Viešai prieinami tikrųjų savininkų registrai, veiksminga informatorių apsauga ir griežtesni įstatymai yra būtini kovai su mokesčių vengimu, trečiadienį pažymėjo Europos Parlamentas (EP). Kartu jo nariai abejoja ES šalių politine valia didinti mokesčių skaidrumą.
Parlamentas patvirtino daugiau kaip 200 rekomendacijų, kurias per pusantrų metų suformulavo EP tyrimo komitetas, vertinęs, ar tinkamai įgyvendinamos ES kovos su pinigų plovimu ir mokesčių vengimu taisyklės.
Europarlamentarai abejoja, ar ES valstybės turi pakankamai politinės valios didinti skaidrumą ir bendradarbiavimą kovojant su mokesčių slėpimu ir pinigų plovimu. Jie apgailestauja, kad ES Tarybos sprendimams mokesčių srityje būtinas vienbalsiškumas, ir ragina pereiti prie kvalifikuotos daugumos principo.
Siūloma ES lygiu standartizuoti, nuolat atnaujinti bei viešinti tikrųjų įmonių savininkų registrus. Savo ruožtu EP ragina priimti naujas taisykles, kurios griežčiau reguliuotų tarpininkus (teisininkus ar buhalterius), padedančius plėtoti agresyvų mokesčių planavimą, taip pat numatyti nuobaudas taisykles pažeidusiems tarpininkams ir bankams.
Be to, siūloma sutarti dėl vienodų tarptautinių apibrėžimų, kas yra lengvatinių mokesčių centras, mokesčių rojus, slaptumo jurisdikcija, mokesčių srityje nebendradarbiaujančios šalys ir teritorijos, taip pat pinigų plovimo požiūriu didelės rizikos šalis. Kartu EP nariai siekia veiksmingos informatorių apsaugos.
Europarlamentarai taip pat pritaria siūlymui kitoje EP kadencijoje įsteigti nuolatinį mokestinių klausimų komitetą.
Rezoliucijai pritarė 492 EP nariai, nepritarė 50, o susilaikė 136.
„Būtina, kad Europos mokesčių politikoje įvyktų tektoninis lūžis, kuris leistų aktyviau kovoti su mokesčių rojais, mokesčių vengimu ir slėpimu“, – pažymėjo EP pranešėjas Jepė Kofodas (Jeppe Kofod, socialistai ir demokratai, Vokietija). „EP komiteto tyrimas rėmėsi žurnalistų paviešinta medžiaga, kuri leido įvertinti ES taisyklių įgyvendinimą ir pateikti rekomendacijas, kaip kovoti su mokesčių vengimu ir slėpimu. Svarbu toliau užtikrinti tinkamą šių rekomendacijų įgyvendinimą“, – pridūrė kitas EP pranešėjas Petras Ježekas (liberalai ir demokratai, Čekija).
Ar mūsų kompiuteriai nebijo Rusijos kibernetinių atakų? Slaptai.lt nuotr.
Spalio 2-ąją Lietuvoje startavusios kibernetinio saugumo pratybos „Kibernetinis skydas 2017“ ypač atitinka geopolitines realijas, gebėjimas suvaldyti kibernetinius incidentus daug kur planetoje jau yra tema numeris vienas. Ir Lietuvoje kibernetinių incidentų skaičius kasmet auga (pernai fiksuota daugiau nei 50 tūkstančių).
Paskutinis internetinio kišimosi į kitos šalies reikalus precedentas buvo plačiai nuskambėjęs referendumas Katalonijoje. Vienas dalykas yra politinė kova, deja, vis dažniau įgaunanti ne ypač patrauklias formas. Ispanijos centrinės bei regioninės vyriausybių vadovai gal ir suinteresuoti konflikto eskalacija – jei agitavęs už referendumą dėl nepriklausomybės Carlesas Puigdemontas orientavosi ir orientuojasi į katalonišką elektoratą, Ispanijos premjeras Marianas Rajoyus duodamas įsakymą policijai veikti tikrai žinojo, kad jo veiksmai gaus 14-os regionų palaikymą iš 17-os Ispanijos regionų, mat dauguma „likusių“ ispanų nejaučia ypatingos simpatijos kataloniečiams, kuriuos palaiko tik baskai ir Balearų salų gyventojai.
