Seimo opozicija inicijuoja neeilinį Seimo posėdį. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo opozicija inicijuoja neeilinį Seimo posėdį ir teikia rezoliuciją dėl Sauliaus Skvernelio įvykdytų Lietuvos teisės aktų pažeidimų bei galimo priesaikos sulaužymo.
„Drauge su frakcijų kolegomis ir frakcijų seniūnais apsisprendėme kviesti neeilinį Seimo posėdį, turbūt kitą antradienį, kurio metu pristatysime Seimo rezoliucijos projektą“, – žurnalistams sakė Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis, komentuodamas ketvirtadienį vykusį Seimo konservatorių, Socialdemokratų partijos ir Liberalų sąjūdžio frakcijų posėdį.
Rezoliucijos projekte pažymima, kad spalio 16 d. Seimo plenariniame posėdyje ministras pirmininkas S. Skvernelis, atsakydamas į Seimo narių iš anksto raštu užduotus klausimus, pateikė melagingą informaciją, atsisakė atskleisti prašomą informaciją apie galimai sunaikinto Vyriausybės pasitarimo įrašo aplinkybes bei sąmoningai klaidino Seimo narius apie Konstitucijoje, įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas Vyriausybės ir Vyriausybės kanceliarijos teises ir pareigas.
Remiantis rezoliucijoje išsakytais faktais ir primenant, kad ministras pirmininkas savo duotoje priesaikoje buvo įsipareigojęs Lietuvos Respublikai „gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“ bei „sąžiningai tarnauti demokratijai”, konstatuojama, kad ministras pirmininkas savo sąmoningais veiksmais galėjo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, kad „neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, taip pat pažeisti Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas, apribodamas informacijos laisvę ir teisę gauti informaciją iš valstybės institucijų bei sudarydamas sąmoningas kliūtis žurnalistams atlikti profesinę pareigą.
„Tokiais veiksmais premjeras sąmoningai siaurina demokratijos ir žodžio laisvės bei teisės į informaciją erdvę, o tai galimai prieštarauja premjero priesaikoje duotiems įsipareigojimams. Todėl Seime bus svarstoma rezoliucija, kurioje ministras pirmininkas raginamas nedelsiant išsklaidyti abejones dėl galimo duotos priesaikos sulaužymo ir konkrečiais sprendimais įrodyti, kad premjeras sąžiningai tarnauja demokratijai. S. Skvernelis taip pat raginamas nedelsiant imtis veiksmų, kad sunaikintas Vyriausybės pasitarimo įrašas būtų atkurtas ir būtų sudaryta galimybė visuomenei bei žiniasklaidai su juo susipažinti“, – rezoliucijos projektą komentavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas G. Landsbergis.
Seimo rezoliucijos projekte rekomenduojama Seimo valdybai ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetui, vykdant parlamentinę kontrolę, išsiaiškinti, kodėl Vyriausybės kanceliarija savo veikloje nesilaiko Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamente nustatytų prievolių, taip pat įvertinti ar Vyriausybės kancleris, vadovaudamas Vyriausybės kanceliarijai, tinkamai atlieka savo pareigas.
Seimo Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Juozas Olekas sakė, kad bus siekiama premjero S. Skvernelio ir Vyriausybės kanceliarijos vadovo Algirdo Stončaičio veiksmų ištyrimo.
„Mes labai aiškiai matome, kad Vyriausybės kanceliarija turi savo reglamentą, kuriuo vadovaujantis pasitarimų medžiaga, įrašas turėtų būti išsaugotas ir turi būti saugomas gana ilgai. Turime aiškiai žinoti, ar institucija vadovaujasi norminiais aktais, kurie parašyti, ar vadovas galbūt viršijo įgaliojimus“, – žurnalistams sakė J. Olekas.
Ketvirtadienį į trijų opozicinių frakcijų posėdį kviesti premjeras S. Skvernelis ir Vyriausybės kancleris A. Stončaitis neatvyko.
Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Įtampa Seime dėl premjero ištrinto pasisakymo neatslūgsta. Premjero Sauliaus Skvernelio atsakymais likusi nepatenkinta opozicija toliau atakuoja ministrą pirmininką klausimais ir priekaištais, kad šis vengia prisiimti atsakomybę dėl ažiotažą sukėlusios istorijos. Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, vertindamas premjero elgesį, Seimo salėje net išrėžė, kad šis savo elgesiu rodo, jog yra arba melagis, arba tiesiog bailys.
