Čekijoje minimos sovietų kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 50-osios metinės. EPA-ELTA nuotr.
Beveik trečdalis Rusijos gyventojų žino apie „Prahos pavasario“ įvykius, o sovietų kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją laikančių teisingu žingsniu rusų yra daugiau negu manančių, kad to nereikėjo daryti.
Tai rodo antradienį paskelbti Levados centro surengtos apklausos rezultatai, praneša „Interfax“.
32 proc. apklaustųjų daugiau ar mažiau žino apie „Prahos pavasarį“: 11 proc. mano, kad yra gerai susipažinę su tais įvykiais, o 21 proc. yra apie juos girdėję ir skaitę.
Daugiau kaip trečdalis – 36 proc. – rusų įsitikinę, kad sovietų kariuomenės įvedimas į Čekoslovakiją naktį į 1968 metų rugpjūčio 21-ąją buvo teisingas sprendimas. Savo ruožtu 19 proc. tyrimo dalyvių mano, kad Maskva prieš 50 metų pasielgė neteisingai. 45 proc. respondentų neturėjo savo nuomonės šiuo klausimu.
23 proc. apklaustųjų pareiškė, kad „Prahos pavasaris“ buvo „antisovietinių jėgų Čekoslovakijos vadovybėje mėginimas atplėšti šalį nuo socialistinės stovyklos“, kas penktas rusas (21 proc.) laiko tuos įvykius „ardomąja akcija ir mėginimu suskaldyti socialistinę stovyklą“. 18 proc. Rusijos gyventojų laiko „Prahos pavasario“ įvykius „sukilimu prieš Sovietų Sąjungos primestą režimą“.
16 proc. rusų teigia, kad sovietų kariuomenės įvedimu į Čekoslovakiją buvo siekiama užkirsti kelią kraujo liejimui, o 15 proc. pareiškė, jog jei to nebūtų padariusi Sovietų Sąjunga, tai į Čekoslovakiją būtų įžengusi Vakarų šalių kariuomenė.
Tūkstančiai žmonių antradienį Čekijoje išėjo į gatves, protestuodami prieš pirmosios komunistų remiamos vyriausybės sudarymą nuo demokratinių permainų 1989-aisiais. Demonstrantai laikė rankose plakatus su užrašais „Nereikia daugiau komunizmo“ ir „Sustabdykite nusikalstamą komunistinę ideologiją“. Be to, jie turėjo su savimi komunistinio valdymo Čekoslovakijoje aukų nuotraukas.
Čekijos prezidentas Milošas Zemanas trečiadienį premjeru vėl ketina paskirti populistą milijardierių Andrejų Babišą. Abu politikai yra buvę komunistai.
A. Babišo partija „Ano“ spalį aiškia persvara laimėjo parlamento rinkimus. Tačiau milijardierius, be kita ko, dėl kaltinimų korupcija, kuriuos jis kategoriškai neigia, yra vertinamas prieštaringai. Jis dabar ketina sudaryti valdantįjį aljansą su socialdemokratine partija CSSD, kurį rems ir komunistų KSCM. Pirmasis A. Babišo mėginimas sudaryti vyriausybę sausį žlugo pralaimėjus balsavimą parlamente dėl pasitikėjimo.
Būsimas A. Babišo paskyrimas yra „tragiška diena Čekijos demokratijai“, – demonstrantams Prahoje sakė dešinės pakraipos partijos „TOP 09“ lyderis Jiris Pospisilis. Protestai antradienį vyko ir dar maždaug 200 kitų šalies vietų.
Čekijos vyriausybė atleido iš pareigų Ryšių su užsieniu ir informacijos valdybos (civilinės žvalgybos) direktorių Jirį Šašeką. Tai trečiadienį žurnalistams pranešė šalies vidaus reikalų ministras Lubomiras Metnaras.
„J. Šašekas nuo ketvirtadienio palieka direktoriaus postą“, – sakė ministras. Čekijos VRM pavaldžiai žinybai J. Šašekas vadovavo nuo 2014 metų liepos.
Anot ministro, J. Šašeko atleidimas susijęs su dideliais pažeidimais Ryšių su užsieniu ir informacijos valdybos ūkinėje veikloje. Teigiama, kad esą žinyba pernelyg brangiai pirko specialią aparatūrą.