Populiarumą prarandantys nepriklausomybės šalininkai „pasibalnojo“ referendumą, Katalonijoje ypač nepopuliari (valdančioji Liaudies partija regione veikiausiai negautų nė vieno balso) Madrido vyriausybė atsakė, kaip atsakė, – nevykusiai.
Katalonijos nepriklausomybės šalininkas. EPA – ELTA nuotr.
Tokia ar maždaug tokia yra politinės kovos ispaniškoji versija, o ką suinteresuota publika regėjo viešojoje erdvėje ir ypač internete? Dienraščio „El Pais” redaktoriaus pavaduotojas Davidas Alandetė jau spalio 2-ąją atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad kraštutiniai nacionalistai, antiglobalistai ar tiesiog melagingų žinių („fakenews“) skleidėjai naudodamiesi tikrais ir suklastotais faktais tą apgailėtiną sekmadienį internete pristatė kaip europietiškos demokratijos krizę. Prieš tai interneto socialiniuose tinkluose (daugiausia „Twitteryje“) mėnesį vyko energinga „uvertiūra“, kai interneto socialinių tinklų daugiausia prorusiškose paskyrose siekta katalonų kovą už nepriklausomybę „pakelti“ iki Europos Sąjungos (ES) institucinės krizės iliustracijos, signalizuojančios apie neišvengiamą Bendrijos iširimą.
1,7 milijonus prenumeratorių turinčioje interneto įsilaužėlių kolektyvo „Anonymous“ paskyroje spalio 1-osios vidurdienį „pakabintas“ lyg ir retorinis klausimas „Demokratija arba kas iš jos liko Europoje?“, iliustruotas nuotraukomis trijų žmonių, kurie nukentėjo nuo ispanų policijos, buvo perspausdintas tūkstančius kartų. „The Alliance for Securing Democracy“ duomenimis, sekmadienį su fraze „Katalonijos referendumas“ susijusio (beje, anglakalbio) turinio populiarumas išaugo 7500 proc. Tos pačios organizacijos vertinimu, aktyviai platinta informacija, kurią parengė Kremliaus finansuojamas televizija „Rusia Today“.
Europa stebėjo šį fejerverką tylomis, kaip pastebėjo „La Republica“ apžvalgininkas Andrea Bonanni, nors negalėjo nežinoti, kad katalonų nepriklausomybės siekis minta Europos demokratijos bei laisvės tradicija. Šiuo atveju ne pati svarbiausia diskusija, kiek 21 amžiuje yra pasenusi nacionalinė valstybė. Kalbama apie dirbtinai eskaluojamą sumaištį Senajame Žemyne, kur, vaizdžiai kalbant, netrūksta potencialių „katalonijų“. Briuseliui dar teks rasti gebėjimų įtikinti ne tik ispanus bei katalonus, jog visi esame pirmiausia europiečiai.
Su „fakenews“ siautėjimu sietinas ir „Facebook“ sprendimas spalio 2-ąją perduoti JAV kongresui 3 tūkstančius šiame interneto socialiniame tinkle pernai paskelbtų su Rusija sietinų reklamos skelbimų.
„Facebook“ savininkas Markas Zukerbergas prieš perdavimo aktą pareiškė, jog interneto bendruomenė susidūrė su iššūkiu turėti reikalų su valstybėmis, kurios siekia griauti demokratinius rinkimus. Prieš tai (09 29) „BuzzFeed“ informavo apie „Twitter“ viceprezidento Colino Crowello susitikimą su Bendruomenių rūmų ir Senato žvalgybos komisijomis, kuriame jis informavo, jog „Twitter“ aptiko apie 200 paskyrų, veikiausiai susijusių su rusų grupėmis, kurios pirko reklamos plotus „Facebooke“ už maždaug 100 tūkstančių dolerių. Apie 10 milijonų „Facebooko“ vartotojų peržiūrėjo šiuos skelbimus (44 proc. prieš prezidento rinkimus, 56 proc. po rinkimų), kai kuriais atvejais apmokėtus rubliais.
