Kodėl aš nekalbu apie teigiamas naujienas


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ypač domisi per RTVi televizijos kanalą ir radijo stotį “Echo Moskvy” transliuojamomis politinėmis diskusijų laidomis. Ginčų laidose “Osoboje mnenije”, “Goriačije temy”, “Iščem vyhod”, “Cena pobedy” – daug vertingos informacijos, pastabų, įžvalgų, palyginimų. Kai kurie komentarai aktualūs ne tik Rusijai, bet ir Lietuvai, Europai, Amerikai.

Šiandien Slaptai.lt pradeda skelbia svarbiausias, įsimintiniausias ištraukas iš paskutiniųjų žymios Rusijos politikos apžvalgininkės, žurnalistės, rašytojos Julijos Latyninos “Kod dostupa” laidų. „Kod dostupa“ laidos transliuojamos savaitgaliais. Manome, kad Julijos LATYNINOS pastabos – vertos ir lietuvių dėmesio.

Manęs visada klausia, kodėl aš nekalbu apie teigiamas naujienas. Šiandien aš labai džiaugiuosi pradėdama nuo pačios teigiamiausios naujienos, metų naujienos, o gal net ir daugiau. Tai premijos už nuopelnus teorinės fizikos srityje įsteigimas. Viena premija 3 milijonai dolerių, tai yra apie 3 kartus daugiau už Nobelio. Ją įsteigė Rusijos, bet jau greičiau – rusų-amerikiečių verslininkas Jurijus Milneris – tai Ališero Usmanovo partneris ir Maskvos Valstybinio universiteto Fizikos fakulteto auklėtinis. Tiesą sakant, matyt, jis lygiai kaip Šlimanas, kuris ilgai norėjo atkasti Troją, paskui tapo pirkliu, paskui, kaip žinoma, vis dėlto atkasė Troją.

Taigi, matyt, Milneris, savo metams Fizikos fakultete atminti ir tam, kuo jis norėjo užsiiminėti, atminti, plius dar tai, kad, kaip aš suprantu, ponas Milneris priklauso tai retai žmonių giminei, kurie nevažinėja į festivalius Jūrmaloje, ne itin žavisi Olimpiadomis, o iš tikrųjų iki šiol orientuojasi tame, kas dedasi fizikos moksluose, o jo išsilavinimas leidžia jam skaityti tuos tekstus, net ir tuos, kurie parašyti paukščių kalba. (…).

Tai iš tiesų pati geriausia naujiena, kurią aš girdėjau per pastaruosius daugelį metų. Beje, viena vertus, ji bendra visam pasauliui, kita vertus, ji ir Rusijos vidaus naujiena. Štai manęs čia prašoma pakomentuoti apie Olimpiadą. Taigi, žinote, be to, kad olimpinis judėjimas seniai virto viena iš pasaulinės biurokratijos šakų, kurios aš siaubingai nemėgstu, tai, na, apskritai, iš tikrųjų gana juokinga. Na, štai, kas greičiau nuplauks? Na, žuvys vis tiek plaukioja greičiau. Na, kas iššoks aukščiau? Ponai, aš jums pranešu: sąlyginai aukščiau už savo kūno ūgį iššoka tik blakės.

Tad apdovanokime blakę olimpiniu medaliu ir apsiraminkime, nes yra vienas vienintelis dalykas, kuriame žmogus laimi lyginant su kitais gyvūnais – tai, kad jis turi protą. Parungtyniaukime proto srityse, nes žmogus, kuris apskritai, na, gana bjaurus padaras (miega, valgo didžiąją dalį savo laiko, žiūri tą patį futbolą, apskritai niekais užsiima, laksto po parduotuves) taigi, vienintelis žmogaus pasiteisinimas tas, kad jis gali pažinti Visatą. Ir vienintelis režimo pateisinimas – tai politinis režimas, prie kurio tai patogiau daryti.

Koks, tiesą sakant, esminis Milnerio premijos skirtumas nuo Nobelio? Na, be to, kad Milnerio – jauna, mes nežinome: o jeigu ji išnyks po keleto metų? Visų pirma, kaip aš jau sakiau, tai laimėjimai teorinės fizikos srityje. Tai yra nereikia laukti praktiškai patvirtinimų 50 metų ir, atitinkamai, premija įteikiama ne 90-mečiui senoliui, o mokslininkams, kurie yra pačiame jėgų žydėjime.

Antras tas, kad Milnerio premija dar nesubiurokratinta. Tai ne Nobelio problema, tai jos (Nobelio premijos) bėda. Kiekviena organizacija, kuri sudaryta iš geros valios ir dosnumo, ji visada pradeda kaip Pranciškus Asyžietis, kuris pamokslavo paukščiukams, o virsta kažkokia bažnyčia, ordinu, gana uždara biurokratine organizacija. Taip buvo su olimpiniu judėjimu, taip buvo su krikščionių bažnyčia, taip atsitiko su Nobelio komitetu. Tai organizacijų raidos dėsniai. Kadangi Milnerio premija yra šio kelio pradžioje, ji to kelio dar nenuėjo ir, štai, ji gyva.

