Mikaelas Minasianas. Slaptai.lt

Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų šias savo nuodėmes, generolą Aršaką Karapetianą, savo patarėją, gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.

Derybos surengtos tam, kad Rusijos žvalgyba padėtų užglaistyti į tarptautinius nemalonumus patekusio N.Pašiniano ir jo šeimos reikalus. Voroneže, kuris nūnai tapo tarptautinių Armėnijos reikalų tvarkymo centru, buvo reguliuojami nesusipratimai dėl į paviršių iškilusios kontrabandos cigaretėmis. Įdomu, kad tomis dienomis tiek Rusijoje, tiek Armėnijoje dėl koronaviruso buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Todėl generolas negalėjo išvykti iš Armėnijos ir atvažiuoti į Voronežą kaip privatus asmuo. Taigi jis teturėjo vieną galimybę – išvykti kaip valstybės pareigūnas. Bet oficialiame Vyriausybės puslapyje nė žodžiu neužsimenama apie tokį vizitą. Tad tikėtina, jog generolas išvyko sulaukęs žodinio N. Pašiniano įsakymo. Manoma, kaš šis generolas seniai tvarko komplikuotus N.Pašiniano reikalus.

Bet generolo misija Voroneže tuo nesibaigė. „Yra faktų, kad N.Pašinianas kartu su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“, – skelbia M.Minasianas.

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Analizuojant prekybos ginklais klausimą negalima pamiršti aplinkybės, kad Armėnija turi teisę iš Rusijos pigiai pirkti ginklų – pagal Rusijos vidaus rinkos kainas, t.y. 65 proc. pigiau, nei šie kainuotų tarptautinėse rinkose. Kaip N.Pašinianas išnaudoja šią situaciją asmeninėms reikmėms? Schema nesudėtinga, maždaug tokia: „N.Pašinianas įpareigoja savo bičiulį Davidą Galstianą per Gynybos ministeriją įsigyti 100 vienetų ginklų. Ginklai perkami Armėnijos valstybės vardu, bet jie atitenka D.Galastianui. Tada Armėnija perka 60 vienetų ginklų iš D.Galstiano asmeninio fondo, apmoka visas išlaidas, ir ginklai atgabenami į Armėniją. Dokumentai sutvarkyti idealiai. Išskyrus vieną detalę. Tie likę 40 vienetų parduoti trečiosioms šalims – labai brangiai.  O tai – ne tik gėda (gėda dėl cigarečių ar deimantų kontrabandos). Tai jau – niekšybė. Tokia M.Minasiano nuomonė.

Ginklų ekspertai, kaip skelbia M.Minasianas, puikiai supranta, jog pagal specialius ženklus, kuriais pažymėti visi ginklai, lengvai nustatoma, kur jie galų gale atsidūrė. Tad Rusija anksčiau ar vėliau tai išsiaiškins.

Beje, N.Pašiniano draugužį D.Galstianą Maskva jau paskelbė nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. D.Galstianas tapo persona non grata Rusijoje iki pat 2029 metų.

Svarbi ir dar viena detalė, kurią straipsnyje „Nikolas Pašinianas įtrauktas į tarptautinę prekybą ginklais“ mini M.Minasianas. Generolas A.Karapetinas, kurį N.Pašinianas pasikvietė tapti įtakingu patarėjumi, atsakingas už Armėnijos pralaimėjimus vadinamąjame 2016-ųjų balandžio kare su Azerbaidžanu. Tuo metu jis buvo Armėnijos karinės žvalgybos vadovas. Manoma, kad prastas vadovas. Nes tuometinės Armėnijos pajėgos nežinojo, nei kada, nei kaip, nei kokiais ginklais Azerbaidžanas disponuoja pasienio ruože. 2016-ųjų įvykius N.Pašinianas, siekdamas  patekti į valdžią, vadino gėdingu Jerevano pralaimėjimu. Bet kai tapo premjeru, savo dešiniąja ranka pasirinko susikompromitavusį karinės žvalgybos vadovą. Štai tokia moralė…

Savo komentaruose M.Minasianas taip pat pasakoja, kaip oficiali Armėnijos valdžia brangiai pirkdavo seną karinę techniką. Pirkdavo tokias karines mašinas, kurias Čekija, Jordanija, Graikija, pavyzdžiui, parduodavo kaip metalo laužą. M.Minasianas rašo, kad tie ginklai gal dar veikia, gal dar naudotini, bet jie akivaizdžiai moraliai pasenę (omenyje turimos, sakykim, priešlėktuvinės gynybos mašinos Osa-AKM“). Jos tikrai nevertos 27 milijonų JAV dolerių.

Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane dabartinį Armėnijos premjerą vadina patologišku melagiu ir pigiu propagandistu.

Parengta pagal https://armenianreport.com/pubs/248507/

2020.05.31; 14:34

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.

Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.

Nikolajus Pašinianas

Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.

Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?

Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Slaptai.lt informacija

2020.05.12; 00:30

Raičichinsko miestas

Antanas Rašimas

Ši kriminalinė istorija – beveik dešimties metų senumo. Bet dabar vėl iškilo į paviršių – audrina tiek Azerbaidžano, tiek Armėnijos visuomenes.

Incidentas, apie kurį papasakosime, užfiksuotas 2011 metų gruodžio mėnesį, kai Rusijos Federacijos Amūro srityje (miestas – Raičichinskas) buvo nušautas azerbaidžaniečių tautybės vyras. Žmogžudyste įtariamas asmuo – tūlas Misakas Lazarianas, restorano, kuriame kilo muštynės, savininkas.

Po to, kai užeigoje nuaidėjo šūvis, nusinešęs vieną gyvybę, verslininkas M. Lazarianas pasislėpė nuo Rusijos teisėsaugos bėgdamas … į Armėniją. Ankstesnioji Armėnijos valdžia M. Lazarianui buvo atlaidi – nedraudė visus tuos metus laisvai gyventi šalyje (jis tik privalėjo raštiškai pažadėti, kad be teisėsaugos leidimo nepaliks Armėnijos). Seržo Sargsiano valdžia beveik dešimtmetį demonstravo, kad M. Lazarianas nieko blogo nepadarė. Tik pamanyk – nušovė azerbaidžanietį!

Į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui situacija kiek pasikeitė. Dabar M. Lazarianas uždarytas viename iš Armėnijos laikinojo sulaikymo izoliatorių. Areštuotas jis 60-čiai parų. Kol paaiškės, ar oficialusis Jerevanas sutiks patenkinti Rusijos ekstradicijos prašymą – išduoti įtariamąjį. Pats M. Lazarianas labai bijo, kad bus išduotas Rusijos teisėsaugai (turi Rusijos pilietybę). Būtent dėl šios priežasties jis paprašė politinio prieglobsčio Armėnijoje. O kad atrodytų įtikinamiau – paskelbė bado akciją. Suprask, kitaip bus pažeistos jo žmogaus teisės, jei vis tik teks atsakyti už savo poelgį 2011 metų gruodžio mėnesį.

Šiandien dar keblu nuspėti, koks bus paskutinysis Armėnijos žodis. Premjeras N. Pašinianas pakliuvęs keblion padėtin. Teisė ir teisingumas reikalauja išduoti įtariamąjį, politinė konjunktūra ragina pasielgti priešingai.

Armėnijos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose jau gausu M. Lazariano gynėjų – jie labai garsiai šaukia, esą jų tautietis nepadarė nieko blogo, juk nušovė azerbaidžanietį. Jie bando suformuoti nuomonę: jei Armėnijos teisėsauga išduos armėną Rusijos teisėsaugai dėl nušauto azerbaidžaniečio, – išduos Armėnijos interesus.

Armėnijos politlogas Gagikas Ambarianas savo socialinėje paskyroje Facebooke net pareiškė, viską apversdamas aukštyn kojomis: dėl šio incidento kaltas Baku, kadangi užsienyje gyvenančius azerbaidžaniečius neva skatina agresyviai persekioti po visą pasaulį išsibarsčiusius armėnus.

2020.04.06; 15:00

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Chodžaly aukoms atminti

Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.

Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.

Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.

Tragedijos chronika

Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

hodzaly_3
Hodžaly aukos

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.“

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.

Nikolos Pašiniano fantazijos

Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.

Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.

Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.

Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.

Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.

Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.

Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.

2020.02.24; 07:32

Viešėdamas Paryžiaus taikos forume Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo paklaustas, ar Jerevanas ruošiasi jungtis prie Europos Sąjungos. O jei nusprendė šlietis prie ES, kada tai gali nutikti?

Tačiau Armėnijos vadovo atsakymas žurnalistams buvo netikėtas. Jis pabrėžė, kad oficialusis Jerevanas nesvarsto galimybių integruotis į ES. „Aš nemanau, kad mes stosime į ES, nes šiuo metu mes priklausome Eurazijos ekonominei sąjungai. Mes numatę plėsti savo ryšius būtent šioje struktūroje. Būtent ši sąjunga mums labai svarbi. Todėl Armėnija nesarsto galimybės tapti ES nare“, – duodamas interviu kalbėjo N.Pašinianas.

Beje, ES delegacija, neseniai viešėjusi Armėijoje, kalbėjo apie galimybę finansiškai paremti šią Kaukazo respubliką. Tik tada kyla pagrįstas klausimas: kam ES remti Armėniją, jei Armėnija nė neketina rimčiau bičiuliautis su ES, mat jai mielesnė draugystė su … Rusija.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.11.13; 05:30

Iš kairės į dešinę: Žirairas Sefilianas, Nikolas Pašinianas ir Gareginas Čugaszianas

Antanas Rašimas

Slaptai.lt pavyko sužinoti, jog prieš keletą dienų Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas buvo susitikęs su organizacijos „Sasna Crer“ («Сасна Црер») vadovais. Omenyje turimi organizacijos lyderis Žirairas Sefilianas ir politinės tarybos atstovas Gareginas Čugaszianas.

Susitikimas greičiausiai buvo surengtas pačioje rugpjūčio pabaigoje, nes rugsėjo 5-ąją leidinyje Factor.am pasirodė interviu su „Sasna Crer“ organizacijos lyderiu.

Pasirodo, dabartinis Armėnijos premjeras N.Pašinianas ir Ž.Sefilianas kalbėjosi apie pavojus, kurie neva gali iškilti Armėnijai artimiausiu metu, bei pergyveno, jog „buvusieji siekia revanšo – trokšta grįžt atgal į valdžią“, todėl jie, dabar valdantys Armėniją, turi užkardyti šiuos bandymus.

Kad N.Pašinianas karštligiškai ieško ištikimų sąjungininkų, – seniai žinoma visiems, kurie atidžiai seka armėiškosios ir azerbaidžanietiškosios spaudos pranešimus. N.Pašinianas niekaip nesutaria su vadinamuoju Karabacho klanu, prieš N.Pašinianą šiuo metu sukilę buvusiųjų Armėnijos vadovų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano klanai.

Bet ar „Sasna Crer“ – tai toji organizacija, su kuria derėtų draugauti padorumo, sąžiningumo, teisėtumo, demokratijos siekiančiam šalies lyderiui? Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kaip ši organizacija, su kuria N.Pašinianas trokšta bičiuliautis, pasižymėjo vos prieš keletą metų. Taigi 2016-ųjų metų liepos 17-ąją šios grupuotės atstovai, panaudodami šaunamuosius ginklus, užpuolė Jerevane dislokuoto pulko sargybos postą ir keletą asmenų paėmė įkaitais. Užvaldę postą teroristai pareikalavo tuometinio Armėnijos vadovo Seržo Sargsiano atsistatydinimo. Žinoma, S.Sargsianas nepasitraukė iš valdžios. O užpuolikai, kėlę politinius reikalavimus, po dvi savaites trukusių derybų pasidavė ir atsidūrė kalėjime.

Bet į valdžią atėjus N.Pašinianui karinį sargybos postą užpuolę ir įkaitus paėmę asmenys amnestuoti – paleisti į laisvę. Pati organizacija oficialiai tapo legalia politine partija, galinčia oficialiai dalyvauti visuose Armėnijos rinkimuose, pradedant savivalda ir baigiant parlamento bei prezidento rinkimais.

Tad šiandieniniai N.Pašiniano draugai – nebe nuodėmių. Ar tuos, kurie užpuolė teisėtą sargybos postą, įkaitais pačiupo mažų mažiausiai keletą žmonių, – leistina traktuoti gerbtinais politiniais veikėjais?

Ir vis dėlto N.Pašinianas su jais bičiuliaujasi. Matyt, padėtis Armėnijoje tokia įtemta, kad šalies premjerui verkiant reikia asmeniškai jam iki paskutinio kraujo lašo ištikimų jėgų, nebijančių į rankas paimti nei ginklo, nei nusižengti galiojantiems įstatymams.

2019.09.09; 12:15

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. EPA – ELTA nuotr.

Saulius Kizelavičius

Be abejo, Rusijos URM atstovė Marija Zacharova – ne autoritetas Lietuvai. Puikiai prisimename, kaip ši ponia ne sykį dergė Lietuvą, garsindama imperinę Kremliaus poziciją. Kuo tik nebuvo kaltinama Lietuva – ir fašizmu, ir egoizmu, ir istorijos iškraipymais, ir nemokėjimu tvarkytis, ir keliaklupsčiavimu prieš Vakarus, ir agresyviu elgesiu…

Tačiau atidžiai sekti M.Zacharovos pareiškimus – vis tik naudingas užsiėmimas. Verta vien dėl to, kad žinotume, ką kalba mūsų priešai ir tiesiog galėtume prognozuoti, kokios kiaulystės tikėtis iš jų ateityje. Tiesa, vadovautis principu, esą tie, kuriuos M.Zacharova kritikuoja, būtinai yra mūsų draugai, o tuos, kuriuos ji liaupsina, tėra mirtini mūsų priešai, – būtų neteisinga, klaidinga, primityvoka. Didžioji užsienio politika – kur kas sudėtingesnė šachmatų partija, nei „juoda arba balta“, „blogas arba geras“.