Skirtingai nuo tradicinės žiniasklaidos, „Facebook“, „Twitter“, „Google“ įstatymiškai neįpareigotos informuoti apie reklamos davėjus. Senato žvalgybos komiteto vicepirmininkas Markas Warneris ryšium su tuo yra kritikavęs interneto kompanijas, kad šios neatskleidžia, kokiu mastu užsienio agentai galėjo paveikti JAV prezidento rinkimus 2016 metais.
Spalio 4-ąją naujienų agentūra CNN informavo, jog Rusijos apmokėta reklama „Facebooke“ buvo orientuota į Mičigano bei Viskonsino valstijas, prezidento rinkimuose turėjusiose ypač didelę reikšmę Donaldui Trumpui, mat abi laikytos labiausiai svyruojančiomis. Mičigane D.Trumpas laimėjo prieš konkurentę Hillary Clinton maždaug 10 700 balsais iš beveik 4,8 milijono, Viskonsine gavo 22 700 balsų daugiau už ją. Abiejose valstijose milijardieriaus pranašumas siekė mažiau nei 1 proc., bet tas nepilnas procentas suvaidino reikšmingą vaidmenį siekiant pergalės. Pasak CNN, rusų pamokėta reklama buvo gerai apgalvota, pagrindinė siųsta žinia siekė kurstyti antiislamiškas nuotaikas bei visuomenės susiskaldymą.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
Spalio 2-ąją kalbėdama Briuselyje surengtoje konferencijoje „Hibridinės grėsmės ir ES: dabartinė padėtis ir prognozės“ ES užsienio politikos koordinatorė Federica Mogherini informavo, kad Bendrijoje įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino per 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų. Faktas, nurodantis ir Kremliaus virtualių atakų mastą, ir aplinkybę, kad Europoje vis dėlto šis tas daroma šiuo klausimu. Politikė akcentavo reikalą kaip įmanoma skaidriau bei reimiantis tikromis istorijomis aiškinti ES politiką, kaip ji palengvina žmonių gyvenimą taip pat narystės siekiančiose posovietinėse respublikose Ukrainoje, Gruzijoje bei Moldovoje.
Primintina, kad artėja lapkritį įvyksiantis Rytų partnerystės susitikimas, kur šią temą irgi teks nagrinėti. Bet kuriuo atveju jau beveik niekas neabejoja, kad propagandinės atakos internete yra problema. Amerikoje galimą Rusijos kišimąsi į prezidento rinkimus greta žurnalistų tiria 3 Kongreso bei Teisingumo ministerijos komisijos.
Kaip redakciniame straipsnyje „Maskvos kišimasis“ (10 02) nurodė „The Times“, sužinojęs apie politines diskusijas užsienyje, Vladimiras Putinas samdo propagandistus, kad šie jas diskredituotų. Gali būti, Rusijos prezidentas demokratiškų debatų pagrindu pasiektus susitarimus laiko grėsme savo režimui. Todėl klasta siekia supriešinti Vakarų valstybes, naudodamasis ir jų vidaus prieštaravimais, ir tarpvalstybinėmis kolizijomis.
Galimas ir banalaus keršto motyvas. Vadinamųjų „Panamos dokumentų“ (11,5 milijono juridinės kompanijos „Mossack Fonseca“ konfidencialių dokumentų) paviešinimas 2016 metų balandį praskleidė uždangą apie tikrąją Rusijos prezidento finansų padėtį. Pasak rusų specialiųjų tarnybų ir kibernetinio saugumo eksperto Andrejaus Soldatovo, kerštaudamas V.Putinas nutarė „paklibinti“ rinkimus Vakarų valstybėse.
Neramumai Las Vegase. EPA – ELTA nuotr.
Kita vertus, rusai ir įvairaus plauko radikalai iš butelio paleido džiną, apie kurį patys vargu ar ką išmano.
