Futbolininkas Henrikhas Mkhitaryanas ir premjeras Nikolas Pašinianas

Pastarosiomis dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku surengtos įsimintinos UEFA Europos lygos finalo varžybos. Tai – antrosios pagal svarbą žemyno klubų varžybos po UEFA Čempionų lygos.

Viena iš didžiausių sportinių intrigų gegužės pabaigoje buvo ne kas kitas, o Londono klubų „Chelsea“ ir „Arsenal“ dvikova. Šios sporto varžybos – vien sportas, ir nieko daugiau. Taip turėjo būti. Tačiau Armėnija taikiai gyventi nemoka. Dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir jo komanda, pasitelkdama į pagalbą Vakaruose gyvenančią armėnų diasporą, piktinosi, kodėl varžybose Azerbaidžano sostinėje nedalyvauja „Arsenal“ vidurio saugas – Henrikhas Mkhitaryanas.

Šis armėnų tautybės futbolininkas tikrai nedalyvavo lemiamose futbolo varžybose Azerbaidžane. Viena iš armėnų pusės įvardinamų priežasčių – jam Azerbaidžane nebus saugu. Bent kiek giliau pažįstantiems Azerbaidžaną akivaizdu, kad tai – melas. Azerbaidžaniečiai – užtektinai tolerantiški, ypač tokiais išskirtiniais atvejais kaip tarptautinės sporto varžybos. Be to, Azerbaidžanas turi užtektinai resursų, leidžiančių deramai pasirūpinti vienui vieno futbolininko ramybe. Tad H. Mkhitaryanas greičiausiai specialiai neskrido į Baku – kad oficialusis Jerevanas ir po pasaulį išsibarsčiusi gausi armėnų diaspora turėtų pretekstą Azerbaidžaną kaltinti nebūtais dalykais.

Kita iš viešojoje erdvėje minimų armėnų sportininko neatvykimo priežasčių – negavo vizos. Esą Azerbaidžanas išvis neįsileidžia Armėnijos piliečių. Girdi, 2015-aisiais metais tebuvo padaryta išimtis, kai oficialusis Baku suteikė teisę į šalį atvykti Armėnijos rinktinei (atkreipkite dėmesį: 2015-aisiais Azerbaidžano saugumas nuo bet kokių nesusipratimų pajėgė apsaugoti net 25 asmenų grupę, o štai 2019-aisiais vienui vieno H. Mkhitaryano ramybės – jau nepajėgus garantuoti?!).

Bet net jeigu Azerbaidžanas šiandien neįsileidžia nė vieno armėno – tai pirmiausia, sutikite, azerbaidžaniečių reikalas. Kalnų Karabachas – per daug sudėtinga, skaudi tema, kad mes, Vakarai, turėtume moralinę teisę nurodinėti azerbaidžaniečiams, ką ir kaip jie privalo gerbti ar mylėti. Juolab kad Azerbaidžanas ginčuose dėl Kalnų Karabacho – mūsų, vakariečių, akimis žvelgiant, – teisioji pusė. NATO ir Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva, laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietiška teritorija. Todėl šiuo metu Kalnų Karabache šeimininkaujantis armėnų klanas – neteisėtai svetimas žemes užėmęs okupantas. Reiškinius vadinkime tikraisiais jų vardais. Nereikalaukime neįmanomo: nukentėjusioji pusė neprivalo mylėti savo priešų.

Didžiosios Britanijos spaudoje pastaruoju metu pasirodė pašaipių tekstų apie neva nesugyvenamą azerbaidžaniečių charakterį. Manau, kad šiuos rašinius pakurstė Londone gyvenanti armėnų diaspora. Ir vis dėlto tokio pobūdžio rašiniai nedaro garbės britams. Pirmiau tegul britai išmoksta draugiškai sugyventi su airiais. Toks galėtų būti atsakymas azerbaidžaniečius gyvenimo tiesų išmokyti pasišovusiems britams.  

Pastaruoju metu teko matyti net britiškų komentarų, esą Azerbaidžanas galėtų Kalnų Karabachą padovanoti armėnams, ir tuo esą konfliktas draugiškai liautųsi. Tokie pasvarstymai – ciniški. Leiskite paklausti, kodėl tada britams nepadovanojus prie Pietų Amerikos esančių Folklendo (Malvino) salų Argentinai? O juk britai ne tik nepadovanojo, kai Argentina demonstravo siekį kontroliuoti tas žemes, bet net rimtą jūrų karą pradėjo. Paskandino ne vieną Argentinos laivą su šimtais ir tūkstančiais argentiniečių jūreivių. Visa tai – dėl labai nuo Didžiosios Britanijos toli esančių salų. Net ir primityviausiam idiotui aišku, kad tūkstančius mylių nuo Londono nutolusios salos nėra britų žemė. Ir vis dėlto oficialusis Londonas pradėjo tūkstančius gyvybių nusinešusį karą. Tai nutiko ne praėjusiame šimtmetyje, o šiandieniniais laikais, kai civilizuotas pasaulis jau naudojo tokias sąvokas kaip „karo nusikaltimai“ ar „nusikaltimai žmoniškumui“. Tad ar britams nurodinėti, kokias dovanas azerbaidžaniečiai turi įteikti Armėnijai?

Nuotraukoje – snaiperis

Beje, įtarimus, jog oficialusis Jerevanas armėnų tautybės futbolininko nenorą vykti į Azeraidžaną išnaudos politinėms intrigoms, pademonstravo pats Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis svarbių varžybų išvakarėse paskambino H. Mkhitaryanui ir pareiškė jam „visokeriopą paramą“. N.Pašiniano skambutis kaip tik ir byloja, jog „sportas ir yra pati didžiausia politika“.

Britų spaudoje būta dar pašaipių pranešimų, esą į Olimpinį Baku stadioną, kur surengtos lemiamos „Chelsea“ ir „Arsenalo“ rungtynės, sugužėjo ne itin daug žiūrovų. O kas čia keisto, nuostabaus? Juk Baku – tolokai nuo Londono. Norint atvykti į Azerbaidžaną tenka pakloti solidžias sumas už lėktuvų bilietus. Be to, ir butą išsinuomoti Baku nėra paprasta – kainos kandžiojasi. Bet tie, kurie yra gyvenę Londone ir Baku, puikiai žino, jog Azerbaidžano sostinė Didžiosios Britanijos sostinei nenusileidžia nei įdomybėmis, nei kultūra, nei aptarnavimo lygiu, nei visais kitais turistus svarbiais, viliojančiais atributais. Baku nėra nė kiek prastesnis už Londoną. 

Jei jau svarstome, kas kelia nuostabą, tai britų spaudos abejingumas azerbaidžaniečių kario žūčiai. Apie tai, kad gegužės 30-ąją, futbolo varžyboms pasiekus kulminaciją, armėnų snaiperiai fronto linijoje Agdamo regione nušovė azerbaidžaniečių karį Agilį Omarovą – nė vienos eilutės. Štai tokios britiškos spaudos tendencijos: apie armėnų futbolininkui H. Mkhitaryanui neva iškilusius pavojus – plačiai, išsamiai ir gausiai, o apie tikrąją tragediją – tyla.

Gal dar britai susidomės, kodėl būtent futbolo žaidynių metu armėnų snaiperiai nužudė jaunutį azerbaidžaniečių karį?

2019.05.31; 10:23

Armėnijos sostinėje Jerevane pirmadienį protestuotojai ministro pirmininko Nikolo Pašiniano prašymu blokavo įėjimus į teismų pastatus.
 
Premjeras N. Pašinianas sekmadienį kvietė Armėnijos žmones į demonstracijas prieš teisėjus, kuriuos jis apkaltino politiniu šališkumu, ir prašė žmonių „blokuoti teismų pastatus visoje šalyje“.
 
Pasak premjero, tokiu žingsniu siekiama daryti visuomenės spaudimą teismams ir teisėjams bei reikalauti atskaitomybės. N. Pašinianas to prašė po to, kai buvęs Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo.
 
N. Pašinianas nesutinka su tokiu teismo sprendimu.
 
N. Pašiniano prašymu pirmadienio rytą žmonės blokavo įėjimus ir išėjimus iš teismų Jerevane, kad niekas negalėtų į juos patekti. 
 
„Mūsų tikslas – nepriklausomos teismų sistemos sukūrimas Armėnijoje“, – sakė N. Pašinianas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.21; 06:00

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Norint suprasti Armėniją, kartais verta atsiversti armėniškus leidinius. Būtent armėniškuose leidiniuose galima aptikti pareiškimų, palyginimų, skaičių, kurie byloja, kodėl Armėnija mananti, jog ją visi skriaudžia, o ji pati – sąžininga, skaisti, niekad nieko neišdavusi ir nieko nenuskriaudusi mergelė.

Šį sykį pavartykime Armenian Report leidinį.

Niekur nepabėgs

Prieš ateidamas į valdžią Nikolas Pašinianas tvirtino, esą Armėnijos ateitis – tokiose organizacijose kaip NATO ir Europos Sąjunga. Bet, regis, N.Pašinianas tuomet blefavo. Nes dabar, užimdamas svarbiausią postą Armėnijoje – premjero kėdę, elgiasi priešingai. Prisiminkime N.Pašiniano susitikimą su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu, kuris buvo surengtas Austrijos sostinėje Vienoje. Po derybų su Azerbaidžano lyderiu dėl Kalnų Karabacho ateities ponas N.Pašinianas tuoj suskubo skambinti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. V.Putinui jis kuo smulkiausiai papasakojo, kaip sekėsi šnekėtis su Azerbaidžano vadovais.

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo tarpu Azerbaidžano prezidentas nei skambino V.Putinui, nei kaip nors kitaip raportavo apie „pokalbio detales“. Tai kuo N.Pašinianas skiriasi nuo savo pirmtakų – Seržo Sargsiano ir Roberto Kočariano, be Kremliaus palaiminimo nedrįsdavusių žengti nė vienos pėdos į šoną? Kad ir kaip energingai N.Pašinianas dėtųsi esąs stiprus ir savarankiškas, Kremlius ramus – naujasis premjeras taip pat niekur nepabėgs. Bet kokios kalbos apie narystę NATO ir ES, – tik lengvatikiams apdumti.

Tai – ne šių eilučių autoriaus nuomonė. Taip rašoma armėniškame leidinyje Armenian Report (Teva Aršakian).

Pomidorų kainos – Armėnijos žvalgybos rūpestis

Akivaizdu, kad slaptosios tarnybos neturėtų tirti, kodėl turguje brangiai parduodami pomidorai. Tai – ne jų galvos skausmas. Bet premjeras N.Pašinianas viename Vyriausybės posėdyje maždaug taip prašneko: „tegul pomidorų kainomis užsiima Armėnijos saugumas“. Be abejo, N.Pašinianas tąsyk buvo suirzęs, nes jo vadovaujamam Ministrų kabinetui nepavyksta pasiekti apčiuopiamų ekonominių pergalių. Reikia sutikti ir su nuomone, kad kiekvienas valstybės vadovas gali vieną kitą sykį leptelti nesąmonę. Visi mes – žmonės. Kartais susinervuojame ir pažeriame per daug bjaurių epitetų, kartais išguldome pasiūlymą, kuris primena didžiausią kvailystę.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Ir vis dėlto minėtas armėnų leidinys pastebi, jog N.Pašinianui nederėtų reikalauti, kad slaptojio tarnyba tirtų, kodėl pomidorai brangsta. Nes priešingu atveju N.Pašinianas bus panašus į Vladimirą Putiną, kadaise raginusį oponentus skandinti išvietėse arba jiems grasinus „pasprings ryti dulkes“. Todėl N.Pašinianui nederėtų svaidytis ir grasinimais, esą „užkimš balanda burnas tiems, kurie dirbtinai sukelia pomidorų kainas“.   

Kodėl verta apsimesti gėjumi

Minėtame leidinyje aptikau ir daugiau įdomių vertinimų, kas, apžvalgininkų manymu, dedasi Armėnijoje. Ypač sudomino tvirtinimai, esą šioje šalyje sparčiai gausėja seksualinių mažumų gretos. Manote, jog Armėnijoje prigijo vakarietiškasis požiūris į seksualines mažumas? Bandote spėti, kad tokiam reiškiniui įtakos turi nuo 2003-ųjų šioje šalyje panaikinta bausmė už seksualumą? O gal įsivaizduojate, kad labai svarbus 2008-aisiais oficialiojo Jerevano pasirašytas dokumentas, esą valstybė bus tolerantiška netradicinėms seksualinėms mažumoms?

Neatspėjote. Galust Grigorianas (Armenian Report) mano, kad seksualinių mažumų padaugėjo tik dėl dviejų priežasčių. Armėnijos jaunuoliai nenori tarnauti kariuomenėje. Tiksliau sakant – bijo tarnauti. Armėniškoje kariuomenėje – daug netvarkos. Armėnų jaunuoliai bijo įsigalėjusių nestatutinių santykių (vadinamosios diedovčinos, kai ilgiau tarnaujantys kareiviai skriaudžia mažiau tarnavusius ginklo draugus), korupcijos, karininkų žiaurumo. Be to, jie bijo žūti, nes karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho su Azerbaidžanu – vis dar nesureguliuotas.

Taip pat jaunuolius neramina, jog Armėnijos kariuomenėje – daug mirčių, niekaip nesusijusių su karinėmis operacijomis (tos mirtys – dėl netvarkos). Taigi jaunuoliai stengiasi apsimesti gėjais ir tokiu keistu būdu išvengti būtinosios karo tarnybos Armėnijos ginkluotosiose pajėgose. Mat gėjai į Armėnijos kariuomenę šiuo metu nešaukiami.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antra priežastis – apsimetus seksualine mažuma lengviau pasprukti į Vakarus ir ten sulaukti leidimo „nuolatiniam gyvenimui“. Pabėgimo schema labai paprasta, kaip be didelio vargo pasitraukti į Vakarus ir ten puikiai įsikurti: jauni armėnai išvažiuoja į Europą, ten apsimeta priklausą seksualinėms mažumoms ir Briuselyje, Berlyne ar Paryžiuje labai graudžiai verkti, girdi, Armėnijoje dėl seksualinės orientacijos jie žiauriai persekiojami. Verkia tol, kol Vakarai – patiki. Šią temą Armenian Report leidinyje narplioja Galust Grigorianas.

Be Armėnijos patirties Ukraina nieko nepasiektų

Ypač įdomu buvo perskaityti tekstą, kuriame išdėstytas įsitikinimas, esą ukrainiečių aktorius – komikas Zelenskis, kurdamas savo rinkiminę kampaniją, rėmėsi būtent Pašiniano atėjimo į valdžią patirtimi. Straipsnio autorė įsitikinusi, jog Porošenko buvo blogas Ukrainos prezidentas, o tai neabejotinai reiškė, kad ukrainiečių tauta pasirinks būtent tokį drąsų, teisingą, sumanų vadovą kaip Pašinianas.

Suprask, V.Zelenskis – N.Pašiniano kopija. Bet ne pati geriausia kopija, nes Zelenskis, skirtingai nei Pašinianas, neturi patirties, įgytos daug metų sėdint opozicijoje. Suprask, Ukraina eina Armėnijos pramintu keliu, Ukraina tampa vis labiau panaši į Armėniją.

Petro Prorošenka ir Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kad Ukraina galbūt turi savo unikalų kelią, kad ji nebūtinai mėgdžioja Armėniją, – autorei nė motais. Ji šventai įsitikinusi, jog tiek Porošenko, tiek Zelenskis prieš Prezidento rinkimus dieną naktį studijavo Pašiniano patirtį. Ir tas, kuris laimėjo, laimėjo tik todėl, kad sėmėsi patirties iš Armėnijos taikios revoliucijos, kuriai vadovavo Pašinianas.

Štai taip – nei juoktis, nei verkti.

2019.04.22

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jei Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą galima vadinti ypatingai išradingu fantazuotoju, sugebančiu išrasti naują tautą, kurios nuomonė neva svarbi sureguliuojant Kalnų Karabacho konfliktą, tai kai kurie Armėnijos politologai, žurnalistai ir publicistai primena nesitvardančius isterikus, dėl šalies bėdų be atodairos kaltinančiais visus aplink, pradedant Amerika ir baigiant Rusija, bei nenorinčius matyti nė menkiausios savo klaidos.

Perskaitykite kai kurias Armenian Report paskelbtas publikacijas, ir pamatysite, jog vienintelė teisi, sąžininga, padori, graži valstybė pasaulyje tėra … Armėnija. Visos kitos šalys – niekam tikusios. Jos neprilygsta Armėnijai nei padorumu, nei garbingumu. Kodėl? Jos per mažai padeda Armėnijai. Duoda per mažai pinigų, dovanoja per mažai ginklų, per mažai ja žavisi, per švelniai baudžia jos priešus…

Baltarusiška kaltė

Pavyzdžiui, Baltarusija bloga todėl, kad, dalyvaudama vienoje finansinėje – karinėje organizacijoje (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija – KSSO), kuriai priklauso ir Armėnija, nepalaikė Jerevano pozicijos išrenkant naująjį prezidentą.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Baltarusija didžiai nusikalto Armėnijai ir tuomet, kai Azerbaidžanui išdavė apie Armėniją palankiai rašiusį, Azerbaidžano teritorinį vientisumą neigusį tinklaraštininką Aleksandrą Lapšiną (azerbaidžaniečių kaltintą neteisėtai įvažiavus į Kalnų Karabachą – be Baku leidimo).

Rusiškos kaltės

Rusija kalta tuo, kad leido keliems Rusijos dūmos parlamentarams šiemet atvykti į Azerbaidžaną – dalyvauti renginiuose pagerbiant 1992-aisiais vasario mėnesį Hodžaly mieste išžudytų azerbaidžaniečių atminimą. Rusija kalta dar ir dėlto, kad ji Azerbaidžanui brangiai parduoda pačius naujausius karinius naikintuvus, o armėnams – pigiai, užtat senos modifikacijos lėktuvus. Rusija dar kalta, kad televizijos kanalas Rossija -24 paprašė Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo interviu, ir šis išklojo visą tiesą apie Hodžaly tragediją (armėnų teroristinės – ginkluotosios formuotės užpuolė azerbaidžaniečių miestą Hodžaly ir žiauriai išžudė daugumą civilių jo gyventojų).

Chodžaly aukoms atminti

Kremlius kaltas dar ir dėl to, kad Azerbaidžanui išdavė Rusijoje gyvenusį Fachradiną Farmaną ogly Abaczadę. Šį talyšų tautybės žmogų Azerbaidžanas traktuoja esant “armėnijos žvalgybos agentu”. Susigrąžinti jį Azerbaidžano teisėsauga siekė nuo 2018 metų liepos 14-osios, kai teismas paskelbė kardomosios priemonės būdą – areštą. Šių metų vasario 28 dieną, pasibaigus leidimui gyventi Rusijoje, šis vyras deportuotas į Azerbaidžaną. Čia jam inkriminuojami rimti nusikaltimai – susitikimai su Armėnijos slaptosiomis tarnybomis, nepagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.

