškam jaunimui ir godžiam vartotojui patrauklių šūkių „Šalin ideologiją!“, „Tik nepolitikuokim!“, „Darom, ką norim!“, ideologiją kuria oligarchijos, didžiosios tarptautinės korporacijos. Valdančiajam kapitalui reikalingas bukas ir paklusnus vartotojas, kuris neturi kitų vertybių, tik vartojimo teikiamus juslinius malonumus. Tad esama padėtis oligarchijoms yra labai patogi, ką liudija jų vis augantys turtai ir vis didesnės žmonių masės skurdas, ir todėl tokią padėtį išlaikyti jos stengiasi iš visų jėgų.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vadinasi, rinkos ideologams būtina iš modernaus žmogaus, žmogaus-vartotojo atimti meilę viskam, kas nėra rinkos prekė, t.y., meilę artimui, gamtai, tautinėms tradicijoms, gimtajai kalbai, o tai reiškia – viskam tam, kas sudaro tautinę tapatybę ir ja besiremiančią tautinę sąvimonę.

O kuo rinkai ir jos kariaunai trukdo tautinė savimonė?

Į tą klausimą atsakymą pateikė Gediminas Navaitis. Jo nuomone, tautinė savimonė trukdo transkorporacijoms apriboti nacionalinių valstybių galias, o nacionalinės valstybės joms „nusikalto“ tuo, kad gina savo piliečių interesus, ir stengiasi, kad jų nenukelnėtų tarptautinės korporacijos, bankai. Labai akivaizdus pavyzdys – Islandijos vyriausybė, kuri, prasidėjus 2008 m. finansinei krizei, atsisakė iš savo biudžeto kompensuoti tarptautinių bankų „netektis“ Islandijoje. Ir bankams teko pabrukti uodegas, nieko nepešus…

Na, ir kokiam sorošui gali patikti stipri, savarankiškai nacionalinė valstybė?

Beje, Vengrijos vyriausybė irgi labiausiai siutina Briuselį dėl to, kad apribojo užsienio bankų galias. Užtat Vengrijoje skurstančiųjų procentas kur kas mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kuri nedrįsta pareikalauti normalių mokesčių iš savo teritorijoje veikiančių užsienio bankų.

Nebedrįsta Lietuva ir viešai demonstruoti savo lietuviškumo. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiavę užsienio turistai, ypač prancūzai, stebisi, kodėl mūsų viešbučiai (ir ne tik jie) yra angliškais pavadinimais, argi mes nemokame sugalvoti lietuviškų?

Polonizacija

Tas ir yra, kad nebemokame. Mūsų moksleivių anglų kalbos žinios yra geresnės, nei lietuvių kalbos, nes anglų kalbos mokymui skiriama daugiau išmonės, priemonių ir lėšų, o lietuvių kalba stumiama į podukros vietą rankomis žmonių, kurie labiausiai turėtų ją mylėti, puoselėti, puošti – rankomis pačių lituanistų… laimei, ne visų, bet, deja, tų, kurių, tokių kaip švietimo viceministras Giedrius Viliūnas, profesorius Paulius Subačius, mokslo darbuotoja Loreta Vaicekauskienė, lituanistė mokytoja Elžbieta Banytė… Ir būtent jų savižudiškoms idėjoms kažkodėl atviros visos respublikinės žiniasklaidos priemonės.

Tai jau pastebi net ir tie mokslininkai, kurie pasidavė „mūsų bendros su Lenkija istorijos“ vyliui, bet tiek dar neapako, kad nematytų, kaip šiandien žeminama lietuvių kalba. Praleido progą patylėti, pavyzdžiui, istorikas, daktaras Antanas Kulakauskas: „Lietuvoje yra nepilnavertiškumo kompleksas. Čia reikia specialių tyrinėjimų, bet visa ta mūsų modernizacija vyksta tam, kad lietuvybė, lietuvių kalba būtų nustumta į anglų kalbos šešėlį“.

Žurnalistė Aušra Lėka puikuojasi (auto)ironija: „Nors ir labai didžiuojamės savo kalbos unikalumu, nereikėtų turėti iliuzijų, kad ją masiškai ims mokytis tarptautinio lygio mokslo ar kultūros autoritetai iš užsienio“.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Turiu ją nuvilti: galėčiau išvardinti visą eilę pasaulinio lygio mokslininkų, kurie mokėsi lietuvių kalbos ne tam, kad bėgtų vadovauti kokiai nors Lietuvos institucijai, bet tik todėl, kad arba labai vertino mūsų kalbos unikalumą ir grožį, vertingumą mokslui, arba labai gerbė mūsų tautą.

Pastarasis atvejis – pagarba tautai – ypač buvo išbujojęs, Sąjūdžiui iškovojus nepriklausomybę nuo Rusijos, tačiau dabar tokie atvejai žymiai retesni, ir tai liudija, jog tauta praranda kokybę ir … pagarbą kitų tautų akyse.

„Kadangi mes esame Briuselio liokajai, mums istorijos nereikia. Galvokime apie šiandieną, galvokime apie rytdieną. Tačiau rytdienos nėra be praeities. Štai kur yra esmė. Šito nesupranta mūsų aukščiausioji valdžia. Šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija. Būtent dėl to iš Lietuvos bėga žmonės“, – nevynioja nuomonės į vatą Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Klumbys.

Kitaip  tariant, mūsų priešams nereikia eikvoti savo jėgų ar lėšų, stengiantis mus sunaikinti: mes susinaikinsime patys. Tik prašom netrukdyti patarimais…

2018.05.06; 17:37