Vasario 16-oji – ArgentinojeLietuvos valstybės atkūrimo dienos minejimas Argentinoje
Vasario 16-toji, Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Argentinoje, Berisso mieste įvyko 105 -sis Lietuvos nepriklausomybės metinių minėjimas.
Lietuvos ir Argentinos himnų pagerbimu prasidėjo minėjimo ceremonija. Sveikinimo kalbas pasakė, istoriniais faktais pasidalino bei išreiškė susirūpinimą šių dienų aktualijomis Ukrainoje praktikantės iš Lietuvos Agnė Čižiūtė ir Aistė Bakanauskaitė. Vokietijos, Vasario 16-osios gimnazijos atstovė Laima Lipšytė savo kalboje akcentavo ne tik tautos laisvę, bet ir asmens vidinę laisvę ir kokia svarbi situacija Ukrainoje šiame aspekte.
Ukrainos kultūros asociacijos “Prosvita” atstovas Eugenio Twerdy ukrainiečių bendruomenės vardu padėkojo lietuvių tautai Lietuvoje ir lietuvių bendruomenei Argentinoje už palaikymą ir pagalbą Ukrainos tautai karo akivaizdoje.
Berisso savivaldybės atstovas, ryšiams su visuomene Juan Pablo Holubyez pasveikino lietuvių bendruomenės narius su Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minejimas Argentinoje
Ceremonijoje dalyvavo Berisso savivaldybės atstovas, ryšiams su visuomene Juan Pablo Holubyez, LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos Pietų Amerikos atstovas Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Lietuvių kultūros ir savišalpos draugijos “Nemunas” valdybos pirmininkas Alfredo Dulke, lietuviu draugijos “Mindaugas” valdybos pirmininkė Miriam Griszka, Ukrainu kultūros asociacijos “Prosvita” valdybos pirmininkas Eugenio Twerdy, Ukrainu kultūros asociacijos “Renacimiento” (Prisikelimas) valdybos pirmininkas Gabriel Pervanchuk, Buenos Aires provincijos kultūros ambasadorius Emanuel Giacoia, lietuvių bendruomenės kultūros atstovė Laima Griszka ir antroji lietuvių bendruomenės kultūros atstovė Luisina Allevato Saramskas.
Renginį organizavo Lietuvių kultūros ir savišalpos draugija “Nemunas” ir lietuvių bendruomenė “Mindaugas”.
Dalia Henke. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pasaulio lietuvių bendruomenės XVII Seimo nariai trečiai kadencijai pirmininke išrinko Dalią Henkę. Naujoje valdyboje dirbs pasaulio lietuvių atstovai iš trijų kontinentų.
Kaip ELTA jau skelbė, Vilniuje, Seimo rūmuose, liepos 17-20 dienomis posėdžiavo lietuvių bendruomenių atstovai iš 37 pasaulio šalių. Jie diskutavo ir sprendė aktualius Pasaulio lietuvių bendruomenės organizacinius klausimus, svarbius Lietuvos diasporai klausimus: pilietybės išsaugojimas, lietuvių bendruomenių stiprinimas, lituanistinis švietimas, tautinės tapatybės puoselėjimas, kitos diasporos politikos aktualijos.
Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimas, aukščiausias organizacijos valdymo organas, šaukiamas kas treji metai. Pasaulio lietuvių bendruomenė yra pelno nesiekianti organizacija, kurios misija – ugdyti ir išlaikyti užsienyje gyvenančiųjų lietuvybės dvasią.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino į Vilnių susirinkusius Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XVII Seimo narius.
Šalies vadovas pabrėžė, kad PLB Seimas posėdžiauja sudėtingu laikotarpiu, kai Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą grasina laisvei bei demokratijai visoje Europoje.
„Tam, kad Ukraina ir jos žmonės atlaikytų priešiškos karo mašinos spaudimą, jiems bus reikalinga visokeriopa mūsų pagalba. Todėl džiaugiuosi, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė daug dėmesio skiria ukrainiečių reikmėms, taip pat patriotizmo ir pilietinio ugdymo temoms“, – vaizdo sveikinime sakė prezidentas.
Šalies vadovas palinkėjo, kad PLB Seimas, svarstantis daugelį reikšmingų klausimų, tokių kaip dviguba pilietybė, lietuvių bendruomenių stiprinimas ir bendradarbiavimo tarp jų skatinimas, lituanistinis švietimas ir tautinės tapatybės puoselėjimas, ir toliau išliktų svarbia jungtimi tarp išeivijos ir Lietuvos, sakoma Prezidentūros pranešime.
„Jūsų veikla geriausiai atspindi, kad Lietuva yra viena, ir ji yra mūsų visų. Ir toliau telkite viso pasaulio lietuvius. Tegul sprendimai, kuriuos priimsite šiomis dienomis, sustiprina mūsų šalį!“ – sakė prezidentas.
XVII PLB Seimas – aukščiausias PLB valdymo organas – posėdžiaus Vilniuje liepos 17–21 dienomis.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mūsų šalies mokiniai, šiemet baigiantys Briuselio II Europos mokyklą, pasiekė labai gerų rezultatų. Tai pirmadienį pažymėjo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, kalbėdama Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimo iškilmingame posėdyje.
Šiais metais Briuselio II Europos mokyklą baigė pirmieji 2015 m. įkurtos vidurinio ugdymo Lietuvių sekcijos abiturientai. Bendras visų mokyklos abiturientų metinių pažymių vidurkis yra 77 proc., lietuvių sekcijos – 81 proc. Lietuviai yra antri po suomių iš visų šioje mokykloje besimokančių europiečių kalbų sekcijų – vokiečių, anglų, suomių, prancūzų, italų, olandų, portugalų, švedų.
Lietuvis mokinys – trečias tarp geriausiųjų iš visų 219 mokyklos abiturientų.
„Tokie pasiekimai suteikia įkvėpimo besirūpinantiems tautiečių užsienyje švietimu. Turime nuostabaus, gabaus jaunimo. Padėkime jiems išlaikyti tvirtus saitus su Tėvyne“, – kalbėjo ministrė Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovams.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nuolatos palaiko ir stiprina ryšį su lituanistinėmis mokyklomis, teikia finansinę ir kitokią paramą.
Kasmet organizuojamas užsienio lietuvių neformaliojo lituanistinio švietimo ir sporto projektų konkursas. Konkurse dalyvavusios ir laimėjusios mokyklos gali įsigyti metodinės ir mokomosios medžiagos, sporto priemonių, organizuoti mokyklų renginius ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, dalyvauti vasaros stovyklose Lietuvoje ir kt. Šiemet, kaip pažymima ministerijos pranešime, 60-čiai mokyklų jau skirta daugiau nei 324 tūkst. eurų.
Nuo kitų metų planuojama, kad lituanistinės mokyklos būtų remiamos ir tiesiogiai Lietuvos biudžeto lėšomis, kurios galėtų tekti lituanistinių mokyklų patalpoms išlaikyti, mokytojų atlyginimams, vadovėliams ir kitoms būtinoms priemonėms.
Vyriausybės nustatyta tvarka remiami užsienio lietuviškose bendrojo ugdymo mokyklose ir savaitgalinėse mokyklose, veikiančiose etninėse Lietuvos žemėse ir lietuvių tremties vietose, dirbantys mokytojai. Jiems kas mėnesį skiriamos išmokos už lituanistinio švietimo veiklą.
Lietuva taip pat remia užsienio lietuvių studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose. Užsienio lietuviams, stojantiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas, prie stojamojo konkursinio balo pridedamas papildomas balas, o baigusiems lietuviškas bendrojo ugdymo mokyklas užsienyje – dar vienas papildomas balas. Įstojusiems konkurso būdu mokama stipendija ir / ar vienkartinė socialinė išmoka, priklausanti nuo studento socialinės padėties.
ŠMSM duomenimis, pasaulyje veikia 246 lituanistinės mokyklos, kuriose mokosi apie 11,7 tūkst. mokinių, dirba per 1000 mokytojų.
PLB pirmininkė Regina Narušienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Eidama 86-uosius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose balandžio 25 dieną mirė advokatė, buvusi Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos narė, mecenatė, visuomenininkė Regina Gytė Narušienė, pranešė Seimas.
Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienį pareiškė užuojautą dėl buvusios Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovės, teisininkės Reginos Gytės Narušienės mirties.
Šalies vadovas sakė, kad R. G. Narušienė, ilgus metus gyvendama Jungtinėse Valstijose ir nuolat palaikydama glaudžius ryšius su Lietuva, reikšmingai prisidėjo prie atstovavimo Lietuvos interesams ir lietuvybės puoselėjimo.
„Reiškiu nuoširdžią užuojautą artimiesiems, taip pat ir visai lietuvių diasporai – netekome ypatingos asmenybės, kuri nuolat ir nepailstamai su didžiule energija dirbo puoselėdama lietuvių tautos vertybes ir kultūrą. Net gyvendama už Atlanto, o po nepriklausomybės atkūrimo dažnai lankydamasi Lietuvoje, R. G. Narušienė sugebėjo išlaikyti atsidavimą savo Tėvynei ir šaknims. Ji taip pat pasižymėjo ryškiomis žmogiškosiomis savybėmis, negailėdama savo gerumo ir meilės aplinkiniams“, – sakė prezidentas.
Šalies vadovo teigimu, dar 1990-aisiais, būdama Lietuvių laisvės forumo Vašingtone pirmininke, R. G. Narušienė atliko didelį darbą siekiant Lietuvos diplomatinio pripažinimo.
Per savo gyvenimą garsi teisininkė aktyviai užsiėmė ne tik visuomenine veikla, ji ryškiai pasižymėjo ir savo mecenatyste, rūpinosi parama Lietuvos kultūrai.
R. G. Narušienė nuo 1990-ųjų veikė JAV lietuvių bendruomenėje, 2006–2012 m. vadovavo Pasaulio lietuvių bendruomenei. 1998 m. ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą dėl Reginos Gytės Narušienės mirties.
„Netekome vienos garsiausių ir aktyviausių užsienio lietuvių. Nors iš Lietuvos pasitraukė dar būdama vaikas, p. Regina visur ir visada puoselėjo lietuviškumą ir lietuvių kalbą, būrė draugėn pasaulio lietuvius, o savo veiklą paskyrė Lietuvos labui. Atkūrus nepriklausomybę ypač naudinga buvo jos politinė, teisinė ir visuomeninė pagalba. Nuoširdžiai užjaučiu R. G. Narušienės šeimą, artimuosius, bendražygius ir visus pažinojusius šią puikią ir Lietuvai atsidavusią asmenybę“, – užuojautoje sako V. Čmilytė-Nielsen.