Kai spalio 1-ąją pasiturintis ir niekada teisėsaugos akitratyje nebuvęs Stephenas Paddockas Las Vegase sušaudė ne mažiau 59 kantri koncerto lankytojų, kitą rytą savo išmaniuosiuose amerikiečiai turbūt abstulbę perskaitė, jog didžiausias masines žudynes JAV istorijoje surengęs žmogus buvo D.Trumpo nekenčiantis liberalas, susijęs su „Islamo valstybe“, kad didžioji JAV žiniasklaida tą slepia ir t.t., ir pan.
Šokiruojančios „fakenews“ plačiai plito per „Google“ ir „Facebook“. Pasak „The New York Times“ (10 03), „troliai“ iš kraštutinį dešinįjį kontingentą vienijančio interneto puslapio „4Chan“ po šaudynių visą naktį planavo, kaip apkaltinti nusikaltimu liberalus.
Iš dalies pavyko – „Faceeboke“ šaudynėms skirtame oficialiame „patikrinto saugumo“ puslapyje kurį laiką sukosi melas apie JAV prezidento nekenčiantį liberalą St. Paddocką. „Google“ ir „Facebook“ kaltę dėl šių nesusipratimų perkėlė technologinių algoritmų nukrypimams ir taip bandė kratytis atsakomybės už savo skelbiamą turinį.
„The New York Times“ priminė, kad, pavyzdžiui, „Facebook“ anksčiau samdė profesionalius redaktorius, kurie atrinkdavo naujienų tinklelio viršuje vertas būti istorijas, bet komanda atleista pernai po pranešimų, esą redaktoriai „nutyli“ konservatyvių naujienų interneto puslapių informaciją.
Žinių atrankos procesas buvo automatizuotas. Dabartinės su Rusijos ir ne tik Rusijos melu susijusios istorijos gali paskatinti grįžti prie žmogišku faktoriumi grįstos praktikos. „Facebook“ ir „Google“ išleido milijardus dolerių kurdamos virtualios tikrovės sistemas, joms gali ir tekti investuoti keletą milijardų, kad aspgintų fizinę tikrovę.
Priešingu atveju žmonija galutinai panirs ne tik į „fakenews“, bet ir į „fakereality“.
Pasitvirtino, ką ir taip buvo galima nujausti. „WikiLeaks“ steigėjas, nenumaldomo aktyvisto bei demaskuotojo įvaizdį puoselėjantis Džulijanas Asandžas (Julianas Assangeas) praėjusių metų vasarą, vadovaudamasis savais sumetimais, atsisakė skelbti 68 gigabaitus su Rusijos valdžia susijusių nutekintų dokumentų. Apie tai rugpjūčio 18-ąją informavo žurnalas „Foreign policy“.
2014 metais BBC ir kitos naujienų agentūros paskelbė informaciją apie Maskvos karinę bei žvalgybinę veiklą Ukrainoje, 2016-aisiais „WikiLeaks“ gavo dvigubai didesnę žinių apie tai „porciją“ ir ją paskelbdama turėjo galimybę išsklaidyti įtarimus, kad interneto puslapio nekontroliuoja rusų specialiosios tarnybos. Tačiau to nepadarė.
Maištingo australo ryšių su Maskva tema tebėra „atvira“, arba teisus yra JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Mikeas Pompeo, liepos 12-ąją Vašingtono strateginių ir tarptautinių tyrimų centre pareiškęs, jog laikas šį interneto puslapį vadinti tuo, kuo šis iš tiesų yra – Amerikai priešiška nevalstybine žvalgybos tarnyba, kurią kursto tokios valstybės kaip Rusija.
CŽV direktorius savo įvertinimą argumentavo JAV specialiųjų tarnybų išvada, jog rusų karinė žvalgyba pasinaudojo „WikiLeaks“, siekdama paskelbti jai dirbančių interneto įsilaužėlių išvogtą Demokratų partijos elektroninę korespondenciją per prezidento rinkimų kampaniją 2016-aisiais.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone.
Primintinas, tarkime, su demokratų susirašinėjimo paviešinimu susijęs fragmentas, kai 2016 metų rugpjūčio 21-ąją Vašingtono lobistas, dar kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo patarėjas Rogeris Stoneas pareiškia, kad jo šefo oponentės, demokratų partijos kandidatės į prezidentus Hillary Clinton rinkimų štabo vadovas Johnas Podesta greitai liks be darbo. Pranašystė pasitvirtino, mat „WikiLeaks“ jo korespondenciją pradėjo publikuoti spalio 7 dieną.
