Pirmadienį, sausio 11 dieną, atrodo, įvyks trišalis Putino–Alijevo–Pašiniano susitikimas. Oficialaus anonso apie tą susitikimą aš spaudoje neaptikau, bet jis kažkaip netiesiogiai išnyra iš rusų eksperto Jevgenijaus Michailovo interviu, kurį jis davė ketvirtadienį agentūrai vest.az.
Taip pat ketvirtadienį į Jerevaną iš Maskvos atskrido specialus lėktuvas su rusų medikais, kurie turi paimti kraujo mėginį dėl koronoviruso iš „aukštų armėnų valdininkų“, kurie ruošiasi skristi į Rusijos sostinę į svarbias derybas. Ir nors pranešime „aukšto valdininko“ pavardė neminėta, matyt, kalbama apie Pašinianą, kuriam būtent dėl to, kad jis netrukus dalyvaus derybose, sprendžiant iš visko, Maskva „rekomendavo“ nuo vakar izoliuotis, idant Kremliuje jis nesumanytų ką nors užkrėsti.
Jevgenijus Michailovas mano, kad Maskvoje, galimas dalykas, bus pasirašytas atskiras susitarimas dėl valstybės sienos. Tai skamba gana tikėtinai. O tai reiškia, kad bus sprendžiami Kjarkos ir Sofulu, Juchary Askipara, Ašagy Askipara, Barchudarly ir kitų gazachų anklavų klausimai. Galimas dalykas, kad bus pakloti pamatai visavertės Azerbaidžano ir Armėnijos taikos sutarties pasirašymui ateityje. Tai irgi labai svarbu, nes ji jau bus detaliai sukonkretinta, dokumento kalba nebepaliks jokios erdvės dvejopai traktuoti jos straipsnius (net atsižvelgus į turtingiausias Jerevano interpretuotojų fantazijas apie tai, kas juodu ant balto parašyta), viskas bus aptarta labai tiksliai. Ir kaip čia neprisiminti anekdoto apie armėnų archeologus, kurie, skirtingai nei jų kolegos iš kaimyninės šalies, per kasinėjimus neįstengė rasti laido gabalėlio, ir dėl to padarė išvadą, kad jau akmens amžiuje jų protėviai naudojosi belaidžiu mobiliojo telefono ryšiu.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Taigi, Jerevanas suras, kaip traktuoti būsimąją taikos sutartį. Manau, Baku primygtinai reikalaus, kad Jerevanas atvirai pripažintų Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu be jokio jo statuso. Tačiau kol kas nežinoma, kaip statuso nebuvimas bus apiformintas sutartyje. Tai galima daryti įvairiai. Pavyzdžiui, visai nieko nerašyti apie statusą. Jei jo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti.
Bet čia kelia baimę scenarijus, kurį ketvirtadienį sau leido Armėnijos URM. Kaip atmename, URM sekretorė Ana Nagdalian, komentuodama prezidento Alijevo pasipiktinimą dėl laisvų Airos Aivaziano pasivažinėjimų po Azerbaidžano teritoriją, pasakė: girdi, lapkričio 10 dienos trišalis pareiškimas „nepakeitė Arcacho statuso“.
Na ir paaiškink dabar tai damai, kad pasirašytas trišalis pareiškimas negalėjo minėti statuso arba, dar absurdiškiau, jo „pakeisti“, kai statuso iš principo nėra, apskritai jo nėra realybėje! Jis yra tik Jerevano politikų svajonėse, ir dėl tų fantazijų trišalis pareiškimas neturi konkretinti to, ko realybėje nėra.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Todėl manau, kad siekiant išvengti tokių laisvų armėnų fantazuotojų interpretacijų būsimoje sutartyje teks ypatingai apibrėžti statusą tų rajonų, kurie SSSR (Sovietų Sąjungoje) įėjo į buvusią KKAS (Kalnų Karabacho Autonominę Sritį), tokią, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Azerbaidžano rajonų, žinoma, neskaitant Nachičevanės Autonominės Respublikos. Kitaip vėl imsime inkšti, girdi, „sutartis neanuliavo Arcacho respublikos nepriklausomybės“ (tarytum ji – respublika – buvo, o dar ir nepriklausoma).
Jeigu tokia taikos sutartis bus pasirašyta, tai Armėnija paprasčiausiai iškris iš konflikto šalių, kurių visais laikais buvo dvi – Armėnija ir Azerbaidžanas. Tad bus galima laikyti, kad ir pats konfliktas liko praeityje. „Arcachas“ niekada nebuvo konflikto šalis, jis taip niekada ir netapo subjektu, ir, maža to, Armėnija, pasirašiusi taikos sutartį su Azerbaidžanu, ne tik nepripažins vienašališkai paskelbtos „nepriklausomybės“, bet, dar daugiau, pripažins priešingai – tos nepriklausomybės nebuvimą ir tos teritorijos išsaugojimą Azerbaidžano sudėtyje be jokio ypatingojo statuso.
Pašiniano parašas po būsimąja taikos sutartimi ir reikš, kad jo šalis grįžta iš iliuzijų pasaulio į realųjį. Tik klausimas, ar bus prieita iki taikos sutarties pasirašymo? Jeigu taip, tai gerai, bus galima sakyti, kad klausimas išspręstas amžiams. O jeigu ne, tai Azerbaidžanas ir be jo apsieis – pats Karabachas jau nebegalės išvengti savo reintegracijos į Azerbaidžano sudėtį de facto, net ir be Armėnijos ir Azerbaidžano taikos sutarties.
Bet jau pati Armėnija gali nukentėti, jeigu atsisakytų pasirašyti taikos sutartį. Baku gali iškelti sąlygą: nepasirašius taikos sutarties – jokios prekybos, teisės naudotis geležinkeliais Azerbaidžano teritorijoje, sienų atidarymo.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Beje, apie kelius. Ketvirtadienį Armėnijos premjero spaudos sekretorė ponia Mane Gevorgian pareiškė, kad Megrio koridorius nebus atidarytas „vienašališkai“ (!), ir paskelbė, jog Jerevanas ketina „mainais“ (mainais!) į Megrio koridorių gauti Armėnijai naudojimąsi Azerbaidžano geležinkeliais, įskaitant ir Irano bei Rusijos kryptimis. Bet ten pat ji susigėdusi nutylėjo, kad Lačino tranzitas, švelniai tariant, irgi buvo atidaromas anaiptol ne vienašališkai, kaip ji sakė, ir ne dėl jos gražių akyčių, o „mainais“ – kartoju „mainais!“ – į Megrio koridoriaus atidarymą. Ypač jei turėsime omeny, kad pasirašant trišalį pareiškimą Azerbaidžano kariuomenė jau stovėjo kelyje, iš esmės, išvadavusi jį nuo okupacijos ir įvedusi jame visišką kontrolę.