Rusija dar ir dėl to kalta, kad, Miunchene susitikus Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir Armėnijos diplomatijos vadovui Zograbui Mnacakanianui, būtent rusų delagacija drįso priekaištauti kolegoms armėnams, kodėl Armėnijoje esama politinių kalinių.

Taip, ne Rusijai kalbėti politinių kalinių temomis. Bet Armėnija turi jausti dėkingumą Rusijai. Tik Rusijos paramos dėka jai savo rankose pavyksta išlaikyti Kalnų Karabachą. Kam neaišku, kad jei ne karinė Rusijos parama Armėnijai (Giumri dislokuota karinė Rusijos bazė), Azerbaidžanas gražiuoju arba piktuoju seniai būtų susigrąžinęs prarastas teritorijas?! 

Amerikietiškos nuodėmės

O kuo armėnams nusikalto amerikiečiai? Skiria per mažai finansų. Per mažai domisi Armėnijos problemomis. Per mažai priekaištauja Azerbaidžanui ir Turkijai – Armėnijos priešams. Štai pagrindiniai Vašingtono nusikaltimai.

Bet JAV, pasirodo, kalta dar ir dėl to, kad drįso armėnams priekaištauti, kam šie siunčia savo karius į Siriją talkinti rusų karinėms formuotėms. Esą jokia šalis, taip pat ir Amerika, neturi teisės nurodinėti armėnams, ką jie privalo daryti. Esą Armėnija – tai ne Ukraina, kur amerikiečių atstovas Džo Baidenas jaučiasi tarsi namie. Keista logika: Armėnijai nieks negali net papriekaištauti, o Armėnija turinti teisę kritikuoti visus ir visada? Draugystė neturėtų būti abipusė? 

Ukrainiečių klaida

Ukraina kalta dėl to, kad oficialusis Kijevas bičiuliaujasi su didelių finansinių injekcijų Armėnijai nedavusia, per mažai Armėniją globojančia JAV.

Nesukalbami turkai

Kuo ir kodėl kalta Turkija – nesunku susigaudyti: Osmanų imperijos palikuonys nepripažįsta 1915-ųjų metų įvykių esant “armėnų tautos genocidu”. Bet tai, pasak Armenian Report, ne vienintelė Turkijos nuodėmė. Turkai kalti ir dėl buitinės armėnafobijos, nors, kaip jau lyginome, Turkijoje gyvena 100 tūkst. armėnų, o Armėnijoje nerasite nė vieno turko.

Izraelio nusižengimai

Jei žvelgsime į pasaulio žemėlapį Armenian Report akimis, Armėnijai nusikalto ir Izraelis. Izraelis begėdis, nes mieliau bičiuliaujasi su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, nei su krikščioniškąja Armėnija. Iš kai kurių publikacijų prasiveržia nuostaba: kas leido Izraelio kompanijai Aeronautics sudaryti milijoninį kontraktą su Azerbaidžanu? Šis kontraktas tęsis net dvejis metus. Koks negirdėtas – neregėtas įžūlumas: azerbaidžaniečių specialistai remontuos Izraelio naudojamus dronus Orbiter 13. Armėnijos akimis žvelgiant – Izraelis neturėjo teisės partneriais pasirinkti azerbaidžaniečių.

Nuodėmingasis Europos Parlamentas

Kuo Armėnijai nusikalto ES, prisimename: ogi EP komisaras J.Chanas, pasitaręs su kolegomis iš kitų ES valstybių, nepripažįsta armėnų propagandistų išgalvotos Arcacho tautos, neva į kurios nuomonę būtina atsižvelgti sprendžiant Kalnų Karabacho likimą.

Nors, beje, būtent Europos Parlamente kovo pradžioje buvo surengta konferencija dėl pasaulyje neva kylančios armėnafobijos. Tą konferenciją organizavo kai kurios Vakaruose veikiančios armėniškos organizacijos, keletas antiazerbaidžanietiškai, antiturkiškai nusiteikusių europarlamentarų. Bet skaitant Armenian Report publikacijas neaptiksite nė užuominos, jog Armėnija dėkoja Europai už suteiktą tribūną.

Kodėl Vilniuje nėra paminklo armėnų kariams?

Nūnai belieka laukti, kada nemeile bus apkaltinta Lietuva. Juk Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas jau kadaise keliuose leidiniuose, pavyzdžiui, estiškame delfi.ru ir rusiškame “Nedelia ekspress”, pareiškė, esą lietuvių karaliams iškovoti pergalę Žalgirio mūšyje padėjo narsieji armėnų kariai. Gal net visas pulkas.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jokių įrodymų, kad būtent taip ir nutiko, Armėnijos ambasadorius iki šiol nepateikė. Ir vis dėlto nenustebčiau, jei ilgainiui mums bus priekaištaujama, kodėl Vilniuje nėra įspūdingo paminklo armėnų kariams, be kurių pagalbos, ironiškai kalbant, tikrai Griunvaldo lauke nebūtume sumušę galingo vokiečių ordino.

Mums, lietuviams, galima priekaištauti ir dėl to, kad tik Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje leidome pastatyti armėniškus kryžius – chačkarus. Juk Armėnija, remiantis Armenian Report tonu, – pati gražiausia, unikaliausia, svarbiausia. Ji verta kur kas daugiau. Net jei visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būtų pastatyta po vieną chačkarą, Armėnija net tada, matyt, liktų nepatenkinta. Juk Lietuvoje be miestų miestelių esama dar daug kaimų kaimelių…

Armėnijos nemylinti Latvija ir Estija

Priekaištų turėtų sulaukti ir latviai su estais. Jie juk, skirtingai nei lietuviai, nepripažino 1915-ųjų įvykių “prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu”. Vadinasi, remiantis Armenian Report terminologija, – tikrų tikriausi armėnafobai. Nors, šių eilučių autoriaus manymu, oficialioji Ryga ir oficialusis Talinas pasielgė protingai: nei latvių, nei estų istorikai nėra dirbę Turkijos archyvuose (Armėnija neįsileidžia į savo archyvus), todėl šios šalys ir negali turėti objektyvios nuomonės apie tai, ko nenagrinėjo, neanalizavo. Tačiau, labai trokštant, latvius su estais juk galima apkaltinti parsidavus Turkijai…

Belieka pateikti paskutinį klausimą: ar šioje Žemėje egzistuoja bent viena valstybė, kurią Armėnija laiko nepriekaištingu draugu? Armenian Report rasite paaiškinta: tikrais partneriais traktuos tik tuos, kurie Armėniją gins taip pasiaukojančiai, kaip JAV gina Izraelį.

Štai kokios Jerevano ambicijos!

2019.03.13; 06:30

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjerą verta įtraukti į Gineso rekordų knygą. Jis be jokios konkurencijos atsidurtų skiltyje “išradingiausi pasaulio fantastai”.

Kaip Armėnija išrado naują tautą

Kodėl ironija neišvengiama, kai tenka vertinti Pašiniano rėžiamas kalbas Europos Parlamento tribūnose, – nedelsiant paaiškinsiu. Viešėdamas Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje ministras pirmininkas Pašinianas pareikalavo keisti dabartinį derybų dėl Kalnų Karabacho ateities formatą. Neseniai susitikęs su specialiuoju Europos Parlamento komisaru Jojanesu Chanu armėnų premjeras pareiškė, kad derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo derėtis ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas, bet ir kažin kokia mįslinga, paslaptinga Arcacho tauta, nuo seniausių laikų neva gyvenusi Juoduoju Sodu vadinamame Azerbaidžano regione – Kalnų Karabache.

Štai dėl tos nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kaip Kalnų Karabache atsiradusios Arcacho tautos poną Pašinianą ir vertėtų priskirti įžūliai meluojančių arba bent jau keistai fantazuojančių politikų kastai.

Man regis, šiuo “išradimu” N.Pašinianas lenkia net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pastarasis neskubėjo kurti teorijų apie naujų tautų atsiradimą Rusiją dominančiose teritorijose. Kai okupavo Rytų Ukrainą, Putinas neįrodinėjo, esą ten, Luhanske arba Donecke, neva nuo žilos senovės gyvenanti ypatinga – nei rusų, nei ukainiečių – tauta, trokštanti kuo greičiau įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Kai užpuolė Krymą, jis nekūrė sudėtingų teorijų, esą pusiasalyje apart rusų ir ukrainiečių gyvenanti dar kažin kokia ypatinga tauta, deganti nuoširdžiu noru kuo greičiau atsidurti Rusijos glėbyje.

Kad konfliktinėse zonose nėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų – Putinas melavo. Kad pirmieji šaudyti pradėjo ukrainiečiai – Putinas melavo. Kad Kremlius nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus – Putinas melavo. Bet kad ten gyvena iki šiol nei geografams, nei istorikams, nei politikams nežinomos tautos, – fantazuoti nepuolė. Pašinianas – fantazuoja. Pašinianas apsimeta, esą Pietų Kaukazas panašus į Amazonės džiungles, kur mokslininkai vis dar atranda nematytų – neregėtų genčių.

Armėnijos sugalvota “abrakadabra”

Visiems senų seniausiai žinoma: Kalnų Karabache esantys armėnai yra lygiai tokie pat armėnai, kaip ir tie, kurių pragyvenimo vieta – Armėnija. Skirtumas tarp Armėnijos armėnų ir Kalnų Karabacho armėnų nebent toks, kokį įžvelgiame tarp lietuvių dzūkų ir lietuvių žemaičių arba tarp Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Jei netinka lietuviški pavyzdžiai, galiu pasitelkti kaukazietiškąjį. 1994 – 1995 metais viešėdamas Šiaurės Kaukaze girdėjau pasakojimus apie neva didelius skirtumus tarp kalnuose ir lygumose gyvenančių čečėnų. Bet juk dėl to niekas jų nedalina į dvi skirtingas tautas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Tad jau beveik metus valdžioje esantis Armėnijos premjeras turėtų suvokti, jog nesolidu Europos Sąjungos vadovams primygtinai peršti legendą apie Arcacho tautą. Armėniška klasta – visiems senų eniausiai akivaizdi. Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą armėnų politikai bando įveikti pasitelkdami į pagalbą ne vieną, o du “derybų subjektus” – Armėniją ir išgalvotąjį Arcachą. Armėnijos premjeras, vaizdžiai tariant, verčiasi per galvą įrodyti, jog dėl Kalnų Karabacho ginčijasi “du prieš vieną”. Tik įdomu, ar Pašinianas pats tiki šia abrakadabra? Ar šia fantastine versija nuoširdžiai tiki Pašiniano artimiausia aplinka?

Žodžiu, nė kiek nenuostabu, jog EP komisaras Chanas atmetė oficialiojo Jerevano pageidavimą dėl derybinio formato pakeitimų. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tokius Pašiniano gudravimus pavadina “prieštaringais Armėnijos atstovų pareiškimais, trukdančiais realioms deryboms”. O štai Armėnijos spaudos, sakykim, Armenian Report, kaltinimai, esą Europa yra dviveidė, nes, girdi, šiuo konkrečiu atveju ji nepripažįsta tautų apsisprendimo teisės, – sveiku protu nesuvokiami.

Ypač nesolidu, kad EP komisaras Chanas, atmetęs Pašiniano pasakas apie nežinia iš kur atsiradusios Arcacho tautos teisę lemti Kalnų Karabacho likimą (“reikia išklausyti ir Arcacho tautos nuomonę”), internetiniame portale Armenian Report tampa jau ne Chanu, o tiesiog – chamu. Ypač negražu, kad po nevykusio Pašiniano vizito į Europą tas pats Armenian Report puola užgaulioti Vakarus: po nenoro išklausyti Arcacho tautos balso Vakarai “visiškai susikompromitavo” bei “neturi jokios moralinės teisės savo purvinomis rankomis ir liežuviais net prisiliesti prie kiekvienam armėnui šventos temos”.

Taip. Europos Sąjunga nėra šventa. Tačiau dėl požiūrio į Kalnų Karabacho problemą europiečių sąžinė šiandien rami. Europa negali vadovautis Pašiniano logika: kiekviena tautinė mažuma bet kada turi teisę pareikalauti atsiskyrimo: turkų mažuma – nuo Vokietijos, meksikiečių bendruomenė – nuo JAV, Šalčininkų rajono lenkai – nuo Lietuvos, šiaurės Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai galbūt panorės jungtis prie šiandieninio Azerbaidžano ir t.t.

Tikroji Armėnijos “tolerancija”

Armėnijos premjero Pašiniano peršama taisyklė nepriimtina civilizuotam pasauliui, nes ji stumia mus į chaosą dėl galimo masinio nusistovėjusių valstybinių sienų kaitaliojimo. Pašiniano teorija apie nežinia iš kur atsirandančias tautas priimtina nebent tik tokioms vienatautėms valstybėms kaip Armėnija.

Beje, galima numanyti, kodėl pastaruoju metu Armėnija ypač įkyriai pradėjo tolerancijos mokyti tiek Vakaruose, tiek Rytuose esančias valstybes. Vakarams pabodo armėniškos pasakos apie Kalnų Karabache atsiradusius kažin kokius arcachiečius, Vakarams įgrįso nuolatiniai armėniški pasakojimai apie blogus ir labai blogus jų kaimynus. Jei kam ir trūksta tolerancijos, tai jos trūksta pirmiausia pačiam Jerevanui. Netikite? Armėnijoje nėra nei azerbaidžaniečių, nei turkų, nei lezginų, nei lietuvių. Beveik 99 proc. Armėnijos gyventojų yra armėnai. Suraskite dar vieną tokią valstybę, kurioje gyventų vienui viena tauta? Ypač Kaukazo regione, kur gyvena šimtai tautų ir tautelių. Nejaugi toks Armėnijos vienalytiškumas byloja apie jos išskirtinę toleranciją, jos pakantumą kitataučiams?

Žvelkime be emocijų: nepaisant pačių didžiausių nesutarimų Turkijoje vis tik gyvena per 100 tūkst. armėnų, iš kurių net 40 tūkst. yra tikri Turkijos piliečiai. Turkijos parlamente dirba net armėnų parlamentarai. Azerbaidžane taip pat esama armėnų – apie 30 tūkst. Tad kodėl Armėnijoje nerasite nė vieno turko, azerbaidžaniečio, žydo, talyšo, lezgino, kurdo?

Kad ir kaip Pašinianas išsisukinėtų, Vakarai vis akivaizdžiau suvokia, kodėl pasauliui pavojingi naujas tautas išrandantys ir jas svetimose teritorijose įkurdinantys fantastai. Vakarai jau perpranta ir klastingus Armėnijos pasakojimus apie “labai blogus turkus ir azerbaidžaniečius”: argi taip gali būti, kad viena pusė – idealiai šventa, o kita – juodesnė už patį Pragarą?

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Analizuojant viešąją erdvę ryškėja ir pati naujausia Armėnijos gudrybė – skleisti mitą apie neva pasaulyje stiprėjančias antiarmėniškas nuotaikas, kurias privalu slopinti (aliuzija į antisemitizmą). Štai kovo pradžioje EP buvo surengta konferencija dėl neva pasaulyje kylančios armėnafobijos. Šią konferenciją organizavo kelios įtakingos Europos ir Amerikos armėnų organizacijos, į konferenciją sugužėjo antiturkiškai, antiarmėniškai nusiteikę europarlamentarai. Pavyzdžiui, ponia Eleni Teoharius.

Jei esame demokratai, neturėtume piktintis tokiais renginiais. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti savo nuomonę. Jei Armėnija mano, kad visi ją skriaudžia, jos nevertina, jai nepadeda, ja nesižavi – tegul taip mano kiek širdis geidžia. Tačiau Jerevanui pravartu susimąstyti ir dėl savų klaidų. Jei protingas žmogus gilinasi, ką neteisingai daro kiti, jis būtinai susimąsto ir apie savąsias klaidas. Ar ne taip?

Deja, Armėnija vis dar įsitikinusi, jog Vakarai neperprato jos taktikos: “patiems mušti, patiems rėkti”?

(Bus daugiau)

2019.03.12; 06:00

Armėnams pastarosiomis savaitėmis vaidenasi vos ne visą pasaulį susimokius prieš juos. 

Nepadorus bičiulių pasiūlymas

Ne taip seniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakinėdamas į Rusijos žurnalistų klausimus, papasakojo, ką siūlęs tuomečiam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui Jerevane, kai ten vyko Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Tadžikistanas) sesija. Esą tai buvęs bendras su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pasiūlymas. Jis priminęs, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, ir pasakęs: „Seržai, atiduok tuos penkis rajonus. Kodėl nesugrąžinus – juk ten tuščia.“ O tas, girdi, atsakęs: jeigu aš grąžinsiu, tai jie ten kelią atkirs, okupuos Karabachą ir panašiai. Ir tada Lukašenka su Putinu pažadėjo: mes įvesime ten savo kariuomenes ir to neleisime. Sargsianas nesutikęs: ne, mes to nedarysime, mes to nenorime.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Armėnijoje šis pasakojimas neliko be atgarsio. Antai politologas Rubenas Megrabianas pareiškė, jog Baltarusijos ir Rusijos prezidentai pateikę Seržui Sargsianui „nedorą pasiūlymą“. Esą Lukašenkos priekaištai ESBO Minsko grupę nieko per tuos dešimtmečius nenuveikus liudijantys, jog jis pritaria pozicijai, kurios laikosi armėnų priešai – turkai ir azerbaidžaniečiai. Anot politologo, jeigu Seržas Sargsianas įstengė atsispirti Putino ir Lukašenkos pasiūlymui atiduoti penkis rajonus ir įvesti bendras Rusijos-Baltarusijos taikdarių pajėgas, tai dabartiniam šalies vadovui Nikolai Pašinianui „juo labiau nėra ko bijoti“. 

Sargsianas 2016 metais Jerevane nepasakė Lukašenkai su Putinu nieko nauja. Tiksliau, pakartojo tai, kas žinoma jau dvi dešimtis metų – nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukščiausio lygio susitikimo Lisabonoje 1996-aisiais. Tada Portugalijos sostinėje priimtame dokumente ESBO pirmininkas (Flavio Cotti) apgailestavo per pastaruosius dvejus metus nepavykus pasiekti pažangos sprendžiant Kalnų Karabacho ginkluoto konflikto ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimus.

Šiame reikale tarpininkaujanti ESBO įkurta Minsko grupė (pirmininkaujama Rusijos, Prancūzijos ir JAV atstovų) pasiūlė tris konflikto sureguliavimo principus, būtent: Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų teritorinis vientisumas; Kalnų Karabacho statusas (didžiausio laipsnio savivalda Azerbaidžano Respublikos sudėtyje); visų šalių garantuojamas saugumas Kalnų Karabachui ir jo gyventojams. „Su apgailestavimu konstatuoju, kad viena šalis-narė su tuo nesutiko“.

