Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė sako, kad komisija pritartų paminklo Justinui Marcinkevičiui statymui Vilniuje, rašytojų sąjungos skvere. Visgi, pažymi ji, komisija yra tik patariamasis balsas ir galutinį sprendimą dėl paminklo priims miesto taryba.
„Be abejo, mes, kaip istorinės atminties komisija pritariame (paminklo statymui – ELTA), mūsų balsas yra patariamasis, mes tarybos darbotvarkės neplanuojame. Tikėtina, kad artimiausiame tarybos posėdyje šio klausimo dar nebus ir jo nebus tol, kol nebus kažkokio aiškaus sutarimo, kas turi atsirasti šiame skvere“, – antradienį diskusijoje dėl J. Marcinkevičiaus skvero teigė K. Šeraitė-Gogelienė.
Pasak jos, dabar dėl J. Marcinkevičiaus asmenybės ir paminklo diskutuojama todėl, kad paminklo statymo klausimas iškilo į viešumą.
„Kai buvo idėja pavadinti rašytojų sąjungos skverą Justino Marcinkevičiaus vardu, žinia buvo priimta su džiaugsmu ir tuomet apie Justino Marcinkevičiaus asmenybę, šiuo metu nevienareikšmiškai vertinamą, nebuvo nė kalbos. Taip ir buvo, iki kol nepriėjome prie klausimo apie paminklą“, – sakė K. Šeraitė-Gogelienė.
„(…) Bet kai viskas išėjo į viešumą, viskas pradėjo neveikti – ir sprendimas, ir poeto asmenybė, ir procesas sustojo“, – pažymėjo savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė. Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tol, kol vyksta diskusijos, tęskime jas“, – akcentavo K. Šeraitė-Gogelienė.
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat kritiškai vertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė kritiškai vertina viešojoje erdvėje įsiplieskusias diskusijas dėl paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasak jos, daugiau nei prieš tris dešimtmečius nepriklausomybę atgavusi Lietuva yra neįsivaizduojama be šio poeto indėlio. Todėl, susigraudinusi akcentuoja politikė, paminklas J. Marcinkevičiui tėra laiko klausimas.
„Aš jau nepakeliu minčių apie tave/ Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,/ Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas./ O tu sakai: stovėk kaip stovi laisvė“, – paprašyta pakomentuoti pastaruoju metu kilusias diskusijas J. Marcinkevičiaus eilėmis prabilo V. Blinkevičiūtė.
„Čia yra Justinas Marcinkevičius. Aš net susigraudinau. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti Lietuvos atgimimą, visą Sąjūdį ir visą pakilimą be Justino Marcinkevičiaus. Jis visą laiką yra su mumis. Nežinau, ką galėčiau čia bepridurti“, – „Žinių radijui“ teigė europarlamentarė.
Anot jos, įamžinimo klausimai visada kelia nemažai diskusijų, tačiau, neabejojo socialdemokratė, dėl paminklo J. Marcinkevičiaus anksčiau ar vėliau tikrai bus susitarta.
„Aš net neabejoju, kad Lietuvos žmonės, bendruomenė anksčiau ar vėliau vis tiek ras sutarimą, kaip, kur, kada ir kokiu pavidalu tai padaryti. Justinas Marcinkevičius tikrai yra to vertas“, – sakė V. Blinkevičiūtė, pažymėdama, jog ir dabar diskusijos šiuo klausimu galėtų būti oresnės.
„Nereikia to drabstymosi purvais. Juk pats Justinas Marcinkevičius iš tikrųjų ragino ir kvietė: nereikia pykčio, pagiežos, keršto, melo“, – samprotavo V. Blinkevičiūtė. Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
ELTA primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui J. Marcinkevičiui. Visgi, dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, mat, kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl J. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat labai kritiškai įvertino diskusijas dėl paminklo poetui. Pasak šalies vadovo, debatų epicentre atsidūręs rašytojas yra vienas iškiliausių Lietuvos kūrėjų, todėl jo atžvilgiu skriejanti kritika tik skaudina poeto artimuosius.