Vėliau paaiškėjo, kad Federalinis tyrimų biuras (FTB) išsiaiškino, jog būta kontaktų tarp R. Stoneo ir J. Assangeo, taigi lobistas žinojo, ką kalba. Irgi vargu ar „tik“ sutapimas, kad „WikiLeaks“ pradėjo skelbti dosjė apie CŽV vykdomus interneto įsilaužimus praėjus vos kelioms dienoms, kai D.Trumpas apkaltino dar prezidentą Baracką Obamą neteisėtu jo rinkimų štabo pasiklausymu. Rinkimuose milijardierius buvo Maskvos favoritas, jam išlošus Rusijos dūmoje keltos šampano taurės, be to, jei Maskva siekė chaoso Vašingtone, jį gavo, tiesa, vertinant iš šiandienos perspektyvos, nežinia, ar dabar tuo džiaugiasi.
Tikriausiai primintini „WikiLeaks“ istorijos faktai. Kuomet interneto puslapis 2010-aisiais paskelbė JAV valstybės departamento diplomatinį susirašinėjimą, Rusija toje korespondencijoje buvo įvardijama „mafijine valstybe“. Tačiau kadangi sąvokos autoriai buvo Amerikos diplomatai, jai ta publikacija labiausiai ir pakenkė.
Tų pačių metų lapkritį susitikęs su „The New York Times“ žurnalistais J. Assangeas prisipažino nujaučiąs negatyvias diplomatinės korespondencijos paskelbimio pasekmes ir svarstąs pervažiavimo su visu „WikiLeaks“ į Rusiją galimybę. Gruodį Londono policijai jį suėmus pagal Švedijos (kur kaltintas seksualiniais nusikaltimais) orderį, kitą dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusistebėjo, kodėl „WikiLeaks“ steigėjas kalėjime, juk jei demokratija, tai tik pilna. Ir pridūrė, kad australas yra persekiojamas dėl informacijos apie JAV veiksmus Artimuosiuose Rytuose skleidimo.
Beje, vėliau interviu televizijos laidai „Democracy Now“ ponas J. Assangeas teigė, jog kuomet Edvardas Snoudenas (Edwardas Snowdenas) 2013 metais svarstė, kur jam pasiduoti iš Honkongo, jis rekomendavęs Maskvą kaip saugiausią vietą buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pareigūnui. Savo buvusių darbdavių už informacijos apie JAV specialiųjų tarnybų vykdomą totalinį interneto visame pasaulyje sekimą paviešinimą spaudžiamas E.Snowdenas galų gale pasirinko Lotynų Ameriką, į kurią vyko su persėdimu Maskvoje, bet ten įstrigo, mat Amerikos valdžia panaikino jo pasą.
Ten reziduoja po šiai dienai, gavęs politinį prieglobstį iki šių metų pabaigos. Grįžimo į tėvynę atveju E. Snowdenui gresia įkalinimas iki 30 metų už šnipinėjimą. 2016-ųjų rugsėjo 13 dieną dar prezidentaujančiam B. Obamai buvo įteikta kelių nevalstybinių organizacijų, politinių aktyvistų bei kultūros veikėjų parengta peticija-prašymas prieš paliekant prezidento postą amnestuoti „nusidėjėlį“ (tuometiniai kandidatai H. Clinton ir D. Trumpas pareiškė to nedarysią). Dabar jau žinoma, kad to nepadarė ir B. Obama.
Edvardas Snaudenas ir Džulijanas Asandžas – Rusijai naudingi paslapčių demaskuotojai?
Tebesiginčijama, kas yra buvęs NSA pareigūnas – specialiųjų tarnybų hierarchijai pasipriešinęs bei visuomenei svarbią informaciją atskleidęs herojus ar konfidencialią informaciją paviešinęs (nukopijavo 1,5 milijono NSA dokumentų, nors jo advokatai skaičių ginčija) šalies išdavikas. Pasak vienų, jis turėtų ne slapstytis autoritarinėje Rusijoje, o grįžti ir įrodyti savo veiksmų prasmingumą.
