Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Posakis „nėra blogo, kas neišeitų į gera“ tikrai ne visada teisingas. Bet tiesos grūdo jame esama: būna, kad iš karto atrodantys blogi dalykai vidutiniu arba ilguoju laikotarpiu pasirodė esą gana naudingi. Išpuoliai prieš K. Škirpą ir J. Noreiką kaip tik ir yra toks atvejis.

Kad ir kokie jie yra nemalonūs, vargu ar be jų į dienos šviesą būtų iškilę ir tapę akivaizdu platiems visuomenės sluoksniams tai, ką iki tol įžvelgė ir apie ką beviltiškai mėgino prabilti bei įspėti valstybei lojalūs vidaus ir užsienio politikos analitikai bei komentatoriai. Vyksta plati prieš Lietuvą nukreipta antivalstybinė propagandinė kampanija. Savita ir itin pavojinga tuo, kad ją atlieka ne tik lengvai atpažįstama ir demaskuojama 5-ji Vladimiro Putino kolona, bet ir pastarąją triukšmingai krtikuojanti, antirusiškas nuostatas kiekviename žingsnyje demonstruojanti, o iš tikrųjų su 5-ąja kolona ranka rankon dirbanti partnerė – tos pačios Rusijos 6-oji kolona. Kaip niekada aktyviai įsitraukusi į puikiai ne Lietuvoje parengtą ir iš svetur kordinuojamą Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo puolimo ir šmeižto akciją, ji pirmą kartą šitaip atvirai išsidavė veikianti kaip tyliųjų Lietuvos valstybingumo žlugdytojų kohorta.

Visuomenės pasipiktinimas privertė įsijautusius į tautos istorinės atminties šeimininkų vaidmenis šios kolonos atstovus spręsti jiems iki šiol neįprastą uždavinį gintis ir teisinti savo antivalstybinę veiklą. Ypač daug rūpesčių ir nerimo šiems veikėjams kelia pagaliau akivaizdžiai išryškėjęs jų antilietuviškų ir antivalstybinių nuostatų bei veiksmų panašumas su jų pačių smerkiamų 5-osios V. Putino kolonos atstovų pažiūromis ir tamsiais prieš Lietuvą nukreiptais bei jai smarkiai kenkiančiais darbais. Idėjinę giminystę ir sąsajas desperatiškai mėginama sumenkinti arba neigti įvairiais atsiribojimais ir atsainiais pasišaipymais iš tariamai nepagrįstų įžvalgų ir priekaištų.

Kadras iš Edmundo Jakilaičio laidos „Dekonstrukcijos“. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nepavyks, nes abiejų kolonų idėjiniai ryšiai ir praktinės veiklos sąsajos pernelyg stiprūs, kad būtų galima juos lengvai nutraukti. Konkrečių įrodymų, kad jie egzistuoja, toli ieškoti nereikia – jie po ranka. Rusijoje veikia galinga informacinė agentūra Eurasia Daily (EADaily), sukurta 2015 m., tikslu, kaip teigiama jos vizitinėje kortelėje, „objektyviai nušviesti politinius ir socialinius-ekonominius procesus Eurazijos žemyne“.

Vykdydama šią misiją, ji paskelbia „objektyvią“ žinią iškalbingu pavadinimu „Lietuvoje startavo barbariška antisemitinė kampanija“. Pranešama, kad „Socialistinis liaudies frontas“, „Teisių gynimo judėjimas „Vytis“ ir „Motinų klubas“ kreipėsi į LR Seimą ir valdžią ragindamas „imtis iniciatyvų atkurti istorinę atmintį ir nutraukti barbarišką antisemitizmo kampaniją“.

Galingos agentūros pranešta žinia nuvilnijo ir pasklido po visus neparėpiamų Eurazijos platybių kampelius. Atrodytų, viskas aišku: įžūli propagandinė diversija prieš valstybę. Ką tų platybių gyventojai nutuokia apie kreipimąsi pasirašiusias tris „solidžias ir įtakingas“ organizacijas, apie kurias yra girdėjęs net retas Lietuvos pilietis? Tačiau toli nuo Lietuvos netrūks patikėjusių šia žinia. Kad tokios žinios gali būti ir būna nepaprastai paveikios, primena ir Sąjūdžio laikų patirtis. Juk būta visiškai tikrų istorijų, kai prisižiūrėję Maskvos televizijos naujienų laidos „Vremia“ informacinių laidų, į Lietuvą susiruošę arba ketinantys keliauti kitų „broliškų respublikų“ gyventojai baukščiai teiraudavosi čia esančių pažįstamų, ar Vilniaus geležinkelio stotyje arba aerouoste jų netyko, pasiruošę čia pat nugalabyti, sužvėrėję „nacionalistinio-fašistinio“ Sąjūdžio smogikai. 

Trijų „antifašistinių“ organizacijų paskelbtas ir EADaily paslaugiai paskleistas kreipimasis – tipiškas 5-osios V. Putino kolonos išpuolis. Todėl buvo natūralu laukti, kad apie šią provokaciją praneš visos didžiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Tačiau niekur apie tai net neužsiminta. Visur tvyrojo olimpinė ramybė ir kapų tyla. Ir tik atidžiau įsigilinus netrunka paaiškėti tokio, švelniai sakant, keisto santūrumo priežastis.

