Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.
Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.
Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.
Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.
Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.
Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais.
Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška”, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.
Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.
Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.
Kodėl pamiršta KSSO?
Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.
KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.
Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.
Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.
Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.
Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.
Karinis konfliktas – įmanomas
Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.
Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.
Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.
Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.
Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.
Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.
Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.
Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.
Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.
Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.
Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…
Garbės žodis
Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…
Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.
Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?
Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.
Turi turto ir Lietuvoje
Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.
Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.
Ginklų kontrabanda
Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.
Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.
Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai.
Mafija posėdžiavo Lietuvoje
Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą?
Apie gruzinų mafiją – nė žodžio
Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?
Ką paskelbė ESISC?
2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.
The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)
Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Klodas Monikė. ESISC vadovas
Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.
Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?
Armėniški archyvai – vis dar uždaryti
Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant, bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.
Vėl pamiršo Kalnų Karabachą
Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?
Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?
„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“
Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.
Lietuvos saugumas (VSD)
VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:
„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.
Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?
Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.
Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.
Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.
Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai?
Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?
O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.
Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.
Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.
Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.
Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.
Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?
Karabachas vis dar okupuotas
Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…
Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas trečiadienį paragino Armėniją užbaigti dešimtmečius trunkantį konfliktą su kaimynu Azerbaidžanu dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
D. Tusko teigimu, „konfliktas neturi karinio sprendimo ir turi būti sprendžiamas politinėmis priemonėmis, vadovaujantis tarptautine teise ir principais.“
D. Tuskas, kuris, būdamas Europos Vadovų Tarybos pirmininku atstovauja ES tarptautiniu mastu, po susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu sakė, kad ES yra susirūpinusi dėl naujų aukų ir „eskaluojančios retorikos“.
„Abi pusės turėtų rodyti santūrumą ir imtis priemonių atkurti atmosferą, palankią taikai ir tikroms deryboms“, – sakė D. Tuskas.
Konfliktas, kuris kilo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, pareikalavo apie 30 000 žmonių gyvybių. Kalnų Karabachas formaliai priklauso Azerbaidžanui, bet jį kontroliuoja armėnai.
Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.
Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“
Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.
Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.
XXX
Filipas Ekozjancas
Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.
Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.
Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.
Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.
O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.
Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.
Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?
Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.
Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.
Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.
Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.
O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.
Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.
Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)
Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.
Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.
Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.
Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).
Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.
Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.
Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.
Nikolos Pašiniano karikatūra
Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).
Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.
Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.
Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!
Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.
Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).
Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.
Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.
Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).
Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).
Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).
Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.
Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas antradienį per televiziją pranešė apie savo atsistatydinimą iš premjero posto, taip sudarydamas sąlygas pirmalaikiams parlamento rinkimams.
„Mano brangūs žmonės, šiandien aš įteikiau atsistatydinimo prašymą“, – sakė N. Pašinianas, žadėdamas „užtikrinti laisvą tautos valios reiškimą per pirmalaikius parlamento rinkimus“.
Remiantis Armėnijos įstatymais, parlamentas naują vyriausybės vadovą turi išrinkti per 14 dienų po premjero atsistatydinimo. Nepavykus išrinkti naujo premjero, rengiami pirmalaikiai rinkimai.
Šiuo politiniu manevru N. Pašinianas būtent to ir siekia, kad būtų surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai.
Nepasakysiu nieko naujo, jei akcentuosiu: į valdžią taikios revoliucijos būdu atėjusio Nikolos Pašiniano reformos stringa. Jei pirmosiomis savaitėmis Vakarai į pasikeitimus Armėnijoje žvelgė vildamiesi, esą Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai ne tik turi gražių tikslų, bet ir pajėgs juos įgyvendinti, tai dabar šios viltys žlunga. Slaptai.lt portale jau užtektinai rašyta, kaip naujoji valdžia, nuvertusi išties korumpuotą ir, svarbiausia, karines provokacijas prieš kaimynines šalis organizavusį Seržą Sargsianą, pati pradeda panašiai vadovauti šaliai.
Nepatrauklumo priežastys
N.Pašinianui nesiseka. Jis klumpa kiekviename kelyje. Pasirodo, susodinti į kalėjimus finansinių aferų nevengusius politikus, kariškius, verslininkus, – ne taip paprasta. Ypač jei bandoma laikytis teisinių procedūrų. Be to, nubaudus kyšininkus bei sukčius į jų vietą linkę prasibrauti ne mažiau korumpuoti ir godūs vyrai, o didžioji dauguma Armėijoje gyvenančių armėnų – kaip skurdo, taip skursta. Vakarai jau nebežada didelių finansinių injekcijų. Jie reikalauja: pirma – reformos, ir tik tada – parama. Nes anksčiau iš Vakarų atėjusi parama buvo tiesiog išgrobstoma. Todėl išsaušo diena, kai Vašingtonui ir Briuseliui nusibodo veltui išlaidauti.
Ypač N.Pašinianą į šonus mėto tarptautinių vandenynų audros. Jerevanas lyg ir norėtų atitrūkti nuo korumpuoto, agresyvaus, Vakaruose smerkiamo ir ekonominėmis sankcijomis baudžiamo Kremliaus. Bet tai padaryti nepajėgus. Juk iki šiol Armėnija naudojosi Rusijos finansine bei karine pagalba grobdama svetimas žemes (šis procesas trunka jau kelis šimtus metų). Padėdama Armėnijai veržtis į Azerbaidžano teritoriją (okupuotas azerbaidžanietiškas Kalnų Karabachas bei septyni gretimi rajonai; apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais) Rusija pasirūpino visais svertais, kad už šią paslaugą išlaikytų Jerevaną savo gniaužtuose (pavyzdžiui, ilgiems dešimtmečiams Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė).
Azerbaidžano vėliava
Vakaruose – taip pat niekas nepuola bičiuliautis su N.Pašinianu. Nepasaint aplinkybės, jog krikščioniški Vakarai jaučia simpatijų panašų tikėjimą išpažįstančiai Armėnijai, naujasis jos vadovas Vakaruose sutinkamas be didelio entuziazmo, atsargiai. Nors Armėnijos valdžia niekuo dėta dėl JAV ar Europoje siautėjančių mafijinių grupuočių, sudarytų iš armėnų tautybės žmonių, tiek Amerikoje, tiek Ispanijoje surengtos karinės operacijos prieš armėnų mafijos lyderius ponui N.Pašinianui solidumo nepridėjo. Neprideda solidumo ir žinia, jog kai kurie armėnų generolai savo namuose metų metais išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius kaip vergus.
Tačiau labiausiai N.Pašinianui kenkia Vakarų nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir šį regioną nūnai valdanti armėnų valdžia tai daro neteisėtai. Jei N.Pašinianas pradėtų ieškoti būdų, kaip armėnams garbingai pasitraukti iš okupuotų žemių, – Vakarai tai deramai įvertintų. Pagerėtų santykiai ir su ekonomiškai turtingu, įtakingu Azerbaidžanu, nebeliktų tiek daug trinčių su regione taip pat labai įtakinga Turkija. Žodžiu, pasitraukdama iš svetimų žemių Armėnija ne tik nusikratytų mažosios agresorės ir okupantės vardo (didžioji agresorė – Rusija), bet ir atkurtų pašlijusius santykius su visomis valstybėmis, smerkiančiomis ją dėl Juodojo Sodo užgrobimo (Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Deja, N.Pašinianas pasirinko priešingą kelią. Jis desperatiškai reikalauja, kad Azerbaidžanas derėtųsi ne tik su oficialiuoju Jerevanu, bet kaip lygų derybų partnerį pripažintų šiandieninę Kalnų Karabache įsikūrusią valdžią.
