Sporto bendruomenės akys gegužės 12 dieną vėl krypsta į Azerbaidžaną. Dešimčiai dienų sostinė Baku taps Islamo solidarumo žaidynių miestu. Tai didelis ir brangus sporto renginys, kokių per paskutinius kelerius metus šalyje prie Kaspijos netrūko. 

Islamo solidarumo žaidynės – Azerbaidžane

Tokia kryptis rodo, kad per sportą ir kultūrą Azerbaidžanas nori parodyti savo valstybę visam pasauliui.

Grandiozinių renginių maratonas prie Kaspijos

Islamo solidarumo žaidynės bus tikrai nemažas sporto renginys. Jose ketina dalyvauti per 3500 atletų iš 57 pasaulio šalių. Sportininkai varžysis dvidešimtyje rungčių ir šakų, tokių kaip futbolas, boksas, dziudo, karate, gimnastika, krepšinis, plaukimas, stalo tenisas, tenisas ir kitos. Tam prireiks stadiono, nemažai salių ir tinkamai pritaikytų patalpų, ką Azerbaidžanas jau turi.

2015 m. tame pačiame Baku vyko kitas ne mažiau grandiozinis sporto renginys – Europos žaidynės su beveik 6000 dalyvių. Atrodytų tokiai nedidelei valstybei (gyventojų nėra ir 10 mln.) surengti du tokio masto renginius yra didelis iššūkis ir to pakaks bent dešimtmečiui. Nieko panašaus, 2017 m. birželį į Baku vėl atvažiuoja „Formulė 1“. Tai vienas brangiausių sporto pasaulio šou, o šių metų Azerbaidžano važiavimai jau bus antras kartas, nes pirmasis „Formulės 1“ etapas tarp senamiesčio gatvių naujai atidarytoje trasoje startavo 2016 m.

Tai dar ne baigtinis didžiųjų sporto ir kultūros renginių sąrašas. 2012 m. pasaulį nustebino ištaigingas ir brangiausiai istorijoje kainavęs Eurovizijos dainų konkursas iš ką tik dažais kvepiančios Baku Crystal Hall arenos, kurioje telpa 23 tūkst. žiūrovų. Ši nedidelė šalis 2020 m. dar ketina surengti keletą UEFA Europos futbolo čempionato mačų, na bet didžioji svajonė yra olimpiada.

Azerbaidžaniečiai darė viską, kad 2020 m. olimpinės vasaros žaidynės būtų surengtos jų šalyje. To nepavykus buvo dedamos pastangos dėl 2024 m. datos, tačiau vėl nesėkmė. Visgi jeigu yra toks noras, tai anksčiau ar vėliau olimpiada Baku įvyks. Aukšti Azerbaidžano sporto pareigūnai sako: „Mes kelsime savo kandidatūrą visuose olimpiniuose svarstymuose“. Vėliau priduria, kad, matyt, dėl olimpiados reikės pastatyti naują oro uostą, du stadionus, o sportininkų kaimelį išplėsti nuo dabartinių 6000 vietų iki 30 tūkst. Tačiau jie neatrodo labai susirūpinę dėl būsimų išlaidų. Ar dideli ir prašmatnūs renginiai brangiai kaštuoja? Taip, labai brangiai.

Nafta mainais į sportą

Kiekvienas toks mega įvykis kaip olimpiada, žaidynės ar Eurovizijos dainų konkursas tampa ne eiliniu iššūkiu ne tik norint suvaldyti finansus, bet ir pažaboti viešuosius pirkimus lydinčią korupciją, piktnaudžiavimą, o dar kaip visada „spaudžia terminai“. Kaskart statant ar organizuojant kažką didelio spauda mirga įvairiomis švaistymo ir aferų istorijomis, kurių sunku išvengti net ir aukščiausius skaidrumo standartus bei patirtį turinčioms senoms demokratijoms Jungtinei Karalystei ar JAV. 

Dauguma šių super renginių buvo suplanuoti dar iki 2014–2015 m. naftos krizės, kai smarkiai atpigo iškastinis kuras, o, kaip žinia, Azerbaidžanas yra naftą eksportuojanti šalis. Iki 2014 m. Azerbaidžanas vis didino gavybą, o kartu augo jos kaina pasaulio rinkose.

Valstybės bendrasis vidaus produktas augo vidutiniškai po 13,5 procentų. Naftos gavyba Azerbaidžane nustelbė visus kitus verslus, buvo daug susikoncentruota į vieną sritį.

Tačiau 2014 m. smukus naftos ir dujų kainoms, sumažėjo ir Azerbaidžano biudžeto įplaukos. Ar tai sustabdė Azerbaidžano norą dėti pinigus į sporto ir kultūros renginius?

Sportas – reklamai

„Pinigų iš to neuždirbsite, bet renginys puikiai tinka šaliai pristatyti ir kainuoja nepalyginti mažiau nei olimpinės žaidynės ar pasaulio futbolo čempionatas“, – pasakoja „Formulės-1“ valdybos narys seras Martinas Sorrellis. Taigi pinigų iš tokių šou neuždirbama, o Azerbaidžanui reikia ir „Formulės 1“, ir futbolo čempionato, ir olimpinių žaidynių.

