Arūnas Augustinaitis. Atsiliepimas apie Gedimino Navaičio monografiją „Laimėtojai“


Kvietimas į knygos „Laimėtojai“ pristatymą

Mokslo studijų, monografijų viešo aptarimo žanras nyksta. Gal jo nelabai ir reikia, nes tokios knygos priekabiai recenzuojamos iki jų išleidimo. O ką pasakyti po to, kai knyga pasieks skaitytoją? Kritikuoti vėlu, girti – neverta, nes skaitantis ir pats sugebės įvertinti, ką perskaitė. Vis dėlto kartais norisi tarti dar vieną kitą žodį apie naują knygą.

Tačiau pristatyta knyga verta žvilgsnio ir detalesnio aptarimo – tai prof. dr. Gedimino Navaičio monografija „Laimėtojai“, kurią išleido Kazimiero Simonavičiaus universitetas. Ji skirta azartinių lošimų istorijos ir dabarties apžvalgai. Tai gan naujas, neregėtai greitai augantis ir kartu mažai apmąstytas reiškinys Lietuvos visuomenėje, gyvenime ir, žinoma, versle.

Monografijoje pristatomi tyrimai reprezentuoja lošiančią, besilažinančią, dalyvaujančią loterijose Lietuvos visuomenės dalį, kuri, tikrai, nemaža – du trečdaliai visų gyventojų. Vien tai skatina atidžiau pažvelgti į šiuos žmones, nes paprastai azartas vertinamas ir tiriamas kaip blogis, o rašantys apie jį visų pirma nagrinėja priklausomybes ir tarsi nepastebi, kad šiandieną įvairaus pobūdžio azartiniai žaidimai tapo masiniu laisvalaikio praleidimo būdu. Be to, išbandomu gana jauname amžiuje, nes kaip liudija lietuviški tyrimai, žaidimus iš pinigų pirmą kartą išmėgina 16 – 18 metų amžiaus žmonės. Laisvalaikio žaidėjai – tai absoliuti dauguma žmonių, neturėjusių problemų dėl lošimų, lažybų ar loterijų. Jiems nebūdinga prašyti kitų asmenų finansinės paramos, nusižengti įstatymams, siekiant sumokėti skolas. Tik labai maža dalis lošusių kartais išleido daugiau pinigų, nei galėjo sau leisti.

Paminėti ir kiti monografijoje pristatomi faktai leidžia naujai pažvelgti į lošimus bei loterijas, atskleidžia pozityvius tokių veiklų aspektus, tarp kurių reikšmingas relaksacinis ir kultūrinis azarto vaidmuo. Tyrimai parodė, kad ne tik pats lošimas, bet ir loterijų stebėjimas nemenkai daliai žmonių tapo pramoga, kuriai jie nuolat skiria laiko. Antai, 12,2 proc. respondentų nurodė, kad lošimų stebėjimui (paprastai per televiziją) skiria daugiau nei valandą per savaitę. Taigi G. Navaičio monografija atitinka pozityviosios psichologijos, kuri pirmaeilį dėmesį skiria ne sutrikimams ir problemoms, o normai ir sėkmei, kryptį. Apie monografiją „Laimėtojai“ verta kalbėti ir todėl, kad pozityvistinė filosofija bei jai būdinga tyrimų metodologija sukūrė įvaizdį– tyrėjas turi būti kuo labiau atsiribojęs nuo tyrimo, niekaip neįtakojantis tiriamųjų. G. Navaitis vadovaujasi šiuo principu apžvelgdamas kitų autorių darbus, aptardamas masinių apklausų rezultatus.

Tačiau jo monografijoje yra ir dar viena dalis, kurią galima vertinti kaip savitą mokslinę žvalgybą, bandymą aprašyti reiškinio prigimtį, gauti duomenų apie menkai tirtą jo savitumą. Tai laimėjusių didesnes sumas padėties apžvalga, jų psichologinio konsultavimo pristatymas. Toks tyrimas iš dalies artimas menui. Menininkas socialinius reiškinius ar asmenybes atskleidžia meninių vaizdų seka ir dažniausiai palieka skaitytojui savarankiškai interpretuoti jo sumanymą.

