Du švedų parlamentarai ketvirtadienį 2020 m. Nobelio taikos premijai nominavo paauglę klimato aktyvistę Gretą Thunberg ir pasaulinį protestų judėjimą „Penktadieniai už ateitį“.
 
„Greta Thunberg yra klimato aktyvistė, o pagrindinė priežastis, kodėl ji nusipelnė Nobelio taikos premijos, yra tai, kad, nepaisant jauno amžiaus, ji sunkiai dirbo, kad atvertų politikų akis klimato krizės atžvilgiu“, – laiške Norvegijos Nobelio komitetui rašė Kairės partijos parlamentarai Jensas Holmas ir Hakanas Svennelingas.
 
„Klimato krizė sukurs naujus konfliktas ir galiausiai karus. Taigi, veiksmai siekiant emisijų sumažinimo ir Paryžiaus susitarimo laikymosi kartu yra ir taiką nešantys veiksmai“, – teigė parlamento nariai.
 
Politikai pridūrė, kad be judėjimo „Penktadieniai už ateitį“ ir G. Thunberg „klimato klausimas nebūtų taip plačiai įtrauktas į darbotvarkę, kaip yra dabar“.
 
17-metė G. Thunberg buvo minima tarp kandidatų sulaukti Nobelio taikos premijos 2019 m., tačiau ši garbė atiteko Etiopijos premjerui Abiy Ahmedui už jo pastangas užbaigiant ilgai trukusį konfliktą su kaimynine Eritrėja.
 
Vos per metus Aspergerio sindromu serganti klimato aktyvistė tapo balsu kartos, kuriai didžiulį nerimą kelia klimato kaitos krizė.
 
2018 m. rugpjūtį G. Thunberg pradėjo „mokyklos streikus už klimatą“ prie Švedijos parlamento. Nuo tada jos veiksmai įkvėpė milijonus jaunų žmonių reikalauti pokyčių kovoje su klimato kaita.
 
Norvegijos Nobelio komitetas priima paraiškas dėl Nobelio taikos premijos nominantų iki vasario 1 d. Tūkstančiai žmonių turi teisę teikti paraiškas, tarp jų – buvę laureatai, dalis universitetų profesorių, parlamentų nariai ir vyriausybių ministrai, taip pat dabartiniai ir buvę Norvegijos Nobelio komiteto nariai.
 
Komitetas niekada neatskleidžia nominantų vardų, tačiau kandidatus nominavę žmonės turi teisę atskleisti savo siūlymus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 03:00

Metų žmogumi paskelbti G. Thunberg. EPA-ELTA nuotr.

Ketvirtadienį Stokholmo apygardos teismas nuteisė 40 metų vyrą iš Spareholmo miestelio Švedijos pietryčiuose lygtine laisvės atėmimo bausme ir 200 valandų viešųjų darbų už grasinimus klimato aktyvistei Gretai Thunberg ir jos motinai, operos dainininkei Malenai Ernman.
 
Tai pranešė laikraštis „Katrineholms-Kuriren“.
 
Gautomis žiniomis, byla buvo iškelta dėl anoniminių laiškų, kuriuose Greta buvo raginama atsisakyti kovos už klimatą. Be kita ko, autorius rašė apie ketinimą užpjudyti šunimis G. Thunberg ir nušauti ją snaiperio šautuvu. Jis taip pat grasino nužudyti M. Ernman, jeigu jos duktė viešai nepareikš, kad lėktuvų skrydžiai nedaro pražūtingo poveikio aplinkai.
 
Per apklausas vyras teigė siuntęs laiškus dėl pernelyg didelio žiniasklaidos dėmesio Gretai. Bet jis tvirtino tik norėjęs pagąsdinti aktyvistę.
 
G. Thunberg visame pasaulyje žinoma kaip neformali judėjimo „Mokyklos streikas už klimatą“ lyderė. Ji buvo nominuota šių metų Nobelio taikos premijai, pelnė kitų apdovanojimų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 00:01

Nobelio premija

Kitą penktadienį paaiškės Nobelio taikos premijos laureatas ar laureatė. Pirmadienį prasidėjus Nobelio premijų savaitei, nuvilnijo ir spėlionės dėl realiausių kandidatų gauti šį garbingą apdovanojimą.