Taigi, tarp Lačino ir Megrio rašom lygybės ženklą. Ir nereikia brukti į tą schemą Azerbaidžano geležinkelio tinklų atidarymo Armėnijai. Norite naudotis Azerbaidžano geležinkeliais? Prašom, neprieštaraujame – pasirašykite taikos sutartį, sušukite tris kartus nuo Cicernakaberdo viršūnės „Qarabag — AZERBAYCANDIR”! – ir bus jums tada geležinkelis.
Armėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.
Armėnijos opozicija trečiadienį paragino remėjus prisijungti prie streiko gruodžio 22 d., kuriuo bus reikalaujama premjero Nikolo Pašiniano atsistatydinimo. Opozicija premjerą kaltina prastai susitvarkius su konfliktu su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, rašo „Reuters“.
N. Pašinianas praėjusį mėnesį sutiko su Rusijos tarpininkaujamų derybų metu suderėtu paliaubų susitarimu, kuris užbaigė šešias savaites trukusias kovas Kalnų Karabacho regione.
Pagal paliaubų susitarimą, Azerbaidžanui buvo atiduota dalis Kalnų Karabacho teritorijos. Tai sukėlė protestus Jerevane. N. Pašinianas prisiėmė atsakomybę dėl konflikto baigties, tačiau atsisakė trauktis, ignoruodamas kritikų kiek anksčiau šį mėnesį paskelbtą atsistatydinimo terminą.
Praėjusią savaitę, pasibaigus minėtajam terminui, protestuotojai Jerevane surengė demonstracijas, ragindami premjerą trauktis. Jie reikalavo pirmalaikių rinkimų ir pasiūlė galimą laikinąjį lyderį N. Pašinianui pakeisti.
„Ir toliau telksime galią, kad ateinantis antradienis (gruodžio 22 d.) taptų lemiamu“, – protestuotojams demonstracijos Jerevane metu sakė vienas iš opozicijos lyderių Išchanas Sagatelianas.
Trečiadienį interviu RFE/RL N. Pašinianas teigė, kad sprendimas surengti pirmalaikius rinkimus priklauso ne nuo jo – tokiam žingsniui pritarti esą turi ir kitos parlamentinės partijos.
Jis tvirtino, kad dėl paliaubų protestuoja tos pačios grupės, kurios jo pasitraukimo reikalavo ir pernai gruodį. „Per visą šį laiką iš esmės niekas nesikeitė“, – sakė jis.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nė kiek nenustebau, kai LRT.lt nepublikavo maniškio straipsnio „Ko nepasakė prof. Šartūnas Liekis?“ Tai – ne pirmas sykis, kai lietuviškuosiuose portaluose neįmanoma paskelbti Armėniją kompromituojančių faktų.
Šios aplinkybės nesureikšminu. Kiekvienas leidinys turįs teisę į specifinę nuomonę. Nūnai cenzūra beveik neįmanoma. Neįsileidžia? Kurk savo asmeninį portalą, rašyk pranešimus socialiniuose tinkluose, į youtube.com kanalą kelk videofilmus. Jei taviškė medžiaga išties įdomi, svarbi, aktuali, turi galimybių tapti kur kas populiaresniu, nei publikuodamas savo komentarus skaitlingą tiražą turinčiuose privačiuose portaluose. Beje, aš taip ir darau, ir vargo nematau.
Tačiau visuomeninio transliuotojo statusą turintis portalas lrt.lt – sutikite, kiek kitokia byla. Juolab kad ir tema, kurią turiu omenyje, – svarbiai skaudi. Dvi kaimyninės Pietų Kaukazo valstybės nesutaria, kariauja, ginčijasi. Mums, lietuviams, aiškintis, kas teisus, kas – ne, privalu sąžiningai. Be abejo, privatūs leidiniai turį teisę ignoruoti istoriko prof. dr. Algimanto Liekio veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Jei jums svarbiau būti proarmėniškais nei ieškoti tiesos, – taip ir elkitės. Jūsų valia.
Tautų kraustymai Kaukaze. Algimanto Liekio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Bet ar lygiai taip pat elgtis galįs iš biudžeto solidžias finansines dotacijas gaunantis visuomeninio pobūdžio leidinys? LRT.lt nenoras įsileisti šių eilučių autoriaus, beje, kaip ir istorikas A.Liekis, besidominčio Azerbaidžano istorija ir Kalnų Karabacho tema 2016-aisiais išleidusio knygą „Juodojo Sodo tragedija“, paskatino giliau pažvelgti, kas gi tose internetinėse erdvėse pasakojama apie azerbaidžaniečių ir armėnų priešpriešą.
Profesoriaus Egdūno Račiaus pozicija
Deja, dominuoja būtent tie, kurie tyčia ar dėl nesusigaudymo nutyli tikrąsias kariavimo priežastis. Tarp kelių dešimčių per pastaruosius kelerius mėnesius paskelbtų rašinių radau, regis, tik vieną nuo pradžios iki galo sąžiningą, objektyvų straipsnį. Tai – VDU Regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus komentarą. Šis autorius kalba be užuolankų.
Pirma: Pasaulis laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi, t.y. nepripažįsta armėnų teisės jį administruoti.
Antra: armėnų – azerbaidžaniečių konfliktas nėra religinis karas; tereikia prisiminti, kad musulmoniškasis Iranas remia ne musulmonišką Azerbaidžaną, o krikščioniškąją Armėniją.
Trečia: po XVI-ojo amžiaus Kalnų Karabachas niekad nepriklausė armėnams. Nuo XVI amžiaus šį regioną valdė Persija, Rusija, paskui – Azerbaidžanas. Tad šiandien kvaila pretenduoti į žemes, kurios tau neva priklausė iki XVI-ojo amžiaus (kai kurie istorikai, beje, tvirtina, kad net iki XVI amžiaus nebuvo jokių armėniškų karalysčių).
Ketvirta: E.Račius publikacijoje „Ekspertas apie atsinaujinusį konfliktą Kalnų Karabache: atsiskleidžia JAV bei Rusijos interesai“ tvirtina nemanantis, jog Armėnija siekia suartėti su Vakarais. O štai Azerbaidžanas, jo manymu, norįs bičiuliautis su NATO.
Kanadiečio filmas
Kita į objektyvumą pretendojanti publikacija – interviu su kanadiečių režisieriumi Francois Jacobs, sukūrusiu dokumentinį filmą apie šį konfliktą. Čia nors ir aiškiai nepasakoma, jog kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tačiau vis tik esama ir tokių sakinių: „Lygiai taip pat puikiai suprantu Azerbaidžano poziciją, kuri, beje, retai išklausoma, tikriausiai jokia žiniasklaidos priemonė visame pasaulyje neatspindi tos šalies istorijos“.