Kuri šalis nesutiko, matyti iš „Lisabonos dokumente“ pateikiamo Armėnijos Respublikos pareiškimo dėl šio apgailestavimo: „Armėnų pusė įsitikinusi, kad problemos sprendimas gali būti rastas tautų apsisprendimo pagrindu.“

Po vėl nieko nepešus pasibaigusio Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų Seržo Sargsiano ir Ilhamo Alijevo susitikimo Ženevoje praėjusių metų spalio viduryje, Sargsianas Armėnijos pasiuntinybėje Šveicarijos Konfederacijoje susitiko su vietinės armėnų bendruomenės atstovais ir patikino juos dėl vieno dalyko galinčius būti tikrus: Jerevanas nesutiks su sprendimu, kuris vienaip ar kitaip gali pažeisti Karabacho saugumą. „Vienintelis mums priimtinas spendimas yra tai, kad Karabachas turi būti ne Azerbaidžano sudėtyje.“

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Šių metų vasarą Rusijoje daugelio skaitomas leidinys Lenta.ru priminė, kad dabar derybos dėl taikos Karabache grindžiamos „Madrido principais“ – jie yra labai teisingi, tačiau beveik neįgyvendinami, nes Armėnijos pusė svarbiausiu dalyku laiko tautų apsisprendimo teisę, o Azerbaidžano pusė teikia pirmenybę teritoriniam vientisumui. Dėl Karabacho „saugumo juostoje“ esančių rajonų grąžinimo Azerbaidžanui, tai Jerevane, kaip rašo leidinys, „bet kuris politikas, apie tai prasižiojęs, bus jeigu ne pakartas ant artimiausio medžio, tai gėdingai išvytas lauk“. Kaip žinome, pirmajam Armėnijos prezidentui Levonui Ter Petrosianui 1998 metais teko atsistatydinti po to, kai apie tai prabilo…

Kurie valstybės išdavikai?

Gruodžio 9 d. įvyksiančių neeilinių šalies parlamento rinkimų išvakarėse Pašinianas atsikirto į Armėnijos respublikos partijos kandidato kaltinimą jo vadovaujamą bloką „Mano žingsnis“ atėjus į valdžią tam, kad atiduotų Arcachą (Kalnų Karabachą). Naujosios  vyriausybės vadovo giliu įsitikinimu, būtent Seržo Sargsiano vadovaujama respublikonų partija vykdė atidavimo politiką! Ir jeigu jie dabar kalba, kad naujoji vyriausybė ketina atiduoti Karabachą, tai jie Karabacho atidavimu kaltina tautą! Jis esąs pirmas valstybės vadovas, kuris pasakė, jog nė vienas vadovas ir Armėnijos Respublikos valdžia negali spręsti Karabacho klausimo – jį turi spręsti tauta. Jeigu rasis tautai priimtinas pasiūlymas, jis ateisiąs ir pateiksiąs jį žmonėms. „Arcacho klausimą spręs Arcacho žmonės.“

Naujoji valdžia, Pašiniano tikinimu, yra kaip tik labiausiai už Kalnų Karabachą stojanti valdžia, tai rodo jau vien faktas, kad dar niekada Armėnijos vadovo sūnus netarnavo ten (Pašiniano sūnus atlieka privalomąją karo tarnybą Kalnų Karabache).

Gruodžio 5 d. Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą Respublikos partijos kandidatui (3 nr.) Davidui Šachnazarianui dėl jo pareiškimo, kad Nikolas Pašinianas vykdo politiką „valdžia mainais į Arcachą“. Saugumiečiai kandidato žodžius įvertino ne kaip provokaciją ar grėsmę valstybės saugumui, o kaip pranešimą apie galima nusikaltimą ir iškvietė jį apklausai; be to, kreipėsi į visuomenę, ragindami žinančius ką nors apie kalbamą nusikaltimą pranešti tai saugumo tarnybai. Juk buvo pareikšta, kad kažin kokios jėgos, norėdamos atiduoti Kalnų Karabachą, padėjo Pašinianui ateiti į valdžią – prašom pateikti įrodymus jį išdavus valstybę. Neatsiradus tokių įrodymų, teks manyti, kad prieš valstybę veikia patys kaltintojai… apsisprendimo pagrindu.“

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevane pasivaideno sprogus bombą

Kelios dienos po rinkimų Armėnijoje ekspertus privertė suklusti  Ilhamo Alijevo pareiškimas apie tai, kad „dabar susiklostė palankiausia situacija Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti.“ Gruodžio 25 d. žiniasklaidoje pasisakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Memedjarovas. „Mūsų šalis, lygiai taip, kaip garantuoja savo piliečių – kitų etninių grupių atstovų saugumą, pasirengusi pagal savo tarptautinius įsipareigojimus padaryti tai ir dėl armėnų kilmės piliečių Kalnų Karabache.“ Be to, Baku pasirengęs suteikti armėnams didelę savivaldą tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienose. Ministras taip pat pareiškė viltį, kad ateinančiais 2019 metais pasistūmėta į priekį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos ir dviejų valstybių santykių normalizavimo reikaluose.

Tokių vilčių teikia pastarojo meto įvykiai Armėnijoje (rinkimai), Azerbaidžano prezidento ir Armėnijos ministro pirmininko neoficialūs pokalbiai Dušanbėje ir Sankt Peterburge, trys pastarieji užsienio reikalų ministrų susitikimai.

Šis pareiškimas, kaip parašė žiniasklaida, „sukėlė Armėnijoje sprogusios bombos efektą“. Ypač griežtai atsiliepė respublikonų partijos atstovas, parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas. Tai, kad Armėnijoje pasikeitė valdžia, Mamedjarovui nesuteikia nė menkiausio pagrindo tokiam optimizmui reikšti. „Aš nemanau, kad Armėnijoje galima valdžia, kuri leistų sau nepaisyti Kalnų Karabacho žmonių teisės apsispręsti ir sutiktų su „teritorijos mainais į taiką“. To tiesiog negali būti.“ Jis esąs tikras, jog bet kuri valdžia, iškeisianti teritoriją į taiką, bus laikoma Karabacho liaudies išdavike, tokią valdžią pasmerks ir prakeiks. Kadaise Seržas Sargsianas atmetė teritorijos atidavimą mainais į taiką, kaip apie tai neseniai papasakojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tai, ką siūlo Mamedjarovas, yra gėda, jo pasiūlymų neverta nė svarstyti.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija pasiskubino paaiškinti, kad viskas, apie ką pavyko susitarti ministrams Milane, kur vyko ESBO ministrų tarybos pasitarimas, yra ne paslaptis, viskas paskelbta: jie tiesiog susitarė ir toliau rengti tokius susitikimus. Nikolas Pašinianas patvirtino: nieko nauja. Tačiau armėnų ekspertų bendruomenė pareiškė taip nemananti. Vienas politinis technologas sunerimo, kad kol kas niekas nekalba apie nuolaidas, kurias pasirengęs daryti Baku, vadinasi, veikiama pagal principą „teritorija mainais į taiką“, o koks bus „Kalnų Karabacho respublikos statusas“ – nepasakoma.

Kita politologų stovyklos atstovė spėjo: armėnų pusei gali būti daromas spaudimas tam, kad būtų sudarytos azerbaidžaniečių pusei palankesnės sąlygos. Trečias politologas paragino atkreipti dėmesį į Armėnijos užsienio reikalų ministro žodžius, kad svarbiausia Armėnijai – gyventojų saugumas. O „KKR“ nepriklausomybė? Apie tai – nieko. „Mes artinamės prie raudonosios linijos.“

Ir tu, Sergejau Lavrovai?

Naujų gaidų pasigirdo Maskvos atstovų kalbose. Lapkričio 13-14 d. Baku vykusiame Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos pasitarime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistus patikino, kad „Azerbaidžano pusė nuoširdžiai nusiteikusi tęsti derybas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Pati Rusija, artima Azerbaidžano ir Armėnijos partnerė, darys viską, kad būtų sudarytos sąlygos kompromisui pasiekti, bus ieškoma naujų, originalių idėjų (креативные идеи). Ministras taip pat pareiškė viltį, kad oficialusis Jerevanas bus pasirengęs aktyviai veikti dėl konflikto sureguliavimo po šalyje įvykusių parlamento rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

Pastebėta, kad net didžiausias gruzinų ir azerbaidžaniečių nemylėtojas, Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ apžvalgininkas Stanislavas Tarasovas jau kitaip rašo („Алиев перехватил инициативу у Пашиняна“). Jis pripažino, kad azerbaidžaniečiams sekasi perimti iniciatyvą ir kreipti derybas dėl konflikto sureguliavimo jiems naudinga linkme. Be kita ko, apžvalgininkas kalba apie jų „nestandartinį ėjimą“ – sprendimą atitraukti kariuomenę kai kuriuose pasienio ruožuose, paliekant jų apsaugą pasieniečiams. Baku, apžvalgininko žodžiais, „žengia žingsnius, bent jau viešojoje erdvėje, kuriems Jerevanas nepasirengęs“. Žodžiu, tai pirmas kartas šio leidinio, kuriame reiškiamos Rusijoje gyvenančių armėnų pažiūros, istorijoje, kai apie Azerbaidžaną ir šios šalies prezidentą rašoma pozityviai.

EPA – ELTA nuotraukoje: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Dašnakcutiun“ partijos ir jos valdomų komisijų „Ai Dat“ (Armėnų teismas) šulas Kiro Manojanas mano, kad netrukus Armėnija patirs amerikiečių spaudimą. Iš Jerevano bus reikalaujama nuolaidų dėl Karabacho. „Tai nereiškia, kad Armėnija nusileis šiam spaudimui, tačiau spaudimas bus.“

Armėnija turi reikalauti Vienoje ir Sankt Peterburge pasiektų susitarimų (dėl pasienio incidentų tyrimo ir didesnių tarptautinių stebėtojų teisių konflikto zonoje) įgyvendinimo, nes be šito imtis spręsti konfliktą Armėnijai yra pavojinga.

Beje, Armėnijos-Azerbaidžano derybos Vienoje 2016 metais įvyko anaiptol ne be JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovo primygtinių paraginimų ir ekspertams pasirodė, kad šalys tarpininkės, nerasdamos kitų variantų, imasi spaudimo šalims: derėkitės! Armėnų politologams tai pasirodė esąs blogas ženklas, nes ateityje tarpininkai gali versti priimti ir tam tikrus sprendimus. JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijos sutampa beveik visais Karabacho sureguliavimo klausimais (nesutariama dėl taikdarių).

Visiškai neseniai Jerevano valstybinio universiteto Europos tyrimų centro direktorius Arturas Gazinianas įspėjo Karabacho konflikto sureguliavimo procese bręstant lūžį. Mokslininkas aiškina: tai, kad amerikiečiai išveda kariuomenę iš Sirijos ir kita, rodo esant susitarimo JAV ir Rusijos – sumenkinti Irano vaidmenį Sirijoje. Randantis bendriems Rusijos ir JAV interesams šiame regione, galimas ir jų susitarimas suvaržyti Armėnijos galimybę toliau palaikyti Kalnų Karabache status quo. Pašiniano vyriausybei reikalingi alternatyvūs pasiūlymai dėl konflikto sureguliavimo ir jis, Gazinianas, pasirengęs prisidėti prie vyriausybės ir ministro pirmininko pastangų rasti sprendimą, geriausiai atitinkantį Armėnijos ir Kalnų Karabacho interesus. Būsimosiose derybose Armėnija turi būti kaip niekad stipri ir susitelkusi.

Negrįžimo taško link

Prieš kelias dienas „EADaily“ paskelbė Strateginių tyrimų centro prie Azerbaidžano prezidento direktoriaus Farhado Mamedovo samprotavimus („Азербайджан подводит Армению к точке невозврата по Карабаху“). Taikos neįmanoma pasiekti vienu susitarimu ar sprendimu. Tai – daugelio pakopų ir etapų procesas, užtruksiantis 10–15 metų. Fizikoje norint pasiekti negrįžimo tašką reikalinga pradėti procesą. Azerbaidžanui svarbu, kad prasidėtų pirmasis proceso etapas. Ekspertas pripažįsta, kad ir vienoje pusėje, ir kitos žmonių lūkesčiai dabar yra maksimalistiniai. Tačiau jie pasitiki savo vyriausybėmis ir šios turėtų imtis žygių visuomenės parengimui taikai (beje, Milano susitikime ESBO tarpininkai ir paragino abi šalis imtis konkrečių veiksmų gyventojų parengimui taikai).

Rusijos politinis konsultantas Dmitrijus Fetisovas mano, kad galima kalbėti apie aiškią tendenciją: žmonių pasirengimą (pirmiausia paprastų Armėnijos gyventojų) atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Reikia turėti galvoje rimtus ekonominius nepriteklius ir Karabachą, reikalaujantį nuolatinių lėšų. Jis sakosi ištyręs naujausias sociologines apklausas Armėnijoje ir jos rodančios: jeigu Pašinianas prabils apie Karabacho grąžinimą Azerbaidžanui, tai negalima atmesti, kad žmonės jį palaikys. Žinoma, kalbėti apie „KKR“ grąžinimą sudėtinga, tačiau teritorijų grąžinimo procesas, Fetisovo manymu, turėtų prasidėti, nors derybos bus sunkios ir aiškintis teks ilgai.

Gruodžio 26 d. Kalnų Karabache įvyko partijos „Suvienytoji Armėnija“ steigiamasis suvažiavimas. Vienas jos steigėjų pasakė, kad pirmiausias jų tikslas – „suvienyti Arcachą su Armėnija“. Taigi toli gražu ne visi Armėnijoje ir Kalnų Karabache stoja už taiką, bet tai jau – kita tema.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2018.12.29; 18:12

Armėnai sekmadienį balsavo pirmalaikiuose parlamento rinkimuose, kuriuos surengti išprovokavo reformistas Nikolas Pašinianas.

Pirmalaikiai Armėnijos parlamento rinkimai. EPA – ELTA nuotraukoje: Nikolas Pašinianas.

Gegužę po kelias savaites vykusių taikių antivyriausybinių demonstracijų, kurioms vadovavo pats 43 metų amžiaus N. Pašinianas, jis tapo šalies ministru pirmininku. Masiniai protestai privertė ankstesnį premjerą Seržą Sargsianą atsistatydinti iš premjero posto.

Tačiau N. Pašiniano siekius vykdyti reformas stabdė parlamente dominavusi S. Sargsiano valdančioji partija. Po savaites trukusių N. Pašiniano politinių manevrų ir naujų gatvės protestų spalį jis atsistatydino iš premjero posto, sudarydamas sąlygas pirmalaikiams parlamento rinkimams.

Parlamentui kelis kartus nepavykus išrinkti premjero, Armėnijos parlamentas buvo paleistas ir sušaukti pirmalaikiai rinkimai.

Manoma, kad N. Pašiniano partija laimės daugumą naujajame parlamente, ir tai suteiks N. Pašinianui galimybę vykdyti reformas ir keisti šalies politinį kraštovaizdį.

„Paversime Armėniją pramonine, technologijų požiūriu labai pažangia ir į eksportą nukreipta šalimi“, – mitinge praėjusią savaitę savo šalininkams sakė N. Pašinianas.

Parlamento rinkimuose dėl 101 vietos varžosi devynios politinės partijos ir du rinkimų blokai. 

Balsavimas prasidėjo 8.00 val. ryto vietos laiku, balsavimo punktai užsidarys 20.00 val. vietos laiku. Rezultatų tikimasi sulaukti anksti pirmadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.10; 06:53

Antanas Rašimas

Ar tikrai Armėnijoje šiuo metu kilęs nepasitenkinimas Baltarusijos vykdoma užsienio politika? Apie pasipiktinimą byloja armėnų politologų pareiškimai, skelbiami dažniausiai dabartinei Armėnijos valdžiai palankiuose leidiniuose.

Levonas Širinianas. Youtube.com nuotr.

Viskas prasidėjo, kaip rašo Minval.az, po to, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pranešė Azerbaidžano ambasadoriui Latifui Gandilovui detales, kaip klostėsi derybos dėl Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) pirmininko rinkimų Kazachstano sostinėje Astanoje.

Tada ir paaiškėjo, kad Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas mano, jog KSSO vadovo postas šį sykį turi atitekti ne Armėnijos, bet Baltarusijos atstovui. Toks kazachų nusiteikimas – logiškas. Iki šiol KSSO vadovavo Armėnijos atstovas Jurijus Chačaturovas. Tačiau Armėnija, į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui, apkaltino jį neteisėtai leidus panaudoti karinę jėgą prieš 2008-ųjų kovo mėnesį Jerevane protestavusius žmones (tuo metu J.Chačaturovas vadovavo Jerevano kariniam garnizonui). Taigi, vadovaujantis sveiku protu, jei Armėnija pati pašalino savo atstovą, vadinasi, naujasis kandidatas turi būti rotacijos principu atiduodamas kitai valstybei.

Bet laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkantis su tokia pozicija. Jis tvirtino reikalausiąs pasiaiškinti tiek Baltarusijos, tiek Kazachstano prezidentus, kodėl KSSO pirmininko postas neatiduodamas Armėnijai.

Oficialusis Minskas armėnų atstovams atsakė Baltarusijos URM atstovo Antolijaus Glazo žodžiais: „N.Pašinianas tikriausiai nesupranta, kad „gatvių demokratija“ nepriimtina didžiojoje politikoje“. Ir papriekaištavo N.Pašinianui, kad jam nederėtų dėtis esant „tarptautiniu prokuroru“.

O štai ką dėl šio konflikto pareiškė Armėnijos krikščioniško – demokratinio judėjimo vadovas, politologas Levonas Širinianas. Jis apkaltino KSSO patekus į gilią krizę, bet tuo pačiu tvirtino, kad „tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti“.

Ir vis dėlto įdomiausia, kad jis mano štai taip: „Aš noriu pasakyti Baltarusijos politikams, panašiems į Aleksandrą Lukašenką, kad jų valstybės įkūrėjas buvo Aleksandras Miasnikianas, vienas iš geriausių armėnų tautos atstovų. O tai reiškia, kad jau tada armėnų tauta turėjo pačią giliausią politinę mintį, turėjo geriausių politikų ir puikią politinę uoslę. Linkiu baltarusiams pasijusti esant europiečius ne tik išore, bet ir dvasia“.

Po šių žodžių politologas L.Širinianas kreipėsi į armėnų milijonierius, gyvenančius Briuselyje, Londone, Vašingtone ir Maskvoje, kad šie palaikytų N.Pašinianą. Suparsk, turtinga armėnų diaspora privalo mokytis vieningumo iš NATO, kaip privalu vienas kitą palaikyti.

Bet tai – dar ne visi armėniški pamokymai, kaip privalo elgtis oficialusis Minskas. Politologas L.Širinianas įsakmiu tonu liepė baltarusių atstovams palaikyti KSSO narius, o ne valstybę, kuri minėtai organizacijai nepriklauso (omenyje turimas Azerbaidžanas, palaikantis draugiškus santykius su Baltarusija). Žodžiu, pasirinktas primityvus argumentas: Baltarusija neva pataikauja Azerbaidžanui, nes nori gauti pigios naftos ir dujų. Politologas pagrasino: „tegul baltarusiai draugauja, bet tik ne Armėnijos interesų sąskaita“.