Pasirodo, kad Eurazijos erdvėje paskleidusi melagingus teiginius Rusijos informacinė agentūra gali jaustis kuo ramiausiai. Juk jos žinią apie Lietuvoje prasidėjusią barbarišką antisemitinę kampaniją autoritetingai patvirtino nacionalinio transliuotojo portale lrt.lt angliškai paskelbta, taigi pirmiausia ir daugiausia Vakarų šalių piliečiams skirta žinia, gaivinanti jų atmintyje tamsiausius nacionalsocializmo siautulio laikus.

Nuostabi, tiesiog paslaugiai ant lėkštelės padėta dovana EADaily ideologinio fronto kariams. Juk nei Rytų, nei Vakarų gyventojai nesužinos, kad vos po dienos uždaryta Vilniaus sinagoga ir LŽB būstinė, lyg burtų lazdele mostelėjus, vėl atsidarė. Jiems bus anaiptol nelengva suprasti, kad Lietuva yra civilizuota teisinė valstybė, kurioje galioja aiškus principas: pateikus konkrečius grasinimų įrodymus, čia darbo imasi teisėsaugos institucijos, kurių pareiga yra išsiaiškinti ir pagal įstatymą nubausti kitus piliečius bauginančius ir terorizuojančius asmenis.

Kaip tik šie šiurkščios dezinformacijos atvejai buvo puikiausia proga pasireikšti žurnalistui E. Jakilaičiui, vykdančiam atsakingą ir kilnų projektą „Dekonstrukcijos“.

Kadras iš E.Jakilaičio laidos „Dekonstrukcijos“. Slaptai.lt nuotr.

Šio svarbaus ir turbūt nepigiai mokesčių mokėtojams kainuojančio projekto paskirtis, kurią jo vadovas laiko net patriotine-žurnalistine misija, yra tokia: „Rusija siekia daugybės tikslų – parodyti Lietuvą kaip nepatikimą NATO ir Europos Sąjungos valstybę, valstybę, kurioje nėra demokratijos, teisės viršenybės, valstybę, kurioje garbinami nusikaltėliai, valstybę, kurios kariuomenė korumpuota ir nemotyvuota, valstybę, kurios neverta ginti ar dėl jos aukotis. Rusijos propagandistai siekia parodyti Lietuvą kaip iš esmės žlungančią valstybę. Apie visa tai mes kalbėsime „Dekonstrukcijose“, – pasakoja E. Jakilaitis.“

Tad atrodytų, kad dvi hibridinio karo dvasia ir stiliumi paskleistos EADaily informacinės agentūros ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo portale paskleistos žinios nedelsiant turėjo tapti dalykiškos ir griežtos dekonstrukcijos taikiniu, atskleidžiant jų pavojingumą valstybei ir toli gražu ne kiekvienam šalies piliečiui akivaizdžias jų prasmines politines sąsajas. Tai juo labiau reikėjo padaryti turint omenyje, kad „Dekonstrukcijų“ pirmosios laidos tema buvo simboliškai ir prasmingai pavadinta „neteisėta Lietuvos valstybė“. Šia laida kaip tik mėginta „dekonstruoti“ rusišką propagandą, siekiančią visais įmanomais būdais „įrodyti“, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė esanti istorinė klaida ir geopolitinis nesusipratimas.

Todėl galima tik stebėtis, kodėl kovotojais su Rusijos propaganda besiskelbiantys „Dekonstrukcijų“ laidų rengėjai niekaip neįstengia suprasti, kad Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo diskreditavimas, pasitelkus ketveriopą – nacionalizmo, fašizmo, nacionalsocializmo ir antisemitizmo – kortą, yra vienas veiksmingiausių būdų skleisti pasauliui žinią, jog Lietuvos valstybė yra neteisėta ir neturi teisės egzistuoti. Šios žinios sklaida yra vienas svarbiausių Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą ginklų ir gal net kertinis jo elementas. Žinią sutartinai skleidžia abi – 5-oji ir 6-oji V. Putino agitpropo kolonos.

„Dekonstrukcijos“. Edmundas Jakilaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau kažkodėl „dekonstrukcijos“ yra selektyvios – narpliojamos ir demaskuojamos tik Kremliui atvirai tarnaujančios 5-osios kolonos parankinių ardomosios antivalstybinės veiklos apraiškos. Jau vien tai yra blogai, nes šitoks vienpusiškumas kenkia nacionaliniam saugumui. Beje, dabar aiškėja kur kas didesnė ir pavojingesnė „dekonstrukcijų“ yda. Lietuvos žiniasklaidoje slepiamos ir nutylimos net 5-osios kolonos vykdomos propagandinės diversijos prieš valstybę, jeigu tik iškyla grėsmė, kad jas paviešinus ir giliau išanalizavus jų turinį ir paskirtį bus „apšviesti“ ir 6-ajai kolonai priklausantys idėjiniai pačių „dekonstruktorių“ bendraminčiai, kurie neretai būna ir asmeniniai jų draugai ar bičiuliai. 