Anksčiau nepasitenkinimą žvalgybos valdybos darbu reiškė Čekijos premjeras Andrejus Babišas. Dar prieš kelis mėnesius, prieš pradėdamas eiti savo pareigas, jis teigė įtariąs, kad žinyba organizavo jo sekimą.
Ryšių su užsieniu ir informacijos valdybai laikinai vadovaus jos direktoriaus pavaduotojas Radekas Musilekas. Žiniasklaida praneša apie glaudžius jo ryšius su A. Babišu.
Buvęs Rusijos GRU pulkininkas Sergejus Skripalis 2016 metais lankėsi Estijoje ir ten slapta susitiko su šios šalies specialiųjų tarnybų darbuotojais. Tai pirmadienį pranešė JAV laikraštis „The New York Times“, remdamasis aukštu vienos iš ES šalių pareigūnu.
„Vienas iš aukštų ES atstovų, kuriam žinoma apie kelionę, patvirtino, kad buvęs Rusijos agentas 2016 metų birželį slapta susitiko su grupe žvalgybos darbuotojų. Bet tebėra neaišku, ką jie svarstė“, – rašo leidinys. Jis taip pat pažymi, jog šaltiniai žinias apie S. Skripalio kelionę į Estiją pavadino „labai konfidencialia informacija“.
Pasak leidinio, surengti susitikimą padėjo Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos.
Sekmadienį Čekijos interneto leidinys „Respekt“ pranešė, kad buvęs Rusijos GRU pulkininkas 2012 metais slapta lankėsi Prahoje ir ten susitiko su Čekijos specialiųjų tarnybų atstovais, o paskui jie patys mažiausiai vieną kartą susitiko su juo Didžiojoje Britanijoje.
Kovo 4 d. S. Skripalis ir jo duktė Julija buvo paveikti nervus paralyžiuojančios medžiagos. Jie buvo rasti be sąmonės Solsberio mieste, kuris yra už 140 kilometrų nuo Londono.
Didžioji Britanija apkaltino Rusiją prisidėjus prie S. Skripalio ir jo dukters apnuodijimo. Maskva neigia turinti ką nors bendra su šiuo incidentu.
Čekijoje renkamas parlamentas. „Jeigu viskas klostysis taip, kaip tikimasi, čekai išsirinks ministru pirmininku magnatą, kurį spaudžia kritikai. Jis įtariamas grobstęs Europos Sąjungos pinigus ir bendradarbiavęs su slaptąja policija komunistiniu laikotarpiu“, – rašo žurnalo Foreign Policy tinklaraštyje The Cable žurnalistė Emili Temkin.
„Kai kas nuogąstauja, kad Andrejus Babišas apgręš Čekiją (o tuo pačiu Vidurio Europą ir dalį ES) link Maskvos ir privers ją nusigręžti nuo Briuselio ir Vašingtono. Kiti nnerimauja, kad jis nuves Prahą illiberaliu keliu, kuriuo eina Budapeštas ir Varšuva. Bet realybėje viskas kur kas sudėtingiau“, – sakoma straipsnyje.
Leidinys primena; „Kai kas tvirtina, kad jis susikimšdavo į kišenę ES subsidijas, skirtas smulkiajam ir vidutiniajam verslui; pirmadienį Čekijos policija pateikė jam oficialius kaltinimus“.
„Ketvirtadienį Slovakijos Konstitucinis teismas nutarė, kad žemesnės instancijos teismas turi išnagrinėti tvirtinimus apie jo bendradarbiavimą su slaptąja policija komunistiniu laikotarpiu. Jo politiniams šansams tai nieko nereiškia: galima sakyti, kad Babišas galės būti sekantis Čekijos ministras pirmininkas, net jeigu palįs po Karolio tiltu ir ką nors nušaus“, – sakoma straipsnyje.
Ir vis dėlto, autoriaus nuomone, Babišas – ne ta grėsminga figūra, kaip kad jis dažnai vaizduojamas, jis ne pora Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui ar Lenkijos ministrui pirmininkui Jaroslavui Kačinskiui.
„Keturi svarbūs veiksniai nulems, kokiu laipsniu Babišo pergalė gali pasukti čekus link Maskvos arba, mažų mažiausiai, į šoną nuo liberalios visuomenės“, – rašo autorius.
Pirmas ir pagrindinis veiksnys – kokią partiją pasirinks Babišas koalicijos partnere.