Šio argumento oponentai atremia, jog tik Amerika kalta, kad E. Snowdeans liko Rusijoje, mat anuliavo jo pasą po to, kai šis paprašė prieglobsčio visose Europos valstybėse ir gavo neigiamą atsakymą. Bet vėlgi – akcija su prašymu amnestuoti buvo dalis kampanijos, kurią turėjo vainikuoti režisieriaus Oliverio Stoneo filmo apie E.Snowdeną premjera.
O. Stoneas jau šiais metais sėkmingai susuko 4 dalių dokumentinį filmą apie prezidentą V.Putiną „The Putin Interviews“. Nors sulaukė nepatogių klausimų, honorarą režisierius neabejotinai gavo ir filmo reklaminė kampanija įvyko. Vertinannt iš dabartinės perspektyvos – nieko asmeniško…
2012 metų balandį, kai ėmė sekti „WikiLeaks“ finansavimo šaltiniai („Visa“ ir „Master Card“ spaudžiamos Vašingtono nustojo priimti pinigines aukas į interneto puslapio sąskaitą), Maskvos valstybinis televizijos kanalas „Russia Today“ pradėjo rodyti laidą „Rytojaus pasaulis“ su vedančiuoju J. Assangeu. Vis dar nežinoma, kiek jam ar „WikiLeaks“ sumokėta už išleistų 12 laidos epizodų.
2012-aisiais „WikiLeaks“ paskelbė Sirijos dosjė iš daugiau kaip 2 milijonų Basharo al Assado vyriausybės laiškų arba laiškų apie jį. J. Assangeo bendražygės Saros Harrison vertinimu, publikacija sukėlė nepatogumų ne tiek Damasko režimui, kiek jo oponentams. Vėliau „WikiLeaks“ šefas apkaltino Ameriką destabilizuojant padėtį Sirijoje ir nė žodžio neištarė apie B. Al Assado bei rusų kariškių vykomus nusikaltimus prieš žmogiškumą.
Po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos J. Assangeas pareiškė, kad tai Jungtinės Valstijos kišasi į Ukrainos reikalus, siekdamos įtraukti ją į Vakarų interesų sferą. Ir kad Vašingtonas su savo specialiosiomis tarnybomis aneksavo visą pasaulį. „WikiLeaks“ šefas palaikė Jungtinės Karalystės sprendimą trauktis iš Europos Sąjungos (ES), valingai ar ne prisidėdamas prie V.Putino pastangų klibinti Vakarų vienybę, daugybę kartų kritikavo NATO.
Netrūko šokiruotų „WikiLeaks“ reakcijos į vadinamųjų „Panamos dokumentų“ paskelbimą 2016-ųjų kovą. Vienu „garsiausių“ publikacijos siužetų buvo informacija apie milijardus dolerių sąskaitose fiktyvių kompanijų, kurias kontroliavo vienas artimiausių V. Putino draugų vilončelistas Sergejus Rolduginas. Pinigų kilmės aiškinimusi užsiėmė tarptautinė žiniasklaidos komanda, kurios sudėtyje buvo ir rusų „Vedomosti“ bei „Novaya gazeta“. „WikiLeaks“ suabejojo publikacijos objektyvumu, įsikabinusi aplinkybės, kad vienas tyrėjų „Organized Crimeand Corruption Reporting Project“ yra gavęs Georgo Soroso fondo bei JAV tarptautinio vystymo agentūros grantus.
Vienas buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis „The New York Times“ yra sakęs (2016 09 01), jog maištingasis australas viską vertina pagal tai, kaip su juo elgiamasi. Iš Amerikos ir H. Clinton jis nuolat sulaukdavo nemalonumų, iš Rusijos – niekada. Irgi buvęs jo bandražygis Danielis Domscheitas-Bergas priduria, jog J. Assange kai kada „minkštai“ kritikuodavo Kremlių, bet dėl šio kiečiausių sprendimų prieš demokratiją bei žodžio laisvę paprastai tylėjo.