Pastaruoju metu įsiminė du M.Zacharovos vieši, oficialūs pareiškimai. dėl Armėnijos pozicijos. Štai Rusijos URM atstovė pagyrė Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, nenuvykusį į Lenkiją iškilmingai minėti Antrojo pasaulinio karo metinių. M.Zacharova teigė visiškai sutinkanti su Armėnijos užsienio reikalų ministro Zograbo Mnacakiano paaiškinimais, kodėl N.Pašiniano nebuvo Varšuvoje: Antrojo pasaulinio karo tema – sudėtinga, pergalės Antrąjame pasauliniame kare negalima dalinti tarp valstybių, kurios kadaise priklausė Sovietų Sąjungai, ir tarp SSRS sąjungininkių ir t.t.

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Taip, nepaneigsi: N.Pašiniano nebuvo tarp tų, kurie Varšuvoje oficialiai pagerbė žuvusiuosius Antrąjame pasauliniame kare. Ką tai galėtų reikšti Galbūt Armėnijos ministras pirmininkas tikrai nenorėjo skristi į Varšuvą, kur, beje, viešėjo Lietuvos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos bei gausios kitų NATO bei Europos Sąjungos šalių aukšto rango delegacijos? Tačiau akivaizdu ir tai, kad N.Pašinianas, kaip, beje, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, nebuvo kviesti į Varšuvą. Tad šiuo konkrečiu atveju net nėra labai svarbu, ar Armėnijos vadovas norėjo – nenorėjo. Kur kas svarbiau, kad jo nepakvietė.

Tačiau N.Pašinianas vis tik sulaukė ir kritikos. Pagirdama N.Pašinianą už tai, kad šis neskrido į Varšuvą, Rusijos URM ministerijos atstovė M.Zacharova priekaištavo N.Pašinianui dėl jo pastaruoju metu dažnai kartojamų teiginių, esą Kalnų Karabachas – tai Armėnijos dalis. Sprendžiant iš M.Zacharovos pareiškimo, bet kokie drastiški, vienpusiški pareiškimai dėl šio konflikto – nepriimtini. Suprask, tai neskatina derybų, tai nepadeda ieškoti kompromisų…

Antrojo pasaulinio karo pradžios metinių minėjimas Varšuvoje: dalyvauja G. Nausėda. EPA-ELTA nuotr.

Žinoma, ne Rusijai, per pastaruosius du dešimtmečius iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos atėmusiai po gabalą žemės, svarstyti, kas padoru ir kas – niekinga. Ir vis dėlto iš M.Zacharovos tono galima susidaryti nuomonę, jog net Rusijai nusibodo isteriškos Armėnijos valdžios kalbos apie neva Armėnijai privalantį priklausyti Kalnų Karabachą, kai visas civilizuotas pasaulis žino, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano žemė.

Parengta pagal news.am ir yerkramas.org pranešimus

2019.09.05; 10:00

Futbolininkas Henrikhas Mkhitaryanas ir premjeras Nikolas Pašinianas

Pastarosiomis dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku surengtos įsimintinos UEFA Europos lygos finalo varžybos. Tai – antrosios pagal svarbą žemyno klubų varžybos po UEFA Čempionų lygos.

Viena iš didžiausių sportinių intrigų gegužės pabaigoje buvo ne kas kitas, o Londono klubų „Chelsea“ ir „Arsenal“ dvikova. Šios sporto varžybos – vien sportas, ir nieko daugiau. Taip turėjo būti. Tačiau Armėnija taikiai gyventi nemoka. Dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir jo komanda, pasitelkdama į pagalbą Vakaruose gyvenančią armėnų diasporą, piktinosi, kodėl varžybose Azerbaidžano sostinėje nedalyvauja „Arsenal“ vidurio saugas – Henrikhas Mkhitaryanas.

Šis armėnų tautybės futbolininkas tikrai nedalyvavo lemiamose futbolo varžybose Azerbaidžane. Viena iš armėnų pusės įvardinamų priežasčių – jam Azerbaidžane nebus saugu. Bent kiek giliau pažįstantiems Azerbaidžaną akivaizdu, kad tai – melas. Azerbaidžaniečiai – užtektinai tolerantiški, ypač tokiais išskirtiniais atvejais kaip tarptautinės sporto varžybos. Be to, Azerbaidžanas turi užtektinai resursų, leidžiančių deramai pasirūpinti vienui vieno futbolininko ramybe. Tad H. Mkhitaryanas greičiausiai specialiai neskrido į Baku – kad oficialusis Jerevanas ir po pasaulį išsibarsčiusi gausi armėnų diaspora turėtų pretekstą Azerbaidžaną kaltinti nebūtais dalykais.

Kita iš viešojoje erdvėje minimų armėnų sportininko neatvykimo priežasčių – negavo vizos. Esą Azerbaidžanas išvis neįsileidžia Armėnijos piliečių. Girdi, 2015-aisiais metais tebuvo padaryta išimtis, kai oficialusis Baku suteikė teisę į šalį atvykti Armėnijos rinktinei (atkreipkite dėmesį: 2015-aisiais Azerbaidžano saugumas nuo bet kokių nesusipratimų pajėgė apsaugoti net 25 asmenų grupę, o štai 2019-aisiais vienui vieno H. Mkhitaryano ramybės – jau nepajėgus garantuoti?!).

Bet net jeigu Azerbaidžanas šiandien neįsileidžia nė vieno armėno – tai pirmiausia, sutikite, azerbaidžaniečių reikalas. Kalnų Karabachas – per daug sudėtinga, skaudi tema, kad mes, Vakarai, turėtume moralinę teisę nurodinėti azerbaidžaniečiams, ką ir kaip jie privalo gerbti ar mylėti. Juolab kad Azerbaidžanas ginčuose dėl Kalnų Karabacho – mūsų, vakariečių, akimis žvelgiant, – teisioji pusė. NATO ir Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva, laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietiška teritorija. Todėl šiuo metu Kalnų Karabache šeimininkaujantis armėnų klanas – neteisėtai svetimas žemes užėmęs okupantas. Reiškinius vadinkime tikraisiais jų vardais. Nereikalaukime neįmanomo: nukentėjusioji pusė neprivalo mylėti savo priešų.

Didžiosios Britanijos spaudoje pastaruoju metu pasirodė pašaipių tekstų apie neva nesugyvenamą azerbaidžaniečių charakterį. Manau, kad šiuos rašinius pakurstė Londone gyvenanti armėnų diaspora. Ir vis dėlto tokio pobūdžio rašiniai nedaro garbės britams. Pirmiau tegul britai išmoksta draugiškai sugyventi su airiais. Toks galėtų būti atsakymas azerbaidžaniečius gyvenimo tiesų išmokyti pasišovusiems britams.  

Pastaruoju metu teko matyti net britiškų komentarų, esą Azerbaidžanas galėtų Kalnų Karabachą padovanoti armėnams, ir tuo esą konfliktas draugiškai liautųsi. Tokie pasvarstymai – ciniški. Leiskite paklausti, kodėl tada britams nepadovanojus prie Pietų Amerikos esančių Folklendo (Malvino) salų Argentinai? O juk britai ne tik nepadovanojo, kai Argentina demonstravo siekį kontroliuoti tas žemes, bet net rimtą jūrų karą pradėjo. Paskandino ne vieną Argentinos laivą su šimtais ir tūkstančiais argentiniečių jūreivių. Visa tai – dėl labai nuo Didžiosios Britanijos toli esančių salų. Net ir primityviausiam idiotui aišku, kad tūkstančius mylių nuo Londono nutolusios salos nėra britų žemė. Ir vis dėlto oficialusis Londonas pradėjo tūkstančius gyvybių nusinešusį karą. Tai nutiko ne praėjusiame šimtmetyje, o šiandieniniais laikais, kai civilizuotas pasaulis jau naudojo tokias sąvokas kaip „karo nusikaltimai“ ar „nusikaltimai žmoniškumui“. Tad ar britams nurodinėti, kokias dovanas azerbaidžaniečiai turi įteikti Armėnijai?

Nuotraukoje – snaiperis

Beje, įtarimus, jog oficialusis Jerevanas armėnų tautybės futbolininko nenorą vykti į Azeraidžaną išnaudos politinėms intrigoms, pademonstravo pats Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis svarbių varžybų išvakarėse paskambino H. Mkhitaryanui ir pareiškė jam „visokeriopą paramą“. N.Pašiniano skambutis kaip tik ir byloja, jog „sportas ir yra pati didžiausia politika“.

Britų spaudoje būta dar pašaipių pranešimų, esą į Olimpinį Baku stadioną, kur surengtos lemiamos „Chelsea“ ir „Arsenalo“ rungtynės, sugužėjo ne itin daug žiūrovų. O kas čia keisto, nuostabaus? Juk Baku – tolokai nuo Londono. Norint atvykti į Azerbaidžaną tenka pakloti solidžias sumas už lėktuvų bilietus. Be to, ir butą išsinuomoti Baku nėra paprasta – kainos kandžiojasi. Bet tie, kurie yra gyvenę Londone ir Baku, puikiai žino, jog Azerbaidžano sostinė Didžiosios Britanijos sostinei nenusileidžia nei įdomybėmis, nei kultūra, nei aptarnavimo lygiu, nei visais kitais turistus svarbiais, viliojančiais atributais. Baku nėra nė kiek prastesnis už Londoną. 

Jei jau svarstome, kas kelia nuostabą, tai britų spaudos abejingumas azerbaidžaniečių kario žūčiai. Apie tai, kad gegužės 30-ąją, futbolo varžyboms pasiekus kulminaciją, armėnų snaiperiai fronto linijoje Agdamo regione nušovė azerbaidžaniečių karį Agilį Omarovą – nė vienos eilutės. Štai tokios britiškos spaudos tendencijos: apie armėnų futbolininkui H. Mkhitaryanui neva iškilusius pavojus – plačiai, išsamiai ir gausiai, o apie tikrąją tragediją – tyla.

Gal dar britai susidomės, kodėl būtent futbolo žaidynių metu armėnų snaiperiai nužudė jaunutį azerbaidžaniečių karį?

2019.05.31; 10:23

Armėnijos sostinėje Jerevane pirmadienį protestuotojai ministro pirmininko Nikolo Pašiniano prašymu blokavo įėjimus į teismų pastatus.
 
Premjeras N. Pašinianas sekmadienį kvietė Armėnijos žmones į demonstracijas prieš teisėjus, kuriuos jis apkaltino politiniu šališkumu, ir prašė žmonių „blokuoti teismų pastatus visoje šalyje“.
 
Pasak premjero, tokiu žingsniu siekiama daryti visuomenės spaudimą teismams ir teisėjams bei reikalauti atskaitomybės. N. Pašinianas to prašė po to, kai buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo.
 
N. Pašinianas nesutinka su tokiu teismo sprendimu.
 
N. Pašiniano prašymu pirmadienio rytą žmonės blokavo įėjimus ir išėjimus iš teismų Jerevane, kad niekas negalėtų į juos patekti. 
 
„Mūsų tikslas – nepriklausomos teismų sistemos sukūrimas Armėnijoje“, – sakė N. Pašinianas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.21; 06:00

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Norint suprasti Armėniją, kartais verta atsiversti armėniškus leidinius. Būtent armėniškuose leidiniuose galima aptikti pareiškimų, palyginimų, skaičių, kurie byloja, kodėl Armėnija mananti, jog ją visi skriaudžia, o ji pati – sąžininga, skaisti, niekad nieko neišdavusi ir nieko nenuskriaudusi mergelė.

Šį sykį pavartykime Armenian Report leidinį.

Niekur nepabėgs

Prieš ateidamas į valdžią Nikolas Pašinianas tvirtino, esą Armėnijos ateitis – tokiose organizacijose kaip NATO ir Europos Sąjunga. Bet, regis, N.Pašinianas tuomet blefavo. Nes dabar, užimdamas svarbiausią postą Armėnijoje – premjero kėdę, elgiasi priešingai. Prisiminkime N.Pašiniano susitikimą su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, kuris buvo surengtas Austrijos sostinėje Vienoje. Po derybų su Azerbaidžano lyderiu dėl Kalnų Karabacho ateities ponas N.Pašinianas tuoj suskubo skambinti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. V.Putinui jis kuo smulkiausiai papasakojo, kaip sekėsi šnekėtis su Azerbaidžano vadovais.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo tarpu Azerbaidžano prezidentas nei skambino V.Putinui, nei kaip nors kitaip raportavo apie „pokalbio detales“. Tai kuo N.Pašinianas skiriasi nuo savo pirmtakų – Seržo Sargsiano ir Roberto Kočariano, be Kremliaus palaiminimo nedrįsdavusių žengti nė vienos pėdos į šoną? Kad ir kaip energingai N.Pašinianas dėtųsi esąs stiprus ir savarankiškas, Kremlius ramus – naujasis premjeras taip pat niekur nepabėgs. Bet kokios kalbos apie narystę NATO ir ES, – tik lengvatikiams apdumti.

Tai – ne šių eilučių autoriaus nuomonė. Taip rašoma armėniškame leidinyje Armenian Report (Teva Aršakian).