Antras – susijęs su tuo, kas 2018 metais taps Čekijos prezidentu. „Jeigu Milošas Zemanas bus perrinktas, o Babišas ir jo partija ANO ims vadovauti vyriausybei, įmanomas žingsnis link suartėjimo su Maskva“, – sakoma straipsnyje.
Trečias veiksnys – tai, kaip sureaguos Briuselis ir Vašingtonas į Prahą, atėjus Babišui į valdžią“, – rašo leidinys.
„Kai kurie čekų diplomatai nuogąstauja: kai kurių amerikiečių sluoksnių nuomonė, kad Babišas simpatizuoja Maskvai, gali tapti „savaime išsipildančia pranašyste“, – rašo leidinys.
„Tų klaidingų kaltinimų kartojimas gali sugadinti ateityje jo santykius su JAV administracija, ir tai neigiamai paveiktų Čekijos ir Amerikos santykius“, – sakoma straipsnyje.
Ketvirtas veiksnys – „ar įstengs Čekijos institucijos apginti Vakarų vertybes, atakuojamas visame žemyne ir ypač kai kurių Prahos kaimynų?“
Pirmoji Amerikos prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) žmona Ivana Tramp (Ivana Trump), kuri yra čekų tautybės, nebeketina tapti JAV ambasadore Prahoje. Tai penktadienį pranešė laikraštis „Lidove Noviny“, kuris remiasi Čekijos prezidentu Milošu Zemanu.
Čekijos sostinė Praha – naktį
Ivana Tramp, po buvusio sutuoktinio išrinkimo JAV prezidentu aktyviai siekusi tapti ambasadore Čekijoje ir užsitikrinusi M. Zemano paramą, informavo jį apie savo atsisakymą per susitikimą Prahos Hrade.
„Aš tiesiog įtūžau“, – cituoja laikraštis Čekijos prezidento žodžius. M. Zemanas pareiškė Ivanai Tramp, kad ji „bailiai vengia atsakomybės“, kurią turi jausti šaliai, iš kurios kilo.
Prahos Hradas susilaiko nuo komentarų dėl M. Zemano ir I. Tramp susitikimo. Čekijos lyderio spaudos sekretorius Jiržis Ovčačekas jį pavadino „trumpu ir iš anksto neplanuotu“.
Paskelbus pernai vykusių Amerikos prezidento rinkimų rezultatus, Ivana Tramp telefonu pranešė M. Zemanui, kad norėtų vadovauti JAV ambasadai Čekijoje.
D. Trampas vedė Ivaną Zelničkovą 1977 metais. Jie susilaukė trijų vaikų, o 1992 metais pranešė apie skyrybas. Antrąja dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko žmona tapo amerikiečių aktorė Marla Meipls (Marla Maples). Jų santuoka truko nuo 1993 iki 1999 metų. 2005 metais milijardierius vedė Melaniją Knavs (Melania Knavs), kuri atvyko į JAV iš Slovėnijos.
Europos Komisija (EK) antradienį įspėjo, kad gali sankcionuoti valstybes nares, kurios nesilaiko privalomų prieglobsčio prašytojų paskirstymo tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių kvotų.
EK įspėjo galinti jau kitą savaitę pradėti prieš nares pažeidimo nagrinėjimo procedūras, informuoja „Euronews“. Durys užragintos
Toks įspėjimas pareikštas Čekijai paskelbus, kad šalis saugumo sumetimais daugiau nebepriims migrantų. Šalis nuo pat pradžių priešinosi privalomoms ES kvotoms.
„Mes patikslinsime savo poziciją dėl pažeidimo nagrinėjimo procedūros prieš valstybes nares, kurios išvis neperkėlė nė vieno migranto arba nuo to laiko, kai mes kartu nusprendėme tai daryti, beveik vienerius metus nepasiūlė jokių vietų“, – reporteriams sakė ES migracijos komisaras Dimitris Avramopulas (Dimitri Avramopoulos).
Čekijos vyriausybė pirmadienį nusprendė nebepriimti pabėgėlių iš Graikijos ar Italijos pagal ES kvotas. Tai po kabineto posėdžio pranešė vidaus reikalų ministras Milanas Chovanecas.
Remiantis kvotomis, Čekija iki 2017 metų rugsėjo turėjo priimti apie 1 600 pabėgėlių, tačiau iš vadinamosios perkėlimo programos iki šiol priėmė tik dvylika. ES pabėgėlių perkėlimo schemoje dalyvauti taip pat atsisakė Lenkija, Vengrija ir Slovakija.
