Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šių metų vasara ilgam įsirėš į Vakarų Žemaitijos Darbėnų miestelio gyventojų  atmintį.

Birželio paskutinį sekmadienį kartu su šventųjų Petro ir Pauliaus atlaidais nuūžė nuskambėjo linksma, tranki miestelio gimtadienio šventė, tradiciškai sutraukianti keliskart daugiau svečių, nei Darbėnuose gyvena vietinių gyventojų.

O liepos pirmąjį sekmadienį į bažnyčią iš visų pusių vėl skubėjo tikintieji, tik jau tylesni, rimtesni ir netikėdami savo akimis: pirmuose bažnyčios klauptuose kukliai įsikūrė prezidentas elektas Gitanas Nausėda su žmona bei tėveliu, ir kartu su visais lenkė kelius bendrai maldai už savo prieš penkerius metus mirusią mamą, kuri palaidota  Darbėnų kapinėse, už visus gyvus ir mirusius Darbėnų parapijiečius.

Prezidentas bažnyčioje – lyg ir ne tokia jau naujiena televizijos prikimštam elektoratui. Per kiekvienas valstybines šventes smalsūs piliečiai gali pasimėgauti kadrais, kuriuose užfiksuoti pirmieji valstybės asmenys  svarbiausioje Lietuvos bažnyčioje. O štai atvykti į mažą bažnytėlę, kur nelydi būrys fotografų, TV kameros ir radijo mikrofonai – ne kiekvienam prezidentui duota ir ne kiekvienas prezidentas rastų tam laiko įtemptoje prezidentinėje dienotvarkėje, jei malda ir Bažnyčia jam – tik dalis prezidentui privalomų ritualų.

Bet kartu su prezidentu G. Nausėda maldas meldę darbėniškiai turėjo progos įsitikinti: šiam prezidentui malda su tikinčiųjų bendruomene – ne tuščias formalumas, ne prezidentinio įvaizdžio detalė.

Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentas buvo nuoširdus ir kalbėdamas poterius, ir vėliau, po pamaldų, ilgai ir šiltai bendravęs su visais pamaldose dalyvavusiais žmonėmis, fotografavosi ir su jaunais, ir su senais, ir su mažais. Ir būkite tikri: ne mažiau nuoširdžiai darbėniškiai žemaičiai didžiuodamiesi apie G. Nausėdą sakė: „Tas yr tėkros mūsa Prezidėnts“.

O ką jiems atsakė prezidentas?

Pirmiausia jis padėkojo: „Mielos seserys, mieli broliai, brangieji tautiečiai, žemaičiai – ačiū už visus linkėjimus, pasakytus tokia gražia žemaičių šnekta. Šiandien aš tiesiog norėčiau prisiminti ir liūdnas, ir geras akimirkas. Liūdnas, nes šiandien aš ir mano šeima atėjome į šią jaukią, nedidukę bažnyčią pasimelsti už mano mamytę, kuri prieš penkerius metus paliko šį pasaulį ir dabar ilsisi Darbėnų kapinėlėse. Man tikrai buvo malonu už jos vėlę melstis kartu su jumis, su žmonėmis, gyvenančiais čia, kur ji vaikystėje lakstė basa, kur pasitiko savo jaunystę“.

Prisiminęs vakarykščiai švęstą Lietuvos valstybės dieną, prezidentas tęsė: „Žinote, tokiomis akimirkomis aš visada susimąstau: o kaip gi ta mūsų maža Lietuva išliko per visas tas negandas? Kokios priežastys lėmė tai, kad daugybės tautų jau nebėra istorijos ir geografijos žemėlapiuose, tuo tarpu Lietuva yra ir stovi tvirta, nesiūbuojanti? Atsakymas būtų štai toks: tikėjimas į Dievą“ /…./  Antroji priežastis turbūt yra ta, kad mes tiesiog labai mylėjome ir gerbėme tai, ką mums paliko protėviai. O protėviai paliko ne tik šį gintarinį lopinėlį prie Baltijos jūros, bet paliko ir papročius, ir ypatingą, tiesiog neįkainojamą turtą – mūsų kalbą. Ir, matyt, jausdami atsakomybę už visus protėvių darbus mes visa tai branginame. Ir be jokios abejonės, išsaugosime tai, ką turime. Atskirai paėmus, visi mes esame mirtingi, tačiau aš tvirtai tikiu, kad mūsų tauta yra nemirtinga. Tik reikia tikėti į Dievą, reikia tikėti vienas į kitą ir reikia šiek tiek daugiau artimo meilės. Štai šitą Dievo priesaką, Dievo įsakymą mes kartais truputį primirštame. Mylėkime vieni kitus, ir aš tikiu, kad Lietuvoje bus švariau, šviesiau ir geriau gyventi. Laimink Dieve, mūsų tėvynę, laimink, Dieve, mus visus“.