Išryškėjusios „dekonstrukcijų“ baltosios dėmės yra nepaneigiamas įrodymas, kad vyksta pavojingi žaidimai Lietuvos valstybės saugumu ir likimu. Todėl šias pastabas apie EADaily ir lrt.lt sąveiką sutartinai darbuojantis antilietuviškos propagandos baruose derėtu laikyti kukliu pirmuoju mėginimu užpildyti potencialiai pragaištingas, bet neatsakingai ir neleistinai nutylimas iki šiol vykdytų „dekonstrukcijų“ paliktas spragas.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2019.08.13; 07:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – kaip Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“ prof. Vytautas Landsbergis yra įvertinęs „Šiaurės Atėnuose“ prieš keliolika metų – 2003-aisiais.  Labai puiki recenzija. Verta atidžiai perskaityti ir ja vadovautis, svarstant, kam turi būti skiriama Nacionalinė premija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Netyla reagavimai į Mariaus Ivaškevičiaus veikalą “Žali”. Ypač skaudžiai atsiliepia buvę laisvės kovotojai ir aprašytųjų tuometės Lietuvos kariuomenės vadų artimieji. (Gal ir gerai, kad amžinybė pasiėmė Nijolę Gaškaitę-Žemaitienę kiek anksčiau, ir neatrodys, kad šis išmėginimas pagreitino jos mirtį). Lengvos plunksnos valdytojas nurašo protestuojančius kaip “garbaus amžiaus senukus” į “milžinkapių patriotizmą”, tačiau tai silpna gestikuliacija. “Nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas”, primena Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė (“Tremtinys”, 2003, Nr. 13), giliai užgauta paskaičiusi, kaip M. Ivaškevičius vulgariai prifantazavo apie jos tėvą, Kęstučio apygardos vadą ir laisvės kovos strategą Juozą Kasperavičių. Atrodo, tikisi M. Ivaškevičiaus susipratimo. Gal ir ne be pagrindo. Gal kada nors, kai jau nebus toks jaunas ir arogantiškas, o kultūringesnis, apgailintis, kad sukėlė kam skausmo.

Apie literatūros veikalą derėtų rašyti pagal tai, kiek jame matyti gabumo ir kaip tas gabumas naudotas, kokie raiškūs rašytojo žodis ir vaizdas, kokia šiuosyk įmantri, o galų gale ištęsta arba nepavykusi, į pabaigą viską nusmukdanti, kompozicija – taip turbūt reiktų. Ir po to vertinti, koks ten menas išėjo, ar apie ką nors, ar tik apie save. Nes gabumų yra, Dievulis tartum dribtelėjo, bet štai kyla ir kyla visai kitokie klausimai. Mat gabusis padaro (jei padaro) daugiau ir žalos už kokį atgrubnagį. Ar tai tokia mūsų naujosios išsilaisvinusios (gal dar ne?) Lietuvos savivoka, o gal tai tokia bus dabartinės Lietuvos vizitinė kortelė pasauliui? Jeigu dėl “Žalių” kils rimtas intelektualinis protestas ir kilęs prabils kitokios lietuvių savivokos, o dvasingesne ir dar talentingesne raiška, tai bus nauda ir iš M. Ivaškevičiaus kaip provokuojančio reiškinio. Antano Baranausko atsakas lietuvių kalbos niekintojams buvo “Anykščių šilelis”. Jei propaguosim “Žalius” užsieny kaip vizitinę kortelę, tai patys to ir verti. Ar tokį turim vieną rašytoją, ar tokia esam tauta, kas žino.

Kai kuriose politiškai suinteresuotose sostinėse turėtų skubiai išsiversti bent jau knygos autoriaus Įžangą. Ji atspindi ne tiek “kitokį patriotizmą” (M. Ivaškevičius apie save “Šiaurės Atėnuose”, 2003, Nr. 9), kiek kitokią istorijos sampratą. Kitą, negu turėjom Atgimime ir išsivadavime, dėjom pamatais į Konstituciją bei įstatymus apie svetimųjų okupaciją ir nelaisvos valstybės pasipriešinimą. Taip jau esame dažniau suvokiami ir demokratiniuose Vakaruose (dešimtį metų trukęs Lietuvos pasipriešinimas – nežinomos heroikos atradimas); vien sušalę komunistiški Rusijos ideologai tebekartoja apie “savanorišką” Lietuvos nelaisvę, klasinius liaudies priešus – “banditus” ir didžiosios “Tėvynės” brolišką pagalbą. Tiek tesupranta (jei nuoširdžiai) ir V. Putinas: “lakstė po miškus, o mes juos sutvarkėm”.

Panašiai sovietiškai mato, nors nebuvęs nei stribu, nei gebistu, ir M. Ivaškevičius: “jokia valstybė nekariavo su kita valstybe, viena didelė valstybė kariavo su savim, ir tai buvo tik jos asmeninis reikalas”, kokius “vaistus” vartoti; į šį “atgyvenusį” karą, “kurį galėtum vadinti pilietiniu”, ėjo “kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą”. Tai būtent romano įžanga, pratarmė, kurioje autorius praneša apie save, nutaręs glaustai išdėstyti būtent savąją istorijos sampratą. Diskutuoti su teisiniu ir politiniu mažaraščiu neverta, nes ne tik Maskvoje, bet ir Lietuvoje tokių susipainiojusių dar gana daug. Jiems, jei norėtų skaityti, jau seniai atsakė partizanų laiškai, dienoraščiai, poezija, statutai ir maldaknygės. Tik jeigu Dūmos politikai toliau gaivinasi “broliškos pagalbos” mitais, tai mūsų žmonėms dešimtmečiais buvo pilama ant smegenų būtent “pilietinis” karas, “brolis prieš brolį” (kurių nė vienas nenorėjęs mirti), neva tarpusavy išsišaudę “šešiolikmečiai” ir panašūs iškreipti vaizdeliai. Tartum SSRS – valstybė, užgrobusi kitą valstybę – būtų nė neegzistavusi su visomis savo agresijomis, genocido ir teroro struktūromis bei metodikomis.

