Gandrai. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvieną rudenį ir ankstyvą pavasarį, išlydėjus ir laukiant sugrįžtančių į Lietuvą gandrų, ant elektros linijų atramų pavojingai sukrauti gandralizdžiai yra iškeliami ant specialių platformų. Bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) prisideda prie saugesnės aplinkos gandrams – ant atramų tvirtinami specialūs metaliniai stovai, ant kurių paukščiai vėliau vėl suka savo lizdus. Tokios lizdavietės yra daug saugesnės ne tik aplinkiniams, bet ir patiems paukščiams.
„Nuoširdžiai rūpinamės kiekvienu gandru, siekiame, kad nacionalinis paukštis būtų tinkamai apsaugotas, o gyventojams galėtume užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą. Gandralizdžių iškėlimo darbai vykdomi tuo metu, kai gandrai yra išskridę žiemoti“, – teigia ESO Tinklų eksploatavimo tarnybos direktorius Virgilijus Žukauskas. Gandrai Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kasmet perėti į Lietuvą parskrendantys gandrai suka lizdus ant elektros linijų atramų, kur jiems įsikurti retsykiais padeda ir žmonės. Tačiau, pabrėžia ESO atstovas, elektros skirstymo oro linijos nėra natūrali gandrų buveinės vieta. Taip pat ir dirbtinų lizdaviečių įrengimas ant oro linijų atramų nėra tinkama išeitis ne tik elektros tinklui, bet ir gandrams.
Specialisto teigimu, pagal elektros oro linijų eksploatacijos reikalavimus, ant elektros oro linijų atramų negali būti jokių pašalinių daiktų. Pasitaiko atvejų, kai nuo elektros iškrovos ant atramų sukrauti gandralizdžiai suliepsnoja. Prilietę elektros laidus gandrai neretai yra traumuojami elektros srovės, dėl krintančių lizdų kyla grėsmė ir žmonėms, o nutrūkus elektros tiekimui nukenčia elektros vartotojai.
„Gandrų sugrįžimo dieną raginame visuomenę atsakingai žiūrėti į paukščių apsaugą. Gandrų labui, prašome gyventojų ar savivaldos pagalbos bei visų rūpestingų žmonių įsitraukimo, randant ir padedant gandrams įsikurti natūraliose perimvietėse – medžiuose, o ne ant elektros tinklo atramų“, – teigia V. Žukauskas.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gandralizdžių perkėlimo darbus ESO vykdo jau ne vienerius metus. Bendrovė perkelia tik tuos lizdus, kurie kelia pavojų paukščiams, žmonėms ir elektros skirstymo tinklui. Šalindama gedimus ir suderinus su Aplinkos apsaugos agentūra, bendrovė kasmet perkelia apie šimtą gandralizdžių. Per 2020 m. ESO perkėlė 102, pernai – 109 lizdus.
Tai atliekama stengiantis nepadaryti žalos paukščiams, perimvietes perkeliant ar paprasčiausiai sutvarkant taip, kad šios nekenktų elektros tinklui ir nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonėms.
ESO savo eksploatuojamų elektros skirstomųjų tinklų zonoje gali atlikti tik tuos darbus, kurie yra tiesiogiai susiję su elektros tinklų technine priežiūra ir remontu. Pastebėjus elektros tinklui grėsmę keliantį gandralizdį ir nurodžius konkrečią jo vietą, bendrovė saugiai jį perkeltų.
Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.
Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.
Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.
Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.
Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.
Lesyklėlėje. Slaptai.lt nuotr.
O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė! Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.
Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.
Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.
Automobiliai sniege. Slaptai.lt nuotr.
To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.
Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B, nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.
Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!
Sniego valytuvas. Slaptai.lt nuotr.
Kūniškumo likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.
Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.
Meldinė nendrinukė su žiedu. Selemono Paltanavičiaus nuotr.
Atlikus pirmąją retų paukščių – meldinių nendrinukių – apskaitą Žuvinto biosferos rezervate gamtininkai džiaugiasi – rasti 27 giedantys patinai ir tai yra didžiausia kada nors nustatyta šių giesmininkų populiacija šioje teritorijoje. Lyginant su praėjusiais metais, populiacija išaugo beveik dvigubai. Gamtininkų teigimu, toks staigus paukščių pagausėjimas gali būti siejamas su sėkmingai atliktu meldinių nendrinukių perkėlimu (translokacija) iš Baltarusijos į Lietuvą bei gerėjančia buveinių būkle Žuvinte.