Taigi dabar žinosime – Baltarusiją yra įkūrę armėnai, o tai reiškia, kad Baltarusija už savo egzistavimą turi būti dėkinga „didžiam armėnų tautos sūnui“.

2018.12.08; 08:30

KSSO embelma

Antanas Rašimas

Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, jog Armėnija prašosi priimama į NATO? Ar įtikinamas pasirodytų teiginys, esą Armėnijos premjero pareigas einantį Nikolą Pašinianą karinių NATO pratybų stebėti buvo pakvietęs pats Aljanso generalinis sekretorius? O jei portalas slaptai.lt parašytų, jog Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas tikrai svečiavosi Norvegijoje asmeniškai pakviestas Aljanso vadovo Jenseno Stoltenbergo – ar nepasirodytų ši žinia įtartina, labiau panaši į melą, propagandinę „antį“, nei į neginčijamą tiesą?

Be abejo, Armėnijos premjero niekas nekvietė į Norvegijos Karalystę, niekas jam neleido stebėti NATO karinių pratybų. Juolab NATO vadovybė nesiuntė ponui N. Pašinianui asmeninių pakvietimų.

Būtų didžiausia kvailystė, neapdairumas, beprotybė, jei NATO vadovai šiandien prašytų Armėniją prisijungti prie Aljanso pajėgų. Taip nėra ir negali būti. Šito oficialusis Briuselis negali padaryti dėl kelių svarių, rimtų priežasčių. Pirma, Armėnijoje dislokuota gausi Rusijos karinė bazė (Giumri miestas). Antra, Armėnija iki šiol okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (įskaitant ir septynetą su KK nesusijusių rajonų). Todėl Vakarai šią valstybę tebelaiko agresore, nevykdančia Jungtinių Tautų rezoliucijų, įpareigojančių trauktis iš užgrobtų teritorijų. Ir, galų gale, visi puikiai žino, jog Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tas KSSO – tai visiška priešingybė NATO aljansui. Tai – akivaizdžiai antieuroatlantinė organizacija. Kad ir kaip norėtų oficialusis Jerevanas, jis negali siekti draugystės su NATO ir tuo pačiu tampriai bendradarbiauti su KSSO. Sėdėti ant dviejų skirtingų kėdžių neįmanoma, kad ir koks gudrus, lankstus bebūtum.

Ir vis dėlto internetinėje erdvėje pasirodė pranešimų, girdi, ponas N. Pašinianas svečiuojasi Norvegijoje, dalyvauja derybose su NATO generaliniu sekretoriumi, iš garbingų užsienio svečių ložės stebi, kaip gintis mokosi NATO kariai. Kad tokių „ančių“ buvo paleista internetinėje erdvėje, apgailestauja internetinis leidinys Armenianreport.com. Šis armėniškas portalas mano, kad primityvią dezinformaciją dėl neva Armėnijos noro jungtis į NATO struktūras skleidžia Kremliaus remiami ir apmokami troliai. Būtent jie neva paskleidė melagingų žinių, esą N. Pašinianas, vaizdžiai tariant, staiga Rusijai atsuko užpakalį, o Vakarams – veidą.  

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Niekas nesiginčija: pranešimai apie Armėnijos siekį bičiuliautis su NATO tėra primityvus, pigus melas. N. Pašinianas nevažiavo į Norvegiją, nesusitiko su NATO vadovybe ir nematė karinių NATO pratybų. Tuo metu, kai internetiniai troliai įrodinėjo, esą N. Pašinianas šnekučiuojasi su J. Stoltenbergu, Armėnijos premjeras iš tikrųjų buvo nuvykęs į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą, kur susitiko su šią azerbaidžanietišką teritoriją dabar valdančiais saviškiais – armėnais. Remiantis Armenianreport.com pranešimais, N. Pašinianui rūpėjo sužinoti, ar užtektinai rimtai jie, armėnai, saugo okupuotą teritoriją. Žodžiu, skirtumas tarp to, kas buvo rašyta, ir to, kaip nutiko iš tikrųjų, – akivaizdus: ne Norvegija, ne NATO, ne Briuselis, o Kalnų Karabachas.

Minėtas armėnų leidinys armenianreport.com klausia, kodėl Kremliaus troliai atkakliai skleidžia primityvų melą apie dabartinę Armėnijos vadovybę? Juk teiginiais, esą armėnai jau klastingai suvarė peilį Rusijai į nugarą arba ketina artimiausiu metu Rusiją išduoti, iškeisdami Maskvos politinę, ekonominę ir karinę paramą į draugystę su Vakarais, – niekas netiki. Nebent vienas kitas primityvus kvailys, nesusigaudantis užsienio politikoje. Tokios minėto leidinio versijos. Suprask, Armėnija nė neketina nusisukti nuo Kalnų Karabachą okupuoti padėjusios Rusijos.

J. Stoltenbergas stebėjo Norvegijoje vykstančias NATO pratybas. EPA-ELTA nuotr.

Ir vis dėlto dezinformacija, jog Armėnija išduoda Rusiją ir beldžiasi į Vakarus, – tebeplatinama.

Kodėl rusų troliams prireikė vaizduoti Armėniją kaip NATO sąjungininkę? O gal šį melą platina visai ne Kremliaus propagandistai? Gal esama jėgų, kurios suinteresuotos sužinoti, kokia būtų tiek Briuselio, tiek Maskvos reakcija į neva provakarietiškas Jerevano nuotaikas? Galų gale gal šias „antis“ platina pats Jerevanas, siekiantis suminkštinti griežtą Vakarų požiūrį dėl Kalnų Karabacho – kol šių žemių negrąžins tikriesiems šeimininkams, tol Armėniją laikys agresore?  

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 09:05

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas JURŠA

Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skelbia, kad šalyje korupcija jau sunaikinta ir „visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos“. Tačiau buvę Armėnijos valdovai vogė ne tik iš armėnų tautos – jie apiplėšė ir azerbaidžaniečius, išvarytus iš gimtųjų namų Kalnų Karabache. 

Buvusios korupcijos mastai varo į neviltį

Nikolas Pašinianas nuo 1999-ųjų vadovavo opoziciniam laikraščiui „Aikakanžamanak“ (Armėnijos laikas). 2012 metais žurnalistą išrinko į Nacionalinį susirinkimą, kur jis atstovavo Armėnų nacionalinio kongreso blokui, vadovaujamam pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano. Vėliau įkūrė partiją „Pilietinis susitarimas“, kuri susitelkusi su dar dviem liberalios krypties partijomis 2017-ųjų rinkimuose laimėjo 9 vietas ir sudarė parlamente opozicinį bloką „Išėjimas“ (Armėnija turi palikti Eurazijos ekonominę sąjungą ir dėtis prie Europos Sąjungos). Visus tuos metus Pašinianas nuosekliai kritikavo valdžioje esančią Armėnijos respublikos partiją, išplėtojusią korupcija persmelktą valstybės plėšimo sistemą. „Piktnaudžiavimo mastui pamatyti žmonėms užtenka pažvelgti per langą“ (2013).

Praėjusių metų pavasarį, dar senos sudėties parlamento sesijoje, Nikolas Pašinianas ragino steigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo sienų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 % akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau respublikonai palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą. Juo labiau kad rankoves pasiraitojusi pluša vyriausybės antikorupcinė taryba.

Šių metų sausio pabaigoje vykusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje paskutines dienas Armėnijos prezidento poste būnantis Seržas Sargsianas gyrėsi šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui ir tikino: „Mes tęsime ta pačia dvasia.“ Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (EŽTT pripažino, kad Armėnija okupavo Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: „Mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį.“ Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Gal respublikonų partiją, kuriai vadovauja. O gal ir patį save regėjo netrukus parlamentine tapsiančios respublikos vadovu – dabar ministro pirmininko pareigose. Kaip žinome, juo ir tapo, tačiau nespėjęs apšilti kojų turėjo užleisti vietą „liaudies išrinktajam“ Nikolui Pašinianui.

Prieš mėnesį surengtoje spaudos konferencijoje naujasis šalies vadovas kalbėjo apie savo akistatą su buvusių prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano režimų palikimu. „Aš esu šokiruotas korupcijos masto Armėnijoje, – kalbėjo Pašinianas. – Tai neįsivaizduojama, ir netgi mano aštriausi pasisakymai dėl korupcijos atrodo juokingi palyginti su tikraisiais plėšimo ir grobimo mastais.“ Pašinianas kalbėjo ir kalbėjo. „Įsivaizduokite šalį, kurios ministras pirmininkas nuolat patiria šoką, nors visą gyvenimą kalbėjo, kad šalis grobstoma. Tačiau vis viena kasdien patiria šoką, nes negali patikėti tokiu cinizmu.“ Jam, vyriausybės vadovui, kasdien praneša naujus duomenis apie korupciją, kurie yra neįtikėtini. „Aš negaliu per dieną gauti tiek neigiamos informacijos ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą.“ Vieną sykį jam neišlaikė nervai ir jis paprašė nutraukti pranešimą. („Aš pasakiau stop, šiandien man pakaks, iki pasimatymo, sėkmės, papasakokite kitiems…“). Iš Pašiniano žodžių nesunku numanyti greitos pabaigos tam nebūsiant: „Kaip suprantu, dar kokius keturis mėnesius aš kiekvieną dieną turėsiu stebėtis.“

„Tai tiesiog neįsivaizduojama, neįsivaizduojama“. Vogė visur, netgi ten, kur negali ir pamanyti. Korupcija įsismelkė į visas gyvenimo sritis ir visus gyventojų sluoksnius. Korupcija tapo norma, gyvenimo būdu. Kūdikis jau gimdymo namuose susiduria su korupcija, ir ji lydi visą gyvenimą – nuo vaikų darželio iki karjeros viršūnių. Korupcija buvo sistemos ideologija, leido sistemai užimti privilegijuotą padėtį ir be saiko pelnytis grobiant nacionalinį turtą. Per du gyvavimo dešimtmečius ši sistema įgijo pasibaisėtinus pavidalus, tapo paveldima – jau suėmė ne vieną šeimą. Valstybės vadovas dargi suabejojo, ar visuomenė labai nudžiugs, vyriausybei pasakius visą tiesą apie katastrofos mastą. Tačiau tiesą reikia žinoti, kad ir kokia ji būtų. Visuomenė turi pamatyti visą šio pasibaisėtino reiškinio mastą – tik šitaip įmanomas apsivalymas ir negrįžtamos permainos.

Kovotojams liko dar 250 dienų

Armėnijoje naujajai vyriausybei išdirbus 100 dienų, ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pakvietė žmones ateiti į mitingą – ir vėl sostinės Respublikos aikštėje jų susirinko ne mažiau kaip „balandžio revoliucijos“ įkarščiu. Kviesdamas į mitingą, ministras pirmininkas kalbėjo, kad Armėnijoje įsitvirtino liaudies  valdžia ir nėra tokios jėgos, kuri įstengtų sužlugdyti „liaudies revoliucijos“ pergalę. Toliau nėra kito kelio – tik teisėtumo įkūnijimas. Vyriausybė siekia tai, kas kitų išgrobstyta, grąžinti į biudžetą valstybės ir liaudies labui. Visi įvykdę nusikaltimus turės už tai atsakyti. Kiekviena kapeika, pavogta iš žmonių, bus jiems sugrąžinta. „Armėnijoje yra vienas šeimininkas, viena valdžia – liaudis.“

Pačiame mitinge Pašinianas kalbėjo apie tolesnius vyriausybės žygius vaduojant šalį iš korupcijos palikimo. Vyriausybė siekia ne prikimšti kalėjimus, o sugrąžinti žmonėms pavogta. Dešimtys milijonų dolerių grąžinama į biudžetą. Teisėsauga dirba dideliu krūviu, tik kyla abejonė, ar teisminė sistema yra moraliai ir fiziškai pajėgi kovoti su korupcija. Vyriausybė nuo pirmosios savo veiklos dienos laikosi nuostatos nesikišti į teismų reikalus, tačiau kai kurie teisėjai tebeklauso buvusių valdininkų instrukcijų. Nepasitikėjimas teismais išlieka labai didelis. „Korupcijos apnikta teismų sistema meta šešėlį visam valstybingumui.“ Todėl vyriausybė siūlanti įsteigti „pereinamojo teisingumo organus“.

Tas organas reikalingas dėl to, kad šiuo metu galiojančiuose kodeksuose anaiptol ne viskas yra numatyta. Antai įstatymas dėl neteisėto praturtėjimo veikia nuo 2017 m. liepos 1 d.  ir tai trukdo patraukti atsakomybėn įtariamus iki to laiko padarytais nusikaltimais. Arba vieno aukščiausių šalies valdininkų tikro brolio vardu komercinio banko sąskaitoje padėta 30 milijonų dolerių, tačiau jis nebuvo valstybės tarnautojas ir neprivalėjo deklaruoti turto… Tokie teisingumo organai veikė ir pasiteisino kitose valstybėse. Daugelis tarptautinių organizacijų pareiškė prisidėsią prie Armėnijos teisėsaugos pastangų išaiškinti užsienio bankuose esančias korupcija įtariamų asmenų sąskaitas ir grąžinti pavogtus pinigus.

Mitingo dalyviai ir visi Armėnijos žmonės dar kartą išgirdo: „Visa iš liaudies pagrobta bus grąžinta iki paskutinės kapeikos.“ Tačiau dabartinė Armėnijos vyriausybė yra laikinoji, veiksianti iki naujų šalies parlamento rinkimų, kurie turėtų įvykti vėliausiai kitų metų pavasarį. Pagal šalies konstituciją, priešlaikiniai  parlamento rinkimai skelbiami tuo atveju, kai ministras pirmininkas atsistatydina, o deputatai du kartus iš eilės neišrenka naujo. „Aš galiu atsistatydinti, – pasakė mitinge Pašinianas, – tačiau parlamentas patylomis susieis ir išrinks… žinote ką.“ Todėl vyriausybė siūlysianti konstitucines pataisas, kurios leistų parlamentui pačiam išsiskirstyti. Jeigu liaudis tokiam reikalavimui pritars, tai parlamentas turės konstitucijos pakeitimus įteisinti.

Žiniasklaida naujosios vyriausybės 100 dienų veiklos nuopelnu paskelbė tai, kad biudžetas jau atgavo $100 milijonų, atimtų iš iždo vagių. Iš tikrųjų konfiskuotos lėšos dar neatiteko valstybei: prokurorams teks teismuose įrodyti, kad tas ar kitas įtariamasis praturtėjo pažeisdamas įstatymus. Kita vertus, valstybės įstaigose gal iš tikrųjų neliko kam pakišti ir verslininkai uoliai ėmėsi vykdyti naujojo ministro pirmininko patarimą: „Mokėkite į biudžetą! “Valstybinio pajamų komiteto duomenimis, 1 000 didžiausių Armėnijos mokesčių mokėtojų šių metų antrajame ketvirtyje sumokėjo į biudžetą $186 milijonais (50%) daugiau negu pirmajame ir $134 milijonais (31,6%) daugiau negu praėjusiais metais per tą patį laikotarpį. Armėnijos parlamentas pritarė įstatymui dėl 150 tūkstančių asmenų atleidimo nuo baudų už eismo taisyklių pažeidimą ($28,4 milijono), 100 tūkstančių bankai pažadėjo nurašyti delspinigius dėl laikų negrąžintų žemės ūkio paskolų. Tokį palengvinimą Pašinianas žadėjo dar masinių protestų dienomis. Vyriausybė kiek sumažino elektros energijos ir dujų įkainius vargingiausiam gyventojų sluoksniui – apie pusei milijono gyventojų…

Nikolo Pašiniano šalininkai, pasak vieno politologo, „per artimiausius pusę metų vis dar turi šansų gauti parlamentinę daugumą, tačiau vėliau viskas gali pasisukti labai netikėta linkme“. Todėl ir toliau dienos švieson bus velkami  asmenys, veikę, anot kito, „neformaliose mafijinėse struktūrose, pasiglemžusiose valstybės aparato kontrolę“. Rinkėjams tai daro didelį įspūdį.

Ministro pirmininko sūnus tarnaus marodierių nusiaubtame Kalnų Karabache

Naujasis Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos vadovas Arturas Vanecianas veikiai tapo vos nacionaliniu didvyriu; kai kas jį vadina „Rembo“ – kokius „neliečiamuosius“ guldo ant menčių! Suėmė buvusį Valstybinės apsaugos tarnybos viršininko pavaduotoją ir Seržo Sargsiano asmens sargybinių vadą – išeinantį iš banko su 123 tūkstančiais dolerių ir 436 milijonais dramų (apie $900 tūkstančių). Generolas ketino paimti dar 3,2 milijono dolerių, esančių jo ir žmonos sąskaitose. $50 tūkstančių aptiko jo automobilyje. Buvusiam prezidento sargybiniui  priklausančiame naktiniame klube saugumiečiai rado dar $1,5 milijono grynaisiais, žmonos namuose –  panašiai tiek pat. Nei pinigų, nei automobilių su kitomis vertybėmis sutuoktiniai nebuvo deklaravę, nors privalėjo. Vienas artimiausių Seržo Sargsiano patikėtinių neįstengė įtikinamai paaiškinti, iš kur jo sąskaitoje radosi tokie pinigai – girdi, turėjęs grąžinti juos tikrajam savininkui, tačiau pastarojo pavardės nepasakė…

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Kai suėmė generolą Manvelą Grigorianą, prie Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos rūmų ėmė telktis protestuotojai, reikalaudami nedelsiant paleisti „tautos didvyrį“. Prezidentų Roberto Kočariano ir Seržo Sargsiano bendražygis, 8 metus ėjo gynybos ministro pavaduotojo pareigas, parlamento narys nuo 2012 metų. Tačiau kitą dieną nuo jo nusisuko ir respublikonų partija, kuriai jis atstovavo parlamente, ir Karabacho karo veteranai, savanoriai, kuriems jis vadovavo. Niekam Armėnijoje nebuvo paslaptis, kad šis reto atgrasumo tipas, maldininkų ir turistų lankomo Ečmiadzino „caras ir dievas“, turtus susikrovė plėšdamas azerbaidžaniečių namus Kalnų Karabache. Tačiau vaikų laiškai… Per televiziją parodė kratos generolo valdose vaizdus. Ginklų arsenalas. Senoviniai ir elitinių automobiliai (iš viso – 33). Tūkstančiai skardinių su kondensuotu pienu ir mėsos konservais, dėžės su kitais produktais, gynybos ministerijos skirti jo vadovaujamai savanorių sąjungai. Moksleivių siuntiniai – ir jų laiškai, turėję lydėti siuntinius kareiviams 2016 metų pavasarį… Šoką sukėlė ne vogimo mastas, o tai, kas vadinama nužmonėjimu…

Tokį generolą… Tačiau naujasis ministras pirmininkas, galima sakyti, tik pabarė karo Kalnų Karabache veteraną. „Niekas neneigia, kad Manvelas Grigorianas yra Arcacho didvyris, – pareiškė jis. – Tačiau netgi didvyriams neleistina savintis moksleivių siuntinius ir šerti gyvūnų kareiviams skirtu maistu.“ Tačiau dar prieš porą metų kitas karinės agresijos prieš Azerbaidžaną dalyvis tiesiai sakė: „Manvelo kariaujant niekas nematė, karo metais jis buvo paprasčiausiais marodierius.“ Nacionaliniame susirinkime svarstant suimtojo deputato neliečiamybės atšaukimą, bloko „Carukian“ atstovė tėškė: visiškas marodierius ir valstybės išdavikas! Pasigirdo liudijimų, jog brigadai vadovavęs Grigorianas šaudė į savo kareivius – kad kitus įbaugintų ir priverstų pulti. Radijo stoties „Azatiun“ žurnalistams jis prisipažino savo namuose kaip vergą laikęs belaisvį azerbaidžanietį, be to, išnaudojęs ne jį vienintelį: po karo į Armėniją sugrįžęs „su šimtais belaisvių“. Kai pamatė, kad tokie „žygdarbiai“ gali blogai baigtis, armėnų žurnalistams teisinosi iki karo pradžios nespėjęs perskaityti Ženevos konvencijos: „Aš – armėnas, ir mūšio lauke mano Ženevos konvencija buvo mano sąžinė ir tikėjimas.“

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Apie generolo karo nusikaltimus Nikolas Pašinianas nutylėjo. Beje, pačią pirmą darbo dieną naujasis ministras pirmininkas apsilankė okupuotame Kalnų Karabache, kur pareiškė reikalausiąs į derybas su Azerbaidžano pusę įtraukti ir vadinamosios „Arcacho respublikos“ atstovus. Apžvalgininkai teisiškai nepripažintos „trečiosios pusės“ dalyvavimą derybose pavadino „mažiausiai absurdu“… Gegužės pabaigoje ministras pirmininkas pranešė, kad jo sūnus grįžtąs į tėvynę karinės pareigos atlikti, tarnausiąs Arcache.