Ministrė pirmininkės Ingridos Šimonytės užuojautoje dėl Reginos Gytės Narušienės mirties pažymima , kad Anapusybėn iškeliavo iškili asmenybė, didelę gyvenimo dalį paskyrusi tautiškumui puoselėti, JAV ir viso pasaulio lietuviams telkti, kad stiprintų Lietuvą, garsintų gimtosios šalies vardą.
„Jos patriotiškumas, pasišventimas kilnioms idėjoms ir puikūs organizaciniai gebėjimai padėjo atgimstančiai Lietuvai atverti duris į tarptautinę bendruomenę, telkė ir vienijo jėgas siekiant narystės NATO. Dėl Reginos Gytės Narušienės mirties reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems ir visiems, kurie kartu kūrė modernią, atvirą ir saugią Lietuvą“, – pažymi premjerė.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė paprašė Seimo valdybos sudaryti darbo grupę, kuri būtų atsakinga už naujo referendumo dėl daugybinės pilietybės įteisinimo organizavimą.
„Įvertinus, kad iki planuojamo naujo referendumo liko tik kiek daugiau nei dveji metai, turime aktyviai pradėti ruoštis artėjančiam referendumui, kad šįkart jis būtų sėkmingas“, – teigė Laisvės partijos pirmininkė.
Anot A. Armonaitės, referendumo organizavimo darbo grupę turėtų sudaryti Seimo nariai iš visų parlamentinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai, Pasaulio lietuvių bendruomenės ir kitų suinteresuotų institucijų atstovai.
Ši darbo grupė turėtų svarstyti būsimo referendumo formuluotę, organizavimo, kampanijos taisykles bei kitus svarbius referendumo įgyvendinimo aspektus. Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
2019 metų gegužę vykusiame referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo 72,3 proc. dalyvavusių rinkėjų palaikė nuostatą, kad Lietuvos piliečiai gali turėti ir kitų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pilietybę, tačiau to neužteko, kad Konstitucija būtų pakeista. Reikėjo, kad už siūlomą pakeitimą balsuotų daugiau kaip pusė visų rinkimų teisę turinčių piliečių.
Iškart po šio referendumo, įvertinant, kad šis klausimas yra ypač aktualus didžiajai daugumai savo valią pareiškusių rinkėjų, o ypač – lietuvių diasporai, buvo sutarta, kad Lietuva galėtų pakartoti referendumą 2024 m. pavasarį kartu su Lietuvos prezidento rinkimais, kai rinkėjų aktyvumas būna didžiausias.
Šių metų gruodžio 10 d. nuotoliniu būdu vyko Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas Lietuvos įvaizdžio pasaulyje per istorinės atminties prizmę klausimas. Posėdžiui pirmininkavo LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkai Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Jonas Bružas.
Pristatydamas posėdžio klausimą komisijos pirmininkas Jonas Bružas sakė, kad šalies įvaizdis yra plati tema ir į tai būtina pažvelgti per šalies ir tautos istoriją, į kurią neatkreipus tinkamo dėmesio gali būti nuvertinta mūsų tapatybė, tautos ir valstybės išskirtinumas daugelio kitų gražių ir progresivių šalių tarpe, tarp kurių yra Lietuva. Sveikintina Lietuvos pristatymo užsienyje 2020-2030 m. strategija, kuria siekiama teigiamai pristatyti Lietuvą ir jos tautą pasauliui ir iniciatyva ruošiant šalies pareigūnus tai daryti nuosekliai. Ši strategija yra labai svarbi ir pasaulio lietuvių bendruomenei, kadangi ši bendruomenė – tai šimtai tūkstančių savanorių Lietuvos ambasadorių įvairiausiuose pasaulio šalyse, kurie pristato Lietuvą tose šalyse, kuriose gyvena, todėl gebėjimas kalbėti viena nuoseklia kalba pristatant mūsų šalį yra labai svarbus. Patirtis sako, kad istorija, istorinės atminties klausimai yra dažniausiai užduodami mūsų tautiečiams, o atsakymų į šiuos klausimas yra nepakankamai mūsų šalies įvaizdžio strategijoje.
Komisijos narys, šios temos kuratorius komisijoje, Antanas Šileika, kalbėdamas apie Lietuvos įvaizdį užsienyje pabrėžė, kad Lietuvos pristatymo užsienyje 2020-2030 m. strategijoje yra svarbių įžvalgų, joje yra rimta Lietuvos įvaizdžio analizė, tačiau mažai kalbama apie istoriją. Būtina skirti daugiau dėmesio partizaniniam karui, stalininio genocido kančioms, holokaustui ir kitiems istoriniams klausimams, formuojant viešąjį Lietuvos įvaizdį ateičiai. Įvairios Lietuvos institucijos nagrinėja istoriją, Lietuvos įvaizdžio grupė galėtų panaudoti šiuos išteklius, o tai padėtų ir užsienyje gyvenantiems lietuviams, kurie yra savo krašto ambasadoriai ir jaučia pareigą gerinti Lietuvos vardą šalyse, kuriose gyvena.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė savo pranešime apie istorinės atminties iniciatyvas kalbėjo, kad pasaulio lietuvių dėka laisvės kovotojų, didvyrių darbai ir nuopelnai laisvei, demokratinėms vertybėms skamba šiandien visame pasaulyje. Lietuvių didvyrių istorijos telkia lietuvių bendruomenes pasaulyje. Pasaulio lietuviai geriausiai suvokia kokia didžiulė yra laisvės ir nepriklausomybės kaina – tai laisvės kovotojų paaukotos gyvybės, kad šiandien galėtume kurti, gyventi, dirbti visur pasaulyje ir labai laisvai sugrįžti į savo tėvynę. Istorinės atminties komisijos pirmininkė pabrėžė, kad istorinė atmintis ypač pasaulio lietuvių bendruomenėms galėtų būti didesnė.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys ir Seimo narys Stasys Tumėnas pranešime Pasaulio tautų teisuoliai Lietuvoje pristatė Šiaulių atvejį, pasakodamas kaip šis miestas eina istorinės atminties keliu. 2021 m. Spalio 21 d. Šiauliuose buvo atidarytas pasaulio tautų teisuolių skveras, kuriame įamžinti Šiaulių rajono gyventojai rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydų tautos žmones. Seimo narys pristatė naują iniciatyvą prašydamas pritarimo paskelbti Lietuvos pasaulio tautų teisuolių atminimo dieną atmintina diena, tikėdamas, kad tai prisidėtų ir prie Lietuvos įvaizdžio stiprinimo. S.Tumėnas akcentavo, kad įvaizdžio kūrėjai turėtų visam pasauliui kalbėti, jog lietuvių tauta yra atsakinga, menanti ir gerbianti savo istoriją ir kitiems primenanti ne tik savo džiaugsmus ir rūpesčius, bet ir savo skaudulius.
Lietuvos įvaizdžio grupės vadovas Marius Gurskas pristatydamas šios grupės atliekamą darbą siekiant didesnio bendro šalies žinomumo, kalbėjo, jog atlikta daug, paruošta Lietuvos pristatymo užsienyje strategija, sukurta vieninga monitoringo sistema, dirbant su kitomis institucijomis sukurta vieninga Lietuvos pristatymo sistema -svetainė lietuva.lt, kurioje patalpintos visos šalies pristatymui reikalingos priemonės. Per paskutinius du metus grupė sukūrė programą, kuria siekiama finansuoti projektus, kurie prisidėtų prie istorinės atminties įamžinimo.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černisuskas kalbėjo apie rengiamas Lietuvos istorijos dėstymo bendrojo lavinimo programas ir diasporos istorijos vietą jose. Vienas iš tikslų rengiant istorijos ugdymo programas yra sugrąžinti pasaulio lietuvių istoriją į programas, nes dažnai ji buvo suvokiama kaip priedėlis, o ne integrali Lietuvos istorijos dalis. Tai sugrąžinimas to kas buvo: A.Šapokos redaguotame vadovėlyje gimnazistams, leistame tarpukario pabaigoje, bene dešimtadalis vadovėlio skirtas lietuviams išeivijoje. Dabar yra programų projektai, darbas vyksta grupėse. Tikslas, kad pasaulio lietuvių istorija arba Lietuvos žmonių, kurie gyveno ir kūrė už Lietuvos ribų, istorija, pasiekimai ir kultūra taptų ne Lietuvos istorijos priedėliu, o integralia mūsų istorijos dalimi.
LR Seimo ir PLB komisija
Istorijos instituto direktorius hab. dr. Alvydas Nikžentaitis kalbėdamas apie neseniai vykusią konferenciją „Skaldanti praeitis” pabrėžė, kad tema yra pakankamai svarbi. Pabrėžė patirtį dirbant ne tik dirbant su mokslininkais, bet ir su ambasadomis. Pasakojimai apie holokaustą, gulagą, tremtis turi tęstis, iniciatyvos turi įgauti naujas formas. Pasidžiaugė, kad Lietuvos politikoje atsiranda ne tik problematikos supratimas, bet ir techniškai suvokimas, kaip reikia dirbti.
Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius Marius Janukonis apžvelgdamas ministerijos darbus istorinės atminties srityje sakė, kad Užsienio reikalų ministerijos vienas pagrindinių instrumentų yra parama projektams, kuriuos vykdo Lietuvos diplomatinės ir konsulinės atstovybės užsienyje ir tarp tų projektų didelę dalį sudaro projektai susiję su istorine atmintim. Didžiausias dėmesys skiriamas XX a. istorijai, nes ji parodo ir Lietuvos laisvės kelią, kuris vakaruose ir kitose valstybėse nepakankamai žinomas. XX a. istorija yra tapusi manipuliacijų ir dezinformacijos objektu iš nedraugiškų valstybių pusės. Mums atsakas yra svarbus – teisingo, objektyvaus naratyvo kalbėjimas, pasitelkiant istorikus, akademikus. Svarbi tema yra Lietuvos paveldas užsienyje, jo išsaugojimas, puoselėjimas, sugrąžinimas į Lietuvą, kai įmanoma, svarbus Lietuvos paveldo užsienyje skaitmeninio žemėlapio sudarymas. Paveldas yra ta sritis, kuri reikalauja Lietuvos institucijų, Seimo dėmesio.
Genocido centro direktorius dr. Arūnas Bubnys kalbėjo apie darbus, kuriuos centras dirba tyrinėdamas XX a. okupacijos ir totalitarinių režimų nusikaltimus ir pasipriešinimą šiems okupaciniams režimams. Šioje srityje svarbios dvi kryptys tai centro muziejų veikla ir centro leidinių leidyba užsienio kalbomis. Genocido aukų muziejus yra vienas populiariausių tarp užsienio turistų, jame XXa. istorija pristatoma aiškiai ir įdomiai. Daug išleista knygų užsienio kalbomis apie tremtis, partizaninį karą, didžiuosius getus. Leidyboje daugiau orientuota į Vakarus, bet neužmirštama ir Rytų Europa.
Po vykusių diskusijų LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliuciją „dėl Lietuvos įvaizdžio kūrimo žvelgiant per istorinės atminties prizmę”.