Aišku, anuomet rašyti tiesą ir tiesiai galima buvo nebent bunkeryje arba Vakaruose, na, dar sau į stalčių, ko apdairūs vietiniai lietuvių rašytojai nepraktikavo. Apie pasipriešinimo karą legaliai tylėta arba rašyta pustiesė-pusmelis. Tokia buvo dar prisimenamo dvasinio teroro tikrovė, kurios liekanos kausto posovietinę lietuvių literatūrą ligi šiol. Kodėl? – čia būtų tema, verta tikro psichologinio romano apie lietuviškąją dabartį. Kai M. Ivaškevičius, taip ir nesuvokęs okupuotos Lietuvos – sovietų Rusijos karo, vos ne vos ištaria “jeigu imtume plačiai, lietuviai kariavo su rusais”, tai siūlo tik dar vieną seną populistiškai ir nacionalistiškai pakreiptą optiką, kuria irgi neturėtume girtis tretiesiems.

Kažko gaila, nes M. Ivaškevičius yra pabarstęs knygoje kur kas rimtesnių dalykų apie tą karą (“Žemaitis ir jo šalis jautėsi vieni ir mus vedė kažkur į gilumą”, sako enkavedistas; “Aš nelaukiu lėktuvo, nenoriu Vaterlo, kur galėčiau pakloti savo dvidešimt tūkstančių ir parnešti likusiems pergalę”, sako M. Ivaškevičiaus vaizduotės Žemaitis, nes tikrasis būtent norėjo laisvės “milijonui laisvų žemdirbių”. Ėmiau ir pamaniau: o kaip atrodytų Jungtinėse Valstijose istorinis romanas apie jų Nepriklausomybės karą, kur kam nors būtų smagu aprašyti Džordžo Vašingtono tuštinimąsi palapinėje į kibirą, o pusę knygos užimtų karo ir valstybės vado erotiniai sapnai. Užtat apie laisvę taipgi nebūtų nė žodžio, tik vieno vaiduoklio vienintelė sentencija: “Laisvė yra nekovoti už tą jūsų prakeiktą laisvę”.

Tiek to, nespėliosim, kaip ten už marių atrodytų, nes mes kalbamės savo namuose. Marius Ivaškevičius kažką juto, kai mestelėjo: “viskas, kas čia parašyta, yra baisus prasimanymas”. Tačiau greta, toje pačioje romano Įžangoje, sudėstė be išlygų: “Visam šitam karui vadovavo žmogus, išėjęs artilerijos mokslus Europoje. […] Apie jį ir šita knyga”. Ir dar: “Jonas Žemaitis – tokia žmogaus pavardė”, taigi supraskit, tikrai apie jį šita knyga.

Betgi tai netiesa; taip šnekučiuojant, čia pat atsižadant ir prisirišant, vienur pasimaivyta, kitur – apgavystė. Generolas Jonas Žemaitis, “žuvusiųjų prezidentas”, “ketvirtasis prezidentas” (yra tokia monografija, toks filmas), tikrai studijavo Prancūzijoje, susitikdavo ten su kitais jaunais lietuviais. “Draugai jį labai mėgo ir visuomet laukdavo pasirodant. Tačiau tai buvo ne vien dėl jo dosnumo, kuriuo jis dalijosi kukliai, be pasididžiavimo, lyg teikiamas malonumas buvo ne tiek kitiems, bet jam pačiam. Labiausiai visus traukė jo nuoširdumas, paprastumas, atida ir dėmesys kitiems. Imponavo jo išsilavinimas, puikus prancūzų kalbos mokėjimas, natūralus elgesio ir laikysenos laisvumas. Niekad kitų nekritikuodavo ir nemokydavo, bet iš jo pavyzdžio nejučiomis visi mokėmės.” (Elena Kabailaitė-Jonaitienė. Kaip vėjelio dvelksmas. – “Dienovidis”, 1999, Nr. 10).

“Žalių” autorius parašė apie kitą, prasimanytą žmogų, bet žaidimai vardais grąžina mus į šių pastabų pradžią. Didžioji problema – skonio ir takto. Ji susijusi ir su pasirinkta neeiline tema bei rakursu, ir su autoriaus metodu, kurį būtų galima vadinti pseudofaktine provokacija. Fikcija – ne fakto literatūra, tad nereiktų nė kiek apsimesti. Jeigu ne tie tikri Lietuvos karių – laisvės kovotojų vardai, tai visuomeniškuoju požiūriu teliktų bendresnis klausimas: kaip autorius supranta mūsų partizanų kovą ir kodėl ją mato tik tokią – purviną ir beprasmę, atitinkamai vaizduodamas.

Taip – tai taip, žiūrėkim kaip į simptomą, gal per pasąmonę ateinantį stribų kerštą (kai kas lygina su lavonų spardymu), gal kaip žurnalistišką išsikėlimą aukščiau visų. Partizanų aprašymai būtų tikę ir sovietmečiu. Tačiau neatimsi literatui teisės vaizduotis ir vaizduoti bet ką savaip, jeigu šventõs rašančiojo teisės nekoreguoja jo paties takto ir skonio jausenos.