Tarkime, nepasmerkė įstatymo, suteikusio Kremliui neribotas galimybes sekti savo piliečius. Kai žurnalistai jį vis dėlto privertė pasisakyti šia tema, pripažino, jog Rusijoje akivaizdus „slenkantis autoritarizmas“, bet čia pat pridūrė, jog ir Amerikoje tas pats. O juk „WikiLeaks“ steigėjas šių metų balandžio 12-osios „The Washington Post“ numeryje taip žaviai pasisakė, jog interneto puslapis skelbia „nepatogų“ turinį, pirmiausia siekdamas patvirtinti didžią Amerikos praktiką nevengti bet kokių klausimų visuomenino svarstymo, taigi „WikiLeaks“ motyvai tokie patys kaip „The New York Times“ ar „The Washington Post.
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Amerikiečių rašytojas, advokatas bei žurnalistas (beje, visapusiškai palaikęs čia jau minėtą herojų E.Snowdeną) Glennas Greenwaldas „The New York Times“ (2016 09 01) apibendrina: „Julianas dievina dezinformaciją, tai jo aistra“.
Vis dėlto veikiau turime reikalą ne su dezinformacija ar kokiais sąmoningai piktavališkais sąmokslais, ne faktas, kad esama kokių „profesinių“ ryšių tarp rusų specialiųjų tarnybų ir J. Assangeo. Tiesiog energingi egocentrikai dėmesio siekia bet kokia kaina, taigi pasinaudoti jais vis dėlto paprasta, „WikiLeaks“ yra postmodernistinės epochos produktas, kurio veikla apskritai naudinga V.Putinui.
Šia prasme prisimintina Vladimiro Uljanovo-Lenino sąvoka „naudingi idiotai” (tiesa, ginčijamasi, priklauso jam ar Josifui Stalinui), bet jau 21 amžiaus sąlygomis. Tas atvejis, kai žodžio laisvės ir teisingumo pretekstais liejamas vanduo ant propagandos malūno, ne taip ir svarbu, tyčia ar ne.
Praėjusio amžiaus pradžios „naudingais idiotais“ buvo tuo metu paklausūs menininkai, tokie kaip rašytojai Lionas Feuchtwangeris ar Bernardas Shaw. Dabar tai – programišiai bei interneto įsilaužėliai, viskas atitinka laiko dvasią.
Garsus prancūzų politikas, judėjimo „Nepasidavusi Prancūzija“ lyderis, kandidatavęs į Prancūzijos prezidento postą, Žanas Liukas Melanšonas (Jean-Luc Melenchon) iškviestas į teismą birželio 26 dieną pagal Prancūzijos banko „Societe Generale“ ieškinį, ketvirtadienį pranešė laikraštis „Echo“.
Žanas Liukas Melanšonas
Praėjusių metų balandį bankas „Societe Generale“ pareiškė ketinantis bylinėtis su dviem prancūzais, kurie jį kritikavo dėl „Panamos dokumentų“ skandalo.
Banko vadovybė tuomet pavadino kaltinimus Ž. L. Melanšonui nepagrįstais, kai šis pavadino banko administraciją „melagiais“, palaikiusiais mokesčių slėpimą.
Kaip skelbta „Panamos dokumentuose“, „Societe Generale“ padėjo savo klientams atidaryti slaptas banko sąskaitas steigiant „mokesčių rojaus“ zonose apie tūkstantį fiktyvių lengvatinio apmokestinimo bendrovių.
Reuters nuotr.
Ž. L. Melanšonas savo ruožtu pareikalavo „rūsčios bausmės“ „Societe Generale“ bankininkams. Banko vadovai pavadino Ž. L. Melanšono žodžius šmeižtu ir kreipėsi į teismą.
Tarptautinis žurnalistinių tyrimų konsorciumas, įsikūręs Vašingtone, 2016 m. balandį paskelbė ištraukas iš 11,5 mln. dokumentų. Pernai balandžio pradžioje nutekinti Panamos teisinių paslaugų firmos „Mossack Fonseca“ dokumentai atskleidė, kaip įtakingi politikai, verslininkai ir sportininkai naudojasi lengvatinių mokesčių bendrovėmis ir „mokesčių rojais“, kad nuslėptų savo turtą ir išvengtų mokesčių.