Pomidorų kainos – Armėnijos žvalgybos rūpestis

Akivaizdu, kad slaptosios tarnybos neturėtų tirti, kodėl turguje brangiai parduodami pomidorai. Tai – ne jų galvos skausmas. Bet premjeras N.Pašinianas viename Vyriausybės posėdyje maždaug taip prašneko: „tegul pomidorų kainomis užsiima Armėnijos saugumas“. Be abejo, N.Pašinianas tąsyk buvo suirzęs, nes jo vadovaujamam Ministrų kabinetui nepavyksta pasiekti apčiuopiamų ekonominių pergalių. Reikia sutikti ir su nuomone, kad kiekvienas valstybės vadovas gali vieną kitą sykį leptelti nesąmonę. Visi mes – žmonės. Kartais susinervuojame ir pažeriame per daug bjaurių epitetų, kartais išguldome pasiūlymą, kuris primena didžiausią kvailystę.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Ir vis dėlto minėtas armėnų leidinys pastebi, jog N.Pašinianui nederėtų reikalauti, kad slaptojio tarnyba tirtų, kodėl pomidorai brangsta. Nes priešingu atveju N.Pašinianas bus panašus į Vladimirą Putiną, kadaise raginusį oponentus skandinti išvietėse arba jiems grasinus „pasprings ryti dulkes“. Todėl N.Pašinianui nederėtų svaidytis ir grasinimais, esą „užkimš balanda burnas tiems, kurie dirbtinai sukelia pomidorų kainas“.   

Kodėl verta apsimesti gėjumi

Minėtame leidinyje aptikau ir daugiau įdomių vertinimų, kas, apžvalgininkų manymu, dedasi Armėnijoje. Ypač sudomino tvirtinimai, esą šioje šalyje sparčiai gausėja seksualinių mažumų gretos. Manote, jog Armėnijoje prigijo vakarietiškasis požiūris į seksualines mažumas? Bandote spėti, kad tokiam reiškiniui įtakos turi nuo 2003-ųjų šioje šalyje panaikinta bausmė už seksualumą? O gal įsivaizduojate, kad labai svarbus 2008-aisiais oficialiojo Jerevano pasirašytas dokumentas, esą valstybė bus tolerantiška netradicinėms seksualinėms mažumoms?

Neatspėjote. Galust Grigorianas (Armenian Report) mano, kad seksualinių mažumų padaugėjo tik dėl dviejų priežasčių. Armėnijos jaunuoliai nenori tarnauti kariuomenėje. Tiksliau sakant – bijo tarnauti. Armėniškoje kariuomenėje – daug netvarkos. Armėnų jaunuoliai bijo įsigalėjusių nestatutinių santykių (vadinamosios diedovčinos, kai ilgiau tarnaujantys kareiviai skriaudžia mažiau tarnavusius ginklo draugus), korupcijos, karininkų žiaurumo. Be to, jie bijo žūti, nes karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu – vis dar nesureguliuotas.

Taip pat jaunuolius neramina, jog Armėnijos kariuomenėje – daug mirčių, niekaip nesusijusių su karinėmis operacijomis (tos mirtys – dėl netvarkos). Taigi jaunuoliai stengiasi apsimesti gėjais ir tokiu keistu būdu išvengti būtinosios karo tarnybos Armėnijos ginkluotosiose pajėgose. Mat gėjai į Armėnijos kariuomenę šiuo metu nešaukiami.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antra priežastis – apsimetus seksualine mažuma lengviau pasprukti į Vakarus ir ten sulaukti leidimo „nuolatiniam gyvenimui“. Pabėgimo schema labai paprasta, kaip be didelio vargo pasitraukti į Vakarus ir ten puikiai įsikurti: jauni armėnai išvažiuoja į Europą, ten apsimeta priklausą seksualinėms mažumoms ir Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje labai graudžiai verkti, girdi, Armėnijoje dėl seksualinės orientacijos jie žiauriai persekiojami. Verkia tol, kol Vakarai – patiki. Šią temą Armenian Report leidinyje narplioja Galust Grigorianas.

Be Armėnijos patirties Ukraina nieko nepasiektų

Ypač įdomu buvo perskaityti tekstą, kuriame išdėstytas įsitikinimas, esą ukrainiečių aktorius – komikas Zelenskis, kurdamas savo rinkiminę kampaniją, rėmėsi būtent Pašiniano atėjimo į valdžią patirtimi. Straipsnio autorė įsitikinusi, jog Porošenko buvo blogas Ukrainos prezidentas, o tai neabejotinai reiškė, kad ukrainiečių tauta pasirinks būtent tokį drąsų, teisingą, sumanų vadovą kaip Pašinianas.

Suprask, V.Zelenskis – N.Pašiniano kopija. Bet ne pati geriausia kopija, nes Zelenskis, skirtingai nei Pašinianas, neturi patirties, įgytos daug metų sėdint opozicijoje. Suprask, Ukraina eina Armėnijos pramintu keliu, Ukraina tampa vis labiau panaši į Armėniją.

Petro Prorošenka ir Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kad Ukraina galbūt turi savo unikalų kelią, kad ji nebūtinai mėgdžioja Armėniją, – autorei nė motais. Ji šventai įsitikinusi, jog tiek Porošenko, tiek Zelenskis prieš Prezidento rinkimus dieną naktį studijavo Pašiniano patirtį. Ir tas, kuris laimėjo, laimėjo tik todėl, kad sėmėsi patirties iš Armėnijos taikios revoliucijos, kuriai vadovavo Pašinianas.

Štai taip – nei juoktis, nei verkti.

2019.04.22

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jei Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą galima vadinti ypatingai išradingu fantazuotoju, sugebančiu išrasti naują tautą, kurios nuomonė neva svarbi sureguliuojant Kalnų Karabacho konfliktą, tai kai kurie Armėnijos politologai, žurnalistai ir publicistai primena nesitvardančius isterikus, dėl šalies bėdų be atodairos kaltinančiais visus aplink, pradedant Amerika ir baigiant Rusija, bei nenorinčius matyti nė menkiausios savo klaidos.

Perskaitykite kai kurias Armenian Report paskelbtas publikacijas, ir pamatysite, jog vienintelė teisi, sąžininga, padori, graži valstybė pasaulyje tėra … Armėnija. Visos kitos šalys – niekam tikusios. Jos neprilygsta Armėnijai nei padorumu, nei garbingumu. Kodėl? Jos per mažai padeda Armėnijai. Duoda per mažai pinigų, dovanoja per mažai ginklų, per mažai ja žavisi, per švelniai baudžia jos priešus…

Baltarusiška kaltė

Pavyzdžiui, Baltarusija bloga todėl, kad, dalyvaudama vienoje finansinėje – karinėje organizacijoje (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija – KSSO), kuriai priklauso ir Armėnija, nepalaikė Jerevano pozicijos išrenkant naująjį prezidentą.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Baltarusija didžiai nusikalto Armėnijai ir tuomet, kai Azerbaidžanui išdavė apie Armėniją palankiai rašiusį, Azerbaidžano teritorinį vientisumą neigusį tinklaraštininką Aleksandrą Lapšiną (azerbaidžaniečių kaltintą neteisėtai įvažiavus į Kalnų Karabachą – be Baku leidimo).

Rusiškos kaltės

Rusija kalta tuo, kad leido keliems Rusijos dūmos parlamentarams šiemet atvykti į Azerbaidžaną – dalyvauti renginiuose pagerbiant 1992-aisiais vasario mėnesį Hodžaly mieste išžudytų azerbaidžaniečių atminimą. Rusija kalta dar ir dėlto, kad ji Azerbaidžanui brangiai parduoda pačius naujausius karinius naikintuvus, o armėnams – pigiai, užtat senos modifikacijos lėktuvus. Rusija dar kalta, kad televizijos kanalas Rossija -24 paprašė Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo interviu, ir šis išklojo visą tiesą apie Hodžaly tragediją (armėnų teroristinės – ginkluotosios formuotės užpuolė azerbaidžaniečių miestą Hodžaly ir žiauriai išžudė daugumą civilių jo gyventojų).

Chodžaly aukoms atminti

Kremlius kaltas dar ir dėl to, kad Azerbaidžanui išdavė Rusijoje gyvenusį Fachradiną Farmaną ogly Abaczadę. Šį talyšų tautybės žmogų Azerbaidžanas traktuoja esant “armėnijos žvalgybos agentu”. Susigrąžinti jį Azerbaidžano teisėsauga siekė nuo 2018 metų liepos 14-osios, kai teismas paskelbė kardomosios priemonės būdą – areštą. Šių metų vasario 28 dieną, pasibaigus leidimui gyventi Rusijoje, šis vyras deportuotas į Azerbaidžaną. Čia jam inkriminuojami rimti nusikaltimai – susitikimai su Armėnijos slaptosiomis tarnybomis, nepagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.

Rusija dar ir dėl to kalta, kad, Miunchene susitikus Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir Armėnijos diplomatijos vadovui Zograbui Mnacakanianui, būtent rusų delagacija drįso priekaištauti kolegoms armėnams, kodėl Armėnijoje esama politinių kalinių.

Taip, ne Rusijai kalbėti politinių kalinių temomis. Bet Armėnija turi jausti dėkingumą Rusijai. Tik Rusijos paramos dėka jai savo rankose pavyksta išlaikyti Kalnų Karabachą. Kam neaišku, kad jei ne karinė Rusijos parama Armėnijai (Giumri dislokuota karinė Rusijos bazė), Azerbaidžanas gražiuoju arba piktuoju seniai būtų susigrąžinęs prarastas teritorijas?! 

Amerikietiškos nuodėmės

O kuo armėnams nusikalto amerikiečiai? Skiria per mažai finansų. Per mažai domisi Armėnijos problemomis. Per mažai priekaištauja Azerbaidžanui ir Turkijai – Armėnijos priešams. Štai pagrindiniai Vašingtono nusikaltimai.

Bet JAV, pasirodo, kalta dar ir dėl to, kad drįso armėnams priekaištauti, kam šie siunčia savo karius į Siriją talkinti rusų karinėms formuotėms. Esą jokia šalis, taip pat ir Amerika, neturi teisės nurodinėti armėnams, ką jie privalo daryti. Esą Armėnija – tai ne Ukraina, kur amerikiečių atstovas Džo Baidenas jaučiasi tarsi namie. Keista logika: Armėnijai nieks negali net papriekaištauti, o Armėnija turinti teisę kritikuoti visus ir visada? Draugystė neturėtų būti abipusė? 

Ukrainiečių klaida

Ukraina kalta dėl to, kad oficialusis Kijevas bičiuliaujasi su didelių finansinių injekcijų Armėnijai nedavusia, per mažai Armėniją globojančia JAV.

Nesukalbami turkai

Kuo ir kodėl kalta Turkija – nesunku susigaudyti: Osmanų imperijos palikuonys nepripažįsta 1915-ųjų metų įvykių esant “armėnų tautos genocidu”. Bet tai, pasak Armenian Report, ne vienintelė Turkijos nuodėmė. Turkai kalti ir dėl buitinės armėnafobijos, nors, kaip jau lyginome, Turkijoje gyvena 100 tūkst. armėnų, o Armėnijoje nerasite nė vieno turko.

Izraelio nusižengimai

Jei žvelgsime į pasaulio žemėlapį Armenian Report akimis, Armėnijai nusikalto ir Izraelis. Izraelis begėdis, nes mieliau bičiuliaujasi su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, nei su krikščioniškąja Armėnija. Iš kai kurių publikacijų prasiveržia nuostaba: kas leido Izraelio kompanijai Aeronautics sudaryti milijoninį kontraktą su Azerbaidžanu? Šis kontraktas tęsis net dvejis metus. Koks negirdėtas – neregėtas įžūlumas: azerbaidžaniečių specialistai remontuos Izraelio naudojamus dronus Orbiter 13. Armėnijos akimis žvelgiant – Izraelis neturėjo teisės partneriais pasirinkti azerbaidžaniečių.

Nuodėmingasis Europos Parlamentas

Kuo Armėnijai nusikalto ES, prisimename: ogi EP komisaras J.Chanas, pasitaręs su kolegomis iš kitų ES valstybių, nepripažįsta armėnų propagandistų išgalvotos Arcacho tautos, neva į kurios nuomonę būtina atsižvelgti sprendžiant Kalnų Karabacho likimą.

Nors, beje, būtent Europos Parlamente kovo pradžioje buvo surengta konferencija dėl pasaulyje neva kylančios armėnafobijos. Tą konferenciją organizavo kai kurios Vakaruose veikiančios armėniškos organizacijos, keletas antiazerbaidžanietiškai, antiturkiškai nusiteikusių europarlamentarų. Bet skaitant Armenian Report publikacijas neaptiksite nė užuominos, jog Armėnija dėkoja Europai už suteiktą tribūną.

Kodėl Vilniuje nėra paminklo armėnų kariams?

Nūnai belieka laukti, kada nemeile bus apkaltinta Lietuva. Juk Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas jau kadaise keliuose leidiniuose, pavyzdžiui, estiškame delfi.ru ir rusiškame “Nedelia ekspress”, pareiškė, esą lietuvių karaliams iškovoti pergalę Žalgirio mūšyje padėjo narsieji armėnų kariai. Gal net visas pulkas.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jokių įrodymų, kad būtent taip ir nutiko, Armėnijos ambasadorius iki šiol nepateikė. Ir vis dėlto nenustebčiau, jei ilgainiui mums bus priekaištaujama, kodėl Vilniuje nėra įspūdingo paminklo armėnų kariams, be kurių pagalbos, ironiškai kalbant, tikrai Griunvaldo lauke nebūtume sumušę galingo vokiečių ordino.