„Justinas Marcinkevičius sau pasistatė tokį didelį paminklą, kad jau joks XXI a. ideologinis inkvizitorius jo nebenugriaus. Tai, turbūt, yra didžiausias dainius, kurį mes turėjome XX amžiuje. Arba vienas iš garsiausių mūsų poetų su kurio eiliuotu žodžiu į Sąjūdį ėjo žmonės“, – žurnalistams teigė Šilalės rajone apsilankęs G. Nausėda.
Eidamas 87-uosius metus po sunkios ir ilgos ligos sekmadienį mirė poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Juškaitis, pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga.
Jonas Juškaitis gimė 1933 m. gegužės 30 d. Kuturiuose, Jurbarko rajone. 1958 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo mokytoju, 1958-1962 m. – „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Nuo 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Jonas Juškaitis yra parašęs ir išleidęs šešiolika poezijos knygų: „Ir aušros, ir žaros“ (1962), „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), „Tolimos dainos“ (1981, 1997; Brailio raštu, 2001), rinktinė tuo pačiu pavadinimu (2006), „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ (1984), „Su volungės balsu“ (1984), „Anapus gaiso“ (1987), „Pučia vėjas į širdį“ (1990), „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ (1994), „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“ (1998), „Lyra ant gluosnio“ (1998), „Eglė vasaros naktį“ (2003), „Labos nakties, naktie“ (2005), „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ (2009), „Jonas Juškaitis: eilėraščiai“ (2012), „O laike, o niūniavime manęs“ (2018).
Pastaraisiais metais, nors ir sunkiai sirgdamas, Jonas Juškaitis ir toliau kūrė, leidykla „Homo liber“ išleido jo knygas: „Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones“ (2016), „Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis: laiškai“ (2018) bei Virginijos Balsevičiūtės parašytą monografiją apie poetą „Toks gražus, toks liūdnas“ (2018).
Jonas Juškaitis buvo ir puikus vertėjas. Tarp jo verstų užsienio poetų yra A. Achmatova, F. G. Lorka, J. V. Getė, N. Gumiliovas, H. Heinė, F. Helderlinas, S. Jeseninas, O. Mandelštamas, K. K. Norvidas, R. M. Rilkė, G. Traklis, senovės japonų poetų.
O Jono Juškaičio eilėraščių yra išversta į anglų, baltarusių, ispanų, italų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbas.
Jonas Juškaitis 1989 m. buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1999 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2004 m. pelnė Jono Aisčio literatūrinę premiją už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pažintį su žymiais lietuvių rašytojais, poetais, intelektualais, istorikais, kalbininkais, filosofais… Jau esame paskelbę ištraukų iš Vlado Terlecko, Romualdo Ozolo, Petro Dirgėlos, Valentino Sventicko, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Liekio, Zigmo Zinkevičiaus kūrybos, prisiminimų.
Šiandien mūsų svečias – poetas Jonas Juškaitis, garsėjantis savo dešiniosiomis, krikščioniškosiomis pažiūromis. Numatę publikuoti keletą ištaukų iš jo 1998-aisiais išleistos knygos “Lyra ant gluosnio”. Manome, jog daugelis J.Juškaičio eseistinių, publicistinių, politinio pobūdžio straipsnių, sudėtų į minėtą knygą, tebeaktualūs ir šiandien. Ne tik aktualūs, bet ir leidžia kitu kampu pažvelgti į šiandienines Lietuvos valstybės bėdas.
Šitaip pasakė poetas Justinas Marcinkevičius, kuris Vasario 16-ąją išėjo pas Joną Basanavičių, prieš 84 metus išėjusį irgi Vasario 16-ąją.
Esu laimingas, kad su poetu Justinu Marcinkevičium susitikau dar mokyklos suole. Ya išlikusios kelios fotografijos. Visą gyvenimą atidžiai skaičiau jo kūrybą, sekiau visuomeninę veiklą. Ne vieną kartą esu su juo bendravęs, pavyzdžiui, kai rengiau spaudai albumą “Baltijos kelias”. Turiu jo knygą “Amžino rūpesčio pieva”, įsigytą vienoje Vilniaus knygų mugėje. Ilgai stovėjau eilėje, kad tituliniame puslapyje poetas pasirašytų. Ir, prisiminęs mūsų bendradarbiavimą, jis parašė: “Dėkoju už “Baltijos kelią”.