Daugelį metų Jerevanas gyrėsi „puikiu armėnų diplomatų laimėjimu“: Jungtinių Tautų deklaracijose Azerbaidžano teritorijos užgrobimu kaltinamos „vietinės armėnų pajėgos“ (lokal Armenian forces) – taigi ne Armėnijos kariuomenė. 2015-ųjų vasarą šešių Azerbaidžano piliečių byloje prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre nustatė: Kalnų Karabachas ir aplinkiniai rajonai yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Taigi ministro pirmininko sūnus gins tai, ką „iškovojo“ generolas Manvelas Grigorianas.

Ant kranto laukia pagaunant ryklį

Tuo tarpu buvusio respublikonų frakcijos parlamente nario Arturo Gevorgiano nuomone, „Ečmiadzino caras ir dievas“ – kad ir kokios pasibaisėtinos buvo jo piktadarystės – nepatenka nė tarp šimto didžiausių šalies korupcinių veikėjų. Anot jo, visuomenė tik tada patikės apsivalymu nuo korupcijos, kai vyriausybė sugaus „stambią žuvį“. Liepai baigiantis Armėnijos kontrolės tarnybos vadovas Davidas Sanasarianas „Facebook“ žiūrovams apie buvusį režimą pasakė: „Mums neįtikėtina atrodo visa, ką aptinkame. Iš vidaus matome, kokie nepatriotiški jie buvo, šitaip plėšdami.“ Ir perspėjo būti pasirengusius išgirsti apie naujus, dar didesnį akibrokštą keliančius korupcijos atvejus.

Prašom – teismas leido suimti antrąjį Armėnijos prezidentą (1998–2008), Robertą Kočarianą. Jam pateikė įtarimus kėsinimusi nuversti valstybės konstitucinę santvarką 2008-ųjų kovo mėnesį, kai prieš taikius protestuotojus buvo nukreiptas ginklas, žuvo aštuoni žmonės ir daugiau kaip du šimtai buvo sužeista. Tiesa, apeliacinis teismas netrukus sušvelnino kardomąją priemonę, tačiau Kočarianui tebetaisomas teisiamųjų suolas ir gresia 15 metų kalėjimo. Kaip ir tuomečiams gynybos ministrui Mikaeliui Arutunianui bei Jerevano įgulos vadui Jurijui Chačaturovui. Neseniai sužinojome, jog „Kovo 1-osios“ byloje Specialioji tyrimų tarnyba apklaus ir trečiąjį šalies prezidentą (2008–2018), Seržą Sargsianą, kurį tada, 2008-ųjų pavasarį, pirmą kartą išrinkus ir kilo protestai.  Pastarojo valdymo metais šios bylos tyrimas buvo visaip marinamas. Maža to – kai kurie protestuotojus apkaltino riaušių kurstymu ir pasiuntė už grotų, tarp jų ir dabartinį šalies vadovą Nikolą Pašinianą (gavo 7 metus kalėjimo, tačiau po vienerių metų išėjo į laisvę, paskelbus amnestiją). „Šimtadienio“ mitinge ministras pirmininkas pranešė, kad tyrimas „Kovo 1-osios“ byloje iš esmės baigtas ir žudikų laukia atpildas.

Kočarianas – „stambi žuvis“, tikras „ryklys“, tačiau plikomis rankomis jos nepagriebsi. Išleistas iš izoliatoriaus TV žurnalistams jis pasakė savo nuomonę ir dėl „keturių milijardų dolerių“: tokį turtą tiesiog neįmanoma sukaupti šalyje, kurios metinis biudžetas tesudaro 2,5 milijardo. Jo laikais nebuvo monopolijų ir korupcinės piramidės. Esą naujoji valdžia jo kompanijas irgi tikrina, tačiau nieko nusikalstama neranda. Anksčiau leidinys „Žamanak“ buvo pranešęs žinantis bent kelis verslininkus, pasirengusius paliudyti Kočarianą užvaldžius jų nuosavybę: „Kalbama ne tik apie daugelio milijonų vertės statinius Jerevano centre, bet ir bankų privedimą prie bankroto, jų privatizavimą“. Antrą Armėnijos prezidentą tebevadina korupcionieriumi Nr.1“. Tačiau niekas neprimena, kad dar prieš keliolika metų patys armėnai vadino „marodieriumi“: jo vadovaujami armėnų separatistai apiplėšė ir sudegino Azerbaidžano rajono centrą – Agdamo miestą 1993 metų vasarą.

Į korupcijos simbolį dar nesitaiko

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Savo pirmtako šešėlyje liko Seržas Sargsianas. Kai pavasarį buvusį prezidentą respublikonų valdomas parlamentas išrinko ministru pirmininku, protestuotojų vedlys Nikolas Pašinianas jį pavadino „korupcijos Armėnijoje simboliu“. Kaip sakyta, suėmė jo sargybinių viršininką. Policija įtaria pasisavinus $2 milijonus dvi kompanijas, susijusias su buvusio prezidento broliu Aleksandru, iškalbinga pravarde „Penkiasdešimt Procentų“ (dar kalbama apie $2,8 milijonų vertės apartamentus Kalifornijoje). Kitam broliui, Levonui, Valstybinis pajamų komitetas iškėlė baudžiamąją dėl $6,8 milijonų pajamų nedeklaravimo ir neteisėto praturtėjimo, paskelbta jo, buvusio Armėnijos  ypatingojo pasiuntinio ir Senųjų rankraščių instituto direktoriaus, paieška. Iškeltos baudžiamosios bylos Seržo Sargsiano sūnėnams ir dukterėčiai. Ilgai spardęsis Iš Jerevano mero pareigų atsistatydino jo „numylėtiniu“ vadinamas Taronas Margarianas (dideli finansiniai pažeidimai, giminėms ir artimiesiems priklausantys prabangūs pastatai ir didžiuliai žemės sklypai). O pačiam Seržui Sargsianui, „korupcijos simboliui“, dėl jo paties turtų – nieko.

„Nemanau, kad ponas prezidentas padarė ką nors, dėl ko turėtų ateiti ir jo eilė“, – pasakė žurnalistams vienas respublikonų partijos šulų ir parlamento vadovų, Eduardas Šarmazovas, tuo metu, kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kaltinimus Seržo Sargsiano giminėms ir artimiesiems. O gal ir dar kai kurie kiti aukšti pareigūnai ir oligarchai darė tik „gerus dalykus“? Su tuo nesutinka politikos technologas Vigenas Akopianas: „Gal naujoji valdžia ne visus gaudo dėl esančių kokių nors susitarimų?“

Nepriklausomų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.im žodžių kišenėje neieško, Kočarianą vadina „velniu“, respublikonų partiją – „parazitu ant Armėnijos kūno“, o visus tris buvusius prezidentus – „politiniais lavonais, su kuriais vieną kartą reikia atsisveikinti“. Prieš kiek laiko parašė: „Muilo burbulo vardu pavadintas Gagikas Carukianas pabaigia: kaip kriminalinis oligarchas kvailino liaudį“. Specialioji tyrimų tarnyba suėmė partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano saugumo tarnybos viršininką Eduardą Babajaną, smarkiai sumušusį žmogų. Kaip rašo autorius, šis veikėjas ir jo komanda taip darydavusi ir buvusios vyriausybės laikais, tačiau policija dėdavosi to nematanti, nes Carukianas buvo „vienas pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“. Daugiau taip nebus, nes naujoje Armėnijoje gyvenama pagal naujas taisykles ir dideli pinigai jau neteikia privilegijų, kaip buvo pastaruosius du dešimtmečius. Naujoji valdžia nė vienam neleis likti nenubaustam. „Eduardas Babajanas suimtas, – rašė autorius. – Kas laukia Gagiko Carukiano?“

Ne per seniausiai mušeiką (beje, Armėnijos policijos vyriausiosios valstybinės apsaugos valdybos darbuotoją, Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininko padėjėją) paleido, palikus užstatą. Nacionalinio olimpinio komiteto pirmininkui Gagikui Carukianui iki šios dienos nieko neatsitiko. Prieš mėnesį jis kreipėsi į Sporto ir jaunimo reikalų ministeriją, kad išbrauktų jo sūnų iš jaunuolių, kuriems atidėtas šaukimas į kariuomenę, sąrašų (po to, kai Pašinianas iškvietė pokalbiui ministrą, „Klestinčiosios Armėnijos“ statytinį). Turtingiausiu žmogumi Armėnijoje vadinamas Carukianas (turtas vertė – gal $500 milijonų, o gal ir visas milijardas) užsistojo „Seržo Sargsiano asmeniniu oligarchu“ ir „cukraus karaliumi“ vadinamą parlamento narį Samvelą Aleksanianą (jam priklausantys ir kiti prekybos centrai padarė valstybei didelę žalą nemokėdami mokesčių): „Anksčiau žmonės veikė taip, kaip diktavo valdžia, dabar taisyklės pasikeitė ir visi turi žaisti pagal naujas taisykles.“ Toliau patys susivokite: prie „naujų taisyklių“ didžiausiu indėliu prisidėjo kaip tik jo vardu pavadinta parlamento frakcija (31 narys).

Jerevano geopolitinio klubo prezidentas Armanas Bošianas taip atsako į klausimą, kodėl Pašinianas leidžia „vieną pagrindinių kriminalinės oligarchijos elementų“ vaikščioti užvertus galva: „Jis susitarė su Carukianu, todėl Pašiniano pareiškimai, kad jis kovoja su oligarchais, kelia didelių abejonių“ (Pravda.Ru).

Ar sužinosime, kas iš tikrųjų valdo Armėniją?

Seržas Sargsianas balandžio 23 d. pasitraukė iš ministro pirmininko posto, tačiau anaiptol ne iš valdžios, nes respublikonai (58 vietos parlamente iš 105) su koalicijos partneriais parlamente, kaip tada rašyta, „lengvai išrinks kitą premjerą, kuris ne taip erzins opoziciją ir jos šalininkus, tačiau atstovaus valdančiajam elitui“. Nikolą Pašinianą ministru pirmininku išrinko iš antro karto, jo kandidatūrai pritarus ir daliai respublikonų. Šios frakcijos parlamente vadovas rinkimų išvakarėse paskelbė, jog partijos pozicija lieka vieninga, tačiau jie padės išrinkti Pašinianą premjeru, nes jiems labai neramu dėl padėties Armėnijoje. Buvo numatyta dešimt respublikonų, kurie balsuos prieš savo valią. Iš tikrųjų Pašiniano kandidatūrą palaikė net 13 respublikonų frakcijos narių ir jis iš viso gavo 59 balsus.

Toks turėtų būti atsakymas į klausimą, kurį antrojo balsavimo išvakarėse iškėlė Rusijos žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“: kodėl valdančioji partija netikėtai ėmė palaikyti Pašinianą? Tačiau šis žurnalistinių tyrimų leidinys (nespausdina informacijos, kurios neįmanoma patikrinti) tada manė kitaip. Respublikonus paveikė ne vien tai, kad masiniai protestai paralyžiavo valstybines žinybas, eismą ir kita. Pagrindinį vaidmenį, kaip „Insider“sužinojo iš savo šaltinių Armėnijos parlamente, suvaidino oligarchas Gagikas Carukianas, „įstengęs neliečiamybės garantijomis ir tiesioginiu papirkimu pakeisti kriminalinių autoritetų, tikrųjų Armėnijos respublikos partijos lyderių, nuomonę.“

Politinė korupcija

Vienas respublikonas pasakė, kad jų partijoje yra nemaža nusikalstamą praeitį turinčių ir tebesančių kriminaliniame pasaulyje žmonių. Su šiais „autoritetais“ ir derėjosi Pašiniano vardu Gagikas Carukianas – kad jie nekeltų į ministrus pirmininkus Kareno Karapetiano (vyriausybės vadovo Seržo Sargsiano prezidentavimo paskutiniaisiais metais). „Ir jie mielai su tuo sutiko, kiek man žinoma, už jiems pažadėtas saugumo garantijas atėjus naujai valdžiai.“ Kitas „Insider“ šaltinis, iš partijos „Klestinčioji Armėnija“, pasakė, kad tarp respublikonų yra 10-12 žmonių, kurie neturi jokios politinės ateities Armėnijoje. Tai „Seržo Sargsiano ir oligarchų-banditų žmonės“. Jiems išpuolė paskutinė proga pagerinti savo materialinę padėtį. Derybos dėl balsų prasidėjo nuo $500 tūkstančių. Carukianas manė, kad tokių pinigų užteks, nes kiti respublikonai atrodė balsuosią ir be papirkimo. Tačiau gegužės 1 d. Pašinianas pralaimėjo, ir tą patį vakarą derybos dėl balsų buvo tęsiamos, kaina pakilo iki $1,5 milijono. Pinigus siūlė tiems deputatams, kuriuos nurodė respublikonų „autoritetai“. Jie prikalbino partijos vadovą Seržą Sargsianą pasisakyti partiečių susirinkime ir paraginti gegužės 8 d. balsuoti už Pašinianą (beje, „už“ balsavo ir generolas Manvelas Grigorianas).

Dar šaltinis „Klestinčioje Armėnijoje“ pasakė: jeigu Pašinianas darys tai, ką pažadėjo, tai tų žmonių pavardės išaiškės ir jiems bus iškeltos baudžiamosios bylos. Tačiau jis labai abejoja, ar žmogus, kurio sąjungininkas yra Carukianas, iš tikrųjų kovosiantis su korupcija ir vykdysiąs žadėtąją liustraciją pagal įstatymą ir sąžinę, o ne pagal „supratimą“. Gal būsią persekiojimų ir tyrimų dėl akių, kai kurie asmenys išvažiuosią, tačiau jų verslas liksiąs. Jeigu Nikolas imtųsi jų iš rimtųjų, tai jam tektų ką nors daryti ir su pačiu Carukianu. O išteklių kovoti su Carukianu jis neturįs – oligarchas gali išvesti į Jerevano gatves kelių šalies rajonų žmones, kurie jį palaiko.

Šitai žinant, kitaip reikėtų skaityti ir žiniasklaidos pranešimus suėmus Roberto Kočarianą: esą suimtojo šeima buria komandą ir rengiasi tartis su Gagiku Carukianu… Telieka žiūrėti, kaip jam seksis toliau.

2018.08.31; 06:37

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas

Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.

Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.

Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.

Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:

„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.

O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…

Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus

Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.

Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.

Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.

Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam  vientisumui.

Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.

Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų. 

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.

Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.

Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.

Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.

Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais  pirmininkaujančių  šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.

Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.

Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos

Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.

Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.

Rygos susitikimas

Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.

Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.

Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.

Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.

Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją

2018.07.17; 10:50

Leonas Jurša

Birželio 20-oji – Pasaulinė pabėgėlių diena. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja vėl  priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Prieš“ balsavo 16 valstybių, tarp jų Rusija ir Armėnija. Naujas Armėnijos vadovas čiulba apie armėnų ir gruzinų brolybę, tačiau kaip ir jo pirmtakas nė piršto nepajudina dėl Gruzijos – kad nesusilauktų antausio nuo Rusijos. Niekas nepasikeitė. 

Duokite kelią, broliai krikščionys!

2016-ųjų vasaros pradžioje nuošliauža užtvenkė Gruzinų karo kelią. Taip atsitinka ir stichijos akibrokštas pamirštamas vos spėjus atnaujinti eismą per Kaukazo kalnus. Tačiau šį kartą buvo kitaip. Kaukazo visuomeninis-politinis laikraštis „KavkazPlius“ išspausdino tekstą „Armėnija, prieš tris savaites neleidusi gruzinų pabėgėlių į Pietų Osetiją, nori paleisti krovininius sunkvežimius pro jų namų griuvėsius“. Jo autorius pradeda tiesiai šviesiai: „Jerevano režimo egoizmas, klasta ir dvilypumas iš tiesų neturi ribų“ ir reikalą dėsto itin emocingai.

Seržas Sargsianas, visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Visiškai neseniai, skaitome, birželio pradžioje, Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje Armėnija jau devintą kartą iš eilės balsavo prieš gruzinų pabėgėlių teisę grįžti į Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) ir Abchaziją. O praėjus trims savaitėms visiškai nuo tranzito per Gruziją priklausanti Armėnija pateko į bėdą: netikėtai Gruzinų karo kelią užklojo nuošliauža, sustabdė eismą ir Armėnija atsidūrė blokadoje. Kitų šalių transportas pasuko į Rusiją per Azerbaidžaną, tačiau Armėnija yra okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Karabachą ir dėl to neturi galimybės gabenti krovinių šiuo maršrutu.