1977 metais Johana van Harlem pagaliau aptiko savo sūnaus Ervino, kurį ji paliko prieš 33 metus, pėdsakus. Ji iškart nuvyko į Londoną susitikti su juo.
Kas buvo po to, galima pavadinti neįtikėtina nusivylimo, apgaulės ir sudaužytos širdies istorija, rašo žurnalistas ir rašytojas Džefas Meišas.
1988 metų balandį šaltą šeštadienio rytą prie Ervino van Harlemo namo Londono šiaurėje privažiavo furgonas, prikimštas kriminalinės sekimo policijos agentų. 44-rių meno dileris Ervinas van Harlemas gyveno vienas Londono miegamajame rajone greta niūraus kelio žiedo. Olando butas Silver Birch Close tapo Britanijos kontržvalgybos MI-5 tyrimo centru.
Ervino van Harlemo dokumentai
MI-5 agentai įtarė, kad van Harlemas, kurį kaimynai piešė kaip keistuolį, visai ne meno dileris, o užsienio šnipas. Van Harlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs virš radijo imtuvo. Buvo apsirengęs pižamą, plaukai tvarkingai sušukuoti su sklastymu.
Kaip ir kiekvieną rytą, tąsyk jo radijas transliavo mįslingą stotį numeris 1. Jo ausinėse moteriškas balsas čekų kalba diktavo skaičius, po kurių stuksėjo Morzės abėcėlės signalai.
9.15 val. ryto Londono policijos ypatingojo antiteroristinio skyriaus agentai įsiveržė į jo butą. Van Harlemas pabandė nuleisti radijo anteną, bet ši įstrigo. Kai jis atidarė dėžę ir norėjo iš ten paimti virtuvinį peilį, agentas, šaukdamas „Gana! Tai galas!“, sučiupo jį už rankų.
Tarp jo paveikslų ir molbertų agentai aptiko mažyčių muilinėje paslėptų šifravimo knygelių, ir automobilių žurnalų, kuriuose buvo užrašų nematomu rašalu. Agentai įtarė, kad van Harlemas visai ne olandas, o priešų šnipas iš SSSR.
Jį nugabeno į policijos nuovadą, kur jis tvirtino esąs nekaltas. O po 10 dienų nutiko keistas dalykas: pas sulaikytąjį atėjo lankytoja ir pasakė, kad ji – jo motina.
Olandei Johanai van Harlem buvo šiek tiek per 60 metų. Pro savo didžiulius akinius ji atidžiai stebėjo agentus. Jos sūnus, sakė ji, joks ne šnipas, o doras olandas. Ji paliko jį 1944 metais, o po 11 metų jį surado.
Sutrikę agentai leido jai aplankyti įtariamąjį šnipinėjimu van Harlemą.
„Aš girdžiu visas tas keistas istorijas, tai pasakyk man, tu juk nesi šnipas?“ – kreipėsi į Erviną Johana.
„Yra patarlė: nėra ugnies be dūmų“, – atsakė jai van Harlemas. – Bet šįkart ne taip. Labai daug dūmų, bet be ugnies. Aš nepadariau nieko tokio, kas pakenktų Anglijai“.
Johana lengviau atsiduso. „Tai kodėl? Kodėl visa ta erzelynė?“
„Neklausinėk manęs. Paklausk jų“, – atsakė jis.
Tuo momentu jis pastebėjo mažą raudoną dėmelę ant jos dilbio. DNR analizė, atlikta Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos laboratorijoje, beveik šimtu procentų rodė, kad Johana ir Ervinas ne giminės. Sužinojusi rezultatus Johana pravirko, jos pasaulis griuvo jos akyse.
1989 metų vasario 6 dieną Londono Old Beilio kriminaliniame teisme prokuroras Rojus Amlotas prisiekusiųjų teismui pasakė, kad kaltinamasis apsimetė Johanos sūnumi, iš tikrųjų juo nebūdamas.
Ervinas van Harlemas su savo tikra ar tariama motina Johana van Harlem
Harlemo teismas apkerėjo spaudą. Laikraštis Daily Express aprašinėjo jį kaip „senamadį, gerai apsirėdžiusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Egzotiškos gražuolės teismo salėje pasakojo apie savo meilės ryšius su šnipu.