Šiam kanadiečiui, jei tik galėčiau, pasiūlyčiau susipažinti, ką apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus rašęs lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius, kadaise gyvenęs ir dirbęs Azerbaidžano sostinėje. Katalikiškos Lietuvos rašytojas V.Krėvė besąlygiškai rėmė musulmonus azerbaidžaniečius. Juos laikė teisiais, padoriais, sąžiningais…
Kokių akcentų pasigendu
Visose kitose publikacijose dažniausiai vengiama aiškiai pasakyti: pasaulis nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. O tai – labai svarbu. Tai – pamatas bet kokiai diskusijai. Šitaip nepabrėžus ginčai praranda bet kokią prasmę – tampa nebeaišku, kas, su kuo ir dėl ko kariauja. Nebežinai, kas auka, kas – agresorius. Šitaip sakydamas nemanau, kad pasaulio opinija – šventa karvė, kurios negalima kritikuoti. Bet analizuojant dviejų valstybių konfliktą privalu žinoti, kokia oficiali pasaulio opinija. Galų gale ar įmanoma objektyviai žvelgti į konfliktą dėl Kalnų Karabacho ir nutylėti, kad šio regiono nepriklausomybės nepripažįsta net oficialusis Jerevanas?! Kalnų Karabachas – niekieno žemė? Nieko panašaus. Tai – Azerbaidžanas
Grįžti prie prof. Š.Liekio minčių kratinio rašiniuose „O gal pripažinkime Kalnų Karabacho-Arcacho nepriklausomybę?“ ir „Lietuva savo apsimestine ramybe remia agresiją Kalnų Karabache-Arcache“ nesiruošiu (kas norės, tegul atsiverčia maniškę publikaciją „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis?”).
Nuliūdino Edwardas Lucasas
Tačiau tokių, kurie įrodinėja panašiai kaip prof. Š.Liekis, portalas lrt.lt per paskutiniuosius keletą mėnesių prispausdinęs užtektinai. Vienas iš nuliūdinusių, nustebinusių autorių – Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edwardas Lucasas. Omenyje turiu jo komentarą „Senasis postkomunistinis erdvės naratyvas neatitinka tikrovės“.
Edwardas Lucasas – centre
E.Lukasas rašo: „Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs“.
Bet kodėl, leiskite nusistebėti, Armėnija nusipelnė apsaugos, pagalbos, užuojautos? Juk šiame konflikte būtent Armėnija – agresorė. Ne Azerbaidžanas iš Armėnijos atėmė Kalnų Karabachą, o Armėnija atplėšė 20 proc. teritorijų iš Azerbaidžano. Armėniją ne saugoti, o bausti dera. Kad ir ekonominėmis sankcijomis. Už tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nepakluso tarptautinei oponijai, už tai, kad nepasitraukė iš Kalnų Karabacho, už tai, kad šių metų pabaigoje iš sunkiųjų artilerijos pabūklų apšaudė nieko bendro su konfliktu neturinčius azerbaidžaniečių miestus – Bardą, Giandžą ir Terterą. Tris dešimtmečius Azerbaidžanas kantriai laukė, kol Vakarai padės jam taikiai, civilizuotai iškrapštyti armėnų separatistus iš Kalnų Karabacho. Bet Vakarai – nepadėjo. Žaidė savus dvigubus, trigubus, keturgubus žaidimus.
Tad ko dabar verkšlenate, esą agresyvusis Vladimiras Putinas sustiprino savas pozicijas Pietų Kaukaze? Sustiprino. Kas dėl to kaltas? Kantrybės netekę azerbaidžaniečiai ar, sakykim, britai? Tai – ne retorinis klausimas. Kol Didžioji Britanija murkdėsi breksitiškuose pelkynuose, Kremlius stiprino savo įtaką Pietų Kaukazo regione. Britai niekaip negebėjo išlukštenti Brexit galvosūkio, vokiečiai tiesė Baltijos šalių interesus pažeidžiančius Nord Stream 2, masiškai kvietė į Vokietiją plūsti migrantus, prancūzai atkakliai paišė šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, amerikiečiams terūpėjo prezidento rinkimai… Niekas nė girdėt nenorėjo oficialiojo Baku prašymų nubaust akiplėšiškai besielgiantį Jerevaną. O kai Kalnų Karacho problema dabar likviduojama be Londono, Berlyno, Paryžaus ir Vašingtono, Vakarai nutaisė įsižeidusiojo miną – kaip gi čia taip, kodėl be mūsų?
Dėl kokių priežasčių Didžioji Britanija puolė Argentiną
Beje, britų apžvalgininkas E.Lucasas nėra nuoširdus analizuodamas Kalnų Karabacho temą. Nes savo rašiniuose, kritiškai vertindamas Azerbaidžano veiksmus, neužsimena, kaip Didžioji Britanija susigrąžino neva jai priklausančias Malvinų (Folkleno) salas. Susigrąžino salų kontrolę panaudodama brutalią karinę jėgą. Oficialusis Londonas nerengė jokių tarptautinių derybų, neorganizavo jokių Minsko grupių, neverkšleno dėl žūsiančių argentiniečių karių. Tiesiog be menkiausio gailesčio skandino Argentinos jūrininkus tol, kol Buenos Airės pasidavė. Britams tąsyk buvo nusispjauti, kas valdo Argentiną – diktatorius ar demokratas (nūnai Lietuvoje poluliari demagogija, esą Armėnija – demokratiška, Nikolas Pašinianas – demokratas).
Tad viešai klausiu pono E.Lucaso: kodėl britams leidžiama brutalia jėga susigrąžinti už tūkstančių mylių nutolusias salas, o Azeraidžanui jėga negalima susigrąžinti čia pat, pašonėje, esančio Kalnų Karabacho?
Kol ponas E.Lukasas neatsakys į šį klausimą, tol jo svarstymai dėl Kalnų Karabacho – beverčiai.
Kas ką nukryžiavo?
Stebina ir apžvalgininko Rimvydo Valatkos komentaras „Dar vienas Armėnijos nukryžiavimas”. Esą vargšė Armėnija bergdžiai apeliavo į tautų apsisprendimo teisę, esą prieš 105 metus Turkijos surengtą genocidą išgyvenusi armėnų tauta patyrė dar vieną skaudų likimo smūgį. Viskas pateikiama aukštyn kojomis, dėliojami visai ne tie akcentai. Apie kokį tautų apsiprendimą užsimenama, jei armėnai jau turį vieną valstybę – Armėniją? Jiems vienos valstybės neužtenka, jie norėtų turėti dvi valstybes? Ar ne per daug? Jei nemokate sugyventi su azerbaidžaniečiais, kelkitės iš jų žemių į Armėniją, Rusiją, Prancūziją, JAV…
Kodėl kėlėtės į svetimas žemes?