Taigi oficialusis Jerevanas – apsiaustas tirštų neperžvelgiamų dūmų. Armėnijai ir vėl nesiseka. Beje, armėnišką revoliuciją, šiuo metu valdomą Nikolos Pašiniano, dūmų uždanga pavadinau ne aš, o žymus armėnų politologas Andranikas Migranianas. Ir padarė jis tai ne dabar, kai akivaizdu, jog Armėnijai bent jau iki minimalios demokratijos – dar labai toli.
Suvienyti turėjusi idėja tapo prakeiksmu
Štai išvada, kurią brėžia A.Migranianas: „Jau trečią dešimtmetį šalyje nesibaigiančios revoliucijos patvirtina seną kaip pasaulis karčią tiesą, kad talentingai, darbščiai armėnų tautai geriausiai sekasi gyventi svetur, tik ne savo valstybėje. Šiai tautai nesiseka sukurti nepriklausomos nacionalinės valstybės, kuri ekonomiškai ir politiškai klestėtų“.
Analizuojant klausimą, kodėl armėnams sekasi gyventi JAV ar Ispanijoje, bet nesiseka gyventi Armėnijoje, galima būtų prisiminti ir kitą armėnų šviesuolį. Dar 1914-aisiais metais armėnų istorikas Gevorgas Aslanas knygoje „Armėnija ir armėnai“ rašė: „Armėnai neturi valstybingumo tradicijų. Jų nevienija Tėvynė ir politiniai ryšiai. Armėniškas patriotizmas susijęs tik su ta vieta, kur armėnai gyvena“. Šis istorikas dar priduria: „Idėja apie „Didžiąją Armėniją“, kuri kaip valstybė niekada neegzistavo, buvo sukurta kaip koncepcija, turinti suvienyti viso pasaulio armėnus.“
Bet ši koncepcija ne tiek suvienijo, kiek atnešė daug nelaimių, tapo prakeiksmu. Nes sukurti „Didžiąją Armėniją“ įmanoma tik vienu bjauriu būdu – įsikuriant svetimose žemėse. Bandydama įsitvirtinti turkų, azerbaidžaniečių, gruzinų teritorijose armėnai, akivaizdu, susipyko tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, taip pat iki šiol įtemti santykiai ir su Gruzija. Ieškodama sąjungininkių Armėnija buvo priversta atsiduoti didžiąją Rusijos imperiją kuriančiam ir ją išlaikyti siekiančiam Kremliui, o nuo Vakarų, kurie – nuodėmingi, bet kur kas padoresni, sąžiningesni ir tvarkingesni už Rusiją, – atitolo. Žodžiu, svetimų teritorijų grobimas Armėnijai laimės neatnešė – tik bėdas.
Azerbaidžano specialiosios pajėgos
Kol šios skaudžios tiesos N.Pašinianas neperpras, kol iliuzijų dėl didžiosios Armėijos neatsisakys bent pusė po visą pasaulį išsibarsčiusių armėnų, tol Armėnija ir liks užguita Kremliaus vasalė, kurios nevertina nei Europa, nei Rusija.
Atsargiai – armėniška provokacija
Kaip artimiausiu metu klostysis tarptautinės intrigos dėl Kalnų Karabacho, – keblu pasakyti. Akivaizdu tik tai, kad N.Pašinianas ir jo komanda dar aršiau nei S.Sargsianas neigia Azerbaidžano teisę susigrąžinti prarastą regioną. Ir tuo pačiu (sąmoningai ar ne?) tarsi kursto Azerbaidžaną … susigrąžinti Juodąjį Sodą karinės operacijos pagalba.
Tikiu, kad Azerbaidžanas karinėmis priemonėmis pajėgtų susigrąžinti Kalnų Karabachą. Gal net susigrąžintų labai greitai – vos per keletą parų. Nes turi išties stiprias ginkluotąsias pajėgas.
Be to, Armėnija dabar pakrikusi – tiek morališkai, tiek finansiškai (armėnai pradeda nusivilti revoliucijos rezultatais).
O ir Rusija nūnai, regis, neskubėtų ginti Armėnijos visomis priemonėmis, nes vos tik į valdžią atėjęs N.Pašinianas puolė rodyti didelį lojalumą Vakarams: teigė galįs pademonstruoti, jog armėnai sugebės išsilaikyti ant dviejų kėdžių (ilgainiui paaiškėjo, kad tiek Vakarai, tiek Rusija reikalauja iš Jerevano rimto apsisprendimo: arba – arba).
Vis tik viliuosi, kad Azerbaidžanas nepasiduos armėniškoms klastoms. Šiandien pasaulis toks, kad kariuomenės pagalba susigrąžinti savo žemes, net jeigu esi absoliučiai teisus, – labai sunku. Teritorijas susigrąžinti lengviau ir patikimiau derybų keliu (taip pat tiesa, kad dėl Vakarų abejingumo ir ištižimo šios derybos per daug ilgai užtruko, todėl Azerbaidžanas teisus, kai tegia: „mums nusibodo laukti aktyvesnės Vakarų paramos”).
Vienintelė išeitis – būti kantriam
Jei Azerbaidžanas išties nori visiems laikams susigrąžinti Kalnų Karabachą, jis privalo Vakarams kantriai įrodinėti savo teisybę. Beje, per pastaruosius keliolika metų ši musulmoniška šalis pasiekė puikių rezultatų supažindindama Vakarus su tikrąja Pietų Kaukazo istorija. Armėnų lobistų sukurtais mitais apie armėniškas teritorijas nuo jūrų iki jūrų, apie neva visur ir visada skriaudžiamus armėnus, apie labai piktus musulmonus ir geručius krikščionis, – Vakarai vis mažiau tiki (tokių lengvatikių mažėja ir Lietuvoje).
Karinė technika parado metu centrinėje Baku aikštėje
Taigi Azerbaidžanas neturi kitos išeities – reikia būti kantriam. Priešingu atveju oficialusis Baku rizikuoja iš aukos pavirsti agresoriumi. Nereikia azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis akiplėšiškai neigiančiam N.Pašinianui suteikti galimybės tapti … visų armėnų didvyriu. Nereikia armėnų propagandistams suteikti galimybės Azerbaidžaną įvardinti piktuoju agresoriumi. Nereikia prieš save nuteikti teritorinį Azerbaidžano vientisumą gerbiančių Vakarų.
Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.
Portale slaptai.lt buvo paskelbtas Antano Rašimo straipsnis „Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl akiplėšiškai meluoja“ (https://slaptai.lt/armenijos-premjeras-nikolas-pasinianas-vel-akiplesiskai-meluoja/).
Kolega A. Rašimas stebėjosi naujojo Armėnijos vadovo požiūriu į Kalnų Karabacho problemą. Premjeras – naujas, o žvilgsnis į Kalnų Karabacho praeitį, dabartį ir ateitį – senas! Sąžiningai vertinant, – separatistinis, šovinistinis, panašus į požiūrį tų, kurie didžiąją Armėniją kūrė jėga išstumdami vietinius gyventojus.
