Prasidėjus viešam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro puolimui Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Prezidentą ir Seimo narius, prašydamos apginti įstatymu teisėtai paskirtą šio centro vadovą ADĄ JAKUBAUSKĄ.
Kovo 18 d. išplatintame kreipimesi nurodoma, kad grupė Centro darbuotojų kreipėsi į Seimo pirmininkę bei Seimo valdybą dėl šio centro direktoriaus A.Jakubausko sprendimo iš pareigų atleisti LGGRTC istorikę Mingailę Jurkutę, neva istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtinta teise laisvai reikšti savo įsitikinimus, neva sprendimas atleisti ją iš pareigų buvo priimtas dėl M.Jurkutės išsakytos Centro ir atskirų jo darbuotojų kritikos.
Minėta grupė (aiškėja, kad jai priklauso ir kitų įstaigų darbuotojai) teigia negalinti taikstytis su darbuotojų persekiojimu Centre ir, palaikydami M. Jurkutę reikalauja panaikinti įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo iš darbo. Jų teigimu, krizinė situacija Centre pradėjo formuotis, kai įstaigos vadovu tapo A. Jakubauskas, o M. Jurkutės atleidimas iš darbo, yra ryškiausias nepasitikėjimo, įtampos kurstymo ir administracinės savivalės pavyzdys.
Ši grupė primena, kad anksčiau jau kreipėsi į Seimą dėl padėties Centre, tačiau, anot jų, padėtis nepagerėja, nes direktorius neva nesistengia įsiklausyti į darbuotojų nuomonę, už tai dėl jo vadovavimo stiliaus darbą palieka patyrę istorikams.
Žmogaus teisių organizacijos atkreipia dėmesį, kad nepasitenkinimas Centro darbu pradėtas eskaluoti būtent nuo tada, kai šio Centro vadovu buvo paskirtas Lietuvos tautinių mažumų atstovas, politologas, socialinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto profesorius, visuomenės veikėjas ir poetas Adas Jakubauskas, kurio praeitis niekam nekelia jokių abejonių – A.Jakubauskas yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys,įvairiose valstybės institucijoje dirbo darbą susijusį su mažumų reikalais. Yra apdovanotas įvairiais apdovanojimais ir padėkos raštais. Todėl nekelia abejonių, kad dabartiniu metu Centro vadovu yra paskirtas kompetentingas mokslininkas ir vadybos profesionalas.
Kita vertus, abejones kelia niekuo su Centru nesusijusių asmenų (Alvydo Nikžentaičio, Loretos Skurvydaitės, Vasilijaus Safronovo ir Mariaus Sirutavičiaus) viešos pastabos dėl tariamų Centre dirbančių tyrėjų laisvės suvaržymų.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone, nepasitenkinimą dabartiniu Centro vadovu eskaluoja tam tikros politinės jėgos arba jų pavieniai atstovai, kurie turi pagrindą nutylėti Lietuvai svarbius iki šiol nežinomus istorinius įvykius arba slėpti savo bei savo šeimos praeities gyvenimo faktus ir yra nepatenkinti dabartine profesionaliai vykdoma LGGRTC veikla.
Tai patvirtina sinchroniškas Centro ir vieno solidžiausių Lietuvos istorikų parlamentaro profesoriaus ir buvusio Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko ValdoRakučiopuolimas, bei nesiliaujantys grupės Centro darbuotojų skundai Seimui, kuriais siekiamas bet kokiomis priemonėmis pašalinti iš Centro vadovo pareigų A. Jakubauską.
Kreipimosi autoriai atkreipia dėmesį, kad A.Jakubauską palaiko trigubai daugiau šio centro darbuotojų ir savo ruožtu rašo laiškus, prašydami Seimą leisti Centrui dirbti savarankiškai.
Žmogaus teisių organizacijos mano, kad Prezidentas ir Seimas turi leisti Centrui dirbti savarankiškai vadovaujantis Seimo patvirtintais šio Centro nuostatais. O pastarieji reglamentuoja ne tikCentro uždavinius ir teises, bet šio Centro administravimą. Pagal Centro Nuostatus generalinis direktorius priimaį pareigas ir atleidžia iš pareigų darbuotojus, todėl negali būti ginčo dėl to, ar Centro direktorius galėjo atleisti iš darbo ir istorikę M. Jurkutę, kaip negali būti ginčo dėl M.Jurkutės įstatymo suteiktos teisės kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo – tokią teisę ji turėjo ir tebeturi.
Žmogaus teisių gynėjai pažymi, kad už M.Jurkutę kreiptis į teismą dėl galimai nepagrįsto atleidimo iš darbo negali nei du, nei kelios dešimtys Centro darbuotojų, juolab kitose įstaigose dirbantys asmenys. Grąžinti M.Jurkutę į darbą teisėtu būdu negali ir Seimas, nebent jis priverstų Centro direktorių savo noru panaikinti priimtą įsakymą dėl M. Jurkutės atleidimo. Todėl minėtų Centro darbuotojų skunde Seimui iš esmės keliamas klausimas dėl sugrąžinimo M. Jurkutės į darbą neteisėtu būdu (politiniu ar kitokiu spaudimu), pačiai M.Jurkutei teisėta forma tokios valios neišreiškus, kitaip tariant, jai pačiai atsisakius ginti savo galimai pažeistas teises teisėtomis priemonėmis teisme.
LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad lygiai taip pat kitų įstaigų darbuotojai negali reikalauti atleisti iš darbo A. Jakubauską arba reikalauti stabdyti jo įgaliojimus. Pvz., Vilniaus universiteto Statutas reglamentuoja universiteto valdymą, bet jis nesuteikia teisės šio universiteto rektoriui atleisti iš darbo kito jam nepavaldaus universiteto rektorių arba reikalauti apriboti pastarojo įgaliojimus. Dėl to teisiškai yra ydingi ir netoleruotini vieši Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaičio, Vilniaus universiteto rektoriaus R. Petrausko, Klaipėdos universiteto rektoriaus A. Razbadausko, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės A.M. Linartienės bei Lietuvos kultūros tyrimo instituto direktoriaus R. Makselio reikalavimai suspenduoti LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko įgaliojimus. Šie asmenys akivaizdžiai piktnaudžiauja užimamomis pareigomis ir kelia reikalavimus, dėl kurių įgaliojimų jiems nesuteikia nei šių mokslo įstaigų statutai ar nuostatai, nei šių mokslo įstaigų kolegialių valdymo organų sprendimai. Daugiausia šie asmenys Centro klausimu gali reikšti savo asmeninę nuomonę, bet ne savo mokslo įstaigų vardu.
Žmogaus teisių gynėjų nuomone,šiuo metu vyksta akivaizdus politinis manipuliavimas pilietės M.Jurkutės atleidimu iš darbo ir psichologinio klimato problemomis Centre, iš tikrųjų siekiant ne grąžinti į darbą M.Jurkutę ar apginti tariamą LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, o kitokių, visuomenei nežinomų tikslų.
Žmogaus teisių organizacijų nuomone, Centras yra Lietuvai priešiškų jėgų taikinys. Rusija visada menkino Lietuvos valstybingumą, neigė Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos okupaciją ir iki šiol propaguoja teigiamos sovietų įtakos Lietuvos raidai įvaizdį. Todėl sprendžiant dėl kilusių įtampų ir dėl Centro kolektyvo susiskaldymo (ar suskaldymo), būtina įvertinti Lietuvos karinės žvalgybos parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą, ypač tą dalį, kurioje nurodomas Rusijos propagandos siekis kompromituoti Lietuvos partizaninį judėjimą, ciniškai manipuliuoti Holokausto tragedija savo istorijos politikos tikslais [[1]].
„Nėra pagrindo manyti, kad nedraugiška Lietuvai valstybė pakeitė propagandostikslus arba atsisakė ketinimų įtakoti Lietuvos istorijos tyrinėtojų nuotaikas ir lūkesčius. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad tam tikri politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai ar kiti asmenys, turintys rimtas priežastis slėpti savo ar savo šeimos bei artimųjų gyvenimo praeities faktus, besąlygiškai atsisakys tiesiogiai ar netiesiogiai trukdyti Centro darbui“,- teigiama kreipimesi.
Kreipimesi prašoma:
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą visapusiškai išanalizuoti Centro kolektyve kylančio ar kurstomo nepasitenkinimo priežastis ir nustatyti asmenis, kurie yra suinteresuoti destabilizuoti šio Centro veiklą.
Neleisti tiesiogiai kištis į Centro veiklą ar jo valdymą politikams, mokslo bei kitų institucijų vadovams ar darbuotojams bei kitiems asmenims. Sudaryti sąlygas Centro kolektyvui ir jo vadovams vykdyti funkcijas griežtai pagal Seimo patvirtintinus Centro nuostatus.
Žmogaus teisių organizacijos kviečia visas nevyriausybines organizacijas ir visuomeninius judėjimusbei Lietuvos likimui ir Lietuvos laisvės kovų istorijai neabejingus piliečius priešintis ardomajai politinei ir kitokiai veiklai, kuria siekiama išbalansuotiCentro darbą, nukreipti jį Lietuvos valstybės nepriklausomybei nenaudinga ar net pavojinga linkme.
Kviečia Centro darbuotojus nutraukti viešų skundų rašinėjimus valstybės institucijoms ir žiniasklaidai, nes jie destabilizuoja ir menkina LGGRTC veiklą visuomenės akyse.
Kviečia saugoti Lietuvos orumą ir vardan žmonių santarvės vadovautis Konstitucija bei įstatymais, o savo pažiūras ir įsitikinimus ginti konkrečiais argumentais, bet ne viešomis nuoskaudomis laiškuose valdžios institucijoms.
Kreipimesi reiškiamas tikėjimas, kad valstybės ir visuomenės interesai bus keliami aukščiau už asmenines ambicijas, kad tarpusavio nesutarimais nebus leista pasinaudoti Lietuvai priešiškoms jėgoms, kurios turi tikslą sukompromituoti Centrą ir sąžiningus Lietuvos istorijos tyrinėtojus.
Minėtas kreipimasis taip pat išplatintas visuomeninėms organizacijoms ir judėjimams.
Jį pasirašė Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija
Ar demokratijos principas atsižvelgti į mažumų nuomones, norus šiandien jau keičiamas į privalomą jų norų pildymą? Ar vienos, gal ir kelių valstybių priimti nutarimai, įstatymai įpareigoja kitas valstybes aklai kartoti tuos pačius nutarimus (o gal klaidas?), neatsižvelgiant, net nesiteiraujant savo piliečių nuomonės?
Kažkokios Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečių, kurių pavardės rašomos kiek kitaip, nei lietuviškais rašmenimis, nebesusigaudo savo tapatybėje, jei jų pavardės pase įrašomos atitinkamomis lietuviškomis raidėmis – ir visa likusi Lietuva turi mokytis naujos abėcėlės?