Vis dėlto, kai liečiamas žuvusių už visų mūsų laisvę, tad ir už rašytojo laisvę, rezistencijos vadų atminimas, o dar tebėra jų šeimos, dalykai keleriopai komplikuojasi. Įskaudintųjų nedera taipgi nurašinėti į meno nesupratėlių kategoriją. Galbūt daugelis jų būtent gerai šį tą supranta, ir tas “šis tas” nėra menkesnis reikalas, negu rašytojo menas, ar jis būtų pauzė, ar laisvė be atsakomybės.

“Etikos dėsniai ir meno dėsniai yra tie patys”, rašė prieš pusantro šimtmečio kompozitorius Robertas Šumanas. Šiandien tarčiau, kad nusižengdamas etikai meno nepagerinsi, nors gali pagerinti tiražą. Esu įsitikinęs, kad apie šią knygą būtų dešimtkart mažiau kalbama, jei ne spekuliacija tikrais vardais. Perrašyk Joną Žemaitį į Šimą Jonaitį, kurio gyvenimo kelionės didžioji mitinė užduotis yra atrasti ir nužudyti kitą Šimą Jonaitį, ir didelė dalis dujų išeis, balionas iš karto ims bliūkšti. Leidėjai galėtų, autoriui sutinkant, padaryti tokį eksperimentą, ir tada visi žinotume, kas atneša pinigų, kas ne.

Informacijos šaltinis – „Šiaurės Atėnai“

2019.01.24; 09:00

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.

Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Slaptai.lt jau paskelbė Seimo nario Arūno Gumuliausko komentarą. Dabar – A. Vaišvilos pastabos. Netrukus bus paskelbtos ir Br. Makausko įžvalgos.

2018.11.30; 07:45

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras surengė diskusiją „Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir demokratinė mintis Lietuvos valstybės atkūrimo projektuose“.

Diskusijoje dalyvavo istorikas, Seimo narys, Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas GUMULIAUSKAS, istorikas ir diplomatas Bronius MAKAUSKAS, teisės istorikas Mykolo Riomerio universiteto profesorius Alfonsas VAIŠVILA.

Pokalbio moderatorius – Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Slaptai.lt skelbia Seimo nario Arūno Gumuliausko komentarą. Kituose videointerviu bus paskelbti A. Vaišvilos ir Br. Makausko komentarai.

2018.11.30; 07:45

Nuaidėjo moksleivių dainų šventės „TU MUMS- VIENA“ paskutiniai akordai. Į šią nuostabią šventę teko eiti ir grįžti iš Vingio parko pėsčiųjų tiltu, kuriuo ėjo įvairiaspalve apranga apsirengusių gausybė šventės dalyvių ir žiūrovų.

Seime surengta paroda "Karas po karo". Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo sunkaus svorio metaliniu garsu virpėjo tilto tvirtinimo atotampos lyg pritardamos į šventę einantiems savo keistais muzikos garsais.

Moksleivių ir žiūrovų neišgąsdino ir oro prognozės. Į šventę rinkomės šiek tiek anksčiau. Kas minutę dalyvių, žiūrovų gausėjo, kol visa estrada pasipuošė įvairių aprangų spalvomis, kepuraitėmis ir gėlių vainikėliais. Dainų šventė prasidėjo, iškilo šventinė vėliava, aukštai suliepsnojo ugnis. Nepaisant blogo oro ir pradėjusio krapnoti lietaus, visi buvome pasiryžę išklausyti dainų šventės repertuaro ir kartu su visais pasaulio lietuviais 21 valandą sugiedoti Lietuvos himną.

Šventės repertuaras prasidėjo lietuvio širdžiai miela „Lietuviais esame mes gimę“ daina. Vėliau aidėjo Lietuvos tarmiškos dainos ir šventės prologas baigėsi antruoju Lietuvos himnu „Lietuva brangi“.

Antroje dalyje – Mus mažus užauginai – gražiomis dainomis sužavėjo jaunučių chorai. Jų buvo penkios ir visos buvo lydimos žiūrovų plojimais.

Žiūrovai taip pat plojo profesionaliai atliktai Kosto Kubilinsko žodžiais dainai „Tau, mano mamyte“. Čia ir buvo deguto šaukštas, nepagarbos kovotojams, Tėvynei paaukojusiems savo gyvybes už jos laisvę, atspindys.

Kodėl į tokios didelės jaunimo, visos Lietuvos šventę buvo parinkta šio poeto daina? Nemanau, kad dainų repertuaro sudarytojai, Švietimo ir Kultūros ministerijų atsakingi pareigūnai nežinojo apie minimo poeto „nuopelnus“. Kostas Kubilinskas sovietinio saugumo buvo užverbuotas, jam į pagalbą saugumas pasitelkė taip pat poetinės sielos iš to paties krašto kilusį Algirdą Skinkį, kurie įgijo partizanų pasitikėjimą ir tapo jų ryšininkais, gavo slapyvardžius.

Pagal sovietinio saugumo pulkininko Iljos Pučkajaus užduotį jie turėjo ištyrinėti partizanų buveines, nustatyti juose esančius partizanus, turint tikslą juos sunaikinti. Tai abu ir atliko. 1949 m. kovo 7 dieną, kai visi partizanai buvo gavę užduotis ir išvyko į kitus objektus, o bunkeryje liko su jais tik Dainavos apygardos vadas karininkas, literatas Benediktas Labėnas-Kariūnas, niekšai ėmėsi  išdavystės. Kai vadas užmigo, Kubilinskas nelaukė, šaltakraujiškai nušovė miegantį Kariūną, Skinkys paleido, pagal duotą instruktažą, dar kontrolinį šūvį.

