Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minint Laisvės gynėjų dienos 32-ąsias metines, ketvirtadienį vakare vėl bus uždegti atminimo laužai Nepriklausomybės aikštėje, prie Vilniaus televizijos bokšto ir prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato.
Iškilminga laužų uždegimo ceremonija – tai tik vienas iš ketvirtadienio renginių, kurie prasidės iškilminga laisvės gynėjų rikiuote Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje. Vėliau laisvės gynėjai susirinks Seimo Kovo 11-osios Akto salėje į susitikimą „Ko galima pasimokyti iš Ukrainos.“
Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose skelbiamos atvirų durų valandos. Čia atvykę vilniečiai ir sostinės svečiai galės apžiūrėti parodas, vyks vaikų kūrybinės dirbtuvėlės (tema „Laisva Lietuva“), rengiamas koncertas, bus demonstruojama vaizdo medžiaga. Parodos, viktorinos, susitikimai vyks ir Seimo lankytojų centre.
Prisiminti istorines akimirkas bus galimanuotraukų ir dokumentų parodoje „Mes buvome ten“. Tai gyva atmintis, kurią užfiksavo fotoaparatų blyksniai ir tų dienų žmonių liudijimai.
„Nuotraukose – MES, Lietuvos žmonės, ginantys ir saugantys Lietuvos laisvę TEN, kur į ją kėsinosi Nepriklausomybės priešai. Į mus žvelgia daug šviesių beginklių drąsuolių veidų – jauni ir seni, budėję naktį ir dieną, statę barikadas, užtvaras, savanoriai Parlamento viduje, dirbantys Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Nuotraukose matome necenzūruotą bevardę žmonių kūrybą, atsirasdavusią spontaniškai, atsiliepiant į to meto aktualijas. Žmonės liudija tų dienų įvykius nuotraukose, savo rankas nubraižytose schemose ir dokumentuose“, – sako parodos organizatoriai.
Atvirų durų valandų metu Seimo Laisvės gynėjų galerijoje bus galima aplankyti Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui skirtą parodą „Drąsa ir atsakomybė“. Joje pristatomos prezidento veiklos akimirkos nuo jo inauguracijos iškilmių 2019 metais iki šių dienų, kai jam tenka vadovauti kovojančiai valstybei. Nuotraukose atskleidžiama, kaip prezidento ir jo vadovaujamos šalies likimą pakeitė lemtingoji 2022 metų vasario 24-oji.
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo rūmuose taip pat eksponuojama paroda apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos invazijai „Mūšis už Kyjivo regioną 2022 m.: ginkluotųjų pajėgų ir piliečių pasipriešinimas Rusijos invazijai“.
„Kyjivo regiono savivaldos administracijos specialistai iš daugybės jų įrašytos vaizdo medžiagos iš karo nusikaltimų zonos Kyjivo regione epizodų parengė virtualios realybės parodą. Ji sudarys galimybę kiekvienam, neabejingam tam, kas vyksta, pažvelgti į rusų okupantų daromus karo nusikaltimus. Kol Kremlius deda visas pastangas atgrasyti Vakarų partnerius nuo pagalbos Ukrainai, mes jaučiame kolektyvinę atsakomybę – padaryti viską, kad išlaikytume pasaulio dėmesį Ukrainai, tokiu būdu išsaugodami demokratinį tarptautinės bendruomenės pagrindą“, – sako parodos rengėjai.
Vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami užsukti ir į Seimo skaityklą. Ten eksponuojama paroda primins apie Lietuvai lemtingą laiką ir leis pažinti žuvusiuosius ne tik kaip didvyrius, bet kaip paprastus žmones, kurie mokėsi, mylėjo, dirbo, studijavo, kūrė. Parodoje pirmą kartą visuomenei demonstruojami ir kai kurių žuvusiųjų asmeniniai daiktai, kuriuos paskolino Lietuvos nacionalinis muziejus. Muziejaus Istorijos rinkinių skyriaus vyresn. muziejininkė Irena Mikuličienė padėjo atrinkti daiktus, kuriuos buvo perdavę Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimieji. Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Igno Šimulionio vaikiški batukai ar Tito Masiulio vaikystės piešiniai ir pirmasis jo sąsiuvinis su dailiai išrašytais žodžiais primins, koks nenuspėjamas ir permainingas žmogaus likimas. Ypač jautru žvelgti į Rolando Jankausko lėktuvo bilietus, su kuriais jis grįžo iš kariuomenės: jautru tai, kad R. Jankauskas 1990 m. lapkričio pabaigoje parskrido baigęs tarnybą kariuomenėje Vladivostoke, o, nepraėjus nė mėnesiui, žuvo gindamas Lietuvos laisvę. Parodoje eksponuojami ir kitų žuvusiųjų pažymėjimai, bilietai, liudijimai, kiti asmeniniai daiktai.