Kažkokie savo lytiškume pasiklydę subjektai sukuria naują dokumentą spręsti žinomai ir jau sprendžiamai problemai neva kovai su smurtu prieš moteris, o iš tikrųjų tik tam, kad visam pasauliui primestų savąjį gyvybės raidos neatitinkantį lyčių ir lytiškumo supratimą, – ir jį verčiamos priimti net ir tos valstybės, kurios jau priėmė šūsnis įstatymų ir nutarimų, nuo kurių, tiesą sakant, ir nurašyta didžioji dalis Stambulo konvencijos straipsnių. Kam to reikia? Matyt, tam, kad būtų sukurta dar viena biurokratų armija, kuriai išlaikyti teks skirti tokią riebią dalį biudžeto, apie kurią šiandien veikiančios moterų, vaikų ir kitų skriaudžiamųjų gynimo organizacijos gali tik pasvajoti.
Kartoju: tai, kas Stambulo konvencijoje atrodo nauja ar naudinga, Lietuvoje jau nebe nauja. Juk jau priimtas ne vienas įstatymas, skirtas moterų apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, įsteigtos ir atitinkamos institucijos. O štai Konvencijos 10 straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta: „Šalys paskiria arba įsteigia vieną ar daugiau oficialių įstaigų, atsakingų už politikos ir priemonių, skirtų visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, prevencijai ir kovai su juo, koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą“. Kuriam galui?
Į tai dėmesį atkreipė ir veikli moteris, pinigus skaičiuoti mokanti verslininkė Jolanta Blažytė: „Pagrindinis lyčių lyginimo smogiamasis batalionas šiuo metu susiformavo Socialinės apsaugos ministerijoje, pagal kurios nurodymą nuo balandžio 1-osios turės būti viešinama informacija apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus kiekvienoje įmonėje. Kam to konkrečiai reikia – nežinau, bet įtariu, kad vėl gi tam, kad įvairaus plauko lyčių lyginimo kontoros galėtų įsisavinti naujus milijonus, o labiausiai pasižymėję lygintojai vėl su savo traukiniais dardėtų į šiltus ir aukštus postus. Ir šioje lyčių lyginimo psichozėje pasakyti ką nors apie tai, kad atlyginimai turi būti mokami ne pagal lytį, o pagal pareigybes, kompetencijas ir atliktų darbų apimtis yra tas pats, kas su kibirėliu vandens bandyti užgesinti įsisiautėjusį miškų gaisrą“.
Tiesa, kai kurie Konvencijos punktai ir Lietuvos skaitytojui gali pasirodyti nauji, intriguojantys. Bet tai, kas atrodo nauja, yra toli nuo lietuviškos realybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nepasitaiko prievartinio nepilnamečių mergaičių tekinimo už vyrų ar prievartinio mergaičių lytinių organų žalojimo. Nors… ką gali žinoti, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų jau dabar vykdomo tikslingo tautų maišymo proceso? Gal su naujais naujų tautinių, etninių bendruomenių atsineštais papročiais atsiras ir naujos moterų skriaudimo formos? Tačiau šiandien turim tai, ką turim, ir dar vienas tarptautinis dokumentas vargu ar kuo naudingu praturtins jau susiklosčiusius moterų gynimo nuo smurto būdus ir priemones.
Jei skaitytojas nepatingėtų ir pavartytų Lietuvoje jau priimtus įstatymus, susipažintų su daugybe jau įkurtų (vien Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, trumpiau LMTĮA, vienija, kaip ji skelbiasi, 16 Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje, o kur dar visuomeninės organizacijos, Caritas skyriai ir kt.) institucijų, visuomeninių organizacijų programomis ir nuostatais bei palygintų juos su tais, kuriuos perša Konvencija, pamatytų, jog popieriuje/kompiuterių diskuose mes visus tuos gražius žodžius ir nutarimus jau esame senokai labai dailiai surašę. Todėl kokia prasmė juos kartoti dokumente, kurį mums lyg kokiems necivilizuotiems aborigenams bruka geri žmonės „iš aukščiau“ ir kurį norima paskelbti viršesniu už mūsų Konstituciją ir mūsų įstatymus? Juk tai būtų nedviprasmiškas Lietuvos valdžios nenorėjimo ar nemokėjimo tvarkytis savarankiškai, savo galva pripažinimas.
Beje, jau ne vieną su Konvencija susipažinusį žmogų stebina tai, kad Konvencijoje nė puse sakinio neužsimenama apie kūdikiško amžiaus berniukų lytinio organo „korekcijas“ judėjų ar musulmonų tikėjimo šalyse, nors tai tikrų tikriausias vaikų žalojimas pagal tradicijas, prieš kurias Konvencijoje skelbiamas vos ne „kryžiaus žygis“. Pavyzdžiui,12 str. 5 punkte rašoma: „Šalys užtikrina, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė“ nebūtų laikomi bet kokių smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, pateisinimu“.
Prašosi išvada, jog šitame dokumente veikia „dvigubų standartų“ dėsnis, kai vienos tradicijos yra „tradiciškesnės“ už kitas? O gal vyrai, net ir kūdikiško amžiaus nenusipelno būti ginami nuo smurto? Tuomet apie kokių lyčių lygybę čiulbama Konvencijoje?
Regis, valstybę valdančios moterys bei dainuojančios saviveiklininkės net nepasidomėjo, kodėl – nejaugi tik dėl moterų, mergaičių lytinių organų žalojimo kažkur Afrikoje ar Azijoje – mums reikia dar vieno biurokratų bataliono?
Parduodami paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.