Ir, tiesą sakant, kas dar labai svarbu visoje šioje istorijoje? Apskritai dabartinis pasaulis, masinis pasaulis – jame pastebimos žmonijos kvailinimo tendencijos. Prieš šią tendenciją stoja kai kurios šalys, pavyzdžiui, Amerika, kurioje gigantiškai išugdytas aukojimo institutas, taip pat ir aukojimo moksliniams tikslams. Ir privatūs universitetai turi gigantiškus nuolatinio šelpimo fondus, kuriems paprastai aukoja Alma-Mater auklėtiniai. Štai mes matome, kaip Vladimiro Putino Rusijoje ši aukojimo mokslui tendencija visiškai sugriauta.

Aš baisiai nemėgstu knaisiotis svetimose kišenėse, aš ne socialistė. Bet kai matau, kaip Rusijos oligarchai važinėja į Latvijos Jūrmalą ir ten skaitau Boženos Rynskos straipsnyje, kad jie mokėjo po 40 tūkstančių dolerių už staliuką, kad klausytųsi… Viešpatie, kad nors jie Bethoveno klausytųsi! Taigi jie klausosi… Tai net ne popsas, tai velniai žino kas. Ten pagrindinė sąlyga pakliūti į tą mūsų dainuojamąjį olimpą šiuo momentu – tai neturėti talento, kad tave prodiuseris galėtų prodiusuoti ir kuo nors kitu pakeisti kaip serijinę detalę, jeigu tu pamaištausi.

Taigi. Kai matau, kaip perka Čelsi, kaip perka kažkokį Arsenalą, kaip Gazprom‘as veda derybas, kad būtų UEFA pagrindiniu rėmėju, tai juk signalas, siunčiamas visuomenei, kad UEFA – tai kietas dalykas, futbolas – kietas dalykas, o fizika, o mokslas – tai niekis. Tai absoliučiai baisus signalas. Atkreipkite dėmesį, kad Amerikos visuomenėje vis dėlto irgi iškreiptas signalas, bet ne iki galo iškreiptas. O aš negaliu nesusimąstyti, kad pas mus buvo Michailas Chodorkovskis, kuris stengėsi ugdyti visuomenę, už tai jį ir pasodino. Pas mus yra Dmitrijaus Zimino fondas „Dinastija“, kuris irgi duoda tam daug pinigų. Ir viskas. Ir štai dabar Milneris. Bet Milneris, kaip jau sakiau, žymia dalimi rusų–amerikiečių biznierius.

Aš nežinau, kaip tai susiję su pačios valdžios sandara, bet įtariu, kad tai kažkaip susiję. Kadangi pas mus, pagrindinai, ten visi sandoriai pereina per V.Putino pritarimą, tai vis dėlto aš manau, kad jeigu Putinas, sakykim, priverstų oligarchus suprasti, kad, „žinote, gi nereikia pirkti Čelsi ir nereikia prodiusuoti popsų, ir Faberže kiaušinių nereikia pirkti – velniai jų nematė, telieka ten, kur jie yra, o imkime, štai, privačiai skatinti universitetus, privačiai skatinti fiziką“…

Ar jūs pastebėjote vieną siaubingą dalyką? Aš dabar pasakysiu vieną politiškai nekorektišką dalyką. Pas mus renkami pinigai sergantiems vaikams. Jūs matėte daug fondų, kurie rūpinasi talentingų vaikų lavinimu? O juk fizika ir matematika kaip muzika, kaip užsienio kalba – tai tokia kalba, kuria kalbėti reikia mokytis vaikystėje. Jeigu neišmoksi, bus vėlu. Ir viena iš sunkiausių problemų, kuri dabar iškilusi pasauliui, komunikacinė ir kurią dalinai sprendžia Milneris, nes tai viena iš sąlygų jo premijai gauti, – tai populiarių paskaitų skaitymas tiems žmonėms.

Tie žmonės labai dažnai kalba paukščių kalba, kurią labai sunku suprasti. Kai kurie iš jų (galima užeiti į portalą ir pasižiūrėti sąrašus), kai kurie iš jų kartais rašo populiarius straipsnius, pavyzdžiui, mūsų tėvynainis Andrejus Lindė arba vienas iš laureatų Nima Arkani Chamedas, iraniečių kilmės vienas iš perspektyviausių jaunų fizikų. Štai Nima Arkani Chamedas, jis turi seriją paskaitų YouTube, kurias gali suprasti tas, kas moka angliškai. Tad rekomenduoju jums jas paskaityti. Rekomenduoju jums paskaityti Lindės straipsnius.

Tų straipsnių kažkas toks kaip aš žioplys negali apskritai perskaityti. Ir jeigu žmogus praleido tą gyvenimo laikotarpį, kai jam įdomi fizika, tai jis jį ir praleido. Artėjant į 30-metį jis negalės užsiiminėti teorine fizika, jeigu staiga susigalvotų. O siaubą kelia tai, kad visa, kas liejasi ant jo iš televizoriaus, jam aiškina, kaip gerai žaisti futbolą, o fizika užsiima avigalviai.

Nuotraukoje: komentaro autorė politikos apžvalgininkė Julija LATYNINA.

Parengta pagal Jilijos LATYNINOS laidą “Kod dostupa”, transliuojamą per RTVi ir echo.msk.ru.

(Bus daugiau)

2012.08.09


Prisijunkite prie diskusijos