Ir salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo skaudu žiūrėti. Tarp liudytojų, tragiškai atrodanti sėdėjo ji, Johana van Harlem.
1989 metų kovo 4 dieną teisėjas nuteisė Erviną van Harlemą 10 metų kalėti už šnipinėjimą. „Galimas dalykas, jis pirmas žmogus, kuris nuteistas Old Beilyje svetima pavarde“, – sakė žurnalistams vienas aukšto rango Skotland Jardo atstovas.
Van Harlemas taip ir nepasakė teisme savo tikrosios pavardės.
„Bevardis šnipas“ – kaip jį praminė laikraštininkai – nusinešė savo paslaptis – į kalėjimo kamerą.
* * *
2016 metų pavasarį, po kelių mėnesių įkalbinėjimų, aš susitikau su Ervinu van Harlemu Prahoje. Pastaruosius 23 metus jis taikiai gyveno Prahoje laisvas, bet šnipai, kaip žinoma, daug pasakoti nelinkę.
Jam mane pristatė čekų žurnalistas Jaroslavas Kmenta. Apsirėdęs brangiu mėlynu švarku Van Harlemas atvažiavo į restoraną šalia Staromestska aikštės istoriniame miesto centre. Atidžiai išstudijavęs mano pažymėjimą, jis pradėjo man pasakoti savo istoriją angliškai, bet su akcentu.
Jis gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną Mordžanuose, nedideliame kaimelyje netoli Prahos. Gimus jis vadinosi Vaclavas Jelinekas. Iki komunistų atėjimo jo tėvas turėjo nedidelę kepyklėlę, prekiavo sausainiais ir ledais. Jaunasis Jelinekas buvo pašauktas į terminuotą tarnybą armijoje. Kadangi šaltasis karas sustiprėjo, jis perėjo dirbti į ČSSR vidaus reikalų ministeriją. Jis svajojo pademonstruoti narsą ir drąsą, bet buvo priverstas nuobodžiauti, tvarkydamas raštus.
Kartą viršininkai pastebėjo, kad jis, užuot saugojęs postą, kala vokiškus žodžius.
Jį pasikvietė į kabinetą. Jis laukė, kad gaus drausminę nuobaudą. O buvo pristatytas dviem Statni bezpecnost – Čekoslovakijos valstybinės slaptosios policijos – nariams.
Žvalgybos bendradarbiai išstudijavo jo dosjė ir išsiaiškino, kad Jelinekas – įžūlus žmogus, labai protingas, linkęs į smurtą ir riziką, patriotas ir mergišius. Kitaip sakant, turėjo idealius duomenis būti šnipu. Po kruopštaus parengimo buvo nuspręsta, kad Jelinekas gali pradėti darbą su priedanga užsienyje ir šnipinėti Vakaruose.
Slaptoji policija išstudijavo dingusių žmonių sąrašą ir suteikė Jelinekui svetimą pavardę – olandų berniuko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Golešovice Prahoje. Tas berniukas buvo gimęs vos diena anksčiau už Jelineką. Šiam pasakė, kad jo naujoji pavardė – Ervinas van Harlemas.
Jis padavė dokumentus olandiškam pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu išvažiavo į Londoną. Berniukui iš Prahos Londonas su savo beprotišku judrumu pasirodė svetimas, kupinas pavojų ir pramogų.
Jis įsidarbino Meifere, Park Leine, restorane ant Hiltono viešbučio 24-ojo aukšto stogo netoli Bakingemo rūmų, tikėdamasis šnipinėti karališkąją šeimą.
Naktimis jis radijo ryšiu keisdavosi šifruotėmis su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš pirmųjų jo idėjų buvo pabandyti įrengti pasiklausymo įtaisus karalienės balduose. Bet ir jis, ir jo viršininkai suprato, kad tam jie techniškai nepajėgūs.
Jo šnipo karjera buvo sklandi, kol 1977 metų pabaigoje jis negavo nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo motina stengiasi tave surasti per Raudonąjį Kryžių. Jeigu Raudonasis Kryžius tave ras, susitikimą reikės suderinti“.