Kita vertus, gal Lietuvoje trūksta kvalifikuotų specialistų (psichologų, teisės žinovų, dorai savo pareigas atliekančių policininkų, tyrėjų, teisėjų)? Gal stinga lėšų jau turimų specialistų gebėjimų tobulinimui, gal prastai aprūpinta moterimis ir šeimomis besirūpinančių institucijų materialinė bazė? Tuomet apie tai ir reikėtų kalbėti, belstis į Daukanto aikštės rūmų duris, į pinigus skirstančių valdininkų ar seimūnų sąžinę, reikalauti, o ne rypauti aikštėse neaišku, dėl ko.
Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.
Atsiprašau, gal nepakankamai pagarbiai atsiliepiau apie aktyvių moterų dainuojančią akciją Daukanto aikštėje, bet mano pagarbą moterų/socialinių lyčių teisių gynėjoms kaip saulė pavasario sniegą „nulaižė“ LMTĮA kreipimasis į respublikos Prezidentą dėl to, kad aktyvistėms nepatiko Prezidento žodžiai apie diskusijų dėl Konvencijos išprovokuotą pavojų žodžio laisvei.
Pradėjusios kreipimąsi prašymu ir viltimi, „kad LR Prezidentas Gitanas Nausėda paaiškins ir pagrįs savo teiginį“, moterys užbaigė jį raginimu palaikyti „Stambulo konvencijos ratifikavimą“.
Kaip aiškėja iš aktyvisčių veiksmų ir žodžių, jos mato ir girdi tik tai, ką pačios nori. Todėl netenka stebėtis, kad nepastebėjo, neišgirdo Prezidento pasisakymo esminių dalykų. O gaila… Prezidentas Gitanas Nausėda teigė suprantantis, kad Konvencijos klausimu būtinos diskusijos, tačiau priemonės, kurių griebėsi kai kurie diskutuojantieji, jo nuomone, „visiškai nepriimtinos“.
Nepriimtina Prezidentas laiko patyčių kultūrą, kuomet oponentai „maišomi su purvais kartais tiesiog šlykščia forma“, kaip atsitiko su užgaulios kritikos sulaukusiu kunigu Algirdu Toliatu, kuris, nors pasisakydamas prieš Stambulo konvenciją, neužgavo, nepažemino nė vieno asmens, tačiau savo adresu susilaukė daug patyčių.
Baigdamas savo pasisakymą, prezidentas pakvietė kovoti su patyčiomis ir neleisti, kad kentėtų kitaminčiai. Tiesa, nepaminėjo konkrečiai nė vieno „kitaminčio“, dėl ko „laisvūnai“ puolė priekaištauti prezidentui, kad jis savo pasisakyme pavardėmis nesuminėjo LGBT bendruomenės atstovų, kurie irgi susilaukia patyčių.
Beje, kiek man teko stebėti, LGBT nariai patyčių susilaukia (bet, žinoma, neturėtų) po kokio nors viešo savo nario išsišokimo, grubių pastabų, provokacijų kitaip manančių ar kitaip „mylinčių“ žmonių adresu. O kunigas A. Toliatas neužsipuolė nė vieno žmogaus, nepažemino, tik dirbo savo darbą: ragino savo ganomas aveles, tikinčiųjų bendruomenę savo gyvenime vadovautis Biblija ir Kristaus mokymu, kurie – nieko nepadarysi, taip jau atsitiko, – nesutampa su kai kuriais Stambulo konvencijos postulatais.
Politologė Jūratė Novagrockienė prezidento asmenyje norėtų matyti „taikytoją“, savotišką vaikiškų filmukų herojų katiną Leopoldą, kuris visuomet mandagus, respektabilus ir kiekvienai konfliktinei situacijai siūlo “pozityvią programą”, iš trijų žodžių: „Vyrukai, gyvenkite draugiškai“.
Viena vertus, profesorė atsiminė, kad „demokratijoje žmonės turi savo nuomonę, kurią gali išsakyti, tačiau kiekviena laisvė turi savo ribas“, bet, kita vertus, viską pamiršusi, ėmė priekaištauti prezidentui, kuris „nusikalto”, išsakęs savąją nuomonę. Gal politologės manymu, prezidentui galioja tik laisvės ribos, bet negalioja nuomonės laisvė? Betgi prezidento rinkėjai ir nori, ir turi tokią teisę: išgirsti prezidento nuomonę.
Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.
O ko verta katino Leopoldo filosofija gyvenime ir politikoje, 2016 m. komentavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „Katino Leopoldo požiūriu bei jo metodu neretai sekama tarptautinėje politikoje. Gerai žinoma valstybė aneksuoja suverenių valstybių teritorijas, vykdo agresiją, žmonių gyvenimą paversdama pragaru, tarptautinė bendruomenė – pagaliau! – ryžtasi reaguoti sankcijomis, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis katinų leopoldų choras murkia toliau. Jie piktinasi dėl sankcijų ir ragina “ieškoti bendrų sąlyčio taškų”, “blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją”, “ieškoti kompromiso ir bendrų galimybių erdvės”. Tarytum problema būtų ne agresorius, bet visi likusieji, neva nenorintys ar nesugebantys kalbėtis“. /https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-aleknaite-abramikiene-berlyno-politika-ir-katinas-leopoldas/.
Beje, profesorė J. Novagrockienė – ne vienintelė dama politologė, kurią erzina vos ne kiekvienas viešas prezidento pasisakymas. Teko išgirsti ir emocingą Rimos Urbonaitės komentarą vienoje TV laidoje, kur ji, oponuodama prezidentui, tikino Stambulo konvencijoje neaptikusi nei grėsmės laisvei, nei kišimosi į mūsų švietimo sistemą.