Ketvirtadienį vakare rengiama Sąjūdžio valanda prie Seimo esančioje Nepriklausomybės aikštėje. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyks tradicinis parlamento gynėjų susitikimas, o šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam“.
Štai ir atėjo diena, kai nuoširdžiai galėjau pasidžiaugti LRT. Tiesa – tik Kultūros kanalu, kuris ir šiaip yra padoresnis už pirmąjį LRT kanalą. Kodėl?
Pirmą kartą pamačiau televiziją rodant Sausio 13-sios mitingą tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Jau daug metų, kiek leidžia galimybės, kalbu ir kalu, kad pirmasis PROTESTO mitingas prieš Kremliaus smurtą Vilniuje įvyko Leningrade Sausio 13-sios rytą. Bet nė vienas žurnalistas niekada nepaklausė manęs, nepasitikslino, kodėl taip atsitiko, kodėl Leningradas buvo pirmas. Visi mini tik didžiulius Maskvos mitingus.
Taip, jie tikrai buvo įspūdingi, sudrebinę Kremlių, bet juk paprastai stengiamasi pagarbą pirmiausia atiduoti pirmeiviams. Tiems, kurie pirmieji laužia ledus… Tai kaip atsitiko, kad kai dar net ne visi Lietuvoje tą rytą suvokė, kas atsitiko, o Leningrade jau mitingavo tūkstančiai? Beje, tik šiandien aš pamačiau, koks tai buvo skaitlingas mitingas. Jame dalyvavo ir mano vyras, kuris paprastai visą „politiką” palikdavo man, pats įkibęs į mokslo reikalus… Nes naktį iš Vilniaus man buvo pavykę prisiskambinti jam, ir į mitingą jis ėjo jau žinodamas, kas vyksta Vilniuje. Tiesa, jis dar nežinojo (kaip nežinojau tada ir aš), kad prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje su kitais draugais, universiteto studentais, tą naktį budėjo ir mūsų sūnus, ir netgi buvo „pakrikštytas“ sovietų kareivio šautuvo buože…
Taigi, geriau už kitus miestus Leningradas buvo informuotas mūsų pastangų dėka. Pasistengė mano draugai, kurie buvo išrinkti į Leningrado Miesto deputatų tarybą ir kurie per mane jau žinojo, jog Vilniuje ėmė lietis pirmasis kraujas…
Naktį iš sausio 10 į 11 d. Nikolajus Kornevas organizavo mūsų grupės kelionę į Vilnių sausio 11 dienai, o rytą Jurijus Nesterovas, kuris buvo ir Rusijos Dūmos, ir Lensovieto deputatas, pateikė paraišką surengti mitingą sausio 13 dieną, nė nežinodamas, kad ta diena taps lemtinga visai SSSR.
Lensovieto rūmuose buvo sušauktas skubus nebeprisimenu, kaip pavadinto organo (kuris vykdydavo Tarybos funkcijas tarp visuotinių Lensovieto Tarybos posėdžių), sakykime Komiteto, posėdis, ir tuometinis Lensovieto pirmininkas Anatolijus Sobčiakas iš visų jėgų priešinosi, nenorėdamas duoti leidimo mitingui. Mat, Michailo Gorbačiovo pavaduotojas Janajevas jau buvo išsiuntinėjęs depešas visiems didžiųjų miestų valdžios organams, liepdamas neleisti „minioms” reaguoti į tai , kas „gali įvykti” Vilniuje.
Sausio 13-osios laužai. Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Įsivaizduojate? Janajevas jau sausio 9 ar 10d. žinojo, kokia akcija planuojama Vilniuje, o Gorbačiovas vis tebeaiškina nežinojęs…
Sobčiakui Komiteto įtikinti nepavyko, balsų dauguma leidimas mitingui buvo duotas, o Sobčiakas įpykęs išlėkė iš posėdžio, stipriai trenkęs durimis.