Mums, lietuviams, galima priekaištauti ir dėl to, kad tik Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje leidome pastatyti armėniškus kryžius – chačkarus. Juk Armėnija, remiantis Armenian Report tonu, – pati gražiausia, unikaliausia, svarbiausia. Ji verta kur kas daugiau. Net jei visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būtų pastatyta po vieną chačkarą, Armėnija net tada, matyt, liktų nepatenkinta. Juk Lietuvoje be miestų miestelių esama dar daug kaimų kaimelių…

Armėnijos nemylinti Latvija ir Estija

Priekaištų turėtų sulaukti ir latviai su estais. Jie juk, skirtingai nei lietuviai, nepripažino 1915-ųjų įvykių “prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu”. Vadinasi, remiantis Armenian Report terminologija, – tikrų tikriausi armėnafobai. Nors, šių eilučių autoriaus manymu, oficialioji Ryga ir oficialusis Talinas pasielgė protingai: nei latvių, nei estų istorikai nėra dirbę Turkijos archyvuose (Armėnija neįsileidžia į savo archyvus), todėl šios šalys ir negali turėti objektyvios nuomonės apie tai, ko nenagrinėjo, neanalizavo. Tačiau, labai trokštant, latvius su estais juk galima apkaltinti parsidavus Turkijai…

Belieka pateikti paskutinį klausimą: ar šioje Žemėje egzistuoja bent viena valstybė, kurią Armėnija laiko nepriekaištingu draugu? Armenian Report rasite paaiškinta: tikrais partneriais traktuos tik tuos, kurie Armėniją gins taip pasiaukojančiai, kaip JAV gina Izraelį.

Štai kokios Jerevano ambicijos!

2019.03.13; 06:30

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjerą verta įtraukti į Gineso rekordų knygą. Jis be jokios konkurencijos atsidurtų skiltyje “išradingiausi pasaulio fantastai”.

Kaip Armėnija išrado naują tautą

Kodėl ironija neišvengiama, kai tenka vertinti Pašiniano rėžiamas kalbas Europos Parlamento tribūnose, – nedelsiant paaiškinsiu. Viešėdamas Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje ministras pirmininkas Pašinianas pareikalavo keisti dabartinį derybų dėl Kalnų Karabacho ateities formatą. Neseniai susitikęs su specialiuoju Europos Parlamento komisaru Jojanesu Chanu armėnų premjeras pareiškė, kad derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo derėtis ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas, bet ir kažin kokia mįslinga, paslaptinga Arcacho tauta, nuo seniausių laikų neva gyvenusi Juoduoju Sodu vadinamame Azerbaidžano regione – Kalnų Karabache.

Štai dėl tos nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kaip Kalnų Karabache atsiradusios Arcacho tautos poną Pašinianą ir vertėtų priskirti įžūliai meluojančių arba bent jau keistai fantazuojančių politikų kastai.

Man regis, šiuo “išradimu” N.Pašinianas lenkia net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pastarasis neskubėjo kurti teorijų apie naujų tautų atsiradimą Rusiją dominančiose teritorijose. Kai okupavo Rytų Ukrainą, Putinas neįrodinėjo, esą ten, Luhanske arba Donecke, neva nuo žilos senovės gyvenanti ypatinga – nei rusų, nei ukainiečių – tauta, trokštanti kuo greičiau įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Kai užpuolė Krymą, jis nekūrė sudėtingų teorijų, esą pusiasalyje apart rusų ir ukrainiečių gyvenanti dar kažin kokia ypatinga tauta, deganti nuoširdžiu noru kuo greičiau atsidurti Rusijos glėbyje.

Kad konfliktinėse zonose nėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų – Putinas melavo. Kad pirmieji šaudyti pradėjo ukrainiečiai – Putinas melavo. Kad Kremlius nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus – Putinas melavo. Bet kad ten gyvena iki šiol nei geografams, nei istorikams, nei politikams nežinomos tautos, – fantazuoti nepuolė. Pašinianas – fantazuoja. Pašinianas apsimeta, esą Pietų Kaukazas panašus į Amazonės džiungles, kur mokslininkai vis dar atranda nematytų – neregėtų genčių.

Armėnijos sugalvota “abrakadabra”

Visiems senų seniausiai žinoma: Kalnų Karabache esantys armėnai yra lygiai tokie pat armėnai, kaip ir tie, kurių pragyvenimo vieta – Armėnija. Skirtumas tarp Armėnijos armėnų ir Kalnų Karabacho armėnų nebent toks, kokį įžvelgiame tarp lietuvių dzūkų ir lietuvių žemaičių arba tarp Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Jei netinka lietuviški pavyzdžiai, galiu pasitelkti kaukazietiškąjį. 1994 – 1995 metais viešėdamas Šiaurės Kaukaze girdėjau pasakojimus apie neva didelius skirtumus tarp kalnuose ir lygumose gyvenančių čečėnų. Bet juk dėl to niekas jų nedalina į dvi skirtingas tautas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Tad jau beveik metus valdžioje esantis Armėnijos premjeras turėtų suvokti, jog nesolidu Europos Sąjungos vadovams primygtinai peršti legendą apie Arcacho tautą. Armėniška klasta – visiems senų eniausiai akivaizdi. Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą armėnų politikai bando įveikti pasitelkdami į pagalbą ne vieną, o du “derybų subjektus” – Armėniją ir išgalvotąjį Arcachą. Armėnijos premjeras, vaizdžiai tariant, verčiasi per galvą įrodyti, jog dėl Kalnų Karabacho ginčijasi “du prieš vieną”. Tik įdomu, ar Pašinianas pats tiki šia abrakadabra? Ar šia fantastine versija nuoširdžiai tiki Pašiniano artimiausia aplinka?

Žodžiu, nė kiek nenuostabu, jog EP komisaras Chanas atmetė oficialiojo Jerevano pageidavimą dėl derybinio formato pakeitimų. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tokius Pašiniano gudravimus pavadina “prieštaringais Armėnijos atstovų pareiškimais, trukdančiais realioms deryboms”. O štai Armėnijos spaudos, sakykim, Armenian Report, kaltinimai, esą Europa yra dviveidė, nes, girdi, šiuo konkrečiu atveju ji nepripažįsta tautų apsisprendimo teisės, – sveiku protu nesuvokiami.

Ypač nesolidu, kad EP komisaras Chanas, atmetęs Pašiniano pasakas apie nežinia iš kur atsiradusios Arcacho tautos teisę lemti Kalnų Karabacho likimą (“reikia išklausyti ir Arcacho tautos nuomonę”), internetiniame portale Armenian Report tampa jau ne Chanu, o tiesiog – chamu. Ypač negražu, kad po nevykusio Pašiniano vizito į Europą tas pats Armenian Report puola užgaulioti Vakarus: po nenoro išklausyti Arcacho tautos balso Vakarai “visiškai susikompromitavo” bei “neturi jokios moralinės teisės savo purvinomis rankomis ir liežuviais net prisiliesti prie kiekvienam armėnui šventos temos”.

Taip. Europos Sąjunga nėra šventa. Tačiau dėl požiūrio į Kalnų Karabacho problemą europiečių sąžinė šiandien rami. Europa negali vadovautis Pašiniano logika: kiekviena tautinė mažuma bet kada turi teisę pareikalauti atsiskyrimo: turkų mažuma – nuo Vokietijos, meksikiečių bendruomenė – nuo JAV, Šalčininkų rajono lenkai – nuo Lietuvos, šiaurės Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai galbūt panorės jungtis prie šiandieninio Azerbaidžano ir t.t.

Tikroji Armėnijos “tolerancija”

Armėnijos premjero Pašiniano peršama taisyklė nepriimtina civilizuotam pasauliui, nes ji stumia mus į chaosą dėl galimo masinio nusistovėjusių valstybinių sienų kaitaliojimo. Pašiniano teorija apie nežinia iš kur atsirandančias tautas priimtina nebent tik tokioms vienatautėms valstybėms kaip Armėnija.

Beje, galima numanyti, kodėl pastaruoju metu Armėnija ypač įkyriai pradėjo tolerancijos mokyti tiek Vakaruose, tiek Rytuose esančias valstybes. Vakarams pabodo armėniškos pasakos apie Kalnų Karabache atsiradusius kažin kokius arcachiečius, Vakarams įgrįso nuolatiniai armėniški pasakojimai apie blogus ir labai blogus jų kaimynus. Jei kam ir trūksta tolerancijos, tai jos trūksta pirmiausia pačiam Jerevanui. Netikite? Armėnijoje nėra nei azerbaidžaniečių, nei turkų, nei lezginų, nei lietuvių. Beveik 99 proc. Armėnijos gyventojų yra armėnai. Suraskite dar vieną tokią valstybę, kurioje gyventų vienui viena tauta? Ypač Kaukazo regione, kur gyvena šimtai tautų ir tautelių. Nejaugi toks Armėnijos vienalytiškumas byloja apie jos išskirtinę toleranciją, jos pakantumą kitataučiams?

Žvelkime be emocijų: nepaisant pačių didžiausių nesutarimų Turkijoje vis tik gyvena per 100 tūkst. armėnų, iš kurių net 40 tūkst. yra tikri Turkijos piliečiai. Turkijos parlamente dirba net armėnų parlamentarai. Azerbaidžane taip pat esama armėnų – apie 30 tūkst. Tad kodėl Armėnijoje nerasite nė vieno turko, azerbaidžaniečio, žydo, talyšo, lezgino, kurdo?

Kad ir kaip Pašinianas išsisukinėtų, Vakarai vis akivaizdžiau suvokia, kodėl pasauliui pavojingi naujas tautas išrandantys ir jas svetimose teritorijose įkurdinantys fantastai. Vakarai jau perpranta ir klastingus Armėnijos pasakojimus apie “labai blogus turkus ir azerbaidžaniečius”: argi taip gali būti, kad viena pusė – idealiai šventa, o kita – juodesnė už patį Pragarą?

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Analizuojant viešąją erdvę ryškėja ir pati naujausia Armėnijos gudrybė – skleisti mitą apie neva pasaulyje stiprėjančias antiarmėniškas nuotaikas, kurias privalu slopinti (aliuzija į antisemitizmą). Štai kovo pradžioje EP buvo surengta konferencija dėl neva pasaulyje kylančios armėnafobijos. Šią konferenciją organizavo kelios įtakingos Europos ir Amerikos armėnų organizacijos, į konferenciją sugužėjo antiturkiškai, antiarmėniškai nusiteikę europarlamentarai. Pavyzdžiui, ponia Eleni Teoharius.

Jei esame demokratai, neturėtume piktintis tokiais renginiais. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti savo nuomonę. Jei Armėnija mano, kad visi ją skriaudžia, jos nevertina, jai nepadeda, ja nesižavi – tegul taip mano kiek širdis geidžia. Tačiau Jerevanui pravartu susimąstyti ir dėl savų klaidų. Jei protingas žmogus gilinasi, ką neteisingai daro kiti, jis būtinai susimąsto ir apie savąsias klaidas. Ar ne taip?

Deja, Armėnija vis dar įsitikinusi, jog Vakarai neperprato jos taktikos: “patiems mušti, patiems rėkti”?

(Bus daugiau)

2019.03.12; 06:00

Armėnams pastarosiomis savaitėmis vaidenasi vos ne visą pasaulį susimokius prieš juos. 

Nepadorus bičiulių pasiūlymas

Ne taip seniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakinėdamas į Rusijos žurnalistų klausimus, papasakojo, ką siūlęs tuomečiam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui Jerevane, kai ten vyko Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Tadžikistanas) sesija. Esą tai buvęs bendras su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pasiūlymas. Jis priminęs, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, ir pasakęs: „Seržai, atiduok tuos penkis rajonus. Kodėl nesugrąžinus – juk ten tuščia.“ O tas, girdi, atsakęs: jeigu aš grąžinsiu, tai jie ten kelią atkirs, okupuos Karabachą ir panašiai. Ir tada Lukašenka su Putinu pažadėjo: mes įvesime ten savo kariuomenes ir to neleisime. Sargsianas nesutikęs: ne, mes to nedarysime, mes to nenorime.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Armėnijoje šis pasakojimas neliko be atgarsio. Antai politologas Rubenas Megrabianas pareiškė, jog Baltarusijos ir Rusijos prezidentai pateikę Seržui Sargsianui „nedorą pasiūlymą“. Esą Lukašenkos priekaištai ESBO Minsko grupę nieko per tuos dešimtmečius nenuveikus liudijantys, jog jis pritaria pozicijai, kurios laikosi armėnų priešai – turkai ir azerbaidžaniečiai. Anot politologo, jeigu Seržas Sargsianas įstengė atsispirti Putino ir Lukašenkos pasiūlymui atiduoti penkis rajonus ir įvesti bendras Rusijos-Baltarusijos taikdarių pajėgas, tai dabartiniam šalies vadovui Nikolai Pašinianui „juo labiau nėra ko bijoti“. 

Sargsianas 2016 metais Jerevane nepasakė Lukašenkai su Putinu nieko nauja. Tiksliau, pakartojo tai, kas žinoma jau dvi dešimtis metų – nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukščiausio lygio susitikimo Lisabonoje 1996-aisiais. Tada Portugalijos sostinėje priimtame dokumente ESBO pirmininkas (Flavio Cotti) apgailestavo per pastaruosius dvejus metus nepavykus pasiekti pažangos sprendžiant Kalnų Karabacho ginkluoto konflikto ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimus.