G. Landsbergis neslėpė pasipiktinimo, kad premjeras nedalyvavo opozicijos frakcijų pasitarime, kuriame prašyta atsakyti į klausimus, į kuriuos, pasak jo, S. Skvernelis neatsakė antradienį.
„Šiandien buvote kviestas antrą valandą į bendrą opozicinių frakcijų pasitarimą. Atsakinėdamas salėje iš tribūnos vengėte atsakyti į klausimus, išsisukinėjote ir netgi melavote, kad jums negalioja Vyriausybės kanceliarijos darbo reglamentas. Giriatės, kad turite teisininko išsilavinimą ir turite žinoti, kad teisės aktai, kaip ir įstatymai, galioja visiems piliečiams vienodai“, – Vyriausybės valandoje į ministrą pirmininką kreipdamasis kalbėjo G. Landsbergis.
Konservatorius klausė premjero, ar jis suprantantis, kad atsisakydamas diskutuoti apie kylančius klausimus su opozicija gali nepalikti kitos išeities, kaip tik imtis formalių nepasitikėjimo procedūrų.
S. Skvernelis atsakydamas G. Landsbergiui kartojo, kad jis elgiasi taip, kaip numato įstatymai.
„Jūs, sakydamas, kad aš sakau netiesą, sakote netiesą, nes Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi visais įstatymais“, – pabrėžė premjeras. Kartu jis pažymėjo, kad opozicijos kvietimas nebuvo suderintas ir tinkamai paruoštas, laikantis tvarkos. Pasak jo, apie kvietimą jis sužinojo tik iš žiniasklaidos.
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
G. Landsbergis neatlyžo ir tvirtino, kad su premjero sekretoriatu viskas buvo suderinta ir net gautas patvirtinimas, jog opozicijos klausimai gauti.
„Tai, ministre pirmininke, jūs arba melagis, arba bailys“, – į ministrą pirmininką žvelgdamas rėžė G. Landsbergis. Seime kilus šūksniams, premjeras sugebėjo susivaldyti ir atsakė, kad susilaikysiąs nuo komentaro.
ELTA primena, kad žurnalistų ir visuomenės pasipiktinimą sukėlė Vyriausybės atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kurie turėjo grąžinti žiniasklaidai nemokamą prieigą prie Registrų centro duomenų, kuriuos teikti nemokamai buvo nustota rugsėjo viduryje.
Viešojoje erdvėje teigiama, kad premjeras visuomenės dėmesio sulaukusiame Vyriausybės pasitarime itin grubiai pasisakė apie žurnalistus ir, žiniasklaidą priskyręs verslui, teigė, kad jam duomenų teikti nemokamai nereikia.
Antradienį iš Seimo tribūnos premjeras S. Skvernelis aiškino, kad pasitarimų garso įrašai, jų darymas ir saugojimas nėra Vyriausybės kanceliarijos viešoji funkcija, tokie įrašai nėra nurodyti Vyriausybės kanceliarijos dokumentacijos plane.
Seimo opozicinių frakcijų šis premjero paaiškinimas neįtikino, todėl aiškino, kad inicijuos skubias teisines ir politines konsultacijas dėl Vyriausybės vadovo atsakomybės.
Prieš dieną iš kalėjimo paleisto Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno, pasak jo paties, laukia naujas tyrimas dėl šmeižto. Rusijos vidaus reikalų ministerija per advokatą nurodė jam pirmadienį duoti parodymus vykstančiame tyrime dėl šmeižto, pranešė A. Navalnas savo portale. Šaukimas susijęs su buvusio Vidaus reikalų ministerijos tyrėjo Pavelo Karpovo 2016 metų ieškiniu.
A. Navalnas tada prikaišiojo P. Karpovui dėl brangaus būsto ir kelių prabangių automobilių. Tyrėjas visa tai gavo kaip „dovanas“, tikino opozicionierius. Be to, jis siejo P. Karpovą su advokato Sergejaus Magnickio mirtimi – šis atskleidė valstybinių institucijų korupcijos skandalą ir 2009-aisiais mirė viename Rusijos kalėjimų.
2016 metais teisėsauga pradėjo tyrimą prieš A. Navalną dėl šmeižto ir nurodė atlikti kratą jo bute. Tačiau nuo tada jis nieko apie šią bylą negirdėjo, pareiškė Kremliaus kritikas. Jis teigė manąs, kad naujame procese jam daugiausiai gali būti skirta piniginė bauda. „Bet tik Dievas žino, kaip funkcionuoja sudėtinga ir rafinuota V. Putino išgalvota teisėsaugos mašina“, – teigė A. Navalnas.