Tarp Skandinavijos ir kitų šalių žiniasklaidos priemonių įvardijamų pavardžių, kaip ir kiekvienais metais, yra daug žinomų aukštų politikų duetų, suteikusių viltį, kad dešimtmečius trunkantys konfliktai bus taikiai išspręsti. Ko gero garsiausias jų yra JAV ir Šiaurės Korėjo prezidentų Donaldų Trumpo bei Kim Jong-uno duetas, pavasarį pradėjęs netikėtą ir demonstratyviai harmoningą abiejų šalių santykių atšildymo iniciatyvą dėl Korėjos konflikto sureguliavimo.

D. Trumpą ir Kim Jong-uną 2018 metų Nobelio taikos premijai gauti nominavo du Norvegijos dešiniosios populistinės Pažangos partijos parlamentarai. „Kas vyksta dabar, yra istorinis momentas. Aš galvoju, kad mes galime pasiųsti aiškų signalą, skirdami D. Trumpui taikos apdovanojimą“, – tada birželį sakė Peras Willy’is Amundsenas.

D. Trumpo pavardė kandidatų sąraše buvo jau prieš tai. Tačiau Nobelio institutas Osle išsiaiškino, kad ši pirmoji nominacija buvo suklastota. Kandidatą premijai gauti gali siūlyti tik rinktinė grupė asmenų, tarp jų – deputatai, profesoriai ir svarbių organizacijų vadovai. Pats D. Trumpas gegužę pareiškė, kad nenori Nobelio taikos premijos už savo Šiaurės Korėjos iniciatyvą.

Taip pat dažnai minimos Graikijos ir Makedonijos premjerų Alexio Tsipro ir Zorano Zaevo pavardės – jie, pasiekę kompromisą dėl būsimo oficialaus Makedonijos valstybės pavadinimo, taip pat pradėjo galimą dešimtmečius trukusio ginčo sureguliavimą. Tiesa, komentatorių duomenimis, savaitgalį Makedonijoje žlugęs referendumas gali neigiamai paveikti šio dueto šansus laimėti premiją.

Šių metų žiuri sudaro pirmininkė Berit Reiss-Andersen, kuri yra buvusi Norvegijos advokatų sąjungos vadovė. Jos pavaduotojas yra Henrikas Syse’as, buvusio premjero sūnus. Žiuri, be kitų, taip pat priklauso buvęs socialdemokratų premjeras Thorbjorn Jaglandas ir buvusi kultūros ministrė Anne Anger iš liberalios Centro partijos. Jauniausias narys yra 44-erių Aslė Tojį, kurį nominavo Pažangos partija.

Kitos dažai minimos pavardės yra dvi Rusijos žmogaus teisių aktyvistės Liudmila Aleksejeva ir Svetlana Ganuškina, taip pat Rusijos nevyriausybinė organizacija „Memorial“.

Tarp kandidatų yra ir pagalbos organizacijos, besirūpinančios pabėgėliais, pavyzdžiui, Sirijos „Baltieji šalmai“ bei „Gydytojai be sienų“.

Sąraše minimas ir Kongo ginekologas bei ligoninių pionierius Denisas Mukwegė, Irako kurdų žmogaus teisių aktyvistė Nadia Murad bei JT Pasaulio maisto programa. D. Mukwegė bei S. Ganuškina jau yra laimėję alternatyviąją Nobelio premiją.

Pernai garbingas apdovanojimas skirtas tarptautinei kampanijai už branduolinio ginklo panaikinimą. Pirmą kartą Nobelio taikos premija įteikta 1901-aisiais. Tada buvo pagerbti Raudonojo Kryžiaus įkūrėjas Henri’is Dunant’as bei Prancūzijos taikos aktyvistas Fredericas Passy’is.

