Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.

Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus. 

liubertaite_foto
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.

Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.

Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.

Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.

Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.

Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės. 

O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.

Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.

Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.

2016.11.17; 02:34

Suokiančius apie gražų ir laimingą gyvenimą, kuris Lietuvoje nuolat gerėja ir gerėja, galbūt papiktins mano žodžiai, kad gyvenu nuolat pūvančioje šalyje, tačiau tokia aplinka jau vis labiau ir labiau ima slėgti. Kalbėti, kad jei nepatinka, išvažiuok, tikrai nėra išeitis. Galvoti, kad reikia kažką daryti, taip pat ne išeitis paprastam žmogui, kuris iš tiesų nieko nei padaryti, nei pakeisti negali. 

Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Juk tam yra valstybės tarnautojai, kurie eina įvairias pareigas, iš visų mokesčių mokėtojų pinigųgauna atlyginimus, bet iš tikrųjų nedirba, o tik rašo popierius, kuriais tuščiai atsirašinėja įrodydami, jog nieko nesprendžia. Kam tokie atsirašinėtojai ir jų atsirašinėjimai, kurie niekam neduoda jokios naudos, yra reikalingi?! Tik tuščias laiko gaišinimas ir popieriaus gadinimas.

Ir daugybei žmonių mokami atlyginimai už tai, kad negali padėti paprastam žmogui, susidūrusiam su kokia nors jam vienam pačiam neišsprendžiama problema. Vien Vilniaus miesto savivaldybės stikliniame bokšte tokių atsirašinėtojų netoli tūkstančio. Beveik tūkstantis tuščiai gadinančių popierių, bet gaunančių atlygį.

Ar nevertėtų susimąstyti apie jų skaičiaus mažinimą? Tokių yra ne viename skyriuje, kur vienas ar du dirba, o kiti dar mažiausiai du sėdi ir darbą imituoja. Kiek būtų galima padidinti atlyginimus tiems dviem dirbantiems, jei dviejų darbą imituojačių etatai būtų sumažinti?! Kiek yra tokių tarnybų, kurios visai nieko neveikia, tik į darbą ateina ir zulina kėdę, geria kavą.

Pailiustruosiu situaciją sava patirtimi institucijas konkretizuodama tik iš dalies, nes visose jose dirbama tokiais pat stagnaciniais metodais, kai sovietmečiu buvo statomas komunizmas, kažkodėl staiga peraugęs į brandų socializmą. Parašęs prašymą savivaldybei, gauni atsakymą, kad ji padėti negali ir siunčia nuo savęs tolyn tavo prašymą ministerijai. Ministerija taip pat atsako, kad nieko negali ir siunčia jai pavaldžiai inspekcijai. Inspekcija, vėlgi nieko negalinti, siunčia nuo savęs kontrolės komisijai. Pasirodo, kad ir ta nieko negali.

TAI KAS GALI? Ar yra Lietuvoje tokia institucija, kuri iš tikrųjų gali išspręsti paprasto žmogaus problemą? Savo kailiu įsitikinau, kad nėra. Tai kam tada tos ministerijos, inspekcijos, komisijos reikalingos? Jos tik rašo atsakymus atsirašinėdamos ir demonstruodamos savo neįgalumą, todėl susidaro vaizdas, kad neįgalia tapusi yra visa valstybė, kurioje darbas tik imituojamas, bet jokia problema realiai nesprendžiama.

Buvęs "Lietuvos" kinoteatras Vilniuje, tapęs pastatu vaiduokliu - monstru. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Buvęs „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje, tapęs apleistu pastatu vaiduokliu – monstru. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mįslės įminimas, kodėl taip atsirašinėjama, yra labai paprastas. Įstatymai sukurti taip, kad negintų paprastų žmonių interesų, o gintų tik valdininkus, kurie vadovaujasi poįstatyminiais aktais – susikurtomis įvairiausiomis jų popierinį darbą pateisinančiomis instrukcijomis, kurios ne tik juos pačius apgina, bet ir padeda bei remia tik stambaus verslo atstovus.

O šie, vadovaudamiesi jiems sukurtais įstatymais, atvirai tyčiojasi iš žmonių, kurie ieško teisybės.

Kas galėtų paneigti, kad nėra valdininkų, politikų susitarimų su verslininkais, kurie privatizavo visas stategines valstybės įmones, ir kad tai daroma ne už gražias akis?!