A. Navalnas sekmadienį po 50 kalėjime praleistų dienų išėjo į laisvę. 42-ejų Kremliaus kritikas atliko dvi vieną po kitos skirtas laisvės atėmimo bausmes dėl raginimo dalyvauti protestuose. A. Navalnas dėl savo politinės veiklos jau ne kartą sėdėjo kalėjime. Savo areštus ir bausmes jis vertina kaip politiškai motyvuotus mėginimus jį įbauginti.
Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas po 50 dienų arešto vėl yra laisvėje. Jis sekmadienio rytą buvo paleistas iš areštinės Maskvos pietinėje dalyje ir nuėjo prie jo laukiančio automobilio, pranešė AFP reporterė. 42-ejų Kremliaus kritikas atliko dvi vieną po kitos dėl protestų organizavimo jam skirtas arešto bausmes.
Vienas Maskvos teismas pradžioje rugpjūčio 28-ąją skyrė A. Navalnui 30 dienų laisvės atėmimo, nes jis kvietė žmones į nesankcionuotą demonstraciją prieš vyriausybę sausį. S. Navalnas apkaltino teismą, kad šia bausme jam norima sutrukdyti dalyvauti protestuose prieš pensijų reformą rugsėjo 9 dieną.
Nors A. Navalnas buvo už grotų, vietos rinkimų dieną Rusijoje tūkstančiai žmonių atsiliepė į raginimą protestuoti prieš pensinio amžiaus pakėlimą ir išėjo į gatves.
Rugsėjo 24-ąją A. Navalnas iš karto po to, kai buvo paleistas iš kalėjimo, vėl buvo sulaikytas. Teismas dėl protestų prieš pensijų reformą skyrė jam dar 20 dienų nelaisvės.
A.Navalnas savo areštą ir bausmes vertina kaip politiškai motyvuotus mėginimus jį įbauginti. Kremliaus kritikas dėl savo politinės veiklos jau ne kartą sėdėjo kalėjime.
Nepaisant opozicijos būgštavimų, dėl, pasak jų, valdančiųjų bandymų demokratijos sąskaita užtildyti oponentus, „valstietė“ Agnė Širinskienė ketvirtadienį ketina pateikti dar vieną jiems nerimą keliantį įstatymo pataisų siūlymą.
Valdančioji politikė, apeliuodama į teisingumo, protingumo ir teisinės valstybės principus, siūlo keisti Seimo statuto nuostatas dėl teisės aktų projektų ekspertinio vertinimo. Tačiau opozicija šią iniciatyvą vertina tiesiog kaip jos galimybių apribojimą dalyvauti priimant sprendimus.
A. Širinskienė siūlo keisti šiuo metu galiojančią Seimo statuto nustatytą ekspertinio vertinimo tvarką, kuri numato, kad penktadalis parlamentarų gali prašyti teisės akto ekspertinio vertinimo. Seimo narė siekia, kad teisės akto ekspertinis vertinimas būtų atliekamas tik tada, jei tam pritaria posėdyje dalyvaujančių parlamentarų dauguma. „Valstietė“ tvirtina, kad atskira Seimo narių grupė negali įgyti didesnių galių nei visas Seimas.
Jos teigimu, šiuo metu galiojanti Statuto nustatyta ekspertinio vertinimo tvarka leidžia susiklostyti situacijoms, kai 1/5 Seimo narių teikimu sustabdoma teisėkūros procedūra, o Seimas (t. y. visi Seimo nariai) negali kvestionuoti tokio ekspertinio vertinimo pagrįstumo ir tikslingumo.
Tačiau tokie valdančiajai daugumai priklausančios politikės siūlymai ne tik nėra suprantami, tačiau ir gąsdina opozicijos atstovus.
„Valstiečiams“ oponuojantys politikai tvirtina, kad galimybė Seimo mažumai paprašyti ekspertinio vertinimo yra normali parlamentinio darbo praktika, leidžianti apsaugoti ne tik nuo neprotingų sprendimų, tačiau ir nuo Seimo daugumą turinčių politikų savavaliavimo.
„Tai yra dar vienas būdas apsunkinti galimybes opozicijai dirbti. Jiems reikalingas visiškai klusnus Seimas, neturintis net statutinės galimybės kokiu nors būdu iškelti klausimus ar atkurti kokiu nors būdu netinkamas pertvarkas“, – Eltai kalbėjo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Pasak jo, A. Širinskienė tokia iniciatyva tik dar kartą parodo savo požiūrį į opoziciją.