Apgailėtina, jog ir politologė, ir kreipimąsi į prezidentą surašiusi Asociacija praleido pro ausis tokį laisvą visuomenę šokiravusį faktą, jog vyriausybė, įsiklausiusi į kai kurių ministrių pasiūlymą,jau suformavo vadinamąją „minčių policiją”, kuri turi sekti, kokias nuomones išsako piliečiai, kuo dalijasi socialiniuose tinkluose, ir turi teisę BAUSTI asmenis, kurių žodžiai, mintys prieštarauja vyriausybės nutarimams ar kai kurių žiniasklaidos priemonių peršamai nuomonei pačiais įvairiausiais klausimais, jų tarpe – ir Stambulo konvencijoje pateiktaisiais.
Kas tai, jei ne grėsmė žodžio ir įsitikinimų laisvei?
Ir juokinga, ir liūdna, sužinojus, jog, ko gero, pirmąja „minčių policijos” auka tapo vienas istorikas, kurio pasisakymą atitikimo „teisingai nuomonei“ prasme turėjo vertinti tokios garbės apstulbintas Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis.
Labai gaila ir apmaudu, kai į viešąją erdvę neatsakingai paleidžiami teiginiai apie Konvenciją, jos net neskaičius, kaip tai padarė politologė R. Urbonaitė, neva „neaptikusi“ Konvencijoje pasikėsinimo į švietimą.Tiesiog nuostabu, kaip galima buvo nepastebėti specialiai švietimui skirto 14 straipsnio, kuriame juodu ant balto parašyta: „1.Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę. 2. Šalys imasi būtinų priemonių, kad 1 dalyje nurodyti principai būtų skatinami savaiminio mokymosi įstaigose, taip pat sporto, kultūros bei laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje“.
O LMTĮ Asociacija kartu su R. Urbonaite žvalgosi, trina akis, krapšto ausis ir klausinėja: kur čia pavojus žodžio laisvei? Kur kišimasis į švietimo sistemą?
Na, jei Asociacijos narės bei jos farvateryje plaukiančios „socialinės lytys“ ir savo tiesioginės, profesinės veiklos srityse veikia su tokia pat atida ir reikalo išmanymu, kaip skaito Konvenciją, nenuostabu, kad smurtas prieš vaikus, moteris ir apskritai prieš silpnesnius mūsų visuomenės narius niekaip nesiliauja.
Tačiau padėties nepakeis jokios konvencijos, nes su smurtu kovoja ne žodžiai ir tekstai, o žmonės.
Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.
Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?
Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.
O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).
Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka
Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC.
Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.
Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
P.S.
M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, atsižvelgdamas į Istorijos instituto ir kelių universitetų atstovų pareiškimą, kad jie nutraukia bendradarbiavimą su Centru, pakvietė juos atvykti į Centrą kolegiškam pokalbiui ir išsiaiškinti tokio jų protesto priežastis.
Istorijos instituto direktoriui dr. Alvydui Nikžentaičiui, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanei dr. Loretai Skurvydaitei, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriui dr. Vasilijui Safronovui bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjui dr. Mariui Sirutavičiui buvo išsiųsti tokie Centro gen. direktoriaus pakvietimai:
„Gerbiami kolegos, maloniai kviečiu Jus vasario 9 d. (antradienį) 11.30 val. atvykti aptarti eskaluojamą situaciją ties LGGRTC ir galimas bendradarbiavimo galimybes. Susitikimą siūlau organizuoti Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso administracijos aktų salėje. Naudojuosi proga Jus pakviesti pokalbiui, nes sužinojau, kad Jūs vasario 9 d. 14.00 val. lankysitės pas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen.”
Tačiau į kvietimą atsiliepė tik dr. L. Skurvydaitė, pranešdama, kad tokiam susitikimui neturės laiko, kiti istorikai kvietimą ignoravo.
Centro gen. direktorius prof. dr. A. Jakubauskas apgailestauja, kad žymių mokslo institucijų atstovai nepanoro ne iš žiniasklaidos, o tiesiogiai susipažinti su Centro problemomis, išklausyti kitokios nuomonės, nei viešai yra pareiškę 17 Centro darbuotojų, ir kartu aptarti tarpsinstitucinio bendardarbiavimo galimybes.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.
Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai – ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.
Kyla klausimas – kas vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin… Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose
Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta, todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys. Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.
Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.
Ar tai ir yra garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Lietuvos istorijos instituto vadovas profesorius Alvydas Nikžentaitis teigia, kad Lietuvos ir Rusijos kuriamas istorinis naratyvas dažnai susikerta. Pasak istoriko, skleisdama melagingą informaciją apie Sausio 13-ąją, partizanų kovą ir lietuvių kolaboravimą su naciais, Rusija siekia diskredituoti Lietuvos istorinę atmintį ir legitimuoti savo politinį režimą.
„Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu ar ji būtų carinėje Rusijoje, ar dabartinėje valstybėje. Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie Didįjį Tėvynės karą ir pergalę Didžiajame Tėvynės kare“, – Eltai sakė A. Nikžentaitis.
Pasak profesoriaus, Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis.
„Būtent šiame kontekste reikia ir žiūrėti į Rusijos istorijos politiką kaimynų atžvilgiu. Ji, visų pirma, yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į jos atminties pamatinius akmenis: ar tai būtų bandymas sumenkinti vadinamąją „deržavą“, ar tiesiog bandymas paneigti herojiškos pergalės Didžiajame Tėvynės kare mitą“, – sakė Lietuvos istorijos instituto vadovas.
A. Nikžentaičio teigimu, „deržavos“ sampratoje yra pretenzijų ir į buvusias vadinamosios didvalstybės dalis, tarp jų ir į Lietuvą. Pasak istoriko, dėl to Rusijos istorijos politika Lietuvos valstybingumo istoriją siekia pavaizduoti nelegitimia.