Kad N.Pašinianas – toks pat separatistas kaip, sakykim, jo pirmtakas Seržas Sargsianas, byloja štai tokia citata, paskelbta prancūziškame „Le Monde“ leidinyje:
„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“
Kritiškai komentuodamas šias N.Pašiniano nuostatas A.Rašimas remiasi tarptautinės bendruomenės įsitikinimu, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Azerbaidžanui: šios teritorijos priklausymas Armėnijai arba jos savarankiškas egzistavimas nepriklausomai tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo Azerbaidžano pažeistų Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus. Konkrečiau tariant, prieštarautų tikrąjai Kaukazo istorijai.
Armėnų separatistams nepalankios pozicijos dėl Kalnų Karabacho priklausomybės laikosi ir NATO, ir Europos Sąjungos šalys. Tokia ir Lietuvos nuomonė: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Ir šito nenuneigs niekas – nei N.Pašinianas, nei armėnų separatistų šalininkai, išsibarstę po JAV ir Europą (tokių, deja, esama ir Lietuvoje).
Beje, džiugu, kad A. Rašimas drįsta pasakyti tiesą – nebijo būti internete užpultas armėnų versijas palaikančių komentatorių. Tačiau lietuviškoje spaudoje vis tik pasigendu išsamesnių paaiškinimų, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija. Trūksta gilesnio žvilgsnio į Kaukazo istoriją.
Šią baltąją dėmę pabandysiu užpildyti.
Pirmosios žinios apie armėnų teritorines pretenzijas
Pirmosios intrigos dėl įsitvirtinimo azerbaidžanietiškose žemėse aptinkamos senų seniausiai. 1699 metais Indijos armėnas Israelis Ori siunčia kreipimąsį į Petrą I – prašo, kad caras pradėtų globoti armėnus. 1701 metais šis armėnas pasiekia, kad Rusijos caras priimtų jį asmeniškai. Oficialaus priėmimo metu pradedamos derybos dėl to, kad Rusijos imperija turėtų okupuoti Irevanės tvirtovę – Kaukaze sukurti armėnišką valstybę (dabartinis Jerevanas). Bet Petras I nepalaiko šios idėjos, caras tvirtina, kad Rusijai dabar svarbiausia – karas su Švedija.
Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku
Taip pat negalima pamiršti, kad 1701 metais sukuriamas Mchitaro Sebastacijaus vienuolių – katalikų ordinas, kuris sau naudinga kryptimi pradeda falsifikuoti Kaukazo istoriją, užfiksuotą senuosiuose archyvuose. Be to, perrašinėjant archyvus šie vienuoliai ne tik iškraipo tendencijas, bet net nenaudingus faktus visai išbraukia juos pakeisdami išgalvotais. 1717 metais specialiuoju dekretu Venecijos respublika Mchitaro brolijai skiria vaizdingą San Lazaro salą. Nuo to laiko Europoje pradėta falsifikuoti Pietų Kaukazo istorija taip, kaip naudinga armėnų vienuoliams. Žodžiu, jau tada pradedama meluoti, esą XVI – XIX azerbaidžanietiškos teriritorijos, įskaitant Karabacho, Irevanės, Giandžos, Nachičevanės chanatus, yra „neatskiriama armėnų tautos dalimi“.
Taip pat nenuginčijamas faktas, kad caras Petras I, nesutikęs okupuoti Irevanės tvirtovės (vėliau – Jerevanas), armėnų prekybininkus vis tik apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Taigi 1710 metais caras suteikia armėnų prekybininkams teisę per Rusijos teritoriją be muitų gabenti persiškus šilkus. Beje, britų prekybininkai tokios privilegijos neturėjo. Tačiau armėnų pirkliai slapta nuo Petro I daug persiško šilko išveža ir per Turkijos teritoriją carui nežinant. Sužinojęs apie šią apgavystę Petras I atima iš armėnų pirklių visas privilegijas.
Kalnų Karabachas
Petrui I gulint mirties patale armėnai atkakliai įtikinėja valdovą, kad šis vis tik suteiktų armėnams ypatingai globojamos tautos statusą. Miršantis caras nusileidžia. 1724 metais pasirodo Petro I įsakymas, kad visose Rusijos užimtose Pietų Kaukazo teritorijose būtų specialiai apgyvendinti armėnai. Šios privilegijos armėnai reikalavo atkakliai – net 24 metus. Ir galų gale pasiekė savo tikslą.
Masinis armėnų perkėlimas į Irevanės, Nachičevanės ir Karabacho chanatus
1805 metais gegužės 14-ąją buvo pasirašyta Kiurekčajaus sutartis, kurią savo parašais patvirtino Karabacho valdovas Ibragimchanas Šušinskij ir generolas P.Cicianovas. Tas traktatas bylojo, kad Karabacho chanatas pereina Rusijos imperijos valdžiai. Remiantis 5-uoju punktu caras duoda garantijas, kad chanatas išsaugos teritorinį vientisumą, o Karabacho chanas ir jo šeima išsaugos neliečiamybę. Tuo metu Karabache jau veikė kelios bažnytinės armėnų organizacijos, bet, remiantis šia sutartimi, visos jos privalėjo paklusti Karabacho chanatui. Apie jokį armėnų savarankiškumą dar nebuvo nė užuominos.
Giulistano sutartis, pasirašyta po Rusijos pergalės Rusijos – Irano kare 1804 – 1813-aisiais Rusijai leido užimti dar daugiau Azerbaidžano teritorijų ir tik paspartino armėnų masinį perkėlimą į Baku, Karabacho, Giandžos, Širvano, Gubos, Liankarano, Derbento chanatus. Britų diplomatas Gora Ousli pasiūlė 1813 metais pasirašyti visą sutartį, o teritorinius ginčus aptarti vėliau.
Kaukazo istorija (1)
Tas ir nutiko Turkmenčajuje. Taigi praėjus 15 metų po Giulistano sutarties pasirašymo Rusijai atiteko minėti chanatai, o taip pat – Irevanės ir Nachičevanės chanatai.
1827 metais spalio 1 dieną carinė Rusija užėmė Irevanės tvirtovę. 1828 metų pradžioje armėnų katolikas Nersesas Aštarakeci paruošė projektą, kaip armėnai iš Irano turėtų būti perkelti į Kaukazą. 1827 metų lapkritį jis rašė pulkininkui Lazerevui: armėnai privalo be trukdžių persikelti į Rusijos okupuotą Kaukazą. 1828-aisiais pasirašytas Turkmėnčajaus sutartis, kur 15-asis punktas kalba, kad armėnams leidžiama be jokių keblumų persikelti į azerbaidžaniečiams priklausiusias žemes Pietų Kaukaze. Taip pat parašyta, kad armėnus globoja carinė Rusija
Vos tik buvo pasirašyta Turkmėnčajaus sutartis, iš Irevanės ir Nachičevanės chanatų pradėta dirbtinai formuoti Armėnijos sritis. Tokį pavadinimą sugalvojo Rusijos valstybės patarėjas Kristoforas Lazarevas, brolis pulkininko Lazario Lazarevo, kuris organizavo Irano armėnų perkėlimą į azeraidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo metu Rusijai atitekusiame Irevanės chanate iš 526 kaimų tik 63 kaimuose gyveno armėnai (1911 metais mokslininkas N.I.Šavrovas rašė: „Iš dabar čia gyvenančių 1 milijono 300 tūkst. armėnų didžioji dalis, daugiau nei milijonas, yra atkelti, jie atvykėliai…. jei iki armėnų perkėlimo ten gyveno 16078 musulmonų šeimos ir tik 4428 armėnų šeimos, tai po perkėlimo iš Irano armėnų padaugėjo iki 60691 (11377 šeimos)“.