Jam antrina ir liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas. Liberalas įsitikinęs, kad dar pavasario sesijoje bandytas įgyvendinti „valstiečių“ užmojis yra ne tik grubus opozicijos teisių pažeidimas, tačiau ir savo rinkimų pažadų išsižadėjimas.
Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Tai yra grubus opozicijos teisių pažeidimas. Iš kitos pusės, „valstiečiai“ rinkimų kampanijos metu sakė, kad visada remsis kaštų naudos analize, remsis mokslininkų rekomendacijomis – tai dabar siekiama atimti tokią galimybę“, – pabrėžė E. Gentvilas. Politikas būgštavo, kad įgyvendinus A. Širinskienės pataisas valdantieji, turėdami daugumą, kur kas lengviau „prastums“ sau patogius įstatymus. Liberalų lyderis pabrėžė, kad į ekspertinį vertinimą turėdavo įsiklausyti net buldozeriniu principu įpratę dirbti „valstiečiai“.
„Pasakyti, kad ekspertas nusišnekėjo, nelabai išeina. Seimo teisės departamento darbuotojus galima užtildyti, tuo tarpu ekspertą pasamdžius, tikėtina, kad jis saugos savo kaip eksperto reputaciją ir rašys kaip jam atrodo, o ne tai, kaip daugumai reikia“, – aiškino E. Gentvilas.
„Tai yra visiškas visų vadelių perėmimas į savo rankas. Kitaip sakant, dauguma atima iš mažumų teises ir pasako – jūs galite kažką inicijuoti, bet susibėgsime salėje ir balsuosime, kad nereikia“, – akcentavo politikas.
Šiuo metu Statutas numato, kad 1/5 Seimo narių turi teisę kreiptis dėl ekspertinio vertinimo atlikimo, ir ekspertinė išvada yra teisės aktą lydintis dokumentas, pristatomas svarstymų komitetuose ir Seimo posėdyje metu.
ELTA primena, kad ekspertinio vertinimo teise Seimo opozicija paprašė dėl valdantiesiems „socialdarbiečiams“ naudingų pataisų, keičiančių partijų finansavimo tvarką. Tokio pat vertinimo paprašyta ir dėl Lietuvos socialdemokratų partijos lyderiui Gintautui Paluckui kelią į savivaldos rinkimus užkertančių pataisų priėmimo.
Šeštadienį per protestus prieš neseniai perrinktą Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną suimtas šalies opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas ir daugiau kaip 1 600 jo rėmėjų.
Navalnas sulaikytas Maskvos centre. Pasak protestų organizatorių, opozicijos rėmėjai protestuoti prieš pirmadienį inauguruojamą V. Putiną susirinko iš viso 90-yje skirtingų miestų visoje Rusijoje.
Anot žmogaus teisių portalo „OVD-Info“, be Maskvos policijos pareigūnai visoje šalyje suėmė apie 1 350 protestuotojų. Oficialioji Rusijos valdžia sulaikytų protestų dalyvių skaičiaus iš karto nenurodė. Remiantis „OVD-Info“ duomenimis, daugiausia žmonių suimta Rusijos sostinėje – per 700 dalyvių.
Oficialiais duomenimis, Maskvoje protestuose dalyvavo vos apie pusantro tūkstančio rusų, nors organizatoriai suskaičiavo kelis tūkstančius dalyvių.
Liudininkai pasakoja, kad kai kurie pareigūnai protestuotojus vaikė guminėmis lazdomis.
Europos Sąjungos užsienio politikos vadovės Federicos Mogherini biuras pasmerkė Rusijos policijos brutalumą ir masinius suėmimus bei paragino taikius protestuotojus paleisti į laisvę.
Politinė krizė Armėnijoje vėl aštrėja. Opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas parlamente nebuvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Specialiame parlamento posėdyje Jerevane prieš N. Pašinianą balsavo 55 deputatai, už buvo 45. Balsavime dalyvavo 100 parlamentarų iš 105. 42-ejų N. Pašinianas buvo vienintelis kandidatas.
Prieš tai ligšiolinės valdančiosios Respublikonų partijos frakcijos pirmininkas Vagramas Bagdasarianas paskelbė, kad jo partija nepritars kandidatūrai. Ligšiolinio premjero Seržo Sargsiano partija parlamente turi absoliučią daugumą – 58 mandatus iš 105.
N. Pašinianą rėmė kelios mažos partijos. Jis pats prieš balsavimą įspėjo dėl „politinio cunamio“, jei nebus išrinktas.
Opozicija tikėjos, kad prie vyriausybės vairo stojus N. Pašinianui, padėtis šalyje nurims. Armėnijoje daug savaičių tvyro politinė įtampa, peraugusi į mainius protestus ir 10 metų valdžioje esančio S. Sargsiano atsistatydinimą. N. Pašinianas žada kovoti su korupcija ir skurdu šalyje. Be to, jis nori pirmalaikių rinkimų.
Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.
Guminės lazdos ir garsinės granatos
Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.
Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.
Rusiška rokiruotė
Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).
Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.
Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.
Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.
Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra
Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius. Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.
Beje, taip ir atsitiko.
Apkaltino terorizmu
Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.
„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.
Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.
Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.
Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.
Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho?
Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.
Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas.
Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.
Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>
Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.
„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.
Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.
Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose.
Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.
Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose jau kelios dienos vyksta opozicijos protesto akcijos prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku.
Šeštadienį Armėnijos policija taip pat sulaikė 11 opozicijos aktyvistų. Tai žurnalistams pranešė šalies Vidaus reikalų ministerijos atstovai.
„Iki 11 valandos į policijos nuovadas buvo pristatyta 11 asmenų, įtariamų įvairiais teisės pažeidimais“, – informavo pareigūnai.
Gautomis žiniomis, padėtis Jerevane tebėra įtempta, tęsiasi opozicijos manifestacijos.
Masiniai mitingai Jerevane ir kituose Armėnijos miestuose prasidėjo pirmadienį. Jiems dingstį davė buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano kandidatūros iškėlimas į ministro pirmininko postą, kuriam priešinosi opozicija. Antradienį Armėnijos parlamentas išrinko S. Sargsianą premjeru. Ketvirtadienį opozicija mėgino sužlugdyti naujojo ministrų kabineto posėdį, blokuodama vyriausybinių pastatų prieigas.
Įgyvendinus Armėnijoje konstitucinę reformą, visa vykdomoji valdžia bus sutelkta premjero rankose, jam bus suteikti labai platūs įgaliojimai.
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.
Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.
Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.
Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją.
Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?
Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.
Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.
„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.
Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.
Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.
Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.
Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.
„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.
Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.
Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.
Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.
Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų.
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.
S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.
Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.
Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Baltarusija užblokavo populiariausią opozicinę interneto svetainę, nes ši esą skelbė „neteisėtą“ turinį, ketvirtadienį informavo šalies Informacijos ministerija.
Portalo „Chartija 97“, kurį įkūrė 2010 metų prezidento rinkimuose iššūkį Aleksandrui Lukašenkai metęs opozicijos politikas Andrejus Sanikovas, užblokuotas trečiadienį vakare.
Informacijos ministerija teigė, kad buvo nuspręsta „riboti prieigą“ prie portalo, nes jame esą buvo „skelbiama informacija, kurią platinti yra neteisėta“.
Ministerija citavo įstatymą, draudžiantį žiniasklaidai skelbti informacijas, kurias ji gauna iš neregistruotų organizacijų, ir bet ką, kas skatintų ekstremizmą arba kenktų šalies nacionaliniams interesams. Ministerija nepatikslino, kurį konkrečiai apribojimą pažeidė portalas.
Po 2010 metų prezidento rinkimų A. Lukašenka pradėjo susidorojimą su opozicija ir įkalino dešimtis politinių veikėjų.
Tuomet portalo „Chartija 97“ būstinėje buvo atlikta krata, o jo redaktorė pabėgo iš Baltarusijos ir veiklą tęsė Vilniuje bei Varšuvoje.
Remiantis svetainės charter97.org duomenimis, kas mėnesį ji sulaukia 3 mln. lankytojų. Jos redaktorė Natalija Radina pastarąjį šalies valdžios žingsnį pavadino „dar vienu smūgiu žodžio laisvei Baltarusijoje“.
Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.
Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.
Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.
Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.
Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.
Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.
Pilka ir anonimiška Seimo dauguma
Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.
Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?
Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.
Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.
Ir be kompetencijos, ir be vertybių
Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.
Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.
Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.
Opozicija su pozicija supanašėjo
Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.
Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.
Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa
Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.
Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.
Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.
Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.
Praeities klaidos – dabarties paklaidos
Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.
Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.
Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.
Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.
Gal kas matė prezidentę?
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.
Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.
Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.
Šuniška perspektyva
Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.
Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.
Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.
Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.
Vertindamas dalies Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narių apsisprendimą nepaklusti partijos tarybos sprendimui ir likti valdančiojoje koalicijoje, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Seimo narys Gabrielius Landsbergis sako, kad socialdemokratai taikiai valdžios perleisti nemoka.
Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.