Š. m. spalio 22 d. LR Seimo II rūmų Spaudos konferencijų salėje ir nuotoliniu būdu vyko Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos posėdis, kuriame buvo aptariama Globalios Lietuvos programos 2020 m. įgyvendinimo ataskaita, Lietuvos diasporos politikos esama padėtis ir ateities perspektyvos, buvo kalbama dėl pagalbos tremtiniams, o taip pat dėl Pietų Amerikoje įkalintų Lietuvos piliečių grąžinimo į Lietuvą galimybės ir teisinės pagalbos jiems. Posėdžiui pirmininkavo LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkai LR Seimo narė Dalia Asanavičiūtė ir Jonas Bružas.
Pristatydamas pirmąjį darbotvarkės klausimą – „Globalios Lietuvos programos 2020 m. įgyvendinimo ataskaita, Lietuvos diasporos politikos esama padėtis ir ateities perspektyvos”, komisijos pirmininkas Jonas Bružas akcentavo, jog Globalios Lietuvos programa yra ypatingai svarbi visai tautai ir Lietuvos valstybei tiek dabar, tiek ateities kartoms, nes šios programos pagrindinis tikslas yra išsaugoti tautinį tapatumą, be kurio pasaulyje pasklidusi tauta tiesiog išnyktų. J.Bružas pabrėžė, kad šios programos sėkmė yra neįmanoma be vieningo darbo, siekiant to paties tikslo kartu tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Apie Globalios Lietuvos programos, vykdytos 2012-21 m. nuostatą, viziją ir paskirtį, pagrindinius tikslus, šios programos trūkumus ir iššūkius, jos efektyvumo ir neefektyvumo veiksnius kalbėjo, o taip pat gaires Lietuvos diasporos politikai 2021-2030 m. pristatė komisijos pirmininko pavaduotoja, ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė bei Pasaulio lietuvių bendruomenės narė Jūratė Caspersen.
Šiuo klausimu pasisakė ir savo pastebėjimus pateikė komisijos narys Rytis Virbalis.
Globalios Lietuvos programos 2020-21 metų įgyvendinimo ataskaitą ir naujai rengiamą Globalios Lietuvos Strategijos projektą, pabrėžiant Lietuvos valstybės ir diasporos ryšio svarbą, pristatė Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas. Viceministras pažadėjo, kad ne vėliau kaip lapkričio 1 d Strategijos projektas bus patalpintas Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje ir bus pranešta apie tai komisijai.
Globalios Lietuvos programos lietuviško švietimo ataskaitą pristatė ir apie ateities perspektyvas kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Užsienio lietuvių skyriaus vedėja Virginija Rinkevičienė. Kulturos ministro patarėjas Sigitas Šliažas pristatė Kultūros ministerijos kuruojamų Globalios lietuvos programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą.
LR Seimo ir PLB komisijos posedis
Svarstant antrąjį darbotvarkės klausimą „dėl pagalbos tremtiniams”, komisijos pirmininkas Jonas Bružas išreiškė komisijos susirūpinimą dėl 72 tremtinių šeimų ir jų palikuonių, pateikusių prašymus dar iki 2009 m gruodžio 31 d dėl grįžimo į Lietuvą ir iki šiol negavusių atsakymo. Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialines apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių programų administravimo skyriaus vedėja Živilė Šukytė-Krasauskiene kalbėjo apie politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą programos įgyvendinimą, pateikė informacija apie esamą situaciją šiuo klausimu. Apie tremtinių grįžimo organizavimo problemas kalbėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja socialiniais klausimais Audrone Vareikyte. Lietuvos Respublikos ambasadorius Rusijos Federacijoje Eitvydas Bajarūnas pabrėžė informacijos, koordinavimo stoką šiuo klausimu. Komisijos pirmininkė ir Seimo narė Dalia Asanavičiūtė pakvietė atsakingas institucijas Lietuvoje glaudžiau bendradarbiauti su Rusijos Federacijos ambasada ir Rusijos lietuvių bendruomene.
Žemės rutulys
Trečiasis darbotvarkės klausimas – „dėl Peru – Lietuvos dvišalio teisinio bendradarbiavimo sutarties”. Šiuo klausimu buvo akcentuojama Lotynų Amerikoje, ypač Peru, kalėjimuose įkalintų lietuvių situacija. Komisijos pirmininkas Jonas Bružas pabrėžė, kad teisinio bendradarbiavimo sutartis ir diplomatiniai ryšiai Lotynų Amerikoje yra būtini ir skubiai reikalingi, suteikiant pagalbą mūsų tautiečiams ir padedant mūsų piliečiams grįžti į Lietuvą. Apie esamą sudėtingą kalinių padėtį, apie diplomatinių atstovybių Lotynų Amerikoje teikiamos pagalbos trūkumus, apie teisinės pagalbos įkalintiems nebuvimą kalbėjo komisijos nario pavaduotojas prelatas Edmundas Putrimas. Peru -Lietuvos dvišalio teisinio bendradarbiavimo rengiamos sutarties nuostatas pristatė Teisingumo ministerijos Tarptautinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių politikos grupės vadovas Darius Žilys. Dėl konsulinės pagalbos Lotynų Amerikos šalyse, ypač Peru įkalinimo įstaigose esantiems, kalbėjo Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius Audrius Bendinskas. Komisijos narys Gediminas Ramanauskas pabrėžė, kad yra būtinas valstybės strateginis, kompleksinis požiūris į šį klausimą, nes yra reikalinga reali pagalba žmonėms, kurie yra palikti likimo valiai.
Po diskusijų ir pasisakymų LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija priėmė rezoliucijas „dėl Globalios Lietuvos programos ir dėl Lietuvos diasporos politikos” ir „dėl aktyvesnio Lietuvos Respublikos ir Lotynų Amerikos šalių bendradarbiavimo ir pagalbos baudžiamosios teisės srityje”.
URM surengė diskusiją „Kodėl Lietuvai svarbios lituanistinės mokyklos užsienyje?” URM nuotr.
Užsienio reikalų ministerija kartu su Vytauto Didžiojo universitetu, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisija ir Lituanistinių mokyklų asociacija surengė diskusiją „Kodėl Lietuvai svarbios lituanistinės mokyklos užsienyje?”, apjungusią diasporos, neformaliojo švietimo, akademinio pasaulio atstovus bei politikus.
„Gyvendami toli nuo Lietuvos ir savo iniciatyva bei pastangomis įkurtose mokyklose mokindami jaunąją kartą lietuvių kalbos, istorijos, gilindami vaikų ir jaunimo pažintį su mūsų kultūra ir tradicijomis, jūs kuriate ir auginate rytojaus Lietuvą – drąsią, laisvą ir šiuolaikišką, tačiau nepamirštančią ir vertinančią savo tautinį unikalumą ir stiprinančią savo valstybingumo pamatą – lietuvių kalbą”, – rašoma užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio sveikinimo laiške.
Renginio metu, įvertinant lituanistinio švietimo užsienyje puoselėtojų reikšmę, paskelbti Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklo „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai” laureatai, tarp jų, už ypatingus nuopelnus remiant lietuvybę užsienyje, aukščiausiu Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklo „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai” apdovanojimu – „Aukso Vyčiu” pagerbtas Lietuvių fondas (JAV).
Sveikinimo laiške ministras taip pat pažymėjo, kad aštuonioliktoji Vyriausybė jau vykdo pokyčius lituanistinio švietimo srityje: derinami Švietimo įstatymo pakeitimai, kurie leis lituanistinėms mokykloms skirti ne tik projektinį, bet ir bazinį finansavimą veiklai, užtikrins pasiekimų vertinimo sistemos sukūrimą, gerins mokytojų darbo sąlygas. Užsienio reikalų ministerija savo iniciatyva, dalyvaujant švietimo ir kitų sričių ekspertams, vykdo lituanistinio švietimo užsienyje žinomumo didinimo kampaniją, kuri, viliamasi, efektyviai prisidės prie mokinių skaičiaus mokyklose augimo.
Diskusijos pirmoje dalyje akademinio pasaulio atstovai, neformaliojo lituanistinio švietimo ekspertai nagrinėjo lituanistinių mokyklų užsienyje istorinę reikšmę pačiai lietuvių diasporai ir jų veiklos prasmingumą Lietuvai. Antroji dalis buvo skirta lituanistinių mokyklų prisistatymui: nuotoliniu būdu prisistatė Airijoje, Australijoje, Čilėje, Ispanijoje, JAV ir Jungtinėje Karalystėje veikiančių lituanistinių mokymo įstaigų įkūrėjai, iniciatoriai ir vadovai.
Užsienio reikalų ministerija yra „Globalios Lietuvos” – užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą – kūrimo programos koordinatorė. Programą šiuo metu įgyvendina per 20 valstybės institucijų ir įstaigų, socialinių partnerių. Lituanistinis švietimas užsienyje yra viena iš prioritetinių „Globalios Lietuvos” programos sričių. Pasaulyje šiuo metu veikia per 200 lituanistinių mokyklų.
Dalia Henke. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, Pilietybės įstatymu ir atsižvelgdamas į Pilietybės reikalų komisijos rekomendaciją, pasirašė dekretą, kuriuo Vokietijos pilietei Daliai Henke-Cijunskaitei, turinčiai ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, grąžino Lietuvos Respublikos pilietybę.
D. Henke-Cijunskaitė yra Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė, vadovaujanti šiai didžiausiai lietuvių diasporos organizacijai nuo 2015-ųjų. 2004 m. D. Henke-Cijunskaitė padėjo įkurti iki šiol gyvuojančią lituanistinę Hamburgo mokyklą „Abėcėlė“, yra ne pelno siekiančios lietuvių ir vokiečių draugijos „LiT.art“ kultūros draugijos, padedančios užmegzti ryšius tarp Vokietijos ir Lietuvos menininkų, narė, Europos lietuvių kultūros centro Hiutenfelde įkūrėja, aktyvi daugybės renginių, skirtų lietuvių bendruomenėms, organizatorė.
Jau du dešimtmečius D. Henke-Cijunskaitės aktyvi veikla padeda palaikyti lietuvių, gyvenančių 51-oje pasaulio šalyje, visuose žemynuose, nuolatinį ryšį su Tėvyne, saugoti tautinį identitetą, skatinti lituanistinį švietimą ir puoselėti kultūrines tradicijas lietuvių bendruomenėse.
D. Henke-Cijunskaitės nuopelnus Lietuvos valstybei įvertino ir rekomendacijas dėl pilietybės grąžinimo už nuopelnus pateikė užsienio reikalų ministras, Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijoje, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenė.