Viena tokių didelių švenčių atsiradimo priežasčių yra tarptautiniai santykiai. Azerbaidžanas bando gerinti ryšius iš karto visomis kryptimis ir su visomis šalimis. Europiečių džiaugsmui finansavo Europos žaidynes, kurios, apskritai, buvo pirmos tokios. Islamo šalims bus surengtos Islamo solidarumo žaidynės, kurios savo istorijoje yra vos ketvirtosios. Be to, Azerbaidžanas tuo pačiu palaiko draugiškus santykius ir su JAV bei Izraeliu, kurie yra puikūs talkininkai gynybos srityje. Taigi Azerbaidžanas save pristato kaip draugišką ir palankią šalį, daug patikimesnę nei kai kurios kitos…

Pagrindinis tikslas išlaikyti suverenumą

Tarptautinės diplomatijos srityje Azerbaidžanas susiduria ir su sunkumais. Didžiausia tarptautinių reikalų problema išlieka Kalnų Karabachas, o jame smalą verdą Rusija.

Azerbaidžanas deklaruoja, kad pagrindinis jo užsienio reikalų tikslas yra grąžinti Kalnų Karabachą į valstybės sudėtį, o kartu ir dar septynis gretimus rajonus, kuriuos kontroliuoja Armėnija. Neatsitiktinai, Islamo solidarumo žaidynių talismanais pasirinkti du karabachų veislės žirgai, kurie pasak organizatorių, simbolizuoja nacionalines ir tradicines vertybes, pasitikėjimą, drąsą bei nepriklausomybę.

4-osios Islamo solidarumo žaidynės Azerbaidžane

Suprantama, kad Armėnija pati viena vykdyti karinių misijų Kalnų Karabache nebūtų pajėgi, bet ją remia Kremlius, kuris suinteresuotas nespręsti konflikto ir tuo pretekstu aktyviai veikti regione. Rusijos kėslai Pietų Kaukaze neapsiriboja tik Armėnija. Maskvai Pietų Kaukazas yra viena iš prioritetinių krypčių, todėl rusų pastangos veikti visose šalyse tarp Juodosios jūros ir Kaspijos matomos labai gerai. Taigi Azerbaidžano svarbiausias tikslas yra ne tik atgauti Kalnų Karabachą, bet ir išlaikyti suverenumą.

Baku kiek įmanoma palaiko gerus santykius su Maskva, net perka iš jos ginkluotę, tačiau labai gerai supranta, kad Rusija gerus tarpvalstybinius santykius greitai gali sugadinti, jeigu tik jai tai bus naudinga. Svarbiausi azerbaidžaniečių partneriai regione yra turkai, bet jais remtis galima tik iš dalies, ką aiškiai parodė Krymo atvejis. Kryme gyvena didelė totorių bendruomenė, kurie giminingi turkams, kaip ir azerbaidžaniečiai, tačiau kai Kremlius vykdė Krymo aneksiją, visi totorių prašymai Turkiją įsikišti liko neišgirsti. Taigi sportinių renginių diplomatija yra dar vienas bandymas užsitikrinti patikimos ir gerai vertinamos pasaulio šalių partnerės reputaciją.

Valstybės interesai – svarbiausia

Tarptautinės organizacijos ir kitos šalys mato, kad Azerbaidžanas negaili pinigų sporto renginiams. Jos taip pat mato, kad Azerbaidžanas siekia prilygti kitoms turtingoms bei įtakingoms pasaulio valstybėms.

Sportu, kaip ir kitais mega projektais architektūroje, statyboje, energetikoje, gynyboje Baku stojo į vieną gretą su Abu Dabiu, Doha, Rijadu, Šanchajumi, Kvala Lampuru ir kitais sparčiai augančiais miestais, kurie varžosi kas aukščiau, kas ilgiau, kas toliau.

Iki šiol Azerbaidžanui sekėsi. Visi didieji sporto ir kultūros renginiai praėjo sklandžiai. Islamo solidarumo žaidynėse dalyvaus net 57 pasaulio šalys, atvyks ir sunitai, ir šiitai, viso sportininkai iš 4 žemynų. Kartu dalyvaus atletai iš tokių tarpusavyje nesutariančių šalių kaip Saudo Arabija ir Iranas. Pačios žaidynės yra Azerbaidžano labai giriamas renginys, bet pasaulyje gausu ir skeptikų – kodėl atskiras renginys būtent islamo šalims? Ar tai neskatina dar didesnio susiskaldymo, ypač po pasaulį sukrėtusių teroro aktų, kurie skelbiami Alacho vardu? Nigerijoje, kurios pusė visuomenės yra krikščionys, o kita pusė musulmonai, dalyvavimo ar nedalyvavimo žaidynėse klausimas iššaukė daug politinių debatų ir atskirų politikų pasikibirkščiavimo.