1828 – 1829 metais po Rusijos pergalės rusų – turkų kare, armėnai pradėti perkelti ir iš Turkijos sričių – Karso, Bajazeto, Igdyro, Erzurumo. Iš šių teritorijų perkelti armėnai buvo apgyvendinti Irevanės, Nachičevanės ir Giandžos gubernijose, kur buvo derlingos žemės, puikus klimatas. Iš viso buvo perkelti 20324 armėnai iš Turkijos ir 23098 armėnai iš Irano. Iš viso – 43422 žmonės. Taigi armėnų azerbaidžanietiškose teritorijose tuo laikotarpiu padaugėjo trigubai, ir azerbaidžaniečiai neteko daugumos: jei iki perkėlimo jie sudarė 77,9 proc., tai dabar šis skaičius smuktelėjo iki 46,7 proc.
Norėdamas užsitikrinti Turkijos armėnų paramą Nikolajus I įtvirtino įstatymą, kad Albanijos patriarchatas priklausytų Armėnijos bažnyčiai, ir nuo 1836 metų kovo 11-osios visos Albanijos cerkvės tapo armėniškomis. Taip virš Albanijos cerkvės pradėjo šeimininkauti Armėnijos bažnyčia, kurios iki XV amžiaus Kaukaze niekada nebuvo.
Antroji perkėlimo anga
Po rusų armijos pergalės Rusijos – Turkijos kare 1877 – 1878 metais armėnų ėmė ženkliai daugėti būtent Jerervano ir Nachičevanės chanatuose. Pirmasis grafo I.Paskevičiaus pavaduotojas Mkrtčanas Arcruni pasiekė, kad grafas pasirašytų įstatymą, apibrėžiantį, esą 1829 metais 600 armėnų šeimų iš turkiškojo Bajazeto perkeliamos į Jerevano chanatą. Taigi 1829-aisiais iš viso buvo perkelta 14 tūkst. armėnų šeimų – apie 100 tūkst. žmonių iš Turkijos.
Kaukazo istorija (2)
1882 metais Aleksandras III, baimindamasis stiprėjančios armėnų įtakos, priėmė ryžtingus veiksmus. 1885 metais uždaryta 160 armėniškų mokyklų. Beveik visi armėnai atleisti iš svarbių valstybinių postų. 1889 metais išėjo nutarimas, bylojantis apie Armėnijos geografijos išbraukimą iš dėstomų dalykų mokyklose.
1897 metais caro vietininkas kunigaikštis Grigorijus Golicynas atkreipė caro Nikolajaus II dėmesį į tai, kad Tifliso ir Baku miestuose armėnai paėmė visą valdžią į savo rankas. Todėl G.Golicynas pasirašė nutarimą, įpareigojantį neleist armėnų tautybės žmonėms dalyvauti rinkimuose į Tifliso ir Baku valdžios organus.
1902 metai. Nikolajus II pasirašo nutarimą, įpareigojantį iš Armėnijos bažnyčios atimti visą turtą, o pačią Bažnyčią – uždrausti, taip pat uždaryti visas armėniškas mokyklas. Pirmosios rusiškos revoliucijos išvakarėse Nikolajus II suprato, kad neva natūraliai kilę neramumai išties buvo specialiai organizuojami bei kurstomi. Kaukaze aptikta daug slaptų ginklų slėptuvių, spaustuvių. Suprasta, kad revoliucija Kaukaze specialiai ir dirbtinai peršama per „Dašnakcutiun“ – armėnišką partiją.
1903 metai garsūs armėniškais terorais. Armėnų organizacijos „Gnčak“ atstovas sunkiai sužeidė caro vietininką Kaukaze kunigaikštį G.Galicyną. Nuo patirtų žaidų (į galvą smogta kelis kartus durklu) kunigaikštis mirė ligoninėje. Nikolajus II pasirūpino, kad partija „Dašnakcutiun“ būtų uždaryta.
1905 – 1907 metai. Šis laikotarpis pasižymi etniniais valymais, nukreiptais prie azerbaidžaniečius, gyvenusius Jerevano gubernijoje. 1905 – 1916 metų gyventojų prieaugis ten sudarė 0,7 proc. Tačiau armėnų tautybės padaugėjo 139 tūkst. žmonių – 132 proc. 1916 metais, lyginant su 1831-aisiais, armėnų išaugo 40 kartų, o azerbaidžaniečių – tik 4,6 proc.
1912 metai. Peterburge pradėtas teismo procesas prieš 159 asmenis iš „Dašnakcutiun“, kurie kaltinti terorizmu, diversijomis ir antivalstybine veikla.
Kaukazo istorija (3)
1918 metais kovo 31-ąją Azerbaidžano demokratinėje respublikoje, kai prasidėjo religinė musulmonų šventė „Novruz“, armėnų nacionalistai, vadovaujami Stepano Šaumiano, nužudė apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių, lezginų, žydų šiose teritorijose: Guboje, Baku, Liankarane, Šamachoje… Vien 1918 – 1919 metais Šiaurės ir Pietų Kaukaze nuo armėnų nacionalistų iš „Dašnakcutiun“ žuvo apie 500 tūkst taikių gyventojų.
Armėnijos valstybė kuriama svetimose teritorijose
1918 metų gegužės 28 dieną armėnai paskelbė kuriantys Kaukaze nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gegužės 29 dieną azerbaidžaniečiai buvo priversti užleisti savąjį Jerevaną ir gretimus rajonus – iš viso 9,5 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ši priverstinė azerbaidžaniečių dovana armėnams buvo pakvietimas liautis armėnų dašnakams kariauti prieš Azerbaidžaną ir Gruziją.
Deja, „Dašnakcutiun“ grupuotė, vadovaujama Andraniko Ozaniano ir Gajaus (Haika Bžškianas), vien nuo 1917 metų gruodžio iki 1918 kovo sunaikino 197 kaimus, užmušė apie 90 tūkst. taikių azerbaidžaniečių. Azerbaidžaniečių labai sumažėjo teritorijose, į kurias pretendavo armėnai ir kurios armėnų ilgaioniui buvo užimtos. Azerbaidžaniečių sumažėjo drastiškai: nuo 333 tūkst. iki 84,5 tūkst. Kur jie dingo? Nužudyti? Ištremti?
1920 metų lapkričio 29 dieną įkurta Armėnijos sovietinė socialistinė respublika. Atkreipkime dėmesį, kur ji įkurta – ogi azerbaidžaniečių ir gruzinų gyvenamose teritorijose.