Tokiu būdu gimsta, veši ir plinta korupcija. Nerandantys teisybės, nuolat yra žeminami valstybės įstaigose, todėl neapsikentę išvažiuoja iš Lietuvos. Tai viena iš priežasčių pasijusti normaliu žmogumi svetur.

O popieriniai apaštalai dar stebisi arba apsimeta, kad stebisi, kodėl tiek daug žmonių išvažiuoja iš šalies, ir toliau imituoja mažinantys socialinę atskirtį. Yra dar ir tokių, kurie mesteli – nepatinka, išvažiuok.

Žodžiais ir popieriais, o ne darbais jie tėvynę „myli“. Greičiau myli ir paskatina tik save, o ne paprastą žmogų, pas kurį, kur nors kaime gyvenantį su gausia šeima, transportui nusigauti neskirta pinigų, tačiau jų su kaupu atseikėta prabangiems valdininkų ir politikų automobiliams bei kanceliarinėms išlaidoms.

Įstatymų ir poįstatyminių aktų prikurta tiek, kad visus žinoti ir suvokti reikia nieko daugiau neveikti, tik juos skaityti. Juokinga ir graudu darosi girdint, kad bus kuriamos net mokyklos įstatymams aiškinti. Kam įdomus bus toks gyvenimas vien skaityti įstatymus, kurie nieko negali padėti paprastam žmogui?! Kam reikia mulkinti žmones ir maitinti juos neįvykdomais pažadais, kurie ramstomi praktiškai negaliojančiu popieriniu balastu, ir kuris naudingas tik atsirašinėtojams, kurpiantiems raštus tuščiam savo darbui pateisinti.

Paprastas žmogus reikalingas tik tada, kai artėja rinkimai. Tada visos šalies gyventojai apipilami vėl popierių popieriais, dar ir gražiai iliustruotais, kad tik būtų reitinguojama ir balsuojama už tuos pačius kėdžių zulintojus ir raštų raštelių rašinėtojus, kurie nieko negali. Kas toliau? Kur einame? Į šviesų asmeninio komunizmo rytojų tiems, kurie nieko nesprendžia, bet tik rašo atsirašinėdami, ir į vargą, skurdą tiems, kurie krūvas popierių gauna?!

Tai juk visiška stagnacija, kuri veda į niekur. Valstybė skęsta ir pūva popierių liūne. Tos prognozės, kad valstybė nesupus ir nenugarmės į bedugnę, galbūt gali įtikinti tik lengvatikius, kurie realiai nėra susidūrę su ta asmeninio komunizmo statybos atsirašinėtojų brigada.

Kada atsibusi, Lietuva, ir išdidžiai pakelsi galvą?!

Gyvenu šalyje, apie kurios nenormalią vidaus būklę nebegaliu tylėti ir ramiai į ją žiūrėti ar ją pateisinti, todėl rašau šį straipsnį. Jau nebeturiu daugiau ko prarasti, todėl sakau be jokių užuolankų tai, su kuo susiduriu ir ką matau valstybėje.

Valstybė pūva iš vidaus valdininkų mąstymu, veiksmais ir nesiskaitymu su paprastais žmonėmis. Niekas nevyksta, niekas nedaroma tol, kol kas nors neįtikėtinai žiauraus atsitinka. Tokių atsitikimų kaskart daugėja.

Continue reading „Nebeįmanoma ramiai gyventi valstybei pūvant iš vidaus“

liub

Vaikštau Vilniaus ir kitų miestų ar miestelių gatvėmis ir nuolat girdžiu lietuvišką ir nelietuvišką kalbėseną, užgriozdintą keiksmažodžiais. Jei prieš kokį dešimtmetį tai sukeldavo nuostabą, dabar tokia būsena seniai nebestebina, nes tampa visuotiniu reiškiniu. Tik pagalvoju: kiek daug prasčiokų, kurių graži išorė, bet supuvęs vidus.

Prasidėjo tas procesas atgavus Nepriklausomybę, kai laisvę imta suvokti be jokios atsakomybės, ir ji buvo pradėta tapatinti su anarchija. Toks kalbėjimo būdas turbūtišvešėjo ugdant prarastąją kartą, kurią augančią apleido tėvai, dirbantys keliuose darbuose, kad išlaikytų šeimą, ir neturintys laiko vaikams, tuščiai politikuojantys su draugais ir kaimynais arba pasinėrę į visuomeninę veiklą Atgimimo laikais.