D. Henke-Cijunskaitei ne pelno siekianti visuomeninė veikla yra svarbus indėlis vienijant lietuvių bendruomenes pasaulyje ir stiprinant lietuvybę. Savo aktyvia veikla ji reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, teigiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
Pilietybės įstatymas numato, kad kitų valstybių piliečiams, netekusiems Lietuvos Respublikos pilietybės ir turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta išsaugant turimą kitos šalies pilietybę.
Paskutiniame „Artumos“ žurnalo numeryje Viktoras Chrulis dalijasi prisiminimais apie arkivyskupą emeritą Tadeuszą Kondrusiewizcių.
Man šis siužetas parūpo dėl to, kad šiemet sukako trisdešimt metų nuo jo ingreso Maskvoje, kai jis buvo paskirtas Rusijos europinės dalies apaštaliniu administratoriumi. Ir tai tiesiogiai palietė mus, Sankt Peterburgo (anuomet – Leningrado) lietuvius-katalikus. Galiu tik padėkoti V. Chruliui, jog tai, ką jis laikė reikalingu papasakoti apie šį katalikų Bažnyčios kunigaikštį, išsklaidė iš anų laikų likusią lyg nuoskaudą, lyg ir nusivylimą šituo Ganytoju, nes jis neatsiliepė į mūsų lūkesčius taip, kaip mes anuomet tikėjomės.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tarp tų lūkesčių buvo ir pamaldos lietuvių kalba tuometinėje vienintelėje Leningrade veikiančioje katalikų bažnyčioje, kurią rusai vadino paprastai: „kostel na Kovenskom“ – „bažnyčia Kauno skersgatvyje“. Beje, atsilankęs Leningrade, vyskupas su mumis, lietuviais, kalbėjosi tik rusiškai. Kad jis moka lietuviškai, kad yra baigęs Kauno kunigų seminariją, sužinojau tik neseniai, prieš metus, kai Baltarusijos valdžia ėmėsi prieš jį represijų už tai, kad arkivyskupas palaikė protestuojančius prieš A. Lukašenkos režimą!
Kodėl vyskupas buvo toks santūrus (o kaip mums pasirodė – net nedraugiškas) su Leningrado lietuvių katalikiška bendruomene? Nesupratimo uždangą kiek praskleidė V. Chrulis. Jis priminė laikus, kuomet kai kurie „Vatikano monsinjorai“ reiškė iniciatyvas vadinamosios Ost-politik sferoje, ko pasėkoje vietos katalikų interesai dažnai buvo aukojami dėl ekumeninio dialogo. Pasirodo, tokiais atvejais vyskupas T. Kondrusiewiczius mėgo cituoti: „Roma locuta – causa finita“ (liet. „Roma pasakė, byla baigta“).
V. Chrulis rašo: „Toli gražu ne iš karto, manding, jis [ vyskupas T. K. – J.L.] išmoko aiškiai atskirti Šventojo Tėvo valią, kuriai neabejotinai paklūstama, ir kai kurių Vatikano funkcionierių valią, kuriai paklūstant neretai tiesiog pakenkiama Bažnyčios atgimimui ir normaliai veiklai“.
Betgi išmoko, ir tuo galime pasidžiaugti bent šiandien…
Biurokrato antspaudas
Tačiau visuomenę vis dar tebekamuoja tas nelemtas paklusimas FUNKCIONIERIŲ valiai, nesvarbu, kur tie funkcionieriai peri: Vatikane, Vilniuje, Maskvoje ar Briuselyje. Funkcionieriai įkuria savo perimvietes ir smulkesniuose administraciniuose dariniuose: ministerijose ir departamentuose, savivaldybių administracijose ir seniūnijose… Susisuka gūžtas netgi visuomeninėse organizacijose, kurios visgi negali apsieiti be tam tikro administracinio aparato aparatėlio.
Iki šiol neišblėso nemalonūs prisiminimai apie vieną užsienio lietuvių bendruomenių lyderių susitikimą kažkur Ignalinos miškuose, kurį organizavo Pasaulio Lietuvių bendruomenė. Jau iki to susitikimo tarp PLB vadovų ir Rusijos Leningrado bendruomenės valdybos atstovų įsiplieksdavo ginčai dėl to, kad PLB reikalavo organizuoti Rusijos lietuvių bendruomenių veiklą pagal ligtolinį visose užsienio lietuvių bendruomenėse priimtą modelį, neatsižvelgiant į milžiniškos plotu ir pasibaisėtinos gyventojų skurdumu valstybės specifines sąlygas.
Pavyzdžiui, Leningrado Lietuvių kultūros draugija kūrėsi kaip organizacija, atvira ne vien etniniams lietuviams, bet ir kitų tautybių leningradiečiams, kurie gerbė, mylėjo Lietuvą, domėjosi lietuvių kultūra ir rėmė mūsų veiklą. Lietuvių kalbos mokyklėlėje, kurioje tuo metu dirbau aš, lietuvių kalbos mokėsi ne tik represuotų lietuvių vaikai, užaugę Rusijos vaikų namuose, bet ir vietos žydai, rusai, kitų tautybių žmonės, kuriems ledus į laisvę laužiusi Lietuva buvo svajonių kraštas, moralinis pavyzdys. Ir štai PLB reikalauja atsitverti nuo jų, užsidaryti…
Mums, Leningrado lietuviams, tokie reikalavimai buvo sunkiai suprantami. Pagal 1993 m. paskelbtus duomenis, iš arti šimto Leningrade veikusių tautinių draugijų lietuvių draugija pagal skaitlingumą buvo viena mažiausių, tačiau pagal veiklumą – atsidūrė vienuoliktoje ar tryliktoje vietoje. Vargu ar būtume galėję taip sėkmingai veikti vien tik savo, „grynųjų“ lietuvių pajėgomis…
Briuselis, ES vėliavos
Žodžiu, priežasčių trinčiai būta, o susibėgimas Ignalinos miškuose dar labiau išryškino tai, kad sėkmingi, pasiturintys Vakarų pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, savotiški administracinio aparato sraigteliai- funkcionieriai, pasirodė nepajėgūs suprasti mūsų, sovietinės rusų visuomenės įkaitais tapusių lietuvių veikimo sąlygų, galimybių ir poreikių. Kaip, beje, ir šiandien to nesupranta Briuselio funkcionieriai, reikalaudami, kad visos ES valstybės gyventų, elgtųsi ir kalbėtų vienodai, nepaisant skirtingų jų istorinių patirčių ir realių galimybių.
Taigi, anuomet iš PLB vadovybės nuskambėjo primygtinis patarimas mums, Rusijos lietuviams, veikti taip, kad neužgautume (!?) vietinės valdžios ambicijų ir nekenktume (?!) savo gyvenamos valstybės interesams. Savo ausimis negalėjau patikėti: juk Sovietų valdžiai kiekvienas į jos sudėtį prievarta inkorporuotos tautos atstovų krustelėjimas jau buvo jos ir ambicijų, ir interesų pažeidimas. Vien viešai pareiškęs, kad esi lietuvis (latvis, estas, lenkas…), jau užgavai daugelio rusų ambicijas ir pasirodei įtartinas tam tikrų organų akyse. Net tokias nepolitines šventes, kaip Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas švęsdami demonstravome esantys „kitokie“, o ką bekalbėti apie Lietuvos valstybines šventes. Apie kokią veiklą, užsidėjus tokį apynasrį, mes, Rusijos lietuviai begalėjome kalbėti?
Visa tai išsakiau, laukdama palaikymo iš kitų kraštų lietuvių bendruomenių atstovų. Deja… Dauguma palaikė PLB pirmininko Broniaus Nainio reikalavimą. Ėmiau galvoti, kad teks išeiti, trenkus durimis, tik nuo tokio žingsnio sulaikė mano padėties tragikomizmas: buvome miškų viduryje, ir aš net nežinojau, kiek kilometrų ir į kurią pusę tektų žingsniuoti pėsčia, kol prieičiau „civilizaciją“ su visuomeniniu transportu, kuris pargabentų mane į Leningradą.
Laimei, atsirado vienas blaiviau mąstantis tautietis iš Prancūzijos, Ričardas Bačkis, kardinolo Audriaus Bačkio brolis. Jis išgirdo ir suprato mano argumentus, sukritikavo Rusijos lietuvių veiklai iškeltus reikalavimus kaip absurdiškus. Jo kalba buvo argumentuota, netgi su humoro ir sarkazmo intarpais, ir ponui B. Nainiui teko atsitraukti.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Nemanau, kad tautiečiai iš Vakarų turėjo kokias nors asmenines priešiškas nuostatas prieš tautiečius iš Rytų. Tiesiog jie kalbėjo ir veikė, kaip jiems patiems buvo patogiau, ramiau. O tai, kokias pasekmes jų „konformizmas” galėjo turėti mums, mūsų veiklai, jiems mažiausiai rūpėjo. Panašiai, kaip Leningrado lietuvių tautybės tikinčiųjų poreikiai iš pradžių nerūpėjo ir vyskupui T. Kondrusiewicziui. Kaip šiandien Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, balansuojančių ant tautinio išnykimo ribos, interesai ir poreikiai nerūpi kitoms, daugiamilijoninius „žmogiškuosius išteklius“ skaičiuojančioms ES valstybėms ir Briuselio administratoriams, dėl ko nuolat esame „kerpami“ pagal tą patį modelį, kaip didžiosios valstybės. Nedrįsčiau sakyti, kad Briuselis puoselėja kokius ypatingai negerus, priešiškus jausmus savo mažiesiems prielipams. Paprasčiausiai jam, jo biurokratams nerūpi specifiniai mūsų poreikiai, nerūpi, kas ištiks mažų valstybėlių tautas vykdant dabartinę, viską globalizuojančią politiką. Nes sotus nemoka ir neišmoks užjausti alkano…
Išsižadėję krikščioniškųjų savo kultūros šaknų, ES vadovai, lyderiai vargu ar išgirs katalikiškojo pasaulio lyderio popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasiųstus pasauliui 55-sios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga: „Viešpatie, išmokyk mus išeiti anapus savojo AŠ ir leistis į kelią ieškoti tiesos. Išmokyk mus eiti ir pamatyti, išmokyk klausytis be išankstinių nuostatų, nedarant skubotų išvadų“.
2020 m. gruodžio mėn. 29 d. Užsienio bendruomenių plėtrai sąjunga Argentinoje nuotoliniu būdu organizavo ceremoniją, kur paskelbė aktyviausius ir pasižymėjusius Argentinos užsienio bendruomenių organizacijų vadovus.
Iš viso buvo išrinkta 80 vadovų iš įvairių Argentinos užsienio asociacijų, sąjungų, federacijų ir bendruomenių. O pirmos vietos lauretas „Ceibo de Oro“ („Auksinis Ceibo“) Juan Ignacio Fourment Kalvelis už lietuvišką savanorišką veiklą, ne tik savo mieste Berise, bet ir Argentinoje ir Pietų Amerikoje, stiprinęs ryšį su Lietuvos vyriausybe, institucijomis, organizacijomis ir užsienio lietuvių institucijomis.