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
LRT.lt erdvėje akys užkliuvo ir už publikacijų „Žmonės jaučiasi palikti veni beprasmiškame kare“ ir „Antrą kartą užklupęs karas ir sirenų gaudesys“. Ten – interviu su Stepanakerte (tikrasis Stepanakerto pavadinimas – Hankendi) gyvenančia armėnų šeima, 2012-aisiais į Kalnų Karabachą atsikėlusia iš Sirijos. Kas ten pasakojama? Mes nenorime karo, karas – beprasmiškas, mes trokštame, kad žurnalistai parodytų, kaip gyvename nuolatinėje baimėje, mums tie septyni su Kalnų Karabachu nesusiję azerbaidžanietiški regionai reikalingi kaip saugumo garantija, armėnai – labai svetingi…
Banalu, primityvu. Tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai norėtų kariauti, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nebūtų svetingi, tarsi azerbaidžaniečiai ir turkai nežinotų, kokia sunki pabėgėlių, išvytųjų dalia. Man rergis, LRT žurnalistei derėjo savo publikacijoje aiškiau pabrėžti: o kodėl, bėgdami iš Sirijos, apsigyvenote ne savo žemėse – ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache?
Nenorima aiškiai pasakyti
Stebina ir VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė, davusi videointerviu nuotoliniu būdu LRT.lt žurnalistei. Tesvarstyta, kas iš paskutiniųjų susirėmimų Kalnų Karabache daugiausia laimėjo politinių dividendų. Pirštu bedama į Rusiją – esą ir vėl V.Putinas tapo nugalėtuoju. Bet kur paaiškinimas, kas suteikė Rusijai tokį šansą? Azerbaidžanas, nusprendęs, kad beprasmiška laukti Vakarų pagalbos, ar bedančiai, ištižę Vakarai, nesiteikę padėti Azerbaidžanui? Galų gale – kur aiškus, ryškus paaiškinimas, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija?
Pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai žaidė gėdingą žaidimą – labiau pataikavo agresoriaus statuso nusipelnusiai Armėnijai, o auka tapusį Azerbaidžaną visąlaik, reikia ar nereikia, kritikavo. Prieš keletą metų dėl šio konflikto esu kalbinęs tris Lietuvos europarlamentarus. Tie trys videointerviu niekur neišmesti. Visi jie – puiki iliustracija, kai daug ir gražiai kalbama, o naudos iš tokių pliurpalų – nė trupinėlio, nes nedrįstama, nenorima aiškiai pasakyti – Armėnija yra agresorė.
O ir tie Azerbaidžanui metami kaltinimai, esą jis yra ne toks demokratiškas kaip Armėnija, – ne vietoj ir ne laiku.
Pabandykime įsivaizduoti, jei Azerbaidžanas būtų taip aršiai slopinęs „geltonųjų liemenių“ eitynes, kaip tai darė Prancūzijos valdžia? Man regis, oficalusis Baku būtų išvadintas pačiu baisiausiu niekšu. Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono už „geltonųjų liemenių“ eitynių tramdymus kažkodėl diktatoriumi nevadiname.
Kitas pavyzdys: palyginkime Baltarusijos vadovą Aliaksandrą Lukašenką ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Drįstu manyti, jog Lukašenka – padoresnis nei Pašinianas. Lukašenka skriaudžia tik savus – baltarusius (Astravo AE grėsmė lietuviams – kol kas teorinė, nors ir labai reali). O kuo po šių metų rudenį azerbaidžanietiškų Bardos, Giandžos, Tertero miestų (mažų mažiausiai žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai, sužeisti – 322 azerbaidžaniečai) apšaudymų tapo Pašinianas? Demokratu ar karo nusikaltėliu? A.Lukašenkos elgesio žiauriai malšinant protesto mitingus Minske neteisinu, smerkiu A.Lukašenkos brutalumą. Tačiau negaliu nutylėti, kad jis, priešingai nei N.Pašinianas, nėra iš stambiųjų artilerijos pabūklų bombardavęs kaimyninių šalių miestų.
Nustebino ir tai, kad LRT.lt paskelbė kelias dešimtis nuotraukų apie Vilniuje surengtas armėnų eitynes, smerkiančias Azerbaidžano karinę operaciją susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę. Kad publikavo – teisingai pasielgė. Jei eitynės surengtos, – kaip gi jas nutylėsi? Stebina tie patys gudravimai: aiškiai nepasakyta, kad azerbaidžaniečių kariai kalnų Karabache nedaro nieko smerktino – jie tik susigrąžina savas žemes.
Ką pasakys LRT tarybos pirmininkas?
Liudvikas Gadeikis, LRT tarybos pirmininkas
Štai tokia trumputė LRT.lt publikacijų Kalnų Karabacho tema apžvalga. Manau, kad LRT.lt neskelbs ir šio teksto. Todėl nė nesiunčiu. Šiuo straipsniu kreipiuosi į rašytoją Liudviką Gadeikį, kuris yra LRT tarybos pirmininkas.
Šį tekstą adresuoju jums, pone Liudvikai Gadeiki. Manau, turiu tokią teisę, nes kadaise kartu dirbome dienraštyje „Lietuvos aidas“. Žodžiu, esame truputėlį pažįstami. Gamybiniuose pasitarimuose „Lietuvos aide“ ne sykį diskutavome, kas yra objektyvi, nešališka žurnalistika.
Manau, kad prisimenate tuos pokalbius.
Esu tikras, kad juos prisiminti reikėtų vertinant ir šiandienines LRT.lt publikacijas Pietų Kaukazo tema.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Armėnijoje areštuotas opozicijos lyderis ir apkaltintas sąmokslu nužudyti šalies premjerą Nikolą Pašinianą, teigė jo advokatai.
Buvęs Nacionalinio saugumo tarnybos vadovas, opozicinės partijos „Tėvynė“ pirmininkas Artūras Vanecianas areštuotas šeštadienį, kai buvo iškviestas į Armėnijos saugumo pajėgų būstinę, teigia jo advokatai Lusine Sahakian ir Ervandas Varosianas.
Advokatai opozicijos politiko sulaikymą pavadino „persekiojimu“ ir paneigė jų klientui pareikštus kaltinimus, esą jis ketino perimti valdžią po premjero nužudymo.
N. Pašinianias šios savaitės antradienį paskelbė apie Maskvos tarpininkaujamą taikos susitarimą su Azerbaidžanu, kuriuo užbaigtos šešias savaites trukusios kovos Kalnų Karabache.
Azerbaidžane susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo žmonių ir politinės opozicijos pasipiktinimas. Pagal susitarimą Armėnija oficialiai prarado kai kurias ginčijamo Kalnų Karabacho regiono sritis.
Armėnijoje kilo protestai. Demonstrantai reikalauja N. Pašiniano atsistatydinimo ir vadina jį išdaviku.
Anksčiau šią savaitę A. Vanecianas taip pat buvo trumpam sulaikytas kartu su kitais keliais opozicijos veikėjais dėl kaltinimų kurstant masinius neramumus.
Armėnijos opozicija reikalauja, kad premjeras N. Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.