Iki šiol 48 kartus premija keliavo į Europą, 24 kartus – į Šiaurės Ameriką, 18 kartų – į Aziją, 10 kartų – į Afriką ir triskart į Pietų Ameriką. Jei gautų apdovanojimą, D. Trumpas būtų ketvirtasis juo pagerbtas JAV prezidentas – po Baracko Obamos, Theodore’o Roosevelto, Woodrowo Wilsono ir Jimmy’io Carterio.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.02; 06:57

Balys Gajauskas. LRS.lt nuotr.

Rugsėjo 28 dieną, eidamas 92-uosius metus, mirė politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenės veikėjas Balys Gajauskas.

B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vygrelių kaime (Vilkaviškio apskritis).

Kokie svarbiausi jo nuveikti darbai?

Vokietijos okupacijos metais platino lapelius su patriotinais atsišaukimais, kritikuojančiais nacistinius okupantus. Sovietų okupacijos metais nedvejodamas tapo antisovietiniu pogrindininku. Pavyzdžiui, užmezgė ryšius su Tauro partizanų apygardos kovotojais, platino partizanų laikraščius.

1948-aisiais dėl priklausymo pogrindinei antisovietinei organizacijai buvo suimtas. Suimant priešinosi ir nušovė jį bandžiusį sulaikyti sovietų KGB darbuotoją. Už šį drąsų pasipriešinimą 1948 m. gegužės 3 d. Karo tribunolas nuteisė kalėti 25 metus (mirties bausmės išvengė).

1949–1956 m. kalintas Balchašo ir Džeskazgano lageriuose, 1956–1973 m. – Mordovijos lageryje. Kalint šiuose lageriuose teko sunkiai dirbo molibdeno, vario kasykloje.

Atlikęs visą skirtą bausmę nuo skambučio iki skambučio, 1973-aisiais paleistas į laisvę, bet be teisės gyventi Lietuvoje. Tačiau draudimų jokių nepaisė – grįžo į Kauną. Sugrįžti Kaunan padėjo įsigytas suklastotas pasas. Žinoma, sugrįžęs į Lietuvą tęsė pogrindinę veiklą. Sakykim, į lietuvių kalbą išvertė Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“, sudarinėjo lietuvių politinių kalinių sąrašus…

1977-ųjų balandžio 20 dieną  sovietų čekistai ir vėl areštavo B.Gajauską. Išvengti bausmės nepavyko. Mat kratos metu aptikti konkretūs antitarybinės veiklos įrodymai – A. Solženicyno „Gulago archipelagas“ vertimo į lietuvių kalbą rankraščiai, užrašai apie sunkią lietuvių, ypač nepritariančių sovietinei okupacijai, padėtį. Už šią veiklą tuometinis teismas skyrė 10 metų lagerio. Ir dar pridėjo 5-erius metus tremties.

1978–1980 metais Lietuvos patriotas Balys Gajauskas išvežtas į Mordovijos lagerį, 1980–1987 metais buvo kankinamas Kučino (Permės sr.) ypatingojo režimo lageryje. Tačiau nesėdėjo sudėjęs rankų kalėdamas ir Permės srityje. B.Gajauskas rašė publicistinius straipsnius, pasirašydamas savo pavarde su nuoroda, kur parašyta ir kada, kuriuos žmona po retų ir trumpų pasimatymų išnešdavo ir perduodavo ryšininkams, kad šie per Ukrainos disidentus įteiktų užsienio spaudai. Sovietų saugumas sugebėjo išsiaiškinti šią B.Gajausko veiklą. Taigi B.Gajauskas neteko teisės daugiau susitikti su žmona.  O atlikus visą numtytą bausmę jam dar pridėjo dvejis metus tremties Chabarovsko krašte.

Tik 1989-aisiais, kai kilo Sąjūdžio judėjimas, reikalavęs paleisti visus politinius kalinius, B.Gajauskas gavo teisę grįžti Lietuvon.

Dar būtina priminti, kad 1978-aisiais simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

Svarbi detalė – 1979-aisiais Europos saugumo ir bendradarbiavimo JAV kongreso komisija drauge su kitais disidentais pasiūlė B. Gajauską kandidatu Nobelio taikos premijai gauti.