1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų. Pagal 1923 metų surašymo duomenis, iš 20 tūkst. Karabache gyvenusių šeimų tik 1,5 buvo armėniškos. Tačiau nuo 1926 iki 1979 metų Kalnų Karabache ženkliai padaugėjo armėnų. 1979 metų surašymo duomenimis, čia azerbaidžaniečių tebuvo 23 proc. o armėnų – jau 75,9 proc. Nors 1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų.
Kaukazo istorija (4)
1924 metais sovietinėje Armėnijoje pradėti naikinti senieji azerbaidžanietiški pavadinimai. Vien 1935 metais pakeisti 195 azerbaidžanietiškų kaimų pavadinimai. Taigi iki 1991-ųjų iš viso buvo pakeista per 2000 azerbaidžanietiškų pavadinimų – upių, kalnų, vietovių, ežerų.
1947 metais per prievarta 130 tūkst. azerbaidžaniečių iškelti iš Armėnijos SSR teritorijos. Ši operacija atlikta tam, kad į Armėniją iš užsienio galėtų repatrijuoti armėnai (iš užsienio atsikėlė tik apie 90 tūkst. armėnų, nors planuota, kad persikels apie 400 tūkst.).
1978 metais Kalnų Karabache armėnų bendruomenė pastatė obeliską, pažymintį, kad prieš 150 metų čia atkelta 200 armėnų šeimų iš Persijos. Bet vėliau armėnų nacionalistai paminklą su užrašu „Maraga – 150“ sunaikino. Jiems buvo nenaudingas užfiksuotas faktas, kad jie į Maragą buvo atkelti. Armėnų separatistams buvo reikalinga tvirtinti, kad Maragoje ir jos apylinkėse jie gyveno nuo seno.
1988 metai. Nuo pat Kalnų Karabacho konflikto pradžios armėnų šovinistai rengė teroro aktus. Nuo 1989 iki 1994 metų surengta 10 teroro aktų. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis surengtos Hodžaly skerdynės (nužudyta 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų). 1992 – 1994 metais apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884), o JT Generalinė Asamblėja – tris rezoliucijas (Nr. 48/114; 60/285, 62/243). rezoliucijas pasirašiusieji reikalauja, kad armėnijos kariauna pasitrauktų iš Kalnų Karabacho.
Tikslas – išvyti visus azerbaidžaniečius
Nuo 1988 metų Jerevane teatro aikštėje organizuojami mitingai, kurių vadovai reikalauja išvyti visus azerbaidžaniečius iš Armėnijos. Taip pat pasigirsta reikalavimų prie Armėnijos prijungti ir Kalnų Karabachą. Per tuos metus apie 10 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos, iš jų 219 – nužudyta.
Kaukazo istorija (5)
Kad Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas ir musulmoniškas, jau keletą sykių rašė žurnalistas Gintaras Visockas, publicistas Leonas Jurša. Tiesiog dar sykį priminsiu: XX amžiaus pradžioje Jerevano gubernijoje stovėjo 382 mečetės, dabar ten – tik viena. Akivaizdu, kad tiek mečečių negalėjo pačios sugriūti. Jas sunaikino. Taip pat akivaizdu, kas sunaikino jas.
Žodžiu, azerbaidžaniečiai net tris kartus patyrė etninius valymus. Ypač žiaurių valymų būta 1918-1920 ir 1948 – 1952 metais. O 1988-aisiais iš Armėnijos buvo išvyti absoliučiai visi azerbaidžaniečiai – iš viso 250 tūkst.
Taip įgyvendinta sena šovinistinė idėja „Armėnija be tiurkų“.
Įdomu, kaip elgtųsi ponas N. Pašinianas, jei jam būtų pateikti mano išvardinti faktai? Ir vis dėlto šiuos klausimus N.Pašinianui derėtų pateikti kiekvieną kartą, kai kalbame apie Kalnų Karabacho problemas.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Antanas RAŠIMAS
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.
Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?
Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:
„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“
Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.
Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.
Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais
Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.
Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).
Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.
Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.
Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.
Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).
O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.
Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?
Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.
Socialiniuose tinkluose pasirodė labai įdomus įrašas. Prieš keletą dienų internetinėje erdvėje viešai paskelbtas Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.
Nors pokalbis truko vos aštuonetą minučių, jį išklausius galima susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos šiuo metu verda Armėnijoje. Taigi viešu tapusio pokalbio metu du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria buvusio šalies prezidento Roberto Kočariano suėmimo aplinkybes. Taip pat analizuojamos bylos, iškeltos prieš Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos generalinį sekretorių Jurijų Chačaturovą ir buvusį šalies gynybos ministrą Mikaelą Arutunianą.
Atidžiai išklausius įrašą tampa aišku: A.Vanecianas pasakoja Specialiosios tyrimo komisijos vadovui apie slaptą pokalbį su teisėju, kuriam duota instrukcija bet kokiomis priemonėmis į kalėjimą pasodinti eksprezdentą R.Kočarianą. O štai dėl J.Chačaturovo duodami visiškai priešingi nurodymai – esą šio žmogaus negalima skriausti, negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio”.
Slaptai.lt primena, kad visi trys asmenys kaltinami tuo, kad po 2008-ųjų metų rinkimų kovo 1 – 2 dienomis pažeidė šalies Konstituciją, panaudodami grubią jėgą prieš protestuojančius žmones, maniusius, jog rinkimų rezultatai – suklastoti (tąsyk žuvo dešimt protestuotojų).
Kaip praneša agentūra Sputnik – Armėnija, šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas liepė organizuoti specialią spaudos konferenciją, kurioje šalies saugumo vadovai paaiškintų, kaip konfidencialus pokalbis tapo viešas. N.Pašinianas taip pat svarsto, pasak minėtos agentūros, kas ir kodėl paviešino slaptus pokalbius. Premjero įsitikinimu, tai padaryta sabotažo tikslais. Tautai nusikaltę asmenys nenori sėsti į kalėjimą, nenori sulaukti pelnyto atpildo, todėl visaip išsisukinėja pasitelkdami į pagalbą saviškius rėmėjus. Taip sakydamas N.Pašinianas omenyje turėjo buvusius Armėnijos vadovus: Robertą Kočarianą, Seržą Sargsianą, Oviką Abranianą, Manvelą Grigorianą, Taroną Markarianą, Gagiką Chačatrianą…
Taigi didžiausia intriga – dėl J.Chačaturovo likimo. 2008-aisiais metais jis vadovavo Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizonui ir rėmė iniciatyvą, kad šalyje būtų įvesta nepaprastoji padėtis – sutiko, kad protestuotojai būtų išvaikyti naudojant grubią jėgą.
J.Chačaturovas iš pradžių buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą. Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų vis tik pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. Žodžiu, šiandien teisiamas J.Chačaturovas turi šansų likt išteisintas. Juolab kad, remiantis į viešumą patekusiu telefoninio pokalbio įrašu, jį remia Kremlius. O Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi.
Medvilnės byla… Vyresniosios kartos lietuviai turėtų prisiminti šią Kremliaus gausiai išreklamuotą temą. Juk praėjo tik 25-eri metai. Anų laikų sovietinė schema lengvai atpažįstama: tuometinė SSRS tardytojų grupė keletą metų intensyviai tyrė finansinius reikalus Uzbekistane. Iš Maskvos į Taškentą atvykę tyrėjai tvirtino – aukščiausia Uzbekistano respublikos valdžia labai korumpuota. Uzbekų nomenklatūra neva susikrovė pasakiškus turtus nesąžiningai prekiaudama baltuoju auksu – medvilne. Byla subliuško tik 1991-aisiais, subyrėjus Sovietų Sąjungai.