„Rusijos istorijos politika, visų pirma, stengiasi pakirsti kaimyninių šalių tapatybės pagrindus, kurie remiasi į tam tikrus praeities pasakojimus, juos diskredituodama“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Nikžentaitis.
Todėl, pasak profesoriaus, Rusija savo istorijos politika siekia diskredituoti Lietuvos istoriją, skleisdama melagingą informaciją apie partizanų kovą, lietuvių kolaboravimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais žudant žydus. Istoriko teigimu, šiame kontekste į Rusijos politikos akiratį patenka ir Sausio 13-osios įvykiai.
Pasak A. Nikžentaičio, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas, todėl, pasak profesoriaus, nieko keisto, kad jam imponuoja tokios istorinės asmenybės, kaip Ivanas Rūstusis, Petras I ir Jekaterina II.
„Aktyvi Rusijos istorijos politika, galima sakyti, yra V. Putino nuopelnas, nes B. Jelcino laikais mes negalėjome kalbėti apie kokią nors aktyvesnę Rusijos istorijos politiką“, – sakė A. Nikžentaitis, pabrėždamas, kad būtent V. Putino valdymo laikotarpiu yra sukurti ir pagrindiniai Rusijos istorijos politikos vykdymo mechanizmai.
A. Nikžentaičio teigimu, Rusijos teisėsauga, iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, siekia dviejų tikslų.
„Yra siekiama dviejų tikslų: siekiama parodyti, kad Rusija gina savo piliečius, o ypač savo specialiųjų tarnybų žmones. (…) Kitas siekis yra pademonstruoti, kad to meto specialiųjų pajėgų būriai Lietuvoje veikė legaliai. Kitaip tariant, yra nepripažįstamas vienas iš pamatinių Lietuvos nepriklausomybės Aktų – Kovo 11-osios“, – teigė istorikas.
A. Nikžentaičio įsitikinimu, kol Rusija netaps normalia demokratine visuomene, kažkas esminio Lietuvos santykiuose su Rusija nesikeis.
Profesorius Raimundas Lopata. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Raimundas Lopata taip pat laikosi nuomonės, kad Rusijoje istorijos politika naudojama kaip vienas iš egzistuojančio režimo pagrindų.
„Istorija yra naudojama kaip egzistuojančio režimo legitimumo vienas iš pagrindų. Taip pat istorijos pagalba legitimuojami ir kai kurie dabartinio režimo užsienio politikos žingsniai. (…) Istorijos klausimus kuruoja specialūs Rusijos prezidento administracijos padaliniai, netgi vadinamoji Rusijos prezidento administracijos biblioteka, pagal kurios taikinius spausdinamos knygos, kurios, režimo vadovų galva, yra tinkamos leisti“, – sakė VU TSPMI dėstytojas.
R. Lopata taip pat visiškai sutinka su teiginiu, kad Rusijos istorinė politika ir Rusijos teisėsauga yra persipynusios tarpusavyje. Politologas, kaip ir istorikas A. Nikžentaitis, laikosi nuomonės, kad Rusijos istorijos politika pasikeis, tik pasikeitus pačiam režimui.
„Galima prisiminti B. Jelcino Rusijos politiką – ji buvo visiškai kitokia. Taip kad laukiami, norimi pokyčiai įvyks tik tada, kai pasikeis pats režimas“, – teigė R. Lopata. Visgi, pasak politologo, kol kas nėra jokių požymių, kad greitu metu režimas galėtų pasikeisti.
Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.
Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).
Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.
Efraimas Zurofas
„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.
Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.
Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.
Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.
Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).
Juozas Brazaitis
Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.
Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“
Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.
Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.
Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų…
Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:
Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.
Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).
1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).
Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?
Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?
Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.
Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.
Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“
Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“
Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.
****
Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.
„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.
Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto Paaiškėjus naujiems Jono Noreikos-generolo Vėtros biografijos faktams, kai kurie kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti, teigia profesorius Vytautas Landsbergis. Taip pat, pasak profesoriaus, Vilniaus meras Remigijus Šimašius šioje situacijoje išliko prieštaringas.
Pasak jo, J. Noreikos atminimo lentą meras suskubo nukabinti, o dėl Petro Cvirkos paminklo sostinės meras delsia, nes, pasak V. Landsbergio, bijoma „šaršalo“.
„R. Šimašius – prieštaringas. (Kai kurie mėgsta tokį apibūdinimą. Mėto net J. Noreikai). Lyg ir nepritarė chuliganizmui, bet paskui ir pats liepė slapčia (?) nukabinti išniekintą, sulipdytą atminimo lentą. KGB rūmų cokolio pavardžių dar nesiryžo gramdyti. O Valerijos Valsiūnienės – J. Noreikos išdavikės – lentos galų gale atsisakė, nors vėlokai. Dėl Petro Cvirkos paminklo kaip nacionalinio paveldo – lyg laiko klausimas, bet būtų šaršalo, tai delsia“, – Eltai atsiųstame atsakyme teigia V. Landsbergis.
Profesorius, skirtingai nei R. Šimašius, nemano, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pateikta medžiaga, kad Jonas Noreika-generolas Vėtra gelbėjo žydus, yra priešinga ankstesnei centro paskelbtai pažymai ir neatsakanti į visus klausimus.
Profesorius pažymi, kad rasti faktai apie Generolo Vėtros veiklą kaip tik papildo jo biografiją. Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
„LGGRTC pažymos apie J. Noreiką neprieštarauja, o papildo viena kitą. Faktai ir faktai. Gerai, kai netyčia atsiranda. Kartu su A. Nikžentaičiu meras sutinka, kiek išsisukinėdamas, kad laikotarpį reikia tirti, reikia kontekstų ir t. t. Tai tirkit, vyrai, nejau CK draudžia? Palikot vienam A. Bubniui, o akademinės istorijos apie Lietuvos 1940-1945 m. okupacijų laikotarpį vis nėra. Propaganduojančiam priešui tai patogu“, – sako profesorius.