Po šio kruvino darbo abu nuskubėjo, pasiekė saugumo būstinę ir atvedė gausų būrį sovietinių karių ir stribų prie partizanų slėptuvių. Netikėtai užklupti  15 partizanų  žuvo. Žuvo rusų karinio garnizono ir stribų siaubas, laimėjęs daugelį mūšių Kazimieraičio apygardos vadas tapęs legenda narsusis Vaclovas Voveris-Žaibas. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės dar nebuvo partizanų istorijoje.

Judas, išdavęs Kristų, šiuo atveju buvo smarkiai pralenktas. Beje, Kubilinskas buvo pamalonintas žadėtais Judo pinigais – 7300 rublių. Jų abiejų kaip ir Judo likimas liūdnas: Skinkys nusižudė, o K.Kubilinskas išsiųstas saugumo į sanatoriją, prasigėręs mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Keista, kad praslinkus 67 metams po tragiško įvykio moksleivių dainų šventėje suskamba Lietuvos Judo-poeto daina, kurią dainuoja 8000 jaunų širdžių. K. Kubilinskas nenusipelnė, kad jo eilės būtų mokyklų vadovėliuose, nes jis buvo išdavikas ir laisvės duobkasys, pats asmeniškai nušaudamas savo kolegą literatą ir išduodamas mirčiai 15 partizanų.

Nejaugi nebuvo tarp visų organizavusių šią gražią šventę nė vieno asmens, paprotinusio neįtraukti į šventės repertuarą minimo vargšo poeto, pardavusio savo Tėvynę, eilių. Deja, dar kai kurie mano, kad Kubilinsko kaip žmogaus tragiška istorija moko mąstyti ir atleisti. Bet tai jokiu būdu nepriimtina ypač tokios didelės moksleivių šventės repertuaro programoje. Moksleiviai ir žiūrovai, nežinantys šios tragiškos istorijos, buvo apgauti.

Laikas visiems organizuojantiems tokias šventes gerai apmąstyti ir grąžinti Lietuvai, ypač jaunimui, istorinę atmintį. Pagrindinis moksleivių šventės šūkis TU MUMS VIENA, suprantu, – tai LIETUVA, negali būti dar kita – LTSR ar SSSR.

Tikimės, kad ateityje bus išvengta tokių klaidų, suskambės tokiose šventėse talentingų poetų – partizanų Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės ir kitų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, dainos.

Straipsnio autorius Jonas Burokas yra Laisvės kovų dalyvis.

2016.07.10; 12:19

Šiemet birželio 23 dieną Lietuva mini 75-ąsias 1941-ųjų metų Birželio sukilimo metines. Tai sukilimas, tapęs paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti išsivadavimo kovoms bei akcijoms.

Tai ištisą dešimtmetį užtrukęs partizaninis karas pokario Lietuvoje… Tai 1972-ųjų metų gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestas Kauno pavasaris… Ir kiekvienais metais tai viename, tai kitame Lietuvos mieste ar provincijos miestelyje suplevėsuodavusi komunistinio okupanto uždrausta mūsų trispalvė, simbolizuodama, jog Lietuva gyva ir nepalaužta! 

Plakatas tragiškoms sukaktims atminti
Plakatas tragiškoms sukaktims atminti Vilniujaus centre.

Tos, 1941m. birželio 22-28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu, išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

Pernai birželio 23-ąją, atsiliepdami į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos kvietimą, būrys motociklininkų dalyvavo Pirmame istoriniame baikerių žygyje iš Kauno į Vilnių, taip pagerbdami kritusius 1941 m. Birželio sukilimo didvyrius.

Lietuvos Baikerių kongreso atstovai iš Kauno atvežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu, ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Seimas iki šiol to nepadarė.

Kviečiame visus patriotiškai nusiteikusius Lietuvos žmones kuo gausiau dalyvauti istorinės atminties renginiuose, skirtuose paminėti šiai garbingai sukakčiai. Ypač lauktume galinčių ir turinčių teisę vairuoti motociklus, motorolerius bei mopedus 2016-06-23 atvykti į žemiau nurodytas vietas 12 val. Kaune ir 16 val. Vilniuje. Turinčius tinkamą vairavimo patyrimą ir pakankamos galios motociklus, dalyvaukite žygyje iš Kauno į Vilnių.

Žygio pradžia – 2016 m. birželio 23 d. 12val. Kauno Vytauto Didžiojo (Karo) muziejaus sodelyje. 16 val. motociklininkai bus laukiami Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kur grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, kartu su Garbės kuopos kariais pakelsime vėliavas ir pagerbsime 1941 metų Birželio sukilimo dalyvius.

Žygio dalyviams bus įteikti dailininko A.R.Šakalio specialiai šiai progai sukurti padėkos raštai bei vienetiniai suvenyriniai vokai su renginiui skirta simbolika.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdyba.

2016.06.23: 10:42

Šiemet birželio 23 dieną Lietuva mini 75-ąsias 1941-ųjų metų Birželio sukilimo metines. Tai sukilimas, tapęs paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti išsivadavimo kovoms bei akcijoms.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tai ištisą dešimtmetį užtrukęs partizaninis karas pokario Lietuvoje… Tai 1972-ųjų metų gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestas Kauno pavasaris… Ir kiekvienais metais tai viename, tai kitame Lietuvos mieste ar provincijos miestelyje suplevėsuodavusi komunistinio okupanto uždrausta mūsų trispalvė, simbolizuodama, jog Lietuva gyva ir nepalaužta! 