„Jei esame demokratinėje visuomenėje, reikia ir laikytis demokratijos taisyklių, nors jos kartais būna sunkios ir nemalonios. Pavyzdžiui, taikus valdžių pasikeitimas. Socialdemokratai šiandien parodė, kad jie taikiai valdžios perleisti nemoka. Skauda akis matant procesus šioje partijoje. Kiekviena diena atneša po naujieną. Tačiau tikiu, kad vardan Lietuvos demokratinės partinės sistemos ir apskritai demokratinės sistemos mes išgyvensime šią krizę ir iš jos išeisime stipresni“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ pažymėjo TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis.
Jis pastebi, kad demokratinės partijos, kurių vadovybę vienaip ar kitaip elgtis įpareigoja partijos bendruomenės, negali elgtis kitaip, nei įgalioja jiems suteiktas mandatas.
„Kitaip neveikia demokratija. Priešingu atveju tai yra centro komitetas, kuris pats sau vadovauja, kuris pats save prižiūri, išsirenka pirmininką, jį atleidžia. Tuomet mes matome visai ne demokratinį partijos valdymo mechanizmą, o tokį, koks yra, pavyzdžiui, Kinijoje, kokį matėme Sovietų Sąjungoje – tikrai nedemokratinėse valstybėse“, – sakė G. Landsbergis.
Šiandieninę politinę situaciją parlamentaras sulygino su buvimu oro uoste, kai kyla lėktuvas, tvyro triukšmas, susikalbėti neįmanoma. Panašus politinis triukšmas yra, jo nuomone, apėmęs ir visą valdančiąją koaliciją.
„Ar tame triukšme mes galime girdėti pažadus apie realius darbus. Aš girdžiu tik tai, kad viskas bus gerai, reformos vyks, balsų joms valdantieji turės užtektinai, nes tai – veikianti valdančioji dauguma. Tačiau turiu blogą pastarųjų metų patirtį, kai matėme nevykstančias reformas, kompromisus, kurie reformas radikaliai pakeičia. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma, kuri turėjo ambiciją Lietuvoje sukurti keletą gerų universitetų, teikiančių pasaulinio lygio aukštojo mokslo kokybę. Kas atsitiko – šiandien girdime tik tai, kad bus išsaugotas Lietuvos edukologijos universitetas (turbūt su pastatais) jungiant jį su Vytauto Didžiojo universitetu. Tai tokia ambicija ir tokia reforma?“ – komentavo parlamentaras.
Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.
Klausiamas, ar galime padaryti daugiau, TS-LKD partijos lyderis buvo kategoriškas: „Taip. Turime atsisakyti agresyvios kalbėsenos, užsispyrimo. Ir tartis. Tėvynės sąjunga po prieš kelias dienas vykusio prezidiumo posėdžio priėmė dokumentą, kuriame siūlo tartis dėl Lietuvai svarbių sričių: švietimo, mokesčių reformos, korupcijos suvaldymo. Reikia susėsti ir tartis dėl konkrečių įstatymų“, – sakė G. Landsbergis.
Jis deklaruoja pasiruošimą kalbėtis apie konkrečius darbus, kuriuos galima nuveikti Lietuvos labui.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis penktadienio „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ teigė, jog Lietuvoje išryškėjo smurto epidemijos tendencijos, kurios turi būti pažabotos.
„Šiandien vienas faktas išryškina baisias tendencijas. Vasario 1 d. pagalbos telefonu 112 sulaukta 125 skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje. Šalį sukrėtė baisi vieno berniuko žūtis, tačiau remiantis tokiais duomenimis, potencialiai yra dar 125 žmonės, kurie patiria smurtą kasdien. Lietuvoje kilo smurto epidemija su dešimtimis tūkstančių kenčiančių žmonių. Aš manau, kad Seimas turi prisiimti politinę lyderystę ir šis klausimas turi būti sutvarkytas. Taip, suprantu, kad vien smurto apibrėžimas įstatyme problemos iš esmės neišspręs, tačiau įstatymais siekiame padaryti, kad vaikų teisių apsaugos sistema veiktų. Vienas žingsnis yra jį centralizuoti, sutelkti po vienu stogu, rūpintis, kad socialiniai darbuotojai būtų parengti ir žinotų instrukcijas, galėtų koordinuoti savo veiklą. Tai yra įstatymų ir Vyriausybės veiklos junginys. Mes 27-erius metus šį klausimą atidėliojome dėl įvairių priežasčių. Šiandien ministras Linas Kukuraitis rengia susirinkimą, telkia žmones tam, kad į Seimą atkeliautų bendras ir suderintas dokumentas. Aš labai tikiuosi, jog per savaitę suderinti pozicijas pavyks. Tikrai ministrui linkiu kantrybės, nes didžiulė atsakomybė krito ant jo pečių. Įstatyme kyla pagrindinis klausimas: ar fizinės bausmės yra prilyginamos smurtui? Mano manymu taip, tai yra smurtas, ir jeigu mes apsisprendžiame, jog valstybėje turime smurto epidemiją, reikia nedelsiant imtis veiksmų“, – teigė G. Landsbergis.
