Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.
Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.
Kartą, visiems dirbant, iš auklėtojų kambario tuščiu koridoriumi ėjau į savo auklėtinių miegamąjį. Iš ten išskubėjo berniukas, nešinas kažką balto. Paklodė? – pagalvojau, kai vagišius staiga pasislėpė už sienos išsikišimo, o paskui vėl pasirodė, tik jau tuščiomis rankomis. Paėmiau vargšelį už pakarpos ir, nieko netaręs, nuvedžiau į tą kampą, kur tikrai gulėjo suvyniota paklodė. Paskui abu nuėjome į miegamąjį. Pirmoji lova buvo suversta, be paklodės."Kodėl vogei?" – klausiu. – "Man liepė. Sakė, jeigu nebus paklodės, mane muš."
Berniuko akys labai gražios, panašios į du tamsius rutuliukus. Jos bailiai žiūrėjo į mane. Ką daryti? Ne pirmą kartą tokia vagystė. Gaila vaiko. Ir tuo metu įėjo du mano auklėtiniai, kuriems aš viską papasakojau.
1964 10 18. Priemiestinėje autobusų stotyje, iš kurios pirmą kartą važiuodavau į naują darbą, keleiviai buvo apskurę, su ryšuliais, maišais, pintinėmis. Žmonės kalbėjo svetima, keista kalba. Gaila buvo mano gimtinės, Alytaus apylinkių, žmonių, kuriuos palikau, kurie, man atrodo, daug nuoširdesni, kultūringesni. Jaučiau nelabai slepiamą jeigu ne neapykantą, tai priešiškumą lietuvio lenkui, lenko – lietuviui.
Kai išlipau iš autobuso, iškart buvau užkalbintas, kaip vėliau paaiškėjo, būsimo mano kolegos, tos pačios grupės auklėtojo. Einant keliu, jis atsakinėjo į man rūpimus klausimus. Šalia kelio dirba vaikų grupė. Tai buvo būsimo mano skyriaus auklėtiniai, tik tada nė vieno jų neįsidėmėjau. Nustebau, kad jie mandagiai su Ž. pasisveikino, keli net ėmė priekaištauti: pamiršot mus, auklėtojau, neužeinat. Ž. tada atostogavo.
Su mokykla seniai neturiu reikalų. Kartais dalyvaudavau mokinių susitikimuose su aktoriais, visuomenės veikėjais, bet tai žvilgsnis iš šalies, iš salės, ir tik geriausiose Lietuvos mokyklose, kur puikūs pedagogai, drausmingi vaikai.
Apie dabartinę mokyklą sprendžiu iš žiniasklaidos . O ji tendencinga. Patyčios, pasibaigiančios net savižudybėmis arba nužudymais, smurtas prieš mokytojus, mokytojų nepedagogiškas elgesys… Kūrėme tautinę mokyklą, bet nesukūrėme. Vaikai dainuoja beveik vien angliškai… Nemoka lietuviškai rašyti, įnikę tik į kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Masiškai bėga iš Lietuvos…
Aną dieną į rankas paėmiau beveik penkiasdešimties metų senumo pastabas apie mano pedagoginio darbo, kuris truko neilgai, pradžią. Paskaičiau. Gal verta kai ką paviešinti? Kiekvienoje mokykloje yra "sunkių" vaikų, o toje, kur aš beveik pora metų dirbau, visi vaikai buvo "sunkūs", nelaimingi. "Normalių" mokyklų mokiniai ir pedagogai negali įsivaizduoti, kaip ten viskas atrodė. Tikriausiai ir dabar yra "sunkių" mokyklų. Ar jos bent iš tolo primena tą, į kurią likimas mane įmetė 1964-aisiais? Dabar, kai tokios plačios vaiko teisės ir tokios siauros pedagogo – bent formaliai tokių mokyklų būti negali. Duok, Dieve, kad taip ir yra.