Tada armėnų politikai, anot „KavkazPlius“, ir prisiminė Pietų Osetiją. „Ne todėl, kad jiems prabilo sąžinė, apėmė atgailos dėl neseno balsavimo Generalinėje Asamblėjoje jausmas ir jie panoro grąžinti ten gruzinus pabėgėlius. Ne! Jiems prireikė kelio!“ Autorius duoda valią savo jausmams. Girdi, armėnams nusispjauti į žmones, kuriuos, Armėnijai ko nors iš Gruzijos prireikus, vadina „broliais krikščionimis“ ir „broliais gruzinais“. Tegul pabėgėliai glaudžiasi kur išgali, o armėnų sunkvežimiai važiuos į Rusiją pro jų paliktus ir sugriautus namus. Armėnų sunkvežimiai gali laisvai važiuoti ir per Gruziją, ir per Pietų Osetiją, o štai gruzinams negalima grįžti į gimtuosius namus!

Dar vienas leidinys apie tą patį parašė su tokia antrašte: „Armėnija iš pradžių išdavė Gruziją, o dabar maldauja pagalbos“. Emocijos – ne visada geriausias patarėjas, tačiau argi galima likti abejingam, kai šitaip dedasi? Oficialusis Tbilisis, skaitome dar viename tekste, tokį armėnų balsavimą Generalinės Asamblėjos sesijoje pavadino „liūdnu faktu“ ir pareiškė dėl to apgailestavimą. Pasirodo, Gruzijos užsienio reikalų ministerija oficialiame laiške savo kolegoms Jerevane aiškino, kad rezoliucija yra ne politinio, o perdėm humanitarinio turinio, ir prašė jai pritarti, tačiau Armėnija, atėjus metui balsuoti, nepalaikė Gruzijos. Oficialusis Tbilisis, rašoma, ir toliau dės pastangas, kad įtikintų Gruzijos pozicijos teisingumu kolegas Armėnijoje.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Toks pat priklausomas – ir N.Pašinianas? Karikatūra

Gruzija nuo 2008-ųjų JT Generalinėje Asamblėjoje kalba dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų teisės sugrįžti į gimtuosius namus. Pirmą kartą rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Gruzijos – Abchazijos ir Cchinvalio krašto teisinės padėties Generalinė Asamblėja priėmė 63 sesijoje 2009-ųjų rudenį. Dokumente pripažįstama teisė visiems perkeltiesiems asmenims ir pabėgėliams nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, jų palikuoniams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Visiems šiems nuo konfliktų Gruzijoje nukentėjusiems  asmenims pripažįstama teisė į jų turėtą nuosavybę. Pripažįstama esant neleistina prievarta keisti demografinę padėtį.

Čiulba apie brolybę…

Praėjusių metų pabaigoje į Tbilisį su oficialiu vizitu atvykęs Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas tikino: „Mes siekiame visose derybose priimti tokių pareiškimus, dokumentus, kurie nepakenktų Gruzijos interesams.“ Dar jis kalbėjo, jog Gruzija yra Armėnijai „ypatinga, gimininga šalis“. Rusijos žiniasklaida nepraleido pro akis šio vizito, o Pravda.ru nurodė tokį jo tikslą: nesant susisiekimo geležinkeliu per Gruzijos teritoriją Armėnija lieka sudėtingoje geopolitinėje padėtyje ir Sargsianas dar kartą mėgins „pralaužti blokadą“. Taip manė ir Armėnijoje. Leidinio „Lragir“ apžvalgininkė Naira Airumian paaiškino: „Armėnija turi tik vieną sausumos kelią, siejantį ją su Rusija per Gruziją. Jis buvo atidarytas po 2008 metų Rusijos-Gruzijos karo Armėnijai prašant. Tačiau šis kelias dėl oro sąlygų beveik pusę metų būna uždarytas. Ir Armėnija neslepia, kad jai reikalingas saugesnis ir patikimesnis tranzitas per Gruziją.“

Neliko nepastebėtas ir toks sutapimas: Armėnijos pusė buvo atidėjusi vizitą ir jis įvyko po to, kai Gruzija užbaigė derybas su Šveicarijos kompanija SGS. Po „penkių dienų karo“ Gruzija nutraukė su Rusija diplomatinius santykius, tačiau 2011 metais vis dėlto sutiko derėtis dėl „prekybinių koridorių“ per okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją. Dabar Gruzijos ministras pirmininkas Grigorijus Kvirikašvilis prabilo, kad būtent ši Šveicarijos kompaniją prižiūrės krovinių gabenimą „koridoriais“ ir jais fors majeure atvejais (kelią Jerevanas-Tbilisis-Vladikaukazas užtvenkus lavinai ar smarkiai prisnigus) galės pasinaudoti kitos šalys. Tačiau tokia galimybė gali rastis tik po to, kai susitarimą pasirašys ir Rusija, o tuo tarpu ji kelia Gruzijai nepriimtinus reikalavimus… Įžvalgiausieji spėjo Sargsianą atvykus į Tbilisį su viltimi perkalbėti gruzinus, kad jie nusileistų Maskvai.

Gegužės 8 d. Armėnijos ministras pirmininkas išrinktas Nikolas Pašinianas pirmajam oficialiam užsienio vizitui pasirinko kaimyninę Gruziją (gegužės 14 d. susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu Sočyje, kur vyko Eurazijos ekonominės tarybos posėdis). Kelionės į Tbilisį išvakarėse per TV jis tikino tautiečius Gruziją esant draugiška Armėnijai šalį. „Broliški Gruzijos ir Armėnijos santykiai turi plėtotis, nes mes esame broliškos šalys ir artimi partneriai.“ Ir šie santykiai neturėtų būti grindžiami „geopolitiniais veiksniais“, kurie „ne visada, deja, būna pozityvūs“. Gegužės paskutinėmis dienomis į Tbilisį atvykusį naują Armėnijos vadovą priėmė labai šiltai, Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis jį netgi pasveikino armėniškai. Jis apsilankė Achalkalakio mieste, armėnų gyvenamoje Samcche-Džavacheti srityje, kur „didelių žmonių“ iš Armėnijos nematė nuo 2011-ųjų, kai čia buvojo Visų armėnų katolikas Garagenas II.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pašinianas iškalba visa galva pranoko savo pirmtaką ir buvusį priešininką. Achalkalakyje jis sakė atvažiavęs į Gruziją su meilės ir solidarumo patikinimu. Jis žiūrįs tiesiai į akis Gruzijos vadovams, kad jie galėtų perskaityti, kas parašyta jo žvilgsnyje. „O ten parašyta viena: mes ryžtingai nusiteikę pakelti armėnų-gruzinų santykius į aukštesnį lygį, suteikti naują impulsą draugystei ir brolybei tarp mūsų tautų.“ Per Gruzijos ministro pirmininko pataisytus oficialius pietus tikino: jie su Grigorijumi Kvirikašviliu esą ne tik kaimyninių šalių vadovai, tačiau ir draugai: „Mes kreipiamės vienas į kitą vardu.“

Pašinianas kalbėjo apie naują jų tautų santykių formulę: „Gruzija ir gruzinų tauta turi būti įsitikinę, kad Armėnijos ir armėnų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš Gruziją ir gruzinų tautą. Armėnų tauta ir Armėnija savo ruožtu turi būti įsitikinę, kad gruzinų tautos veiksmuose nėra sąmokslo ir provokacijos prieš armėnų tautą ir Armėniją.“

Nikolo Pašiniano žodžiais, Gruzijos galia – tai Armėnijos galia ir atvirkščiai. Jie turį tvirtai stoti vienas už kitą ir stiprinti abi valstybes, tautas, tikėjimą ir pasitikėjimą bendra ateitimi. Jis priminė Jerevane užsimojus sustabdyti migraciją iš Armėnijos ir pradėti repatriaciją. Ir pareiškė įsitikinimą, jog tokia pati esanti ir Gruzijos politika ir kad ši politika vykdoma taip pat armėnų gyvenamose Gruzijos srityse. „Esu tikinęs, kad mes galvojame vienodai ir padėsime vienas kitam.“ Jis pasakė Armėnijos pusę tikintis artimiausioje ateityje pamatyti Gruzijos ministrą pirmininką Jerevane.

… ir toliau gūžiasi prieš Maskvą

Nepraėjus nė dviem savaitėms JT Generalinė Asamblėja 72 sesijoje vėl priėmė rezoliuciją dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Gruzijos sričių teisinės padėties. „Už“ balsavo  Už“ balsavo 81 valstybė (daugiausia nei kada nors anksčiau), susilaikė 62 valstybės. „Prieš“ balsavo 16 valstybių: Armėnija, Baltarusija, Burundis, Filipinai, Kuba, Laosas, Mianmaras, Nauru, Nikaragva, Pietų Sudanas, Sudanas, Šiaurės Korėja, Rusija, Venesuela, Vietnamas, Zimbabvė. Balsavime nedalyvavo Sirija, ne per seniausiai pripažinusi Abchazijos ir Pietų Osetijos „respublikas“ (anksčiau pripažino Rusija, Nikaragva, Venesuela ir Nauru); oficialusis Tbilisis nutarė nutraukti su Sirija diplomatinius santykius.

Armėnijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertas Gevorgas Melikianas pripažino, kad „toks balsavimas tarptautinės bendrijos akyse kelia abejonių dėl Armėnijos galimybių priimti savarankiškus sprendimus“. Šitaip Armėnija radosi diskredituotų valstybių sąraše. Tai – anaiptol ne pirmas kartas, kai tarptautiniuose forumuose Armėnija balsuoja prieš Gruziją. Atrodo, ir apie armėnų ir gruzinų brolybę gražbyliaujanti Armėnija galėtų nedalyvauti balsavime arba susilaikyti balsuojant, tačiau ji ir to nedrįsta sau leisti – nes kaip mat susilauksianti Maskvos antausio.

Žiniasklaida primena kai kuriuos ankstesnių metų oficialiojo Jerevano žygius, kurių niekaip negalima pavadinti „broliškais“. Antai 2015-ųjų metų pavasarį tuometis Armėnijos nacionalinio susirinkimo  pirmininkas Karabache susitiko su „Pietų Osetijos parlamento vadovu“. Gruzija pareiškus griežtą protestą, Armėnijos ministras pirmininkas paskubėjo patikinti, kad Armėnija palaikanti Gruzijos teritorinį vientisumą…

2016 metų rudenį „Karabacho nepriklausomybės 25-metį“ kartu su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu šventė Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės separatistinių režimų vadai. Likus trims dienoms iki Gruzijos ministro pirmininko vizito į Jerevaną.

Tais pačiais 2016 metais, kaip sužinota, Armėnijos pusė mėgino tartis „tiesiogiai“ su Abchazijos separatistais dėl krovinių tranzito per okupuotą teritoriją. Tačiau Suchumyje juos sutiko nepatikliai ir mainais į leidimą naudotis keliu pareikalavo pripažinti Abchazijos nepriklausomybę… Beje, Gruzijoje priimtame įstatyme „Dėl okupuotų teritorijų“ atvykimas į Abchaziją ir Cchinvalio kraštą (Pietų Osetiją) be oficialiojo Tbilisio leidimo laikomas neteisėtu ir baudžiamas nemaža pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Ir šit naujas akibrokštas. Gegužės 16 d. viena Abchazijos gyventoja paskelbė internete nuotrauką, liudijančią į Armėniją ją atskridus su „Abchazijos respublikos pasu“. Jame matyti Armėnijos pasienio tarnybos spaudai apie atvykimą ir išvykimą. Išeitų, Armėnija pripažįsta „Abchazijos respublikos pasą“, taigi ir patį separatistų režimą?

Nuo pabėgėlių nepabėgti

Gruzijoje veikia ministerija, kokių būna ne dažnoje valstybėje – Priverstinai perkeltųjų iš okupuotų teritorijų ir pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo, trumpiau vadinama „Pabėgėlių reikalų ir apgyvendinimo“. Dabartiniu metu Gruzijoje įregistruota  280 055 pabėgėliai, arba 89 322 šeimos. Būstus turi 110 tūkstančių pabėgėlių – 38 670 šeimų, iš  jų 15 600 šeimų aprūpinta būstais per pastaruosius 5 metus. Šiuo metu jiems statoma 2 134 butai.

2018 metų balandžio 25 d. Gruzijos užsienio reikalų ministras Michailas Džanelidzė kalbėjo viename aukštų forumų Jungtinėse Tautose: po „2008 metų Rusijos karinės agresijos“ okupuotose teritorijose susidarė „tarptautinis vakuumas“, ten neįsileidžiamos tarptautinės taikdarių stebėtojų misijos. „Šimtams tūkstančių perkeltųjų asmenų neleidžiama grįžti į jų namus, o ten likusieji yra diskriminuojami, jų pagrindinės teisės pažeidžiamos.“ Separatistiniai režimai neteisėtai suiminėja, grobia ir žudo žmones. Ministras priminė, kad prieš mėnesį Cchinvalio krašte okupacinis režimas sulaikė ir užmušė Gruzijos pilietį – perkeltąjį asmenį. Anksčiau Abchazijoje prie okupacinės linijos irgi nužudė perkeltąjį asmenį – žudikai ir ten liko laisvėje.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Paslaptinga 34 metų Gruzijos piliečio, buvusio Gruzijos ginkluotųjų pajėgų atsargos seržanto mirtis Pietų Osetijoje sukėlė tarptautinį skandalą. Teisingiau sakant, net ne pati mirtis, o atsisakymas atiduoti palaikus artimiesiems (atidavė po 26 dienų). Dėl to į Rusijos pusę, be Tarptautinės Raudonojo Kryžiaus, „Amnesty International“ organizacijų, JAV pasiuntinio Gruzijoje, kreipėsi ir Gruzijos armėnų katolikas Ilija II – jis paprašė Maskvos patriarcho Kirilo tarpininkauti, kad palaikai greičiau būtų atiduoti artimiesiems. Pietų Osetijos „saugumo tarnyba“ paaiškino įtarusi gruziną esant žvalgą diversantą, apsimetusį vaisių ir daržovių pardavėju. Sulaikytasis esą užpuolęs sargybinį, grumtynių metu nusiritęs laiptais ir miręs ligoninėje nuo žaizdų. „Saugumo tarnyba“ tvirtino šį Gruzijos pilietį 2008 metais prisidėjus prie  taikių gyventojų žudymo 2008 metų rugpjūtyje, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tuo laiku jis tarnavo tarptautinėje taikdarių misijoje Irake.

Niekur ir Armėnijai nesidėti nuo pabėgėlių. Praėjusių metų pabaigoje Europos žmogaus teisių teismo aukštieji rūmai priėmė dar vieną sprendimą byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“: Armėnijos vyriausybė turi išmokėti kiekvienam iš šešių ieškovų po 5 tūkstančius eurų materialinei ir moralinei žalai atlyginti, taip pat padengti bendrąsias išlaidas. 2015 m. birželio 16 d. EŽTT šioje byloje pripažino, kad esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartiniu metu didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Teismas nurodė sulaukęs daugiau kaip vieno tūkstančio skundų iš asmenų, kurie neteko savo gimtųjų namų Kalnų Karabacho konflikto metu, iš jų kiek daugiau kaip pusė nukreipta prieš Armėniją, likusi dalis – prieš Azerbaidžaną.

2018.06.21; 14:28

Naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Politikais negalima aklai pasitikėti. Pirmiausia reikia žiūrėti, ką jie daro, o tik paskui – ką šneka. Nes darbai – svarbiau už kalbas.

Mandagumo reveransai Rusijai

Ypač atidiems derėtų būti vertinant armėnų politikų pareiškimus. Įskaitant ir naująjį Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą. Jis vis dar mėtosi pažadais, jog išsaugos visus politinius, ekonominius ir karinius susitarimus su Rusija. Apie tai jis kalbėjo tuoj po išrinkimo nuvykęs į Kremlių ir asmeniškai susitikęs su Vladimiru Putinu. Girdi, Rusija tegul miega ramiai, armėnai niekur nepabėgs. Suprask, jie – amžini Rusijos sąjungininkai.

Kremlius kol kas lūkuriuoja – nepadarė jokių pareiškimų, leidžiančių suvokti, kaip iš tikrųjų vertina pasikeitimus Armėnijoje. Rusija vadovaujasi principu „pagyvensime – pamatysime“.

Beje, kur po išrikimo pirmiausiai skrido Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas – į Turkiją. Nieko keisto ir nuostabaus: turkai ir azerbaidžaniečiai – giminingos tautos. Jie – artimiausi broliai. JAV prezidentu išrinktas Donaldas Trampas vienu iš pirmiausių oficialių kelionių pasirinko Izraelį ir Saudo Arabiją, tuo pademonstruodamas savo politinius prioritetus. Ir, kaip dabar matome, tai nebuvo atsitiktiniai vizitai (JAV perkėlė savo ambasadą Izraelyje ir nutraukė branduolinius susitarimus su Iranu). O Vladimiras Putinas tuoj po rinkimų nuskubėjo į Turkiją, parodydamas, kaip jam svarbu užsitikrinti šiuo metu su JAV ir Izraeliu besipykstančios Turkijos palankumą.

O naujasis Armėnijos ministras pirmininkas skuba į Sakartvelą (Gruziją). Kodėl važiuoja į Tbilisį?

Armėniškus politinius užkulisius perprasti nėra lengva. Iki N.Pašiniano išrinkimo Armėnija buvo panaši į Rusijos valdomą karinę bazę, kurios pagalba Kremlius daro milžinišką įtaką visam Kaukazui. N.Pašinianas su savo opozicine partija „ELK“ tuo metu buvo tarsi Vakarų įtakos salelė, smerkianti Armėnijos pataikavimą Rusijai. Kaip bus darbar, – kol kas niekas nežino.

Rusijos kritika – nuoširdi ar apsimestinė?

Galima tik skaičiuoti, analizuoti, spėlioti: kiekviena vieša N.Pašiniano kalba persunkta ištikimybės Rusijai lozungais. Bet nepamirškime, kad iki vadinamosios „meilės revoliucijos“ Armėnijoje, kai tuometinis šios šalies prezidentas Seržas Sargsianas ir jo klanas su Rusija skubėjo pasirašyti Jerevaną supančiojančius karinius – pramoninius susitaimus, paverčiančius Armėniją beteise Kremliaus provincija, N.Pašinianas priešinosi šiai prorusiškai politikai. „Tokiomis sutartimis Rusija po kruopelytę iš mūsų atima nepriklausomybę, o mes ramiai stebime šį procesą“, – kadaise sakė N.Pašinianas. Dabar jis turi tokias dideles galias, kad S.Sargsiano klano pasirašytus susitarimus lengvai anuliuotų, jei tik panorėtų. Bet ar taip pasielgs?

N.Pašinianas prisiekė Rusijai ištikimybę, bet į savo Ministrų kabinetą pasikvietė griežtų antirusiškų pažiūrų Babkeną Ter – Grigorianą. Šis armėnas užėmė Diasporos ministro pavaduotojo kėdę. Iki tol jis vadovavo Sorošo fondui Armėnijoje. Jis asmeiškai yra protestavęs prie Rusijos ambasados Jerevane, reikalaudamas nešdintis rusų karinėms pajėgoms lauk. Jis pasižymėjo dar ir tuo, kad protestų metu rankose laikė asmeniškai Vladimirą Putiną įžeidžiančius plakatus.