Šiame reikale tarpininkaujanti ESBO įkurta Minsko grupė (pirmininkaujama Rusijos, Prancūzijos ir JAV atstovų) pasiūlė tris konflikto sureguliavimo principus, būtent: Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų teritorinis vientisumas; Kalnų Karabacho statusas (didžiausio laipsnio savivalda Azerbaidžano Respublikos sudėtyje); visų šalių garantuojamas saugumas Kalnų Karabachui ir jo gyventojams. „Su apgailestavimu konstatuoju, kad viena šalis-narė su tuo nesutiko“.

Kuri šalis nesutiko, matyti iš „Lisabonos dokumente“ pateikiamo Armėnijos Respublikos pareiškimo dėl šio apgailestavimo: „Armėnų pusė įsitikinusi, kad problemos sprendimas gali būti rastas tautų apsisprendimo pagrindu.“

Po vėl nieko nepešus pasibaigusio Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų Seržo Sargsiano ir Ilhamo Alijevo susitikimo Ženevoje praėjusių metų spalio viduryje, Sargsianas Armėnijos pasiuntinybėje Šveicarijos Konfederacijoje susitiko su vietinės armėnų bendruomenės atstovais ir patikino juos dėl vieno dalyko galinčius būti tikrus: Jerevanas nesutiks su sprendimu, kuris vienaip ar kitaip gali pažeisti Karabacho saugumą. „Vienintelis mums priimtinas spendimas yra tai, kad Karabachas turi būti ne Azerbaidžano sudėtyje.“

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Šių metų vasarą Rusijoje daugelio skaitomas leidinys Lenta.ru priminė, kad dabar derybos dėl taikos Karabache grindžiamos „Madrido principais“ – jie yra labai teisingi, tačiau beveik neįgyvendinami, nes Armėnijos pusė svarbiausiu dalyku laiko tautų apsisprendimo teisę, o Azerbaidžano pusė teikia pirmenybę teritoriniam vientisumui. Dėl Karabacho „saugumo juostoje“ esančių rajonų grąžinimo Azerbaidžanui, tai Jerevane, kaip rašo leidinys, „bet kuris politikas, apie tai prasižiojęs, bus jeigu ne pakartas ant artimiausio medžio, tai gėdingai išvytas lauk“. Kaip žinome, pirmajam Armėnijos prezidentui Levonui Ter Petrosianui 1998 metais teko atsistatydinti po to, kai apie tai prabilo…

Kurie valstybės išdavikai?

Gruodžio 9 d. įvyksiančių neeilinių šalies parlamento rinkimų išvakarėse Pašinianas atsikirto į Armėnijos respublikos partijos kandidato kaltinimą jo vadovaujamą bloką „Mano žingsnis“ atėjus į valdžią tam, kad atiduotų Arcachą (Kalnų Karabachą). Naujosios  vyriausybės vadovo giliu įsitikinimu, būtent Seržo Sargsiano vadovaujama respublikonų partija vykdė atidavimo politiką! Ir jeigu jie dabar kalba, kad naujoji vyriausybė ketina atiduoti Karabachą, tai jie Karabacho atidavimu kaltina tautą! Jis esąs pirmas valstybės vadovas, kuris pasakė, jog nė vienas vadovas ir Armėnijos Respublikos valdžia negali spręsti Karabacho klausimo – jį turi spręsti tauta. Jeigu rasis tautai priimtinas pasiūlymas, jis ateisiąs ir pateiksiąs jį žmonėms. „Arcacho klausimą spręs Arcacho žmonės.“

Naujoji valdžia, Pašiniano tikinimu, yra kaip tik labiausiai už Kalnų Karabachą stojanti valdžia, tai rodo jau vien faktas, kad dar niekada Armėnijos vadovo sūnus netarnavo ten (Pašiniano sūnus atlieka privalomąją karo tarnybą Kalnų Karabache).

Gruodžio 5 d. Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą Respublikos partijos kandidatui (3 nr.) Davidui Šachnazarianui dėl jo pareiškimo, kad Nikolas Pašinianas vykdo politiką „valdžia mainais į Arcachą“. Saugumiečiai kandidato žodžius įvertino ne kaip provokaciją ar grėsmę valstybės saugumui, o kaip pranešimą apie galima nusikaltimą ir iškvietė jį apklausai; be to, kreipėsi į visuomenę, ragindami žinančius ką nors apie kalbamą nusikaltimą pranešti tai saugumo tarnybai. Juk buvo pareikšta, kad kažin kokios jėgos, norėdamos atiduoti Kalnų Karabachą, padėjo Pašinianui ateiti į valdžią – prašom pateikti įrodymus jį išdavus valstybę. Neatsiradus tokių įrodymų, teks manyti, kad prieš valstybę veikia patys kaltintojai… apsisprendimo pagrindu.“

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevane pasivaideno sprogus bombą

Kelios dienos po rinkimų Armėnijoje ekspertus privertė suklusti  Ilhamo Alijevo pareiškimas apie tai, kad „dabar susiklostė palankiausia situacija Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti.“ Gruodžio 25 d. žiniasklaidoje pasisakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Memedjarovas. „Mūsų šalis, lygiai taip, kaip garantuoja savo piliečių – kitų etninių grupių atstovų saugumą, pasirengusi pagal savo tarptautinius įsipareigojimus padaryti tai ir dėl armėnų kilmės piliečių Kalnų Karabache.“ Be to, Baku pasirengęs suteikti armėnams didelę savivaldą tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienose. Ministras taip pat pareiškė viltį, kad ateinančiais 2019 metais pasistūmėta į priekį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos ir dviejų valstybių santykių normalizavimo reikaluose.

Tokių vilčių teikia pastarojo meto įvykiai Armėnijoje (rinkimai), Azerbaidžano prezidento ir Armėnijos ministro pirmininko neoficialūs pokalbiai Dušanbėje ir Sankt Peterburge, trys pastarieji užsienio reikalų ministrų susitikimai.

Šis pareiškimas, kaip parašė žiniasklaida, „sukėlė Armėnijoje sprogusios bombos efektą“. Ypač griežtai atsiliepė respublikonų partijos atstovas, parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas. Tai, kad Armėnijoje pasikeitė valdžia, Mamedjarovui nesuteikia nė menkiausio pagrindo tokiam optimizmui reikšti. „Aš nemanau, kad Armėnijoje galima valdžia, kuri leistų sau nepaisyti Kalnų Karabacho žmonių teisės apsispręsti ir sutiktų su „teritorijos mainais į taiką“. To tiesiog negali būti.“ Jis esąs tikras, jog bet kuri valdžia, iškeisianti teritoriją į taiką, bus laikoma Karabacho liaudies išdavike, tokią valdžią pasmerks ir prakeiks. Kadaise Seržas Sargsianas atmetė teritorijos atidavimą mainais į taiką, kaip apie tai neseniai papasakojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tai, ką siūlo Mamedjarovas, yra gėda, jo pasiūlymų neverta nė svarstyti.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija pasiskubino paaiškinti, kad viskas, apie ką pavyko susitarti ministrams Milane, kur vyko ESBO ministrų tarybos pasitarimas, yra ne paslaptis, viskas paskelbta: jie tiesiog susitarė ir toliau rengti tokius susitikimus. Nikolas Pašinianas patvirtino: nieko nauja. Tačiau armėnų ekspertų bendruomenė pareiškė taip nemananti. Vienas politinis technologas sunerimo, kad kol kas niekas nekalba apie nuolaidas, kurias pasirengęs daryti Baku, vadinasi, veikiama pagal principą „teritorija mainais į taiką“, o koks bus „Kalnų Karabacho respublikos statusas“ – nepasakoma.

Kita politologų stovyklos atstovė spėjo: armėnų pusei gali būti daromas spaudimas tam, kad būtų sudarytos azerbaidžaniečių pusei palankesnės sąlygos. Trečias politologas paragino atkreipti dėmesį į Armėnijos užsienio reikalų ministro žodžius, kad svarbiausia Armėnijai – gyventojų saugumas. O „KKR“ nepriklausomybė? Apie tai – nieko. „Mes artinamės prie raudonosios linijos.“

Ir tu, Sergejau Lavrovai?

Naujų gaidų pasigirdo Maskvos atstovų kalbose. Lapkričio 13-14 d. Baku vykusiame Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos pasitarime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistus patikino, kad „Azerbaidžano pusė nuoširdžiai nusiteikusi tęsti derybas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Pati Rusija, artima Azerbaidžano ir Armėnijos partnerė, darys viską, kad būtų sudarytos sąlygos kompromisui pasiekti, bus ieškoma naujų, originalių idėjų (креативные идеи). Ministras taip pat pareiškė viltį, kad oficialusis Jerevanas bus pasirengęs aktyviai veikti dėl konflikto sureguliavimo po šalyje įvykusių parlamento rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

Pastebėta, kad net didžiausias gruzinų ir azerbaidžaniečių nemylėtojas, Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ apžvalgininkas Stanislavas Tarasovas jau kitaip rašo („Алиев перехватил инициативу у Пашиняна“). Jis pripažino, kad azerbaidžaniečiams sekasi perimti iniciatyvą ir kreipti derybas dėl konflikto sureguliavimo jiems naudinga linkme. Be kita ko, apžvalgininkas kalba apie jų „nestandartinį ėjimą“ – sprendimą atitraukti kariuomenę kai kuriuose pasienio ruožuose, paliekant jų apsaugą pasieniečiams. Baku, apžvalgininko žodžiais, „žengia žingsnius, bent jau viešojoje erdvėje, kuriems Jerevanas nepasirengęs“. Žodžiu, tai pirmas kartas šio leidinio, kuriame reiškiamos Rusijoje gyvenančių armėnų pažiūros, istorijoje, kai apie Azerbaidžaną ir šios šalies prezidentą rašoma pozityviai.

EPA – ELTA nuotraukoje: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Dašnakcutiun“ partijos ir jos valdomų komisijų „Ai Dat“ (Armėnų teismas) šulas Kiro Manojanas mano, kad netrukus Armėnija patirs amerikiečių spaudimą. Iš Jerevano bus reikalaujama nuolaidų dėl Karabacho. „Tai nereiškia, kad Armėnija nusileis šiam spaudimui, tačiau spaudimas bus.“

Armėnija turi reikalauti Vienoje ir Sankt Peterburge pasiektų susitarimų (dėl pasienio incidentų tyrimo ir didesnių tarptautinių stebėtojų teisių konflikto zonoje) įgyvendinimo, nes be šito imtis spręsti konfliktą Armėnijai yra pavojinga.

Beje, Armėnijos-Azerbaidžano derybos Vienoje 2016 metais įvyko anaiptol ne be JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovo primygtinių paraginimų ir ekspertams pasirodė, kad šalys tarpininkės, nerasdamos kitų variantų, imasi spaudimo šalims: derėkitės! Armėnų politologams tai pasirodė esąs blogas ženklas, nes ateityje tarpininkai gali versti priimti ir tam tikrus sprendimus. JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijos sutampa beveik visais Karabacho sureguliavimo klausimais (nesutariama dėl taikdarių).

Visiškai neseniai Jerevano valstybinio universiteto Europos tyrimų centro direktorius Arturas Gazinianas įspėjo Karabacho konflikto sureguliavimo procese bręstant lūžį. Mokslininkas aiškina: tai, kad amerikiečiai išveda kariuomenę iš Sirijos ir kita, rodo esant susitarimo JAV ir Rusijos – sumenkinti Irano vaidmenį Sirijoje. Randantis bendriems Rusijos ir JAV interesams šiame regione, galimas ir jų susitarimas suvaržyti Armėnijos galimybę toliau palaikyti Kalnų Karabache status quo. Pašiniano vyriausybei reikalingi alternatyvūs pasiūlymai dėl konflikto sureguliavimo ir jis, Gazinianas, pasirengęs prisidėti prie vyriausybės ir ministro pirmininko pastangų rasti sprendimą, geriausiai atitinkantį Armėnijos ir Kalnų Karabacho interesus. Būsimosiose derybose Armėnija turi būti kaip niekad stipri ir susitelkusi.

Negrįžimo taško link

Prieš kelias dienas „EADaily“ paskelbė Strateginių tyrimų centro prie Azerbaidžano prezidento direktoriaus Farhado Mamedovo samprotavimus („Азербайджан подводит Армению к точке невозврата по Карабаху“). Taikos neįmanoma pasiekti vienu susitarimu ar sprendimu. Tai – daugelio pakopų ir etapų procesas, užtruksiantis 10–15 metų. Fizikoje norint pasiekti negrįžimo tašką reikalinga pradėti procesą. Azerbaidžanui svarbu, kad prasidėtų pirmasis proceso etapas. Ekspertas pripažįsta, kad ir vienoje pusėje, ir kitos žmonių lūkesčiai dabar yra maksimalistiniai. Tačiau jie pasitiki savo vyriausybėmis ir šios turėtų imtis žygių visuomenės parengimui taikai (beje, Milano susitikime ESBO tarpininkai ir paragino abi šalis imtis konkrečių veiksmų gyventojų parengimui taikai).

Rusijos politinis konsultantas Dmitrijus Fetisovas mano, kad galima kalbėti apie aiškią tendenciją: žmonių pasirengimą (pirmiausia paprastų Armėnijos gyventojų) atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Reikia turėti galvoje rimtus ekonominius nepriteklius ir Karabachą, reikalaujantį nuolatinių lėšų. Jis sakosi ištyręs naujausias sociologines apklausas Armėnijoje ir jos rodančios: jeigu Pašinianas prabils apie Karabacho grąžinimą Azerbaidžanui, tai negalima atmesti, kad žmonės jį palaikys. Žinoma, kalbėti apie „KKR“ grąžinimą sudėtinga, tačiau teritorijų grąžinimo procesas, Fetisovo manymu, turėtų prasidėti, nors derybos bus sunkios ir aiškintis teks ilgai.