Tokiu kreipiniu į Dievą užbaigė savo kalbą išrinktasis Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda.

Tikriausiai atsiras tokių, kurie kritikuos prezidentą, kad jis Lietuvos ateities ieškodamas pirmiausia kreipiasi į Dievą, o ne į Europos Sąjungą. Bet jis kalbėjo ne politikams, ne eurokarjeros žmonėms. Kalbėjo tiems, kurių daugumą nepriklausomybė atskyrė nuo vaikų, anūkų, išplasnojusių dirbti ir kurti kitose šalyse, bet patys jie tebesilaiko įsikibę savo šaknų, savo  protėvių kapų čia, Lietuvoje…

Turėdami gana platų pasirinkimą, rinkdamiesi prezidentą, lietuviai pirmenybę sąmoningai ar nesąmoningai atidavė kandidatui, visu savo elgesiu, kalbėjimo maniera ir turiniu reprezentuojantį  kultūrą. Tikrąją, ne popsinę, ne Eurovizinę, o didžiąją, klasikinę…

O juk būtent kultūros šiandien labiausiai stokoja Lietuvos politika ir politikai. Kultūros, meilės, atsakomybės.

Alvydas Jokubaitis. Slaptai.lt nuotr.

Priminsiu filosofo Alvydo Jokubaičio mintis, išsakytas Lietuvos moderniosios nepriklausomos valstybės šimtmečio jubiliejaus išvakarėse.

Pasak filosofo, dabartinę Lietuvos valstybę kamuoja šios negalės: „(1) lietuviai kuria kultūros praradimo kultūrą; (2) save vadina suverenia tauta, tačiau apsidžiaugia bet kuria proga, kai šalį valdo Briuselio direktyvos ir finansai; (3) neturi aiškaus atsakymo į moralinę prasmę turintį klausimą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais.

Alvydas Jokubaitis, atsigręžęs į istoriją, priminė, jog XIX amžiuje lietuviai reikalavo, kad būtų pripažinta jų kultūra.

Sovietmetis jiems primetė pirmą didelį išbandymą – lietuviai kaip tauta buvo priversti gyventi kartu su kitomis savo kultūrinį tapatumą ginančiomis tautomis, pavadintomis Sovietų Sąjunga. Antrą didelį išbandymą kultūros alkstantys lietuviai patyrė dabar, pokomunistiniu laikotarpiu: jie pamatė anksčiau nematytas multikultūriškumo puses. To pasėkoje kultūriškai numelioruoti „europietiškosios Lietuvos“ vadovai, politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, ir todėl būtina sugalvoti kažką lengvesnio. Europos Sąjunga davė progą „senojo stiliaus“ nepriklausomybę paversti kažkuo kitu, ir po valstybės priedanga imta ugdyti „lieteuropiečius“.

Filosofo verdiktas tokiam pasirinkimui griežtas ir negailestingas: „Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais, moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė“.

Kas laukia Lietuvos valstybės, kurios piliečiai, politikai nesuvokia lietuvybės prasmės? Jie nemato, jog, pasak A. Jokubaičio, „tarp tikėjimo Dievu ir tautinės ištikimybės egzistuoja ryšys. Lietuvių tautinei valstybei pradžią davė paprasti Katalikų Bažnyčios parapijų tikintieji“.

Šio ryšio nematančių politikų pastangomis šiandien Lietuva vis labiau virsta paprastu administraciniu vienetu (dėl šventos ramybės nepriminsiu  tos valstybės, kurios administraciniu vienetu, „šiaurės vakarų kraštu“ Lietuva jau pabuvojo…), kuriame, taikliu filosofo pastebėjimu, „mokyklos užsidaro, o universitetai nutautėja. Bandoma įkvėpti politinį tikėjimą, tačiau tai tik jo surogatas“.