Jis perskaitė pranešimą dar ir dar kartą. Tų pačių metų spalį van Harlemas gavo ranka rašytą Johanos van Harlem laišką. Jame ji pranešė, kad jo adresą jai davė Nyderlandų ambasada, kad ji džiaugiasi jį radusi. Kaip jam ir buvo įsakyta, lapkritį šnipas mandagiai atsakė, pridėjęs keletą fotografijų. Laišką jis pradėjo žodžiais „Brangioji mama“. Kai jis nusiuntė nuoširdų kvietimą aplankyti jį Londone, ji tuojau pat atvažiavo.
* * *
Johana pabudo 1978 metų sausio 1-sios ankstų rytą viešbutyje vakariniame Londone. Labai nervindamasi, ji išėjo į gatvę, užverstą naujamečių išvakarių šiukšlėmis. Ji planavo nueiti anksčiau skirto laiko, kad patikrintų sūnaus adresą. Bet štai priešingoje gatvės pusėje stovėjo – kaip atrodė – pažįstamas jaunuolis.
„Jūs misis van Harlem?“ – paklausė jos šnipas.
„Taip“, – atsakė ji.
„Sveika, mama, aš tavo sūnus“.
Jie apsikabino vidury gatvės. Johana atsitraukė per žingsnį, kad pažvelgtų į jį. Ašaros riedėjo jai per skruostus.
„Tavo tėvo plaukai buvo ne tokie tamsūs“, – pasakė jį apžiūrėjusi Johana. Ji taip pat pasakė, kad jis žemesnis už tėvą.
Kol bute Ervinas pylė jiems abiems šampaną, Johana springdama pasakojo jam savo gyvenimo istoriją.
Ji užaugo Niderlanduose, Hagoje, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakis lenkas Gregoras Kuligas buvo nacistas.
Po keturių savaičių per vakarėlį jis ją išprievartavo. Tada jai buvo 18 metų, ji buvo skaisti.
Kai jos tėvas pastebėjo kad Johana nėščia, jis tiesiog įsiuto. „Tu pasileidėlė!“ – pasakė jis, ir įsakė išvežti vaiką į kokį nors tolimą miestą ir ten palikti.
Prislėgta sielvarto ir nevilties, 1944 metų rudenį Johana išvažiavo traukiniu į Čekoslovakiją. Kurį laiką bandžiusi kaip nors ten pragyventi, vieniša motina nuėjo į vaikų namus Golešovice Prahoje. Ašarodama ji pabučiavo kūdikį Erviną ir atsisveikinusi grįžo į Olandiją viena.
Jos tėvas – žydas, kuris prisidėjo prie nacional-socialistų judėjimo, kad apsaugotų savo šeimą – sunaikino įsūnijimo dokumentus ir uždraudė jai kada nors kalbėti apie sūnų.
Daugelį metų iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Visi jie likdavo neatsakyti. Bet kasmet jo gimimo dieną Johana tylomis prisimindavo dingusį sūnų, ji net negalėjo ištarti jo vardo: Ervinas van Harlemas.
Ir štai pagaliau ji surado jį. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė ją už rankos ir pasakė: „Tu turi tuo patikėti, aš tavo sūnus“.
Netrukus po tokio emocingo „susijungimo“ Johana pakvietė Erviną į Olandiją susipažinti su van Harlemų šeima. 1978 metų pradžioje atvykęs pas ją į namus, šnipas pasisveikino su visais šeimos nariais, paduodamas ranką visiems iš eilės. Jie į jį žiūrėjo kaip į žvėrį zoologijos sode. Johanos dukterėčia priėjo prie Ervino ir ėmė jį apžiūrinėti nuo galvos iki kojų. Nejaugi ji numano?
„Jo kojos kaip tikrų van Harlemų“, – pagaliau pranešė ji susirinkusiems.
Londone netikėtai pasirodžiusi motina olandė, o dar ir žydų kilmės, tik sustiprino van Harlemo priedangą. Jo pagrindinė užduotis, kaip jis man pasakojo, buvo rinkti informaciją apie „atmestuosius“ – sovietinius žydus, kuriems buvo neleista imigruoti ir kurie, (atmetus prašymą), tokiu būdu, tapo pėstininkais šaltojo karo laikų diplomatinėje prekyboje. Jis taip pat sugebėjo gauti vertingos informacijos apie povandeninius sonarus (hidrolokatorius), kurių dėka NATO galėjo sekti sovietinių povandeninių laivų judėjimą.