Garsioji „Medvilnės byla”
Kodėl prasminga prisiminti 1983 – 1989-ųjų įvykius Uzbekistane? Šiais metais Uzbekistane susibūrė iniciatyvinė grupė, kuri reikalauja į teisiamųjų suolą sodinti tuometinės specialiosios SSRS Generalinės prokuratūros tardymo grupės vadovą Telmaną Gdlianą, vadovavusį „Medvilnės bylos“ tyrimui. Po šiuo prašymu pasirašė daug žinomų Uzbekijos politikos, meno, visuomenės veikėjų. Pavyzdžiui, istorikas – publicistas Šuhratas Salamovas, psichologinių mokslų dr. Mahmudas Iuldaševas, rašytojas Akbaras Mirzo…
Uzbekistanas
Laiško autoriai mano, kad „Medvilnės byla“, nepaisant akivaizdaus fakto, jog Uzbekistane tuomet tikrai būta nesąžiningų finansinių operacijų, vis tik dirbtinai sukurpta, nes piniginių machinacijų dydžiai Uzbekistane mažai kuo skyrėsi nuo vagysčių ir prirašinėjimų kitose SSRS respublikose. Tuo tarpu bausmių Uzbekistanas sulaukė milžiniškų. Uzbekų visuomenė šiandien įsitikinusi, kad jų respublika anuomet buvo net mažiau korumpuota nei Gruzija, Moldavija, Armėnija ar Ukraina. Ir vis tik Uzbekijoje surengti patys gausiausi valdžios pakeitimai. Net paviršutiniškai perželgus, kiek iš viso buvo suimta ir įkalinta asmenų, akivaizdu, kad SSRS vadovybė ją sukurpė ne tiek prieš tuometinio Uzbekistano vadovo Šarafo Rašidovo klaną (Samarkando klanas), kiek prieš visą Uzbekistaną. Tokie įtarimai sustiprėja atidžiai peržiūrėjus statistiką: vien 1986-ųjų vasarą prieš teismą stojo 22 tūkst. žmonių, o po trejų metų teisiamųjų suole jau sėdėjo apie 58 tūkst. Uzbekijos SSR gyventojų; iš partinių ir vykdomųjų Uzbekistano organų dėl kaltinimų sukčiavus prekiaujant medvilne pašalinta ne mažiau 70 proc. funkcionierių; tarp 1986 ir 1987-ųjų metų paskelbti net keturi mirties nuosprendžiai aukšto rango Uzbekistano nomenklatūros atstovams (tiesa, patys tyrėjai, vėliau atsidūrę kaltinamųjų aba įtariamųjų vietoje, dabar teisinasi nurodydami žymiai mažesnius skaičius – iškeltos tik 64 bylos arba, iškelta tik 4 tūkst. bylų).
Tad Kremliaus valdžiai tuomet greičiausiai rūpėjo ne teisė ir teisingumas, o politiniai motyvai – siekta savo įtakoje išlaikyti uzbekų tautą kaip klusnų vasalą, kad vėliau ją būtų lengva stumtelėti į vieną ar kitą pusę, ir tuo pačiu klusnias išlaikyti visas likusias musulmoniškas Vidurinės Azijos respublikas. Juk Uzbekistanas anuomet buvo sovietinės Vidurinės Azijos lyderis. Kaip jis pasielgs, panašiai mėgins laviruoti ir kitos Vidurinės Azijos respublikos. Vadinasi, „Medvilnės bylą“ inspiravusios jėgos troško parodyti kumštį ne tik uzbekams, bet ir turkmėnams, kazachams, tadžikams. Štai kas nutiks, jei neklausysite Kremliaus !
Uzbekus dera pasveikinti iškėlus tokią iniciatyvą – jei kilo įtarimų ir esama įrodymų, kad byla prieš Uzbekistaną buvo dirbtinai konstruojama, – kodėl jos neįvertinus šių dienų akimis? Bet „Medvilnės bylos“ peržiūrėjimas Uzbekijoje – tik viena medalio pusė. Uzbekų iniciatyvinė grupė žada kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, kad šis išnagrinėtų žymiai platesnę temą – „nusikaltimus žmoniškumui“.
Juk 1983 – 1989 metais, kol buvo tiriama korupcija Uzbekistane, į kalėjimus vadinamoji SSRS teisėsauga sodino ne vien sukčiavimu įtariamus vyrus, bet ir jų vaikus, žmonas. Vaikai ir žmonos paimti kaip įkaitai, kad įtariamieji greičiau prisipažintų ir atiduotų užgyventą turtą (taip pat būta savižudybių, kankinimų, turto prievartavimų).
Uzbekų šviesuomenės tvirtinimu, ištisus šešerius metus iš Kremliaus atsiųsta tyrėjų grupė terorizavo uzbekų tautą, linksniuodama ją kaip didžiausius korupcionierius ir banditus visoje Sovietų Sąjungoje (štai tada ir kilo pasakojimai apie siautėjančią uzbekų mafiją, kuri ir žiauri, ir gudri, ir gausi). Raginimas kreiptis į tarptautinius teismus ginant Uzbekistano garbę buvo paskelbtas Nacionaliniame informaciniame Uzbekistano portale Uz.A dar šių metų gegužės 3 dieną. Ši informacija sulaukė 30 tūkst. peržiūrėjimų. Raginimą teisti pagrindinį „Medvilnės bylos“ stūmėją Telmaną Gdlianą ragina ir kiti uzbekų internetiniai portalai – Kun.uz, Podrobno.uz, Dario.uz (šiuose portaluose kreipimąsis taip pat sulaukė gausaus skaitytojų būrio – nuo 25 iki 45 tūkst. peržiūrų).
Maskvai prireikė „valdomo chaoso”
Vienas iš bylos peržiūrėjimo tarptautinėse institucijose organizatorių – uzbekų istorikas Šuhratas Salamovas. Jis mano, jog „Medvilnės byla“, dar kitaip vadinta „Uzbekų byla”, centrui buvo reikalinga tik tam, kad Uzbekistane įsisiūbuotų „valdomas chaosas“. Bet „valdomas chaosas“ uzbekams brangiai kainavo – kad ir žudynes Ferganoje, kilusias nacionaliniu pagrindu (vietiniai Ferganos gyventojai mirtinai susipyko su turkais meshetais).
Taip pat nesunku suprasti, kodėl šio tyrimo metu ir dar ilgokai po jo uzbekų tauta jautėsi morališkai sužlugdyta, paniekinta, išprievartauta. Atkreipkime dėmesį į skaičius: vien 1987 – 1989-aisiais metais sovietinėje respublikinėje spaudoje rusų kalba milijoniniais tiražais paskelbta apie 400 straipsnių, demaskuojančių vadinamąją uzbekų mafiją, tarsi gruzinų, moldavų, rusų, čečėnų, azerbaidžaniečių, armėnų mafijų SSRS teritorijoje nebūtų nė kvapo.