Armėnijos opozicijos politinės jėgos, kurios trečiadienio vakarą vis dar tęsia protestą prie parlamento pastato Jerevano centre, pareikalavo, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio, vietiniai naujienų portalai transliuoja protestą gyvai.
„Reikalaujame, kad N. Pašinianas atsistatydintų iki 24.00 val. Jei ne, nacionalinis parlamentas turėtų priimti šį sprendimą. Lauksime iki vidurnakčio, ir jei nebus atsistatydinimo, po vidurnakčio sušauksime spaudos konferenciją, per kurią išdėstysime tolesnius savo žingsnius.
Bet kokiu atveju, N. Pašinianas turi pasitraukti“, – sakė partijos Armėnijos revoliucinė federacija atstovas Išchanas Sagatelianas.
Anksčiau trečiadienį 17 politinių Armėnijos partijų sušaukė protestą Jerevano centre, reikalaudami premjerą atsistatydinti.
Dauguma susirinkusių protestuotojų skandavo „Nikolas išdavikas“ ir „Nikolai, pasitrauk“, smerkdami tai, kad premjeras sutiko sudaryti nepalankų taikos susitarimą su Azerbaidžanu. Demonstrantai nepaisė paskelbtos karo padėties, pagal kurią mitingai yra draudžiami.
BBC korespondento Jerevane teigimu, kai kurie protestuotojai mano, kad premjeras, prieš sudarydamas susitarimą, turėjo pasikonsultuoti su žmonėmis, ir kaltina jį pažeidus Konstituciją. Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
N. Pašinianas tvirtino, kad, jei nebūtų sutikęs nutraukti konflikto, nuostoliai būtų buvę dar didesni.
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras N. Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Pasak V. Putino, regione bus dislokuota apie 2 tūkst. Rusijos taikdarių.
Armėnijos opozicija reikalauja Nikolos Pašiniano galvos. EPA – ELTA nuotr.
Konfliktas dėl Kalnų Karabacho trunka kelis dešimtmečius, o įnirtingos kovos atsinaujino rugsėjo pabaigoje. Per naujas kovas žuvo daugiau kaip 1 400 žmonių, dešimtys tūkstančių žmonių paliko namus.
Azerbaidžane taikos susitarimas sutiktas džiugiai, o Armėnijoje kilo pasipiktinimas. Taikos susitarime numatyta, kad Azerbaidžano pajėgos išlaikys per naujas kovas užimtų teritorijų kontrolę, įskaitant antrą pagal dydį Kalnų Karabacho miestą Šušą. Armėnija taip pat sutiko išvesti savo pajėgas iš didelės regiono dalies.
Kalnų Karabachas 1991 metais atsiskyrė nuo Azerbaidžano. Jame gyventojų daugumą sudaro etniniai armėnai. Pagal tarptautinę teisę regionas laikomas Azerbaidžano dalimi.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Nėra nieko svarbiau kaip laikytis vienodų žaidimo taisyklių. Tada įmanoma atsekti, kas elgiasi teisingai, kas meluoja. Kai tik imame ignoruoti visiems privalomus vienodus reikalavimus, kyla pavojus paskęsti chaose.
Ką turiu omenyje? Jei leidžiama vieniems elgtis iššaukiančiai, privalome tokias pat teises suteikti ir kitiems. Jei Vilniuje leista Lietuvos Armėnų sąjungai ir Baltijos Armėnų Aljansui rengti eitynes, kuriose tvirtinta, esą Azerbaidžanas naikina Kalnų Karabacho armėnus, tada mes, vadovaujantis ta pačia logika, privalėsime sostinės gatves atidaryti separatistams, pažeidžiantiems Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) ar Moldovos teritorinį vientisumą, kai Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nuspręs jėga susigrąžinti savas teritorijas ir fronto linijose žus žmonės. Bet taip elgdamiesi mes būtume neteisūs. Separatizmui, koks jis bebūtų – lenkiškas, lietuviškas ar ispaniškas, – neturėtume suteikti tribūnos nei televizijose, nei gatvėse.
Tad ir armėnams centrinėse Vilniaus gatvėse piktintis Azerbaidžanu neturėjome leisti. Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Remiantis tarptautine teise, NATO ir Europos Sąjungos valstybių užsienio politika bei Jungtinių Tautų Organizacijos nuostatomis, – Kalnų Karabachas yra Azerbaidžanas. O tai reiškia, kad azerbaidžaniečių kariai nieko blogo Kalnų Karabache nedaro – stengiasi išstumti priešiškas pajėgas, užėmusias jų teritoriją. Elgiasi lygiai taip pat, kaip elgėsi ukrainiečių, moldavų ir gruzinų kariai, gindami savas teritorijas. Jei Armėnija nenorinti aukų, tegul patraukia savo ginkluotąsias pajėgas iš svetimų žemių, ir karas tuoj pat liausis.
Be kita ko, būtina pabrėžti, kad visus tris dešimtmečius oficialusis Baku elgėsi labai kantriai, laukdamas Vakarų pagalbos. Vakarai pasirodė niekam tikę išnarplioti šią problemą. Kas beliko azerbaidžaniečiams?
Tačiau intriga ta, kad Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos separatistams, pasikėsinusiems į šių šalių teritorinį vientisumą, mes neleistume žygiuoti Vilniaus gatvėmis su plakatais, formuojančiais nuomonę, esą ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai – žudikai. Ir teisingai padarytume. Armėnijai pritaikyta išimtis. Kodėl?
Beje, jei jau leidome armėnų bendruomenėms rengti antiazerbaidžanietiškus žygiavimus, būtinai privalėsime leisti ir, pavyzdžiui, Lietuvoje gyvenantiems turkams rengti eitynes, kurių metu jie prisimins armėnų sukartintų grupuočių išdavystes tuometinėje Osmanų imperijoje arba teroristų iš ASALA, Gnčak ar Dašnakcutiun išpuolius prieš turkų ambasadorius Europos Sąjungoje. Taip pat privalėsime leist azerbaidžaniečiams minėti visas jų tragedijas – išvarymą iš Jerevano, Kalnų Karabacho, 1918-ųjų žudynes Baku, Guboje, 1992-ųjų skerdynes Hodžaly mieste.
Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.
Bet, įtariu, tokio pobūdžio eitynių rengti Vilniaus valdžia leist nenorės nei turkams, nei azerbaidžaniečiams. Ieškos įvairiausių priežasčių pasakyti – ne, negalima. Šitaip spėju prisimindamas žurnalisto Gintaro Visocko portale slaptai.lt papasakotą nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademija savo salėse leido Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčianui surengti diskusiją dėl 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Turkijoje, o Turkijos ambasadoriui Gokhanui Turanui paskutinę akimirką buvo uždrausta diskutuoti MA patalpose istorinėmis temomis. Pirma, tokį politinį vienpusiškumą sunku įsivaizduoti demokratinėje valstybėje. Juolab – pateisinti. Antra, jis, drįstu manyti, prieštarauja Lietuvos saugumo koncepcijai, nes Turkija – NATO narė, mūsų sąjungininkė, o Armėnija, turinti savo teritorijoje skaitlingą Rusijos karinę bazę, – tikrai ne sąjungininkė. Todėl būdamas Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas norėčiau pasiteirauti, kaip mūsų VSD vadovybė vertina mūsų didžiai gerbiamų akademikų sumanymą prieš pat nosį uždaryti duris Turkijos ambasadoriui? Kas tai – cenzūra, spjūvis demokratijai tiesiai į veidą ar sąmoningos pastangos supriešinti dvi NATO valstybes – Lietuvą ir Turkiją?