Gruodžio 26 d. Kalnų Karabache įvyko partijos „Suvienytoji Armėnija“ steigiamasis suvažiavimas. Vienas jos steigėjų pasakė, kad pirmiausias jų tikslas – „suvienyti Arcachą su Armėnija“. Taigi toli gražu ne visi Armėnijoje ir Kalnų Karabache stoja už taiką, bet tai jau – kita tema.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2018.12.29; 18:12

Armėnai sekmadienį balsavo pirmalaikiuose parlamento rinkimuose, kuriuos surengti išprovokavo reformistas Nikolas Pašinianas.

Pirmalaikiai Armėnijos parlamento rinkimai. EPA – ELTA nuotraukoje: Nikolas Pašinianas.

Gegužę po kelias savaites vykusių taikių antivyriausybinių demonstracijų, kurioms vadovavo pats 43 metų amžiaus N. Pašinianas, jis tapo šalies ministru pirmininku. Masiniai protestai privertė ankstesnį premjerą Seržą Sargsianą atsistatydinti iš premjero posto.

Tačiau N. Pašiniano siekius vykdyti reformas stabdė parlamente dominavusi S. Sargsiano valdančioji partija. Po savaites trukusių N. Pašiniano politinių manevrų ir naujų gatvės protestų spalį jis atsistatydino iš premjero posto, sudarydamas sąlygas pirmalaikiams parlamento rinkimams.

Parlamentui kelis kartus nepavykus išrinkti premjero, Armėnijos parlamentas buvo paleistas ir sušaukti pirmalaikiai rinkimai.

Manoma, kad N. Pašiniano partija laimės daugumą naujajame parlamente, ir tai suteiks N. Pašinianui galimybę vykdyti reformas ir keisti šalies politinį kraštovaizdį.

„Paversime Armėniją pramonine, technologijų požiūriu labai pažangia ir į eksportą nukreipta šalimi“, – mitinge praėjusią savaitę savo šalininkams sakė N. Pašinianas.

Parlamento rinkimuose dėl 101 vietos varžosi devynios politinės partijos ir du rinkimų blokai. 

Balsavimas prasidėjo 8.00 val. ryto vietos laiku, balsavimo punktai užsidarys 20.00 val. vietos laiku. Rezultatų tikimasi sulaukti anksti pirmadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.10; 06:53

Antanas Rašimas

Ar tikrai Armėnijoje šiuo metu kilęs nepasitenkinimas Baltarusijos vykdoma užsienio politika? Apie pasipiktinimą byloja armėnų politologų pareiškimai, skelbiami dažniausiai dabartinei Armėnijos valdžiai palankiuose leidiniuose.

Levonas Širinianas. Youtube.com nuotr.

Viskas prasidėjo, kaip rašo Minval.az, po to, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pranešė Azerbaidžano ambasadoriui Latifui Gandilovui detales, kaip klostėsi derybos dėl Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) pirmininko rinkimų Kazachstano sostinėje Astanoje.

Tada ir paaiškėjo, kad Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas mano, jog KSSO vadovo postas šį sykį turi atitekti ne Armėnijos, bet Baltarusijos atstovui. Toks kazachų nusiteikimas – logiškas. Iki šiol KSSO vadovavo Armėnijos atstovas Jurijus Chačaturovas. Tačiau Armėnija, į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui, apkaltino jį neteisėtai leidus panaudoti karinę jėgą prieš 2008-ųjų kovo mėnesį Jerevane protestavusius žmones (tuo metu J.Chačaturovas vadovavo Jerevano kariniam garnizonui). Taigi, vadovaujantis sveiku protu, jei Armėnija pati pašalino savo atstovą, vadinasi, naujasis kandidatas turi būti rotacijos principu atiduodamas kitai valstybei.

Bet laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkantis su tokia pozicija. Jis tvirtino reikalausiąs pasiaiškinti tiek Baltarusijos, tiek Kazachstano prezidentus, kodėl KSSO pirmininko postas neatiduodamas Armėnijai.

Oficialusis Minskas armėnų atstovams atsakė Baltarusijos URM atstovo Antolijaus Glazo žodžiais: „N.Pašinianas tikriausiai nesupranta, kad „gatvių demokratija“ nepriimtina didžiojoje politikoje“. Ir papriekaištavo N.Pašinianui, kad jam nederėtų dėtis esant „tarptautiniu prokuroru“.

O štai ką dėl šio konflikto pareiškė Armėnijos krikščioniško – demokratinio judėjimo vadovas, politologas Levonas Širinianas. Jis apkaltino KSSO patekus į gilią krizę, bet tuo pačiu tvirtino, kad „tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti“.

Ir vis dėlto įdomiausia, kad jis mano štai taip: „Aš noriu pasakyti Baltarusijos politikams, panašiems į Aleksandrą Lukašenką, kad jų valstybės įkūrėjas buvo Aleksandras Miasnikianas, vienas iš geriausių armėnų tautos atstovų. O tai reiškia, kad jau tada armėnų tauta turėjo pačią giliausią politinę mintį, turėjo geriausių politikų ir puikią politinę uoslę. Linkiu baltarusiams pasijusti esant europiečius ne tik išore, bet ir dvasia“.

Po šių žodžių politologas L.Širinianas kreipėsi į armėnų milijonierius, gyvenančius Briuselyje, Londone, Vašingtone ir Maskvoje, kad šie palaikytų N.Pašinianą. Suparsk, turtinga armėnų diaspora privalo mokytis vieningumo iš NATO, kaip privalu vienas kitą palaikyti.

Bet tai – dar ne visi armėniški pamokymai, kaip privalo elgtis oficialusis Minskas. Politologas L.Širinianas įsakmiu tonu liepė baltarusių atstovams palaikyti KSSO narius, o ne valstybę, kuri minėtai organizacijai nepriklauso (omenyje turimas Azerbaidžanas, palaikantis draugiškus santykius su Baltarusija). Žodžiu, pasirinktas primityvus argumentas: Baltarusija neva pataikauja Azerbaidžanui, nes nori gauti pigios naftos ir dujų. Politologas pagrasino: „tegul baltarusiai draugauja, bet tik ne Armėnijos interesų sąskaita“.

Taigi dabar žinosime – Baltarusiją yra įkūrę armėnai, o tai reiškia, kad Baltarusija už savo egzistavimą turi būti dėkinga „didžiam armėnų tautos sūnui“.

2018.12.08; 08:30

KSSO embelma

Antanas Rašimas

Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, jog Armėnija prašosi priimama į NATO? Ar įtikinamas pasirodytų teiginys, esą Armėnijos premjero pareigas einantį Nikolą Pašinianą karinių NATO pratybų stebėti buvo pakvietęs pats Aljanso generalinis sekretorius? O jei portalas slaptai.lt parašytų, jog Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas tikrai svečiavosi Norvegijoje asmeniškai pakviestas Aljanso vadovo Jenseno Stoltenbergo – ar nepasirodytų ši žinia įtartina, labiau panaši į melą, propagandinę „antį“, nei į neginčijamą tiesą?

Be abejo, Armėnijos premjero niekas nekvietė į Norvegijos Karalystę, niekas jam neleido stebėti NATO karinių pratybų. Juolab NATO vadovybė nesiuntė ponui N. Pašinianui asmeninių pakvietimų.

Būtų didžiausia kvailystė, neapdairumas, beprotybė, jei NATO vadovai šiandien prašytų Armėniją prisijungti prie Aljanso pajėgų. Taip nėra ir negali būti. Šito oficialusis Briuselis negali padaryti dėl kelių svarių, rimtų priežasčių. Pirma, Armėnijoje dislokuota gausi Rusijos karinė bazė (Giumri miestas). Antra, Armėnija iki šiol okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (įskaitant ir septynetą su KK nesusijusių rajonų). Todėl Vakarai šią valstybę tebelaiko agresore, nevykdančia Jungtinių Tautų rezoliucijų, įpareigojančių trauktis iš užgrobtų teritorijų. Ir, galų gale, visi puikiai žino, jog Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tas KSSO – tai visiška priešingybė NATO aljansui. Tai – akivaizdžiai antieuroatlantinė organizacija. Kad ir kaip norėtų oficialusis Jerevanas, jis negali siekti draugystės su NATO ir tuo pačiu tampriai bendradarbiauti su KSSO. Sėdėti ant dviejų skirtingų kėdžių neįmanoma, kad ir koks gudrus, lankstus bebūtum.

Ir vis dėlto internetinėje erdvėje pasirodė pranešimų, girdi, ponas N. Pašinianas svečiuojasi Norvegijoje, dalyvauja derybose su NATO generaliniu sekretoriumi, iš garbingų užsienio svečių ložės stebi, kaip gintis mokosi NATO kariai. Kad tokių „ančių“ buvo paleista internetinėje erdvėje, apgailestauja internetinis leidinys Armenianreport.com. Šis armėniškas portalas mano, kad primityvią dezinformaciją dėl neva Armėnijos noro jungtis į NATO struktūras skleidžia Kremliaus remiami ir apmokami troliai. Būtent jie neva paskleidė melagingų žinių, esą N. Pašinianas, vaizdžiai tariant, staiga Rusijai atsuko užpakalį, o Vakarams – veidą.  

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Niekas nesiginčija: pranešimai apie Armėnijos siekį bičiuliautis su NATO tėra primityvus, pigus melas. N. Pašinianas nevažiavo į Norvegiją, nesusitiko su NATO vadovybe ir nematė karinių NATO pratybų. Tuo metu, kai internetiniai troliai įrodinėjo, esą N. Pašinianas šnekučiuojasi su J. Stoltenbergu, Armėnijos premjeras iš tikrųjų buvo nuvykęs į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą, kur susitiko su šią azerbaidžanietišką teritoriją dabar valdančiais saviškiais – armėnais. Remiantis Armenianreport.com pranešimais, N. Pašinianui rūpėjo sužinoti, ar užtektinai rimtai jie, armėnai, saugo okupuotą teritoriją. Žodžiu, skirtumas tarp to, kas buvo rašyta, ir to, kaip nutiko iš tikrųjų, – akivaizdus: ne Norvegija, ne NATO, ne Briuselis, o Kalnų Karabachas.

Minėtas armėnų leidinys armenianreport.com klausia, kodėl Kremliaus troliai atkakliai skleidžia primityvų melą apie dabartinę Armėnijos vadovybę? Juk teiginiais, esą armėnai jau klastingai suvarė peilį Rusijai į nugarą arba ketina artimiausiu metu Rusiją išduoti, iškeisdami Maskvos politinę, ekonominę ir karinę paramą į draugystę su Vakarais, – niekas netiki. Nebent vienas kitas primityvus kvailys, nesusigaudantis užsienio politikoje. Tokios minėto leidinio versijos. Suprask, Armėnija nė neketina nusisukti nuo Kalnų Karabachą okupuoti padėjusios Rusijos.

J. Stoltenbergas stebėjo Norvegijoje vykstančias NATO pratybas. EPA-ELTA nuotr.

Ir vis dėlto dezinformacija, jog Armėnija išduoda Rusiją ir beldžiasi į Vakarus, – tebeplatinama.

Kodėl rusų troliams prireikė vaizduoti Armėniją kaip NATO sąjungininkę? O gal šį melą platina visai ne Kremliaus propagandistai? Gal esama jėgų, kurios suinteresuotos sužinoti, kokia būtų tiek Briuselio, tiek Maskvos reakcija į neva provakarietiškas Jerevano nuotaikas? Galų gale gal šias „antis“ platina pats Jerevanas, siekiantis suminkštinti griežtą Vakarų požiūrį dėl Kalnų Karabacho – kol šių žemių negrąžins tikriesiems šeimininkams, tol Armėniją laikys agresore?  

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 09:05

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas JURŠA

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skelbia, kad šalyje korupcija jau sunaikinta ir „visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos“. Tačiau buvę Armėnijos valdovai vogė ne tik iš armėnų tautos – jie apiplėšė ir azerbaidžaniečius, išvarytus iš gimtųjų namų Kalnų Karabache. 

Buvusios korupcijos mastai varo į neviltį

Nikolas Pašinianas nuo 1999-ųjų vadovavo opoziciniam laikraščiui „Aikakanžamanak“ (Armėnijos laikas). 2012 metais žurnalistą išrinko į Nacionalinį susirinkimą, kur jis atstovavo Armėnų nacionalinio kongreso blokui, vadovaujamam pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano. Vėliau įkūrė partiją „Pilietinis susitarimas“, kuri susitelkusi su dar dviem liberalios krypties partijomis 2017-ųjų rinkimuose laimėjo 9 vietas ir sudarė parlamente opozicinį bloką „Išėjimas“ (Armėnija turi palikti Eurazijos ekonominę sąjungą ir dėtis prie Europos Sąjungos). Visus tuos metus Pašinianas nuosekliai kritikavo valdžioje esančią Armėnijos respublikos partiją, išplėtojusią korupcija persmelktą valstybės plėšimo sistemą. „Piktnaudžiavimo mastui pamatyti žmonėms užtenka pažvelgti per langą“ (2013).

Praėjusių metų pavasarį, dar senos sudėties parlamento sesijoje, Nikolas Pašinianas ragino steigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo sienų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 % akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau respublikonai palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą. Juo labiau kad rankoves pasiraitojusi pluša vyriausybės antikorupcinė taryba.