Plakatas tragiškoms sukaktims atminti
Plakatas tragiškoms sukaktims atminti

Tos, 1941 m. birželio 22-28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu, išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

Pernai birželio 23-ąją, atsiliepdami į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos kvietimą, būrys motociklininkų dalyvavo Pirmame istoriniame baikerių žygyje iš Kauno į Vilnių, taip pagerbdami kritusius 1941 m. Birželio sukilimo didvyrius.

Lietuvos Baikerių kongreso atstovai iš Kauno atvežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu, ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Seimas iki šiol to nepadarė.

Kviečiame visus patriotiškai nusiteikusius Lietuvos žmones kuo gausiau dalyvauti istorinės atminties renginiuose, skirtuose paminėti šiai garbingai sukakčiai. Ypač lauktume galinčių ir turinčių teisę vairuoti motociklus, motorolerius bei mopedus 2016-06-23 atvykti į žemiau nurodytas vietas 12 val. Kaune ir 16 val. Vilniuje. Turinčius tinkamą vairavimo patyrimą ir pakankamos galios motociklus, dalyvaukite žygyje iš Kauno į Vilnių.

Žygio pradžia – 2016 m. birželio 23 d. 12 val. Kauno Vytauto Didžiojo (Karo) muziejaus sodelyje. 16 val. motociklininkai bus laukiami Vilniuje Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kur grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, kartu su Garbės kuopos kariais pakelsime vėliavas ir pagerbsime 1941 metų Birželio sukilimo dalyvius.

Žygio dalyviams bus įteikti dailininko A.R.Šakalio specialiai šiai progai sukurti padėkos raštai bei vienetiniai suvenyriniai vokai su renginiui skirta simbolika.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdyba.

2016.06.23: 10:42

Slaptai.lt pristato savo skaitytojams Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengtą parodą „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“, kuri ne sykį buvo demonstruojama Lietuvos Seime Vitražo galerijoje.

Paroda „Karas po karo“ parengta teminiu principu, joje pasakojama apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bendros vadovybės kūrimą, karinę organizaciją ir veiklą, apdovanojimus, šventes, leidybą. Nušviečiamas ir Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, pasakojama apie šeimas, kurių trys, keturi, kartais net penki ar šeši sūnūs kovojo ir žuvo partizanų gretose. Daug dėmesio skiriama laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, atokvėpio minutes ir neišvengiamas netektis nelygioje kovoje. Prieš lankytojų akis iškyla įvairiapusis paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Daugiausia eksponuojama partizaninio laikotarpio nuotraukų ir dokumentų, tačiau esama ir ankstesnių metų – būsimųjų kovotojų vaikystės bei vėlesnių – rezistencijos dalyvių ir jų šeimų gyvenimo tremtyje Sibire. Parodoje atsiskleidžia paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: užfiksuoti parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ eksponatai.

« 1 2 »

2016.06.21; 17:00

Kai išgirstame žodį „istorija“, ne vienam iš mūsų mintyse iškyla sausų faktų virtinė ir datų „kalimas“ mokykloje, pilki vadovėliai ir griežtas mokytojas.

Jei nevalingai kyla noras žiovauti, noriu jus nustebinti, kad yra renginių, kurie priverčia prabusti ir domėtis istorija, smagiai leidžiant laiką. Pristatysiu „Trakinių partizanus“ – tai renginys, sukviečiantis žmones iš įvairių Lietuvos kampelių. Šis tėvynę mylinčių žmonių sąskrydis jau devynis kartus vyko Anykščių rajone, Trakinių kaime. Kasmet žmonių susirenka vis daugiau, o renginio atgarsiai visuomenėje pasklinda plačiau.

Continue reading „Norbertas Černiauskas: „Laisvės kovos turi būti grandis, jungianti tarpukarį su šiuolaikine Lietuva““

§ 5. Užmirštieji rezervai

„Tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis; kuri jį patvariai saugoja; kuri jį brandina ir sublizgina tam tikroje atmosferoje. Ir juo dvasinės vertybės sodresnės, tuo pati tauta vertesnė nepriklausomos egzistencijos, juo greičiau jos reikšis objektyviais kūrybos vaisiais“, – taip dar prieš karą su dvasios pakilimu rašė Juozas Ambrazevičius[1].

Tas pats asmuo, kuris ryžosi vadovauti 1941-ųjų metų birželio sukilėlių sudarytai Lietuvos Vyriausybei (vėliau, emigracijoje, pasivardinęs J. Brazaičiu). To sukilimo patirtis neabejotinai davė impulsą ir pokario ginkluotam pasipriešinimui prieš šimtus kartų stipresnį okupantą. Kovodami neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis žuvo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir net merginų.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (11)“

Kai sovietinis okupantas palaužė Lietuvos partizaninį frontą, liko vienintelė, nepasidavusi okupantui institucija – Lietuvos katalikų Bažnyčia. Ne fizine galia, o dvasine tvirtybe Bažnyčia viešai ir pogrindyje priešinosi okupantui, iš tikrųjų vedė Tautą doros keliu išsilaisvinimo link.

Kai kalbama apie Nepriklausomybės atgavimą, dainuojančiąją revoliuciją, visi nuopelnai perdėm priskiriami neva staigiai gimusiam Lietuvos Sąjūdžiui.