Kai kurios karštos lietuviškos galvos nūnai piktai koneveikia Turkiją, esą ši nemoka taikiai, draugiškai su Graikija ir Kipru pasidalinti Viduržemio jūros teritorijų. Tokius priekaištus svaidantys lietuviai pamiršta svarbias aplinkybes. Save gerbiantys lietuviai nesiimtų šios temos, nes tuomet mums tektų papasakoti, kaip mes „sėkmingai“ pasidalinome Baltijos jūrą su broliais latviais. O juk derybos dėl Lietuvos – Latvijos jūros sienos buvo labai sunkios, komplikuotos. Tad šiuo klausimu mums, lietuviams, derėtų kukliai patylėti – net neprisimenu, ar Lietuvos ir Latvijos siena Baltijos jūroje jau sužymėta, ar vis dar tebevyksta derinimo darbai. Ką mes, būdami tokie „šaunūs“ derybininkai dėl Baltijos vandenų, galime patarti turkams ar graikams dėl teisingo Viduržemio jūros gamtinių išteklių pasidalinimo?
Kita tema – Kipre, norim to ar nenorim, gyvena turkų bendruomenė. Tegul ji ir ne tokia skaitlinga, kaip graikiška, bet jei jau visuomet labai pompastiškai ir skrupulingai domimės, kaip svetur gyvent sekasi graikų, armėnų, romų, žydų, katalonų bendruomenėms, kodėl ignoruojame Kipre, Vokietijoje, Prancūzijoje gyvenančių turkų bendruomenių teises? Jei mums nuoširdžiai rūpi, ar musulmonai neskriaudžia krikščionių, turėtume domėtis ir kita tema – ar visada ir visur krikščionys elgiasi garbingai, solidžiai? Pretekstas tokiai diskusijai – musulmonų pranašą Mohametą išjuokiančios karikatūros Prancūzijoje. Be abejo, gyvybė – šventa. Žudyti žmogaus, kad ir kaip jo nekęstumei, – negalima. Žudikas yra žudikas. Jis nusipelno pačių griežčiausių bausmių. Dėl tokios akivaizdžios nuostatos neverta nė burnos aušinti.
Bet ar žurnalistai, kurie platina Mohamedą pašiepiančius piešinius puikiai suprasdami, kad šitaip skaudina milijonus tikinčiųjų musulmonų, – elgiasi absoliučiai teisingai, elgiasi krikščioniškai? Ar tas mokytojas, kuris klasėje pademonstravo minėto pobūdžio karikatūras, tiesa, prieš tai leisdamas islamo išpažinėjams išeiti iš pamokos (kas tai – pagarba musulmonams ar musulmonų pažeminimas?), – visiškai teisus? Ant vienos svarstyklių lėkštelės – teisė turėti pažiūras ir jas viešai demonstruoti, o ant kitos – pagarba tikintiesiems.
Naudodamasis slaptai.lt tribūna, norėčiau išgirsti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos vyskupų konferencijos vadovų verdiktą – ar, jų įsitikinimu, prancūziškas leidinys Charlie Hebdo elgiasi krikščioniškai, savo piešiniais skaudindamas milijonus Islamu besižavinčių žmonių?
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Nederėtų aklai tikėti ir tais, kurie tvirtina, esą Azerbaidžanas šiandien puola vargšę krikščionišką Arcacho tautą. Teisingiau būtų tvirtinti, kad Azerbaidžanas nūnai savąjį Kalnų Karabachą mėgina išvaduoti iš Rusijos gniaužtų. Būtent – iš Rusijos. Mat jei ne slapta Rusijos materialinė ir karinė parama Armėnijai, Azerbaidžanas būtų galėjęs seniai išstumti okupacines pajėgas iš šio regiono. Ir atsitiko štai koks Kremliui labai nemalonus nutikimas – rusų ginklai, kuriais ginkluoti armėnų kariai, pasirodo, niekam tikę lyginant su azerbaidžanietiška ginkluote. Kiek kartų Vladimiras Putinas gyrėsi savo ginklais – nuostabūs, galingi, o pasirodo, juos itin lengvai gliaudo Azerbaidžaniečių pajėgos, apginkluotos moderniais Izraelio ir Turkijos ginklais.
Oficialusis Jerevanas pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, esą Armėnijos armija – nenugalima, neįveikiama. O ką matome? Matome paniką. Armėnijos vadovai, įskaitant Nikolą Pašinianą, išsigandę beldžiasi į Vakarus, prašydami užtarimo. O Vakarai padėti Armėnijai niekuo negali. Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Azerbaidžanas nieko nusikalstamo bent iki šiol nepadarė – jis tik veja lauk iš savo žemių svetimas karines pajėgas. Jei pradėtų bombarduoti Jerevaną, – tada būtų galima kaltinti Baku. Dabar gi – tikrai ne.
Tokia padėtis – itin gėdinga Rusijai. Štai kodėl, įtariu, Rusija visaip bando nuduoti, kad dėl Kalnų Karabacho šiandien kariauja ne tiek Azerbaidžanas, kiek Turkija. Nes pralaimėti Turkijai, kuri yra NATO narė ir kelis kartus stipresnė už Azerbaidžaną, – ne taip gėdinga. Ne šiaip sau didžiausius priekaištus Turkijos pusėn svaido ir „demokratas“ N.Pašinianas. Armėnija taip ilgai gyrėsi, jog Azerbaidžaną galėtų užmėtyti kepurėmis, o nūnai aiškėja, kad nenugalimoji Armėnijos kariuomenė – silpna ir ginklais, ir dvasia. Apie tai, beje, daug ir įdomiai rašoma economics-prorok.com portale, persispausdinusiame Sergėjaus Klimovskio interviu blogui „Obozrevatel“.
Jerevanas. Slaptai.lt foto
Lietuvai šiandien derėtų elgtis itin atidžiai. Galimos pačios įvairiausios provokacijos. Štai armėnų portalas lragim.am skelbia: Lenkijoje bus kuriamas pilietinis komitetas, reikalausiantis, kad Varšuva pakeistų ligšiolinę nuostatą, jog Karabachas – Azerbaidžanas, į nuostatą, esą Kalnų Karabachas yra nepriklausoma Arcacho armėnų respublika. Bandymų Kalnų Karabachą pripažinti Armėnijai tikriausiai būsią ir daugiau.