Laureato rinkimai
Kalvelis yra lietuviškos radijo valandėlės ,,Ecos de Lituania“ vedėjas, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) valdybos Pietų Amerikoje reikalų komisijos pirmininkas, buvęs Argentinos lietuvių bendruomenės (ALB ALOST) pirmininkas ir Argentinos „Nemuno“ šokių grupės vadovas. Šiuo metu yra PLB Plėtros ir tvarumo komisijos narys ir neseniai buvo išrinktas LR Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos Pietų Amerikos kraštų Lietuvių Bendruomenės atstovas.
Antroje vietoje – Belen Aguirre Vonka, išrinkta „Imigrantų šventės“ karalienė Las Breñas mieste Chaco provincijoje, atstovaujanti čekų bendruomenei.
UCADE yra Užsienio bendruomenių plėtrai sąjunga Argentinoje, kuri sujungia visas užsienio bendruomenių organizacijas. Per visus metus organizavo įvairius renginius ypatingai nuotoliniu būdu pandemijos metu.
Diana Nausėdienė sveikino virtualios lituanistinės mokyklėlės bendruomenę Italijoje. Justino Auškelio (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Diana Nausėdienė šeštadienį dalyvavo Italijos lituanistinės virtualios mokyklos bendruomenės parengtame teatralizuotame muzikiniame Advento tradicijų labdaros spektaklyje. D. Nausėdienė yra lituanistinio švietimo globėja.
Pandemija pakoregavo lituanistinių mokyklų darbus ir mokymosi planus visame pasaulyje. Beveik trečdalis lituanistinių mokyklėlių sustabdė savo veiklą, kitos dirba nuotoliniu arba mišriuoju būdu.
Italijos lietuviai kaip atsaką į pandemijos iššūkius sukūrė virtualią lituanistinę mokyklą, kurioje gali mokytis vaikai ne tik iš visos Italijos, bet ir iš naujai susikūrusių lietuvių bendruomenių Taivane ir Malaizijoje, rašoma Prezidentūros pranešime.
D. Nausėdienė dėkojo mokytojams ir tėveliams, kurie savaitgalius, laisvalaikį skiria mažųjų ryšiui su gimtąja kalba ir kultūra stiprinti. „Nors pandemija tebėra išbandymas mums visiems, tačiau ji ne tik atskyrė žmonės. Per iššūkius atradome ir naujų galimybių. Technologijos leidžia vaikams mokytis lietuvių kalbos tiek Lietuvoje, tiek bet kuriame pasaulio kampelyje. Jūsų bendruomenė yra puikus pavyzdys, kaip modernios technologijos padeda saugoti ir puoselėti tradicijas“, – sveikindama renginio dalyvius sakė pirmoji ponia.
Virtualios mokyklos vadovė Elzė di Meglio džiaugėsi, kad jau suburta mokytojų komanda suteikia galimybę mokytis lietuvių kalbos, kultūros, tradicijų, geografijos, istorijos ir muzikos, menų vaikams iš įvairių Italijos miestų ir miestelių, ir net iš ten, kur nėra lituanistinių mokyklų.
Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Ričardas Šlepavičius dėkojo mokytojoms, kurių neatlygintinas darbas yra vaikams pati didžiausia dovana – tai išmokti ir šnekėti lietuvių kalba.
Vakaro dalyvius sveikino ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė. „Italijos lietuvių bendruomenė ne tik pamatė iššūkius, bet ir juos nugalėjo. Džiaugiuosi, kad Italijos mokyklėlės į virtualią mokyklą prijungė dvigubai daugiau moksleivių, o per savaitę vietoj vieno užsiėmimo dabar vyksta net trylika jų, pritaikytų skirtingoms amžiaus grupėms“, – džiaugėsi ji.
Po sveikinimo kalbų vyko virtualus, Advento tradicijas primenantis šventinis vakaras, koncertavo Italijoje gyvenantys vaikai, jų tėveliai, jo metu buvo renkamos lėšos lituanistiniam švietimui Italijoje.
Susitikimas dėl šokių šventės Argentinoje su Berisso miesto meru
Argentinos lietuvių draugijos „Nemunas“ valdybos atstovai šokių šventės Argentinoje reikalams susitiko su Beriso miesto savivaldybės meru Fabián Cagliardi, kuris mielai visus priėmė.
Šokių Šventė Argentinoje „Ten, kur Nemunas banguoja“ organizuojama šokių tautinių šokių kolektyvo „Nemunas“ 50-mečio proga, įvyks 2021 m. gruodžio mėn. Beriso mieste, kuris oficialiai pripažintas imigrantų provincijos sostine. Posėdžio metu aptarėme organizacinius, logistikos klausimus. Beriso miesto savivaldybė bus viena iš pagrindinių šokių šventės rėmėjų.
Šventėje iš viso dalyvaus apie 500 šokėjų iš Lietuvos šokių kolektyvų, ansamblių bei iš visos Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos, JAV, Kanados.
Posėdyje dalyvavo dabartinis Argentinos lietuviu draugijos „Nemunas“ valdybos pirmininkas ir „Nemuno“ šokių kolektyvo įkūrėjas Alfredo Dulke, dabartinis lietuvių šokių grupės „Nemunas“ vadovas Nicolas Cabrera Dulke, Argentinos Lietuviu Jaunimo Sąjungos (ALJS) valdybos pirmininkė ir viena iš lietuvių kalbos kursų dėstytojų Malena Tanevitch Braziunas ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) Plėtros ir tvarumo komisijos narys ir buvęs šokių grupės „Nemunas” vadovas Juan Ignacio Fourment Kalvelis.
Svarbu pažymėti, kad 2009 metais lietuvių draugijos „Nemunas“ šimtmečio proga Berise įvyko Pietų Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė, į kurią susirinko beveik 1000 išeivių. Draugija „Nemunas“ buvo viena iš Argentinos lietuvių tautinių šokių šventės 1985 m. organizatorių, tada į šventę susirinko 3000 žmonių.
Šį savaitgalį baigiasi dvi stovyklos, kuriose stovyklavo daugiau nei šimtas užsienio lietuvių vaikų, atvykusių iš keliolikos pasaulio šalių. Stovyklas finansiškai rėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Stovyklą Kalvarijos savivaldybėje, Jurgežeriuose, aplankė pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.
Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisija surengė savaitės stovyklą „Pasaulio Lietuva“ Alovėje, Alytaus rajone. Iki rugpjūčio 16 dienos čia stovyklauja 55 vaikai iš 12 šalių: Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, JAV, JK, Norvegijos, Vokietijos, Lenkijos, Estijos. Šioje stovykloje kartu su užsienio lietuvių vaikais stovyklauja ir vaikai iš Lietuvos.
Tokią stovyklą Lietuvoje Pasaulio lietuvių bendruomenė rengia antri metai. Šiemet, kaip skelbiama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime, į stovyklą susirinko netgi daugiau vaikų, negu buvo planuota. Stovyklautojams viešojo kalbėjimo, aktorinio meistriškumo, scenos kalbos treniruočių ir kitus užsiėmimus vedė žymūs Lietuvos žmonės, buvo rengiamos sporto varžybos, kino seansai po atviru dangumi, baidarių žygiai, proto mūšiai, kelionės laiku.
Kitą stovyklą Kalvarijos savivaldybėje, Jurgežeriuose, organizavo Jungtinės Karalystės lituanistinė mokykla „Bitė“, vykdydama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos remiamą projektą „Virtualioji istorija. Suvalkija knygose“. Penktadienį, paskutinę stovyklos dieną, atsisveikins stovyklautojai iš 5 užsienio lituanistinių mokyklų: JK, Islandijos, Škotijos, Airijos, Ispanijos ir mokiniai iš Šiaulių bei Ukmergės.
Čia stovyklavo 75 vaikai ir 14 mokytojų. Stovyklautojai daug keliavo, susipažino su Suvalkijos kraštu: lankėsi Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, Raudonės, Panemunės pilyse, Gelgaudiškio dvare, Vištytyje, Marijampolėje, klausėsi koncertų, dalyvavo įvairiose edukacinėse programose, patys vaikai organizavo talentų konkursą ir futbolo turnyrą. Pernai „Bitės“ stovykla surengta Dzūkijos krašte, o kitais metais planuojama stovyklauti Žemaitijoje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Pasaulio lietuvių bendruomenės stovyklai ir lituanistinės etnokultūros ir dramos mokyklos „Bitė“ projektui „Virtualioji istorija. Suvalkija knygose. Mitinės būtybės lietuvių pasakose ir sakmėse. Raganos paveikslas“ šiemet skyrė apie 56 tūkst. eurų.
Užsienio lituanistinės mokyklos ministerijai kasmet gali teikti projektus savo veiklos finansavimui, tarp jų ir vasaros stovyklų organizavimui Lietuvoje.
Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė pirmadienį pranešė artėjančiuose Seimo rinkimuose dalyvauti ketinanti Pasaulio lietuvių rinkimų apygardoje. Šioje 2019 m. įsteigtoje vienmandatėje rinkimų apygardoje balsuos užsienio rinkėjai.
„2020 metų Seimo rinkimuose apsisprendžiau kelti savo kandidatūrą naujoje Pasaulio lietuvių rinkimų apygardoje. Prašau palaikymo užsienyje gyvenančių mūsų piliečių ir mainais pažadu kovoti už tai, kad visi Lietuvos žmonės būtų vertinami vienodai“, – feisbuke teigė A. Armonaitė.
Pasak jos, Lietuva turi drąsiai priimti įvairias užsienyje įgytas patirtis.
„Mūsų stiprybė ir galimybė yra viso pasaulio lietuvių protai. Tikiu, kad lietuviams sklindant po pasaulį, kuriant gyvenimą ir šeimas užsienyje, Lietuva tik didėja ir stiprėja“, – rašė politikė, pridurdama, kad, jos nuomone, ne visi Seimo nariai kovoja už šalies ateitį.
„3,5 metų Seime mačiau, kaip Seimo nariai kovoja ne už mūsų šalies žmonių ateitį, o už savo vienmandatės apygardos euroremontą ir pinigų įsisavinimą. Taip prekiaudami savo politine valia balsuojant. Šiose lenktynėse nedalyvavau ir dalyvauti neketinu“, – akcentavo politikė.
2019 m. spalio pradžioje Vyriausioji rinkimų komisija nutarė įkurti Pasaulio lietuvių vienmandatę rinkimų apygardą, primena ELTA.
Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr.
Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ekonominio bendradarbiavimo komisijos pirmininkas Rimvydas Baltaduonis LRT eteryje džiaugėsi referendumo dėl pilietybės išsaugojimo rezultatais ir ragino taip pat aktyviai dalyvauti ir rinkimuose po dviejų savaičių.