Net kriminaliniais nusikaltimais užsiimanti Uzbekijos milicija buvo demoralizuota. Ji bijojo pirštą pajudinti. Todėl respublikoje galvas tikrai pakėlė banditai, vagys, prievartautojai. Būtent tada ir susikūrė organizuotos nusikaltėlių grupės. Vien tik 1984 metais šioje respublikoje užfiksuoti 308 žiaurūs ginkluoti užpuolimai, 1406 stambios vagystės, 5101 vagystė iš butų. O 1980-aisiais respublikoje jau siautėjo keli šimtai organizuotų, ginkluotų gaujų. Pažymėtina, kad jos ėmė siautėti ne iki vadinamosios „Medvilnės bylos“, o ją tiriant, kai Uzbekistane įsivyravo baimė ir netikrumas.
Pataikavimas Kremliui nepadėjo
Akivaizdu ir tai, kad Kremlius didžiausią pyktį sukoncentravo į Uzbekistaną nepaisant aplinkybės, jog tuometinis Uzbekistabo SSR bosas buvo užtektinai draugiškas centrui. Š. Rašidovas buvo užtektinai lojalus Kremliui – jokių užuominų apie nepriklausomybę, jokių pasipriešinimų masinei rusifikacijai. Kremlius neturėjo nė menkiausio preteksto Š.Rašidovą kaltinti nacionalizmu. Sakykim, 1939 – 1979 metais rusų Sovietų Sąjungoje padaugėjo nuo maždaug 100 milijonų iki 137 milijonų (pagausėjo 37 proc.), o Uzbekistane – nuo 727 tūkst. iki 1 milijono 666 tūkst. (pagausėjo net 129 proc.). Š. Rašidovas niekad neprieštaravo, kad Uzbekistane būtų masiškai steigiamos rusiškos mokyklos, o uzbekiškos – uždaromos, kad valstybine respublikos kalba taptų rusų, išstumdama uzbekų kalbą. Jis net neprieštaravo, kai jam nuolat primesdavo KGB vadovą iš centro. Tik paskutinysis Uzbekistano KGB vadovas buvo vietinis, iš Uzbekistano. Bet ne uzbekas, pagal tautybę – armėnas.
Be to, kai 1983-aisiais uzbekų lyderį iškvietė į Maskvą ir jam įteikė vadinamąjį „juodąjį ženklą“, – jis neprieštaravo. Jis sutiko atsistatydinti. Tik ne tą pačią dieną, o rudenį, kai bus nuimtas medvilnės derlius. Tačiau Kremlius nelaukė nė tų kelių mėnesių. Masiniai areštai prasidėjo dar vadovaujant Š. Rašidovui. Ir tai pražudė sovietinį funkcionierių, turėjusį silpną širdį (šlubuoti širdis pradėjo dar 1942-aisias fronte po patirto sunkaus sužeidimo). Neišlaikęs įtampos Š. Rašidovas mirė 1983 metų spalio 31-ąją.
Tad versija, esą „Medvilnės byla“ sukurpta siekiant galutinai pavergti Uzbekistaną, – įtikinama. Bent jau verta platesnių tyrimų ir apmąstymų. Taip pat svarbu pabrėžti, jog Kremlius visąlaik mėgo tarpusavyje kiršinti tautas – įkaitusias žarijas žarstė svetimomis rankomis. Neatsitiktinai tarp „Medvilnės bylos“ tyrėjų nebuvo nė vieno uzbeko. O ir rusų tautybės atstovų tyrimo grupės vadovybėje – ne tiek daug (Nikolajus Ivanovas). Tikrasis vadinamosios Medvilnės bylos (kitaip dar vadinamos uzbekišku reikalu) iniciatorius buvo L. N. Melkumovas. Uoliu vykdytoju tapo T. Gdlianas, jo pavaduotoju – A. Kartašianas, priedangą organizavo G. Karakozovas. Taip pat nėra sunku susigaudyti, kas tuo metu patardavo į valdžią Kremliuje sparčiais žingsniais kopusiam Michailui Gorbačiovui – A. Aganbegianas. 1988 metais M.Gorbačiovo dešiniąja ranka kuruojant tarptautinius reikalus tapo G. Šachnazarovas…
Teisinę neliečiamybę suteikė Armėnija
Būtent toks Kremliaus pasirinkimas formuojant tyrėjų grupę buvo itin ciniškas omenyje turint galimą ne tik tautinę, bet ir religinę priešpriešą (juk armėnai ir uzbekai išpažįsta skirtingas religijas). Žodžiu, beprasmiška slėpti, kas buvo pagrindiniai, didžiausius įgaliojimus turėję „Medvilnės bylos“ tyrėjai, įskaitant ir T. Gdlianą. Nestebina ir faktas, kad 1989-aisiais, kai pats Kremlius nusprendė peržiūrėti įspūdingai išpūstus „Medvilnės bylos“ rezultatus, SSRS ypatingai svarbių bylų tardytojas T. Gdlianas skubiai išrenkamas SSRS liaudies deputatu būtent nuo Armėnijos – sulaukia teisinės neliečiamybės nuo teisinių persekiojimų Armėnijos dėka.
Maža to, Armėnijoje maždaug 200 tūkst. egzempliorių tiražu skubiai išleidžiama T. Gdliano prisiminimų knyga „Nusikalstamų laikų mafija“, kurioje šis prokuroras išdėsto savąją įvykių versiją – uzbekų vadovams byla iškelta pagrįstai, tyrimas atliktas sąžiningai, apie piktnaudžiavimus negali būti nė kalbos… Knygos įžangoje rašoma: „Gdlianui neleido brūkštelėti paskutiniojo štricho jo puikiai pradėtame tyrime. Nuo atsakomybės išsisuko tie, kuriuos jis demaskavo kaip profesionalus juristas ir kaip puikus oratorius. Jo nesugebėjo papirkti, įbauginti, nutildyti. Jėgos buvo labai nelygios, bet jis vis tik liaudies atmintyje išliko nugalėtoju…“ Pompastiškos įžangos autorius – prof. Surenas Zolianas.
Iškalbinga ir dar viena detalė: nors tuo metu Uzbekistane gyveno vos 0,2 proc. armėnų, Uzbekistano valdžioje jų buvo neproporcingai daug. Sakykim, VRM gretose jų būta apie 25 proc.; visi – vadovaujančiuose postuose. Tačiau tiriant „Medvilnės bylą“ nė vienas armėnų tautybės politikas, milicininkas ar partinis veikėjas nesėdo į kalėjimą, nė vienam iš jų nebuvo pareikšti nė menkiausi įtarimai. Sukčiais Uzbekistane pripažinti tik uzbekai, tadžikai, ukrainiečiai, azerbaidžaniečiai.
Kokia Nikolos Pašiniano reakcija?
Uzbekistanas. Adventure.com nuotr.
Žodžiu, dar nežinia, ar uzbekų aktyvistams pasiseks šią bylą prastumti iki tarptautinių teismų. Juk Europa ne visuomet objektyvi musulmonams. Taip pat įdomu, kaip uzbekišką iniciatyvą belstis į tarptautinių teismų duris vertins konkretus Armėnijos politikas, aršiai besipykstantis su Azerbaidžanu, Turkija ir Gruzija – tai dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Lengva numanyti, jog N.Pašinianas greičiausiai demonstruos priešiškumą – darys taip, kaip ir apibūdindamas konfliktą dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu, ginčus dėl 1915-aisiais nutikusios tragedijos su Turkija bei teritorinius nesutarimus su Gruzija (Sakartvelas): armėnų kaltės negali būti nė kruopelytės, jei kas nors kaltas – tai tik ne jie…
Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?
Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.
Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.
Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.
Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti.
Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.
Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.
Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas
Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.
Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.
Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?
Hodžaly aukoms atminti
Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.
Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).
Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).
Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.
Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.
Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.
Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.
Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams. Tokių dalykų negalima pamiršti.
Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas antradienį tikino esąs pasirengęs vadovauti šaliai po to, kai dėl masinių protestų atsistatydino premjeras Seržas Sargsianas.
„Taip, žinoma, kad esame pasirengę vadovauti savo šaliai“, – Jerevane vykusioje spaudos konferencijoje į klausimą, ar yra pasirengęs perimti šalies vairą į savo rankas, atsakė N. Pašinianas.
„Jei žmonės paves man šią atsakomybę, aš ją prisiimsiu“, – tikino opozicijos lyderis.
Trečiadienio rytą 42-ejų partijos „Piliečių sutartis“ lyderis susitiks su laikinuoju premjeru Karenu Karapetianu ir aptars valdžios perdavimo klausimą.
Remiantis Armėnijos įstatymais, šalies parlamentas, kur daugumą turi S. Sargsiano partija, per savaitę turi pasiūlyti kandidatus į premjero postą. Dėl jų kandidatūrų gali būti balsuojama jau gegužės 2 dieną.
Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Karikatūra
Prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą visagaliu ministru pirmininku šalies sostinėje Jerevane protestuojantys žmonės kelia rankas policininkų akivaizdoje, šitaip rodydami savo taikingumą, tačiau jų ryžtas paralyžiuoti valdžią neblėsta.
Balandžio 17-osios vakare Laisvės aikštėje įvykusiame protesto mitinge parlamento opozicijos atstovas Araratas Mirzojanas pareiškė: „Nuo šios valandos Armėnijoje nėra premjero Seržo Sargsiano, nėra Respublikonų partijos valdžios. Armėnijoje yra viena valdžia ir ši valdžia yra čia!“ Parlamento narys, protestantų vedlys Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkąs su sakančiais, kad nieko nepasikeitė ir Sargsianas toliau lieka svarbiausiuoju. „Aš atsakingai pareiškiu, kad viskas pasikeitė, Seržas Sargsianas neturi daugiau tautos, kurią galėtų valdyti, o Armėnijos Respublikos piliečiai neturi premjero, vardu Seržas Sargsianas.“
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Dar vidudienį jis pranešė, kad respublikoje susiklostė „revoliucinė situacija“ ir prasideda nesmurtinė revoliucija. Vėlai vakare mitinge jis kalbėjo: „Mes radome būdą parklupdyti Seržą Sargsianą ir respublikonų partiją“. Artimiausiomis dienomis Armėnijoje bus įkurti „aksominės revoliucijos“ komitetai, kurie vadovaus valstybinių įstaigų blokavimui. „Labai greitai visos valstybinės žinybos, taip pat ir policija, privalės vykdyti ne Seržo Sargsiano, o tautos įgalioto revoliucijos komiteto įsakymus.“ Pašinianas paragino rytojaus dieną užkardyti visas gatves, metropoliteną, blokuoti visas valstybines įstaigas. Visose gatvėse steigti kontrolinius punktus ir stabdyti valdančiosios Armėnijos respublikos partijos narius. „Rytoj Seržas Sargsianas turi žiūrėti į miestą per spygliuotą vielą.“
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Trečiadienį protestuotojai vėl išėjo į gatves, tačiau visų vakarykščių užmojų neįgyvendino. Demonstrantų kolona pražygiavo pro Nacionalinio susirinkimo rūmus ir susitelkė prie ministro pirmininko rezidencijos (Seržas Sargsianas šiuose rūmuose Bagramiano gatvėje šeimininkavo ir būdamas prezidentu). Nikolas Pašinianas perspėjo bendražygius negrasyti vartus saugantiems policininkams ir neniokoti valstybinio turto. Jo žodžiais, „pastarąją naktį Sargsianas įsakė pašalinti spygliuotąją vielą ir atšaukti policininkus“, tačiau jie savo atėjimu vėl priversią jį „žvelgti į pasaulį per policininkų skydus ir spygliuotąją vielą“.
Vakare Respublikos aikštėje vėl įvyko sąjūdžio „Ženk žingsnį, atstumk Seržą!“ mitingas. Pašinianas pranešė, kad protestai vyksta ir kituose Armėnijos miestuose, jiems pritariantys balsai atsklinda iš užsienio. Antai prie Armėnijos konsulato Marselyje, Prancūzijoje, sudegintas Seržo Sargsiano portretas. Daug išeivių pranešė nusipirkę bilietus ir atskrisią į Jerevaną prisidėti prie protestuotojų. Išeivija taip pat prisideda lėšomis: „Mūsų sąjūdis – pirmasis nepriklausomoje Armėnijoje sąjūdis, nesiejamas su kokių nors svetimų šalių įsikišimu.“ Galiausiai jis paragino protestuotojus ateinantį rytą apsiausti vyriausybinius pastatus anksčiau – dar iki valdininkams ateinant į tarnybą. Mojamasi sutrukdyti šiandien numatytą surengti pirmą Seržo Sargsiano pirmininkaujamą vyriausybės posėdį. Vakare protestuotojai vėl susirinks į mitingą Respublikos aikštėje.
Įvykius Jerevane seka svarbiausiose pasaulio sostinėje. „Mes atidžiai stebime protestus Jerevano centre ir kituose Armėnijos miestuose“, – sakoma JAV Valstybės departamento paskelbtame pareiškime. Tūkstančiai Armėnijos piliečių išėjo į gatves, kad įgyvendintų savo teisę laisvai reikšti nuomonę ir rinktis. Valstybės departamentas pareiškė nerimavimą dėl protestuotojų ir policijos susidūrimų, kurių metu buvo nukentėjusių, ir paragino visas puses nesikarščiuoti, vengti smurtinių veiksmų.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Europos Sąjungos atstovybė Jerevane ir ES valstybių pasiuntinybės taip pat paskelbė pareiškimą dėl padėties Armėnijos sostinėje ir kituose miestuose. Jame primenama piliečių teisė į susirinkimus ir valstybės pareiga garantuoti visuomenės saugumą. Visos pusės turi elgtis santūriai ir atsakingai.
Rusijos prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad balandžio 17-osios vėlų vakarą Vladimiras Putinas paskambino Seržui Sargsianui ir pasveikino jį su išrinkimu vyriausybės vadovu. „Suprantama, pasikeista nuomonėmis.“ Anot Peskovo, Kremliuje atidžiai seka pranešimus apie padėtį Armėnijoje ir tikisi, kad viskas klostysis įstatymų rėmuose.
Šį rytą armėnų žiniasklaida pranešė protestuotojus renkantis prie vyriausybės rūmų. Prieš juos išrikiuotas policijos kordonas.
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.
Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.
Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.
Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją.
Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?
Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.
Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.
„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.
Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.
Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.
Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.
Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.
„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.
Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.
Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.
Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.
Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų.
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.
S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.
Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.
Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.