Vertindamas žiniasklaidoje pasirodžiusius valstiečių-žaliųjų skandalus ir informacijos slėpimą, TS-LKD frakcijos seniūnas teigė, jog pirmojo skaidrumo egzamino valdantieji neišlaikė.
„Į bet kurį klausimą aš žiūriu paprastai. Ar tai būtų automobilio nuoma, ar kas kitą, visa esmė, ar politikas, viešas asmuo gali atsakyti į klausimus? Jeigu jis nuomojasi automobilį iš kažkokios įstaigos ar įmonės, ir jeigu žiniasklaida ar visuomenė kelia klausimus: ar tai geriausia kaina, kiek tu moki, ir pan., politikas turi pateikti atsakymus. Jei visi atsakymai pateikti, aš nematau jokios problemos. Valstiečių atveju didžiausia problema tai, jog buvo atsiribota tylos siena, ir vis kartota, jog mus visi puola, mes esame aukos. Tačiau pasirodė, jog aukos užsidariusios prabangiame automobilyje su kailiniais ir jie nieko niekam neaiškins. Štai čia yra problema. Visuomenė nori atvirumo, jai tai buvo žadėta, ir pirmasis skaidrumo egzaminas – neišlaikytas. Manau, kai nebegali atsakyti į klausimus – pasitrauki. Jei vaizdas pateikus atsakymus taip pat ne koks – dedi mandatą ir iškeliauji“.
Komentuodamas pasirodžiusią informaciją, jog JAV prezidentas D. Trumpas ketina naikinti sankcijas Rusijai, G. Landsbergis teigė, jog svarbiausia, kokia išliks Lietuvos poziciją bei ką palaikysime.
„Man tikrai neramu. Vakar pasirodė pranešimai dėl JAV sankcijų Rusijos užsienio žvalgyboms nuėmimo, tai yra negera trajektorija ir ji man kelia nerimą. D. Trumpo ir V. Putino draugystė – Lietuvai grėsmingas ženklas. Tačiau svarbiausia, ką šioje situacijoje kalbame mes. Kai pasigirsta iš valdančiųjų, kad iš Rusijos turime ko mokytis, kad su Rusija reikia draugauti, kviestis ambasadorius, o Ukrainai pasakome, jog jie turi nustoti kovoti už savo laisvę ir teritorinį vientisumą – tai neteisinga pozicija. Mano galva, net jei D. Trumpas eis taikytis su V. Putinu, Lietuva turi likti teisybės pusėje, turi likti Ukrainos pusėje, sankcijų Rusijai pusėje, tai yra ir mūsų saugumo ir idealų už kuriuos kovojome visą nepriklausomybės laikotarpį pozicija“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Apžvelgdamas partijos pirmininko rinkimų debatus ir pagrindinius klausimus, TS-LKD lyderis pažymėjo, jog svarbiausia – tęsti pradėtus gerus darbus.
„Jau antrą mėnesį mūsų partijoje vyksta agitacinės kampanijos. Mano vizija paprasta, tam tikra prasme konservatoriška – įvertinus rezultatus, pasiekimus, ką pavyko padaryti ir ko nepavyko, tęsti gerus darbus, bet netaisyti to, kas nėra sulūžę. Taip pat manau, reikia savęs paklausti, kas iš ties mus vienija? Esame sąjunga dėl Tėvynės – Tėvynės sąjunga. Mano manymu, nereikia akcentuoti mūsų dualumo, kad esame dvi organizacijos, neva kaišančios viena kitai pagalius į ratus, neva nerandame tapatybės, neva stengiamės išgryninti ko turime daugiau: krikdemų ar nuosaikiųjų konservatorių. Aš manau, kad turime apsibrėžti, jog mus vienija Tėvynė ir meilė jai. Ir, kad dėl jos dirbame“.
Seimo nariai konservatorius Arvydas Anušauskas, apkaltinęs Druskininkų savivaldybę teisiniu nihilizmu ir demokratijos saulėlydžiu, pats elgiasi ne pagal demokratijai priimtinas normas. Tuo įsitikinusi socialdemokratų frakcijos narė Kristina Miškinienė, kuri į Seimą buvo išrinkta Lazdijų–Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje.