Continue reading „Kiek daug prasčiokų!“

liub

Rašau sena įsiėdusia tema apie sunkiai sergančio fotomenininko Algimanto Žižiūno kūrybines dirbtuves, kuri jau buvo kelta dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir internetiniame portale radikaliai.lt.

Šiuo metu, po daugybės kanalizacijos avarijų, kai vamzdžiai kimšdavosi iš kiemo pusės, bet jokios pagalbos nebuvo įmanoma pasikviesti, tai – jau jokios kūrybinės dirbtuvės kad ir kam jos priklausytų. Tai lygiai tokia pat patalpa, kuri maždaug dešimt metų nebuvo šildoma, kaip ir šalia esantys namo gyventojų sandėliukai. Patalpa nežmoniškai suniokota. Skirtumas tas, kad ši patalpa vis dar laikoma šildoma, nors radiatoriai yra nešylantys, bet išrašomos didžiulės sąskaitos už tariamą šildymą.

Continue reading „Nuoga tiesa apie fotomenininko A. Žižiūno kūrybinių dirbtuvių būklę“

liub

Jei doro prieškario laikų žmogaus būtų įmanoma paklausti, ar moralu garbę ir orumą vertinti pinigais, jis, manau, nustebtų. Bet taip yra šiandienos Lietuvoje. Labai dažnai valdininkai, neturėdami net paprasčiausio supratimo, ką šios dvi minėtos sąvokos – garbė ir orumas – reiškia, nes yra praradę gilumines savo doro elgesio šaknis, puolasi jų ginti, kad gautų pinigų.

Taip taip, pinigų, nes gina tik sąvokas, o ne tikrąją garbę ir orumą, kuri dar vadinama vienu žodžiu – savigarba. Savigarbos ir ginti, ir įvertinti pinigais nereikia, nes tai žmogaus doro gyvenimo išraiška, o jei gyvenimas nedoras, sąvokas imamasi ginti, ir doru siekiama išlikti nenatūraliai – dirbtinai. Dažniausiai ją gina visokiausi nevykėliai ar netikėliai siekdami pasipelnyti, kai tam atsiranda palankios sąlygos.

Continue reading „Ar galima nusipirkti garbę ir orumą?“

liub

Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.

Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.

Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.

Continue reading „Pavardė ir jos variantai prieštarauja „originalo kalbos“ teorijai“

liub

Ar supratote, ką parašiau? Kodėl taip parašiau? Todėl, kad atsiranda madingų tarptautinių žodžių, jie pasitveriami ir imami vartoti ten, kur galima išsiversti vartojant lietuviškus jų atitikmenis. Taip atsitiko su veiksmažodžiu „deleguoti“ ir daiktavardžiu „funkcijos“.

Vieną gražią dieną didžioji dauguma bent kiek prakutusių, dirbančių valstybės tarnautojais, staiga ėmė ir pasidarė delegatais (atstovais), nes ėmė vienas kitą deleguoti, galbūt pasiklausę, kaip šneka politikai ir, nustvėrę madingą žodį, be gilesnio apmąstymo ėmė jį visur kaišioti. Kokie jie ten galėtų būti delegatai (atstovai) paprasčiausioje valstybės institucijoje?

Continue reading „Valdininkas (delegatas) deleguoja funkcijas?“

liubertaite_foto

Šių metų birželio 7 d. Lietuvos Respublikos Prezidentei ir Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei išsiųstas vardų ir pavardžių sąrašas asmenų, pasirašiusių peticiją „Laikas nutraukti lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos iškraipymo politiką“, kurios tekstas:

„Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva žmogaus vardas ir pavardė Lietuvoje nepagrįstai prilyginami prekės ženklui. Tokią nesąmonę antrina ir aukštieji šalies pareigūnai. Panašiais prasimanymais jau daug metų mėginama pateisinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vykdomą lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos siaurinimo ir naikinimo politiką, siekiama įsiteikti Lenkijai, griežtai reikalaujančiai, kad Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens tapatybės dokumentuose būtų atsisakyta lietuviškai rašyti lenkų asmenvardžius.

Continue reading „Pradėta ieškoti būdų, kaip apeiti Konstitucinio Teismo sprendimus ir išaiškinimus“