Ne tik Lenkijoje, bet ir Prancūzijoje, net Lietuvoje.
Neapsigaukime. Armėnija mus sykį jau apgavo, įkalbėjusi Lietuvos Seimą specialia rezoliucija pripažinti 1915-ųjų karus buvus „armėnų tautos genocidu“.
Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršausGintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.
Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.
Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.
Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.
Giandža po Armėnijos atakų
Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.
Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.
Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.
Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.
Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.
Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.
Giandža po apšaudymų
Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.
O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?
Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?
Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?
Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?
Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.
Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?
Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę.
Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..
Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.
Kalnų Karabacho konfliktas
Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.
Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.
Filosofas Imanuelis Kantas
Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.
Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.
Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.
Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.
Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.
Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės
Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.
Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.
Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.
Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?
Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?
Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.
O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.
Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?
Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.
Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.
Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.
Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.
Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.
Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?
Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Armėnų mafija. Emblema
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą?
Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…
ESISC ataskaita
2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.
Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Klodas Monikė. ESISC vadovas
Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)
Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.
Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?
Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA).
O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?
Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?
Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.
VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:
„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.
Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.
Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!
XXX
Apie autorių.
Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka
Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.
Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.
Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…
Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.
Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.
Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.
KSSO emblema
Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.
Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.
Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.
Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.
Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.
Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?
Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.
Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.
Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.
Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.
Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.
Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.
Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.
Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.
Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.
Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pirmadienį pranešė, kad jis ir visa jo šeima pasveiko nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19), informuoja agentūra „Reuters“.
Premjeras apie pasveikimą pranešė praėjus savaitei po to, kai atskleidė, kad jis ir jo šeimos nariai užsikrėtė naujuoju koronavirusu.
„Ką tik gavome pakartotinių COVID testų rezultatus. Visų mūsų šeimos narių rezultatai neigiami“, – socialinėje žiniasklaidoje skelbė N. Pašinianas ir pridūrė sugrįžęs į darbą.
Armėnijoje – labiausiai koronaviruso paveiktoje šalyje Pietų Kaukazo regione – iš viso patvirtinti 13 325 infekcijos atvejai ir 211 mirties atvejų.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų šias savo nuodėmes, generolą Aršaką Karapetianą, savo patarėją, gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Derybos surengtos tam, kad Rusijos žvalgyba padėtų užglaistyti į tarptautinius nemalonumus patekusio N.Pašiniano ir jo šeimos reikalus. Voroneže, kuris nūnai tapo tarptautinių Armėnijos reikalų tvarkymo centru, buvo reguliuojami nesusipratimai dėl į paviršių iškilusios kontrabandos cigaretėmis. Įdomu, kad tomis dienomis tiek Rusijoje, tiek Armėnijoje dėl koronaviruso buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Todėl generolas negalėjo išvykti iš Armėnijos ir atvažiuoti į Voronežą kaip privatus asmuo. Taigi jis teturėjo vieną galimybę – išvykti kaip valstybės pareigūnas. Bet oficialiame Vyriausybės puslapyje nė žodžiu neužsimenama apie tokį vizitą. Tad tikėtina, jog generolas išvyko sulaukęs žodinio N. Pašiniano įsakymo. Manoma, kaš šis generolas seniai tvarko komplikuotus N.Pašiniano reikalus.
Bet generolo misija Voroneže tuo nesibaigė. „Yra faktų, kad N.Pašinianas kartu su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“, – skelbia M.Minasianas.
Analizuojant prekybos ginklais klausimą negalima pamiršti aplinkybės, kad Armėnija turi teisę iš Rusijos pigiai pirkti ginklų – pagal Rusijos vidaus rinkos kainas, t.y. 65 proc. pigiau, nei šie kainuotų tarptautinėse rinkose. Kaip N.Pašinianas išnaudoja šią situaciją asmeninėms reikmėms? Schema nesudėtinga, maždaug tokia: „N.Pašinianas įpareigoja savo bičiulį Davidą Galstianą per Gynybos ministeriją įsigyti 100 vienetų ginklų. Ginklai perkami Armėnijos valstybės vardu, bet jie atitenka D.Galastianui. Tada Armėnija perka 60 vienetų ginklų iš D.Galstiano asmeninio fondo, apmoka visas išlaidas, ir ginklai atgabenami į Armėniją. Dokumentai sutvarkyti idealiai. Išskyrus vieną detalę. Tie likę 40 vienetų parduoti trečiosioms šalims – labai brangiai. O tai – ne tik gėda (gėda dėl cigarečių ar deimantų kontrabandos). Tai jau – niekšybė. Tokia M.Minasiano nuomonė.
Ginklų ekspertai, kaip skelbia M.Minasianas, puikiai supranta, jog pagal specialius ženklus, kuriais pažymėti visi ginklai, lengvai nustatoma, kur jie galų gale atsidūrė. Tad Rusija anksčiau ar vėliau tai išsiaiškins.
Beje, N.Pašiniano draugužį D.Galstianą Maskva jau paskelbė nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. D.Galstianas tapo persona non grata Rusijoje iki pat 2029 metų.
Svarbi ir dar viena detalė, kurią straipsnyje „Nikolas Pašinianas įtrauktas į tarptautinę prekybą ginklais“ mini M.Minasianas. Generolas A.Karapetinas, kurį N.Pašinianas pasikvietė tapti įtakingu patarėjumi, atsakingas už Armėnijos pralaimėjimus vadinamąjame 2016-ųjų balandžio kare su Azerbaidžanu. Tuo metu jis buvo Armėnijos karinės žvalgybos vadovas. Manoma, kad prastas vadovas. Nes tuometinės Armėnijos pajėgos nežinojo, nei kada, nei kaip, nei kokiais ginklais Azerbaidžanas disponuoja pasienio ruože. 2016-ųjų įvykius N.Pašinianas, siekdamas patekti į valdžią, vadino gėdingu Jerevano pralaimėjimu. Bet kai tapo premjeru, savo dešiniąja ranka pasirinko susikompromitavusį karinės žvalgybos vadovą. Štai tokia moralė…
Savo komentaruose M.Minasianas taip pat pasakoja, kaip oficiali Armėnijos valdžia brangiai pirkdavo seną karinę techniką. Pirkdavo tokias karines mašinas, kurias Čekija, Jordanija, Graikija, pavyzdžiui, parduodavo kaip metalo laužą. M.Minasianas rašo, kad tie ginklai gal dar veikia, gal dar naudotini, bet jie akivaizdžiai moraliai pasenę (omenyje turimos, sakykim, priešlėktuvinės gynybos mašinos Osa-AKM“). Jos tikrai nevertos 27 milijonų JAV dolerių.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane dabartinį Armėnijos premjerą vadina patologišku melagiu ir pigiu propagandistu.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.
Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.
Nikolajus Pašinianas
Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.
Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?
Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
Ši kriminalinė istorija – beveik dešimties metų senumo. Bet dabar vėl iškilo į paviršių – audrina tiek Azerbaidžano, tiek Armėnijos visuomenes.
Incidentas, apie kurį papasakosime, užfiksuotas 2011 metų gruodžio mėnesį, kai Rusijos Federacijos Amūro srityje (miestas – Raičichinskas) buvo nušautas azerbaidžaniečių tautybės vyras. Žmogžudyste įtariamas asmuo – tūlas Misakas Lazarianas, restorano, kuriame kilo muštynės, savininkas.
Po to, kai užeigoje nuaidėjo šūvis, nusinešęs vieną gyvybę, verslininkas M. Lazarianas pasislėpė nuo Rusijos teisėsaugos bėgdamas … į Armėniją. Ankstesnioji Armėnijos valdžia M. Lazarianui buvo atlaidi – nedraudė visus tuos metus laisvai gyventi šalyje (jis tik privalėjo raštiškai pažadėti, kad be teisėsaugos leidimo nepaliks Armėnijos). Seržo Sargsiano valdžia beveik dešimtmetį demonstravo, kad M. Lazarianas nieko blogo nepadarė. Tik pamanyk – nušovė azerbaidžanietį!
Į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui situacija kiek pasikeitė. Dabar M. Lazarianas uždarytas viename iš Armėnijos laikinojo sulaikymo izoliatorių. Areštuotas jis 60-čiai parų. Kol paaiškės, ar oficialusis Jerevanas sutiks patenkinti Rusijos ekstradicijos prašymą – išduoti įtariamąjį. Pats M. Lazarianas labai bijo, kad bus išduotas Rusijos teisėsaugai (turi Rusijos pilietybę). Būtent dėl šios priežasties jis paprašė politinio prieglobsčio Armėnijoje. O kad atrodytų įtikinamiau – paskelbė bado akciją. Suprask, kitaip bus pažeistos jo žmogaus teisės, jei vis tik teks atsakyti už savo poelgį 2011 metų gruodžio mėnesį.
Šiandien dar keblu nuspėti, koks bus paskutinysis Armėnijos žodis. Premjeras N. Pašinianas pakliuvęs keblion padėtin. Teisė ir teisingumas reikalauja išduoti įtariamąjį, politinė konjunktūra ragina pasielgti priešingai.
Armėnijos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose jau gausu M. Lazariano gynėjų – jie labai garsiai šaukia, esą jų tautietis nepadarė nieko blogo, juk nušovė azerbaidžanietį. Jie bando suformuoti nuomonę: jei Armėnijos teisėsauga išduos armėną Rusijos teisėsaugai dėl nušauto azerbaidžaniečio, – išduos Armėnijos interesus.
Armėnijos politlogas Gagikas Ambarianas savo socialinėje paskyroje Facebooke net pareiškė, viską apversdamas aukštyn kojomis: dėl šio incidento kaltas Baku, kadangi užsienyje gyvenančius azerbaidžaniečius neva skatina agresyviai persekioti po visą pasaulį išsibarsčiusius armėnus.
Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.
1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.
Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).
Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.
Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.Hodžaly skausmas
Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.
Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.
Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.
Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…
Hodžaly aukaHodžaly aukos
Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.
Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.
Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.
Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.
Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai”. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?
Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.
O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.
Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.
Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.
Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.
Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…
Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.
Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.
Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.
Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.
Chodžaly – pagrindinis taikinys
Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.
Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.
Tragedijos chronika
Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).
Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.
Hodžaly aukos
Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.
Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.
Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.
Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.
Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.
Štai ką rašė užsienio laikraščiai:
Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“
Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.
Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…
… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“
Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“
Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.
„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“
Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“
Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“
Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.
Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.”
366-asis pulkas
Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.
Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.
366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.
Nikolos Pašiniano fantazijos
Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.
Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko”, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.
Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas
Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.
Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.
Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.
Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.
Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.
Viešėdamas Paryžiaus taikos forume Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo paklaustas, ar Jerevanas ruošiasi jungtis prie Europos Sąjungos. O jei nusprendė šlietis prie ES, kada tai gali nutikti?
Tačiau Armėnijos vadovo atsakymas žurnalistams buvo netikėtas. Jis pabrėžė, kad oficialusis Jerevanas nesvarsto galimybių integruotis į ES. „Aš nemanau, kad mes stosime į ES, nes šiuo metu mes priklausome Eurazijos ekonominei sąjungai. Mes numatę plėsti savo ryšius būtent šioje struktūroje. Būtent ši sąjunga mums labai svarbi. Todėl Armėnija nesarsto galimybės tapti ES nare“, – duodamas interviu kalbėjo N.Pašinianas.
Beje, ES delegacija, neseniai viešėjusi Armėijoje, kalbėjo apie galimybę finansiškai paremti šią Kaukazo respubliką. Tik tada kyla pagrįstas klausimas: kam ES remti Armėniją, jei Armėnija nė neketina rimčiau bičiuliautis su ES, mat jai mielesnė draugystė su … Rusija.
Iš kairės į dešinę: Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas
Antanas Rašimas
Slaptai.lt pavyko sužinoti, jog prieš keletą dienų Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais. Omenyje turimi organizacijos lyderis Žirairas Sefilianas ir politinės tarybos atstovas Gareginas Čugaszianas.
Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu.
Pasirodo, dabartinis Armėnijos premjeras N.Pašinianas ir Ž.Sefilianas kalbėjosi apie pavojus, kurie neva gali iškilti Armėnijai artimiausiu metu, bei pergyveno, jog „buvusieji siekia revanšo – trokšta grįžt atgal į valdžią“, todėl jie, dabar valdantys Armėniją, turi užkardyti šiuos bandymus.
Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – seniai žinoma visiems, kurie atidžiai seka armėiškosios ir azerbaidžanietiškosios spaudos pranešimus. N.Pašinianas niekaip nesutaria su vadinamuoju Karabacho klanu, prieš N.Pašinianą šiuo metu sukilę buvusiųjų Armėnijos vadovų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano klanai.
Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, teisėtumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kaip ši organizacija, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, pasižymėjo vos prieš keletą metų. Taigi 2016-ųjų metų liepos 17-ąją šios grupuotės atstovai, panaudodami šaunamuosius ginklus, užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą teroristai pareikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po dvi savaites trukusių derybų pasidavė ir atsidūrė kalėjime.
Bet į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia oficialiai dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.
Tad šiandieniniai N.Pašiniano draugai – nebe nuodėmių. Ar tuos, kurie užpuolė teisėtą sargybos postą, įkaitais pačiupo mažų mažiausiai keletą žmonių, – leistina traktuoti gerbtinais politiniais veikėjais?
Ir vis dėlto N.Pašinianas su jais bičiuliaujasi. Matyt, padėtis Armėnijoje tokia įtemta, kad šalies premjerui verkiant reikia asmeniškai jam iki paskutinio kraujo lašo ištikimų jėgų, nebijančių į rankas paimti nei ginklo, nei nusižengti galiojantiems įstatymams.