R. Baltaduonis džiaugėsi pasaulio lietuvių aktyvumu Prezidento rinkimuose ir referendumuose.
„Čia yra vienas iš tų atvejų, kur eilėmis džiaugiamės, o ne liūdime. (…) Mes palauksime tų rezultatų. Labai džiugu matyti, kad trys ketvirtadaliai lietuvių palaiko pilietybės išsaugojimą. Tai yra tikrai didelė persvara. Tai yra laimėjimas. Mums be galo džiugu matyti, kad dešimtys tūkstančių lietuvių, migruojančių po pasaulį, atėjo į rinkimus“, – sakė R. Baltaduonis.
R. Baltaduonis skatino visus pasaulio lietuvius aktyviai dalyvauti rinkimuose gegužės 26 dieną.
„Yra labai aiškūs artimiausi žingsniai. Po dviejų savaičių vyks antras turas Prezidento rinkimuose ir rinkimai į Europos Parlamentą. Mes vėlgi per tas dvi savaites raginsime visus pasaulyje migruojančius lietuvius aktyviai dalyvauti ir tuose rinkimuose, išreikšti savo nuomonę, nes išrinksime atstovus, kurie formuoja politiką, jie rodo lyderystę, kaip toliau gali būti sprendžiami tokie svarbūs klausimai kaip pilietybės išsaugojimas“, – sakė šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijoe gyvenantis R. Baltaduonis.
Naujausiais duomenimis, referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo dalyvavo 49 proc. rinkėjų. Už Konstitucijos pakeitimą pasisakė 72 proc. rinkėjų. Prieš – 24 proc.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai vetavo referendumo pataisų įstatymą ir ragina valdančiuosius pasitikėti žmonėmis ir nešvaistyti tuščiai laiko ieškant dirbtinių palengvinimų siekiant įgyvendinti referendumą dėl dvigubos pilietybės.
Prezidentė tvirtina palaikanti dvigubos pilietybės suteikimo išplėtimą ir kviečia lietuvius visame pasaulyje susitelkti įteisinant šią galimybę konstituciniu, teisiniu abejonių nekeliančiu keliu.
„Emigracija palietė kiekvieną Lietuvos šeimą, tikrai esame pribrendę išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes. Kelias aiškus – Konstitucijos pakeitimas Tautos referendume daugumos piliečių valia. Nešvaistykime laiko tuščiai ieškodami dirbtinių palengvinimų referendumui, o jau dabar telkime žmones referendumo sėkmei“, – teigė prezidentė.
Prezidentės nuomone, valdančiųjų siūlymas specialiai referendumui sumažinti sprendimui priimti reikalingų balsų kartelę nuo 1,25 mln. iki 840 tūkst. kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai ir todėl yra labai rizikingas.
Prezidentūra tvirtina, kad neteisės pagrindu teisė neatsiranda, o pagal Konstitucijos viršenybės principą negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas. Dėl to, tvirtina Prezidentūra, tikėtina, kad priimto įstatymo pagrindu organizuojamo referendumo rezultatai teismo bus pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Tokiu atveju dvigubos pilietybės galimybių išplėtimas nusikeltų neribotam laikui.
Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, trečiadienį pranešdamas D. Grybauskaitės sprendimą, pabrėžė, kad valdančiųjų išsakyti ketinimai atmesti šalies vadovės veto gali nuvilti Lietuvos piliečius ir griautų jų pasitikėjimą valstybe.
M. Lingė akcentavo, kad jau dabar Seimo priimto įstatymo konstitucingumu abejoja parlamentarai.
„Tie patys valdantieji taip pat yra įregistravę ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą, kuriame patys dėsto savo abejones dėl priimto įstatymo konstitucingumo. Tai matosi, kad tų abejonių kyla ir jiems patiems. Yra jaučiama ir matoma, kad priimtas įstatymas yra antikonstitucinis“, – trečiadienį žurnalistams kalbėjo M. Lingė.
Jis pabrėžė, kad pasekmės, suorganizavus Konstitucijai prieštaraujantį referendumą, būtų nepalankios Lietuvai.
Pasak Prezidentūros, pasiūlymas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą prilygintų paprasto įstatymo priėmimui. Tai sukurtų precedentą, kai svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus lemia ne daugumos, o tik trečdalio visų rinkėjų balsai.
Į tai atsižvelgdama šalies vadovė ragina atsisakyti antikonstitucinių gudrybių ir dėti aktyvias pastangas atsakingai ruošiantis referendumui, kurio rezultatai nekeltų jokių teisinių abejonių.
Pasak prezidentės, norint, kad referendumas įvyktų kartu su 2019 m. Prezidento rinkimais, būtina apsispręsti dėl Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės, aktyviai imtis šviečiamosios kampanijos, kalbėtis su žmonėmis ir raginti juos ateiti balsuoti. Prezidentė pažymi, kad ypač svarbu raginti emigrantus, kuriems, pasak jos, šis klausimas yra aktualiausias.
Valdantieji neatmeta galimybės atmesti prezidentės veto. Seimo pirmininko pavaduotojas ir Darbo grupės dėl referendumo formuluotės vadovas Arvydas Nekrošius pabrėžė, kad, jei prezidentė vetuos Referendumo įstatymo pataisas, Seime bus bandoma vetuoti prezidentės sprendimą.
Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną sumažino reikalavimų kartelę referendumui dėl Konstitucijos 12 straipsnio – dėl pilietybės.
Už tokį Referendumo įstatymo pakeitimą balsavo 67, prieš buvo 3, susilaikė 16 Seimo narių.
Veto antspaudas
Valdantieji politikai tikino, kad, norint surengti referendumą, jų siūlymui alternatyvų nėra. Politikai aiškino, kad nepriėmus pataisų sunku bus išsaugoti ir emigruojančius piliečius, ir pačią tautą. Pasak jų, pakeitus Referendumo įstatymą tam, kad sprendimas dėl dvigubos pilietybės būtų priimtas, reikėtų kur kas mažiau rinkimuose dalyvaujančių piliečių.
Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) pritaria diskusijas sukėlusiai valdančiųjų politikų iniciatyvai nuleisti kartelę referendumui. Pasak jų, tik su valdančiųjų iniciatyva pakeistu referendumo įstatymu galima tikėtis sėkmės referendume sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą.
Referendumą dėl dvigubos pilietybės siūloma surengti kitų metų gegužės 12 ir 26 dienomis, per pirmąją ir antrąjį Prezidento rinkimų turus.
Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.
Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.
Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.
Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.
Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.
Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.
Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.
Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.
Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.
Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.
Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.
VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.
Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.
Begaliniai mokesčiai
Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.
Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.
Užburtas melo ratas
Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.
Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!
Ant moralinės bedugnės krašto
Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.
Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.
Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).
Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.
Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.
Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.
Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.
Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.
Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.
Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.
Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.
Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.
Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.
Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Angelė Nelsas yra ilgametė JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė, BAFL (Amerikos baltų laisvės lygos) narė ir BAFL Los Andželo skyriaus direktorė. Taip pat – NATO žvaigždės medalininkė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pokalbis su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstoveAngele Barkauskaite-Nelsas
Daiva Tamošaitytė: Mūsų pokalbyje mane domina JAV Prezidento Donaldo Trumpo veiklos įvertinimas praėjus pakankamam laikotarpiui nuo išrinkimo į postą, kad išryškėtų jo prioritetai darbais. Prezidento pozicija po ryžtingų veiksmų Sirijoje tarsi nuramino nuogąstavimus dėl pernelyg šiltų santykių su Rusija. Spekuliacijų šia tema, deja, labai daug. Daugiau ar mažiau simpatijų pelnė naujasis vadovas, kuris nėra tradiciškas ir kupinas naujovių, bet viskas tarsi įsivažiavo į vėžes. Jūs esate labai arti Baltųjų rūmų kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė, tad pateikite savo požiūrį.
Angelė Nelsas: Niekada neslėpiau savo pažiūrų ir politinės pakraipos tiek Lietuvos, tiek Amerikos atžvilgiu: visada rėmiau Tėvynės Sąjungą, konservatorius ir ypač krikščionis demokratus. Kadangi mano Tėvelis bendravo su prelatu Mykolu Krupavičium, jam krikščioniškos pažiūros buvo labai artimos, ir aš augau toj konservatyvioj erdvėj. Kada ištekėjau, su vyru Romu pažiūros sutapo. Mums niekad nepatiko amerikietiškas kairysis sparnas, kuris labiausiai siekė bendravimo su Sovietų Sąjunga. Išgyvenus išbėgimą iš namų ir okupaciją socialistinės pažiūros netiko. Tačiau Amerikos universitetus baigusi jaunesnioji karta yra žymiai liberalesnių pažiūrų. Nei jų blogesnės, nei mūsų geresnės, nes kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimus. Mums patiko Prezidentas Harry Trumenas, kuris priėmė tiek daug mūsų pabėgėlių. Bet turiu prisipažinti, kad vieną kartą gyvenime balsavau už demokratų kandidatą – Johną Kennedį, nes buvo laikas, kai jis labai gerai kalbėjo ir atrodė stiprus žmogus. Kodėl katalikas negali būti prezidentu? Paskui Amerika pradėjo slyst kairėn. Mes buvome nepatenkinti Billu Clintonu. Žmonės jį išgelbėjo nuo apkaltos, nes jis melavo visai tautai dėl ryšių su moterimi, ir tas melas pasiteisino. Bet jis buvo toks įžvalgus politikas, kad suprato, jog per daug nuėjus į kairę ekonominiai rodikliai smunka, todėl patraukė į vidurį.
Buvo ilgesnio ir trumpesnio valdymo prezidentų. Mums buvo svarbu, koks jų požiūris Baltijos valstybių klausimu. Neslėpsiu, kad pokalbyje su viena liberaliausių Kalifornijos senatorių Barbara Levy Boxer pasakiau, kad balsuosiu už ją jei bus atsižvegta į Baltijos valstybių ekonominį klestėjimą ir galimybes. Ji buvo labai nustebinta ir pasakė: „Nejaugi jūs taip rūpinatės buvusia savo Tėvyne, kad galėtumėte keisti savo požiūrį ir balsuoti už mane?“ Atsakiau, kad esame taip įsipareigoję ir susirūpinę, kad du milijonai valstiečių padės ir balsuos už tuos, kurie padės Baltijos valstybėms. Kai radosi Hillary Clinton ir Barako Obamos kandidatūra, kurių nė vienas netiko, atsakiau ir per radijo programą Aurimui Peredniui, kad tai būtų tragiška ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Tokia mano nuostata buvo dėl to, kad sekiau visų politikų nuostatas parlamente ir kongrese. Mūsų bičiulių nuomone jis nebuvo nei geras senatorius, nei ypatingai pasireiškęs, dažniausiai nebalsuodavo nes niekad jo ten nebuvo. Maniau, kad jis nebūtų geras prezidentas ir kad jį iškėlė kažkokios jėgos vien dėl to, kad jis buvo juodaodis.
