Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Būti lietuviu labai sunku. Tragiškai sunku


Print

Šitaip pasakė poetas Justinas Marcinkevičius, kuris Vasario 16-ąją išėjo pas Joną Basanavičių, prieš 84 metus išėjusį irgi Vasario 16-ąją.

Esu laimingas, kad su poetu Justinu Marcinkevičium susitikau dar mokyklos suole. Ya išlikusios kelios fotografijos. Visą gyvenimą atidžiai skaičiau jo kūrybą, sekiau visuomeninę veiklą. Ne vieną kartą esu su juo bendravęs, pavyzdžiui, kai rengiau spaudai albumą “Baltijos kelias”. Turiu jo knygą “Amžino rūpesčio pieva”, įsigytą vienoje Vilniaus knygų mugėje. Ilgai stovėjau eilėje, kad tituliniame puslapyje poetas pasirašytų. Ir, prisiminęs mūsų bendradarbiavimą, jis parašė: “Dėkoju už “Baltijos kelią”.

Nuo Atgimimo laikų iki pastarųjų dienų ėjau tik ten, kur ėjo poetas Justinas Marcinkevičiu. Ir nėjau ten, kur nėjo Justinas Marcinkevičius. Ne mane vieną jis mokė tarti Lietuvos vardą, ne man vienam jis rodė kelią XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios politinių interesų, įtakų džiunglėse. Gaila, kad nūdienos Lietuvos vedliai Justino Marcinkevičiaus nurodytu keliu neina, nors veidmainiškai ir deklaruoja to kelio teisingumą.

justinas_mire_1

Kai Vasario 16-osios rytą mane pasiekė skaudi žinia apie didžiojo poeto mirtį, perverčiau pastaraisiais metais darytas nuotraukas, kuriose užfiksuotas taurus jo veidas. Išsirinkau ir kelias ištraukas iš tekstų, kuriuose kalba arba pats poetas, arba jį mini kiti. Kiekvienas mes matėme ir tebematome poetą savo akimis. Manau, kad šiandien, netekties dieną, jam lenkiasi net tie paklydėliai, kurie yra metę į jį akmenį. Nes niekada didysis poetas to akmens nėra atmetęs atgal. Atsisveikiname su žmogumis, atsistojusiu šalia didžiųjų lietuvių.

XXX

Kovo 16 d. Mokslų akademijos salėje įvyko pagrindinis minėjimas (jų buvo ne vienas), skirtas poeto Justino Marcinkevičiaus 80-mečiui. Jubiliatas įėjo į pagarbiai atsistojusių ir jam plojančių žmonių pilnutėlę salę. Tą pačią salę, kurioje 1988 m. birželio 3 d. pašauktas jis išėjo į “paskutinį XX a. lietuvių sukilimą, į Sąjūdį, ir nesislapstydamas atsistojo pirmose jo gretose”.

justinas_mire_2

Kai prie mikrofono priėjo pats jubiliatas, jis irgi prisiminė šią salę, kurioje tą atmintiną birželio 3-ąją sutilpo tiek daug žmonių. Atsitiko taip, kad Mokslų akademijos bendruomenė išrinko ir mane į savo būrį, sakė Justinas Marcinkevičius, ir todėl aš jaučiuosi turįs teisę čia susitikti su savo draugais, su visais tais, kuriems dar esu įdomus. Nuo ko galėčiau pradėti? Šiaip jau aš mėgstu skaityti eilėraščius. Bet mano kūryba – eilėraščiai, poezija – aprėpia šiek tiek daugiau negu galiu per vieną vakarą perskaityti. Ne taip seniai, lengvai susirgęs ir iš neturėjimo ką veikti, pabandžiau suskaičiuoti, kiek eilėraščių esu parašęs. Pasirodė, kad apie pusantro tūkstančio. Pats suprantu – perdaug. Parašiau ne vieną poemą. Man atrodo, kad mūsų laikais tokių poemų jau niekas neberašo. Esu sukūręs poetinių dramų, kurios, mano supratimu, neblogai laikėsi Lietuvos teatruose. Rašiau ir vaikams. Taip gera paimti į rankas ir paskaitinėti poemėlę “Grybų karas”. Leidėjai mano kūrinius vaikams leidžia iki šiol; manau, kad “Grybų karas” – pats populiariausias mano kūrinys. Poetas šypsojosi, o salė linksmai juokėsi.

justinas_mire_3

Esu agrarinės kultūros augintinis. Per visą savo gyvenimą nepajėgiu šito nei užmiršti, nei atstumti, kalbėjo Justinas Marcinkevičius. Ta kultūra sugulė širdyje, jausmuose, patirtyje kaip labai reikšmingas klodas, kuris mane augino nuo pat vaikystės. Esu dirbęs visus žemės lauko darbus.