Kitą dieną jis „išvežė vizitą” į Paryžių, kur buvo planuojamas jo susitikimas su tuometiniu Paryžiaus meru Žaku Širaku.
O Jurijus Nesterovas, posėdžiui pasibaigus, tą patį vakarą su manim išskubėjo į žurnalo „Zvezda” redakciją. Aš buvau kviesta papasakoti žurnalistams ir rašytojams apie tai, kas dedasi Vilniuje, o Jurijus pasakojo apie dramatišką susirėmimą su Sobčiaku.
Po renginio, pavakarieniavę pas Kornevus, sušokome į traukinį Leningradas-Berlynas ir išdundėjome į Vilnių penkiese: N. Kornevas, J. Nesterovas, A. Vinnikovas, A. Seriakovas ir aš. Kitas mūsų bičiulis leningradietis Sergiejus Berezinskis nutarė Vilnių pasiekti lėktuvu (bet jo lėktuvas buvo nutupdytas Minske, ir iš Minsko į Vilnių jis atvyko taksi, padūsaudams, kad rinkėjai nė neįsivaizduoja, kur jų išrinktieji leidžia pinigus), o leningradiečiui, vienam iš „Memorial” vadovų, Rusijos Dūmos deputatui Michailui Molostvovui Vilnių pavyko pasiekti tiesiai iš Maskvos. Tai Sausio 13-sios naktį Vilniuje leningradiečių buvome ne mažiau septynių žmonių.
Mūsų penketukas su nuotykiais, vargais negalais pasiekęs Vilnių, buvo labai šiltai priimtas Krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus (kodėl jam buvo pavesta rūpintis mumis, taip ir nesužinojau). Kol dar Lietuvos TV nebuvo perversmininkų užimta, iš mūsų buvo paimti interviu. Nežinau, ką pasakojo bičiuliai Lensovieto deputatai – juos „apklausė” atskirai, kol mudu su Kornevu piešėm plakatą, skelbiantį, kad kovoje „už jūsų ir mūsų” laisvę „leningradiečiai su jumis”. O kai jau ėmė „parodymus” iš manęs, aš papasakojau apie tai, kaip Sobčiakas nenorėjo duoti leidimo mitingui. Prisimenu, kaip buvo šokiruoti kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kurie laikė Anatolijų Sobčiaką demokratu ir Lietuvos draugu (tiesa, kai kurie jau ir tuomet abejojo Sobčiako nuoširdumu. Prisiminimais pasidalijo akademikas Antanas Buračas: „Gerai prisimenu, kad Sobčak, Jurij Vlasov, su išlygom A.Sacharov, buvę Tarpregioninėje deputatų grupėje, nepalaikė Baltijos respublikų nepriklausomybės. O Borisas Jelcinas dvejojo tik, kol Marju Lauristin ir aš įtikinome, kad jei jis palaikys, tai visi SSSR deputatai nuo Liaudies frontų ir Sąjūdžio irgi balsuos visad už jo kandidatūrą. Jelcinas pasižadėjo viešai po vieno mano pasisakymo, ir juk stebėtinai laikėsi pažado. O iki Rusijos federacijos susidarymo buvo likę mažiau metų, kur jį jau išrinko pirmininku“.) .
Iki šiol nežinau, ar mano pasakojimo aidai pasiekė Paryžių, ar suveikė kiti kanalai, bet kai sausio 13 ar 14 d. Sobčiakas atvyko pas Širaką, pirmasis Širako klausimas buvęs: „Kodėl jūs, pone Sobčiakai, neleidote mitingo lietuviams palaikyti?” Supratęs, kad „žygiuoja ne iš tos kojos“, Sobčiakas skubiai „susivyniojo meškeres” ir išlėkė atgal į Leningradą.
Aš po šiai dienai stebiuosi, kaip galėjo atsitikti, kad žmonės vienu metu sugebėjo ir prie TV ekranų sėdėti, ir būriuotis aplink AT rūmus, kitus objektus. Nes kur mes tą naktį pasirodydavome, žmonės mus atpažindavo matę TV ekranuose ir maloniai kreipdavosi „Mūsų leningradiečiai”, dalinosi arbata, sumuštiniais, gerumu…
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naktį, kai kiti mūsų draugai miegojo viešbutyje, mudu su Kornevu įsikūrėme Seimo rūmų ketvirtame aukšte, kur veikė radijo stotelė, ir Kornevas telefonu pranešinėjo bendražygiams į Leningradą, kas darosi Vilniuje, kiek žmonių žuvo, kiek sužeista. Tad Leningradas sausio 13 rytą atsibudo jau daug žinodamas, ir mitinge žmonės jau žinojo, už ką jie ir PRIEŠ ką.