Šių metų sausio pabaigoje vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskutines dienas Armėnijos prezidento poste būnantis Seržas Sargsianas gyrėsi šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui ir tikino: „Mes tęsime ta pačia dvasia.“ Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (EŽTT pripažino, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: „Mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį.“ Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Gal respublikonų partiją, kuriai vadovauja. O gal ir patį save regėjo netrukus parlamentine tapsiančios respublikos vadovu – dabar ministro pirmininko pareigose. Kaip žinome, juo ir tapo, tačiau nespėjęs apšilti kojų turėjo užleisti vietą „liaudies išrinktajam“ Nikolui Pašinianui.

Prieš mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje naujasis šalies vadovas kalbėjo apie savo akistatą su buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano režimų palikimu. „Aš esu šokiruotas korupcijos masto Armėnijoje, – kalbėjo Pašinianas. – Tai neįsivaizduojama, ir netgi mano aštriausi pasisakymai dėl korupcijos atrodo juokingi palyginti su tikraisiais plėšimo ir grobimo mastais.“ Pašinianas kalbėjo ir kalbėjo. „Įsivaizduokite šalį, kurios ministras pirmininkas nuolat patiria šoką, nors visą gyvenimą kalbėjo, kad šalis grobstoma. Tačiau vis viena kasdien patiria šoką, nes negali patikėti tokiu cinizmu.“ Jam, vyriausybės vadovui, kasdien praneša naujus duomenis apie korupciją, kurie yra neįtikėtini. „Aš negaliu per dieną gauti tiek neigiamos informacijos ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.“ Vieną sykį jam neišlaikė nervai ir jis paprašė nutraukti pranešimą. („Aš pasakiau stop, šiandien man pakaks, iki pasimatymo, sėkmės, papasakokite kitiems…“). Iš Pašiniano žodžių nesunku numanyti greitos pabaigos tam nebūsiant: „Kaip suprantu, dar kokius keturis mėnesius aš kiekvieną dieną turėsiu stebėtis.“

„Tai tiesiog neįsivaizduojama, neįsivaizduojama“. Vogė visur, netgi ten, kur negali ir pamanyti. Korupcija įsismelkė į visas gyvenimo sritis ir visus gyventojų sluoksnius. Korupcija tapo norma, gyvenimo būdu. Kūdikis jau gimdymo namuose susiduria su korupcija, ir ji lydi visą gyvenimą – nuo vaikų darželio iki karjeros viršūnių. Korupcija buvo sistemos ideologija, leido sistemai užimti privilegijuotą padėtį ir be saiko pelnytis grobiant nacionalinį turtą. Per du gyvavimo dešimtmečius ši sistema įgijo pasibaisėtinus pavidalus, tapo paveldima – jau suėmė ne vieną šeimą. Valstybės vadovas dargi suabejojo, ar visuomenė labai nudžiugs, vyriausybei pasakius visą tiesą apie katastrofos mastą. Tačiau tiesą reikia žinoti, kad ir kokia ji būtų. Visuomenė turi pamatyti visą šio pasibaisėtino reiškinio mastą – tik šitaip įmanomas apsivalymas ir negrįžtamos permainos.

Kovotojams liko dar 250 dienų

Armėnijoje naujajai vyriausybei išdirbus 100 dienų, ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pakvietė žmones ateiti į mitingą – ir vėl sostinės Respublikos aikštėje jų susirinko ne mažiau kaip „balandžio revoliucijos“ įkarščiu. Kviesdamas į mitingą, ministras pirmininkas kalbėjo, kad Armėnijoje įsitvirtino liaudies  valdžia ir nėra tokios jėgos, kuri įstengtų sužlugdyti „liaudies revoliucijos“ pergalę. Toliau nėra kito kelio – tik teisėtumo įkūnijimas. Vyriausybė siekia tai, kas kitų išgrobstyta, grąžinti į biudžetą valstybės ir liaudies labui. Visi įvykdę nusikaltimus turės už tai atsakyti. Kiekviena kapeika, pavogta iš žmonių, bus jiems sugrąžinta. „Armėnijoje yra vienas šeimininkas, viena valdžia – liaudis.“

Pačiame mitinge Pašinianas kalbėjo apie tolesnius vyriausybės žygius vaduojant šalį iš korupcijos palikimo. Vyriausybė siekia ne prikimšti kalėjimus, o sugrąžinti žmonėms pavogta. Dešimtys milijonų dolerių grąžinama į biudžetą. Teisėsauga dirba dideliu krūviu, tik kyla abejonė, ar teisminė sistema yra moraliai ir fiziškai pajėgi kovoti su korupcija. Vyriausybė nuo pirmosios savo veiklos dienos laikosi nuostatos nesikišti į teismų reikalus, tačiau kai kurie teisėjai tebeklauso buvusių valdininkų instrukcijų. Nepasitikėjimas teismais išlieka labai didelis. „Korupcijos apnikta teismų sistema meta šešėlį visam valstybingumui.“ Todėl vyriausybė siūlanti įsteigti „pereinamojo teisingumo organus“.

Tas organas reikalingas dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose kodeksuose anaiptol ne viskas yra numatyta. Antai įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo veikia nuo 2017 m. liepos 1 d.  ir tai trukdo patraukti atsakomybėn įtariamus iki to laiko padarytais nusikaltimais. Arba vieno aukščiausių šalies valdininkų tikro brolio vardu komercinio banko sąskaitoje padėta 30 milijonų dolerių, tačiau jis nebuvo valstybės tarnautojas ir neprivalėjo deklaruoti turto… Tokie teisingumo organai veikė ir pasiteisino kitose valstybėse. Daugelis tarptautinių organizacijų pareiškė prisidėsią prie Armėnijos teisėsaugos pastangų išaiškinti užsienio bankuose esančias korupcija įtariamų asmenų sąskaitas ir grąžinti pavogtus pinigus.

Mitingo dalyviai ir visi Armėnijos žmonės dar kartą išgirdo: „Visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos.“ Tačiau dabartinė Armėnijos vyriausybė yra laikinoji, veiksianti iki naujų šalies parlamento rinkimų, kurie turėtų įvykti vėliausiai kitų metų pavasarį. Pagal šalies konstituciją, priešlaikiniai  parlamento rinkimai skelbiami tuo atveju, kai ministras pirmininkas atsistatydina, o deputatai du kartus iš eilės neišrenka naujo. „Aš galiu atsistatydinti, – pasakė mitinge Pašinianas, – tačiau parlamentas patylomis susieis ir išrinks… žinote ką.“ Todėl vyriausybė siūlysianti konstitucines pataisas, kurios leistų parlamentui pačiam išsiskirstyti. Jeigu liaudis tokiam reikalavimui pritars, tai parlamentas turės konstitucijos pakeitimus įteisinti.

Žiniasklaida naujosios vyriausybės 100 dienų veiklos nuopelnu paskelbė tai, kad biudžetas jau atgavo $100 milijonų, atimtų iš iždo vagių. Iš tikrųjų konfiskuotos lėšos dar neatiteko valstybei: prokurorams teks teismuose įrodyti, kad tas ar kitas įtariamasis praturtėjo pažeisdamas įstatymus. Kita vertus, valstybės įstaigose gal iš tikrųjų neliko kam pakišti ir verslininkai uoliai ėmėsi vykdyti naujojo ministro pirmininko patarimą: „Mokėkite į biudžetą! “Valstybinio pajamų komiteto duomenimis, 1 000 didžiausių Armėnijos mokesčių mokėtojų šių metų antrajame ketvirtyje sumokėjo į biudžetą $186 milijonais (50%) daugiau negu pirmajame ir $134 milijonais (31,6%) daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Armėnijos parlamentas pritarė įstatymui dėl 150 tūkstančių asmenų atleidimo nuo baudų už eismo taisyklių pažeidimą ($28,4 milijono), 100 tūkstančių bankai pažadėjo nurašyti delspinigius dėl laikų negrąžintų žemės ūkio paskolų. Tokį palengvinimą Pašinianas žadėjo dar masinių protestų dienomis. Vyriausybė kiek sumažino elektros energijos ir dujų įkainius vargingiausiam gyventojų sluoksniui – apie pusei milijono gyventojų…

Nikolo Pašiniano šalininkai, pasak vieno politologo, „per artimiausius pusę metų vis dar turi šansų gauti parlamentinę daugumą, tačiau vėliau viskas gali pasisukti labai netikėta linkme“. Todėl ir toliau dienos švieson bus velkami  asmenys, veikę, anot kito, „neformaliose mafijinėse struktūrose, pasiglemžusiose valstybės aparato kontrolę“. Rinkėjams tai daro didelį įspūdį.

Ministro pirmininko sūnus tarnaus marodierių nusiaubtame Kalnų Karabache

Naujasis Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas veikiai tapo vos nacionaliniu didvyriu; kai kas jį vadina „Rembo“ – kokius „neliečiamuosius“ guldo ant menčių! Suėmė buvusį Valstybinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotoją ir Seržo Sargsiano asmens sargybinių vadą – išeinantį iš banko su 123 tūkstančiais dolerių ir 436 milijonais dramų (apie $900 tūkstančių). Generolas ketino paimti dar 3,2 milijono dolerių, esančių jo ir žmonos sąskaitose. $50 tūkstančių aptiko jo automobilyje. Buvusiam prezidento sargybiniui  priklausančiame naktiniame klube saugumiečiai rado dar $1,5 milijono grynaisiais, žmonos namuose –  panašiai tiek pat. Nei pinigų, nei automobilių su kitomis vertybėmis sutuoktiniai nebuvo deklaravę, nors privalėjo. Vienas artimiausių Seržo Sargsiano patikėtinių neįstengė įtikinamai paaiškinti, iš kur jo sąskaitoje radosi tokie pinigai – girdi, turėjęs grąžinti juos tikrajam savininkui, tačiau pastarojo pavardės nepasakė…

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Kai suėmė generolą Manvelą Grigorianą, prie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos rūmų ėmė telktis protestuotojai, reikalaudami nedelsiant paleisti „tautos didvyrį“. Prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano bendražygis, 8 metus ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, parlamento narys nuo 2012 metų. Tačiau kitą dieną nuo jo nusisuko ir respublikonų partija, kuriai jis atstovavo parlamente, ir Karabacho karo veteranai, savanoriai, kuriems jis vadovavo. Niekam Armėnijoje nebuvo paslaptis, kad šis reto atgrasumo tipas, maldininkų ir turistų lankomo Ečmiadzino „caras ir dievas“, turtus susikrovė plėšdamas azerbaidžaniečių namus Kalnų Karabache. Tačiau vaikų laiškai… Per televiziją parodė kratos generolo valdose vaizdus. Ginklų arsenalas. Senoviniai ir elitinių automobiliai (iš viso – 33). Tūkstančiai skardinių su kondensuotu pienu ir mėsos konservais, dėžės su kitais produktais, gynybos ministerijos skirti jo vadovaujamai savanorių sąjungai. Moksleivių siuntiniai – ir jų laiškai, turėję lydėti siuntinius kareiviams 2016 metų pavasarį… Šoką sukėlė ne vogimo mastas, o tai, kas vadinama nužmonėjimu…

Tokį generolą… Tačiau naujasis ministras pirmininkas, galima sakyti, tik pabarė karo Kalnų Karabache veteraną. „Niekas neneigia, kad Manvelas Grigorianas yra Arcacho didvyris, – pareiškė jis. – Tačiau netgi didvyriams neleistina savintis moksleivių siuntinius ir šerti gyvūnų kareiviams skirtu maistu.“ Tačiau dar prieš porą metų kitas karinės agresijos prieš Azerbaidžaną dalyvis tiesiai sakė: „Manvelo kariaujant niekas nematė, karo metais jis buvo paprasčiausiais marodierius.“ Nacionaliniame susirinkime svarstant suimtojo deputato neliečiamybės atšaukimą, bloko „Carukian“ atstovė tėškė: visiškas marodierius ir valstybės išdavikas! Pasigirdo liudijimų, jog brigadai vadovavęs Grigorianas šaudė į savo kareivius – kad kitus įbaugintų ir priverstų pulti. Radijo stoties „Azatiun“ žurnalistams jis prisipažino savo namuose kaip vergą laikęs belaisvį azerbaidžanietį, be to, išnaudojęs ne jį vienintelį: po karo į Armėniją sugrįžęs „su šimtais belaisvių“. Kai pamatė, kad tokie „žygdarbiai“ gali blogai baigtis, armėnų žurnalistams teisinosi iki karo pradžios nespėjęs perskaityti Ženevos konvencijos: „Aš – armėnas, ir mūšio lauke mano Ženevos konvencija buvo mano sąžinė ir tikėjimas.“

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Apie generolo karo nusikaltimus Nikolas Pašinianas nutylėjo. Beje, pačią pirmą darbo dieną naujasis ministras pirmininkas apsilankė okupuotame Kalnų Karabache, kur pareiškė reikalausiąs į derybas su Azerbaidžano pusę įtraukti ir vadinamosios „Arcacho respublikos“ atstovus. Apžvalgininkai teisiškai nepripažintos „trečiosios pusės“ dalyvavimą derybose pavadino „mažiausiai absurdu“… Gegužės pabaigoje ministras pirmininkas pranešė, kad jo sūnus grįžtąs į tėvynę karinės pareigos atlikti, tarnausiąs Arcache.

Daugelį metų Jerevanas gyrėsi „puikiu armėnų diplomatų laimėjimu“: Jungtinių Tautų deklaracijose Azerbaidžano teritorijos užgrobimu kaltinamos „vietinės armėnų pajėgos“ (lokal Armenian forces) – taigi ne Armėnijos kariuomenė. 2015-ųjų vasarą šešių Azerbaidžano piliečių byloje prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre nustatė: Kalnų Karabachas ir aplinkiniai rajonai yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Taigi ministro pirmininko sūnus gins tai, ką „iškovojo“ generolas Manvelas Grigorianas.