XXX

Lietuvių literatūros tyrinėtoja, habil. dr.Viktorija Daujotytė:

Ištariame Justiną Marcinkevičių ir ištariame beveik šešis dešimtmečius – gyvenimą, kuris buvo, gyvenimą, kuris yra kūryba. Vienam žmogui, o iš jo ir mums. Ištariame jau vyriausią mūsų žemės kartą, XX amžiaus, neteisėtų grobimų, karų, konclagerių, kruvino pokario augintinius čia – Lietuvoje. Ir ištariame labai taikų žmogų, santarvės, netgi kompromiso žmogų – Justiną Marcinkevičių. Ne karį, o greičiau žemdirbį ir iš žemdirbių genties iškilusį žynį. Poetą, kuriam buvo lemta prisijungti prie romantizmo suformuotos Adomo Mickevičiaus, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino kultūrinės tradicijos, reiškusios ir tebereiškiančios poeto ir jo artimiausios bendruomenės glaudžiausią ryšį. Ryšį, kuris intensyvina kūrybą, lengvina sunkią pareigą, bet įpareigojimais ir sukausto, apriboja tą laisvės dalį, kuri kyla iš giliausių asmens savasties gelmių. Justinas Marcinkevičius – lietuvių tautos, lietuvių kalbos poetas, įstengęs savo tautos labui padaryti tiek, kiek leido pačios tautos ir jos kalbos galimybės, sutelktos unikalios asmenybės, jos patirties. Poetas, sutikęs su tais kompromisais, kuriuos, praėjus dešimtmečiui po karo, rinkosi didžiuma tautos, labai nukraujavusios, bet dar gyvybingos, daug ką savo dvasioje išlaikiusios iš anos Lietuvos. Neužmirškime – Justinas Marcinkevičius ne tik Lietuvos pradžios mokyklos, bet ir Prienų “Žiburio” gimnazijos gimnazistas, anksti mirusi ir niekad neužmiršta motina norėjo jį pamatyti kunigu… Lyg būtų dar galėjęs kartotis Vinco Kudirkos, Jono Biliūno ratas.

justinas_mire_4

Turime gerų poetų. Poetų, galinčių stebinti pasaulį, atstovauti Lietuvai pasaulyje – garbė jiems. Justinas Marcinkevičius yra tautinis poetas – nebijokime to ištarti. Tautiniai poetai girdi ir pasaulį, bet daugiausia semiasi iš tautos patirties, kalbos. Jie ruošia tautą išbandymams ir atgimimams. Budi ir būna kartu. Labiausiai dainomis ir giesmėmis.

Ačiū, – tai turi būti pasakyta.

justinas_mire_5

Vienoj trumpoj ir gražioj kalboj, jau šiųmetėj, sukaktuvinėj, poetas ištarė esąs nevertas gražių žodžių, stabtelėjo, kiek pamąstė ir pasitaisė: gal truputį ir vertas… Kaip mažame, atvirame eilėraštyje: nevertas, bet truputį ir vertas.

Leiskite ir mums pasakyti – vertas.

XXX

Poetas Justinas Marcinkevičius:

Netrukus pasodinsime ąžuolą. Atrodytų, nedidelis čia darbas mūsų laukia, ne vienas net prisiliesti prie kastuvo neturėsime galimybės. Tačiau ąžuolas, ypač toks ąžuolas kaip tas, ypač toje vietoje kur stovime, jis jau yra didelis ąžuolas, jis jau yra didelis ir stiprus ąžuolas. Sodindami jį mes tarsi prisiliesime prie viso gamtos vyksmo, įleisime su tuo ąžuolu šaknis dar giliau į šią žemę. Lietuvoje nemažai ąžuolų, daug jų pasodinome pokario metais, dabar, laisvės metais. Kiekvienas ąžuolas – tai daugiau negu žmogus, daugiau negu aš ar kas nors kitas, tai pirmiausia gyvybė, kuri siekiasi per ąžuolą su žeme, tai yra idėja, kuri taip pat su ąžuolais kyla iš žemės, iš tos žemės, kurioje esame.

justinas_mire_6

Tokios mintys užplūsta dabar mane, laukiant šito medelio, atkeliavusio iš Trakų. Tai labai simboliškas jo žygis, kelionė. Tikiu, kad jisai stovės čia ilgai, augs daugiau negu mes, augs aukščiau negu mes, galingiau negu mes. Linkėdamas tam būsimam medžiui, kuris tik laikinai buvo tarsi išplėštas iš žemės, linkėdamas jam geros, prasmingos, didelės ateities, galima sakyti, norisi pasimelsti. Pasimelsti, kaip meldėsi Mindaugas, kaip, aš tikiu, meldžiasi ir kiekvienas medis. Stiprybės jam, o šalia jo ir mums!

Poetas Justinas Marcinkevičius:

„Jeigu aš teisingai suprantu, tai Baltų vienybės diena pasirinkta diena, kuri baltų tautų istorijoj ženklina pirmąją reikšmingą baltų pergalę prieš Kalavijuočių ordiną – 1236-uosius metus. Iš tikrųjų tai buvo ne vienos kurios genties, ne vienos kurios nors giminės pergalė. Tai buvo visų to meto jau susivienijusių žmonių vaisius ir rezultatas.

justinas_mire_7

Šiandien ir kosminė šventė, t.y. rudens lygiadienis, didysis virsmas, kurį nuo senų senovės žmonės jautė, savotiškai ženklino ir šventė. Prie ugnies burdavosi žmonės, prie ugnies glaudėsi šeima, prie ugnies glaudėsi bendruomenė, senoji bendruomenė. Prie ugnies šiandien glaudžiamės ir mes. Glaudžiamės, kad sušiltumėm, kad pamatytumėm vienas kitą, kad pažiūrėtumėm vienas kitam į akis, kad paimtumėm už rankos kitą. Tai, man atrodo, švenčiausia, šviesiausia ir aukščiausia ugnies paskirtis. Ji ir gina, ji ir globoja, ji ir augina žmogų, augina visuomenę“…

justinas_mire_8

justinas_mire_9

justinas_mire_11

Vytauto Visocko nuotr.

2011.02.17


Prisijunkite prie diskusijos