Nobelio taikos premijos negavo. Tačiau 1981 m. Hjustone (JAV) B. Gajauskui paskirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija. O 1989 metais Baltų laisvės lyga B.Gajauską apdovanojo Laisvės medaliu už kovą vaduojant Lietuvą, Estiją ir Latviją. 1989 m. gyveno Los Andžele (JAV). 

Grįžęs įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo politiniame gyvenime. Įsikūrus Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, išrinktas valdybos ir tarybos nariu, 1989-aisiais – sąjungos prezidentu.

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą (nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. – Aukščiausioji Taryba) išrinktas deputatu Plungės rinkimų apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.

„Lietuva, praradusi Nepriklausomybę 1940 metais, tuoj pradėjo kovą dėl laisvės. Prasidėjo ilgas ir skausmingas tautos kelias, kuriuo ėjome 50 metų. Tiek bolševikinės, tiek hitlerinės okupacijos metai buvo kruvini. Tačiau laisvės troškimas negeso, o silpnėjant bolševikinei imperijai jis didėjo. Daliai tautos į laisvę teko eiti per trėmimus, kalėjimus, konclagerius. Tuo keliu aš ėjau 37 metus. Ėjau, kol 1990 metais kovo 11-ąją buvo perskaityti Vilniuje, Aukščiausiojoje Taryboje Lietuvos valstybės atstatymo akto žodžiai: „ … nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė“ ir iškilo mūsų Seime Lietuvos valstybės herbas, mano gyvenimo ir kovos tikslas buvo pasiektas“, – rašė spaudoje B. Gajauskas.

Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys.

Nuo 1992 m. lapkričio 25 d. iki 1996 m. lapkričio 25 d. – VI Seimo narys, Nacionalinio saugumo komiteto narys, Seimo komisijos KGB veiklai tirti pirmininkas, politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininkas.

1992 m. gegužės–rugpjūčio mėn. – Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos – Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos generalinis direktorius.

1996 m. ir 2004 m. dalyvavo Seimo rinkimuose.

1989–1997 m. – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentas. 1999–2000 m. – Tarptautinės buvusių politinių kalinių ir represuotųjų asociacijos prezidiumo narys. Lietuvos politinių kalinių valdybos ir tarybos narys.

Nuo 1996 m. priklausė Permės gubernijos politinių represijų ir totalitarizmo istorijos memorialinio muziejaus tarybai.

2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje.

B. Gajauskas buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais: Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (2005).

2017.09.30; 09:30

broder_h

Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža.

Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas  laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d.

Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį.

Continue reading „Kada subyrės Europos Sąjunga?“

arafat114

Palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas (Yassiras Arafatas) mirė 2004 metų lapkričio 11-ąją Paryžiaus ligoninėje.

Kad palestiniečių prezidentas tikrai mirė, pranešė Prancūzijos generolas Kristijanas Estripeau, kuriam vieninteliam iš Persi karinės ligoninės medikų leista oficialiai skelbti informaciją apie J.Arafato sveikatos būklę. Remiantis Prancūzijos įstatymais, informacija apie paciento sveikatos būklę viešai skelbiama tik tuo atveju, jeigu tokiam žingsniui neprieštarauja ligonio artimieji. Ar sava mirtimi mirė palestiniečių lyderis?

Continue reading „Ar sava mirtimi mirė palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas?“

disidentas_kinas_liu

Spalio 8 dieną Norvegijos sostinėje Osle paskelbta, kad šių metų Nobelio taikos premija paskirta Kinijos disidentui, rašytojui ir publicistui Liu Xiaobo.

Šis 54 metų disidentas šiuo metu yra įkalintas, prieš 7 mėnesius jis perkeltas į toli nuo sostinės Pekino esantį kalėjimą Kinijos šiaurėje. Teigiama, kad premija jam paskirta „už ilgametę kovą, ginant pagrindines žmogaus teises Kinijoje“.

Liu Xiaobo gimė 1955 metų gruodžio 28 dieną Kinijos šiaurėje, Čangčuno mieste. Jo tėvas buvo universiteto profesorius, kuris patyrė nuožmius persekiojimus ,,kultūrinės revoliucijos“ metu.

Continue reading „Nobelio taikos premija – Kinijos disidentui“