V. Landsbergis teigia, kad visuomenė dėl J. Noreikos biografijos susiskaldžiusi ne į dvi, o net keletą grupių. Pasak profesoriaus, paaiškėjus naujiems faktams, kai kurie J. Noreikos aršūs kritikai turėtų prisipažinti klydę ir atsiprašyti.
„Visuomenė nėra tokia perskilusi į dvi puseles, kaip akcentuoja dalis žurnalistų, bet yra skirtingos grupės. Vieni – įsitikinę gynėjai, nes yra ką ginti. Kiti – grupė, kuri buvo linkusi niekinti, o joje – ir galimai angažuotieji visos rezistencijos – nacionalinio pasipriešinimo oponentai, aktyviai naudojęsi J. Noreikos atveju, dabar jaučiasi prastai. Sąžiningesni galėtų atsiprašyti paskubėję, klydę. Stokojantys tam jėgų dabar mėgina menkinti net patį kun. J. Borevičių, tad ir jo liudijimą apie kitus žydų gelbėtojus, o ten mat yra ir J. Noreika, net organizatorius. Linksta menkinti ir tuos, kurie paskelbė naują dokumentą, – kodėl jie be istorikų diplomo? Panašu į suirzimą, kai vienas be diplomo rado Vasario 16-osios aktą. Tokie reagavimai psichologiškai suprantami, bet apgailėtini“, – teigia V. Landsbergis.
V. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad LGGRTC paskelbta pažyma yra didelės reikšmės. Ji ne tik svarbi J. Noreikos atminimui, bet, pasak V. Landsbergio, skleidžia žinią apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto” kūrimąsi ir žydų gelbstimąją veiklą su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis.
„O atrastasis ir paskelbtasis dokumentas – didelės reikšmės ne tik J. Noreikos atminimui. Jame – ir žinia apie pogrindinio rezistencinio „Lietuvių fronto“ kūrimąsi „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai”, ir žydų gelbstimoji veikla su iškeltomis drąsių gelbėtojų pavardėmis. Tai gydytojos S. Jasaitienė, I. Luinienė, kunigai Petras Dziegoraitis ir Adolfas Kleiba, jėzuitas tėvas Požėla ir jo bevardis draugas, gaminęs daugybę suklastotų gimimo liudijimų (be abejo, žydams) ir už tai vokiečių pakartas. Ar tuo domisi Jad Vašem? Peikti, kad toks nežinotas dokumentas nūnai paskelbtas – vienas mūsų posovietinių paradoksų. Netinka interesantų pasakyvui, tai aišku“, – teigia V. Landsbergis.
„Beje, suklydo ir Vilniaus kažkuris teismas, kuris nubaudė provokatorių Stanislavą Tomą (tikroji pavardė kitokia) už chuliganizmą sudaužant J. Noreikos atminimo lentą, bet pridengė kitus tos organizuotos akcijos, gal pasamdytų propagandininkų kurstančios grupės, dalyvius.
Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka
Sudaužytąją lentą reikia išsaugoti. Tai jau muziejinis mūsų naujausios istorijos eksponatas. Aptariamoje LGGRTC pažymoje primenama, kad J. Noreika 1941.09.01 atvežė į Kauną „šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei“, ir daroma svari išvada: „Sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veiklai pogrindyje“. Tą veiklą iš karto ir pradėjo“, – teigia V. Landsbergis.
ELTA primena, kad trečiadienį LGGRTC paskelbė naujas išvadas dėl kontraversiškai vertinamo Jono Noreikos-generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu.
Pasak centro direktorės Teresės Birutės Burauskaitės, vienas svarbiausių centro atrastų motyvų, iš esmės papildančių J. Noreikos biografiją, – tai kun. Jono Borevičiaus liudijimai 1986 m. JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje JAV prieš Antaną Virkutį. Direktorė atkreipė dėmesį, kad liudijimas teisme nebuvo konkrečiai apie J. Noreiką, todėl kunigas negalėjo teisme pateikti melagingų, šlovinančių faktų apie J. Noreiką. Tai buvo paprastas intarpas kunigo liudijime apie J. Noreiką, sako T. B. Burauskaitė.
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, suteikė pagrindo LGGRTC daryti išvadas, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo; J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios; iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius. Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
ELTA primena, kad liepos pabaigoje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos generolo Vėtros atminimo lenta nuimta Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu.
Kritikų teigimu, J. Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininkas, pasirašė raštus dėl žydų geto steigimo ir žydų turto tvarkymo. Tuo metu J. Noreikos gynėjai akcentuoja jo nuopelnus antisovietiniame pogrindyje ir tai, kad jis vėliau pats buvo įsitraukęs į antinacistinį pogrindį.
Vėliau prie Prezidentūros vyko mitingas, kuriame J. Noreikos-generolo Vėtros gerbėjai pareiškė susirūpinimą valstybės atminties politika, o tuo pat metu ant Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja atminimo lenta šiai kontraversiškai vertinamai istorinei asmenybei.
Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?
„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.
Michailo Gorbačiovo archyvai
Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…
Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.
JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?
Lietuvos didvyris Kazys Škirpa
„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.
„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.
Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.
Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.
Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…
Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.
Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.
Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“
Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.
Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.
Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.
„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.
– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.
– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?
– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.
– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.
– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”
Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Po Prezidentūroje vykusio Kultūros forumo, skirto istorinės atminties klausimams analizuoti, sprendimų, kaip teisingai įamžinti istorinę atmintį, kol kas nepriimta. Forumai bus tęsiami.