Socialdemokratų frakcijos narei užkliuvo parinktas laikas spaudos konferencijai. „Renginys organizuotas ir kaltinimai viešai išsakyti tuomet, kai Druskininkų meras atostogauja ir yra išvykęs, todėl neturėjo net teorinės galimybės atvykti į spaudos konferenciją, kurioje būtų išsakęs savo nuomonę ir poziciją apie jam metamus kaltinimus demokratijos Druskininkuose žlugdymu, – pastebi Kristina Miškinienė. – Manau, kad toks laikas buvo pasirinktas sąmoningai, tikintis išvengti viešos akistatos su Druskininkų meru ir jo vadovaujamos savivaldybės administracija“.
Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – politologas Vytautas DUMBLIAUSKAS. Mykolo Riomerio universiteto doc. V.Dumbliauskas studentams dėsto politikos mokslus. Su politologu Vytautu Dumbliausku kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio tema – artėjantys Seimo rinkimai.
Nėra dviejų panašių žmonių. Nėra panašių ir rinkimų. Kiekvieni rinkimai turi specifinių, tik jiems būdingų bruožų. Kuo ypatingi šie Lietuvos Seimo rinkimai?
Vienas iš pagrindinių panašumų lyginant su ankstesniaisiais rinkimais – atsirado naujų partijų. Naujų partijų atsirasdavo ir praėjusiųjų, ir dar ankstesniųjų rinkimų išvakarėse. Omenyje turiu Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, Arūno Valinsko partijas. Todėl nenuostabu, jog ir 2012-ųjų metų rinkimų išvakarėse turime naujų politinių darinių, kurie siekia patekti į šalies parlamentą.
Pastarųjų metų įvykiai kaip niekada iki šiol aiškiai parodė, kad aukščiausia Lietuvos valdžia nebevaldo Lietuvos, nes pati yra valdoma neaiškių, bet galingų šešėlinių darinių, veikiančių per pirmojo Sąjūdžio taip ir nepertvarkytas teisėtvarkos ir jėgos struktūras.
Tapo akivaizdu, kad savo valstybėje turime aukštesnę už Seimą ir įtakingesnę už Prezidentę valdžią be kontrolės, be atsakomybės ir be atskaitomybės Lietuvos piliečiams, politinės švytuoklės principu kaitaliojančia vietas Seimo amfiteatro parteryje. Per 22 nepriklausomybės metus valdančios, o tuo pačiu ir kitos politinės partijos, regis, neteko autoriteto, kaip demokratinės šalies valdymo įrankiai, nes nematomų galių veikiamos per dažnai elgėsi kaip šių galių įkaitės bei poreikių tenkintojos.
28 proc. Rusijos gyventojų mano, kad opozicijos protesto akcijos davė teigiamų rezultatų ir pakeitė į gerąją pusę padėtį šalyje, bet dauguma (59 proc.) laikosi kardinaliai priešingos nuomonės.
Tokius duomenis pranešė Jurijaus Levados centras, pasibaigus visoje šalyje birželį surengtai apklausai.
64 proc. respondentų nuomone, tokie protesto renginiai beveik neturi reikšmės Rusijos ateičiai.
Tai, kad protesto akcijos svarbios šaliai, kalba 27 proc. apklaustųjų. Į vykusias pastaruoju metu Maskvoje protesto akcijas Rusijos gyventojai apskritai žiūri abejingai (20 proc.). 28 proc. rusų nuomone, akcijų dalyviai nepatenkinti „tuo, kad valdžia nepaiso tokių žmonių, kaip jie“. 23 proc. mano, kad tuo „siekiama pareikšti savo pasipiktinimą rinkimų klastojimu“.
Praėjus 100 dienų po laimėjimo prezidento rinkimuose Vladimiras Putinas stiprina spaudimą opozicijai ir Kremlių erzinantiems žurnalistams.
Taip rašo leidinys Quest–France.
„Novaja gazeta“ (liet. „Naujasis laikraštis“) vyriausiasis redaktorius apkaltino atvirame laiške Rusijos Federacijos (RF) Tardymo komiteto vadovą Bastrykiną grasinimu nužudyti jo (vyriausiojo redaktoriaus) pavaduotoją Sergejų Sokolovą, sakoma redakciniuose komentaruose.
Priežastis – straipsnis, kuriame žurnalistas apkaltino generolą ginus mafijinę grupuotę 12-os žmonių nužudymo byloje. Laiške sakoma, kad Bastrykinas nuvežė žurnalistą į mišką netoli nuo Maskvos ir grasino susidoroti.