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Panašiai savo tekstus konstruoja visuomenę ar atskirą asmenybę kokybiniais metodais tiriantys mokslininkai. Bet skirtingai nei menininkai, jie prisiima teisę aiškiai formuluoti savo subjektyvias išvadas. Galime jų subjektyvume įžvelgia privalumą, leidžiantį išsamiau pažinti tiriamus reiškinius, galime teigti, kad tai tyrimo silpnoji vieta, nes tyrėjas, tapęs tyrimo instrumentu, gali kelti grėsmę tyrimo duomenų patikimumui.

Šiuo atveju nutiko priešingai – autorius sugebėjo panaudoti savo konsultacinio darbo patirtį ir ja reikšmingai praturtino knygą. Metodologiniu požiūriu – tai naujų, įrodymais grįstų, teorijų formavimo pastanga, kurios rezultatas – įvairių dimensijų hibridinimas, integruojant objektyvias ir subjektyvias ašis, mokslines įžvalgas ir naratyvinius kontekstus, vadybinius ekonominius, sociopsichologinius, etinius ir kultūrinius požiūrius.

Pateikė prasmingai atrinktus stebėjimus ir gilias įžvalgas, leidžiančias numatyti, kas įvyks staigiai pagerėjus finansiniai būklei. Jo siūloma išvada tarsi paprasta, bet gerai pagrįsta – laimėjimas malonus pats savaime, bet tvirtą gerovę sukuria tik tie, kurie įgytą turtą panaudoja teisingai suvokę savo asmenybę, savo galimybes ir siekius. Todėl visiems galvojantiems apie gerovės valstybę ar asmeninį praturtėjimą verta įsidėmėti, kad bandymai sekti prestižiniais vartojimo pavyzdžiais gali sukelti ir nemalonių pasekmių. Įsidėmėti, kad problemas sukelia ne laimėjimas, o jo panaudojimo būdai. Protingiausias kelias būtų laimėti ne tik pinigus, bet ir laimę. Tai reiškia laimėtus pinigus skirti savo kompetencijų ugdymui, pabandyti tapti labiau išmaniu ir gebančiu geriau valdyti savo gyvenimą. Geras pasirinkimas skirti jėgų ir lėšų stiprinti tarpasmeninius ryšius, priklausomybę nuo kitų, o drauge įtvirtinti savarankiškumą.

Be abejo, tai panašiau į „norų sąrašą“, tačiau tuo pačiu metu monografinis tyrimas piešia ir šiuolaikinės visuomenės portretą. Žmonės vienu metu sugeba ir labai gerai, ir labai prastai įsivaizduoti savo ateitį, todėl yra paprastas, bet veiksmingas sprendimas – ją prognozuojant ir planuojant pasinaudoti kitų patirtimi. Tuo loterijų laimėtojų patirtis naudingą mums visiems. Galime ja pasinaudoti ir gražias svajones apie laimėjimus, kurios vertingos pačios savaime, papildyti žiniomis, kaip kiti leidžia pinigus. Gal tai padės padaryti knyga „Laimėtojai“?

Azartinis žaidimas

Apibendrinant galima pasidžiaugti autoriaus moksline sėkme ir vis brandesniu laimės ekonomikos koncepcijos pristatymu – šį kartą per loterijų laimėtojų analizę. Knyga vertinga ne tik mokslininkams, rekomenduoju perskaityti visiems, kurie trokšta patirti mokslinės minties žaismą, suprasti šiuolaikinės visuomenės mentalinių struktūrų mechanizmus, ir, be abejo, pasimėgauti įdomiomis istorijomis. Jei smalsu, kas gali slypėti žmogaus proto gelmėse, knyga tikai paliks įspūdį.

O ją perskaičius akiratį norėsis plėsti dar ir dar, o tai, matyt, ir yra gero kūrinio galia.

Recenzijos autorius – prof. dr. Arūnas Augustinaitis, Kazimiero Simonavičiaus universitetas

2019.11.23; 06:04

print