„Gamtosauginiu požiūriu, rezultatas stipriai viršija pradinius lūkesčius. Jis neabejotinai susijęs su ilgamečiu ir nuosekliu darbu atkuriant buveines bei pirmą kartą pasaulyje sėkmingai vykdyta šių tolimųjų migrantų perkėlimo programa. Planuodami perkėlimo eksperimentą kėlėme sau tikslą sėkmingai išauginti jauniklius ir tikėjomės bent vieno jų sugrįžimo po žiemos migracijos. Dabar džiaugiamės matydami gyvybingos populiacijos atsikūrimo požymius ir tai suteikia vilties, jog pavyks išsaugoti šį, ant išnykimo ribos balansuojantį rečiausią Europos giesmininką”, – rezultatais džiaugiasi meldinių nendrinukių apsaugos projektui vadovaujantis Baltijos aplinkos forumo direktorius Žymantas Morkvėnas.
Žuvinto biosferos rezervato direktorių Arūną Pranaitį irgi labai džiugina toks rūšies atsigavimas. Pasak jo, tai yra rezultatas, vainikuojantis daugelio metų pastangas atgaivinti bene didžiausią Lietuvoje išlikusį žemapelkių masyvą ir čia gyvenančią globaliai nykstančią rūšį.
Beveik dešimtmetį Žuvinto populiacija balansavo ant išnykimo ribos – buvo skaičiuojami 1-8 giedantys patinai. Pastangos saugoti meldines nendrinukes atkuriant buveines ryškaus poveikio Žuvinto populiacijai neturėjo – ji buvo tiek sunykusi, kad natūraliai nesugebėjo staigiai atsikurti. Buvo iškilusi grėsmė, kad ištikus didesnei sausrai ar kitai nelaimei, ši populiacija gali visiškai išnykti, kaip tai nutiko panašioms populiacijoms Vengrijoje ir Vokietijoje. Po ilgų diskusijų su mokslininkais, detalaus planavimo 2018-2019 m. gamtininkai atliko meldinių nendrinukių perkėlimą. Į nykstančią Žuvinto populiaciją iš didžiausios pasaulyje šių paukščių buveinės Baltarusijoje per dvejus metus atvežta 100 šių paukščių jauniklių. Net 99 iš jų gamtininkams pavyko sėkmingai užauginti ir paleisti į laisvę.
Kaip teigiama Baltijos aplinkos forumo pranešime, jau po pirmųjų perkėlimo metų gamtininkai džiaugėsi šio metodo sėkme. 2019 m. pavasarį stebėti 11 po žiemojimo Afrikoje į Žuvintą grįžę perkelti paukščiai (22 proc.). Šis rodiklis viršijo net natūralų pirmamečių jauniklių grįžtamumą (20 proc.). Šiemet jau rasti 5 pernai į Žuvintą perkelti ir po žiemojimo čia grįžę paukščiai – 2 patelės ir 3 patinėliai. Taip pat – 3 paukščiai atvežti čia prieš dvejus metus.
„Prieš dvejus metus mes ryžomės pirmieji pasaulyje su šia rūšimi išmėginti dar netaikytą gamtosaugos priemonę – perkėlimą (translokaciją). Dabar jau akivaizdžiai matome šio metodo sėkmę ir puikius rezultatus. Nors galutinis šiemet grįžusių perkeltų skaičius bus nustatytas tik vasaros pabaigoje, šiemet jau stebėjome į Žuvintą grįžusius abiejų perkėlimo metų paukščius. Tai, kad 2018 m. perkelti paukščiai (net trys) čia sugrįžta jau antrus metus rodo, kad esminis perkėlimo momentas – naujų namų įsiminimas ir prisirišimas prie šios teritorijos puikiai pavyko. Meldinių nendrinukių ryšys su Žuvinto pelkėmis labai stiprus. Kadangi meldinės nendrinukės paprastai gyvena 3-4 metus, sulaukti trečius metus einančių giesmininkų taip pat reiškia, kad jie užaugo stiprūs, sveiki ir sąlygos čia geros“, – sakė Ž. Morkvėnas.
Gamtininkų teigimu, daugiausiai šiemet rastų paukščių nebuvo žieduoti. Greičiausiai tai – pernai iš Baltarusijos atvežtų paukščių jaunikliai. Taip pat yra tikimybė, kad paukščiai galėjo atskristi iš kaimyninių šalių.