Vėliau britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino van Harlemą kaip „nepaprastos sėkmės susilaukusį giluminio prasiskverbimo agentą“, kuriam pavyko prasibrauti į Britanijos povandeninių laivų bazę Polaris Britanijos Admiraliteto Povandeniniame tyrimo centre, o taip pat dar į visą virtinę slaptų karinių objektų“.
Už tuos neįtikėtinus laimėjimus šnipinėjime van Harlemas pelnė sovietų vyriausybės apdovanojimą, kuris jam buvo įteiktas specialiai jo garbei surengtame priėmime Prahoje.
„Jis daug kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą, – vėliau pasakojo Johana interviu Olandijos radijo stočiai. – Iš to nedidelio butelio, kuriame aš lankiausi pirmą kartą, jis keldavosi vis į prašmatnesnį būstą. Aš visai nenutuokiau, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai vis gerėjo ir gerėjo, tai buvo matyti iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.
* * *
Ervinas apibėrė Johaną dovanomis, tarp kurių buvo Vedžvudo porceliano vaza, aukso žiedas su smaragdu ir auksinė moneta. Bet iš tikrųjų santykiai su netikra motina jį vis labiau vargino. Jis į ją žiūrėjo kaip į nacistę, fašistę, bendradarbiavusią su okupantais. Jis prisimena, kaip važiavo į Olandiją, kad supažindintų savo tuometę draugužę su Johana – kad apsimestų, jog jų santykiai šeimyniški, normalūs.
Olandijoje restorane skambėjo liaudies muzika ir daugelis lankytojų šoko. Johana, kaip pasakojo, mėgo muziką, vyną ir šokius. Šnipas pasakojo, kad ji šoko su vienu iš vakaro svečių, kai jam staiga iškilo gyvas vaizdas, kaip ji lygiai taip pat šoko su nacių kareiviais.
Jį apėmė beprotiškas įniršis. „Ji vėl imasi savo, – pagalvojo jis. – Kuprotą tik karstas išlygins! Juk jai jau 60!“ Su Johana šokęs vyriškis prisitraukė ją arčiau prie savęs ir reikšmingai mirktelėjo draugeliui. Van Harlemas vos susitvardė.
Po kurio laiko, jau Londone, van Harlemo namuose suskambo telefonas. Taiki ramybė jo namuose buvo sudrumsta. Jis atsikėlė iš lovos ir dirstelėjo į laikrodį. Buvo 3 valanda ryto.
„Sūneli, brangusis! Negalėjau ištverti, taip norėjau išgirsti tavo balsą“, – besipinančiu liežuviu murmėjo kitame laido gale Johana. Ji aiškiai buvo girta. “Aš parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensim drauge!“
„Mama, aš tave puikiai suprantu, – atsakė jis jai. – Žinoma, būtų šaunu gyventi kartu, ypač po to, kai likimas taip ilgam buvo mus išskyręs. Mam, žinai ką. Eime dabar miegoti, o rytoj aš tau paskambinsiu“.
Jis numetė ragelį, bet užmigti jau nebegalėjo. Jos elgesys vis labiau ir labiau jį trikdė. Galų gale, ji galėjo jam rimtai pakenkti. Nuo to priklausė visas jo gyvenimas. Bet jis beveik nieko negalėjo padaryti. Kaip jos atsikratyti?
Kitą kartą jai atvykus jie važinėjo po Londoną, ir sankryžoje Ervinas užmiršo pristabdyti priešais automobilį, važiavusį pagrindiniu keliu. Tos mašinos vairuotojas iš visų jėgų spustelėjo stabdžius, kad išvengtų susidūrimo.
„Atleisk, drauguži! – atsiprašė jo Ervinas ir pamojavo ranka,
„Ko tu jo atsiprašinėji?! – piktai sušuko Johana. – Tikra mazgotė! Tipiškas slavas!
Van Harlemas apstulbo. „Bet jis gi važiavo pagrindiniu keliu“, – bandė paprieštarauti „motinai“.
„Pagrindiniu keliu! Pagrindiniu keliu!“ – ji tyčiodamasi pamėgdžiojo jį.
Įsiutęs šnipas tik tvirčiau suspaudė vairą. „Na, tu už tai sumokėsi“, – pagalvojo jis, Bet šanso atkeršyti Johanai jam taip ir nebepasitaikė.