Sausio 13-osios minėjimas prie Lietuvos Seimo. 2016-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 13-sios dieną Vilniuje po mitingo, kai mūsų būrelis skubėjo iš AT rūmų į viešbutį, iš kur turėjome kauniečio Ginto mašina grįžti į Leningradą (galvojome, kad traukiniai vis dar nevažinėja…), pakeliui mus susistabdė būrelis nebejaunų vyrų ir moterų, kurie skubėjo į kitą pusę, prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Jie, atpažinę mus, dėkojo už palaikymą, linkėjo laimingos kelionės.
Aš jų paklausiau, ar jie nebijo eiti ten, kur eina? Juk beveik visi buvome tikri, kad sovietų kariauna nesustos, atakuos ir rūmus. O jie atsakė „Ne, mirti nebaisu. Baisu, jei sužeis, jei liktume invalidai”…
Tokie buvo Sausio 13-sios žmonės, lietuviai ir nelietuviai. Kur jie šiandien?
Iš mūsų būrelio, septynių žmonių, likome keturi, su savo bendrais prisiminimais ir išsiskyrusiais gyvenimais…Kiti žvelgia į mus iš Aukštybių…
Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.
Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo?
2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.
Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos.
KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo, Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę. Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? – Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!
Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas, Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių. O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.
Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.
Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.
Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“
Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.
Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.
Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.
Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.
Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.
Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?
Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.
Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęsJūsų etnolingvistinis patriotizmas…“
Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.
Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.
Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.
Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiais metais nesiruošiau rašyti Sausio 13-osios tema. Per daugiau nei du dešimtmečius tikriausiai būsiu išsisėmęs. Juk darbuojantis įvairiuose leidiniuose kaskart tekdavo prisiminti tą didingą naktį – ir rengiant interviu, ir rašant asmeninius prisiminimus, ir ginčijantis su oponentais iš „Jedinstvos“.
Tačiau šiais, 2018-aisiais metais, ir vėl įsitikinau, kad 1991-ųjų sausio 13-osios Lietuvos pergalė – amžina tema. Vienas pažįstamas, tais metais aktyviai dalyvavęs didžiojoje politikoje, kurį, be kai kurių išimčių ir niuansų, laikau bendraminčiu, parašė Sausio 13-osios tema straipsnį. Perskaitęs tekstą – apstulbau. Nejaugi mes – tokie skirtingi!? Juk abu matėme tai, kas dėjosi 1991-aisiais, iš labai arti!?
Nenoriu minėti kolegos pavardės, ir vis dėlto negaliu tylėti, kai vėl ir vėl kvestionuojami, regis, akivaizdžiausi, logiškiausi, ir morale, ir teise pagrįsti sprendimai. Mano įsitikinimu, tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis turėjo absoliučiai visas teises, įskaitant ir moralines, tą naktį kviesti žmones rinktis prie parlamento ir visų kitų strategiškai svarbių objektų. Jei ko jis negalėjo daryti, tai elgtis kitaip – nekviesti. Susimąstykime: Lietuva – pavojuje, esama įtarimų, kad sovietų armija puls Parlamentą, o profesorius prašo, kad tauta lindėtų namuose? Štai tokio Lietuvos vadovo elgesio nei suprasčiau, nei pateisinčiau. Bet jis pakvietė, ir už tai jam – garbė. Ir už tai jis nusipelnė pirmojo atkurtos Lietuvos Prezidento vardo.
Mano supratimu, V. Landsbergį koneveikti galėtume tik tuomet, jei paraginęs tautą burtis prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos, jis pats būtų sprukęs iš Lietuvos. Bet juk nepabėgo. Nei lėktuvu, nei traukiniu, nei automobiliu, anot aršių oponentinių hipotezių. Jis – iš tų, kurie įtampos kupinomis dienomis ir naktimis nekėlė kojos iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų.