Ant kranto laukia pagaunant ryklį

Tuo tarpu buvusio respublikonų frakcijos parlamente nario Arturo Gevorgiano nuomone, „Ečmiadzino caras ir dievas“ – kad ir kokios pasibaisėtinos buvo jo piktadarystės – nepatenka nė tarp šimto didžiausių šalies korupcinių veikėjų. Anot jo, visuomenė tik tada patikės apsivalymu nuo korupcijos, kai vyriausybė sugaus „stambią žuvį“. Liepai baigiantis Armėnijos kontrolės tarnybos vadovas Davidas Sanasarianas „Facebook“ žiūrovams apie buvusį režimą pasakė: „Mums neįtikėtina atrodo visa, ką aptinkame. Iš vidaus matome, kokie nepatriotiški jie buvo, šitaip plėšdami.“ Ir perspėjo būti pasirengusius išgirsti apie naujus, dar didesnį akibrokštą keliančius korupcijos atvejus.

Prašom – teismas leido suimti antrąjį Armėnijos prezidentą (1998–2008), Robertą Kočarianą. Jam pateikė įtarimus kėsinimusi nuversti valstybės konstitucinę santvarką 2008-ųjų kovo mėnesį, kai prieš taikius protestuotojus buvo nukreiptas ginklas, žuvo aštuoni žmonės ir daugiau kaip du šimtai buvo sužeista. Tiesa, apeliacinis teismas netrukus sušvelnino kardomąją priemonę, tačiau Kočarianui tebetaisomas teisiamųjų suolas ir gresia 15 metų kalėjimo. Kaip ir tuomečiams gynybos ministrui Mikaeliui Arutunianui bei Jerevano įgulos vadui Jurijui Chačaturovui. Neseniai sužinojome, jog „Kovo 1-osios“ byloje Specialioji tyrimų tarnyba apklaus ir trečiąjį šalies prezidentą (2008–2018), Seržą Sargsianą, kurį tada, 2008-ųjų pavasarį, pirmą kartą išrinkus ir kilo protestai.  Pastarojo valdymo metais šios bylos tyrimas buvo visaip marinamas. Maža to – kai kurie protestuotojus apkaltino riaušių kurstymu ir pasiuntė už grotų, tarp jų ir dabartinį šalies vadovą Nikolą Pašinianą (gavo 7 metus kalėjimo, tačiau po vienerių metų išėjo į laisvę, paskelbus amnestiją). „Šimtadienio“ mitinge ministras pirmininkas pranešė, kad tyrimas „Kovo 1-osios“ byloje iš esmės baigtas ir žudikų laukia atpildas.

Kočarianas – „stambi žuvis“, tikras „ryklys“, tačiau plikomis rankomis jos nepagriebsi. Išleistas iš izoliatoriaus TV žurnalistams jis pasakė savo nuomonę ir dėl „keturių milijardų dolerių“: tokį turtą tiesiog neįmanoma sukaupti šalyje, kurios metinis biudžetas tesudaro 2,5 milijardo. Jo laikais nebuvo monopolijų ir korupcinės piramidės. Esą naujoji valdžia jo kompanijas irgi tikrina, tačiau nieko nusikalstama neranda. Anksčiau leidinys „Žamanak“ buvo pranešęs žinantis bent kelis verslininkus, pasirengusius paliudyti Kočarianą užvaldžius jų nuosavybę: „Kalbama ne tik apie daugelio milijonų vertės statinius Jerevano centre, bet ir bankų privedimą prie bankroto, jų privatizavimą“. Antrą Armėnijos prezidentą tebevadina korupcionieriumi Nr.1“. Tačiau niekas neprimena, kad dar prieš keliolika metų patys armėnai vadino „marodieriumi“: jo vadovaujami armėnų separatistai apiplėšė ir sudegino Azerbaidžano rajono centrą – Agdamo miestą 1993 metų vasarą.

Į korupcijos simbolį dar nesitaiko

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Savo pirmtako šešėlyje liko Seržas Sargsianas. Kai pavasarį buvusį prezidentą respublikonų valdomas parlamentas išrinko ministru pirmininku, protestuotojų vedlys Nikolas Pašinianas jį pavadino „korupcijos Armėnijoje simboliu“. Kaip sakyta, suėmė jo sargybinių viršininką. Policija įtaria pasisavinus $2 milijonus dvi kompanijas, susijusias su buvusio prezidento broliu Aleksandru, iškalbinga pravarde „Penkiasdešimt Procentų“ (dar kalbama apie $2,8 milijonų vertės apartamentus Kalifornijoje). Kitam broliui, Levonui, Valstybinis pajamų komitetas iškėlė baudžiamąją dėl $6,8 milijonų pajamų nedeklaravimo ir neteisėto praturtėjimo, paskelbta jo, buvusio Armėnijos  ypatingojo pasiuntinio ir Senųjų rankraščių instituto direktoriaus, paieška. Iškeltos baudžiamosios bylos Seržo Sargsiano sūnėnams ir dukterėčiai. Ilgai spardęsis Iš Jerevano mero pareigų atsistatydino jo „numylėtiniu“ vadinamas Taronas Margarianas (dideli finansiniai pažeidimai, giminėms ir artimiesiems priklausantys prabangūs pastatai ir didžiuliai žemės sklypai). O pačiam Seržui Sargsianui, „korupcijos simboliui“, dėl jo paties turtų – nieko.

„Nemanau, kad ponas prezidentas padarė ką nors, dėl ko turėtų ateiti ir jo eilė“, – pasakė žurnalistams vienas respublikonų partijos šulų ir parlamento vadovų, Eduardas Šarmazovas, tuo metu, kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kaltinimus Seržo Sargsiano giminėms ir artimiesiems. O gal ir dar kai kurie kiti aukšti pareigūnai ir oligarchai darė tik „gerus dalykus“? Su tuo nesutinka politikos technologas Vigenas Akopianas: „Gal naujoji valdžia ne visus gaudo dėl esančių kokių nors susitarimų?“

Nepriklausomų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.im žodžių kišenėje neieško, Kočarianą vadina „velniu“, respublikonų partiją – „parazitu ant Armėnijos kūno“, o visus tris buvusius prezidentus – „politiniais lavonais, su kuriais vieną kartą reikia atsisveikinti“. Prieš kiek laiko parašė: „Muilo burbulo vardu pavadintas Gagikas Carukianas pabaigia: kaip kriminalinis oligarchas kvailino liaudį“. Specialioji tyrimų tarnyba suėmė partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano saugumo tarnybos viršininką Eduardą Babajaną, smarkiai sumušusį žmogų. Kaip rašo autorius, šis veikėjas ir jo komanda taip darydavusi ir buvusios vyriausybės laikais, tačiau policija dėdavosi to nematanti, nes Carukianas buvo „vienas pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“. Daugiau taip nebus, nes naujoje Armėnijoje gyvenama pagal naujas taisykles ir dideli pinigai jau neteikia privilegijų, kaip buvo pastaruosius du dešimtmečius. Naujoji valdžia nė vienam neleis likti nenubaustam. „Eduardas Babajanas suimtas, – rašė autorius. – Kas laukia Gagiko Carukiano?“

Ne per seniausiai mušeiką (beje, Armėnijos policijos vyriausiosios valstybinės apsaugos valdybos darbuotoją, Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininko padėjėją) paleido, palikus užstatą. Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkui Gagikui Carukianui iki šios dienos nieko neatsitiko. Prieš mėnesį jis kreipėsi į Sporto ir jaunimo reikalų ministeriją, kad išbrauktų jo sūnų iš jaunuolių, kuriems atidėtas šaukimas į kariuomenę, sąrašų (po to, kai Pašinianas iškvietė pokalbiui ministrą, „Klestinčiosios Armėnijos“ statytinį). Turtingiausiu žmogumi Armėnijoje vadinamas Carukianas (turtas vertė – gal $500 milijonų, o gal ir visas milijardas) užsistojo „Seržo Sargsiano asmeniniu oligarchu“ ir „cukraus karaliumi“ vadinamą parlamento narį Samvelą Aleksanianą (jam priklausantys ir kiti prekybos centrai padarė valstybei didelę žalą nemokėdami mokesčių): „Anksčiau žmonės veikė taip, kaip diktavo valdžia, dabar taisyklės pasikeitė ir visi turi žaisti pagal naujas taisykles.“ Toliau patys susivokite: prie „naujų taisyklių“ didžiausiu indėliu prisidėjo kaip tik jo vardu pavadinta parlamento frakcija (31 narys).

Jerevano geopolitinio klubo prezidentas Armanas Bošianas taip atsako į klausimą, kodėl Pašinianas leidžia „vieną pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“ vaikščioti užvertus galva: „Jis susitarė su Carukianu, todėl Pašiniano pareiškimai, kad jis kovoja su oligarchais, kelia didelių abejonių“ (Pravda.Ru).

Ar sužinosime, kas iš tikrųjų valdo Armėniją?

Seržas Sargsianas balandžio 23 d. pasitraukė iš ministro pirmininko posto, tačiau anaiptol ne iš valdžios, nes respublikonai (58 vietos parlamente iš 105) su koalicijos partneriais parlamente, kaip tada rašyta, „lengvai išrinks kitą premjerą, kuris ne taip erzins opoziciją ir jos šalininkus, tačiau atstovaus valdančiajam elitui“. Nikolą Pašinianą ministru pirmininku išrinko iš antro karto, jo kandidatūrai pritarus ir daliai respublikonų. Šios frakcijos parlamente vadovas rinkimų išvakarėse paskelbė, jog partijos pozicija lieka vieninga, tačiau jie padės išrinkti Pašinianą premjeru, nes jiems labai neramu dėl padėties Armėnijoje. Buvo numatyta dešimt respublikonų, kurie balsuos prieš savo valią. Iš tikrųjų Pašiniano kandidatūrą palaikė net 13 respublikonų frakcijos narių ir jis iš viso gavo 59 balsus.

Toks turėtų būti atsakymas į klausimą, kurį antrojo balsavimo išvakarėse iškėlė Rusijos žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“: kodėl valdančioji partija netikėtai ėmė palaikyti Pašinianą? Tačiau šis žurnalistinių tyrimų leidinys (nespausdina informacijos, kurios neįmanoma patikrinti) tada manė kitaip. Respublikonus paveikė ne vien tai, kad masiniai protestai paralyžiavo valstybines žinybas, eismą ir kita. Pagrindinį vaidmenį, kaip „Insider“sužinojo iš savo šaltinių Armėnijos parlamente, suvaidino oligarchas Gagikas Carukianas, „įstengęs neliečiamybės garantijomis ir tiesioginiu papirkimu pakeisti kriminalinių autoritetų, tikrųjų Armėnijos respublikos partijos lyderių, nuomonę.“

Politinė korupcija

Vienas respublikonas pasakė, kad jų partijoje yra nemaža nusikalstamą praeitį turinčių ir tebesančių kriminaliniame pasaulyje žmonių. Su šiais „autoritetais“ ir derėjosi Pašiniano vardu Gagikas Carukianas – kad jie nekeltų į ministrus pirmininkus Kareno Karapetiano (vyriausybės vadovo Seržo Sargsiano prezidentavimo paskutiniaisiais metais). „Ir jie mielai su tuo sutiko, kiek man žinoma, už jiems pažadėtas saugumo garantijas atėjus naujai valdžiai.“ Kitas „Insider“ šaltinis, iš partijos „Klestinčioji Armėnija“, pasakė, kad tarp respublikonų yra 10-12 žmonių, kurie neturi jokios politinės ateities Armėnijoje. Tai „Seržo Sargsiano ir oligarchų-banditų žmonės“. Jiems išpuolė paskutinė proga pagerinti savo materialinę padėtį. Derybos dėl balsų prasidėjo nuo $500 tūkstančių. Carukianas manė, kad tokių pinigų užteks, nes kiti respublikonai atrodė balsuosią ir be papirkimo. Tačiau gegužės 1 d. Pašinianas pralaimėjo, ir tą patį vakarą derybos dėl balsų buvo tęsiamos, kaina pakilo iki $1,5 milijono. Pinigus siūlė tiems deputatams, kuriuos nurodė respublikonų „autoritetai“. Jie prikalbino partijos vadovą Seržą Sargsianą pasisakyti partiečių susirinkime ir paraginti gegužės 8 d. balsuoti už Pašinianą (beje, „už“ balsavo ir generolas Manvelas Grigorianas).

Dar šaltinis „Klestinčioje Armėnijoje“ pasakė: jeigu Pašinianas darys tai, ką pažadėjo, tai tų žmonių pavardės išaiškės ir jiems bus iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau jis labai abejoja, ar žmogus, kurio sąjungininkas yra Carukianas, iš tikrųjų kovosiantis su korupcija ir vykdysiąs žadėtąją liustraciją pagal įstatymą ir sąžinę, o ne pagal „supratimą“. Gal būsią persekiojimų ir tyrimų dėl akių, kai kurie asmenys išvažiuosią, tačiau jų verslas liksiąs. Jeigu Nikolas imtųsi jų iš rimtųjų, tai jam tektų ką nors daryti ir su pačiu Carukianu. O išteklių kovoti su Carukianu jis neturįs – oligarchas gali išvesti į Jerevano gatves kelių šalies rajonų žmones, kurie jį palaiko.

Šitai žinant, kitaip reikėtų skaityti ir žiniasklaidos pranešimus suėmus Roberto Kočarianą: esą suimtojo šeima buria komandą ir rengiasi tartis su Gagiku Carukianu… Telieka žiūrėti, kaip jam seksis toliau.

2018.08.31; 06:37

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05