Tačiau to nenori matyti Europos Sąjungos šalininkai, kuriems tautinė valstybė reiškia vien atsilikimą bei uždarumą. Tauta, tikėjimas prisimenami nebent per vienadienius renginius, ir tris dienas per metus kalbama apie meilę tautai, o likusias viešpatauja individo religija.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Prezidento G. Nausėdos kalba Darbėnuose, kaip ir jo pasisakymai kitur kitomis progomis, įžiebia viltį, kad Lietuvoje moralinės ir politinės teisės į viešumą, į pagarbą ir valstybės rėmimą bus sugrąžintos tokioms tradicinėms (deja, nebe konservatoriškoms) vertybėms, kaip tautinė tapatybė, suvokiama per tikėjimą, kalbą, kultūrą plačiąja prasme, o ne vien proginę.

Prezidento žodžiai įžiebia viltį, kad tautos vienybė bus suprantama kaip Vilniaus vienybė su Darbėnais ir Pagėgiais, Marcinkonimis ir Varėna, Turmantu ir Zarasais, Žagare ir Biržais, o ne vien liberaliai abstrakčiai – su „pasaulio lietuviais“.

2019.07.12; 08:06

Rengiantis referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke Dalia Henke, PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis, Seimo ir PLB komisijos pirmininku ir pilietinės akcijos „Mūsų metas dabar“ vadovu Rimvydu Baltaduoniu bei kitais Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais.

Susitikimo metu diskutuota, kaip kartu susitelkus paskatinti užsienyje bei Lietuvoje gyvenančius tautiečius būti aktyvius ir dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus.

„Artėjantis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo yra ypatinga galimybė susitelkti ir parodyti, kad esame vieninga tauta, neabejinga ir pilietiška“, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.

Užsienio reikalų ministerija, koordinuodama Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą, kovo 15-17 dienomis Vilniuje surengė užsienio lietuvių pilietiškumo stiprinimo mokymus, kuriuose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių atstovai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 16:33

Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.

« 1 2 »

2018.07.09; 07:25

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į  miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos“.

Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje. 

Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė.  Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių  niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.

Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.

Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.

Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į  Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi  buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.

1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.

Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.

Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.

Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė  dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos  gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos  lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.

Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).

Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems  peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.

O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai,  estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.

Abipusis pasitikėjimas ir  bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m.  lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.

Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne  bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.

Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).

Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.

Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su  Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų  norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.

Vėliau  miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.

Tų pačių 1988-1989 m. žiemą  į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas  punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo  tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie  buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be  sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose  lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.

Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie  LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.

Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .

Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man  tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV  ir radijo laidose.

Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji  sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.

Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.

Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.

Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.

Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.

Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.

Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man  sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.

Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet  kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?

Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip  ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.

Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su  savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.

Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais  teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?

Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino. 

Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis  iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.

Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.

Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir  gebėjimą būti naudingi Lietuvai.

O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė  tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.

Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.

Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo  tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“

O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?

Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…

Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…

2018.06.01; 06:18

Slaptai.lt skelbia antrąjį videointerviu su skulptoriumi, menininku, poetu Gediminu RADZEVIČIUMI. Jei 1-ojoje dalyje kalbėjomės apie Pasaulio lietuvių Vienybės Karūną, tai 2-ąjame videointerviu skulptorius pasakoja, kokį jis įsivaizduoja Karalių Mindaugą.

Videointerviu trukmė – 10 min.

2018.04.29; 10:46

Slaptai.lt portalo svečias – skulptorius, dailininkas, poetas Gediminas RADZEVIČIUS, kuriantis Vienybės Karūną. Kodėl – būtent Vienybės karūna? Kur ji statoma? Ar paskatins ji po Pasaulį išsibarsčiusius lietuvius būti vieningesniais, draugiškesniais, pakantesniais? Taip pat klausiame, kaip į šį sumanymą žvelgia valdžia ir visuomenė? Ar esama pavydo, nesupratimo, įtarumo?

Pokalbio trukmė – 19 min.

2018.04.22; 12:14

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Likus mažiau nei trims savaitėms iki pirmojo atrankos į „Misija Sibiras’18” ekspediciją etapo pabaigos organizatoriai skelbia, kad į Sibirą šiemet išvyks ne viena, o dvi ekspedicijos. Pastaraisiais metais į Sibirą pavykdavo iškeliauti tik vienai 16 žmonių ekspedicijos komandai, kuri dvi savaites lankydavo lietuvių tremties vietas ir tvarkydavo kapines.

Abiejų komandų išvykimas tradiciškai planuojamas liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Komandos išvyks kartu, tačiau lankys bei tvarkys kapines skirtingais maršrutais, kad darbai vyktų dar efektyviau ir greičiau. Kiekvieną komandą planuojama formuoti iš 12 žmonių, taigi šiemet į ekspedicijas pavyks išvykti iš viso 24 žmonėms.

Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.

„Per 12 projekto gyvavimo metų ekspedicijos sutvarkė pagrindines didžiausias lietuvių kapines Sibire, tačiau tebėra labai daug mažesnių kapinaičių, kurios sparčiai nyksta. Kartais pakanka vieno miškų gaisro ar didesnės audros, kad kapinės taptų nebeatrandamomis. Mažesnėse kapinaitėse daug efektyviau darbuotis nedidelėmis grupėmis, nes darbai vyksta labiau koncentruotai, mažesnė komanda yra mobilesnė. Turėdami 2 skirtingas ekspedicijas, galėsime nuveikti dvigubai daugiau“, – teigia ilgametis „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas.

Nors ekspedicijų dalyvių skaičius jau patvirtintas, ekspedicijos maršrutas dar yra planuojamas, jis priklauso nuo daugelio dedamųjų: informacijos, kurią pavyksta rasti archyvuose, kontaktų, kuriuos pavyksta užmegzti Sibire, ir nuo visuomenės paramos, kuri leidžia nuvykti toliau ir nuveikti daugiau.

Prezidentūroje –
susitikimas su projekto „Misija Sibiras“ dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Didelis visuomenės, o ypač jaunimo, susidomėjimas projektu yra reikšmingas indikatorius, rodantis, kad turime atrasti būdą, kaip leisti prie istorijos prisiliesti dar didesniam skaičiui žmonių. Suformuoti dvi „Misija Sibiras‘18“ ekspedicijas yra drąsos ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, bet tik tokiu būdu išsaugosime mažesnes, bet sparčiai nykstančias lietuvių tremties vietas. Ekspedicijų eiga priklauso ir nuo visuomenės pagalbos – tiek finansinės, tiek moralinės. Šiuo metu trumpaisiais numeriais 1891 ir 1892 renkame aukas, kurios leis įsigyti kokybiškesnius įrankius, pasiekti sunkiai įžengiamas kapines. Lygiai taip pat svarbus ir moralinis palaikymas, nes tik su buvusių tremtinių ar jų giminaičių pagalba pavyks atrasti neužfiksuotas kapines ar Sibire tebegyvenančius tautiečius“, – sako projekto vadovė R. Kėželytė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.22; 03:00

Po laiko, praleisto svetimoje šalyje, grįžti į tėvynę gali būti nemenkas iššūkis. Kaip susirasti patinkantį darbą, vėl integruotis į visuomenę, nuo kurios jau atitolai, pritapti – tai klausimai, kylantys grįžtantiems emigrantams.

Sugrįžtantiems pagalbos ranką tiesia įvairios organizacijos ir iniciatyvos, skatinančios išvykusius sugrįžti ir palengvinančios integraciją. Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas projektas „Kryptis Lietuva“ skleidžia žinią apie tokias iniciatyvas, išplitusias nuo nedidelių Lietuvos miestelių iki Jungtinės Karalystės.

Žemaičiai kviečia gyventi Telšiuose ir didžiuotis

„Nenoriu girtis, bet esu iš Telšių“ – tokiu linksmu šūkiu emigrantus į savo gimtą miestą grįžti kviečia telšiškiai. Telšių rajono savivaldybės administracija kuria tokio pat pavadinimo iniciatyvą interneto svetainėje www.telsiai.lt ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Rubrikoje emigravusiems telšiškiams bus teikiama informacija apie laisvas darbo vietas rajone, patarimai, kaip sukurti verslą rajone, kokią paramą teikia savivaldybė pradedantiems verslininkams ir t.t. Bus įsteigta ir virtualių konsultacijų rubrika.

Skiltyje taip pat bus viešinamos iš emigracijos grįžusių telšiškių sėkmės istorijos, taip siekiant padrąsinti grįžti į gimtinę iš svetur ar suteikti pagalbą jau sugrįžusiems.

Alytuje – dėmesys sugrįžusių emigrantų vaikams

Iniciatyvos padėti integruotis sugrįžtantiems emigrantams imasi ne tik organizacijos, bet ir pavieniai aktyvistai. Alytiškis Andrius Jučas subrandino ir įgyvendino gražią idėją – įkūrė integracijos centrą sugrįžusių į tėvynę emigrantų vaikams.

Alytus gražėja. Vytauto Visocko nuotr.