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
V.Landsbergį galėtume šiandien kritikuoti dar ir tada, jei jis mums būtų primygtinai liepęs rinktis prie Televizijos ir parlamento, o priešingu atveju – grasinęs represijomis: „jei neateisite, tai aš jums vėliau parodysiu…“ Bet juk jis tik prašė…
Ir nereikia kaltinti V.Landsbergio, kad jis, pašaukęs žmones į gatves, jų neperspėjo – bus mirtinai pavojinga. Mes visi, kurie skubėjome savo kūnais saugoti parlamento, supratome, žinojome, įtarėme, nujautėme – galime namo ir nebesugrįžti.
Man taip pat keista, kai Sausio 13-osios išvakarėse mano kolega pacitavo 1999-aisiais metais „Naująjame židinyje“ paskelbtus Kovo 11-osios Akto signataro filosofo Romualdo Ozolo, prof. V. Landsbergio oponento, žodžius:
„Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne…“
Taip, Romualdas Ozolas – šviesios atminties signataras, itin nusipelnęs Lietuvai. Jo nuveiktų darbų stiprinant lietuvišką dvasią niekas neginčija. Ir neužginčys. Bet būtent šie sakiniai nedaro jam garbės. Jei nenorite kompromituoti R. Ozolo, necituokite šių jo vizijų. Nutylėkite, apeikite, ignoruokite. Nes Lietuva tikrai 1991-aisiais nekariavo su Rusija. Atvirkščiai – prof. V.Landsbergis ne vieną sykį skambino tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Skambino ne karą skelbti, o prašyti, kad Kremlius liautųsi pulti Lietuvą. Nė viename V.Landsbergio pareiškime nerasite žodžių apie lietuvių norą kariauti. Kalbėta tik apie derybas remiantis tarptautine teise.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tai, kad nuo sovietų kariaunos lietuvių žmonių prie bokšto negynė lietuviškos ginkluotosios pajėgos, – taip pat labai išmintingas žingsnis. Jei jos būtų gynusios, kraujas Vilniuje lietųsi upeliais. Nes Lietuvos nepriklausomybės priešininkams verkiant reikėjo bent vieno šūvio iš Lietuvos pusės. Jie laukė preteksto pradėti rimtą puolimą. Tautų gyvenimuose taip kartais nutinka: tik civiliai pajėgūs apginti valstybę, įsikištų kariškiai – prapultis. Lietuva šią akimirką patyrė 1991-ųjų žiemą. Keista, kad filosofas R. Ozolas nesuprato tokio elementaraus dalyko.
Jei jau išties norima į dienos šviesą išvilkti amoralius to meto momentus, tai jų tikrai neišvengta. Mano supratimu, tomis valandomis buvo amoralu susigūžus iš baimės sėdėti namuose. Taip pat amoralu buvo įtikinėti tuometinę Lietuvos valdžią, kad ši neturi teisės kviesti žmonių prie parlamento.
Ypač niekinga ir šlykštu po tragedijos buvo dar lietuvišką valdžią kaltinti, esą ji galėjo išvengti kraujo praliejimo. Suprask, ėriukas pats kaltas, nes vilkų buvo sudraskytas tik todėl, kad … nemokėjo derėtis, neparinko tinkamų diplomatiškų žodžių, per mažai šypsojosi, parodė per mažai nuolankumo.
Ne visai sąžininga nuolat prieš Sausio 13-osios minėjimus priekaištauti Lietuvos valdžiai, kad ji per mažai ir atmestinai rūpinasi televizijos ar parlamento gynėjais. Taip, galėtų rūpintis nuoširdžiau, rimčiau. Bet taip pat sutikime, kad žmogaus sveikata prastėja ne vien nuo patirtų traumų gūdžią 1991-ųjų žiemą. 27-metai – užtektinai ilga laiko atkarpa žmogaus gyvenime, kad pradėtume jausti įvairiausius negalavimus, nebūtinai susijusius su 1991-ųjų sausio pergyvenimais.
Man taip pat dingojasi, kad neverta pervertinti teigiamo Boriso Jelcino vaidmens. Tiesiog taip sutapo, kad Blogio imperijos saugotojas Gorbis lemtingaisiais 1991-aisiais buvo mirtinas B. Jelcino priešas. Štai B. Jelcinas ir puolė ginti Baltijos šalis. Bet susimąstykime – jei Gorbis nebūtų buvęs B. Jelcino priešas? Ką tada turėtume? Net jei B. Jelcinas mus 1991-aisiais gynė nuoširdžiai, tai šių eilučių autoriaus akyse jis susikompromitavo pradėdamas karą Čečėnijoje. Vienu atveju – taikdarys, gelbėtojas, demokratas, kitu – karo nusikaltėlis? Argi taip būna?