Po pirmadienį vykusios diskusijos su mokslininkų bendruomenės atstovais – istorikais, paveldosaugininkais, politologais ir menotyrininkais – prezidento patarėja Sonata Šulcė sakė, kad ateityje į diskusijas bus siekiama įtraukti dar platesnį ratą visuomenės narių.
„Vieni iš siūlymų buvo stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą. Galiausiai buvo kalbėta apie tai, kad reikėtų stiprinti ekspertines programas prie Lietuvos mokslo tarybos arba prie kitų egzistuojančių institucijų. Ir apskritai dominavo tokia idėja, kad reikėtų dar daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais, nes tai mums visiems yra svarbu, tai mums rūpi, ir šita situacija (kilęs skandalas dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros įamžinimo lentos. – ELTA) parodė, kad to kalbėjimosi visuomenėje dar yra per mažai,“ – sakė S. Šulcė.
Istorikas Alvydas Nikžentaitis pastebi, kad istorinės atminties klausimai Lietuvoje tampa vis aštresni, ir ši tendencija tęsis. Jo manymu, skandalas dėl Generolo Vėtros atminimo lentos yra tik „vandens sudrumstimas prieš audrą“.
„Maždaug po 2010 metų mes turime visiškai kitokią sąsają su praeitimi, nei kad buvo iki tol. Visų pirma, šie procesai labiau internacionalizuojasi. 2010 metai yra savotiška riba, kada praeitis tampa informacinių karų tarp valstybių objektu. Prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą. Yra žymiai svarbiau surasti principus, rasti prieigą, kuo vadovaujantis būtų galima spręsti ateityje tokias problemas. Nes šita lentelė, prognozuoju (aš iš karto pridursiu, kad nusiramintumėt – mano visos prognozės neišsipildo), tai yra tiktai šiek tiek vandens sudrumstimas prieš pakankamai dideles audras… ” – sakė A. Nikžentaitis.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, diskutuojant apie istorinę atmintį, sprendžiamas dabarties klausimas – kokiomis vertybėmis visuomenė turi vadovautis šiandien. Todėl per forumą pabrėžta būtinybė tęsti visuomenės dialogą.
Istorikas Rimvydas Petrauskas sako, kad per forumą mokslininkai patarė prezidentui Gitanui Nausėdai plėsti viešąjį diskursą istorinės atminties klausimais, įtraukiant kuo daugiau suinteresuotų visuomenės grupių.
„Prezidentas formuluoja iš tiesų patrauklią gerovės visuomenės idėją. Iš tiesų, mes dažnai šitą idėją suprantame tik daugiausia ekonominiais aspektais. Vis dėlto šita kategorija neabejotinai apima ir turi apimti daug plačiau, taip pat ir dvasinius, istorinius dalykus. Visos bendruomenės, kurios gyvena Lietuvoje, turi jaustis, kad apie jas kalbama, kad į jas žiūrima pagarbiai, taip pat ir istoriniu požiūriu,“ – sakė R. Petrauskas.
Pasak jo, prezidentui buvo siūloma prie Prezidentūros ar kitų institucijų kurti forumą svarbiais istorinės atminties klausimais, įtraukiant specialistus ir žiniasklaidą. Taip pat pabrėžta, kad būtina stiprinti istorijos mokymą mokyklose.
„Dažnai žmonėms mokykla yra pirma ir vos ne paskutinė vieta, kur jie susiduria su intensyvesniu istorijos mokymu. Tai mes norime, kad mokykloje ir žiniasklaidoje suintensyvėtų kalbėjimas istorijos klausimais,“ – sakė R. Petrauskas.
Kitas susitikimas istorinės atminties klausimu Prezidentūroje numatomas spalio antroje pusėje.
Kaip ir kas rašo apie senuosius lietuvius ir Lietuvą
Klaidinga ar klaidinanti istorinė atmintis (sąmoningumas) savaime retai gimsta. Istorinė atmintis gali tiesiog išblėsti, užgesti panašiai kaip blėsta žmogaus sveikata ar liepsnojęs laužas…
Po to, kai buvo paskelbta, kad „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surinko daugiau kaip penkiasdešimt tūkstančių parašų, pasirodė didelis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano dr. Antano Smetonos straipsnis, pasak jo autoriaus, „dėl trijų nelemtų raidelių“ – „Kaip 150 visuomenės veikėjų kalbą gelbėjo“ (Delfi, 2015 m. lapkričio 5 d.).
Mano supratimu, tai ženklas, kad Lenkijos reikalavimai Lietuvos lenkų pavardes, taip pat gatvių ir vietovių pavadinimus Pietryčių Lietuvoje rašyti lenkiškai mūsų valdžia bandys įgyvendinti bet kokia kaina, nepaisant jokių parašų, jokių argumentų, jokių prieštaravimų.
Paskambino gerai pažįstamas istorikas ir sako: “Tomukas iš Varšuvos vėl mus moko gyventi”.
Profesorių, kosmopolitą Tomą Venclovą jis vadina Tomuku, nes Vilniuje jie mokėsi vienoje mokykloje.
Aš pretenzingo intelektualo Tomuku vadinti negaliu, nors, kai gyvenau Tauro bendrabutyje, kartais jį matydavau lėtai, kažkodėl sunkiai (buvome jauni) kopiantį laiptais. Įtakingo komunistų poeto sūnus! Kaip neatkreipsi dėmesio į susimąsčiusį, kiek pakumpusį, universitetą jau baigusį vyrą, apie kurį šį tą esi girdėjęs ne tik iš to pažįstamo istoriko.