„Viena iš priežasčių, kuri kartais stabdo grįžimą – vaikai. Daugelis tėvų dvejoja, kaip jie pritaps. Kai kurie nelabai ir lietuviškai moka. Tokia situacija, nes ne visi tėvai lietuviai, kartais tik vienas šeimoje lietuvis. Vaikai svetur lanko angliškas ar kitokių kalbų mokyklas. Sugrįžę vaikai dėl skirtingos kalbos ir kultūros susiduria su patyčių problema. Tėvų baimės yra natūralios ir ši idėja kilo iš noro parodyti dėmesį sugrįžtantiems. Ir Alytus bus tuo miestu, kuris yra atviras ir draugiškas grįžtantiems emigrantams“, – teigia A. Jučas.

Atlikus apklausą paaiškėjo, kad grįžusių vaikų yra beveik pusšimtis – nuo ikimokyklinio amžiaus iki paauglių. Šalių geografija labai plati: Italija, Vokietija, Ukraina, Anglija, Ispanija, Islandija ar net Venesuela. Įsitikinus, kad poreikis yra, Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, rugsėjį Likiškėlių pagrindinėje mokykloje duris atvėrė Lietuvybės centras. Dabar jame vaikai stiprina savo lietuvių kalbos žinias, susipažįsta su Lietuvos kultūra, papročiais.

Anglijos lietuviai siekia palaikyti ryšį

Nuo 2010 metų Jungtinėje Karalystėje gyvenantys ir dirbantys aktyvūs lietuviai sukūrė komunikacijos projektą Tapatybė.LT ir subūrė bendraminčių Pasaulio lietuvių savanorių reporterių komandą. Jos tikslas – padėti užsienio lietuviams palaikyti nuolatinį informacinį ryšį per Pasaulio lietuvių žinių formatą (LRT Lituanica/ LRT.LT).

Šį projektą palaiko ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. Jo teigimu, „Pasaulio lietuvių žinios“ – tai pirmoji originali LRT Lituanicos žinių laida, ugdanti lietuviškąjį tapatumą, plėtojanti viso pasaulio lietuvių ryšius, puoselėjanti geriausias kultūrines tradicijas.

Sugrįžtančių laukia ir darbdaviai

Dėl emigracijos privačiam sektoriui patiriant darbuotojų trūkumą, išvykusius lietuvius sugrįžti skatina ir patys verslininkai. Kaune veikianti Vokiečių kapitalo transporto įmonė, priklausanti „Hegelmann Transporte” įmonių grupei, vykdo projektą „Sugrįžk į Lietuvą“.

Bendrovė ragina sugrįžti bei siūlo darbo vietas ir visas profesinio tobulėjimo perspektyvas užsienyje gyvenantiems, bet norintiems grįžti į tėvynę lietuviams. Tinkamiems kandidatams „Sugrįžk į Lietuvą“ ne tik siūlo darbo vietas, bet ir suteikia pagalbą persikraustant į Lietuvą.

Apdovanojimai „Kryptis Lietuva“

Vyriausybės kanceliarija kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. Apdovanojimuose „Kryptis Lietuva“ kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys.

Iniciatyvos bus apdovanotos trijose „Kryptis Lietuva“ nominacijose: Už paskatinimą sugrįžti ir įsidarbinti Lietuvoje, Už indėlį konsultuojant sugrįžtančius, Už pagalbą sugrįžusiems integruotis Lietuvoje.

Visuomenė taip pat kviečiama siūlyti idėjas, kaip svetur gyvenančius tautiečius paskatinti sugrįžti į Lietuvą, padėti integruotis ar įsidarbinti parvykusiems. Geriausių „Kryptis Lietuva“ idėjų autoriai taip pat bus apdovanoti.

Iniciatyvas ir idėjas galima registruoti socialiniame tinkle Facebook https://pilieciubalsas.lt/ arba interneto svetainėshttp://www.lietuva.lt skiltyse „Registruok iniciatyvą“ arba „Pasiūlyk idėją“ iki 2017 m. spalio 20 d.

„Kryptis Lietuva“ geriausios iniciatyvos ir idėjos bus apdovanotos šių metų spalio 30 d. vyksiančio Globalios Lietuvos forumo metu.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2017.10.16; 05:00

Liepos 6-osios vakarą (Lietuvos laiku – 21 valandą) viso pasaulio lietuviai giedojo Tautišką giesmę. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie šią unikalią ir jaudinančią akciją Vilniuje ant Stalo kalno.

Beje, šiais metais Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga Tautiška giesmė Lietuvoje buvo giedama nuo 100 piliakalnų.

Slaptai.lt nuotr.

« 1 2 »

2017.07.07; 06:50