„Europos žemyne situacija su meldinėmis nendrinukėmis, deja, nėra tokia džiuginanti kaip mūsų patirtis Žuvinte. Šiemet buvo ypatingai sausas pavasaris ir sparnuočių buveines naikino gaisrai. Ugnis pasiglemžė apie 6000 ha Biebžos pelkės – svarbiausios meldinės nendrinukės perimvietės Lenkijoje. Baltarusijoje gaisrai suniokojo apie 3000 ha sparnuočio buveinių. Ukrainoje tikslus gaisro suniokotas plotas nežinomas, bet ornitologai praneša apie masinius gaisrus. Gali būti, jog dalis meldinių nendrinukių atskiro į Žuvintą apleidę gaisrų suniokotas buveines. Tai paaiškės vykdant ilgesnius tyrimus, stebint rūšies skaitlingumą ateinančiais metais. Jei tyrimai patvirtins, jog iš tiesų paukščiai atskrido iš kaimyninių šalių, tai irgi bus labai gera ir vilties suteikianti žinia – vadinasi, paukščiai gali perskristi gana tolimus atstumus ieškodami sau tinkamų buveinių“, – sakė Ž. Morkvėnas.
Birželio mėnesį nustatytas meldinių nendrinukių populiacijos dydis Žuvinto biosferos rezervate dar nėra galutinis, pažymima Baltijos aplinkos forumo pranešime. Jis gali didėti atlikus antrąjį apskaitos etapą liepos pradžioje. Metodologiškai meldinių nendrinukių populiacijos dydis nustatomas pagal giedančius patinus, ją vykdant du kartus – birželio pradžioje ir liepos pradžioje. Po antrosios apskaitos tikslinami apskaitų rezultatai ir populiacijos dydis nustatomas pagal didžiausią rastų patinėlių skaičių.
Šiuo metu taip pat baigiami apibendrinti pirmų apskaitų duomenys iš kitų meldinių nendrinukių buveinių Nemuno deltoje ir pamaryje.
Lietuvos paštas išleidžia naują pašto ženklą, kuriame pavaizduota lututė. Lietuvos pašto nuotr.
Lietuvos paštas penktadienį išleidžia Lauros Aleknavičiūtės serijai ,,Lietuvos raudonoji knyga. Paukščiai” kurtą pašto ženklą, kuriame pavaizduota lututė.
Kaip praneša bendrovė „Lietuvos paštas”, ženklo nominalas – 0,75 Eur, tad korespondenciją, pažymėtą šiuo pašto ženklu, bus galima siųsti ir į užsienį. Pašto ženklų tiražas – 40 tūkst., jie išleisti lapeliais po 10 pašto ženklų. Su pašto ženklais išleidžiamas pirmos dienos vokas ir analogiškas atvirukas – kartmaksimumas. Proginis antspaudavimas vyks sostinės Gedimino pr. įsikūrusiame pašte.
Lututė, kuri gyvena visame Šiaurės pusrutulyje spygliuočių, rečiau – mišriuosiuose miškuose, savo pavadinimą gavo dėl ypatingo švelnaus ūbavimo, kuris jau nuo vasario per tuoktuves skamba miškuose – lu-tu-tu. Tai – viena mažiausių ir todėl, turbūt, paslaptingiausių Lietuvos pelėdų. Ji dažnai tupi prigludusi prie medžio kamieno ar lindi drevėje, o jeigu skraido – praktiškai be garso, todėl šį mažą paukštelį pastebėti gali tik laimingieji.
Kaip ir visos pelėdos, lututė aktyvi būna naktį, o dieną slepiasi tarp medžio šakų arba uokse sukrautame lizde, kuriame kovo viduryje peri 4-5 it teniso kamuoliukai apvalius kiaušinius. Dėl savo mažo dydžio ši pelėdukė minta mažais graužikais bei mažais paukščiukais, o dėl retumo yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Per metus valstybės valdoma akcinė bendrovė Lietuvos paštas išleidžia 25-27 pašto ženklus.
Žiema po truputį traukiasi. Tuoj nebereikės lesinti paukštelių.
Ir nors džiugu jausti artėjantį pavasarį, džiugu buvo matyti ir kiekvieną rytą lesyklėlėje siaučiančias zyles bei pilkai rudus, šiek tiek už zyles didesnius paukštelius.
Sparnuočiai priprato kiekvieną rytą atskristi į mūsų lesyklėlę pasistiprinti. O mes pripratome kasdien matyti gražius, mielus, atsargius paukštelius. Pasislėpus už užuolaidų buvo įdomu stebėti, kokios dramos klostosi lesyklėlėje – tai draugiškai „pusryčiauja“, tai aršiai pešasi. Kartais tuo pačiu metu po mūsų lesyklėlės stogu mėgindavo sutilpti per dešimt sparnuočių. Štai tada kildavo tikras ermyderis…
Slaptai.lt gerbėjų dėmesiui – keletas tokių akimirkų.