Amerika jau buvo pribrendus ir tokia politiškai korektiška, kad turėjai bijoti išreikšt savo nuomonę – neduok Dieve jei kažkas buvo nusiteikęs prieš kitą rasę. Kai mes atvykom į Ameriką, ji buvo 60 procentų kitokia, konservatyvi ir religiškai, ir politiškai, nes žmonės bėgo į ją nuo persekiojimų.
Bet galbūt tarp jų buvo daug laisvamanių, pagrindusių liberalizmą? Juk į Ameriką iš Senojo pasaulio plūdo nepatenkinti santvarka žmonės, taip pat nusikaltėliai, ekonominiai pabėgėliai. Kontingentas – nevienalytis.
Man jaunai Europa tada atrodė daug progresyvesnė. Kalbu apie šeštąjį dešimtmetį.
Tačiau juk buvo Woodstock‘as, išsilaisvinimas iš socialinių varžtų ir prietarų… Mums iš anapus geležinės uždangos būtent Amerika simbolizavo laisvę ir pažangą.
Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės tapo beveik neribojamų laisvių ir pažiūrų. Didžiausias pokytis atėjo iš Europos, iš Anglijos. Bet čia gana padori visuomenė, tvarkinga ir religinga.
Obama buvo geras gatvės oratorius, o man rūpėjo ne jo odos spalva, o ar jis rūpinsis pirmiausia amerikiečiais. Jaunas, charizmatiškas, nepriekaištingo elgesio, jis buvo gerai parengtas. O vėliau, kai žmonės juo nusivylė ir manęs klausdavo: „Kaip tu žinojai, kad jis toks kairysis, globalistas, kaip prezidentas savo veiksmais ir nutarimais šalį žlugdo, kad jam visiškai nerūpi Amerika?“ atsakydavau, kad mes jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje dabar gyvena mūsų tėvynainiai, giminaičiai, ir kad man, mano vaikams ir anūkams ji čia, Amerikoje, nepriimtina. Maniau, kad stipri Amerika yra paspirtis Baltijos šalims, kad bet kuriuo atveju ji visada stovėjo už jų laisvę ir nepriklausomybę. Kiek jaunų amerikiečių žuvo per II pasaulinį karą, gelbėdami Europą nuo nacių, nors tiesioginės grėsmės nepatyrė? JAV įsikišo ir nulėmė karo baigtį. Todėl mano akimis žiūrint Obama parklupdė Ameriką ant kelių. Respublikonai turėjo ir Seimą, ir Senatą, bet nebuvo efektyvūs, ką jau kalbėti apie Valstybės departamentą. H. Clinton ir B. Obama manė, kad niekas nedrįs balsuoti prieš demokratus, nes būtų palaikyti rasistais, atsilikėliais, netolerantiškais, politiškai nekorektiškais ir akimirksniu sunaikinti. Jie susitarė ir tikrai manė, kad demokratai laimės. Dabar H. Clinton kaltina Trumpą, bet ji iš dalies pralaimėjo dėl to, kad buvo prasta kandidatė. Žmonės jos nemėgo, matė rinkimų metu dirbtinumą, rėksmingumą ir į kai kurias valstijas net nevažiavo.
Amerikos vėliavos Vašingtono skvere Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir kas gi nutiko? Šalia septyniolikos respublikonų kandidatų iškilo Donaldas Trumpas. Jis jau turėjo savo TV laidas, buvo geras politikas, savarankiškas, neprašė jokių pinigų, kampanijai kelis bilijonus skyrė iš savo kišenės. Jis praktiškai savo strategija ir gudrumu įveikė 17 konkurentų, tarp jų ir Busho brolį.
Buvo manoma, kad periferijos žmonės, kaimiečiai ir darbininkai, negali nulemti rinkimų, priešingai nei universitetų elitas, kuris visas yra kairysis. Yra posakis, jog savo vaiką leisti į rytinių valstijų elitinius universitetus yra tas pats, kaip išpilti kūdikį su vandeniu. Kadangi juose vaikai visiškai perkeičiami. Žmonėms jau buvo įkyrėjęs tasai tiesiog persekiojimas ir visa korumpuota Vašingtono mašina. Tai buvo struktūra, kuri jų manymu neatliko savo darbo, valdantieji atostogavo ir nieko daug nepadarė, kaip kokie perversmininkai revoliucionieriai Prancūzijoje, Rusijoje ar kitur. Matant kaip šalis ritasi į griovį ir viskas prastėja, reikėjo kažką daryti.
Galima atmesti Trumpo reklamines „kvailystes“, pasisakymus, kuriais jis tik siekė atkreipti dėmesį, kad apie jį kalbėtų. Kitaip kairioji spauda niekad nebūtų apie jį rašius.
Bet žinome, jog Trumpas pagrindinę žiniasklaidą pats ignoravo kaip melagingą, ji jam neturėjo labai rūpėti?
Jis panaudojo Twitter‘į, kad parodytų, kaip žiniasklaida meluoja, nes yra korumpuota. Žmonės, kurie ėjo į jo susirinkimus, rinkdavosi dešimtimis tūkstančių, nes jis rado būdą kalbėtis su žmonėmis ne iš aukšto bokšto, o paprastai ir tiesiai. Jis pasirodė kaip malonus ir su visais mokantis bendrauti žmogus. Jo rėmėjai jį dievino.
Sutinku su jumis, kad žmogus gyvai atrodo visiškai kitaip, negu transliacijose priešais tūkstantines minias. Kai pamačiau BBC filmą, kuriame D. Trumpas parodytas nuosekliai ir nešališkai, supratau, kad surinkta medžiaga apie jo gyvenimą ir asmenybę yra neiškraipyta. Bet tai buvo retas atvejis, kuris skendo JAV žiniasklaidos sukeltoje isterijoje, pateikusioje sukonstruotą įvaizdį. Pagaliau faktas, kad tapęs prezidentu D. Trumpas realiai vykdo rinkiminius pažadus, yra kone apskritai fenomenalus atvejis aukštojoje politikoje.
Ir daro tai nežiūrint nomenklatūros ir demokratų, kurie kaip siena blokuoja jo kandidatus. Nė vienam prezidentui taip nebuvo, kad per visą iki šiol valdymo laikotarpį jis negalėjo sudaryti savo komandos ir patvirtinti žmones, kad jie pradėtų dirbti tuos darbus, kuriuos jis savo rinkėjams buvo pažadėjęs. Nepaisant to, per šį laikotarpį jis pasirašė tiek įstatymų pakeitimų, kaip nė vienas prezidentas. Jis yra darboholikas, miega tris keturias valandas. Sūnus sako, kad jis skambina kad ir trečią valandą nakties kokiu nors klausimu. Jo energija yra neapsakoma, jis turi vidinę aistrą ir tikslą.
D. Trumpas regimai ne tik per rinkimus, o ir ilgai iki jų mąstė, kaip Amerika turi atrodyti, ką jis darytų būdamas prezidentu.
Iš savo tėvo Trumpas gavo gal milijoną, jį pavertė 4,5 milijardo verslu, o savo vaikus augino griežtai, pavyzdžiui, jie skraidė lėktuvais paprasta klase, važinėjo traktoriais ir bendravo su žmonėmis, nes tėvas norėjo, kad jie pažintų tikrą pasaulį. Norėdamas ką nors pasiekti, Trumpas turėjo dirbti pagal sistemos dėsnius nuo apačios. Jis labai gerai ją perkando ir pažino žmones, kurie tą sistemą sukūrė.
Ir staiga jis pradėjo matyt ir girdėt, kas vyksta aplinkui. Nors jis skraidė savo asmeniniu lėktuvu, pabuvojęs ir pasivaikščiojęs po oro uostą jis teigė, kad nėra prastesnės infrastruktūros, kaip Amerikoje. Grįžęs iš Singapūro ar kitų šalių jis sakė jaučiąsis nusileidęs apleistoje trečiojo pasaulio šalyje. Niujorke toks šiukšlynas. Ir mes Europoje tokio nematėme…
Demokratai pasakė, kad ką jis bepaskirtų, visus blokuos. Trumpas paskyrė Aukščiausiojo teismo teisėju kandidatą, kuris į žemesnį teismą anksčiau gavo visų demokratų pritarimą. Tie patys pritarusieji tam pačiam asmeniui šįkart neskyrė nė vieno balso. Tai pademonstravo tik neapykantą ir neatsižvelgimą į valstybės gerovę.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mes visi žinojom, kad mokesčiai yra per dideli, gamintojai iš Amerikos išbėgo. Kas išaugino Kiniją? Pasaulio komunistinę galiūnę išaugino Amerika. Šalys nepatenkintos, kad nutrauktos laisvos prekybos sutartys. Bet Amerika buvo formaliai už nosies vedžiojama ir visur nugvelbiama. Nors labai myliu Lietuvą ir esu europietiškų pažiūrų, ir man tai rodėsi neteisinga. Pajudinus Vašingtono aparatą visi lieja įtūžį. Daroma viskas, kad Trumpas sužlugtų. Holivudas pradėjo rodyti jo kraujuotą nukirstą galvą… Inkriminuoja, kad kažkokiam modeliui uždėjo ranką ant šlaunies. Ji trisdešimt metų buvo patenkinta ir jokių privilegijų neieškojo, o pradėjo kalbėti dabar. Iš to priešininkai išpūtė didžiausią burbulą, kai tuo tarpu kiti kaltinami priekabiavimu apstoti demokratų, kurie bando kaltinamuosius apginti. Tai parodo veidmainiškumą ir dvigubus standartus. Ir kodėl tai vyksta šiandien?
Prisiminimų apie priekabiavimus po kelių dešimtmečių banga atsirito iki Lietuvos ir taip pat verčia iš postų tik žinomus žmones. Iš principo realią problemą kompromituoja būdas, kuriuo ji sprendžiama. Nemalonus ne tik asmeninio gyvenimo detalių viešinimas, privatumo ignoravimas, vertimas visus nori nenori vaikščioti po bulvarą. Akivaizdu ir tai, kad teisingumo paieškos dažnai sutampa su interesais jėgų, kurioms rūpi asmens eliminavimas iš politikos ir apskritai galios centrų.
Nuo tada, kai Trumpas buvo apkaltintas ryšiais su Rusija, eina mėnesiai, bet nieko nerandama, tik eskaluojama, ir niekas nepaklausia, kodėl H. Clinton atidavė V. Putinui 20 procentų uraniumo, kurį šis perdavė Iranui.
Tačiau kodėl prezidentas V. Putinas rinkiminės kampanijos metu rodė D. Trumpui akivaizdžiai didesnes simpatijas?
Nes jis norėjo, kad jį išrinktų. Rusijos kibernetinė veikla, dezinformacija įsišaknijusi šiuo metu visame pasaulyje. Visur jos ranka. Hakeriai taip specializavosi, kad įsikišo ir sukėlė sąmyšį net Amerikoje. Tokiais būdais buvo siekta sukompromituoti Trumpą.