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat liaukimės pergyventi dėl dalykų, dėl kurių tikrai nesame kalti. Kad praradome 1991-aisiais turėtą rusų tautos palaikymą – ne vien mūsų, lietuvių, kaltė. Mūsų kaltė – minimali, vos įžiūrima, tarsi kruopelytė lyginant su pačios Rusijos kaltėmis.
Tiesa, dabar kai kurie rusų verslininkai, politikai, pasitraukę į Vakarus, linkę priekaištauti ne tik Kremliui, bet ir Amerikai, ir Europai. Suprask, po SSRS subyrėjimo Rusija nuoširdžiai trokško bendrauti su Vakarais, bet Vašingtonas ir Briuselis į Rusiją žvelgė per daug atsainiai, paniekinančiai, nepagarbiai. Tad, suprask, vargšei Rusijai nieko kito nebeliko, tik įsižeisti, supykti.
Tokiuose žodžiuose įžvelgiu daug nenuoširdumo. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija išties turėjo puikią progą atsiprašyti nuskriaustų tautų, valstybių. Bet Kremlius pasirinko visai kitą kelią – atgaila jam buvo svetima. Jei Kremlius tikrai nuoširdžiai, konkrečiai ir rimtai atgailautų, Vakarai būtų pamatę ir tai įvertinę.
Komentaras buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”.
Kiekvienais metais, artėjant Sausio 13-osios įvykių minėjimui, sulaukiu raginimo prisiminti tas dienas. Dabar gailiuosi, kad nerašiau dienoraščio, kuris padėtų tiksliau atkurti 25 metų senumo įvykius.
Bet kai kas įstrigo visam gyvenimui. Nemažai kartu buvusių gynėjų jau mirę, jie nespėjo papasakoti, ką jautė ir ką išgyveno. Todėl jaučiu pareigą užpildyti šią spragą.
Gera žinia pasitinka Lietuvą Sausio 13-osios išvakarėse
Bent 79 įtariamiesiems 1991 metų sausio įvykių byloje Generalinė prokuratūra baigia rengti Europos arešto orderius, pranešė žinių agentūra BNS.
Per spaudos konferenciją penktadienį Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Simonas Slapšinskas sakė, kad orderiai bus parengti kovo mėnesį, o 700 tomų byla bus perduota nagrinėti teismui dar šiais metais.
Lietuvoje – maloni staigmena. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas išleido prisiminimų knygą apie Lietuvai lemtingas dienas 1990 – 1993-aisiais metais.
Knyga pavadinta intriguojančiai – “Pėstininko užrašai”. Knygos žanras taip pat intriguojantis. Memuarai įvardinti kaip dokumentinis romanas.
Seime surengto iškilmingo knygos pristatymo metu pabrėžti momentai, kurių net ir didžiausi priešai nesugebėtų paneigti: ši institucija anuomet atliko itin svarbų vaidmenį tiek ginant parlamentą nuo sovietų karinės agresijos, tiek saugant prof. Vytautauto Landsbergio gyvybę, tiek stebint sovietinės kariuomenės judėjimą, tiek atremiant Kremliaus informacines – propagandines atakas.
Tai buvo prieš du dešuimtmečius… Kaip daugelį, taip ir mane Sąjūdis pakėlė. Tereikėjo kibirkšties, ir mes nuėjome tėvų protėvių takais, išsivadavimo keliu.
Nuo 1963 m. rudens gyvenau Jonavoje, dirbau „Azote”. Sąjūdžiui prasidėjus nuėjau su Juo. Atkūrinėjau savo tėvų – Lietuvos socialdemokratų – partiją.
Jonavoje buvau įkūręs LSDP grupę, Vilniuje buvau LSDP tarybos narys. Jonavos darbininkų sąjunga, kuri buvo Sąjūdyje, pasiūlė mane kandidatu į Jonavos rajono tarybą ir buvau išrinktas jos nariu.
1991 m. sausio pirmąjį sekmadienį iš ryto sužinojome, kad labai padidės kainos. Maisto produktai jau buvo normuojami ir pardavinėjami tik pagal talonus…