Kartą 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad paskui jį važiuoja du automobiliai, manevruodami visiškai taip, kaip jiems rodė žvalgybos mokykloje. „Matyt, kažką seka“, – pagalvojo jis. Ir tada jam toptelėjo: „Idiote! Gi tave patį seka!“
Hiltone tuo metu jis jau nebedirbo, padaręs karjeroje šuolį nuo paprasto oficianto iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvas menininkas ir meno dileris, ir už grynuosius nusipirko kuklų butelį Barneto rajone Londono šiaurėje.
Sunku įsivaizduoti netinkamesnę vietą užsienio šnipui suimti, bet netrukus bute pradėjo vienas po kito lankytis keisti svečiai. Tai telefonų kompanijos technikas, tai langų plovėjai pradėjo sukinėtis apie jo langus ne kas savaitę, bet atrodė, kad vos ne kasdien.
Į padažnėjusias keistenybes atkreipė dėmesį ne tik Ervinas. Vietinės gyventojų tarybos koordinatorė 61-rių metų misis Seint pasakoja, kad 1987 metų lapkritį ji skambino į policiją pranešti apie keistus garsus ir panašius į Morzės abėcėlę trukdžius, kurie staiga ėmė rodytis jos televizoriuje kas vakarą 9 valandą.
Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas furgonas.
– – –
Apie „sūnaus“ suėmimą Johana van Harlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai ir paprašė duoti teisme parodymus apie šnipą.
„Kai pagaliau mūsų akys susitiko, aš pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje aš nepastebėjau jokios atgailos, jokios šilumos, nieko“, – pasakoja ji apie teismo procesą. Ji niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, tuščiai tikėdamasi nors kiek šilumos iš sūnaus. „Jis žvelgė į mane šaltai, tarytum tai galas“.
Bausmės atlikti Erviną nusiuntė į Parkhersto kalėjimą Vaito saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos Respubliką.
Aš klausiu, ar jis kada nors jautė užuojautą Johanai?
„Man jos nė kiek nebuvo gaila“, – atsakė jis. Ji stengėsi valdyti, ir man tekdavo su ja taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“, – pridūrė jis, pasakodamas apie realius sūnaus ir motinos santykius.
Penkerius jo kalėjimo metus vienas dalykas jam išliko mįsle: Johanos pasakojimas, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, pradėjo ieškoti manęs“, – sako jis.
„Savo noru“. Tai jam atrodė keista.
Ar tai sutapimas, kad Johanai motiniškas instinktas pabudo tiesiog praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis padavė paraišką Olandijos pasui gauti? Ar galėjo kas nors ją pakurstyti pradėti ieškoti sūnaus ir kodėl? Atsakymo į šiuos klausimus mes niekada nesužinosime – 2004 metais Johana van Harlem mirė. Šnipas šiuo atžvilgiu turi savo teoriją.
„Mes manome, kad ji veikė nukreipiama Britanijos ar Olandijos kontržvalgybų“, – sako jis.
Ar galėjo ir pati Johana būti šnipė? Nelabai tikėtina, bet mūsų apgaulės ir apsimetinėjimų laikais viskas įmanoma.
Palestinos atstovas Čekijoje Džamalis al Džamalis pamėgino atidaryti seifą, kuris nebuvo atidarytas apie 20 metų, ir nuo stipraus sprogimo palestinietis žuvo, praneša Andrea Tarkuninas laikraštyje La Repubblica.
„Prahoje pirmąją naujųjų metų dieną nutiko kruvinas detektyvas. Ambasadorius, tiksliau – Palestinos autonomijos diplomatinės misijos vadovas Prahoje, Džamalis al Džamalis žuvo nuo sunkių sužeidimų, sprogus senam seifui, kurį jis bandė atidaryti. Ką rodo pirmieji Prahos valdžios atliekamo tyrimo rezultatai? Nėra jokių ženklų, kad ambasadorius būtų teroristinio sąmokslo auka. Taip pareiškė policininkai".
Birželio 17 dieną Čekijos gynybos ministras Vlastimilas Picekas laikinai suspendavo karinės žvalgybos vadovo Milano Kovandos ir jo pavaldinio Jano Pohuneko įgaliojimus.
Gynybos ministerijos spaudos tarnybos teigimu, karinės žvalgybos pareigūnų įgaliojimai bus suspenduoti tol, kol teismas priims nuosprendį. Iki teismo sprendimo karinės žvalgybos vadovo pareigas eis brigados generolas Rastislavas Pilcas.