Žinotina, kad Tautos Sąjūdis iš nieko negalėjo rastis; jam pagrindą ir ištakas suteikė Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, partizaninio karo aukos ir atraminė uola – Lietuvos katalikų Bažnyčia, kurios sunaikinti ir jos veiklos nutraukti okupantas nepajėgė. Nors vyko nuožmi ateistinė propaganda, persekiojami bei žudomi dvasiškiai, uždarinėjamos bažnyčios, pakankamai didelė Tautos dalis okupantui nepasidavė, viešai ir pogrindyje okupacijai priešinosi. Tos nepalaužiamos ir nesunaikinamos dvasios užteko Sąjūdžiui rastis, per jį Nepriklausomybę atgauti.

Ypatingą vietą kovoje su okupantu užima prieš keturiasdešimt metų pradėtas leisti pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKBK). Nors šis leidinys nuožmaus persekiojimo sąlygomis negalėjo pasiekti visos Lietuvos visuomenės, tačiau slapčia išgabentas į užsienį ir skelbiamas per užsienio radiją, pasiekdavo tautos ausis, buvo šaukte šaukiančiu kreipiniu pagalbos į Laisvojo pasaulio tautų sąžinę.

Continue reading „„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metės sukakties paženklinimas“

Mintys po apskritojo stalo diskusijos apie Čečėniją

Vasario 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė surengė apskritojo stalo diskusiją „Istorijos ir informacijos apie Čečėniją sklaida Europoje ir Čečėnijoje“.

Renginys vyko Seimo Europos informacijos biure. Ši data pasirinkta neatsitiktinai. 1944 m. vasario 23 d. prasidėjo masinis čečėnų ir kitų Šiaurės Kaukazo tautų trėmimas į atšiaurias Kazachstano vietas žūčiai.  

Continue reading „Maschadovo adjutantas: “jūsų prokurorai bendrapiliečius laiko visiškais idiotais”“

andrew-eiva

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išsamų interviu su neseniai Vilniuje viešėjusiu legendiniu Andriumi Eiva.

Šio Amerikoje gyvenančio lietuvio pristatyti nereikia. Puikiai žinome, kad patyręs JAV karinių pajėgų veteranas gūdžiais 1991-aisiais buvo slapta atvykęs į Vilnių. Atskridęs į Vilnių jis mūsų parlamento gynėjus mokė partizaninio karo paslapčių – kaip veiksmingai atremti galimas sovietinių karinių dalinių atakas. Su JAV “žaliųjų berečių” atstovu Andriumi EIVA apie partizaninio karo specifiką, geopolitines trintis ir Rusijos disidentus kalbasi Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl CŽV vadovybė nemėgsta lietuvio Andriaus Eivos“

minaiciai_1

Va­sa­rio 16-ąją, mi­nė­da­mi 1918 me­tais Lie­tu­vos Ta­ry­bos pa­si­ra­šy­tą Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės ak­tą, švenčiame Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną.

Is­to­ri­jos vin­giai lė­mė, kad po 31-erių me­tų, 1949 m. va­sa­rio 16 d., Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, Mi­nai­čių kai­me, Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dos šta­bo bun­ke­ry­je bu­vo pri­im­tas taip pat vals­ty­bi­nės reikš­mės do­ku­men­tas – Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio (LLKS) Ta­ry­bos De­kla­ra­ci­ja.

Šis tuo me­tu vie­nin­te­lės tei­sė­tos Lie­tu­vos val­džios do­ku­men­tas nuož­mios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos są­ly­go­mis skel­bė sie­kį at­kur­ti ne­pri­klau­so­mą par­la­men­ti­nę Lie­tu­vos Res­pub­li­ką, ir iš šių die­nų žvel­giant, su­jun­gė 1918-ųjų ir 1990-ųjų Lie­tu­vą. Tai­gi pri­me­na­me LLKS Ta­ry­bos 1949 metų va­sa­rio 16-osios De­kla­ra­ci­jos iš­ta­kas ir pri­ėmi­mo ap­lin­ky­bes. Nors par­ti­za­ni­nis ka­ras Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo dar 1944 me­tais, ta­čiau ban­dy­mai įsteig­ti ben­drą po­grin­džio va­do­vy­bę il­gą lai­ką bu­vo ne­sėk­min­gi. Tik po be­veik pen­ke­rių ko­vos me­tų, 1949-aisiais, pa­ga­liau pa­vy­ko įkur­ti ka­ri­nio ir po­li­ti­nio va­do­va­vi­mo cen­trą, ku­riam bu­vo pa­val­dūs vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nai.

Continue reading „Kovojančios Lietuvos Vasario 16-osios deklaracija“

Copy of ohmanas_2

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų, kurie nebuvo sužavėti švedų režisieriaus Jono Ohmano dokumentiniu filmu apie agentus – smogikus, klastingiausiomis priemonėmis bei būdais žudžiusiems mūsų partizanus 1945 – 1953 metais. Tačiau vos tik pasitaikė galimybė susitikti su režisieriumi J.Ohmanu, nedelsiant paprašiau jo interviu. O švedų režisierius mielai sutiko atsakyti į visus mano klausimus. Net į tuos, kurie galbūt jam nėra labai malonūs. Su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Dokumentinę juostą apie agentus – smogikus sukūrusio režisieriaus Jono Ohmano versija“