Tikrai dviaukštė sąmokslo teorija…
Jos visada pasaulyje buvo kuriamos. Kai į Havaną atvyko F. Castro baltu be stogo automobiliu, kaip šiandien atsimenu, mano Tėvelis net pravirko – taip jis buvo priblokštas. Jis sakė: „Matai, vaikeli, kokia jų politinė samprata? Čionai koją įkėlė komunistai, Maskva.“ Šitiek metų Kuba buvo rakštis. Kiek Amerika užjautė Chavezą ir bendravo su juo? Taip pat su Castro, nors jis panašiai kaip Stalinas taip išnaudojo kubiečius, jog buvo baisu: tereikia pasižiūrėti, ką kalbėjo pabėgėliai iš Kubos. Todėl sakau: ačiū Dievui, kad yra Trumpas, ir kad jam pasiseks. Pavyks atkurti pusiausvyrą ir Amerika vėl bus šalis, kurioje anksčiau neturėję galimybių žmonės galės pasiekti geresnį rytojų. Paskutiniųjų metų Amerikos pataikavimas Sovietų Sąjungai, požiūris į Rusiją, jų įtakos augimo ir ypač V. Putino klastingų metodų nutylėjimas ir ignoravimas mums nepatiko. Dėl Amerikos neveiksmingumo jo pristatytos programos atsidūrė stipriausių pasaulio vadovų didžiausios įtakos centre. Putinas labai sugeba manipuliuoti žmonių nuomonėm, taip pat pačioje Rusijoje, nors Rusijos gilumoj baisu gyventi. Bet jis su oligarchų pagalba viską paėmė į savo rankas, nes jam svarbu parodyti, kad su juo skaitomasi, jo bijoma. Manipuliavimas H. Clinton ir sugebėjimas kažkokiu būdu ir mastu iš Amerikos nupirkt medžiagas, iš kurių gaminami atominiai ginklai – tai dalykai, kuriuos jis perduoda Amerikos priešams, ir kurie dabar iškyla. Tačiau žiniasklaida į tai nesureagavo, nors buvo žmonių, kaip Amerikos ambasadorius Irane; jis sakė, kad Irane nieko neįmanoma patikrinti, inspektoriai neįsileidžiami ir vyksta akių dūmimas.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tasai mažmožių taršymas, nuomonės susidarymas iš epizodų apie prezidentą D. Trumpą – ir Lietuvoje – nėra teisingas.
Bendravimas žinutėmis Twitter‘yje su žmonėmis, nusileidimas iš Olimpo buvo naujas reiškinys. Kita vertus, jis pats davė daug pagrindo apkalboms. Net neįprasta šukuosena ar kalbėsena. Tiesa, neseniai jis pats pasišaipė iš savo plaukų…
Bet pažiūrėkite, koks buvo Trumenas! Jis buvo tiesmukas ir keikdavosi, o Lyndonas Johnsonas – jis buvo suktas. Bet mes susikuriame mitus. Idealus vadovas turi būti susišukavęs taip, laikyti žmonos ranką anaip, negali paklausti žmogaus apie ką nors paprastai. O tai gali būti apsimetėliška kaukė. Trumpui nebuvo kada galvoti apie plaukus.
Mes Lietuvoje bijojome, kad Trumpas pernelyg neužsidarytų, nes transatlantiniai santykiai labai svarbūs.
Trumpo požiūris nėra užsidaryti. Jo pozicija – matyti, kad Amerika visuose sandėriuose būdavo nuskutama. Amerikos gyventojams ir mokesčių mokėtojams buvo nepriimtina, kad kiniečiai viską gauna manipuliuodami savo valiuta. Jei vyksta mainai, negali būti taip, kad jūs gaunate 500 procentų pelno, o aš – 10. Jie norėjo susilpninti Ameriką ekonomiškai, taip kaip Ronaldas Reaganas padarė su Sovietų Sąjunga, pakėlęs apsiginklavimo kainas. Taip jis sužlugdė sovietų ekonomiką, kuri nepajėgė atsilaikyti.
Kodėl visi bijojo, kad Trumpas sužlugdys NATO? Mes vietoje tai matėme kitaip. Mes važinėjome į Vašingtoną ir kalbėjomės su politikais apie Baltijos valstybių gynybą, nes jautėme, kad Rusijos įtaka auga ir tampa realia grėsme. Politikai, politologai ir NATO viršūnės mums pasakė, kad Baltijos valstybės praktiškai neapginamos. Tai sukėlė didelį rūpestį, nes pati NATO apsnūdo ir nebežiūrėjo į ateitį. Agresijos atveju užtruktų dvi dienas sukviesti NATO nares ir dar savaitę, kol jos prieitų prie vieningos nuomonės. Ką padarė Trumpas? Baktstelėjo į užpakalį ir pasakė, kad ponai, patys pradėkite rūpintis savo saugumu, pakaks mums mokėti 75 procentus už viso pasaulio gynimą, kai jūs švaistot pinigus ir visiškai nesirūpinate savo saugumu. Nors stodami į NATO prisižadėjote skirti 2 procentus gynybai. O praėjo 27 metai. Todėl isterija dėl organizaciją „žlugdančio“ Trumpo buvo niekai, kuriuos mes supratome.
Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, mažiausias finansavimas – apie 1 procentą ir mažiau – buvo vykdomas TS-LKD valdymo laikotarpiu. Taip pat tiesa ir tai, kad Lietuvos politinis elitas prezidento D. Trumpo atžvilgiu laikosi leftistinių pažiūrų. Galbūt tai nekeista, nes TS-LKD vertybiniu atžvilgiu labai supanašėjo su liberaliomis partijomis. Ir ši nuostata ne itin pasikeitė.
Tai tiesa. Kai kalbuosi su žmonėmis, atrodo, kad tai jų asmeninė nuomonė.
Įdiegtas mitas apie neprognozuojamą ir Rusijai palankų Trumpą įsitvirtino ir veikia. Palankiai apie jį atsiliepti reiškia eiti prieš srovę ar bent neturėti gero politinio skonio.
Kai George‘as W. Bushas pretendavo į prezidento postą, susisiekiau su Condoleezza Rice ir paprašiau, kad Bushas parašytų raštą, kuriuo proteguotų Baltijos valstybių priėmimą į NATO. Nes vienas dalykas yra tik žodžiu reikšti simpatijas, o kitas – parašyti oficialų dokumentą. Sakiau, jo mums reikia, kad eitume į lietuvius ir ragintume už Bushą balsuoti. Tai buvo labai svarbu. C. Rice tai nepatiko, bet ji nuėjo pas kampanijos vadovą J. Fischerį ir paprašė parašyti šį dokumentą.
Kaip manote, ar B. Obama būtų parašęs tokį dokumentą dėl mūsų priėmimo į NATO? Tiesa, yra taryba ir kitos struktūros.
Taryba yra, ir būtų gerai, jei visi žmonės joje būtų nusiteikę už. Iš kitos pusės, prezidentas gali pasakyti, ko jis nori. G. Busho administracijoje spaudos atstovas beveik susikumščiavo dėl Lietuvos. Toje aplinkoje pažiūros taip pat skirtingos. Todėl Trumpo nuostata labai džiaugėmės, nes tai reikiama principinė pozicija, antraip atrodytų, kad Lietuva vėl neiššovė nė šovinio. Tėtis sakė: „Jie gėrė ūkininkų kraują, buvo penki generolai, o kai reikėjo Lietuvą gint, visi išsigando ir nesipriešino. Neiššovė nė šovinio.“ Ir dabar Lietuvoje kariuomenės savigarbos, geros savijautos kėlimas daro poveikį visai Lietuvai. Jau pradėjome džiaugtis ir didžiuotis savo kariuomene, Kariuomenės diena.
Pokario partizanai to nesulaukė, bet amžiaus pabaigoje „amerikonai pagaliau atėjo“: pati savo akimis mačiau ir girdėjau istorinę prezidento G. W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje. Lietuvos priėmimas į NATO, manau, buvo pats didžiausias pasiekimas naujojoje šalies istorijoje.
Svarbus matymas iš abiejų pusių. Todėl mes pasikvietėme vieną demokratą ir vieną respublikoną, kad būtume nešališki.
Ką dar pasakytumėte apie prezidentą D. Trumpą, ko mes nežinome? Aišku viena, kad jis labai kantrus ir toliaregiškas žmogus.
JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.
Jis mąsto strategiškai. Kaip verslininkas jis įgyvendino savo planus ir susidūrė su daugeliu aspektų. Todėl dabar valdydamas Ameriką iš Vašingtono jis nežiūri vien politiko žvilgsniu, bet kaip realistas siekia, kad būtų padėti geri pamatai. Stengiasi įdiegti amerikiečiams savigarbą. Jis nėra joks rasistas, su juo dirba įvairių rasių ir pakraipų žmonės. Kol kas nesigirdi, kad jį patrauktų į teismą koks nors darbuotojas dėl pažeidimų. Jis gyvenime daug pasiekė, bet svarbiausia, kad Trumpas nori pakelti ne tik Amerikos prestižą, bet ir ekonomiką. Amerika labai prasiskolinusi. Jis nenori, kad šalis sėdėtų komunistinės Kinijos kišenėj ir leistų pinigus neaiškiems projektams, tokiems, kaip klimato atšilimas. Albertas Gore‘as pats skraidė didžiausiu lėktuvu, išmetančiu daugiau teršalų nei gamykla. Trumpas sutvarkė veteranų sistemą. Mėgina pakeisti sveikatos sistemą.
Jeigu jam dar pasiseks sumažinti mokesčius ir susigrąžinti pabėgusius gamintojus, atsiras darbo ir žmonės galės gyventi iš savo uždarbio, o ne iš valstybės išmokų. Kaip kadaise, kai emigrantai sunkiai dirbo, bet galėjo susitaupyti ir kažką palikti savo vaikams. Dar jis nori atsisakyti vadinamojo „mirties mokesčio“. Tėvai, sukaupę santaupas ir jau sumokėję mokestį valstybei, mirdami savo vaikui palieka dar vieną mokestį. Už tą patį mokama dvigubai. Kartais, neturėdami grynų pinigų, paveldėtojai praranda ar mažą ūkelį, ar didelį, kurį galėjo išlaikyt ir dirbt kol buvo gyvi tėvai, nes turi sumokėti „mirties mokestį“. Tada jie turi ūkį parduot. Jeigu aš naudojau vieną ar du gabaliukus popieriaus taupydama senatvei, dabar gal noriu pagelbėti sergančiam žmogui, tai palieku santaupas vaikams, kurie nubausti, nes priversti už jas mokėti. Tai baisi neteisybė.
Sėkmė priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo respublikonų, Senato.