Beje, Babkenas Ter – Grigorianas yra Prancūzijos armėnas, jis yra gyvenęs JAV. Kai 2013-aisiais metais į Armėniją oficialios viešnagės atskrido pats V.Putinas, šis armėnas asmeniškai aikštėse klijavo pašiepiančius plakatus, esą į Jerevaną atskubėjo „Seržo Sargsiano tėvelis“. „Mes nenorime būti Rusijos kolonija“, „Armėnija ne savo noru buvo priversta įstoti į Eurazijos ekonominę sąjungą – ją šantažavo“, – šie B. Ter – Grigoriano žodžiai užfiksuoti vokiečių leidinyje „Die Zeit“. Būtent šiam armėnui dabar pavesta kuruoti milijoninę armėnų diasporą Rusijoje. Kaip jis ją pakreips?

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Taip pat svarbu žinoti, kas užėmė Armėnijos Švietimo ministro postą. Ogi Arikas Arutiunanas. Būtent šis armėnas rusiškąją kirilicą yra pavadinęs „šiukšlių kibiru“. Būtent jis pritarė Jerevano politikai išstumti rusų kalbą ne tik iš mokyklų, universitetų, bet ir viešojo gyvenimo. Jei šis armėnas bus nuoseklus, jis neturėtų bičiuliautis su Rusija.

Štai Armėnijos valstybės kontrolės tarnybos vadu tapo Davidas Sanasarianas. Jis yra pasižymėjęs kaip aršus Rusijos kritikas. Jis, protestuodamas prie Rusijos ambasados Jerevane, turėjo atsinešęs plakatus su užrašais „Puttinas – teroristas“, „Tegul Rusija supūna“. Jis svaidė supuvusius kiaušinius Rusijos ambasados link. Jis reikalavo, kad iš Armėnijos išsinešdintų Rusijos kariuomenės pasieniečiai.

Tad jei atidžiai vertinsime N.Pašiniano kadrų politiką, jis vargu ar siekia išsaugoti draugiškus santykius su Rusija. Bet kur tada dėti N.Pašiniano viešus pažadus Kremliui, jog Armėnija liks ištikima Rusijos vasalė? Akivaizdu, kad N.Pašinianas gudrauja. Ji meluoja – tik nežinia kada ir kam meluoja? Ir ar galima pasikliauti tuo, kuris akivaizdžiai meluoja?

Armėniška politika Sakartvele

Ypač svarbus politiniu požiūriu N.Pašiniano vizitas į Gruziją (Sakartvelas). Sakartvele jis susitiko su šalies premjeru Georgijumi Kvirikašviliu. Sakartvelo premjeras pagarsėjo tuo, kad deda visas pastangos, jog šalis dar 2021-aisiais įstotų į NATO. Manoma, kad artmiausiu metu Gruzija, nepaisant Rusijos priešinimosi, taps kandidate į NATO, o po kelerių metų, panašiai kaip ir Juodkalnija, bus oficialiai pakviesta įstoti į Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

Naujausia Gruzijos istorija – labai įdomi. Kad ir kaip Rusija trukdė, okupuodama Abchaziją ir Pietų Osetiją, Sakartvelas nenumaldomai juda Vakarų pusėn. Rusijai sulaikyti Gruzijos nepavyksta net pačiomis bjauriausiomis intrigomis: „Taika mainais į teritorijas“, „Separatizmas mainais į integraciją Europon“. Ši ardomoji Rusijos taktika patyrė fiasko, nors ir pridarė Sakartvelui daug bėdų ir rūpesčių: karine jėga atplėšia teritoriją, o paskui šantažuoja grąžinsianti žemes, jei Tbilisis atsisakys draugystės su Vakarais.

Tad N.pašiniano vizitas į Gruziją – iškalbingas. Kremliui tai neturėtų patikti. Juolab kad Gruzijos stojimui į NATO viešai ir atvirai pritaria tiek NATO generalinis sekretorius Jensenas Stoltenbergas, tiek JAV valstybės sekretorius Maikas Pompeo. Juolab kad N.Pašinianas yra viešai pareiškęs, jog į Sakartvelą vyksta ne atsitiktinai, jog šis vizitas – simbolinis.

Bet dar visai neseniai Armėnija savo kaimynės Gruzijos atžvilgiu elgėsi kiauliškai. Kai Sakartvelas kentė nuo Rusijos politinių ir karinių intrigų atplėšiant Abchazijos, Pietų Osetijos žemes, panašiai Sakartvelą terorizavo ir oficialusis Jerevanas. Oficialusis Jerevanas visomis išgalėmis kurstė armėnišką separatizmą Sakartvelo teritorijoje Džavachetijoje (ten gyvena gausi armėnų diaspora). Taigi Rusija iš Gruzijos siekė atimti Abchaziją ir Pietų Osetiją, o Armėnija – Džavachetiją. Gruzinams teko gintis dviem frontais. Armėnų bandymas užvaldyti Džavachetiją buvo tarsi dūris į nugarą.

Įsidėmėtina ir tai, kad Armėnija įvėlė gruziją į religinį karą, esą visi senieji gruzinų vienuolynai iš tiesų yra armėniški. Armėniška okupacija pakvipo ir tuo metu, kai oficialusis Jerevanas sumanė tiesti specialų geležinkelį iš Džavachetijos į Armėniją, siekdamas palengvinti armėnų emigraciją į gruziniškas žemes.

Tad labai svarbu, ar naujasis Armėnijos premjeras N.Pašinianas atsisakys teritorinių ir politinių pretenzijų Gruzijai. Taip pat svarbu, ar N.Pašinianas atsisakys tokių pačių pretenzijų Turkijai ir kaip elgsis (priims ar atstums) su kurdais, kurie kelia rimtų rūpesčių turkų kariuomenei. Jei Sirijos kurdamas bus leidžiama apsigyventi Armėnijoje, – viena medalio pusė. Bet jei jie bus nukreipiami ir į iš Azerbaidžano atimtą ir šiuo metu armėnų administruojamą Kalnų Karabachą, – turėsime dar sudėtingesnę situaciją. O jei kurdai, atsidūrę Armėnijos įtakoje, bus nuteikiami antiturkiškai, – turėsime tikrą painiavą.

Koks premjero požiūris į Kalnų Karabachą?

Taip pat sarbu, ar N.Pašinianas išdrįs atsisakyti teritorinių pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą. Juk iki šiol Armėniją valdė aršūs vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, reikalaujantys absoliučios šio regiono nepriklausomybės nuo Azerbaidžano. N.Pašinianas nepriklauso šiam klanui. Bet jis priklauso Jerevano politinei grupuotei, kur aiškių nuostatų nei dėl Kalnų Karabacho, nei dėl Džavachetijos, nei dėl kurdų nėra pareiškusi.

Tad kol žinome tik tiek, kad naujojo Armėnijos premjero politika – labai prieštaringa. Jo dalinami pažadai sunkiai įgyvendinami. Jis nesugebės tuo pačiu metu būti geras ir Vakarams, ir Rusijai, ir armėnų separatistams, ir Azerbaidžanui su Turkija. Tik kaip atspėti, ką N.Pašinianas vedžioja už nosies?

2018.06.01; 10:45

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Įvykiai Armėnijoje klostosi keistokai. Kuo toliau – tuo įdomiau Ar nenutiks taip, kad naujasis Armėnijos lyderis susikompromituos dar greičiau, nei iškilo į politikos Olimpą?

Nikolos Pašiniano garbės žodis

Tiesa, vadovaudamas pirmąjam Vyriausybės posėdžiui Nikolas Pašinianas iškilmingai tvirtino pasitrauksiąs iš premjero posto, jei visuomenė liausis jį remti. „Kol jaučiu visuomenės paramą, ją naudosiu šalies plėtrai, o jei jos neteksiu, tai atsisakysiu premjero įgaliojimų“. Tokius naujojo premjero žodžius užfiksavo žurnalistai gegužės 11-ąją, kai buvo surengtas pirmasis Vyriausybės posėdis, vadovaujamas paties N.Pašiniano (ELTA).

Bet ar tikrai N.Pašinianas atsistatydins, jeigu praras populiarumą? Kiek Pasaulio istorija žino pavyzdžių, kai tautos pasitikėjimą praradę prezidentai pasitraukdavo savo valia, be kraujo praliejimo? Ir kiek žinome atvejų, kai susikompromitavę politikai valdžios krėsluose sėdėdavo iki paskutiniojo atodūsio? Į valdžią patekti – saldu, trauktis iš valdžios – niekas nenori.

Tad N.Pašiniano duotas garbės žodis dar nieko nereiškia. Pagyvensime – pamatysime. Beje, N.Pašinianas pradeda daryti klaidas. Arba kalbant korektiškai – priima dviprasmiškus sprendimus. Vienas iš įtartinųjų žingsnių – skelbti prieš protesto mitingų dalyvius smurtavusių policininkų pavardes. Lyg ir principinga laikysena. Bet ar verta persekioti iešmininkus? Ar pavardžių skelbimas nepaskatins nukentėjusiųjų kerštauti?

Ar bus teisiami policijos vadovai?

Svarbiausia nubausti policijos vadovus, liepusius mušti mitinguojančius. Dabar gi, regis, einama priešingu keliu. Puolama į atlapus eiliniams policijos darbuotojams. Ar bus teisiškai persekiojami jų viršininkai, – dar nežinia.

Priminsime: Armėnijos Specialioji tyrimų tarnyba pradėjo tirti mažų mažiausiai 50 baudžiamųjų bylų, susijusių su įgaliojimų viršijimu policininkams naudojant smurtą, ginklus arba specialiąsias priemones. Iki gegužės 16 d. nukentėjusiaisiais pripažinti 25 žmonės, tarp jų – vienas žurnalistas ir vienas advokatas.

Masinės manifestacijos Armėnijoje prasidėjo balandžio 13 dieną Jų dalyviai protestavo prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano planus po dešimtmetį trukusio prezidentavimo dar tapti ir visagaliu ministru pirmininku. Balandžio 17-ąją dieną S. Sargsianas buvo išrinktas premjeru, bet jau balandžio 23 d. dėl protesto akcijų turėjo pasitraukti. Gegužės 8-ąją premjeru Armėnijos parlamente išrinktas opozicijos lyderis N. Pašinianas.

Tad jei į teisiamųjų suolą nesės Armėnijos policijos generolai ir pulkininkai, VRM ministrai bei viceministrai, tik policijos eiliniai, seržantai ir viršilos, – N.Pašiniano populiarumas tikrai smuks.

Kodėl reikia pertraukos?

Antrasis keistas N.Pašiniano sprendimas – raginimas neskubėti. Interfax yra pranešęs, jog Armėnijos premjeras N.Pašinianas „pastarosiomis dienomis dėl įvairių priežasčių paragino protestuojančius piliečius „padaryti pertrauką“.

„Mums visiems reikalinga pertrauka, kad galėtume ramiai pradėti svarstyti ir spręsti problemas. Mes viską sužlugdysime, jeigu mėginsime viską išspręsti iškart“, – aiškino N. Pašinianas. Jis manąs, jog piliečiai neteisūs, reikalaudami kuo greičiau atstatydinti susikompromitavusius aukšto rango pareigūnus. „Šį klausimą reikia spręsti etapais“, – įsitikinęs N. Pašinianas.

Šie N.Pašiniano žodžiai nuskambėjo, kai tautos atstovai surengė piktus protestus prie Armėnijos generalinės prokuratūros pastato, reikalaudami, kad atsistatydintų žinybos vadovas Artūras Davtianas (akcijos dalyviai užblokavo įėjimus į prokuratūrą). Panaši padėtis buvo susiklosčiusi ir prie Jerevano merijos – protestuotojai reikalavo Jerevano mero Tarono Margariano pasitraukimo (protestuotojai buvo įsiveržę vidun).

Neramumai Jerevane. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, valstybių gyvenimas klostosi taip, kad kai kurių procesų niekaip nepaskubinsi. Kai kada skubėjimas padaro daugiau žalos nei naudos. Bet esama situacijų, kai padėtį reikia keisti kardinaliai. Nes ilgai delsiant vadinamieji blogiukai taip įsitvirtina, taip sustiprėja, kad jų net ir jėga neiškrapštysi. Generalinio prokuroro ir sostinės mero kėdės svarbios bet kurios šalies gyvenime. Jei jos – nepatikimose rankose, lauk bėdos.

Premjero žmonos brolis – į valdžią

Bet keisčiausia, kad Armėnijos premjeras, dar nespėjęs apšilti kojų valdžioje, o jau į valdžią stumia žmones iš draugų ir giminių aplinkos. Štai Interfaxas skelbia, jog Armėnijos centrinė rinkimų komisija įteikė deputatų mandatus tiems politikams, kurie pakeis į Vyriausybę išėjusius „ELK“ parlamentinės frakcijos narius. Vietoj premjeru tapusio N.Pašiniano į parlamentą ateina Jerevano senolių tarybos lyderis Alenas Simonianas. O va į pirmojo vicepremjero postą užėmusio Ararato Mirzojano kėdę atsisės N.Pašiniano žmonos brolis – Gračja Akopianas.

Gal N.Pašiniano žmonos brolis bus labai puikus politikas, padarysiantis įspūdingą karjerą ir įeisiantis į Armėnijos istoriją kaip žymus veikėjas? Tačiau šis sprendimas verčia suklusti. N.Pašinianas premjeru dirba dar tik nepilnas dvi savaites. Jei tokių tempų bus laikomasi ir ateityje, kiek į valdžią draugų, pažįstamų ir giminių N.Pašinianas atitemps iki šių metų pabaigos? Juk protestavusiems armėnams iki gyvo kaulo nusibodo dvi kadencijas prezidentavusio S.Sargsiano giminės klanas.

Įsimintina, kad JAV teisėsauga neseniai iškėlė kriminalinę bylą S.Sargsiano broliams – Aleksandrui ir Levonui Sargsianams. Šią informaciją patvirtina armėnų laikraščiai. S.Sargsiano broliai įtariami į bankrotą dirbtinai nuvarę daug turtingų armėnų verslininkų. Kada Armėnijos generalinė prokuratūra susidomės S.Sargsiano brolių veikla? 

2018.05.18; 09:00

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ką Lietuvai derėtų žinoti apie Nikolo Pašiniano valdomą Armėniją? Vilčių, jog ši Pietų Kaukazo šalis suks tikros demokratijos ir tikro teisingumo keliu net ir kardinaliai pasikeitus valdžioms, – mažoka. Jau sykį rašėme, kad naujasis šalies Ministras Pirmininkas bent kol kas demonstruoja nepagarbą tarptautinės bendruomenės reikalavimams grąžinti Kalnų Karabachą teisėtam šeimininkui (omenyje turimos keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, įpareigojančios Armėniją nedelsiant pasitraukti iš šių teritorijų).

Kodėl pamirštamos azerbaidžaniečių pabėgėlių teisės

Būkime atidūs: N.Pašinianas iki šiol neparodė nė mažiausios užuominos, jog atitrauks kariuomenę iš svetimų žemių. N.Pašiniano laikysena paskutiniosiomis dienomis leidžia įtarti, jog jis linkęs net aštrinti teritorinių pretenzijų temą. Vienas iš pirmųjų N.Pašiniano vizitų – simbolinis. Tai išvyka į Kalnų Karabachą, žinoma, neturint Azerbaidžano valdžios leidimo.

Tuo tarpu Vakarų šalių žurnalistai, aprašę naujojo premjero kelionę po Kalnų Karabachą (KK), pirmiausia paprašė oficialiojo Baku leidimo ir tik po to išskrido į šį regioną. Žodžiu, pasielgė civilizuotai – pagerbė ne tik Azerbaidžano, bet ir tarptautinės bendruomenės nuostatas, kam priklauso šios žemės. Jei Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, tai vizos reikia ieškoti Baku, o ne Jerevane. Kas gi čia neaiškaus ir nesuprantamo?

Be kita ko, N.Pašinianas jau prabilo, kad derybose dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo dalyvauti ne tik Vakarų, Armėnijos ir Azerbaidžano atstovai, bet ir nūnai armėnų pajėgų kontroliuojamame Kalnų Karabache gyvenantys žmonės. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas siekia, kad prie derybų stalo sėstųsi dar ir Armėnijos kariškiai bei kolonistai. Šie reikalavimai primena Rusijos laikyseną – Kremlius labai panašiai elgiasi Kryme bei rytų Ukrainoje. Vos tik ten organizuojami rinkimai arba referendumai, tuoj pat pasiremiama kariškių bei kolonistų balsais.

Masiniai protestai Armėnijos sostinėje Jerevane. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, N.Pašiniano reikalavimas, kad KK likimą lemtų ir ten dabar gyvenantys žmonės, – nesąžiningas. Nes Kalnų Karabache iki 1988 – 1994 karinės suirutės gyveno ne vien armėnai. Ten gyventa ir daug azerbaidžaniečių. Tik azerbaidžaniečiai nūnai iš ten išvyti. Jeigu N.Pašinianas – teisingas politikas, jis prie derybų stalo būtų raginęs susodinti ir azerbaidžaniečius, kadaise ne savo noru pasitraukusius iš Juodojo Sodo (toks yra Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos). Bet apie azerbaidžaniečių, iki šiol negalinčių grįžti į gimtuosius namus, teises ponas N.Pašinianas nė neužsiminė. Jei naująjam Armėnijos premjerui nusispjauti į šimtų tūkstančių priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių likimus, tarptautinė bendruomenė galėtų priminti Jerevanui, jog sąžiningose derybose abi pusės atstovaujamos lygiomis dalimis.

Kalnų Karabacho kolonizuoti negalima

Dabar – apie dar vieną armėnišką akibrokštą. Klastingą akibrokštą. Armėnijos diasporos ministras Mchitaras Airapetianas žada inicijuoti plataus masto armėnų repatriaciją.

Kaip praneša ELTA, M. Airapetianas neseniai tvirtino žurnalistams surengtoje spaudos konferencijoje: „Mes artimiausiu metu organizuosime didelę užsienyje gyvenančių mūsų tautiečių repatriaciją. Tai, žinoma, reikalauja maksimalių pastangų ir kruopštaus darbo. Po revoliucijos žmonės pajuto viltį. Mūsų uždavinys – plėtoti šią atmosferą“, – sakė M. Airapetianas.