Taigi Baku diplomatams buvo nemenkas iššūkis sustyguoti daugybę slenksčių, kad renginys praeitų kuo sklandžiau. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas, šio komenatro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžano vadovai ir politikai rūpinasi, kad žinia apie Islamo solidarumo žaidynes būtų paskleista kuo plačiau ir pasiektų 58 valstybes su 1,3 mlrd. žiūrovų. Azerbaidžaniečiai daro viską, kad per sportą ir kultūrą užsitikrintų patikimo bei solidaus partnerio vardą tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Europai tiekia naftą, dujas ir skiria daug dėmesio pramogoms tikėdamiesi, kad už gera bus atsakyta geru.

Tokios pastangos – tai noras parodyti Azerbaidžaną kaip lygų partnerį ir apsaugoti valstybės suverenitetą, pirmiausia, nuo regione interesų turinčios Rusijos.

Omenyje turint visas šias problemas oficialiojo Baku elgesys neatrodo keistas.

2017.05.12; 05:00

Vytautas Rutka

Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys. Krepšinis

Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.

Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.

Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.

Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.

Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.

Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.

Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!

Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.

„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).

Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?

Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis. 

Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.

Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.

Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.

Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti  lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…

O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.

2016.08.19; 06:11

tumaviciute_slaptai

Lietuvos diplomatinės tarnybos turėtų informuoti Lietuvos sirgalius, kiek  kurioje šalyje galima iškelti dešinę ranką.

Britams sukėlus skandalą dėl krepšinio sirgaliaus Petro Leščinsko iškeltos rankos, ėmiau naršyti interneto portaluose.

Ieškojau informacijos, kaip kitose šalyse reaguojama į dešinės rankos iškėlimą.

Vokietijoje ir Austrijoje yra uždraustas vadinamasis „hitleriškas arba fiureriškas“ pasveikinimas. Šveicarijoje už tokį pasveikinimą ar svastikos demonstravimą baudžiama tik tais atvejais, kai viešai propaguojama rasistinė ideologija.

Continue reading „Kada už džiūgavimą baudžiama tūkstantinėmis baudomis?“

latynina10

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ypač domisi per RTVi televizijos kanalą ir radijo stotį “Echo Moskvy” transliuojamomis politinėmis diskusijų laidomis. Ginčų laidose “Osoboje mnenije”, “Goriačije temy”, “Iščem vyhod”, “Cena pobedy” – daug vertingos informacijos, pastabų, įžvalgų, palyginimų. Kai kurie komentarai aktualūs ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai, Europai, Amerikai.

Šiandien Slaptai.lt pradeda skelbia svarbiausias, įsimintiniausias ištraukas iš paskutiniųjų žymios Rusijos politikos apžvalgininkės, žurnalistės, rašytojos Julijos Latyninos “Kod dostupa” laidų. „Kod dostupa“ laidos transliuojamos savaitgaliais. Manome, kad Julijos LATYNINOS pastabos – vertos ir lietuvių dėmesio.

Continue reading „Kodėl aš nekalbu apie teigiamas naujienas“

v.visockas_slaptai.lt

Daugiau kaip dvidešimt metų šalia mažo upeliuko, šalia dulkėto keliuko, žemė ilsėjosi – be plūgo ir be dalgio.

Negerai, žemė turi dirbti, nešti naudą, pasakė žemės ūkio ministras, ūkininkas. Ir žmogaus ūgio žolė, kurioje gyveno, slėpėsi paukščiai, žvėreliai, vabalai vabalėliai, išnyko.

Liko tik galingo traktoriaus ratų pėdsakai, apibarstyti smulkiais šiaudeliais. Varlės ir varlytės, gandrų džiaugsmui, blaškėsi likusios be namų. Toje žemėje nei rudenį, nei pavasarį nebus sodinama, sėjama. Kai žolės žolelės vėl sužaliuos ir stiebsis į saulę, atvažiuos tas pats galingas traktorius… Žemės savininkas su traktorininku jau iš anksto susitarė.

Continue reading „Mintys, kilusios liepos karščių išvargintoje galvoje“

cerkesai

Šį pavasarį Stambule, vėlai naktį, 29-rių Kubanas Kuralas ėjo iš judėjimo už čerkesų tautos teises akcijos, pasakoja “The New York Times”.

„Netikėtai gatvėje stovėjusio automobilio salone užsidegė šviesa, ir K.Kuralas įsižiūrėjo tiesiai į šviesias savo persekiotojų akis. Užsivedė motoras, automobilis lėtai pajudėjo link K.Kuralo“, – rašo žurnalistė Siuzana Giusten. „Tikriausiai tai buvo baisiausias momentas“, – sakė K.Kuralas tą savaitę, duodamas interviu. Pasak čerkeso, tokie susitikimai truko visą mėnesį. Stambulo policija ir prokuratūra atlieka tyrimą.

Continue reading „Spaudimas Turkijoje gyvenančiam čerkesui“