Repatriacija, žinoma, prasmingas užsiėmimas. Gyventojų skaičius Armėnijoje kasmet mažėja. Tą žino visi. Visiems žinoma ir aplinkybė, jog išvykimą skatinančios priežastys – ekonominės ir socialinės. Remiantis 2016 metų sausio 1-osios duomenimis, Armėnijos gyventojų skaičius pirmą kartą nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio nukrito žemiau 3 milijonų ribos.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Armėnijai norėtųsi palinkėt sėkmės susigrąžinant po pasaulį išsibarsčiusius tautiečius (ką gali žinoti, gal Lietuvai teks ateityje remtis armėniška patirtimi susigrąžinant saviškius, jei tik deklaruojama Jerevano politika bus sėkminga). Ir vis dėlto sveikindami šią iniaciatyvą Vakarai pirmiausia turėtų suklusti: o kur perkelsite grįžtančius armėnus? Jei į sostinę Jerevaną ar Giumri, kur stovi Rusijos karinė bazė, – jokių prieštaravimų. Bet juk sugrįžtantieji tikriausiai bus raginami persikelti ir į Kalnų Karabachą, kuris pagal tarptautinę teisę Armėnijai nepriklauso bei dėl kurio tarp Armėnijos ir Azerbaidžano bet kada gali kilti didelis karas.

Todėl NATO ir Europos Sąjungos atstovams, pripažįstantiems, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška, o ne armėniška teritorija, vertėtų paklausti ne tik Armėnijos diasporos ministro, bet ir paties premjero N.Pašiniano, kur jie siūlys įsikurti reptriantams. Net jei išgirsime oficialiojo Jerevano patikinimus, kad po pasaulį išsibarsčiusieji armėnai į Kalnų Karabachą nebus vežami, vien armėnišku garbės žodžiu nepasikliaukime.

Visiems žinoma, kad armėnai nenoriai keliasi į Kalnų Karabachą. Kalnų Karabache šiandien gyvenantys žmonės neturi šimtaprocentinių saugumo garantijų. Jie suvokia, kad vieną gražią dieną teks palikti šias žemes. Todėl ir neskuba įsikurti. Ir vis dėlto Armėnijai, su Rusijos pagalba okupavusiai Kalnų Karabachą, verkiant reikia šią teritoriją apgyvendinti saviškiais. Kad Azerbaidžanui kuo sunkiau būtų ją susigrąžinti. Štai kodėl Armėnija žūtbūt stengiasi parodyti pasauliui, kaip neva „klesti Azerbaidžano įtakos atsikratęs kraštas“. Bet meluoti nesiseka. Šiuo metu Juodasis Sodas greičiau panašus į dykras, kur tai ten, tai šen išsidėstę kariniai objektai bei mažytės civilių gyvenvietės.

Nenustebkime, jei kada nors paaiškės, kad Jerevanas slepia tikruosius duomenis apie KK populiaciją. Azerbaidžano slaptosios tarnybos tikriausiai pelnytai mano, kad ten – du kartus mažiau gyventojų nei tvirtina oficialusis Jerevanas. Todėl vakariečiams politikams, kurie rūpinasi Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinio vientisumo atstatymu, derėtų atkreipti dėmesį ir į neteisėtas Armėnijos pastangas kolonizuoti azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą.

Sirijos armėnai perkeliami į Juodąjį Sodą

Juk Armėnija jau seniai pusiau slapta, pusiau viešai į Kalnų Karabachą vilioja karo išvargintus Sirijos armėnus. Net armėniškame Lragir.am leidinyje pripažįstama, kad į Kalnų Karabachą kadaise buvo perkelta 40 armėnų šeimų iš Sirijos. Viena iš tokių – 2001-aisiais atsikėlusi Nerseso Demirčano šeima. Nors Sirijos armėnams žadamos įvairios lengvatos – tiek buities reikmenys, tiek socialinės pašalpos – šis armėnas Kalnų Karabche skursta. Jis nebežino, kur trauktis, kur prašyti pagalbos. Beje, iškalbinga detalė – jo istorija aprašyta ne azerbaidžanietiškoje, o armėniškoje spaudoje. Nors paprastai armėniški leidiniai linkę dabartinį gyvenimą Kalnų Karabache vaizduoti žymiai palankiau. Suprask, ten – rojus. Nors iki tikro rojaus – labai toli.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu,  įtarimai, jog Armėnija į Kalnų Karabachą vilioja daug Sirijos armėnų, – vieša paslaptis. O tai, kaip bežiūrėsime, grubus tarptautinės teisės pažeidimas. Tarptautiniai įstatymai draudžia okupantams kolonizuoti užkariautas žemes saviškiais (tik šitos taisyklės mažai kas laikosi).

Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, jog ir dabar į Kalnų Karabachą neplūstels po pasaulį išsibarsčiusios gausios armėnų diasporos atstovai. Jei NATO ir ES – principingos institucijos, jos turėtų perspėti naująjį premjerą N.Pašinianą: kolonizuoti Kalnų Karabacho negalima.

Pirmasis prisistatymas – Vladimirui Putinui

Bet N.Pašinianui tikriausiai nusispjauti į Vakarų perspėjimus. Juk pirmasis jo vizitas – pas amžinąjį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kaip skelbia ELTA, N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.

„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.

42 metų amžiaus Armėnijos premjeras padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.

Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.

Tad Armėnijos fronte – nieko naujo. Graži, taiki, daug vilčių teikusi armėniška revoliucija pradeda kelti daug abejonių – vardan ko ji kilo? Kad Jerevanas ir ateityje pataikautų Kremliui bei pyktųsi su Azerbaidžanu?

2018.05.17; 11:13

Naujasis Armėnijos premjeras patikino V. Putiną, kad dvišaliai santykiai nesikeis. EPA-ELTA nuotr.

Naujasis Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pirmadienį patikino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad, jam atėjus į valdžią, Jerevano santykiai su Maskva išliks glaudūs.

N. Pašinianas su Rusijos prezidentu susitiko Sočyje, Eurazijos ekonominės sąjungos viršūnių susitikimo kuluaruose.

„Galiu patikinti, kad Armėnija sutaria šiuo klausimu (santykių su Rusija), ir niekas neabejoja ir neabejos strategine Rusijos ir Armėnijos santykių svarba“, – V. Putinui sakė N. Pašinianas.

42 metų amžiaus Armėnijos premjeras taip pat padėkojo V. Putinui už „subalansuotą Rusijos poziciją“ Armėnijoje tvyrant politinei krizei, kurios metu N. Pašinianas vadovavo masiniams protestams ir pilietinio nepaklusnumo kampanijoms.

Pripažindamas Armėniją „artimiausia mūsų partnere regione“, V. Putinas palinkėjo N. Pašinianui sėkmės naujose jo pareigose ir pridūrė besiviliantis, kad santykiai „bus plėtojami taip pat stabiliai kaip ir iki šiol“. V. Putinas patikino, kad Maskvos politika Armėnijos atžvilgiu nesikeis.

Naujuoju Armėnijos premjeru N. Pašinianas išrinktas praėjusią savaitę. Armėnija politinėje krizėje atsidūrė, kai N. Pašiniano vadovaujami gatvės protestai privertė atsistatydinti vos savaitę Armėnijos premjero poste išbuvusį eksprezidentą Seržą Sargsianą.

S. Sargsianas 10 metų ėjo Armėnijos prezidento pareigas, tačiau balandį pasibaigus antrajai ir paskutinei jo kadencijai, politikas buvo išrinktas naujuoju šalies premjeru. Tai sukėlė protestų bangą šalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 02:00

Armėnijos opozicijos lyderis Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Kol armėnų opozicijos lyderis dar nebuvo premjeras, bet jau buvo aišku, kad šalies parlamentas privalės jį tvirtinti Ministru Pirmininku, šių eilučių autoriaus galvoje kirbėjo atsargi mintis – gal gi naujojo Armėnijos vadovo Nikolo Pašiniano užsienio politika vis tik bus civilizuota, paremta tarptautine teise bei pagarba kaimyninių šalių teritoriniam vientisumui?

Nieko panašaus. Tikrieji Nikolo Pašiniano ketinimai išryškėjo labai greitai. Jau gegužės 9-ąją naujasis premjeras nuvyko į Kalnų Karabachą. Vien tik šis faktas – nuvykimas – byloja, jog buvo grubiai pažeistas kaimyninės šalies teritorinis vientisumas. Kalnų Karabachą (arba Juodąjį Sodą, išvertus į lietuvių kalbą) kaimyninis Azerbaidžanas laiko sava teritorija.

Į diskusijas, kodėl oficialusis Baku teisus, traktuodamas Kalnų Karabachą esant savu, šį sykį nesileisime (apie tai jau daug rašyta, visi argumentai seniai žinomi, be to, šiandien noriu apžvelgti visai kitus apsektus). Ir vis dėlto privalau priminti, kad Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho remia ir tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO bei Europos Sąjungos šalis. Tad, vadovaujantis tarptautine teise, N.Pašinianas tikrai neturėjo teisės vykti į Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo – vizos. Bet nuvažiavo. Nepaisė aplinkybės, jog po šio akibrokšto oficialusis Baku bus priverstas griežtai reaguoti (taip pasielgtų bet kuri kita valstybė, jei į jos teritoriją įžengtume be jos sutikimo).

Tad akivaizdu, kad N.Pašinianas, net nespėjęs deramai įsitaisyti premjero krėsle, jau savo pirmaisiais žingsniais pademonstravo nepagarbą ne tik Azerbaidžanui, bet ir tarptautinei bendruomenei, taip pat – ir Lietuvai. Suprask, jam nusispjauti į mūsų rezoliucijas, raginančias grąžinti Juodąjį Sodą teisėtiems šeimininkams.

Beje, remiantis naujausiomis žiniomis, N.Pašinianas, regis, dar aršesnis separatistas nei liūdnai pagarsėjęs jo pirmtakas eksprezidentas Seržas Sargsianas. Tuoj paaiškinsiu – kodėl. Maždaug prieš du dešimtmečius Jerevanas liovėsi viešai svaičiojęs apie Kalnų Karabacho prisijungimą tenkindamasis vien minimum programa: „Kalnų Karabacho tauta nori nepriklausomybės“. Armėnijos politikai tuomet suprato, kad, tarptautinei bendruomenei vieningai smerkiant Kalnų Karabacho okupaciją, jiems nepavyks sulaukti Vakarų palaiminimo mechaniškai prijungus žemes.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Armėnija pradėjo taikyti gudresnę taktiką – neva Kalnų Karabache gyvena kažin kokia ypatinga Arcacho tauta, skelbianti nepriklausomybę nuo Azerbaidžano, mat buvo azerbaidžaniečių engiama ir skriaudžiama. Gudriau nesugalvosi. Pirmiausiai įtvirtinkime Vakarų sąmonėje nuomonę, kad Kalnų Karabachas – atskira valstybė, o jos gyventojai – unikali tauta, o jau tada, nurimus aistroms ir pasipiktinimams, toji atskira valstybė neva demokratinio referendumo būdu panorės prisijungti prie draugiškos Armėnijos.

Šią nuosaikiai klastingą poziciją armėnų lobistai atkakliai kalė į sąmonę tiek Amerikos, tiek Europos politikams, žurnalistams kelis dešimtmečius be sustojimo. Šią nuostatą garsino ir dešimt metų Armėnijai vadovavęs aršus separatistas S.Sargsianas, buvęs šalies prezidentas.

Be abejo, Armėnijai nepavyko apgauti Vakarų, jog Kalnų Karabache dabar esantys žmonės tiesiog nori gyventi nepriklausomi nuo neva nesukalbamų azerbaidžaniečių. Tačiau armėniškos gudrybės slepiant tikrąsias priežastis – teritorines pretenzijas Azerbaidžanui – kai kam Vakaruose susuko galvas. Juk lozungai apie tautos teisę į nepriklausomybę bei apie nuolat visų skriaudžiamus vargšus armėnus žadina užuojautą. Ir vis dėlto patikėjusių Jerevano pasakomis – mažuma. Tiek Vašingtono, tiek Briuselio pozicija liko nepalaužiama: Kalnų Karabachas – okupuotas, okupantai, t.y. armėnai, privalo pasitraukti.

Dabar Vakarams teks būti dar atidesniems, principingesniems, piktesniems. Mat naujasis Armėnijos premjeras, nuvykęs į Kalnų Karabachą, pradėjo kalbėti netikėtai aršiai. Užuot prabilęs bent jau taip, kaip kadaise sakydavo jo pirmtakas S.Sargsianas, N.Pašinianas rėžė be diplomatinių vingrybių: jam jau neužtenka atskiros Kalnų Karabacho respublikos, jis atvirai reikalauja Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Užuot pripažinęs armėniškas kaltes ir klaidas jis tvirtino sieksiąs tarptautinio Arcacho (taip dabar armėnai vadina Kalnų Karabachą) pripažinimo. Jis net pareiškė norįs keisti derybų sąlygas: tegul diskusijose dėl Kalnų Karabacho dalyvauja ne tik tarptautinės bendruomenės atstovai, Azerbaidžanas ir Armėnija, bet ir tie, kurie nūnai gyvena Kalnų Karabache. Akivaizdus bandymas susilpninti Azerbaidžano pozicijas. 

Tokią poziciją N.Pašinianas demonstravo tiek kalbėdamas Armėnijos parlamente gegužės 1-osios ir 8-osios dienomis, tiek gegužės 9-ąją neteisėtai nuvažiuodamas į Kalnų Karabachą. „Kai Arcachą pripažins tarptautinė bendruomenė, tada Armėnijos ir Arcacho tautos pareikš savo poziciją dėl susijungimo“, – kalbėjo N.Pašinianas.

Kodėl N.Pašinianas tapo net aršesnis separatistas nei jo pirmtakai, – atspėti lengva. N.Pašinianas tikisi, kad Vakarai, sužavėti jo antikorupcinėmis kalbomis bei pažadais demokratiškai valdyti šalį, ims nebepastebėti konfrontacinės Jerevano politikos kaimynų atžvilgiu. Jis deda dideles viltis, kad Vakarams labiau rūpės demokratija nei Kalnų Karabacho likimas.

N.Pašinianas daro lemtingą klaidą. Vakarai negali ignoruoti šalių teritorinio vientisumo taisyklių pažeidimų Pietų Kaukaze, nes priešingu atveju bus sukurtas precedentas naujoms teritorinėms pretenzijoms atsirasti bet kurioje pasaulio teritorijoje. Dėl teritorinių pretenzijų Vakarai turi būti principingi visur – ne tik Pietų Kaukaze. Tai supranta ir Vašingtonas, ir Briuselis, ir Berlynas, ir Paryžius. Nusileisi vienur, gaisras įsiliepsnos kitur.

Savo politikos klaidingumo nesuvokia, regis, tik Jerevanas. Jei Armėnija nebūtų okupavusi Kalnų Karabacho (aktyvūs veiksmai plėtojosi 1988 – 1994 metais), šiandien ji būtų visai kitokia šalis. Bent jau žymiai turtingesnė, nes nereikėtų pyktis nei su Turkija, nei su Azerbaidžanu (būtų atvira prekyba), bei mažiau priklausoma nuo Rusijos (nereikėtų Rusijos karinės bazės), nes netektų baimintis Azerbaidžano karinės galios.

Pažymėtina, kad jau pirmieji N.Pašiniano raginimai „kaimynams gyventi draugiškai“ pasirodė esantys klastingomis intrigomis. Prisiminkime, kaip N.Pašinianas bandė susidraugauti su Turkija ignoruodamas Azerbaidžaną. Naujasis Armėnijos premjeras tikriausiai svarstė: „Turkija – didesnė, galingesnė už Azerbaidžaną. Jei su ja pavyktų pradėt bent minimalų dialogą, sukalbamesnis taptų ir Azerbaidžanas“.

Nepavyko. Turkijos užsienio reikalų ministerija iš karto atkirto: negali būti jokių kalbų apie Ankaros ir Jerevano draugystes, kol armėnai laiko okupavę Kalnų Karabachą. Turkija atmetė ir Jerevano pastangas pradėti bet kokias kitas derybas. Nes Jerevanas vis dar reikalauja, kad Turkija pripažintų 1915-ųjų tragediją „armėnų tautos genocidu“. Turkai stebisi, kodėl tada Jerevanas neatidaro savo archyvų, kad įrodytų tokias tiesas? Juk jei 1915-ieji – genocidas, kodėl Armėnija nuo tartpautinės bendruomenės slepia savo archyvuose faktus, įrodančius turkų kaltę? Pavyzdžiui, turkai senų seniausiai atidarę savo archyvus: ieškokite ko tik norite. O armėnai – slapukauja. Keistas, įtartinas slapukavimas.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Žodžiu, konfrontacija su Azerbaidžanu (o tuo pačiu – ir su tarptautine bendruomene) tikriausiai tęsis šaliai vadovaujant ir N.Pašinianui. Turime padėtį be išeities. Jei N.Pašinianas – separatistų pusėje, vadinasi, jis – ne tas armėnų lyderis, su kuriuo Vakarams derėtų nuoširdžiai glebesčiuotis. Sveikindami demokratinius procesus Armėnijoje mes privalome nuolat reikalauti, kad armėnai kuo greičiau pasitrauktų iš okupuotų teritorijų. Kol Armėnija – mažoji Rusijos kopija, Vakarų draugystė su naujuoju premjeru N.Pašinianu privalo būti atsargi, rezervuota. Jei N.Pašinianas laimina svetimų teritorijų grobimą, jis negali būti priskirtas civilizuotų politikų grupei. Jei N.Pašinianas skatina teritorines pretenzijas (esama pavojaus, kad įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho peraugs į rimtą karą), jis neturėtų būti priimamas Vakarų sostinėse kaip lygiavertis politikas. „Pirma – grąžink, ką neteisėtai užgrobei, štai tada, tik tada, pradėsime draugiškai kalbėtis“ – tokia privalo būti vieninga Vakarų laikysena bendraujant su ponu N.Pašinianu.  

Maža vilčių, jog Armėnija pradės gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas, įpareigojančias grąžinti užgrobtas teritorijas, dar ir dėl to, kad prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos per parą apšaudė azerbaidžaniečių pozicijas fronto linijoje net 130 kartų. Viešojoje erdvėje niekur neaptikau pranešimų, jog N.Pašinianas būtų liepęs nedelsiant nutraukti ugnį.

Iškalbinga tyla. Tyla prieš audrą?

2018.05.11; 11:10

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Europos Sąjunga pasveikino buvusį ilgametį Armėnijos opozicijos politiką ir protestų lyderį Nikolą Pašinianą tapus naujuoju šalies premjeru.

N. Pašiniano pristatytose užsienio politikos gairėse žadama išlaikyti tradiciškai artimus Armėnijos santykius su Rusija. Tačiau tuo pat metu skelbiama apie ketinimą plėtoti santykius su Bendrija, siekiant, kad šaliai būtų suteiktas bevizis režimas.

V. Putinas teigė tikintis, kad N. Pašinianas „padės toliau stiprinti draugiškus mūsų šalių, sąjungininkių, santykius“, sakoma Kremliaus išplatintame pranešime.

Tuo tarpu ES teigia nekantriai laukianti bendradarbiavimo su N. Pašinianu įgyvendinant lapkritį pasirašytą ES ir Armėnijos tvirtesnės partnerystės susitarimą, rašoma Bendrijos užsienio politikos tarnybos pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.09; 07:48